- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-13
- Bylos Nr.
- e2A-19-343/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36826-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Algimantas Kukalis, Rūta Palubinskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Ignitis“
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Gintauto Koriagino ir Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkės, pranešėjos), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimo bei ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ignitis“ dėl sandorių dalies pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kauno termofikacijos elektrinė“ (toliau – ir ieškovė) prašė teismo pripažinti negaliojančiais ab initio ieškovės ir atsakovės UAB „Ignitis“ (toliau – ir atsakovė) 2014 m. balandžio 29 d. sudarytos Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 (toliau – ir Sutartis) 6.4 punktą ir 2015 m. gruodžio 23 d. Papildomą susitarimą prie Sutarties Nr. 2 (toliau – ir Papildomas susitarimas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškinyje nurodė: 2014 m. balandžio 29 d. buvo sudaryta Gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutartis Nr. STNSUT-2014/12, o 2015 m. gruodžio 23 d. Papildomas susitarimas prie 2014 m. balandžio 29 d. Gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 Nr. 22. Prašė pripažinti Sutarties 6.4 punktą ir Susitarimą negaliojančiais dėl to, kad: (i) ši Sutarties sąlyga buvo sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, (ii) ja buvo įtvirtinta esminė šalių nelygybė, (iii) ji yra siurprizinė, (iv) prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Arbitražo byloje atsakovė pareiškė turtinius reikalavimus: (i) priteisti iš atsakovės 1 676 989,06 Eur; (ii) 122 755,60 Eur delspinigius; (iii) 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą. Daliniu sprendimu arbitražo teismas nurodė, kad neturi kompetencijos nagrinėti aukščiau nurodytų reikalavimų. Ieškovė kelia teisinį klausimą dėl Sutarties 6.4 punkto ir Papildomo susitarimo nesuderinamumo su Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – ir SGDTĮ) 11 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo tikslais bei su taikytinuose teisės aktuose, t. y. (i) SGDTĮ 11 straipsnio 4 dalyje ir (ii) 2012 m. lapkričio 7 d. Vyriausybės nutarime Nr. 1354 „Dėl gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), įtvirtintu energijos gamintojams (įskaitant ieškovę) priskiriamo SGD terminalo būtinojo kiekio dalies nustatymo teisingumu ir teisėtumu. Pagamintą šilumos energiją ieškovė parduoda Kauno miesto centrinį šildymo tinklą valdančiai šilumos tiekėjai – akcinei bendrovei (toliau – AB) „Kauno energija“ (toliau – ir Šilumos tiekėja), o ji šilumos energiją tiekia galutiniams vartotojams. Ginčui aktualių faktinių aplinkybių metu ieškovės šilumos gamybos kaina buvo reguliuojama valstybės, taikant analogišką kainodarą kaip ir šilumos tiekėjams. Šilumos energija buvo parduodama Šilumos tiekėjos (AB „Kauno energija“) organizuojamuose nepriklausomų šilumos gamintojų aukcionuose (Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 10 straipsnio 1 dalis). Šiame aukcione ieškovė konkuravo vieninteliu rodikliu, t. y. šilumos energijos kaina. Ieškovė turi galimybę tik po aukciono rezultatų paskelbimo nustatyti, koks šilumos energijos kiekis bus iš jos superkamas ateinantį mėnesį (ir atitinkamai, kiek dujų bus sunaudota šilumos energijos gamybai, kiek dujų bus parduota už reguliuojamą šilumos energijos kainą ir kt.). Ieškovei iki 2016 m. birželio 13- 14 d. buvo taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, t. y. jos parduodamos šilumos energijos kaina buvo reguliuojama valstybės. Pagal SGDTĮ 11 straipsnio 1 ir 3 dalis, Aprašo 10 punktą energijos gamintojai inter alia privalėjo iki 2014 m. gegužės 1 d. su atsakove sudaryti sutartis, kurių pagrindu energijos gamintojai pagal galiojančius teisės aktus pirmiausia perka SGD terminalo gamtinių dujų būtinąjį kiekį ar jo dalį, o trūkstamą gamtinių dujų kiekį, būtiną jų vartojimo poreikiui užtikrinti, įsigyja SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais būdais, t. y. gamtines dujas įsigyjant iš kitų gamtinių dujų tiekėjų dvišalių sutarčių pagrindu arba biržoje, arba likusį kiekį pagal sutartis įsigyjant iš ieškovės. Atsakovė SGD terminalo būtinąjį gamtinių dujų kiekį ar jo dalį turi paskirstyti kiekvienam energijos gamintojui proporcingai, atsižvelgdama į tai, kiek kiekvienam energijos gamintojui per mėnesį reikia suvartoti gamtinių dujų (Aprašo 16 punktas). Energijos gamintojų turėtos gamtinių dujų įsigijimo, vykdant Aprašo ir SGDTĮ nustatytus reikalavimus, sąnaudos laikomos pagrįstomis energijos gamintojų kuro įsigijimo sąnaudomis ir įtraukiamos į jiems taikomas valstybės reguliuojamas energijos kainas, t. y. šios sąnaudos turi būti kompensuojamos energijos gamintojams per taikomas valstybės reguliuojamas kainas (Aprašo 20 punktas). Aprašo 11 punktas numato, jog atsakovė rengia ir tvirtina SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalyje nurodytų energijos gamintojų ir atsakovės sutarčių sąlygas, suderinusi su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir VKEKK). Nuo 2014 m. vasario 10 d. Energetikos ministro įsakymu Nr. 1- 20 „Dėl UAB LITGAS skyrimo paskirtuoju tiekėju“ atsakovė yra SGD paskirtoji tiekėja. VKEKK 2014 m. balandžio 29d. nutarime Nr. O3-11 nutarė derinti atsakovės parengtą gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį, nustatančią standartines energijos gamintojų ir paskirtojo tiekėjo gamtinių dujų sutarčių sąlygas. Ieškovė su atsakove 2014 m. balandžio 29 d. pasirašė Sutartį, kurią pateikė atsakovė 2014m. balandžio 29 d. raštu Nr. SD-2014/6018. Pagal Sutartį atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovei Sutartyje ir Aprašu nustatyta tvarka paskirstytą SGD kiekio dalį, o ieškovė įsipareigojo nupirkti šią dalį Sutartyje nurodytais kiekiais bei terminais ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 2.1 punktas). Sutarties 6.4 punkte nustatyta, jog Gamtinių dujų tiekimo grafike numatytas gamtinių dujų kiekis pripažįstamas faktiškai parduotu ir nupirktu dujų kiekiu, kurį atsakovė privalo parduoti ieškovei, o ieškovė privalo už parduotą kiekį sumokėti atsakovei. Ši sąlyga nustatė ieškovei vadinamąjį „imk arba mokėk“ įsipareigojimą, nepriklausomai nuo to, ar atsakovė faktiškai perduoda gamtines dujas, o ieškovė priima ir suvartoja atsakovės gamtines dujas; ar ieškovė atitinkamą laikotarpį turi faktinį gamtinių dujų vartojimo poreikį, įskaitant vartojimo poreikį reguliuojamos energijos gamybai; už kokią dujų kainą ieškovė turi galimybę faktiškai realizuoti pagamintą šilumos ir elektros energiją; ar turi galimybę taikyti reguliuojamą energijos kainą; ar ieškovės sąnaudos dėl jam atsakovės priskirto būtinojo SGD kiekio dalies yra kompensuojamos. Ieškovė 2014 m. gegužės 19 d. raštu Nr. KTE-S-160 grąžindama atsakovei pasirašytą Sutartį, pažymėjo, jog ji sudaroma prieš ieškovės valią, t. y. Sutarties sudarymas neatitiko tikrosios ieškovės valios, nebuvo sudarytos galimybės derėtis dėl atsakovės vienašališkai pateiktos Sutarties sąlygų, inter alia esminių Sutarties sąlygų, o Sutarties nuostatos pažeidžia ieškovės interesus. Rašte taip pat nurodyta, jog ieškovė pasilieka teisę ginčyti Sutartį teisės aktų nustatyta tvarka. Sutarties sudarymo metu, remiantis 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1051 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų tiekėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2014 metais nustatymo“ 1.1.2 papunkčiu, ieškovė gamino elektros energiją pagal jai nustatytas ir kasmet keičiamas maksimalias remtinos energijos gamybos apimtis, kurias valstybė finansavo viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšomis. Vyriausybė kasmet numatydavo atskiras remtinos elektros energijos apimtis, o konkrečias VIAP skiriamas sumas nustatydavo VKEKK. Vyriausybės 2014 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 1091 ieškovei buvo nustatyta maksimali remtinos elektros energijos supirkimo apimtis 2015 metams (168,73GWh), pagal kurią atsakovė apskaičiavo ieškovei priskirtiną būtinojo SGD kiekio dalį. Tačiau per 2015 m. iš ieškovės buvo supirkta tik 68,73 proc. remtinos elektros energijos dalis. Ieškovė nuo 2016 m. nevykdė remtinos elektros energijos gamybos veiklos, kadangi tarp patvirtintų viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje teikiančių asmenų 2016 metams buvo tik „Lietuvos energijos gamyba“, AB padalinys Lietuvos elektrinė. Nuo SGD terminalo eksploatavimo pradžios (2014 12 03) ieškovė, remiantis SGDTĮ 11 straipsnio 1 ir 3 dalimis, privalėjo valstybės reguliuojamai energijos gamybai pirkti gamtines dujas pirmumo tvarka iš valstybės paskirtojo tiekėjo. Remdamasi Vyriausybės 2014 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 1091 (kuriuo buvo nustatyta maksimali remtinos elektros energijos supirkimo apimtis (168,73GWh)), atsakovė 2014 m. spalio 15 d. raštu Nr. SD-2014/274 ir 2014m. lapkričio 10 d. raštu Nr. SD-2014/300 informavo ieškovę apie jai vienašališkai paskirstytą SGD terminalo būtinojo dujų kiekio dalį ir perskaičiuotus gamtinių dujų tiekimo grafikus, pagal kuriuos 2015 m. ieškovei paskirtas būtinasis suvartoti kiekis – 264 427 681 kWh; gamtinių dujų tiekimas paskirtas 2015 m. sausio–kovo mėn., gruodžio mėn. Iki atsakovės 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. SD-2014/30023 nustatyto ieškovei priskirtino gamtinių dujų kiekio ir grafiko, ieškovė yra informavusi atsakovę, jog faktinis gamtinių dujų suvartojimas 2015 m. priklausys nuo realiai superkamos remtinos elektros energijos ir šilumos energijos kiekio, taip pat yra nurodžiusi, jog gamtinių dujų suvartojimą gali mažinti besikeičianti situacija Kauno m. šilumos ūkyje (KTE 2014m. spalio 15 d. raštas Nr. KTE-S-276, 2014 m. rugsėjo 15 d. raštas Nr. KTE-S-251, 2014 m. spalio 31 d. raštas Nr. KTE-S-290, 2014 m. spalio 21 d. raštas Nr. KTE-S-281). 2015 m. gruodžio mėn. Litgas, matydamas, kad ieškovė neturi poreikio ir galimybių nupirkti iš Litgas tiek SGD, kiek įpareigojo Litgas, pasiūlė ieškovei neįsigytą SGD kiekį perkelti į 2016 metus, pateikdama savo parengtą Papildomą susitarimą. Ieškovė, matydama, kad Papildomas susitarimas iš esmės prieštarauja jos interesams, sukelia jai nuostolius ir Litgas yra žinoma apie šias aplinkybes, tačiau jo nepasirašymas sukels dar didesnius nuostolius, Papildomą susitarimą pasirašė. Ieškovė, grąžindama atsakovei pasirašytą Papildomą susitarimą, 2015 m. gruodžio 31 d. rašte Nr. KTE-S-279 „Pastabos dėl 2015-12-23 susitarimo“ nurodė, kad Papildomą susitarimą pasirašo ekonominio spaudimo įtakoje, neturėdama galimybės derėtis dėl jo nuostatų, išimtinai siekdama mažinti nuostolius. Ieškovė taip pat paaiškino, kad savo veikloje dalyvaudama aukcionuose konkuruoja su nepriklausomais šilumos gamintojais Kaune, kurie neturi prievolės naudoti Litgas tiekiamų dujų, kurių kaina viršija rinkos kainą beveik du kartus, todėl iš tokių dujų pagamintos šilumos kaina nebūtų konkurencinga, ieškovė šilumos gamybai pagal Sutartį patiektų dujų naudoti neturėjo galimybių, t. y. nėra objektyvios galimybės parduoti šilumos energijos už valstybės reguliuojamą kainą.
