Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui R. K. (R. K.) dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo priteisti 1 803,07 Eur negrąžintą paskolą, 180,68 Eur paskolos palūkanas, 52,45 Eur administravimo mokestį, 43,24 Eur nuostolius, 22 procentų dydžio nuostolius, skaičiuojamus nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2030 m. birželio 20 d.) nuo tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 1 153,34 Eur sumos, 168,15 Eur sutarties sudarymo mokestį, 9,17 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 77,00 Eur žyminį mokestį ir 605 Eur išlaidas už teisines paslaugas. Atsakovui nepateikus atsiliepimo į pareikštą ieškinį, prašo priimti sprendimą už akių.

2. Ieškinyje nurodė, jog 2024 m. kovo 13 d. ieškovė su atsakovu sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį. Pagal paskolos sutartį ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo atsakovui suteikti 2 087,91 Eur paskolą (1900 Eur paskolos suma ir 187,91 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 76 mėn. laikotarpiui. Atsakovui paskola suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma. Atsakovas sutartinių įsipareigojimų nesilaikė, ne tik nustatytu grafiku į ieškovės nurodytą depozitinę sąskaitą negrąžino jam suteiktos paskolos, bet taip pat nesumokėjo priskaičiuotų palūkanų, sutarties administravimo mokesčio bei sutarties sudarymo mokesčio. Atsakovui nesilaikant įsipareigojimų ieškovė siuntė raginimus sumokėti skolą, tačiau atsakovas į juos nereagavo ir skolos nesumokėjo. Todėl ieškovė buvo priversta vienašališkai nutraukti paskolos sutartį 2025 m. sausio 2 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

3. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. birželio 26 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 1 803,07 Eur negrąžintą paskolą, 180,68 Eur paskolos palūkanas, 6,84 Eur administravimo mokestį, 15,16 Eur sutarties sudarymo mokestį, 43,24 Eur nuostolius, 22 proc. nuostolius, skaičiuojamus nuo ieškinio pateikimo dienos (2025 m. gegužės 16 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2030 m. birželio 20 d.) nuo tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 1 153,34 Eur sumos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 202,33 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2025 m. gegužės 19 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 640,47 Eur bylinėjimosi išlaidas, kitą ieškinio dalį atmetė. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

3.1. Dėl faktinių aplinkybių teismas nurodė, kad šalys 2024 m. kovo 13 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį, kurios pagrindu atsakovui suteikta 2 087,91 Eur paskola (1 900, Eur paskolos suma ir 187,91 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis). Ieškovė, suteikdama paskolą atsakovui, 187,91 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į ieškovės sąskaitą, 1 900 Eur paskolos sumą/likutį pervedė į atsakovo asmeninę sąskaitą. Atsakovas Sutartimi įsipareigojo grąžinti paskolą, palūkanas, sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį per 76 mėnesių laikotarpį. Atsakovas įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti įmokas dalimis kas mėnesį pagal nustatytą įmokų mokėjimo grafiką, tačiau prisiimtų įsipareigojimų nesilaikė, todėl 2025 m. balandžio 4 d. ieškovė sutartį nutraukė.

3.2. Dėl reikalavimo priteisti 1 803,07 Eur negrąžintą paskolą teismas nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškove visiškai atsiskaitė, pažymėjo, kad atsakovas savo prievolės mokėti paskolą, sumokėti palūkanas ir administravimo mokestį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais tinkamai neįvykdė, todėl jis laikomas pažeidusiu prievolę. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 1 803,07 Eur paskolą ir 180,68 Eur mokėjimo palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 21 d. iki 2025 m. balandžio 3 d. yra pagrįstas, todėl tenkinamas.

