Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Jurijaus Petuchovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį, kadangi jis nepadarė šios nusikalstamos veikos.

Nurodyta, kad kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinos.

Nurodyta, kad 2021 m. birželio 3 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro J. Petuchovo priimtą nutarimą skirti laikiną nuosavybės teisių apribojimą E. Š. turtui – piniginėms lėšoms, esančioms „Swedbank“, AB, sąskaitoje (duomenys neskelbtini), – su šiame nutarime nurodytomis išlygomis palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuspręsta Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis sunkiai sužalojo žmogų: 2021 m. sausio 31 d., apie 2.30 val., parke, esančiame šalia (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. sankirtos Gargždų mieste, Klaipėdos rajono savivaldybėje, E. Š. tarpusavio konflikto metu su D. B. tyčia peiliu dūrė pastarajam į kūną tris kartus ir padarė durtinę-pjautinę dešinio žasto žaizdą ir du kiaurinius durtinius-pjautinius krūtinės ląstos ir pilvo ertmės sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 punktas), taip sunkiai sužalodamas D. B.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras J. Petuchovas prašo E. Š. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir skirti jam 6 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį tenkinti, paimtus daiktus nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-296-942/2018, 2K-7-39-1073/2022).???

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsajas, netinkamai išsprendė nukentėjusiojo D. B. parodymų patikimumo klausimą, taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus ir nepagrįstai E. Š. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei pripažinta skundžiamame nuosprendyje, byloje yra surinkta pakankamai įtikinamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog E. Š. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Todėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. sausio 18 d. nuosprendis, kuriuo E. Š. išteisintas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkto pagrindu. Nors prokuroras teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nors turėjo bylą nutraukti teismo nutartimi vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 254 straipsnio 4 dalimi, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu skundžiamas nuosprendis yra naikinamas, šis apylinkės teismo padarytas baudžiamojo įstatymo pažeidimas teisingam bylos išnagrinėjimui esminės reikšmės neturi.

Dėl E. Š. kaltės padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą

9. Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis) gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties, taigi atsako už faktiškai atsiradusius padarinius. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-118-976/2015, 2K-195-693/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018, 2K-199-976/2021).??? ???

10. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo ir nekyla abejonių dėl to, kad 2021 m. sausio 31 d. įvykio metu E. Š. tris kartus dūrė peiliu D. B. ir dėl to jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Tai patvirtino tiek nukentėjusysis, tiek išteisintasis, taip pat tai patvirtina byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto 2021 m. kovo 10 d. išvada Nr. G 287/2021 (03), kurioje konstatuota, kad D. B. nustatytos dvi kiaurinės durtinės-pjautinės žaizdos krūtinės ląstos kairėje pusėje vidurinės pažastinės linijos srityje septintame ir devintame tarpšonkauliniame tarpe. Apatinės žaizdos kanalas pervėrė diafragmos kairįjį kupolą ir prasiskverbė į pilvo ertmę. Be to, nustatyta durtinė-pjautinė dešinio žasto žaizda. D. B. padaryti du kiauriniai durtiniai-pjautiniai krūtinės ląstos ir pilvo ertmės sužalojimai, sukėlę sunkų sveikatos sutrikdymą (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių punktas 6.6.9) (t. 1, b. l. 133–134). Minėtą išvadą teisėjų kolegija laiko objektyviu įvykio aplinkybių įrodymu.