3. Ieškovė taip pat nurodė, kad Sutarties 6.4 punktas pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi prieštarauja ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 1 dalies, 3 dalies, SGDTĮ 11 straipsnio 6 dalies, Konstitucijos 23 straipsnio, 46 straipsnio nuostatoms. Remiantis Sutarties 6.4 punktu, laikoma, kad dujų tiekimo grafike atsakovės ieškovei nustatytas dujų kiekis į ateitį Sutartimi pripažįstamas kaip faktiškai parduotas ir ieškovės (reguliuojamo NŠG) nupirktas, nepriklausomai nuo ieškovės faktinio gamtinių dujų poreikio ir jo realaus suvartojimo reguliuojamai energijos gamybos veiklai ir šių sąnaudų (ne)kompensavimo. Ginčo santykių metu galiojęs teisinis reguliavimas numatė, kad šilumos gamyba grindžiama šilumos gamintojų konkurencija (ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio 2 dalis), nes šilumos energija iš NŠG superkama aukciono būdu mažiausios kainos prioritetu, o pardavimo kaina negali viršyti Šilumos tiekėjo, kuris superka energiją, palyginamųjų šilumos gamybos sąnaudų (ŠŪĮ 3 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 1 dalis), t. y. šilumos energija negali būti superkama iš reguliuojamo energijos gamintojo už didesnę kainą, negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, nepriklausomai nuo šilumos gamintojui nustatytos valstybės reguliuojamos kainos dydžio (ir į ją įtrauktinų sąnaudų). Nepriklausomai nuo reguliuojamam NŠG nustatytos reguliuojamos šilumos kainos ar NŠG taikomos faktinės kainos, visais atvejais šiluma, superkama iš NŠG, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo apskaičiuotos palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Energijos gamintojams SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas įsipareigojimas (kuris įformintas Sutartimi) yra susijęs su SGD būtinojo kiekio realizavimu. Teisinis reglamentavimas nustatė pareigą pirmumo tvarka naudoti SGD terminalo būtinąjį dujų kiekį (SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktas, Aprašo 4, 5 punktai) tiems energijos gamintojams, kuriems šių dujų įsigijimo sąnaudos yra visiškai kompensuojamos per VIAP ir / ar reguliuojamą šilumos energijos kainą. Pagal SGDTĮ 11 straipsnio 6 dalį, atsakovės, kaip paskirtosios tiekėjos, parduodamų SGD dujų kaina, kuri turi būti suderinta su VKEKK, pripažįstama pagrįstomis energijos gamintojų – ieškovės (pirkėjos pagal Sutartį) kuro įsigijimo sąnaudomis ir įtraukiama į ieškovei (energijos gamintojai) taikomas valstybės reguliuojamas pagamintos energijos pardavimo kainas. Taigi SGDTĮ 11 straipsnio 1 dalies tikslas buvo užtikrinti SGD būtinojo kiekio išdujinimą, todėl šiam tikslui būtinojo kiekio suvartojimo pareiga turėjo būti nustatyta energijos gamintojams, jiems kompensuojant šias sąnaudas. Sutarties sudarymo ir 2015 m. buvusi situacija patvirtina, jog atsakovei de jure būnant reguliuojamai NŠG (ŠŪĮ 2 straipsnio 20 dalis, 10 straipsnio 3 dalis) nebuvo sudaryta sąlygų pasidengti (kompensuotis) SGD terminalo paskirtojo gamtinių dujų kiekio sąnaudų, vykdant reguliuojamą šilumos gamybos veiklą, nes šilumos energijos supirkimo tvarka (ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnis) nesudarė prielaidų reguliuojamiems NŠG (ieškovė) pirmumo tvarka parduoti šilumos energijos, pagamintos iš SGD terminalo būtinojo kiekio ir jai taikyti valstybės reguliuojamą kainą (t. y. parduoti šilumos energiją be aukciono ir netaikant šilumos tiekėjo palyginamųjų šilumos gamybos sąnaudų dydžio); šilumos pardavimo šilumos tiekėjui aukcionuose reguliuojamas NŠG (ieškovė) neturėjo galimybės pasiūlyti didesnės šilumos gamybos kainos (nei faktiškai taikė), kuri atitiktų jai nustatytą valstybės reguliuojamą kainą (nors iš viršytų palyginamąsias šilumos tiekėjo šilumos gamybos sąnaudas); faktinės reguliuojamos šilumos gamybos sąnaudos negalėjo ir nebuvo padengtos per VKEKK nustatytą reguliuojamą šilumos kainą.
4. Ieškovė nurodė, kad atsakovė buvo vienintelė energijos gamintoja, atsidūrusi tokioje situacijoje, tad negalėjo šilumos pardavimui taikyti valstybės reguliuojamų kainų ir pasidengti SGD terminalo būtinojo dujų kiekio sąnaudų. Tokia situacija įvyko, nes atsakovė netiekia pagamintos šilumos tiesiogiai vartotojui – priešingai nei kiti Lietuvoje veikiantys reguliuojami NŠG. Tuo tarpu, toje pačioje konkurencinėje šilumos gamybos rinkoje veikiantiems šilumos tiekėjams būtinojo SGD kiekio dalies realizavimo sąnaudos yra padengiamos per centralizuotai teikiamos šilumos kainą (ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalis), t. y. sąnaudos įtraukiamos į vartotojams taikomą šilumos kainą, todėl ieškovė negalėjo įtraukti šių SGD terminalo būtinojo kiekio sąnaudų. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį, negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti; ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie visuomenės ypatingų reikmių užtikrinimo prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos. Sutarties 6.4 punkto nuostata yra neteisėta, kadangi įpareigoja ieškovę sumokėti atsakovei už jai priskirtą, bet nesuvartotą SGD terminalo dujų kiekį, kurio ji negalėjo suvartoti, vykdydama šilumos gamybos veiklą taikant valstybės reguliuojamas kainas, nes pagal teisės aktų reguliavimą šilumos energijos supirkimas buvo vykdomas grindžiant NŠG kainų konkurencija ir nebuvo superkama už valstybės reguliuojamas kainas, t. y. nesat galimybei šilumos gamybos veikloje padengti SGD terminalo dujų sąnaudų (SGDTĮ 11 straipsnio 6 dalis, Aprašo 20 punktas). Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina VKEKK 2016 m. birželio 1 d. pažyma Nr. O5-146. Ieškovė, būdama reguliuojama NŠG, negalėjo parduoti šilumos energijos už valstybės reguliuojamą kainą (Šilumos kainų nustatymo metodikos 52 punktas); šilumos gamyba yra grindžiama šilumos gamintojų konkurencija ir šilumos energija (tame tarpe, iš reguliuojamų NŠG) yra superkama mažiausios kainos prioritetu, kuri negali būti didesnė nei šilumos tiekėjo (pirkėjo) palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Ginčui taikomas SGDTĮ ir Aprašo reguliavimas dėl SGD būtinojo kiekio apskaičiavimo ir taikymo, taip pat ieškovės (energijos gamintojos, kuri neparduoda šilumos energijos galutiniam vartotojui) SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktu nustatytos prievolės vykdymo sąnaudos nebuvo suderintos (prieštaravo) su ŠŪĮ įtvirtinta šilumos supirkimo iš NŠG tvarka ir reguliuojamiems NŠG taikomos šilumos gamybos ir pardavimo kainodara
5. Ieškovė teigia, kad Sutarties 6.4 punkto teisėtumo (įskaitant „imk arba mokėk“ sąlygos) negali pateisinti SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto, Aprašo 4, 16 punktų nuostatos, kadangi nurodytos normos pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį toje dalyje, kiek reguliuojami NŠG, tokie kaip ieškovė, privalo sunaudoti visą jiems priskirtą SGD terminalo dujų kiekį, nepriklausomai nuo galimybės parduoti šilumos tiekėjų organizuojamuose šilumos energijos supirkimo iš NŠG aukcionuose šilumos energijos už ieškovės valstybės reguliuojamą kainą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsniui, ŠŪĮ 1 straipsnio 2 daliai, 3 straipsnio 2 daliai,10 straipsnio 1 daliai, 3 daliai, SGDTĮ 11 straipsnio 6 daliai ir teisinės valstybės principui. Sutarties 6.4 punktas pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi prieštarauja SGDTĮ 11 straipsnio 6 daliai, Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams ir nediskriminavimo principui. Sutarties 6.4 punktas nustatė diskriminacinį SGD terminalo būtinojo kiekio dalies realizavimo sąnaudų padengimo mechanizmą valstybės reguliuojamos šilumos energijos gamybos veiklą vykdžiusiai ieškovei, kadangi padidinamos ieškovės (kaip reguliuojamos NŠG) sąnaudos, kurių padengimas per reguliuojamas ieškovės paslaugų (gamybos) kainas nėra garantuojamas, nors toje pačioje konkurencinėje šilumos gamybos rinkoje veikiantiems šilumos tiekėjams būtinojo SGD kiekio dalies realizavimo sąnaudos yra padengiamos per centralizuotai teikiamos šilumos kainą. Dėl nustatytos sąlygos ir galiojusio teisinio reglamentavimo (šilumos supirkimas iš ieškovės ir kitų jo rinkoje veikusių nereguliuojamų NŠG grindžiamas šilumos gamintojų konkurencija pagal ŠŪĮ 3 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnio 1 dalį, 3 dalį.) Ieškovė neteko galimybės kompensuotis dalies sąnaudų, susijusių su Sutarties 6.4 punktu, SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte, Aprašo 4, 5 punktuose nustatytų prievolės vykdymu. Sutarties 6.4 punktas numato iš anksto atsakovės ieškovei priskirtą ir privalomai ieškovės nuperkamą būtinojo SGD kiekio dalį, tačiau nenumato nuostatų dėl šios pareigos vykdymo, jeigu iš ieškovės nėra superkama energija (kuriai gaminti pirmumo tvarka turi būti naudojamos atsakovės paskirtas SGD būtinasis kiekis) už valstybės reguliuojamą šilumos gamybos kainą ir/ar už reguliuojamą kainą nėra superkamas energijos kiekis, kuris atitiktų ieškovei paskirtą būtinojo SGD kiekio dalį ir dėl to ieškovė negali pasidengti būtinojo SGD kiekio sąnaudų, kurias jis neišvengiamai patiria pagal Sutarties 6.4 punktą ir SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktą, Aprašo 4, 5 punktus. Sutarties 6.4 punktas pripažintinas negaliojančiu CK1.80 straipsnių pagrindu, kadangi prieštarauja Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams bei teisinės valstybės principui. Jai priskirtas kiekis laikomas patiektas ir nupirktas nepriklausomai nuo faktinių jo gamybinių poreikių valstybės reguliuojamai energijos gamybai.
6. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
7. Nurodė: ieškinys yra nepagrįstas, nes Sutarties 6.4 punktą ir Papildomą susitarimą pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujančiais imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis) nėra pagrindo: 1) Sutarties 6.4 punktas, kaip ir visa Sutartis, atitiko visas imperatyvias ieškovės ir atsakovės santykius reglamentuojančias teisės normas; Sutartis buvo sudaryta pagal standartines sąlygas, suderintas su reguliuojančia institucija VERT, 2) šalių tarpusavio santykiai neapima ieškovės sąnaudų kompensavimo klausimų, todėl Sutartis negalėjo spręsti ir nesprendė šių ieškovei aktualių klausimų, nes nėra ieškovės ir atsakovės prievolinių santykių objektu, t. y., atsakovė turėjo tik pareigą patiekti SGD būtinąjį kiekį kaip tai numatyta teisės aktuose ir sudarytoje Sutartyje bei Susitarimuose, o ieškovė pareigą tokį kiekį įsigyti; atsakovė nėra subjektas, galintis spręsti ieškovės reikalavimus dėl sąnaudų kompensavimo reglamentavimo; 3) Papildomas susitarimas yra šalių civilinio pobūdžio susitarimas, jo sudarymo nereglamentuoja imperatyvios specialiosios teisės normos, todėl pagrindo pripažinti jį negaliojantį tais pačiais pagrindais kaip ir Sutarties 6.4 punktą arba vien tuo pagrindu, jeigu bus pripažintas negaliojantis Sutarties 6.4 punktas, nėra. SGD terminalo projektas yra strateginis nacionalinės svarbos projektas, turintis strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, kurio nepertraukiamam funkcionavimui užtikrinti būtinas visų įstatymais įpareigotų subjektų, įskaitant ir ieškovės, tinkamas pareigų vykdymas. SGD terminalas ir SGD terminalo jungtis pripažįstami strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais įrenginiais, o Litgas, kaip paskirtasis tiekėjas, buvo pripažintas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčia įmonė. Iš esmės ieškovė ir atsakovė veikė (ar turėjo veikti, nes ieškovė savo pareigų nevykdė) lygiagrečiai, turėdamos savarankiškas imperatyvias pareigas įgyvendinant strateginės svarbos projektą, kurio sklandus ir veiksmingas veikimas, o, turint omenyje ir tai, kad tai buvo pirmieji SGDT veikimo metai – ir tolimesnė viso SGDT projekto ateitis ir plėtra priklausė išimtinai nuo sklandaus kiekvieno projekto dalyvio jam priskirtų pareigų vykdymo. Bylos nagrinėjimo laikotarpiui aktualus SGD terminalo veiklos modelis buvo suderintas ir su Europos Komisija, kurios 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. SA.36740 yra nurodyta, kad be SGD terminalo priedo ir pirkimo įpareigojimo SGD terminalas nebūtų konkurencingas ir perspektyvus, jam trūktų finansavimo ir jis negalėtų vykdyti investicijų; be valstybės pagalbos terminalo projekto nebūtų galima praktiškai įgyvendinti ir taip padėti užtikrinti tiekimo saugumą. Taigi, ieškovė iš esmės kvestionuoja su Europos Komisija suderintą SGDT veiklos modelį.