3.3. Dėl reikalavimo priteisti 52,45 Eur administravimo mokestį teismas nurodė, kad ieškovė šį reikalavimą reiškia vadovaudamasi šalių sudarytos sutarties, bendrųjų sąlygų 1.2 punktu. Teismas pažymėjo, kad administravimo mokestis tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų įvykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, kas taip pat konstatuota teismų praktikoje , todėl ieškovai priteistina administravimo mokesčio dalis, apskaičiuota iki sutarties nutraukimo. Teismas įvertinęs specialiosiose sutarties sąlygose nustatytą mėnesinį administravimo mokestį (0,07 proc.), laikotarpį, įvertinęs tai, kad atsakovas yra sumokėjęs 9,39 Eur, sprendė, kad šis ieškovės reikalavimas tenkinamas iš dalies, tai yra ieškovei priteisiant 6,84 Eur.

3.4. Dėl reikalavimo priteisti 43,24 Eur nuostolius, teismas nurodė, kad ieškovė šį reikalavimą reiškia, atsižvelgiant į sutartyje įtvirtintas palūkanas, skaičiuojamas nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2025 m. balandžio 4 d. iki 2025 m. gegužės 14 d. ir 22 procentų nuostolių atlyginimo, skaičiuojamų už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2030 m. birželio 20 d.), nuo pagal Sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 1 153,34 Eur sumos. Teismas atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, CK 6.249 straipsnio 1 dalį, į tai, kad sutartis anksčiau termino nutraukta dėl atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų (įsipareigojimų nevykdymo) sprendė, jog ieškovės reikalavimas yra pagrįstas.

3.5. Dėl reikalavimo priteisti 22 procentų dydžio nuostolius, skaičiuojamus nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2030 m. birželio 20 d.) nuo tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 1 153,34 Eur sumos teismas nurodė, kad šalys sutartyje susitarė dėl mokėtinų 22 procentų mokėjimo (pelno) palūkanų. Teismas sprendė, jog ieškovė turėjo pagrįstą lūkestį gauti minėtas palūkanas, kurios susidarė laikotarpiu nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2025 m. gegužės 16 d.) iki sutarties termino pabaigos (2030 m. birželio 20 d.), jų dydį skaičiuojant nuo tą mėnesį esančio mažėjančio kredito likučio sumos (pagal šalių sudarytą palūkanų mokėjimo grafiką), ir kurios, pasibaigus vartojimo kredito sutarties terminui (2030 m. birželio 20 d.), negali viršyti ieškovės nurodomos 1 153,34 Eur sumos, todėl šioje dalyje nusprendė ieškinį tenkinti.

3.6. Dėl reikalavimo priteisti 168,15 Eur sutarties sudarymo mokestį teismas nurodė, kad ieškovė šį reikalavimą reiškia atsižvelgiant į tai, jog atsakovas turėjo sumokėti 187,97 Eur sutarties sudarymo mokestį, tačiau yra sumokėjęs tik 19,76 Eur, kas atitinka aštuonias įmokas pagal paskolos įmokų mokėjimo grafiką. Teismas atsižvelgęs į tai, kad sutartis nutraukta 2025 m. balandžio 4 d., sprendė, kad iki sutarties nutraukimo nesumokėto sutarties sudarymo mokesčio suma yra 15,16 Eur (nuo 9 iki 13 įmokos + 16 dienų iš 14 įmokos – 2,74 Eur x 5 + (2,74 Eur / 30 d. x 16 d.)= 15,16 Eur), kuria pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti ieškovei iš atsakovo.

3.7. Dėl reikalavimo priteisti 9,17 Eur delspinigių teismas nurodė, kad pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas atsakovas prievolių vykdymo termino praleidimo atveju įsipareigojo mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius (Sutarties bendrųjų sąlygų 7.5 punktas). Kadangi atsakovas savo sutartinės prievolės tinkamai nevykdė, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 9,17 Eur delspinigius yra pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo galėtų būti tenkinamas, tačiau pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad šiuo atveju ieškovei iš atsakovo jau priteisti nuostoliai (negautų pajamų forma), todėl delspinigiai įskaitomi į nuostolius ir atskirai nepriteisiami.