11. Tačiau šiuo atveju kyla ginčas iš esmės dėl to, ar E. Š. tris kartus dūrė peiliu D. B. gindamasis nuo jo pavojingo kėsinimosi, ar ne – tai yra, ar 2021 m. sausio 31 d. įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija. Pirmosios instancijos teismas nusprendė tikėti E. Š. keliama versija, jog įvykio metu E. Š. sugriebė D. B. už tos rankos, kurioje buvo peilis, ir ją užlaužė, tada peilis iškrito ant žemės ir prasidėjo susistumdymas, A. B. ir D. B. jį pradėjo spardyti, E. Š. klūpant ir atlaikant šiuos smūgius, jis pajautė po savo kojomis peilį, tad gindamasis minėtą peilį sugriebė ir juo smogė iš susijaudinimo nežiūrėdamas, nei kiek kartų sudavė, nei į kurią nukentėjusiojo kūno vietą pataikė. Tuo tarpu teismas kritiškai vertino ir netikėjo nukentėjusiojo D. B. nurodoma versija, jog įvykio metu, vykstant konfliktui, E. Š. išsitraukė peilį ir kelis kartus dūrė D. B. į viršutinę kūno dalį ir iš įvykio vietos pasišalino, nukentėjusysis liko gulėti padurtas įvykio vietoje. Teismo vertinimu, D. B. parodymų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Teismas taip pat sukritikavo ir liudytojo A. B. parodymus, nurodydamas, jog jis duoda palankius sau ir savo bei D. B. veiksmus pateisinančius parodymus. Teismo nuomone, tai, kad D. B. nesidomėjo teismo procesu ir nedalyvavo teismo posėdžiuose, nereiškė civilinio ieškinio E. Š., o A. B. teisiamajame posėdyje dalyvavo tik atvesdintas, patvirtina, jog jie žino, kad yra kalti dėl taip pasibaigusio konflikto ir net patys „nesiekia valstybės apgynimo“. Tuo tarpu E. Š. elgesį iškart po įvykio (pasišalinimą iš įvykio vietos, nesikreipimą nei į policijos pareigūnus, nei į teismo medicinos specialistus dėl jam padarytų sužalojimų užfiksavimo, skubų išvykimą į kitą Lietuvos vietovę) teismas paaiškino ne kartą teisto išteisintojo susiformavusiomis nuostatomis vengti teisėsaugos pareigūnų, todėl, teismo nuomone, tai neįrodo E. Š. kaltės pagal jam pareikštą šioje byloje kaltinimą ir nepaneigia ikiteisminiame tyrime ir teisme jo nuosekliai duotų parodymų, kuriuos patvirtino ir didžioji dalis kitų byloje surinktų įrodymų. Su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu susiklosčiusios situacijos vertinimu teisėjų kolegija niekaip negali sutikti.