Atsiliepimas
8. Atsakovė teigė, kad pati ieškovė galėjo ir turėjo apsibrėžti jai priskirto Sutarties 6.4 punkte nurodyto būtinojo kiekio ribas pagal savo pačios poreikį - sąlygos „take or pay“ maksimalų dydį, deklaruodama savo poreikį paskirtajai tiekėjai (atsakovei). SGD terminalo būtinajai veiklai palaikyti būtina užtikrinti minimalų metinį gamtinių dujų srautą per SGD terminalą. Tam užtikrinti įstatymų leidėjas pasirinko imperatyvų reguliavimo metodą nustatydamas tokių pareigų ir prievolių apimtį norminiu lygiu – energijos gamintojams turi būti paskirstytas konkretus būtinojo kiekio dydis, nustatytas Vyriausybės, kurį energijos gamintojai visi bendrai privalėjo įsigyti iš Litgas, kaip paskirtojo tiekėjo, ir kurio po priskyrimo keisti, siekiant išlaikyti stabilią ir nepertraukiamą SGD terminalo veiklą, įstatymų leidėjas energijos gamintojams, tame tarpe ir ieškovei, galimybių nesuteikė ir nenustatė. Būtinasis kiekis 2015 metams energijos gamintojams atsakovės buvo ne paskirstytas remiantis pačių energijos gamintojų, įskaitant ir ieškovę, pagal 2014 Diversifikavimo aprašo redakcijos 12-15 punktus, deklaruotu konkrečiu vartojimo poreikiu ateinančiais kalendoriniais metais padieniui. Taigi, ieškovė (energijos tiekėja) atsakovei (paskirtajai tiekėjai) deklaravo savo 2015 metų gamtinių dujų vartojimo poreikius, pateikdama bendrą poreikį ieškovės veiklai vykdyti 2015 metams. Atitinkamai, pagal pačios ieškovės pateiktą bendrą gamtinių dujų poreikio grafiką jai buvo paskirstyta būtinojo kiekio dalis. Atsakovė, remdamasi energijos gamintojų 2014 metais pagal 2014 Diversifikavimo aprašo nuostatas pateiktais konkrečiais gamtinių dujų poreikio grafikais 2015 metams, paskirstė būtinąjį kiekį visiems valstybės reguliuojamiems energijos gamintojams, įskaitant ir ieškovę, vienoda proporcija nuo jų pateikto gamtinių dujų poreikio ateinantiems metams grafiko. Sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovės, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad per SGD terminalą būtų patiektas būtinas minimalus gamtinių dujų kiekis, kurį, ieškovei paskirsčius, įsigytų visi energijos gamintojai, kiekvienam iš jų įvykdant savo sutartinius įsipareigojimus paskirtajai tiekėjai. Pati ieškovė, kaip numato Sutarties 3.3, 4.1, 4.2 punktai, yra atsakinga už savo gamtinių dujų kiekių prognozavimą ir savo gamtinių dujų kiekio poreikio deklaravimą, dėl to pareiga ir atsakomybė tinkamai įvertinti savo prognozuotiną suvartotiną gamtinių dujų kiekį priklauso būtent ieškovei. Deklaruodama gamtinių dujų poreikį 2015 metams, ieškovė net kelis kartus turėjo galimybę patikslinti savo gamtinių dujų poreikio deklaraciją ir visais atvejais ja pasinaudodavo mažindama savo pateiktą pirminį 2015 metų prognozuojamą gamtinių dujų poreikį. Vertinant pradinį ieškovės atsakovei pateiktą gamtinių dujų poreikį ir galutinį atsakovės patvirtintą 2015 metų gamtinių dujų poreikio grafiką, ieškovė savo gamtinių dujų poreikį susimažino beveik 59 procentais, todėl ieškovės teiginiai apie atsakovės jai vienašališkai priskirtą būtinąjį kiekį neatitinka faktinės situacijos. Tai, kad ieškovė buvo vienintelė NŠG veikusi pagal tokį verslo modelį akivaizdžiai patvirtina, kad kiti subjektai tokiame veiklos modelyje verslo sėkmės neįžvelgė. Sutarties 6.4 punktas negalėjo pažeisti ieškovės interesų, nes šiame punkte numatytą gamtinių dujų kiekį, kurį ieškovė turėjo išpirkti pilna apimti, pati ieškovė ir turėjo pareigą apsibrėžti. Atsakovė neturi nei pareigos, nei įgaliojimų, nei kompetencijos spręsti ieškovės sąnaudų kompensavimo klausimų. Ieškovės sąnaudų kompensavimo klausimas nėra ginčo Sutarties klausimas. Atsakovė į standartinių sąlygų sutartį perkėlė imperatyvias normas, t. y. veikė savo kompetencijos ribose. Atsakovės parengta standartinių sąlygų sutartis, teisės aktuose nustatyta tvarka suderinta su atsakingomis institucijomis, buvo parengta pagal aktualias imperatyvias normas ir sutarties šalių tarpusavio santykius reglamentuojančius teisės aktus. Ieškovė reikalavimą dėl neva jos interesus pažeidžiančio teisinio reguliavimo suformulavo tik atsakovei pareikalavus atlyginti jos nuostolius dėl Sutarties ir Papildomo susitarimo sąlygų nevykdymo. Ieškovės keliami lūkesčiai jai suteikti įgaliojimus koreguotis priskirtą būtinojo kiekio dalį pagal energijos gamintojo ekonominės naudos kriterijų yra nesuderinami su imperatyviu reglamentavimu ir būtų vertintini kaip diskriminaciniai kitų energijos gamintojų atžvilgiu. Teisės aktai numatė galimybę ieškovei pasinaudoti sąnaudų kompensavimo galimybe ir ieškovė neįrodė, kad ja negalėjo pasinaudoti ir nepasinaudojo ne dėl savo pačios veiksmų ar neveikimo. Ieškovės, kaip ir kitų energijos tiekėjų, pareiga įsigyti būtinąjį gamtinių dujų kiekį egzistuoja nepriklausomai nuo tokios pareigos įgyvendinimo ekonominio naudingumo, pačiai ieškovei pasirenkant jai naudingiausią ir ekonomiškiausią būdą. Sąžiningai įvykdžiusi savo imperatyvias pareigas, ieškovė galėjo tikėtis ir įstatymų leidėjo sprendimo dėl reglamentuoto sąnaudų kompensavimo.
9. Atsakovė taip pat nurodė, kad Sutarties 6.4 punkte numatyta ieškovės imperatyvi pareiga sistemiškai reglamentuojama ir kitose Sutarties ir teisės aktų normose. Sutarties punktas 6.4 yra tiesiog logiškai sekanti išvada iš kitų Sutarties punktų, nustatančių gamtinių dujų tiekimo grafiką ir jo keitimo tvarką. Kadangi Sutarties esmė buvo nepertraukiamas gamtinių dujų tiekimas, kurį užtikrinti galėjo tik viso būtinojo kiekio paėmimas, vienintelė galimybė energijos gamintojui nepaimti jam, pagal jo paties deklaruotus poreikius, priskirtos būtinojo kiekio dalies, buvo savalaikiai užsitikrinti, kad pareigą paimti priskirtą būtinąjį kiekį įvykdys kitas energijos gamintojas. Tik tokiu būdu galėjo būti garantuojamas ir užtikrintas nepertraukiamas SGD terminalo veikimas. Tačiau šia galimybe ieškovė taip pat nepasinaudojo. Išimtinai vieno Sutarties punkto (6.4 punkto) panaikinimas neatleis ieškovės nuo pareigos atlyginti nuostolius už nepaimtą būtinojo kiekio dalį. Pareiga paimti priskirtąjį būtinąjį kiekį pilna apimtimi yra imperatyvas, kurį keisti po priskyrimo, įstatymų leidėjas energijos gamintojams, tame tarpe ir atsakovei, jokių galimybių nesuteikė ir nenustatė. Energijos gamintojų pareiga įsigyti būtinojo kiekio dalį negali būti vertinama išimtinai per energijos gamintojo veiklos ekonomiškumo prizmę. Sutarties 6.4 punkto pripažinimas negaliojančiu ab initio pats savaime nesąlygoja Papildomo susitarimo negaliojimo. Sutarties 6.4 punktas Papildomame susitarime įvardintas tik kaip vienas iš pagrindų, į kurį atsižvelgiama sudarant Papildomą susitarimą punktų (B), (C) ir (E) kontekste. Sutarties punkto 6.4 panaikinimas Papildomo susitarimo sudarymo pagrindams, kaip ir pačiam Papildomo susitarimo galiojimui, įtakos neturi. Papildomu susitarimu šalys susitarė, kokiomis sąlygomis ir terminais atsakovė realizuos likutį. Likučio realizavimo būdai, numatyti Papildomam susitarime taip pat išimtinai komerciniai – ieškovė pagal Papildomo susitarimo 2.1 punktą likutį galėjo realizuoti rinkoje (įskaitant, bet tuo neapsiribojant – gamtinių dujų biržoje), savo nereguliuojamos komercinės ūkinės reikmėms ar kitais prieinamais būdais. Papildomo susitarimo 1.2 punkte šalys susitarė, kad likutis jokia apimtimi ir jokiu būdu neapriboja, neturi įtakos ir nesumažina energijos gamintojui 2016 metams paskirstytos SGD terminalo būtinojo kiekio dalies. Ieškovės reikalavimas pripažinti Papildomą susitarimą negaliojantį savaime, pripažinus Sutarties 6.4 punkto negaliojimą, atsižvelgiant į Dalinio sprendimo apibrėžtas nearbitruotinų ginčų ribas, turėtų būti nagrinėjamas VKAT.
10. Trečiasis asmuo Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba atsiliepime į ieškinį prašo ją pašalinti iš trečiųjų asmenų, o šio prašymo netenkinus, bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ji nėra kompetentinga pasisakyti dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir neturi teisinio suinteresuotumo byloje.
11. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į ieškinį prašė ją pašalinti iš trečiųjų asmenų, o šio prašymo netenkinus, bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ieškovės argumentai nepagrįsti, o trečiasis asmuo neturi teisinio suinteresuotumo byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
13. Teismas nustatė: UAB „LITGAS“ (toliau – ir Litgas) paskirtuoju tiekėju buvo paskirta 2014 m. vasario 10 d. Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-120 pasibaigus Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – Energetikos ministerija) organizuotam konkursui. Tapęs paskirtuoju tiekėju, Litgas įgijo SGDTĮ nustatytą įpareigojimą užtikrinti suskystintų gamtinių dujų (toliau – SGD) terminalo būtinąją veiklą, t. y. minimalų metinį gamtinių dujų srautą per Klaipėdos SGD terminalą, reikalingą būtinajai SGD terminalo veiklai palaikyti (toliau – SGD terminalo būtinasis kiekis). Reguliuojami energijos gamintojai, įskaitant ir ieškovę, įgijo SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą šilumos ir elektros energijos gamybai įsigyti per SGD terminalą tiekiamą gamtinių dujų kiekį, Litgas energijos gamintojams priskirtą 2012 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1354 patvirtinto Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo (toliau – Diversifikavimo aprašas) pagrindu ir tarpusavio su paskirtuoju tiekėju sudarytose gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutartyse nustatyta tvarka. Parengęs Sutarties projektą, Litgas pateikė jį derinti VERT, kuri paskelbė viešąją konsultaciją. Ieškovė pateikė dvi pastabas, kurios nėra susijusios su Sutarties 6.4 punkto sąlygomis. 2014 m. balandžio 29 d. raštu Nr. SD-2014/60 Litgas pagal su VERT suderintas standartines sąlygas parengtą sutartį išsiuntė ieškovei derinti ir pasirašyti. Ieškovė pasirašytą Sutartį pateikė 2014 m. gegužės 19 d. raštu Nr. KTE-S-160.3. Šalys prie Sutarties, keisdamos ir papildydamos Sutarties sąlygas, sudarė 3 susitarimus: 2015 m. kovo 20 d. Susitarimą SUT-2015/10 (toliau – Susitarimas Nr. 1) 4, 2015 m. rugsėjo 29 d. Susitarimą dėl gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 pakeitimo (toliau – Susitarimas Nr. 2) ir 2015 m. gruodžio 23 d. Papildomą susitarimą Nr. 2 prie 2014 m. balandžio 29 d. Gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 (toliau – ir Papildomas susitarimas) (toliau visi kartu – Susitarimai). 2014 m. rugsėjo 25 d. Litgas informavo ieškovę apie pagal energijos gamintojų (įskaitant ir ieškovės) pateiktas deklaracijas nustatytą gamtinių dujų vartojimo bendrąjį poreikį 2015 metams ir ieškovei paskirstytą SGD terminalo būtinojo kiekio dalį 2015 metams. Ieškovė 2014 m. spalio 21 d. raštu ir 2014 m. spalio 31 raštu Litgas ir VERT pateikė patikslintą gamtinių dujų poreikį 2015 metams ir patikslinto gamtinių dujų poreikio pagrindimą mažindama savo prognozuojamą poreikį įvertinus remtinos elektros energijos iš ieškovės supirkimo apimtis 2015 metams, šilumos energetikos rinkos situaciją Kauno miesto šilumos tinkle bei aplinkybę, kad ieškovė Kauno miesto šilumos tinkle veikia kaip reguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas. Litgas patikslintą 2015 metams paskirstytą SGD terminalo būtinąjį kiekį ir dujų tiekimo grafiką ieškovei pateikė 2014 m. lapkričio 10 d. Atsakovė 2015 metų pabaigoje parengė papildomo susitarimo prie Sutarties projektą, kurio nuostatos suteikė energijos gamintojams, kurie 2015 m. pilnai nesuvartos jiems paskirstyto SGD terminalo būtinojo kiekio, tokį 2015 m. kiekio likutį perkelti į 2016 metus ir realizuoti jį rinkoje (gamtinių dujų biržoje) ar naudoti komercinei veiklai vykdyti, ar naudoti kitais būdais, neįtakojančiais 2016 metais energijos gamintojui naujai priskirto SGD terminalo būtinojo kiekio apimties. Atsakovė 2015 m. gruodžio 3 d. raštu papildomo susitarimo projektą, prieš teikdama energijos gamintojams, derinimui pateikė VERT, kuri 2015 m. gruodžio 11 d. raštu papildomo susitarimo projektą vertinimui pateikė ir Energetikos ministerijai. Tiek VERT, tiek Energetikos ministerija turėjo įvertinti, ar atsakovės parengtas ir energijos tiekėjams siūlomas pasirašyti papildomo susitarimo projektas iš esmės nepažeistų strateginės valstybės formuojamos politikos krypties. 2015 m. gruodžio 11 d. raštu VERT atsakovę informavo, kad papildomo susitarimo projekte numatytas nesuvartoto SGD būtinojo kiekio perkėlimas neprieštarauja Diversifikavimo aprašui. Energetikos ministerija 2015 m. gruodžio 16 d. nurodė, kad papildomo susitarimo projektas neprieštarauja Diversifikavimo aprašo nuostatoms. Atsakovė 2015 m. gruodžio 16 d. raštu visiems energijos gamintojams, įskaitant ieškovę, iki 2015 m. pabaigos tikėtina ne visa apimtimi per 2015 m. įsigysiantiems jiems priskirtą SGD terminalo būtinąjį kiekį, pasiūlė prie sudarytų gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarčių pasirašyti papildomus susitarimus ir perkelti per 2015 m. neįsigytą jiems priskirtą SGD terminalo būtinojo kiekio dalį į 2016 metus, tokiems perkeliamiems kiekiams taikant 2015 metų gruodžio mėnesį tiekiamo SGD terminalo būtinojo kiekio kainas. VERT 2015 m. gruodžio 29 d. raštu patvirtino, kad papildomo susitarimo projektas neprieštarauja Diversifikavimo aprašo nuostatoms ir kad energijos gamintojų sąnaudos, patirtos įsigyjant tokį papildomu susitarimu perkeltą SGD terminalo būtinojo kiekio likutį, galės būti prižįstamos pagrįstomis. Atsakovė 2015 m. gruodžio 31 d. atsiuntė Litgas pasirašytą Papildomą susitarimą. 2016 metams ieškovei būtinojo kiekio dalis nebuvo priskirta, o po 2016 m. birželio 13 d. VERT nutarimo Nr. Nr. O3-174 pačios ieškovės prašymu jai reguliuojamojo energijos gamintojo statusas buvo panaikintas. Litgas 2017 m. sausio 17 d. raštu kreipėsi į atsakovę nurodydama, kad Papildomu susitarimu perkelta 2015 metais SGD terminalo ieškovei priskirto ir nesuvartoto būtinojo kiekio dalis – 109 037 MWh (toliau – Likutis) turėjo būti atsakovės realizuota gamtinių dujų rinkoje ieškovės pasirinktu ir su atsakove suderintu laikotarpiu iki 2016 m. gruodžio 31 d. Ieškovei neįvykdžius savo prievolės, kaip tai numatyta Papildomo susitarimo 2.1 ir 2.2 punktuose, vadovaujantis Papildomo susitarimo 2.3 ir 3.2 punktais, už nepaimtą Likutį ieškovė turi sumokėti (kompensuoti) atsakovei faktiškai patirtus nuostolius. Ieškovė 2017 m. sausio 18 d. raštu Nr. SD-2017/2021 pateikė Litgas prašymą pratęsti Papildomą susitarimą, sudarant galimybę iš 2015 metų į 2016 metus perkeltą gamtinių dujų kiekį realizuoti 2017 metais. Ieškovė 2017 m. sausio 18 d. raštu grąžino Litgas mokėjimo pranešimą ir paprašė atsiųsti Papildomo susitarimo dėl Likučio realizavimo 2017 metais projektą, o 2017 m. vasario 9 d. raštu Nr. KTE– S-17, pripažindama savo pareigą, informavo, kad išnagrinėjo Likučio realizavimo galimybes biržoje ir paprašė Litgas išnagrinėti galimybę Likučio suvartojimą pratęsti iki 2018 m. vidurio, tuo pačiu pateikdama ir siūlomą orientacinį gamtinių dujų tiekimo grafiką. Ieškovė 2017 m. gegužės 18 d. raštu pateikė Litgas pasiūlymą nuo 2017 m. gegužės 19 d. nutraukti Sutartį šalių susitarimu, tokiu būdu taikiai išsprendžiant šalių ginčą. Atsakovė 2018 m. gruodžio mėn. vis dar neatgavusi patirtų nuostolių inicijavo arbitražinį procesą.