3.8. Dėl reikalavimo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo teismas nurodė, kad pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, pirmosios instancijos teismas nusprendė ieškovei iš atsakovo priteisti 5 procentų dydžio metines procesinės palūkanas už priteistą sumą (3 202,33 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. gegužės 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo argumentai

4. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo sprendimo už akių dalis dėl sutarties sudarymo mokesčio ir delspinigių priteisimo, tai yra priteisti ieškovei 168,15 Eur sutarties sudarymo mokestį, 9,17 Eur delspinigių, paskaičiuotų nuo 2024 m. rugsėjo 20 d. iki 2025 m. sausio 23 d. ir bylinėjimosi išlaidas – 23 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

4.1. Pažymi, kad ieškovė, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) pakeitimus, kuriais buvo leista tam tikrą dalį tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus patiriamų sąnaudų padengti sutarties sudarymo metu, taip pat remdamasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, šiuo metu yra pritaikiusi tokį veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio. Ieškovei kaip platformos operatorei mokamas atlygis pagal paskolų sutartis, sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, kurie yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų. Minėti mokesčiai nurodyti paskolos sutartyje, apie juos paskolos gavėjas buvo informuotas ir įsipareigojo juos sumokėti.

4.2. Nurodo, kad sutarties sudarymo mokestis yra mokestis, kuris yra apibrėžtas konkrečia suma. Taip pat jis sudaro paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį. Ir paskolos suma (1 900 Eur), ir sutarties sudarymo mokestis (187,91 Eur) yra skolintojų (iš jų ir ieškovės) investuojama suma. Skolintojai investavo atsakovo sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į ieškovės (organizatorės) sąskaitą kaip atlygis organizatorei, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir ieškovei) pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Ieškovės kaip skolintojos (platformoje suteiktas identifikacinis Nr. I-00007702) investuota suma į su atsakovu sudarytą paskolos sutartį Nr. buvo 255 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 232,11 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai, ir tai sudarė 12,21 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 22,89 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti.

4.3. Ieškovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kad sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Ieškovei turėtų būti priteista visa likusi negrąžinta 168,15 Eur sutarties sudarymo mokesčio suma remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi.

4.4. Dėl delspinigių priteisimo nurodo, kad šioje dalyje nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu už akių, kadangi delspinigius ir nuostolius prašoma priteisti už skirtingus laikotarpius. Sutarties bendrųjų sąlygų 7.5 punkte numatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais paskolos gavėjui taikomos netesybos (delspinigiai) ir yra lygios 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos (delspinigiai) negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį kiekvienai vėluojančiai įmokai. Nurodo, kad delspinigiai paskaičiuoti nuo 2024 m. lapkričio 20 d., tai yra pirmos pradelstos įmokos ir šiuo atveju bendras delspinigių dydis sudaro 9,17 Eur. Pažymi, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos.

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo už akių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

3. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

4. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

5. Nors apeliacinį skundą ieškovė pateikė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių 2025 m. birželio 26 d. dalių, kuriomis iš dalies patenkintas ieškinio reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo ir atmestas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. lapkričio 13 d. nutartimi pranešė šalims apie ketinimą dėl viešojo intereso (vartotojų teisių gynimo) peržengti ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribas, kadangi kyla poreikis ieškovės pateikto apeliacinio skundo argumentus išanalizuoti viso tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio pagal vartojimo kredito sutartį, kurį apima ne tik sutarties sudarymo mokestis, bet ir administravimo mokestis, kontekste.