12. Siekiant išsamiau išsiaiškinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas – apklaustas nukentėjusysis D. B., kuris teismo posėdyje parodė, kad praėjus tiek laiko nuo įvykio daug ko neatsimena. Prieš įvykį buvo dviese su draugu, netikėtai atvažiavo pas D., netikėtai susitiko. D. nėra draugas, o tik pažįstamas. Kartu išgėrinėjo, sulaukė skambučio iš Š. Vieną kartą paskambino, jie pasikalbėjo, antrą kartą paskambino, pasikalbėjo. Pradėjo vykti karštas, įtemptas pokalbis. Kiek atsimena, išėjo susitikti, Š. paskyrė susitikimo vietą. Įvyko konfliktas, apsižodžiavo, trečio dalyvavusio asmens nepažįsta, nukentėjusiajam buvo pažįstami tik du asmenys, kurie su juo kalbėjo ir siūlė eiti muštis, stumdytis. Niekas nesimušė, nukentėjusiajam buvo durta susistumdymo metu. Prieš nukentėjusįjį stovėjo G. V., už jo E. Š. Susistumdė su G., nukentėjusysis pajuto, kad jam pradėjo suktis galva, draugui pasakė, kad šalia stovintis asmuo jį subadė. Tada „jie tarp savęs pradėjo veikti“, bet nukentėjusysis gulėjo ant žemės ir nelabai galėjo suvokti, kas vyksta aplink. Iki šiol jaučia pasekmes, buvo trys dūriai. Daugiau nieko nebeatsimena, atsikėlė ligoninėje. Nukentėjusysis patvirtino ikiteisminiame tyrime apklausų metu savo duotų parodymų teisingumą ir prašė jais vadovautis. 2021 m. vasario 1 d. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje vykusioje apklausoje po įvykio praėjus vos apytikriai aštuonioms valandoms D. B. parodė, kad gerai atsimena įvykio aplinkybes – prieš įvykį E. Š. telefonu paskyrė susitikimo vietą parke, į kurią D. B. atėjo su A. B. Peilio ar kito daikto, kuriuo galima sužaloti, D. B. ir A. B. neturėjo, susitikimo tikslas buvo tik pasikalbėti. Prieš D. B. stovėjo G. V., o už jo E. Š.. G. V. provokavo D. B. muštis su E. Š.. Nukentėjusysis matė, kaip E. Š., stovėdamas už G. V., užsimojo ir nukentėjusysis intuityviai dengėsi veidą, manydamas, kad jis smūgiuos. Iš pradžių nesuvokė, kokiu daiktu E. Š. jam du kartus sudavė į kairį šoną ir vieną kartą į dešinę ranką. Visus tris smūgius jam sudavė E. Š. (t. 1, b. l. 86–88). 2021 m. vasario 25 d. papildomos apklausos metu D. B. parodė, kad jo 2021 m. vasario 1 d. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje duoti parodymai iš esmės yra teisingi. Papildomai nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, kad prieš įvykį atėjo į E. Š. nurodytą vietą parke, D. B. ir A. B. nei peilio, nei kitokio daikto, kuriuo galima sužaloti, neturėjo, stovėjo priešais G. V., už jo E. Š.. G. V. provokavo D. B. muštis su E. Š.. Nukentėjusysis pamatė, kaip E. Š., stovėdamas už G. V., užsimoja ir intuityviai dengėsi veidą, manė, kad E. Š. smūgiuos. Iš pradžių nukentėjusysis nesuvokė, kokiu daiktu E. Š. sudavė jam į kairį šoną ties šonkauliais, po to vieną kartą į dešinę ranką. Visus tris smūgius jam sudavė E. Š. (t. 1, b. l. 91–93). 2021 m. balandžio 2 d. papildomos apklausos metu D. B. nurodė, kad tvirtina savo anksčiau duotus parodymus ir jų laikosi, nieko naujo apie įvykį, kurio metu buvo sužalotas, papasakoti neturi. Pakartojo, jog D. B. ir A. B. eidami į susitikimą jokio peilio neturėjo, jų tikslas buvo pasikalbėti, konfliktą pirmas provokavo G. V. (t. 1, b. l. 96–97).

14. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai remdamasis daugiausiai tuo, kad D. B. nedalyvavo teisiamajame posėdyje, nesidomėjo procesu ir nereiškė civilinio ieškinio E. Š. dėl žalos atlyginimo, o jo keliamą versiją apie įvykį patvirtinęs liudytojas A. B. teisiamajame posėdyje dalyvavo tik atvesdintas, padarė vien tik prielaidomis pagrįstas išvadas, jog tai patvirtina, kad būtent D. B. ir A. B. buvo kalti dėl kilusio konflikto ir dėl jo kilusių pasekmių, ir patys tai suprato. Šiuo atveju pažymėtina tai, jog bylos medžiaga patvirtina, kad po D. B. sužalojimo A. B. kvietė ir sulaukė greitosios medicinos pagalbos ir policijos pareigūnų, jiems iškart nurodė, kad nukentėjusįjį padūręs kaltininkas pabėgo, jie abu netrukus po įvykio davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes. Todėl, kaip jau minėta, kyla pagrįstų abejonių, kodėl apylinkės teismas pasirinko tikėti būtent E. Š. ir jo draugo G. V. parodymais, nors iš karto po įvykio 2021 m. vasario 1 d. įtariamojo apklausos metu G. V. apskritai atsisakė apie įvykį duoti bet kokius parodymus, taip pat atsisakė vykti į parodymų patikrinimą vietoje (t. 2, b. l. 181–182), o parodymus apie įvykį 2021 m. vasario 10 d. jis davė tik po to, kai 2021 m. vasario 9 d. buvo surastas, sulaikytas ir apklaustas kaip įtariamasis E. Š., kuris iš karto po įvykio pusantros savaitės buvo pasislėpęs nuo tyrimo kitoje Lietuvos Respublikos vietoje ir nepateikė jokių objektyvių duomenų patvirtinti savo nurodomai aplinkybei, kad tai padarė ne siekdamas pasislėpti, o dėl darbo, be to, byloje nėra ir jokių duomenų apie tai, kad tuo metu jis apskritai būtų dirbęs.