Šalies argumentai
14. Spręsdamas dėl ieškovės 2024 m. vasario 12 d. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas pažymėjo, kad ieškovė šioje byloje pateikė jau ketvirtą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pirmus tris ieškovės prašymus teismas tenkino. Konstitucinis Teismas 2021 m. gegužės 20 d. sprendimu dalį prašymo grąžino, o kitą dalį atsisakė nagrinėti kaip nežinybingą. Konstitucinis Teismas 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimu dalį prašymo grąžino, o kitą dalį dėl SGDTĮ 1 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 23, 46 straipsniams ir teisinės valstybės principui atsisakė nagrinėti, be kita ko, pažymėdamas, kad prašymas yra iš esmės tapatus jau anksčiau teiktam prašymui. Konstitucinis Teismas 2022 m. kovo 9 d. sprendimu atsisakė nagrinėti prašymą, taip pat pažymėjo, kad prašymu keliami klausimai yra iš esmės tapatūs jau anksčiau keltiems klausimams, dėl kurių buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Įvertinęs ieškovės 2024m. vasario 12 d. prašymo turinį, kitų dalyvaujančių asmenų poziciją, teismas nenustatė naujų aplinkybių, kurios lemtų poreikį ketvirtą kartą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas sutiko su atsakovės ir trečiojo asmens pozicijomis, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad teisinis reguliavimas ieškovės atžvilgiu buvo diskriminacinis, ribojantis ūkinės veiklos laisvę ir suvaržantis nuosavybės neliečiamumą neproporcingai teisiniu reguliavimu siekiamiems energetinio nepriklausomumo, viešojo intereso užtikrinimo tikslams. Teismas nurodė, kad, susipažinęs su trijų Konstitucinio Teismo sprendimų turiniu, neturi pagrindo manyti dėl SGDTĮ 11 straipsnio (2013-06-27 redakcija) 3 dalies 1 punkto prieštaravimo Konstitucijai, Konstituciniam aktui ar konstituciniams principams. Dėl to teismas atmetė ieškovės prašymą kaip nepagrįstą.
15. Spręsdamas dėl ieškovės 2024 m. kovo 6 d. prašymo kreiptis į Europos Komisiją su prašymu pateikti išaiškinimą dėl Sprendimo SA.36740(2013/NN), teismas nurodė, kad Europos Komisija 2013 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą valstybės pagalbos byloje SA.36740 (2013/NN) - Lietuva pagalba AB „Klaipėdos nafta“ – SGD terminalas. Teismas pažymėjo, kad Europos Komisijos sprendimas buvo peržiūrėtas ES teismų: Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 20 d. Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą pripažino ir Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu byloje Nr. T-417/1622, atmetęs skundą panaikinti 2013 m. lapkričio 20 d. Sprendimą, vėliau ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje Nr. C-847/19 P23 atmetęs ir pateiktą apeliacinį skundą. Nors ieškovė kelia klausimą dėl to, ar Europos Komisijai buvo atskleista informacija apie šilumos ūkio reguliavimą, tačiau ši aplinkybė iš esmės negali turėti esminės reikšmės išnagrinėti bylai, kurioje keliamas klausimas dėl tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos Sutarties nuostatos ir Papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiais. Teismas pažymėjo, kad dėl priemonės suderinamumo su vidaus rinka nuspręsti gali tik Komisija, o jos sprendimus gali peržiūrėti tik Europos Sąjungos teismai. Tad aplinkybė dėl valstybės pagalbos suderinamumo vertinimo negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku. Ieškovės klausimai dėl viešojo įpareigojimo ne(egzistavimo) ir valstybės pagalbos priemonės atitikimo Direktyvos 2009/73 nuostatoms nėra susiję su valstybės pagalbos taisyklėmis, dėl kurių taikymo Komisija gali pasisakyti pagal Procedūrinio reglamento 29(1) ir 29(2) straipsnių nuostatas, kurios sudaro ieškovės prašymo kreiptis į Europos Komisiją teisinį pagrindą. Dėl to vien šiuo pagrindu ieškovės prašymas negali būti tenkinamas. Teismas sutiko su trečiojo asmens pozicija, kad ieškovė prašo kreiptis į Komisiją prašant pateikti poziciją klausimu, dėl kurio Europos Komisija labai aiškiai pasisakė 2013 m. EK sprendime. Sprendimo 212 paragrafe nurodyta, kad pirkimo įpareigojimas yra laikomas su viešąja paslauga susijusiu įpareigojimu Direktyvos 2009/73 3(2) straipsnio prasme, susidedančiu iš dviejų dalių: įpareigojimu kelioms elektros energijos ir šilumos tiekimo bendrovėms (klientams) nupirkti tam tikrą dujų kiekį, suderintu su įpareigojimu paskirtajam tiekėjui šias dujas jiems tiekti (tiekėjui). Dėl ieškovės trečio klausimo (Ar įvertinus nacionalinius šilumos energijos supirkimo iš reguliuojamų ir nereguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų, taip pat įvertinus remtinos elektros supirkimo reguliavimą (įskaitant Vyriausybės 2014 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1091, 5 punktą), Europos Komisija prieitų išvados, kad valstybės pagalbos priemonė byloje SA.36740 (2013/NN) (kurios sąlygos įgyvendinamos inter alia per SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalį ir Aprašą) yra nediskriminacinio pobūdžio, skaidri ir atitinkanti 2009 m. liepos 13 d. Direktyvos Nr. 2009/73/EB ir Sąjungos teisės reikalavimus) teismas pažymėjo, kad juo nesiekiama gauti paaiškinimų dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo ar gauti faktinio pobūdžio informacijos. Teismas iš prašymo formuluotės sprendė, kad ieškovė tokiu prašymu siekia ne sprendimo išaiškinimo, o naujo teisės aktų tyrimo ir vertinimo. Tokio klausimo uždavimas yra neįmanomas įgyvendinant Procedūrinio reglamento 29(1) straipsnyje numatytą procedūrą, kadangi atsakymas į ieškovės užduotą klausimą gali būti pateiktas tik atliekant išsamų tyrimą, kurio Europos Komisija neatlieka. Teismas pažymėjo, kad EK atsakymas net neturėtų įtakos bylai, kadangi 2013 m. EK sprendimu valstybės pagalbos teikimas buvo suderintas su Europos Komisija, o peržiūrėti tokio sprendimo nacionalinis teismas neturi teisinės galimybės. Teismas sprendė, kad šis ieškovės prašymas yra nepagrįstas, todėl jį atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
16. Spręsdamas dėl ieškovės 2024 m. balandžio 24 d. prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo ir užduoti ieškovės 2023 m. gruodžio 4 d. prašyme nurodytus klausimus (Nr. 1 – 4), teismas pažymėjo, kad 2024 m. sausio 30 d. nutartimi teismas atmetė ieškovės 2023 m. gruodžio 4 d. prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Ieškovė 2024 m. balandžio 24 d. prašymu sumažino prašomų užduoti klausimų skaičių. Pasak ieškovės, lieka neišspręstas klausimas dėl SGDTĮ atitikimo Sąjungos teisei, kad Komisijai nebuvo notifikuotas su ŠŪĮ susijęs reglamentavimas. Iš tokios ieškovės pozicijos akivaizdu, kad prašymu kreiptis į ESTT ji siekia nacionalinio teisinio reguliavimo įvertinimo, o ne ES teisės aiškinimo. Įvertinęs pareikšto ieškinio reikalavimą, pakartotinį ieškovės 2024 m. balandžio 24 d. prašymą, teismas sprendė, kad neturi pagrindo spręsti, kad šiuo atveju kyla Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir galiojimo klausimai ar kad pagrįstam teismo sprendimui priimti reikalingas ESTT išaiškinimas.
17. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 2.1 punktu atsakovė įsipareigojo parduoti priskirtą būtinąjį kiekį, o ieškovė privalėjo nupirkti ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka. Vien sutarties 6.4 punkto nuostatos pripažinimas negaliojančia iš esmės negali turėti esminės įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms (arbitražo teisme nagrinėjamas ginčas dėl nuostolių), kadangi liktų galioti kitos sutarties nuostatos, o ieškovė kitų sutarties sąlygų, susijusių su pareiga įsigyti priskirtą kiekį ar jo paskaičiavimą ir pan., neginčijo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovei būtinasis kiekis buvo priskirtas vienašališkai. Priešingai, pati ieškovė atsakovei teikė gamtinių dujų poreikį, jį vėliau mažino, kas leido teismui spręsti, kad iš esmės pačios ieškovės veiklos aspektai lėmė Sutarties grafike nurodytą kiekį, kurio ieškovė dėl verslo rizikos/specifikos negalėjo panaudoti nustatytais terminais. Kadangi ieškovė pati turėjo apsibrėžti gamtinių dujų poreikį, tai jį ir turėjo išpirkti.
18. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo spręsti, kad Sutarties sąlyga buvo sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. SGD terminalo projektas yra strateginis nacionalinės svarbos projektas, turintis strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, kurio nepertraukiamam funkcionavimui užtikrinti būtinas visų įstatymais įpareigotų subjektų, įskaitant ir ieškovės, tinkamas pareigų vykdymas. Pati ieškovė turėjo dalyvauti projekte, teikė pastabas dėl sutarties projekto, nors dėl ginčijamos Sutarties nuostatos jokių pastabų neturėjo, pati įsivertino ir apsibrėžė gamtinių dujų kiekį, tad sutarties pasirašymas su ginčijama sutarties sąlyga negali būti vertinamas kaip sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Teismas nurodė, kad taip pat neturi pagrindo spręsti, kad Sutartimi buvo įtvirtina esminė šalių nelygybė. Litgas, kaip paskirtasis tiekėjas, buvo pripažintas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčia įmonė. Šalys turėjo savarankiškas imperatyvias pareigas įgyvendinant strateginės svarbos projektą, kurio sklandus ir veiksmingas veikimas priklausė išimtinai nuo sklandaus kiekvieno projekto dalyvio jam priskirtų pareigų vykdymo. Litgas turėjo parduoti atsakovei būtinojo kiekio dalį, ieškovė turėjo jį pirkti. Minėta Sutarties sąlyga negalėjo būti ir nebuvo atsakovei siurprizinė. Atsakovė apie teisės aktais nustatytą imperatyvą pirkti atitinkamą dalį būtinojo kiekio žinojo, ji dalyvavo konsultacijose, teikė pastabas dėl sutarties sąlygų. Sutarties tekstas buvo parengtas vykdant SGDT įstatymo nuostatas, sutartis buvo derinama aukštesniu lygmeniu, įvertinus nustatytas imperatyvias pareigas. Teismas nurodė, kad, įvertinus dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, neturi pagrindo spręsti, kad minėta Sutarties nuostata ar Papildomas susitarimas prieštarautų imperatyvioms nuostatoms. Nei Sutartis, nei Papildomas susitarimas nereguliuoja tolesnės išpirkto kiekio realizavimo tvarkos, ieškovės konkurencinių su kitais NŠG bei tiekėjais aspektų, ieškovės patiriamų sąnaudų kompensavimo. Dėl to ieškovės nurodomi argumentai, kiek tai susiję su sąnaudų kompensavimu, negali turėti šioje byloje reikšmės.
19. Teismas taip pat nenustatė ir ieškovės diskriminacijos fakto. Ieškovė apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, kad dėl tariamos valstybės pagalbos priemonės nereguliuojami gamintojai atsiduria palankesnėje konkurencinėje padėtyje, tokių teiginių neįrodinėjo. Ieškovė turėjo ir galėjo įsivertinti savo veiklą/rizikas ir pateikti duomenis apie gamtinių dujų poreikį. Vien tai, kad jai pagal teisės aktus kilo pareiga išpirkti atitinkamą kiekį būtinojo kiekio, negali lemti kokios nors diskriminacijos. Teismas pažymėjo, kad Europos Komisija SA.36740 (2013/NN) sprendime jau įvertino, kad įpareigojimas yra nediskriminacinis šilumos ir elektros energijos sektoriaus įmonių, kurioms yra taikoma reguliavimo tvarka kartu siekiant užtikrinti tiekimo saugumą ir atsargas, kogeneraciją arba šilumos energijos gamybą, atžvilgiu. Juo nenustatomos nevienodos prieigos prie terminalo teisės, bet siekiama užtikrinti minimalų nenutrūkstamą terminalo eksploatavimą, kurio pagrindu suteikiama nepertraukiama prieiga pagal nacionalinės reguliavimo institucijos nustatytą reguliuojamos prieigos tvarką. Kalbant apie privalomą paskirtąjį tiekėją, jis buvo paskirtas po viešųjų pirkimų procedūros. Galiausiai įpareigojimas nustatomas vienoda dalimi visoms įmonėms, veikiančioms reguliuojamos elektros energijos ir šilumos energijos gamybos rinkos segmente. Teismo nuomone, ieškovės reikalavimo tenkinimas iš esmės paneigtų SGD terminalo projekto esmę.
20. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 25 d. priėmė papildomą sprendimą ir priteisė iš ieškovės trečiajam asmeniui Energetikos ministerijai 28 000,73 Eur bylinėjimosi išlaidas.
21. Teismas nustatė, jog trečiasis asmuo Energetikos ministerija patyrė 28 000,73 Eur bylinėjimosi išlaidas. Trečiojo asmens patirtos advokato pagalbos išlaidos yra pagrįstos į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais; jos atitiko atstovo atliktus procesinius veiksmus šioje byloje. Kvestionuoti jų dydį, įvertinęs bylos pobūdį, sudėtingumą, teiktų procesinių dokumentų apimtį, bylos nagrinėjimo trukmę, teismas neturi pagrindo. Teismas pažymėjo, kad ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis (27 413,56 Eur) taip pat yra pakankamai didelis, todėl nėra pagrindo nuvertinti trečiojo asmens patirtas išlaidas, nepaisant to, kad advokatas įstojo į bylą ne nuo proceso pradžios, tačiau vis tiek turėjo susipažinti su visais bylos dokumentais, juos vertinti, analizuoti, teikti pozicijas ir pasisakyti dėl ieškovės prašymų ir bylos esmės. Pati ieškovė pripažino, kad byla yra itin sudėtinga. Teismas, remdamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, jog trečiojo asmens Energetikos ministerijos patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir adekvačios šioje konkrečioje byloje, kurioje teiktas ne vienas prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, Europos komisiją, todėl jas priteisė iš ieškovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
22. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo: 1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikti ieškovės 2023 m. gruodžio 4 d. prašyme dėl prejudicinio sprendimo nurodytus klausimus (DOK-191025): 1) Ar Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime SA.36740 (2013/NN) suderintas pirkimo įpareigojimas elektros energijos ir šilumos energijos bendrovėms nupirkti tam tikrą dujų kiekį iš paskirtojo tiekėjo yra laikytinas įpareigojimu teikti viešąsias paslaugas 2009 m. liepos 13 d. Direktyvos Nr. 2009/73/EB 3 straipsnio 2 dalies prasme? 2) Ar 2009 m. liepos 13 d. Direktyva Nr. 2009/73/EB, įskaitant jos 3 straipsnio 1, 2 dalis, atsižvelgiant, be kita ko, į Sąjungos nediskriminacijos ir proporcingumo principą, turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia taikyti tokias nacionalines teisės nuostatas, pagal kurias yra sukuriamos skirtingos konkurencinės sąlygos reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos ir elektros energijos gamintojams, iš vienos pusės, ir šilumos tiekėjams, kurie konkuruoja tose pačiose šilumos ir potencialiai elektros rinkose, iš kitos pusės, kaip antai nagrinėjamu atveju, kai reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos ir elektros energijos gamintojams, kurie netiekia šilumos energijos tiesiogiai galutiniam vartotojui (tokiems kaip ieškovė), nustatoma SGD terminalo gamtinių dujų pirkimo įpareigojimo apimtis (privalomai nuperkamas metinis kiekis) nepriklausomai nuo šilumos supirkimo aukcionuose nupirkto šilumos energijos kiekio už valstybės reguliuojamą kainą, nors toje pačioje konkurencinėje šilumos ir potencialiai elektros gamybos rinkoje veikiantiems šilumos tiekėjams pirkimo įpareigojimo sąnaudos gali būti padengiamos per centralizuotai teikiamos šilumos kainą, kuri taikoma galutiniams energijos vartotojams? 3) Ar 2009 m. liepos 13 d. Direktyva Nr. 2009/73/EB, įskaitant jos 3 straipsnio 1, 2 dalis, atsižvelgiant, be kita ko, į Sąjungos nediskriminacijos ir proporcingumo principą, turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia tokias nacionalines teisės nuostatas, pagal kurias reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos ir elektros energijos gamintojams, tokiems kaip ieškovė, nustatomas SGD terminalo gamtinių dujų pirkimo įpareigojimas (pagal SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktą) ir gamtinių dujų pirkimo įpareigojimo metinė apimtis yra nesusiejama su faktiniu poreikiu metų eigoje, nors faktinis poreikis kinta ir priklauso nuo šilumos ūkio reguliavimo, kuris nebuvo notifikuotas valstybės pagalbos apimtyje suderintos pagal Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 20 d. Sprendimą SA.36740 (2013/NN), tokiu būdu iškraipant šilumos ir potencialiai elektros gamintojų konkurenciją? 4) Ar 2009 m. liepos 13 d. Direktyva Nr. 2009/73/EB, įskaitant jos 3 straipsnio 1, 2 dalis, atsižvelgiant, be kita ko, į Sąjungos nediskriminacijos ir proporcingumo principą, turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia tokias nacionalines teisės nuostatas, pagal kurias reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos ir elektros energijos gamintojams, kurie netiekia šilumos energijos tiesiogiai galutiniam vartotojui (tokiems kaip ieškovė), nustatoma SGD terminalo gamtinių dujų pirkimo įpareigojimo apimtis (privalomai nuperkamas metinis kiekis) nepriklausomai nuo faktinio einamųjų metų dujų vartojimo poreikio vykdant reguliuojamą šilumos ir/ar elektros gamybos veiklą, kuriai būtų taikomos valstybės reguliuojamos kainos, kai toje pačioje šilumos ir potencialiai elektros rinkoje konkuruojantiems šilumos tiekėjams yra sudaromos teisinės ir ekonominės sąlygos kompensuotis kaštus, kylančius iš SGD terminalo gamtinių dujų pirkimo įpareigojimo, per jų įtraukimą į galutinę šilumos tiekimo kainą vartotojams; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą ir pateikti ieškovės 2024 m. vasario 12 d. prašyme dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodytus klausimus (DOK-23620) ir nurodytais pagrindais: ar Konstitucijos 23 straipsnis, 46 straipsnis, konstituciniam teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principui ir Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnis neprieštaravo SGDTĮ 11 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas tiek, kiek jame reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai, tokie kaip ieškovė, privalėjo sunaudoti visą jiems priskirtą metinį SGD terminalo būtinąjį dujų kiekį nepriklausomai nuo: 1) faktinio einamųjų metų dujų vartojimo poreikio vykdant reguliuojamą šilumos energijos ir/ar remtinos elektros gamybos veiklas, kurias vykdant teisės aktuose nustatyta tvarka faktiškai būtų taikomos valstybės reguliuojamos energijos kainos; 2) šilumos gamybos rinkoje taikomos reguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų ir nereguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų (neturinčių pirkimo įpareigojimo) šilumos gamybos konkurencijos, kurie konkuruoja tiek vienoje produkto rinkoje, tiek kaina; 3) reguliuojamo nepriklausomo šilumos gamintojo, tokio kaip ieškovė, faktinio einamųjų metų dujų vartojimo poreikio vykdant reguliuojamą šilumos gamybos veiklą, kurioms būtų taikomos valstybės reguliuojamos kainos, kai toje pačioje šilumos gamybos rinkoje konkuruojantiems šilumos tiekėjams de facto buvo sudaromos teisinės ir ekonominės sąlygos kompensuotis priskirto SGD būtinojo kiekio kaštus per jų įtraukimą į galutinę šilumos tiekimo kainą vartotojams; 3) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 4) tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nenustatytų pagrindų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo - pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus: a) sprendimo motyvus, kad „Vien sutarties 6.4 punkto nuostatos pripažinimas negaliojančiu iš esmės negali turėti esminės įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms (arbitražo teisme nagrinėjamas ginčas dėl nuostolių), kadangi liktų galioti kitos sutarties nuostatos, o ieškovas kitų sutarties sąlygų, susijusių su pareiga įsigyti priskirtą kiekį ar jo paskaičiavimą ir pan., neginčijo“; b) sprendimo motyvus, jog „Byloje nėra duomenų, kad ieškovui būtinasis kiekis buvo priskirtas vienašališkai. Priešingai, pats ieškovas atsakovui teikė gamtinių dujų poreikį, jį vėliau mažino, kas leidžia spręsti, kad iš esmės paties ieškovo veiklos aspektai lėmė sutarties grafike nurodytą kiekį, kurio ieškovas dėl verslo rizikos/specifikos negalėjo panaudoti nustatytais terminais. Kadangi ieškovas pats turėjo apsibrėžti gamtinių dujų poreikį, tai jį ir turėjo išpirkti“; c) sprendimo motyvus, jog „Teismas neturi pagrindo spręsti, kad Sutarties sąlyga buvo sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių“; d) sprendimo motyvus, kad „Minėta sutarties sąlyga negalėjo būti ir nebuvo atsakovui siurprizinė“; e) sprendimo motyvus, jog „Teismas, įvertinęs dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, neturi pagrindo spręsti, kad minėta sutarties nuostata ar papildomas susitarimas prieštarautų imperatyvioms nuostatoms“ ir su šiomis išvadomis susijusius motyvus; f) sprendimo motyvus, kad „Teismas taip pat nenustatė ir fakto dėl ieškovo diskriminacijos“ ir su šiomis išvadomis susijusius motyvus; g) sprendimo motyvus, jog „Teismo nuomone, ieškovo reikalavimo tenkinimas iš esmės paneigtų SGD terminalo projekto esmę“; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmos instancijos teisme, ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
23. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Teismas pažeidė ginčo nagrinėjimo ribas, pasisakė dėl arbitražo teismo kompetencijai priskirtų klausimų, todėl pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį. Ieškovė 2019 m. gegužės 8 d. pateikė Vilniaus komercinio arbitražo teismui (toliau – ir Arbitražo teismas) priešieškinį, kuriame pareikalavo pripažinti negaliojančiu ab initio Sutarties 6.4 punktą ir pripažinti negaliojančiu ab initio Susitarimą. Arbitražo teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. daliniu sprendimu byloje Nr. V-0018/2018 (toliau – ir Dalinis sprendimas) konstatavo, kad Arbitražo teismas neturi kompetencijos nagrinėti UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ reikalavimų pripažinti negaliojančiais ab initio Sutarties 6.4 punkto ir Susitarimą ta dalimi, kiek nurodomi negaliojimo pagrindai susiję su norminių administracinių aktų teisėtumu ar teisės aktų prieštaravimu Konstitucijai ir įstatymams. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1233-943/2019 sutiko su Arbitražo teismo pozicija, jog byloje pareikšti atsakovės UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ reikalavimai, kurių dalis yra nearbitruotini, gali būti teisiškai ir faktiškai atskiriami. Teismas konstatavo, kad „atsakovės priešieškinio reikalavimų dalis, kuria prašoma pripažinti Sutarties 6.4 punktą negaliojančiu dėl to, kad: (1) ši sutarties sąlyga buvo sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, (2) ja buvo įtvirtinta esminė šalių nelygybė, (3) ji yra siurprizinė ir (4) prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, ta apimtimi, kiek atsakovės nurodomi sutartinių sąlygų negaliojimo pagrindai susiję su civilinius teisinius santykius reguliuojančių teisės normų taikymu (t. y. komercinio pobūdžio ginčas), gali būti atskirti nuo tų pačių atsakovės reikalavimų dalies, kuria sutarties 6.4 punkto sąlygų negaliojimo pagrindai siejami su norminių administracinių aktų teisėtumo vertinimu ar teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams vertinimu.“. Taigi, Lietuvos apeliacinis teismas aiškiai apibrėžė ginčo nagrinėjimo arbitraže ir teisme ribas. Ieškovės 2019 m. gruodžio 9 d. ieškinyje teismo buvo prašoma pripažinti negaliojančiu Sutarties 6.4 punktą ir Susitarimą. Ieškinio 9-22 punktuose buvo aiškiai nurodyta, kad ieškinys yra reiškiamas tik ta apimtimi, kuri yra nearbitruotina, tai yra tik dėl Sutarties 6.4 punkto ir Susitarimo prieštaravimo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, kiek tai susiję su norminių administracinių aktų teisėtumu ar teisės aktų prieštaravimu Konstitucijai ir įstatymams.