6. Ieškovė 2025 m. lapkričio 25 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė papildomus paaiškinimus (Nr. DOK-14653), kuriuose papildomai nurodė, kad: Platformos atlygis pagrįstas įstatymu – sutarties sudarymo ir administravimo mokesčiai įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą ir neviršija VKĮ nustatytų ribų; taikoma VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies išimtis – bendrovė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir užtikrina šios dalies išlaikymą visą paskolos sutarties laikotarpį; nagrinėjamu atveju bendrovės, kaip skolintojo investuota suma į su atsakovu sudarytą paskolos sutartį buvo 255 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 232,11 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,21 procento bendros vartojimo kredito sumos ir 22,89 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Nurodo, kad ieškovės pateikta pažyma, patvirtina investicijas ne tik į šią, bet ir į visas tą pačią dieną suteiktas paskolas; paskolos sutarties sudarymo mokestis kompensuoja paraiškos vertinimo ir sutarties parengimo išlaidas ir yra paskolintos sumos dalis, kuri paskirstoma investuotojams; administravimo mokestis mokamas periodiškai už paskolos administravimą; apeliantė pagrįstai netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies taisyklės dėl 75 proc. atlygio skaičiavimo nuo grąžintų įmokų.

Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

7. Ieškovė ir atsakovas 2024 m. kovo 13 d. sudarė vartojimo kredito sutartį. Pagal sutartį ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo suteikti ir suteikė atsakovui 2 087,91 Eur paskolą (1 900 Eur paskolos suma ir 187,91 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 76 mėn. terminui. Paskola atsakovui suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt (toliau – ir platforma). Atsakovui suteiktos paskolos suma padengti (refinansuoti) jo įsipareigojimai ieškovei pagal sutartį (187,91 Eur suma), o likusi paskolos dalis (1 900 Eur) pervesta į atsakovo banko sąskaitą. Atsakovui netinkamai vykdant sutartį, ieškovė pranešimu informavo, kad sutartis laikoma nutraukta nuo 2025 m. balandžio 4 d..

8. Ieškovė byloje teikė duomenis, jog bendrovė yra platformoje registruota skolintoja (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovė į atsakovui suteiktą paskolą investavo 255 Eur, iš kurių 232,11 Eur skirti paskolos sumai finansuoti ir 28,89 Eur sutarties mokesčiui finansuoti (gražinti). Pažymos apie ieškovės investicijas į paskolas duomenimis, 2024 m. kovo 13 d. per platformą suteiktos 33 paskolos, į kurias investavo ir skolintoja (ieškovė); nurodoma, jog ieškovė 2024 m. kovo 13 d. į Sutartimi suteiktos paskolos sumą investavo 255 Eur, tai sudaro 12,21 proc. bendros paskolos gavėjo mokamos sumos.

Dėl apeliacinio skundo argumentų.

9. Vartojimo kreditų teikimą ir tarpusavio skolinimo veiklą reguliuoja VKĮ, kurio paskirtis yra nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais, nuostatos.

10. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis) ir yra įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą viešą vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnio 1 dalis).

11. Ieškovė teismui pareikštu ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti, be kita ko, 168,15 Eur sutarties sudarymo mokestį. Ieškinyje nurodoma, jog ieškovė pagal sutartį suteikė atsakovui 2 087,91 Eur paskolą, kurią sudarė 1 900 Eur paskolos suma ir 187,91 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis. Ieškovė suteikdama atsakovui paskolą be atskiro pavedimo sutarties sudarymo mokestį įskaitė į savo sąskaitą. Ieškinyje, be kita ko, nurodoma, jog sutarties sudarymo mokestis yra ieškovei mokamo atlygio dalis.

12. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Sutarties sudarymo metu (2024 m. balandžio 18 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 proc.) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 procento), kurią draudžiama viršyti. Įstatyme taip pat įtvirtinta išimtis, kada toks ribojimas netaikomas. Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį šio straipsnio 6 dalyje numatyti ribojimai netaikomi, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Būtent šiuo teisiniu reglamentavimu remiasi ieškovė pateiktame apeliaciniame skunde (ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose) prašydama pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ir priteisti jai 168,15 Eur sutarties sudarymo mokestį, o ne dalį, apskaičiuotą iki sutarties nutraukimo dienos (2025 m. balandžio 4 d.).

13. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą teikiamą vartojimo kreditą. Tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan. arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų), nepaisant to, jog tokiais atvejais investuojama ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos (Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69 patvirtintų Vartojimo kredito teikimo gairių (aktuali redakcija nuo 2023 m. kovo 14 d.) 44.6 papunktis).

14. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Teismų praktikoje nurodoma, jog operatoriui mokamo atlygio sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024).

15. Pagal VKĮ 25 straipsnio 2 dalį, vartojimo kredito gavėjas turi būti informuotas apie vartojimo kredito tarpininkui mokamą atlygį. Susitarimas dėl šio atlygio turi būti sudarytas raštu patvariojoje laikmenoje prieš sudarant vartojimo kredito sutartį. Vartojimo kredito tarpininkas apie vartojimo kredito gavėjo mokamą atlygį už jo paslaugas praneša vartojimo kredito davėjui, kad šis atlygį įtrauktų į bendros vartojimo kredito kainos metinę normą (VKĮ 25 straipsnio 3 dalis).

16. Šalių sudarytoje sutartyje administravimo ir sutarties sudarymo mokesčiai yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (3 769,99 Eur), kuri susideda iš paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio, kurie yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai) pagal VKĮ 2 straipsnio 3 dalį (VKĮ 2 straipsnio 2 dalis). Taigi dar ir dėl to tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei), kuris reglamentuojamas VKĮ 25³ straipsnyje. Pažymėtina, jog ir ieškovė sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokestį vertina kaip atlygį tarpusavio skolinimo platformos operatorei, tai patvirtina apeliacinio skundo argumentai. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokesčio priteisimo anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo neįvertino ir juo nesirėmė priimdamas skundžiamą sprendimą.

17. Tenkindamas iš dalies ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir sutarties administravimo mokesčio, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki Sutarties nutraukimo. Pasisakydamas dėl sutarties sudarymo mokesčio, pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad šis mokestis savo esme yra mokestis už kredito davėjo teikiamas paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu. Kadangi sutarties sudarymo mokestis tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų įvykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, skundžiamo teismo sprendimo už akių motyvus, susipažinęs su bylos medžiaga, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas sprendime už akių neįvertino dalies šalių ginčui svarbių aplinkybių, dėl to nebuvo atskleista bylos dalies esmė. Kadangi ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis ginčui aktualias Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, vertinti jų teisėtumą ir su nurodytais mokesčiais susijusių ieškinio reikalavimų pagrįstumą VKĮ kontekste. Tokią nagrinėtinų klausimų apimtį atitinkamo pobūdžio ginčuose patvirtina ir formuojama teismų praktika (pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2001-643/2024; 2024 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2256-794/2024; 2025 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1258-1097/2025 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio vertino neįsigilinęs į Sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias sutarčių vykdymą, jų nutraukimą ir civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

19. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių, kuriomis remiamasi ir apeliaciniame skunde, kad paskolos sutarties sudarymo mokestis yra paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis, kad atsakovė sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis, kad pagal Portalo naudojimosi sutarties 9.2 punktą ieškovė yra perėmusi skolintojų reikalavimo teises į atsakovę. Taip pat pirmosios instancijos teismas netyrė ieškovės nurodytų aplinkybių, kad sutarties sudarymo mokestis – sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatorei (ieškovei) (Sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 papunktis), kad sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už paskolos (vartojimo kredito) gavėjo pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su paskolos sutartimi susijusių dokumentų parengimą, o aplinkybė, kad ši suma buvo išskaidyta visam paskolos terminui, nepagrindžia išvados, jog sutarties sudarymo mokestis sietinas su paskolos administravimu.

