Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gintauto transportas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gintauto transportas“ ieškinį atsakovui A. S. dėl darbo ginčo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.

9. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos nutartimi iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad prašymą dėl darbo ginčo Darbo ginčų komisijai pateikė pats atsakovas, o Darbo ginčų komisijos sprendimu nepatenkinta darbdavė neprivalo kreiptis į tos užsienio valstybės teismus dėl Lietuvos Respublikoje Darbo ginčų komisijoje išnagrinėto ginčo kitokio išsprendimo. Teigia, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

10. Darbo ginčus nagrinėjančių organų (Darbo ginčų komisijos ir teismo) kompetencijos nustatymo principus reglamentuoja DK 215 straipsnis. Remiantis DK 215 straipsnio 2 dalimi, civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal CPK taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka (DK 215 straipsnio 3 dalis).

11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškinęs, jog DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir laikytina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Nuo šios nuostatos galima nukrypti tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: 1) šalys susitarė kilusį ginčą nagrinėti Lietuvos Respublikoje DK nustatyta tvarka ir 2) toks susitarimas buvo sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių. Nesant šių sąlygų Lietuvos Respublikoje darbo ginčus nagrinėjantys organai turi atsisakyti nagrinėti tokį ginčą. DK 215 straipsnio 3 dalies nuostata siekiama apsaugoti silpnesniąją darbo sutarties šalį jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis, todėl ji taikytina tik tuo atveju, jei darbo ginčas dėl teisės yra inicijuojamas darbdavio (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).

12. Atsižvelgiant į tai, kad darbo ginčo nagrinėjimą ikiteismine tvarka Darbo ginčų komisijoje Lietuvos Respublikoje nagrinėjamu atveju inicijavo darbuotojas, DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis šioje byloje netaikytina, o sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi DK 215 straipsnio 2 dalimi, nukreipiančia į atitinkamas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovu byloje patrauktas (duomenys neskelbtini) pilietis, teismingumo klausimas nagrinėjamoje byloje spręstinas pagal 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – teisinės pagalbos sutartis) nuostatas.

13. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus nustatė, kad atsakovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Apeliantė ir atsakovas 2020 m. lapkričio 19 d. sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu atsakovas įdarbintas (duomenys neskelbtini) pareigose. Darbo sutartyje nurodyta atsakovo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). UAB „Gintauto transportas“ direktoriaus 2021 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas atleistas iš darbo dėl šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo. Pažymėtina, kad analogiškas gyvenamosios vietos adresas nurodytas atsakovo prašyme, teiktame Darbo ginčų komisijai. Atsakovas Lietuvos Respublikoje nedirba (atsakovas Lietuvoje dirbo iki 2021 m. liepos 26 d.), duomenų, kad šiuo metu dirbtų Lietuvoje ir turėtų joje gyvenamąją vietą, nėra. Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, kitų bylų, kuriuose dalyvautų atsakovas, nenustatyta.

14. Pirmiausia, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju darbo ginčo nagrinėjimą ikiteismine tvarka Darbo ginčų komisijoje Lietuvos Respublikoje nagrinėjamu atveju inicijavo darbuotojas, DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis šioje byloje netaikytina, o sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi DK 215 straipsnio 2 dalimi, nukreipiančia į atitinkamas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl teismingumo klausimas nagrinėjamoje byloje spręstinas pagal teisinės pagalbos sutarties nuostatas.

15. Teisinės pagalbos sutarties 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad susitariančiųjų šalių teismai kompetentingi nagrinėti bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui. Kai yra toks susitarimas, teismas pagal atsakovo pareiškimą nutraukia bylos nagrinėjimą, jeigu šis pareiškimas gautas iki pateikiant atsikirtimus dėl ieškinio esmės. Šalys savo susitarimu negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos.

16. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su atskirojo skundo motyvais, pažymi, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, individualų darbo ginčą dėl teisės iniciavo darbuotojas, kreipdamasis į Darbo ginčų komisiją dėl su darbo santykiais susijusių sumų išieškojimo iš darbdavės. Tačiau byloje susiklosčiusi situacija neatitinka pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos situacijos, cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020, kurioje darbdavė reiškė priešpriešinius reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo aspektu yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009, 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2013).

17. Kaip matyti minėtoje byloje buvo susiklosčiusi iš esmės kitokio pobūdžio procesinė situacija, kadangi darbo ginčą iniciavus darbuotojui, darbdavė Darbo ginčų komisijai teikė priešpriešinį reikalavimą, dėl kurio patenkinimo vėliau kreipėsi į teismą. Kitaip tariant, darbdavė, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, teismo prašė patenkinti ne darbuotojo, bet pačios darbdavės Darbo ginčų komisijai pareikštą reikalavimą. Šis esminis skirtumas ir lemia ir kitokią išvadą dėl ginčo teismingumo.