15. Pažymėtina, kad E. Š. parodymų apie tai, kad įvykio vietoje jis buvo stipriai sumuštas ar apskritai mušamas D. B. ir A. B., nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, į medikus jis nesikreipė, jokie jo patirti sužalojimai nėra užfiksuoti. Nors teisiamajame posėdyje E. Š. teigė, kad jo parodymus apie įvykio patirtus stiprius sužalojimus galėtų patvirtinti jo sugyventinė liudytoja I. V. (t. 5, b. l. 44), tačiau teisiamajame posėdyje ši liudytoja parodė, kad ji neatkreipė dėmesio, ar po įvykio ant E. Š. kūno apskritai buvo sužalojimų, ar ne (t. 5, b. l. 47), nors akivaizdu, kad tokius E. Š. nurodomus ir akcentuojamus stiprius sumušimo požymius ji būtų turėjusi pastebėti, kadangi su juo gyveno. Pažymėtina, jog ne tik D. B. ir A. B., bet ir liudytojas D. K. viso baudžiamojo proceso metu davė parodymus, kad susitikimo ir konflikto iniciatorius buvo E. Š., kuris skambino telefonu D. B. Svarbu tai, jog parodymus, kad būtent E. Š. pirmas pasiūlė D. B. ir D. K. susitikti parkelyje savo pirminėje 2021 m. vasario 9 d. įtariamojo apklausoje iš karto po jo sulaikymo davė ir pats E. Š. (t. 4, b. l. 87–90). Tuo tarpu 2021 m. birželio 1 d. papildomoje įtariamojo apklausoje E. Š. jau pakeitė savo parodymus ir nurodė priešingai – kad D. B. pirmas pasiūlė E. Š. susitikti parkelyje (t. 4, b. l. 92–93). Be to, E. Š. nurodytos aplinkybės apie tai, kad po dūrimo D. B. įvykio vietoje jis numetė (išmetė) peilį ir pabėgo (t. 4, b. l. 87–90, 92–93), nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys – joks peilis įvykio vietoje nebuvo rastas, nors įvykio vieta 2021 m. sausio 31 d. praėjus vos kelioms valandoms po įvykio buvo apžiūrėta net du kartus (t. 1, b. l. 44–54, 55–61). Pagrįstų abejonių kelia ir E. Š. nurodomos aplinkybės, jog D. B. išsitraukus peilį ir iš įvykio vietos pabėgus E. Š. draugams G. V. ir J. Ž., E. Š., parklupusį ant kelių, iš abiejų pusių ėmė daužyti (spardyti, smūgiuoti keliais) D. B. ir A. B., tada E. Š. pačiupo po kojomis pakliuvusį peilį ir norėjo juo tik pamojuoti, tačiau vos jam pamojavus peiliu jie abu nuo jo pasitraukė ir tada E. Š. pabėgo, nesuprasdamas, kokio sunkumo sužalojimus padarė D. B. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks E. Š. nurodomas D. B. sužalojimo mechanizmas yra sunkiai įtikinamas ir neatitinka bylos medžiagos, nes E. Š. logiškai nepaaiškino, kaip klūpodamas ir „mojuodamas“ peiliu sugebėjo net tris kartus durti į D. B. kūno viršutinę dalį – iš Specialisto išvados Nr. G 287/2021 (03) matyti, kad visos peiliu nukentėjusiajam padarytos žaizdos yra ne tik pjautinės (kurios teoriškai galėtų atsirasti sužeidimus padarius mojuojant peiliu), bet ir durtinės, taip pat yra nurodyta, jog sužalojimai atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką ir aplinkybes, padaryti aštriu duriančiu-pjaunančiu įrankiu, tikriausiai peilio geležte – dviem dūriais į krūtinės ląstos kairę pusę ir vienu dūriu į dešinį žastą. Lieka neaišku, kokiu būdu mojuodamas peiliu tokioje keistoje kūno padėtyje (klūpodamas) E. Š. ne tik sugebėjo padaryti durtines žaizdas viršutinėje nukentėjusiojo kūno dalyje, tačiau dar ir skirtingose jo kūno pusėse.