20. Šiuo konkrečiu atveju byloje yra svarbu nustatyti, ar ieškovė turi teisę į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą, t. y. įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino, dėl jų nepasisakė. Ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, kad pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams, teikė, jos manymu, šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Teismas, neįvertinęs nurodytų aplinkybių, negalėjo nuspręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o kartu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

21. Pagal VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad sutarties sudarymo ir administravimo mokesčiai yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (3 769,99 Eur), kuri susideda iš: paskolos sumos (1 900 Eur), palūkanų (1 620,24 Eur), sutarties sudarymo mokesčio (187,91 Eur), administravimo mokesčio (61,84 Eur) (su ieškiniu pateiktas paskolos įmokų grafikas) ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusias vartojimo kredito gavėjo išlaidas, kartu ir sutarties sudarymo bei administravimo mokesčius, turėjo vertinami sistemiškai kaip bendrą atlygį ieškovei, ir nustatyti, ar jis neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų.

22. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, t. y. nenustatė, ar ieškovės atlygis pagal paskolos sutartį – 249,75 Eur (187,91 Eur sutarties sudarymo mokestis + 61,84 Eur administravimo mokestis arba atitinkamai 9 proc. dydžio ir 0,07 proc. dydžio (Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą pažyma)) – atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės nuspręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o kartu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, spręstinas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), taip pat dėl ieškinio reikalavimo dėl šio mokesčio priteisimo pagrįstumo. Minėta, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies imperatyvios nuostatos draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi.

24. Ieškovė ieškinyje ir apeliaciniame skunde pripažino ir pateikė įrodymus, kad, suteikdama atsakovui paskolą, atsakovo 187,91 Eur sutarties sudarymo mokestį arba proc. viso ieškovės atlygio ((249,75 Eur / (187,91 Eur + 61,84 Eur) x 100 proc.) įskaitė į ieškovės sąskaitą paskolos suteikimo metu, nesiedama jo su atsakovės grąžinta kredito suma, tai lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka pagal paskolos mokėjimo grafiką.

25. Ieškovė ieškinyje ir apeliaciniame skunde pripažino ir pateikė įrodymus, kad, suteikdama atsakovui paskolą, atsakovo 554,90 Eur sutarties sudarymo mokestį arba 75,23 proc. viso ieškovės atlygio ((187,91 Eur / (187,91 Eur + 61,84 Eur) x 100 proc.) įskaitė į ieškovės sąskaitą paskolos suteikimo metu, nesiedama jo su atsakovės grąžinta kredito suma, tai lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka pagal paskolos mokėjimo grafiką.

26. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintas draudimas išskaičiuoti didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu tiek iš paskolos gavėjo (atsakovės), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos). Dėl to, tenkinant ieškovės reikalavimą, galėtų susidaryti situacija, kai ieškovė atsakovui skaičiuoja neteisėtą sutarties sudarymo mokestį, kurį ieškovė sutarties sudarymo metu persivedė sau iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovui šį mokestį padengti atidėtais mokėjimais, nes sutarties sudarymo mokesčio, kuris sudaro 75,23 proc. viso atlygio, nustatymas, nesiejant jo su atsakovės grąžintų įmokų suma, prieštarautų įstatymui (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis), todėl būtų pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju taip pat būtų pagrindas vertinti, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovei iš atsakovo dalį sutarties sudarymo mokesčio. Kadangi ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis yra padengusi šio mokesčio dalį – 19,76 Eur (187,91 Eur – 168,15 Eur), būtų pagrindas spręsti klausimą dėl šios sumos grąžinimo atsakovui (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovo priteistas sumas).

27. Jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu spręstinas klausimas dėl ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sutarties administravimo mokesčio tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 15,16 Eur sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki Sutarties nutraukimo. Nors ieškovė apeliaciniu skundu šios pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies dėl administravimo mokesčio priteisimo neginčijo, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sutarties sudarymo ir administravimo mokesčiai turi būti vertinami sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, turėjo atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu vertinti ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo pagrįstumą.