2.2. Teismas pasisakė dėl klausimų, kurie priklauso Arbitražo teismo kompetencijai, tačiau nepasisakė dėl klausimų, kurie priklauso bendrosios kompetencijos teismo kompetencijai. Teismas iš esmės nesprendė, ar Sutarties 6.4 punktas ir Susitarimas gali būti pripažinti negaliojančiais dėl norminių administracinių teisės aktų neteisėtumo ir teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams. Teismas apsiribojo tik ieškovės prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, Europos Komisiją ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą atmetimu ir fragmentinėmis išvadomis (be teisinių normų ir faktinio pagrindimo), dėl tam tikrų bylos aplinkybių ar klausimų, kurie yra Arbitražo teismo kompetencijoje, todėl bylos esmė liko neatskleista.
Žemesnės instancijos teismas
2.3. Teismas sprendė ne tik teisinio, tačiau ir politinio bei ekonominio pobūdžio klausimus, kurie išeina už ginčo ribų, konstatuodamas, kad ieškovės reikalavimo tenkinimas iš esmės paneigtų SGD terminalo projekto esmę, kadangi sprendimus dėl tam tikrų infrastruktūros projektų reikalingumo, jų tikslo ir esmės priima politinės institucijos, o ne teismai. Tokiu būdu, teismas pažeidė CPK 265 straipsnio nuostatas.
2.4. Teismas priėmė siurprizinį sprendimą, pasisakydamas dėl aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėjamos bylos ginčo dalyku (pagal teismui priskirtą ginčo nagrinėjimo kompetenciją), todėl pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies, 263 straipsnio nuostatas.
2.5. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų negrąžinti bylos pirmosios instancijos teismui, tai turėtų būti pašalinti visi skundžiamo sprendimo motyvai dėl klausimų, kurie nepriklauso teismo kompetencijai, o yra Arbitražo teismo kompetencijoje, kadangi aukščiau nurodyti klausimai yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas ir jų išsprendimas pažeidžia Arbitražo teismui priskirtą kompetenciją (CPK 23 straipsnis) bei daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms jiems nagrinėjant bylą Arbitražo teisme, tai yra:
a) Sprendimo išvada, kad „Vien sutarties 6.4 punkto nuostatos pripažinimas negaliojančiu iš esmės negali turėti esminės įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms (arbitražo teisme nagrinėjamas ginčas dėl nuostolių), kadangi liktų galioti kitos sutarties nuostatos, o ieškovas kitų sutarties sąlygų, susijusių su pareiga įsigyti priskirtą kiekį ar jo paskaičiavimą ir pan., neginčijo“ – tai, ar Sutarties 6.4 punktas pripažinimas negaliojančiu turės ar neturės esminę įtaką Ieškovo teisėms ir pareigoms nėra teisminio ginčo nagrinėjimo dalykas;
b) Sprendimo išvadas, jog „Byloje nėra duomenų, kad ieškovui būtinasis kiekis buvo priskirtas vienašališkai. Priešingai, pats ieškovas atsakovui teikė gamtinių dujų poreikį, jį vėliau mažino, kas leidžia spręsti, kad iš esmės paties ieškovo veiklos aspektai lėmė sutarties grafike nurodytą kiekį, kurio ieškovas dėl verslo rizikos/specifikos negalėjo panaudoti nustatytais terminais. Kadangi ieškovas pats turėjo apsibrėžti gamtinių dujų poreikį, tai jį ir turėjo išpirkti“ – Sutarties vykdymo klausimai nepatenka į teisminio ginčo nagrinėjimo ribas, nes tai kaip Ieškovė (UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“) vykdė Sutartį ar Papildomą susitarimą nėra susiję su Sutarties 6.4 punkto ir Papildomo susitarimo prieštaravimu imperatyvioms teisės aktų normoms, o yra arbitražo bylos nagrinėjimo dalimi;
Žemesnės instancijos teismas
c) Sprendimo išvadas, jog „Teismas neturi pagrindo spręsti, kad Sutarties sąlyga buvo sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių“ ir su šiomis išvadomis susijusius motyvus – Sutarties sudarymo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių klausimas yra priskirtinas arbitražo kompetencijai;
d) Sprendimo motyvus, kad „Minėta sutarties sąlyga negalėjo būti ir nebuvo atsakovui siurprizinė“ ir su šiomis išvadomis susijusius motyvus – klausimas dėl siurprizinių Sutarties sąlygų yra priskirtinas arbitražo kompetencijai;
e) Sprendimo motyvus, jog „Teismas, įvertinęs dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, neturi pagrindo spręsti, kad minėta sutarties nuostata ar papildomas susitarimas prieštarautų imperatyvioms nuostatoms“ ir su šiomis išvadomis susijusius motyvus – klausimas dėl Sutarties 4.6 punkto ar Papildomo susitarimo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms tiek, kiek negaliojimo pagrindai nesusiję su norminių administracinių aktų teisėtumu ar teisės aktų prieštaravimu Konstitucijai bei įstatymams priklauso arbitražo kompetencijai (Dalinio sprendimo 6.2 punktas);
f) Sprendimo motyvus, kad „Teismas taip pat nenustatė ir fakto dėl ieškovo diskriminacijos“ ir su šiomis išvadomis susijusius motyvus – klausimas dėl diskriminavimo, kiek tai nesusiję su norminių administracinių aktų teisėtumu ar teisės aktų prieštaravimu Konstitucijai bei įstatymams, priklauso arbitražo kompetencijai. Skundžiamame sprendime teismas nenurodė kokia apimtimi vertino diskriminacijos klausimą, o pateikė bendrą išvadą, todėl išėjo už teismui priskirtos kompetencijos;
g) Sprendimo išvadas, jog „Teismo nuomone, ieškovo reikalavimo tenkinimas iš esmės paneigtų SGD terminalo projekto esmę“ – ginčas tarp šalių nėra susijęs su SDG terminalo projekto esme ar tikslu.
2.6. Skundžiamas sprendimas yra be motyvų ir pažeidžia CPK 176, 263, 270 straipsnio 4 dalies nuostatas. Sprendimo motyvuojamoje dalyje nenurodyti įstatymai, kuriais teismas vadovavosi sprendžiant ginčą, teismas neanalizavo šalių (ieškovės) pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų, nepateikė jų vertinimo, nėra nurodytos ginčo konkrečios faktinės aplinkybės (kurios patektų į bylos nagrinėjimo ribas) ir šios aplinkybės nėra susietos su teisės normomis. Savo išvadas teismas turėjo argumentuoti ir jas pagrįsti bylos duomenimis, nurodyti, kokiais įrodymais ir teisiniais pagrindais remiantis daromos konkrečios išvados, o kokie bylos duomenys yra atmetami arba yra nereikšmingi.
2.7. Teismas nepasisakė dėl pagrindinio byloje kilusio klausimo - ieškovės reikalavimų (bylos esmės), kuriais Sutarties 6.4 punkto sąlygų negaliojimo pagrindai siejami su norminių administracinių aktų teisėtumo vertinimu ar teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams vertinimu. Teismas padarė esminį procesinių normų pažeidimą, lemiantį absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
2.8. Teismo išvados dėl diskriminacijos (ieškovės atžvilgiu) nebuvimo yra nemotyvuotos ir peržengia bylos nagrinėjimo ribas. Skundžiamame sprendime visiškai nepasisakyta ir nevertinti ieškovės motyvai dėl diskriminacijos, kurie sudarė ieškinio pagrindą ir kurie turėjo būti vertinami teismo remiantis Arbitražo teismo Daliniu sprendimu, t. y., Sutarties 6.4 punkto sąlygų negaliojimo pagrindai siejami su norminių administracinių aktų teisėtumo vertinimu ar teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams vertinimu. Teismas nepasisakė dėl konkurencijos iškraipymo ir diskriminacijos tarp reguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų – ieškovės ir kitų reguliuojamų gamintojų, kurie kartu buvo ir šilumos tiekėjai.
2.9. Teismas neįvertino nacionalinio reglamentavimo dėl SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies taikymo bei šilumos gamybos veiklos, o apsiribojo nemotyvuotu teiginiu, jog ieškovė galėjo įsivertinti veiklą ir pateikti duomenis dėl gamtinių dujų poreikio, tačiau, vykdant veiklą pagal Aprašo 5.2 punktą, faktinis gamtinių dujų poreikis yra kintantis ir priklauso nuo kasmėnesinių šilumos supirkimo aukciono rezultatų (ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, Šilumos supirkimo tvarkos aprašas, įskaitant 9.3, 19, 21 ir 28 punktai). Tai sąlygoja tokio gamintojo neproporcingą ūkinės veiklos suvaržymą lyginant su kitais energijos gamintojais, kurie dalyvauja toje pačioje elektros energijos ir šilumos gamybos rinkoje (ŠŪĮ 3 straipsnio 2 dalis, 2 straipsnio 20 dalis, 10 straipsnio 3 dalis) ir kuriems nėra taikomas pirkimo įpareigojimas (nereguliuojami nepriklausomi šilumos / šilumos ir elektros gamintojai).
Žemesnės instancijos teismas
2.10. Teismas neįvertino, jog nereguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų iš atsinaujinančių išteklių (įskaitant biokurą) gaminamai šilumos energijai taikomas supirkimo prioritetas esant gamintojų pasiūlytai vienodai kainai (Šilumos supirkimo aprašo 20 punktas). Teisiškai reikšminga ir tai, jog šilumos tiekėjas taip pat nustato šilumos aukcione šilumos supirkimo aukcione maksimalią superkamos šilumos kainos ribą (ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalis), ir tai vyksta nepriklausomai nuo konkrečiam reguliuojamam nepriklausomam šilumos gamintojui nustatytos reguliuojamos kainos vykdant Aprašo 5.2 punkto veiklą (SGDTĮ 11 straipsnio 6 dalis). Taigi, dėl konkurencijos rinkoje gamintojo parduodamos šilumos kiekis ir jos kaina nustatoma žemiausios kainos aukciono principu nepriklausomai nuo reguliuojamam gamintojui nustatytos reguliuojamos energijos kainos (SGDTĮ 11 straipsnio 6 dalis, ŠŪĮ 3 straipsnio 1, 2 dalys, 10 straipsnis) ar SGD būtinojo kiekio pirkimo įpareigojimo buvimo. Šias aplinkybes patvirtino VERT 2016 m. birželio 1 d. pažyma Nr. O5-146 ir VERT 2016 m. gruodžio 13 d. raštas Nr. R2-(D)-3150, kurie teismo nebuvo vertinti.
2.11. Teismas taip pat neįvertino, jog reguliuojamam energijos gamintojui kartu vykdant ir Aprašo 5.1 punkte nurodytą veiklą, nėra galimybės vadovautis Vyriausybės nustatoma remtinos elektros energijos gamybos apimtimi (pagal kurią apskaičiuotas būtinasis kiekis), nes pagal Vyriausybės 2014 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1091 5 punktą, remtinos elektros energijos apimties supirkimas nebuvo garantuojamas, priklausė nuo visuomeninio tiekėjo poreikio metų, kuriems priskirtas būtinasis kiekis, eigoje. Byloje surinkti įrodymai patvirtino, jog Vyriausybės 2014 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 1091 ieškovei buvo nustatyta maksimali remtinos elektros energijos supirkimo apimtis 2015 metams - 168,73GWh, pagal kurią atsakovė apskaičiavo ieškovei priskirtiną būtinojo SGD kiekio dalį (atsakovės 2014 m. spalio 15 d. raštas Nr. SD-2014/274 , atsakovės 2014 m. lapkričio 10 d. raštas Nr. SD-2014/300). Per 2015 m. iš ieškovės nebuvo supirkta visa remtinos elektros energijos apimtis (supirkta 68,73 proc. dalis).