16. Pastebėtina ir tai, kad nors liudytojas G. V. teisiamajame posėdyje nurodė, kad įvykio metu D. B. aštriu daiktu pirmas jam dūrė į ranką, o po to jį kartu su A. B. sumušė, todėl jis nieko nelaukdamas pabėgo (t. 5, b. l. 47–48), tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog G. V. pasišalinęs iš įvykio vietos ir sutikęs policijos pareigūnus jiems šios aplinkybės nenurodė, netgi nurodė melagingą pavardę („Z.“) ir atsisakė medicininės pagalbos (t. 1, b. l. 1–2), nei į policiją, nei į medikus dėl patirtų sužalojimų nesikreipė, ikiteisminio tyrimo pradžioje parodymų apie įvykio aplinkybes apskritai nedavė, o nežymus sveikatos sutrikdymas G. V. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021 m. vasario 1 d. specialisto išvadoje Nr. G 139/2021 (03) buvo nustatytas tik po to, kai atliekant tyrimą dėl D. B. sužalojimo jam buvo pareikštas įtarimas. Nors G. V. teisiamajame posėdyje nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje parodymų nedavė, nes tikėjosi, jog niekas iš įvykio dalyvių neduos parodymų ir baudžiamoji byla nepasieks teismo, vis dėlto tai nepaaiškina, kodėl jis 2021 m. vasario 1 d. įtariamojo apklausos metu nenurodė, jog jį pirmas sužalojo būtent D. B., nors tuo metu G. V. jau buvo pareikštas įtarimas dėl D. B. sužalojimo. Tokio savo elgesio logiškai ir įtikinamai paaiškinti G. V. negalėjo, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl jo parodymų patikimumo.

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-501/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.).

18. Atsižvelgdama į aptartą Aukščiausiojo Teismo praktiką teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Bylos įrodymų visuma nepatvirtina, jog D. B. apskritai būtų puolęs E. Š. arba G. V. peiliu ar kitu žmogų galinčiu sužaloti daiktu, ar kitaip aktyviais veiksmais pradėjęs pavojingą kėsinimąsi į juos, nuo kurio E. Š. būtų reikėję gintis. Iš bylos medžiagos matyti, jog iki įvykio tarp E. Š. ir D. B. vėlai vakare ir naktį telefonu vyko konfliktas, E. Š. pirmas paskyrė atokią susitikimo vietą, esančią parke. Todėl tiek E. Š., G. V. ir įvykyje jokių veiksmų neatlikęs J. Ž., tiek D. B. ir A. B., puikiai suprato, kad susitikimo vietoje tarp jų vyks santykių aiškinimasis. Net jeigu nė viena konflikte dalyvavusi pusė nemanė, kad šis susitikimas baigsis muštynėmis, yra akivaizdu, kad visi įvykio dalyviai puikiai suprato, jog tarp jų vyks ne draugiškas pokalbis, o santykių aiškinimasis, todėl neabejotinai turėjo suprasti ir tai, kad toks aiškinimasis tikėtinai gali pasibaigti smurtu – muštynėmis, o šiuo atveju taip ir įvyko. Atsižvelgtina ir į tai, jog bylos įrodymai patvirtina, kad konflikto dalyviams susitikus ir pradėjus pokalbį G. V. aktyviai skatino D. B. ir E. Š. muštis tarpusavyje.

19. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija neturi pagrindo tikėti E. Š. ir G. V. parodymais apie konflikto eigą ir D. B. padarytų sužalojimų atsiradimo mechanizmą, dėl to negali nesutikti su prokuroro nuomone, jog E. Š. pateikiama versija apie įvykio aplinkybes neatitinka bylos įrodymų visumos ir yra sukurta siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl apylinkės teismas ja rėmėsi nepagrįstai ir pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles – selektyviai suteikdamas prioritetinę reikšmę nenuosekliems ir prieštaraujantiems byloje surinktų įrodymų visumai E. Š. ir G. V. parodymams. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, jog E. Š. peiliu tris kartus dūrė D. B. į kūną gindamasis nuo jo ir A. B. pradėto ir aktyviais veiksmais tęsiamo pavojingo kėsinimosi į jo draugą G. V. ir jį patį, nes šiuo atveju bylos medžiaga nepatvirtina, jog tokie E. Š. veiksmai buvo atlikti esant būtinosios ginties sąlygoms. Priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodo apylinkės teismas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pats D. B. inicijavo konfliktą ir jam peiliu suduoti smūgiai buvo jo paties neteisėtų veiksmų pasekmė.

20. Atsižvelgdama į tai, kas aptarta ir įvertinusi E. Š. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, teisėjų kolegija nustatė, kad E. Š. sunkiai sužalojo žmogų: 2021 m. sausio 31 d., apie 2.30 val., parke, esančiame šalia (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. sankirtos Gargždų mieste, Klaipėdos rajono savivaldybėje, E. Š. tarpusavio konflikto metu su D. B. tyčia peiliu dūrė pastarajam į kūną tris kartus ir padarė durtinę-pjautinę dešinio žasto žaizdą ir du kiaurinius durtinius-pjautinius krūtinės ląstos ir pilvo ertmės sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 punktas), taip sunkiai sužalodamas D. B.

21. Bylos įrodymų visuma patvirtina, kad D. B. nustatyti sužalojimai buvo padaryti E. Š. veiksmais – E. Š. net tris kartus dūrė peiliu nukentėjusiajam į kūno viršutinę dalį (du dūriai buvo padaryti gyvybiškai pavojingose kūno vietose – pilve, krūtinėje) ir taip padarė sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat nėra nustatyta jokių kitų veiksnių, kurie būtų turėję įtakos nukentėjusiojo sunkiam sveikatos sutrikdymui kilti. Būtent šios aplinkybės patvirtina, kad E. Š., padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia – tris kartus durdamas nukentėjusiajam peiliu suvokė, jog kelia pavojų jo sveikatai, numatė, kad jį gali sužaloti, ir vienodai norėjo bet kurio iš padarinių atsiradimo. Tokiu atveju kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, todėl E. Š. veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

22. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, jog teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus reikšmingus bylai kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-942/2016). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-1073/2018).

23. E. Š. padaryta viena nusikalstama veika žmogaus sveikatai, numatyta BK 135 straipsnio 1 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato vienintelę laisvės atėmimo bausmę iki 10 metų. Šioje byloje E. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. Š. veikos padarymo metu buvo nevedęs, daug kartų teistas, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus (t. 4, b. l. 17–31), baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 38–39), nedirbo, bet buvo registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 4, b. l. 35–36). E. Š. dėl nusikalstamos veikos padarymo neprisipažino ir nesigaili, nukentėjusiojo neatsiprašė, taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų atlyginęs ar pradėjęs atlyginti žalą dėl nukentėjusiojo gydymo. E. Š. nėra galimybės skiriant bausmę taikyti BK 62, 75 straipsnių nuostatų, nes tam nėra pagrindų ir sąlygų.