18. Vadovaujantis DK 215 straipsnio 1 dalimi, tuo atveju, kai darbdavys priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, darbo ginčus nagrinėjantys organai (šiuo atveju – Darbo ginčų komisija) yra kompetentingi nagrinėti ginčą. Vadovaujantis DK 231 straipsnio 1 dalimi, su Darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinkanti ginčo šalis turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo. Nors DK 231 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad ieškovu civilinėje byloje bus laikoma ta darbo santykių šalis, kuri kreipiasi su ieškiniu į teismą, sisteminis DK 231 straipsnio 3–4 ir 7 dalių, pagal kurias Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apskundimo dalykas, teismas ginčą nagrinėja iš esmės, o teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios, aiškinimas lemia, kad teisme turi būti nagrinėjamas pradinio Darbo ginčų komisijai pareikšto reikalavimo pagrįstumo klausimas. Kitaip tariant, jeigu Darbo ginčų komisija tenkina darbuotojo pareikštą reikalavimą, o į teismą kreipiasi su tokiu rezultatu nesutinkantis darbdavys, nagrinėdamas bylą teismas iš naujo vertina darbuotojo pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Darbdavys, kreipdamasis į teismą, neiniciavo naujo ginčo, tik įgyvendino savo teisę perkelti darbuotojo inicijuoto ginčo nagrinėjimą į teismą.

19. Tokią išvadą patvirtina kasacinio teismo praktika, kurioje akcentuojama, kad nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos sprendimu ir kreipdamasis į teismą darbdavys iš esmės turi prašyti netenkinti darbuotojo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018), o ne reikalauti panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-248/2019), priimdamas sprendimą teismas privalo pasisakyti būtent dėl Darbo ginčų komisijai pareikšto reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019, 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019).

20. Kita vertus, tai taip pat nurodoma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020 – jei užsienio valstybėje nuolat gyvenantis darbuotojas inicijuoja ginčą Darbo ginčų komisijoje Lietuvos Respublikoje (nutarties 11-12 punktai), su šios komisijos sprendimu nesutinkantis darbdavys neprivalo kreiptis į darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismus dėl Lietuvos Respublikoje Darbo ginčų komisijos išnagrinėto ginčo kitokio išsprendimo (DK 231 straipsnis), kadangi Lietuvos Respublikoje ikiteismine tvarka išnagrinėto darbo ginčo perkėlimas į teismus nepradeda naujo darbo ginčo. Tokį šios teisės normos aiškinimą patvirtina ir šią normą aiškinantis komentaras (D., T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2018, p. 596).

21. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įgyvendindamas teisę inicijuoti ginčą Lietuvos Respublikoje atsakovas ne tik pripažino DK nurodytų darbo ginčus Lietuvos Respublikoje nagrinėjančių organų kompetenciją, bet ir aiškiai išreiškė valią bei reikalavimą, kad šie organai ginčą išnagrinėtų ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje galiojančia darbo ginčų nagrinėjimo tvarka apgintų jo teises. Toks darbuotojo elgesys vertintinas kaip kilus ginčui darbuotojo raštu išreikštas kompetencijos pripažinimas, todėl spręsti, kad ginčo nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teisme neatitiktų teisinės pagalbos sutarties 20 straipsnio 1-2 dalimis kuriamo teisinio reglamentavimo, nėra pagrindo.

22. Apibendrindamas pateiktus išaiškinimus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sudarydama darbo sutartį su Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos neturinčiu užsienio valstybės piliečiu darbdavė prisiima riziką, jog pati negalės inicijuoti darbo ginčo Lietuvos Respublikoje, tačiau tokį ginčą DK nustatyta tvarka iniciavus darbuotojui negali būti įpareigojama savo teises ginti užsienio valstybės teisme. Priešinga išvada paneigtų ir DK įtvirtintos darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos esmę bei nuoseklumą, kadangi ne darbdavės valia Lietuvos Respublikoje inicijuotame ginče esant priimtam privalomai vykdytinam sprendimui (DK 230 straipsnis), darbdavės galimybės apginti savo teises ginčo nagrinėjimo procedūrą įgyvendinant iki galo būtų nepagrįstai apribotos. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčas yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, vertintina kaip nepagrįsta, o atsisakymas priimti ieškinį šiuo pagrindu – neteisėtas.

23. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, ko pasekoje nepagrįstai ieškovės ieškinį atsakovui dėl darbo ginčo paliko nenagrinėtą. Nutartis naikinama ir ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 335–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.