2.12. Toks SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto įpareigojimas (kurio taikymo išraiška įtvirtinta Sutarties 6.4 punkto principu „imk arba mokėk“) apribojo ieškovės galimybę konkuruoti šilumos ir elektros energijos gamybos rinkoje. Nors SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktas turi viešojo intereso tikslą, tačiau ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams sudaromos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma ar paneigiama jų iniciatyva, nesudaroma galimybių jai reikštis (Konstitucinio teismo 2010 m. rugsėjo 29 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai). Todėl ginčijama sutarties nuostata nebuvo užtikrintos reguliuojamo ūkio subjekto teisėti interesai, kylantys inter alia iš teisinės valstybės principo ir Direktyvos 2009/73 3 straipsnio, Konstitucijos 46 straipsnio Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnio.
2.13. Teismas neįvertino ir nepasisakė, jog SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto įpareigojimas ir jo įgyvendinimas per Sutarties 6.4 punktą diskriminuoja ieškovę kitų reguliuojamų gamintojų - šilumos tiekėjų - atžvilgiu, kurie konkuruoja su gamintojais savo šilumos gamybos šaltiniais (ieškovės 2021 m. sausio 29 d. pažyma Nr. KTE-S-7, AB „Kauno energija“ 2021 m. sausio 26 d. raštas Nr. 20-26). Nors pirkimo įpareigojimas vienodomis sąlygomis taikomas visiems reguliuojamiems gamintojams, tačiau reguliuojamiems gamintojams, kurie nėra šilumos tiekėjai (ieškovei), nėra užtikrinamas lygiateisiškumas ir nėra garantuojamas SGD būtinojo kiekio realizavimas Aprašo 5.2 punkto sąlygomis, kaip tai yra užtikrinama šilumos gamintojams, kurie yra šilumos tiekėjai. Taigi nėra užtikrinamas pirkimo įpareigojimo kiekio realizavimas ir įpareigojimo ekonominis neutralumas. Taigi įgyvendinant SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktą tam tikroms gamtinių dujų įmonėms - šilumos tiekėjams – buvo sudaromos palankesnės sąlygos nei kitoms (ieškovė), kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į įpareigojimu siekiamą tikslą, yra panaši, bet kurioms taikomas diferencijuotas požiūris, todėl tokią situaciją galima kvalifikuoti kaip diskriminacinę (pagal analogiją ESTT 2015 m. sausio 14 d. sprendimo byloje C-518/13, 53–55 punktai, 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Nr. C?20/15 P ir C?21/15,54 punktas). Aptariamo reguliavimo diskriminacinį poveikį ieškovei patvirtina ir byloje surinkti įrodymai - VERT 2016 m. gruodžio 13 d. raštas Nr. R2-(D)-3150, 2017 m. sausio 11 d. raštas Nr. R2-(D)-72), Energetikos ministerijos 2016 m. gruodžio 30 d. raštas Nr. (7.5-09)3-2724, tačiau teismas šitų įrodymų ir susijusio reguliavimo nevertino.
2.14. SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto reguliavimas ir jo taikymas, kuriuo tokiems gamintojams kaip ieškovei, buvo nustatytas įpareigojimas teikti viešąsias paslaugas (pirkimo įpareigojimas), neatitiko proporcingumo ir lygiateisiškumo principo ir diskriminavo tokius gamintojus jų teisių ar pareigų atžvilgiu (Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 1 dalis). Aptariamas reguliavimas taip pat neužtikrino Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. pirkimo įpareigojimas ir įgyvendinimo sąlygos nebuvo aiškiai apibrėžti, nediskriminaciniai.
2.15. Pagal SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto tikslą Sutarties 6.4 punkte įtvirtinant pirkimo įpareigojimą „imk arba mokėk“ principu buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau teismas dėl to nepasisakė.
2.16. SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto įpareigojimas (Sutarties 6.4 punkto principu) taikomas visiems reguliuojamiems gamintojams (įskaitant tiekėjus), todėl aplinkybė, kad gamintojui, tokiam kaip ieškovė, tenka su pirkimo įpareigojimu susijusios sąnaudos (kas nulemia galimybę suvartoti priskirtą SGD būtinąjį kiekį Aprašo 5.2 punkto sąlygomis), o šilumos tiekėjams tokios sąnaudos de facto netenka, patvirtina tokio įpareigojimo diskriminacinį įgyvendinimą. Toks reguliavimas tikėtinai neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės bei nenumatė priemonių jai apsaugoti (Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalis, Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimas).
2.17. Priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, Europos Komisijos Sprendimo SA.36740 (2013/NN) ir Derinimo pažymos (dalis pagal VERT 2013 m. gegužės 14 d. raštą Nr. R2-1465) turinys paneigia teismo vertinimą, jog pirkimo įpareigojimu būtų siekta riziką dėl būtinojo kiekio sunaudojimo ir su juo susijusias sąnaudas perkelti iš pagalbos gavėjo (Klaipėdos nafta) energijos gamintojams, tokiems kaip ieškovė.
Žemesnės instancijos teismas
2.18. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog Komisija Sprendime SA.36740 (2013/NN) jau įvertino, kad įpareigojimas yra nediskriminacinis. Teismo prielaidas paneigia Komisijos Sprendimo SA.36740 (2013/NN) para. 199, kuriame nurodyta, kad atitiktis ES teisei gali būti nacionalinių institucijų dalykas; Komisijos kompetencijos neapima ES teisės atitikties vertinimo visais aspektais, o tik tiek, kiek yra susiję su valstybės pagalbos kontrole. Europos Komisijos išaiškinimai galioja dalyje dėl visuotinės ekonominės svarbos paslaugos (VESP): a) [para. 199] „Jeigu nėra konkrečių Sąjungos taisyklių, kuriomis būtų apibrėžta VESP taikymo sritis, valstybės narės turi didelę veiksmų laisvę nustatyti, kad tam tikra paslauga yra VESP, ir už ją paslaugos teikėjui mokėti kompensaciją. Šiuo atžvilgiu Komisijos kompetencija yra ribojama tik tikrinimu, ar nustatydama, kad tokia paslauga yra VESP, valstybė narė padarė akivaizdžią klaidą, ir su kompensacija susijusios valstybės pagalbos vertinimu. Jeigu konkrečios Sąjungos taisyklės yra, jos riboja valstybių narių veiksmų laisvę, nedarant poveikio Komisijos pareigai atlikti vertinimą, ar VESP buvo nustatyta teisingai, siekiant vykdyti valstybės pagalbos kontrolę“. Teismas taip pat neįvertino, jog pagal Europos Sąjungos bendrojo teismo išaiškinimus 2022 m. lapkričio 30 d. byloje Nr. T-101/18, galima atriboti Europos Komisijos kompetenciją tikrinant Sąjungos teisės atitiktį: a) pagal 25 para. pateiktą išaiškinimą, jei nagrinėjamą valstybės pagalbos aspektą galima atskirti nuo pagalbos objekto, Komisija neprivalo vertinti jos suderinamumo su kitomis nei valstybės pagalbos nuostatomis pagal SESV 108 straipsnyje numatytą procedūrą; b) pagal 31-32 para. pateiktą išaiškinimą Komisija neprivalo tikrinti, ar bet kuris pagalbos priemonės aspektas arba bet kuri su pagalba susijusi aplinkybė, net jei ji nėra neatsiejamai susijusi su pagalba, nepažeidžia jokios ES teisės nuostatos ar bendrojo principo. Taigi Europos Sąjungos Bendrasis Teismas aiškiai ir nedviprasmiai konstatavo, kad Europos Komisijos valstybės pagalbos tikrinimo apimtis gali neapimti su valstybės pagalba susijusių, bet išvestinių klausimų. Todėl aplinkybė, jog Komisija Sprendimu SA.36740 (2013/NN) pripažino valstybės pagalbą suderintą su vidaus rinka, savaime nepašalina poreikio vertinti išvestinius valstybės pagalbos klausimus, kurie svarbūs nagrinėjamai bylai.
2.19. Teismas nepagrįstai neįvertino faktinės aplinkybės, jog 2023 m. lapkričio 17 d. teismo posėdžio metu tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo Energetikos ministerija nesutiko, kad į bylą iš trečiojo asmens Energetikos ministerijos būtų išreikalauta Europos Komisijai pateikta informacija apie nagrinėjamą valstybės pagalbą. Taip pat trečiasis asmuo Energetikos ministerija teismo posėdyje patvirtino, jog Europos Komisijai nebuvo teikta informacija apie šilumos ūkio reguliavimą Lietuvoje ir šilumos rinkos aspektus, kurie turi įtakos ir įmonių, tokių kaip Ieškovė, galimybėms konkuruoti šilumos ir elektros energijos rinkoje. Komisijos Sprendime SA.36740 (2013/NN) taip pat nėra įrodymų, kad Lietuva būtų atskleidusi informaciją apie šilumos sektoriaus ir remtinos elektros energijos supirkimo tvarkos reguliavimą. Todėl nėra nustatyta nei teisinių, nei faktinių pagrindų, kurie suderintos valstybės pagalbos atveju paneigtų galimybę vertinti Sutarties 6.4 punktą ir SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte sukeliamą diskriminacinį poveikį ir SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto prieštaravimą Konstitucijai ir Sąjungos teisei.
2.20. Teismas nepagrįstai neįvertino ieškovės argumentų dėl būtinojo kiekio sąnaudų faktinio nekompensavimo ieškovei ir tuo sukeliamo diskriminavimo. Iš atsakovės atsiliepimo matyti, jog Sutarties 6.4 punkto turinys buvo grindžiamas būtinojo kiekio suvartojimo pareiga pagal SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Vertinant Sutarties 6.4 punkto galiojimą, turi būti sistemiškai vertinamas SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktas ir 11 straipsnio 6 dalis, kartu su Aprašo 5.2 punktu ir ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalimi, nes reguliuojamam nepriklausomam šilumos gamintojui yra privaloma šilumos gamybos kainodara ir būtinojo kiekio sąnaudos įtraukiamos į reguliuojamą kainą.
2.21. Byloje nėra duomenų ir teismas nenustatė, kad įstatymo leidėjas, priimdamas SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalį, ar Europos Komisija, derindama valstybės pagalbą, būtų planavę, kad pirkimo įpareigojimas nebūtų ekonomiškai neutralus, t. y. kad gamintojai turėtų savo sąskaita teikti ekonominę pagalbą atsakovei. Priešingai, SGDTĮ įstatymo pakeitimų Derinimo pažyma patvirtina siektą tikslą - nustatyti pirkimo įpareigojimo ekonominį neutralumą.
Žemesnės instancijos teismas
2.22. Teismas be teisinio pagrindo neįvertino, jog SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktas ir jo pagrindu nustatytas Sutarties 6.4 punktas, sukūrė skirtingas konkurencines sąlygas reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams (ieškovei), (kurie nėra šilumos tiekėjai), iš vienos pusės, ir šilumos tiekėjams, kurie konkuruoja tose pačiose šilumos ir potencialiai elektros rinkose, iš kitos pusės. Taigi būtinojo kiekio sąnaudų kompensavimo aplinkybės ir taikymas įtakoja būtinojo kiekio priskyrimo ir suvartojimo klausimą, taip, kad toks įpareigojimas atitiktų tiek nacionalinę teisę (SGDTĮ 11 straipsnio 6 dalis, ŠŪĮ), tiek Direktyvos Nr. 2009/73, 3 straipsnis.
2.23. Teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo. Pirma, byloje taikomas SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktas turi būti aiškinamas pagal Sąjungos teisę. Šios bylos ginčo nagrinėjimo dalykas yra tiesiogiai susijęs su byloje taikomų norminių aktų ir įstatymų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams vertinimu. Ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindai yra inter alia grindžiami SGDTĮ 11 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 1 punktu, Aprašo nuostatų prieštaravimu Konstitucijai ir įstatymams. SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir Sutarties 6.4 punkte realizuotas pirkimo įpareigojimo pobūdis ir jo priėmimo aplinkybės patvirtina, jog jis įeina į Sąjungos teisės taikymo sritį (SGDTĮ priedo 1 punktas, Direktyvos 2009/73, 3 straipsnis, Komisijos Sprendimo SA.36740 (2013/NN), para. 212). Antra, bylos aplinkybės patvirtina, kad šalys ir teismas iš esmės skirtingai interpretuoja Komisijos Sprendimo SA.36740 (2013/NN) turinį, teisinius ir ekonominius padarinius. Atsakovė byloje teigė, kad pirkimo įpareigojimas gamintojams nėra įpareigojimas teikti viešąsias paslaugas Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 2 dalies prasme, todėl vertinant SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir jį detalizuojančio Aprašo nuostatas (kurių pagrindu suformuotas Sutarties 6.4 punktas), direktyvos reikalavimai netaikomi ir per Sąjungos teisės nuostatas neturi būti vertinamas SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto atitikimas Konstitucijai, įskaitant Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį. Teismas, padaręs išvadą, kad „pirkimo įpareigojimas yra laikomas su viešąja paslauga susijusiu įpareigojimu Direktyvos 2009/73 3(2) str. prasme, susidedančiu iš dviejų dalių: įpareigojimu kelioms elektros energijos ir šilumos tiekimo bendrovėms (klientams) nupirkti tam tikrą dujų kiekį, suderintu su įpareigojimu paskirtajam tiekėjui šias dujas jiems tiekti (tiekėjui)“, nepasisakė dėl Direktyvos 2009/73 3 straipsnio taikymo byloje ir Sutarties 6.4 punkto bei SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies atitikimo direktyvos sąlygoms. Tuo pačiu kitoje dalyje konstatavo, jog teismui nekyla Sąjungos teisės aiškinimo klausimų. Derinimo pažyma ir jos 9 punktas (pastabos pagal VERT 2013 m. gegužės 14 d. raštą Nr. R2-1465) rodo, kad įstatymo leidėjas rėmėsi prielaidomis, kad reguliuojamas gamintojas nekonkuruos su kitais gamintojais nei produkto rinkoje nei kaina, o pirkimo įpareigojimo vykdymas jam bus ekonomiškai neutralus. Tai patvirtina, kad šilumos ūkio reguliavimas nebuvo atskleistas Komisijai. Iš Komisijos Sprendimo SA.36740 (2013/NN) turinio matyti, kad šilumos ūkio reguliavimas ir šilumos rinkos aspektai, kurie turi įtakos ir įmonių, tokių kaip ieškovė, galimybėms konkuruoti šilumos ir elektros rinkoje, nebuvo analizuoti derinant valstybės pagalbos priemonę. Šalys 2023 m. lapkričio 17 d. posėdyje prieštaravo pateikti į bylą informaciją apie notifikavimo turinį; Energetikos ministerija patvirtino, kad toje medžiagoje nėra šiai bylai reikšmingų duomenų apie šilumos ūkio reglamentavimą. Nuo Direktyvos 2009/73 3 straipsnio ir Komisijos Sprendimo SA.36740 (2013/NN) aiškinimo priklauso, ar SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir Aprašo nuostatos atitinka Sąjungos teisę, o nuo to priklauso ir Sutarties 6.4 punkto galiojimo klausimas (bylos nagrinėjimo ribos – pagrindai dėl įstatymų prieštaravimo Konstitucijai). Trečia, teismas klaidingai vertino ieškovės formuojamus klausimus ir ESTT kompetenciją pateikti išaiškinimą, kas būtų svarbu įvertinimui, ar SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto įpareigojimas ir jį detalizuojantis Aprašas atitinka Sąjungos teisę ir Konstituciją. Tai, kad tokie klausimai, kuriuos kelia ieškovė, priskirti ESTT kompetencijai ir teismas gali užduoti tokius klausimus patvirtina: a) ESTT 2022 gruodžio 15 d. sprendimas byloje C-470/20, 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje C-705/20, 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Nr. C-254/08, 2023 m. sausio 26 d. sprendimas bylos Nr. C-682/21; b) Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas byloje Nr. KT21-S11/2017 kreiptis į ESTT ir ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-2/18.