24. Atsižvelgiant į anksčiau paminėtas ir bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, E. Š. skirtina laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu mažesnė nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, kuri E. Š. atveju yra ne per griežta ir proporcinga jo asmenybės bei padaryto nusikaltimo pavojingumui, užtikrinant BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

25. E. Š. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikintinos.

Dėl Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio ir kitų klausimų

26. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 5 636,44 Eur civilinis ieškinys už nukentėjusiojo D. B. gydymą (t. 1, b. l. 140–141) tenkintinas visiškai, nes E. Š. padarė tyčinį nusikaltimą ir atsiradusi žala yra susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su E. Š. nusikalstama veika.

27. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio l dalyje numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Taip pat CK 6.280 straipsnis numato, jog asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo. Šioje byloje nustatyta, kad E. Š. nusikalstamais veiksmais Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 5 636,44 Eur dydžio žala, nes D. B. dėl patirtų sužalojimų gydytas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, o suteiktų gydymo paslaugų kaina – 5 636,44 Eur (t. 1, b. l. 142). Todėl iš E. Š. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteistinos minėtos D. B. gydymo išlaidos.

28. Klaipėdos apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro J. Petuchovo 2021 m. birželio 3 d. priimtas nutarimas skirti laikiną nuosavybės teisių apribojimą E. Š. turtui – piniginėms lėšoms, esančioms AB „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), su šiame nutarime nurodytomis išlygomis paliktinas galioti iki visiško Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo įvykdymo.

29. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – nukentėjusiojo D. B. rūbai (sportinės kelnės, džemperis, marškinėliai, striukė, puskojinės, trumpikės ir sportiniai batai) bei liudytojo G. V. rūbai (striukė, džemperis, marškinėliai) ir veido kaukė, saugomi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos daiktinių įrodymų saugykloje, – grąžintini daiktų savininkams, o jiems jų neatsiėmus – sunaikintini kaip menkaverčiai.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30. 2022 m. kovo 23 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinės instancijos teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini), joje nurodoma, kad iš E. Š. valstybei priteistinos 180 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro advokatės A. Zaburienės užmokestis (t. 5, b. l. 109–110).

31. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnio nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-697/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

32. Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, skundžiamas išteisinamasis nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis E. Š., kuris Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. nuosprendžio neskundė. Būtinybė skirti E. Š. gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę, nepriklausomai nuo išteisintojo valios. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes (gynėjos paskyrimo teisinį pagrindą, apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, tai, kad E. Š. išteisinamojo nuosprendžio neskundė, o šiuo nuosprendžiu jis nuteisiamas laisvės atėmimo bausme), daro išvadą, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš E. Š. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

tenkinti Klaipėdos apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Jurijaus Petuchovo apeliacinį skundą iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. sausio 18 d. nuosprendį dėl E. Š. išteisinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

E. Š. pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti E. Š. kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš E. Š. 5 636,44 Eur (penkis tūkstančius šešis šimtus trisdešimt šešis eurus, 44 centus) nukentėjusiojo D. B. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Klaipėdos apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Jurijaus Petuchovo 2021 m. birželio 3 d. priimtą nutarimą skirti laikiną nuosavybės teisių apribojimą E. Š. turtui – piniginėms lėšoms, esančioms AB „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), su šiame nutarime nurodytomis išlygomis, palikti galioti iki visiško Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo įvykdymo.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – nukentėjusiojo D. B. rūbus (sportines kelnes, džemperį, marškinėlius, striukę, puskojines, trumpikes ir sportinius batus) bei liudytojo G. V. rūbus (striukę, džemperį, marškinėlius) ir veido kaukę, saugomus Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos daiktinių įrodymų saugykloje, – grąžinti daiktų savininkams, o jiems jų neatsiėmus – sunaikinti kaip menkaverčius.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 180 Eur – priteisimo iš E. Š. atmesti.