28. Minėta, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis sietinas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis. Nors dalį atlygio, neviršijančią 25 proc., ieškovė pagal įstatymą galėjo skaičiuoti kitokia tvarka, teisėto susitarimo dėl tokio atlygio ieškovė į Sutartį neįtraukė. Kitą atlygio dalį, įvardytą administravimo mokesčiu, kuris pagal Sutarties specialiąsias sąlygas sudaro 0,8 proc. ir mokamas kas mėnesį nuo paskolos likučio (Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą pažyma), ieškovė skaičiavo už visas paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu teikiamas paslaugas. Remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi, ieškovė gali iš atsakovo reikalauti tik paskolos sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovo Sutarties vykdymo metu sumokėtoms įmokoms. Gautais iš atsakovo mokėjimais ieškovė įskaitė 96,93 Eur (1 900 Eur – 1803,07 Eur) arba 7,51 proc. (96,93 Eur / 1 900 Eur × 100 proc.) paskolos sumos, todėl įgijo teisę į 4,64 Eur (61,84 Eur × 7,51 proc.) sutarties administravimo mokesčio. Gautomis įmokomis ieškovė įsiskaitė 9,39 Eur (61,84 Eur – 52,45 Eur) šio mokesčio. Taigi gali būti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 6,84 Eur administravimo mokesčio arba, jei nebūtų įrodyta kitaip, galbūt ieškovė yra gavusi 4,75 Eur (9,39 Eur – 4,64 Eur) permoką, kuri turėtų būti grąžinta atsakovui (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovo priteistas sumas).

29. Tuo atveju, jei būtų konstatuotos paskolos sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio permokos, pagal paskolos sutarties sąlygas dėl gautų piniginių lėšų iš paskolos gavėjo įskaitymo tvarkos galbūt permokėta suma, sudarančia 66,39 Eur (61,64 Eur sutarties sudarymo mokesčio + 4,75 Eur administravimo mokesčio), tokiu atveju turėtų būti mažinama ieškovei iš atsakovo priteista mokėjimo palūkanų už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 21 d. iki 2025 m. sausio 2 d. suma. Be to, tokiu atveju iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, kuriuos ieškovė skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti sutarties sudarymo mokesčio dalį, ir už skolą, kuri būtų susidariusi dėl galbūt neteisėtai panaudotos permokos. Tokiu atveju turėtų būti tikslinama bendra ieškovei iš atsakovo priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, ir, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, iš naujo spręstini ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai.

30. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio dalių priteisimo, netyrė ir nevertino dalies ginčui svarbių aplinkybių. Teismas nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl paskolos sutarties sudarymo mokesčio esmės, prigimties ir paskirties; netyrė ir nesiaiškino ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo; nepagrįstai sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį vertino atsietai vieną nuo kito, neatsižvelgė į teismų praktikoje formuojamą aiškinimą, jog šie mokesčiai vertintini sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei; nenustatė, ar toks atlygis atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą egzistavimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), taip pat dėl ieškinio reikalavimų dėl paskolos sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priteisimo pagrįstumo VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste; taip pat tokiu atveju spręstinas klausimas dėl nustatytų galbūt permokėtų sumų įskaitymo, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, atitinkamai tikslintina bendra ieškovei iš atsakovo priteistina suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos.

Dėl procesinės bylos baigties.

31. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o pats apeliacinės instancijos teismas negali to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007).

32. Nagrinėjamu atveju anksčiau aptartų duomenų pagrindu, atsižvelgiant į teismo sprendimo už akių turinį ir teismo nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinio sprendimo dalis pagal ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priėmė neatsižvelgęs į nagrinėjamam teisiniam santykiui reikšmingo specialaus VKĮ teisinio reglamentavimo turinį, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, todėl neištyrė, neatskleidė reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Dėl to šiais aspektais teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

33. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir vertintinų įrodymų bylos dalies ginčytinais klausimais nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą reikšminga apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

34. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

35. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, tai yra kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

36. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad reikšminga bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį (CPK 93 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimo už akių dalis dėl palūkanų, administravimo mokesčio, sutarties sudarymo mokesčio, delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų bitė“ iš atsakovo R. K. (R. K.) ir bylos dalį dėl šių reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.