2.24. Teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą, nepateikė teisiškai motyvuotų išvadų (CPK 265, 263 straipsniai, 270 straipsnio 4 dalis) dėl tokio energijos gamintojo, kaip ieškovė, (ne)diskriminavimo įgyvendinant pirkimo įpareigojimą, įtvirtintą Sutarties 6.4 punkte, per SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir Aprašo nuostatas ir ginčui taikomą šilumos ūkio reguliavimą. Teismas nevertino sprendime nediskriminavimo ir proporcingumo reikalavimų pažeidimo reguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų (ieškovė) ir šilumos tiekėjų atžvilgiu. Teismas nevertino ieškovės argumentų dėl Direktyvos 2009/73 3 straipsnio taikymo ir iš jos kylančių reikalavimų SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies, Aprašo reguliavimui. Dėl to teismo išvada dėl ieškovės diskriminacijos nebuvimo padaryta pažeidžiant CPK 176, 265, 263, 270 straipsnio 4 dalį. Pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą patvirtina šios bylos nagrinėjimo ribos, kurios tiesiogiai susijusios su konstitucingumo klausimo vertinimu. Ginčo nagrinėjimo dalykas yra tiesiogiai susijęs su byloje taikomu SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir jo galimu prieštaravimu Konstitucijai (Arbitražo teismo Dalinio sprendimo 151, 152, 168 punktai, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje e2A-1233-943/2019).
Žemesnės instancijos teismas
2.25. Teismas 2021 m. kovo 9 d., 2021 m. spalio 28 d., 2022 m. gruodžio 15 d. nutartimis yra konstatavęs, jog (i) ginčo nagrinėjimo dalykas yra tiesiogiai susijęs su byloje taikomų norminių administracinių aktų ir įstatymų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams vertinimu, (ii) byloje taikytinas reglamentavimas pagrįstai tikėtinai prieštarauja Konstitucijai. Skundžiamame sprendime nėra pateikta teisinių ir faktinių motyvų, kurie pagrįstų, jog byloje neliko teisės aktų konstitucingumo klausimo, kurio egzistavimą (įskaitant ieškovės diskriminavimą) teismas jau buvo konstatavęs. Konstitucinės problemos buvimą patvirtino VERT ir Energetikos ministerijos rašytinės pozicijos, kuriais pripažįstama, jog sandorio vykdymo metu galiojęs reglamentavimas buvo diskriminacinis tokio gamintojos kaip ieškovė atžvilgiu (VERT 2016 m. gruodžio 13 d., VERT 2017 m. sausio 11 d. raštai, Energetikos ministerijos 2016 m. gruodžio 30 d. raštas), tačiau teismas šių įrodymų ir aplinkybių neįvertino.
2.26. Teismas nevertino, jog ginčo reguliavimo tikėtiną ydingumą patvirtina vėlesni Aprašo ir būtinojo kiekio pirkimo sutarties standartinių sąlygų pakeitimai ir juos pagrindžiantys institucijų duomenys, kurie yra svarbūs teisės taikymo ir aiškinimo tikslais. Aprašo pakeitimai (2015-10-07 reakcija) (16 punktas) nustatė naują sąlygą, pagal kurią atsižvelgiama į faktinį gamintojo dujų poreikį metų eigoje. Energetikos ministerijos 2015 m. rugsėjo 22 d. lydraštis dėl Aprašo pakeitimo projekto (ieškovės 2022 m. vasario 4 d. prašymo priedas 10 - DOK-23062 priedas) patvirtina, jog gamintojai 2015 m. negalėjo numatyti faktinio dujų poreikio, o pats poreikis yra kintantis. Tai patvirtina 2015 m. buvusio Aprašo reglamentavimo, vadinasi ir SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto, ydingumą ir neproporcingumą. Pakeistas Aprašo 16 punkte kiekio nustatymo ir tiekimo principas, pagal kurį iki metų pradžios nustatomas tik preliminarus poreikis, o faktinis poreikis nustatomas metų eigoje ir energijos gamintojas įpareigojamas sumokėti tik už faktiškai sunaudotą dujų kiekį. VERT 2015 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. O3-656 suderino naują standartinių sąlygų redakciją – neliko „imk arba mokėk“ sąlygos, atitinkančios Sutarties 6.4 punktą. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktas ir jį įgyvendinantis Aprašas neatitiko Direktyvos 2009/73 3 straipsnio sąlygų ir Konstitucijos.
2.27. Konstitucinio Teismo sprendimai šioje byloje nepašalino konstitucinės kontrolės poreikio. Ieškovės 2024 m. vasario 12 d. prašymas buvo teikiamas dėl tų teisinių pagrindų, kurie dar nebuvo vertinti Konstitucinio Teismo ir kurių teismas neatsisakė priimti.
Šalies argumentai
24. Apeliaciniame skunde dėl papildomo sprendimo panaikinimo ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 birželio 25 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą - trečiojo asmens Energetikos ministerijos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti ir nepriteisti bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Apeliacinės instancijos teismui patenkinus ieškovės apeliacinį skundą dėl ginčo esmės, turėtų būti iš naujo perskirstomos ir šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmos instancijos teisme.
3.2. Skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas neįvertino reikšmingų aplinkybių, jog trečiasis asmuo Energetikos ministerija yra viešasis subjektas, o ginčas yra kilęs jos veiklos ir kompetencijos ribose. Energetikos ministerija savo organizacinėje struktūroje turi Teisės ir personalo grupę, kurią sudaro 10 žmonių
Atsiliepimas
3.3. Trečiasis asmuo Energetikos ministerija, kuri iki 2023 m. rugsėjo 13 d. savarankiškai atstovavo poziciją byloje, teikė procesinius dokumentus, įskaitant 2020 m. kovo 9 d. atsiliepimą į ieškinį (DOK-54156), 2021 m. vasario 1 d. atsiliepimą į prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą (DOK-21704). 2023 m. liepos 18 d. posėdžio metu Energetikos ministerijos dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu ir Energetikos ministerija 2023 m. rugpjūčio 24 d. prašymu (DOK-133537) prašė atidėti posėdį, nurodydama, kad atsižvelgdama į šioje byloje iškilusius naujus klausimus, susijusius su Europos Sąjungos teisiniu reguliavimu ir siekdama byloje suformuoti išsamią ir motyvuotą poziciją, priėmė sprendimą pasitelkti advokatų pagalbą.
3.4. Kitas trečiasis asmuo Valstybinė energetikos reguliavimo taryba, vykdanti viešojo administravimo funkcijas, savarankiškai atstovavo savo interesus byloje, teikė procesinius dokumentus, tame tarpe ir susijusius su Europos sąjungos teisiniu reguliavimu, nepasitelkdama advokatų pagalbos.
3.5. Teismų praktika liudija, kad net nustačius, jog viešieji subjektai pagrįstai naudojosi advokatų paslaugomis, tokiu atveju jų patirtos bylinėjimosi išlaidos mažinamos, pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-72-881/2023 (šioje byloje teismas viešojo subjekto patirtas 15 289,08 Eur bylinėjimosi išlaidas sumažino iki 5000 Eur).
3.6. Teismas neįvertino advokato suteiktų paslaugų pobūdžio ir jų atitikties 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) reikalavimams. Tokios paslaugos kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Išvardytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016 51 punktas).
3.7. Trečiasis asmuo Energetikos ministerija nurodo, kad už dalyvavimą 2024 m. kovo 25 d. teismo posėdyje, kuris truko 7 minutes, patirtos pasiruošimo ir atstovavimo išlaidos sudaro 2241,53 Eur, kas neatitinka Rekomendacijų nuostatų bei protingumo principo. Pateikti paskaičiavimai patvirtina, kad pagal Rekomendacijas maksimali trečiajam asmeniui Energetikos ministerijai priteistina išlaidų advokatų pagalbai suma neturėtų viršyti 4669,21 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
3.8. Teismas nurodė, kad ženklią bylinėjimosi išlaidų dalį sudaro PVM (4859,63 EUR), tačiau nevertino, jog PVM, kurį sumokėjo Energetikos ministerija, nepriskirtinas išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, todėl negali būti laikomas advokatų atlygiu. Tokiu atveju turi būti vertinama, ar trečiasis asmuo Energetikos ministerija yra įtraukusi PVM sąskaitas-faktūras už advokato paslaugas į PVM apskaitą ir jei toks PVM grąžintas Energetikos ministerijai, tokiu atveju trečiasis asmuo negali būti laikomas patyręs išlaidas PVM sumoje ir jos neturėtų būti atlyginamos.
Atsiliepimas
25. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinius skundus prašo juos atmesti; atmesti ieškovės prašymus kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą; Konstitucinį Teismą; atmesti ieškovės prašymą pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo ieškovės nurodytus motyvus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
4.1. Teismas Arbitražo teismo kompetencijos nepažeidė, minėtais ieškovės ginčijamais aspektais pasisakė tik tiek ir toje ginčo dalyje, kuri susijusi su byloje taikytinų teisės aktų teisėtumo vertinimu, pasisakydamas dėl paties ieškinio reikalavimais apibrėžto bylos dalyko - ieškovės byloje ginčijamo Sutarties 6.4 punkto ir Papildomo susitarimo (ne)prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas bylos nagrinėjimo ribose įvertino ieškovės keltus norminių administracinių teisės aktų (ne)teisėtumo klausimus.
Motyvuojamoji dalis
4.2. Skundžiamas sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas ir nėra siurprizinis. Visos sprendime nurodytos išvados buvo paremtos bylos medžiaga ir byloje buvo nagrinėtos ieškovės suformuluotų reikalavimų ir argumentų aspektais.
Žemesnės instancijos teismas
4.3. Visos ieškovės ginčijamos teismo sprendime nurodytos išvados (įskaitant ir ieškovės apeliaciniame skunde prašomus pašalinti motyvus) yra paremtos bylos faktine medžiaga, taigi sudarė ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką ir pateko į bylos ribas, dėl to pagrįstai buvo teismo vertintos ir apie jas pasisakyta, siekiant priimti faktine situacija paremtą išsamų sprendimą. Vertinant Arbitražo teismo dalinio sprendimo išvadas dėl teismui perduotinos ginčo dalies, akivaizdu, kad Arbitražo teismas Daliniame sprendime nėra pasakęs, kad minėtų faktinių aplinkybių teismas apskritai priimdamas sprendimą jam priskirtoje reikalavimų dalyje negali vertinti. Arbitražo teismas daliniame sprendime tik atskyrė komercinę ir nekomercinio pobūdžio ginčo dalis, t. y., tik nurodė, kad visi ieškovės nurodomi sandorio negaliojimo pagrindai civilinius teisinius santykius reguliuojančių teisės normų taikymo aspektu bus vertinami Arbitražo teisme, tuo tarpu tie patys ieškovės nurodomi argumentai, kiek jie sietini su taikytinų teisės aktų ir jų teisėtumo vertinimu, nagrinėtini ir vertintini teisme. Tiek priešieškinyje, pateiktame Arbitražo teismui, tiek šioje byloje pateiktame ieškinyje pati ieškovė remiasi tų pačių faktinių aplinkybių bei teisės aktų analize, taigi teismas galėjo ir pagrįstai įvertino visas aplinkybes.
4.4. Teismas objektyviai negali priimti sprendimo dėl Sutarties nuostatos negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu, neįvertinęs pačios Sutarties nuostatos, kurią pripažinti negaliojančia ieškovė prašo, ja nustatomos šalių teisių ir pareigų apimties bei kiek (ir ar apskritai) įtakota ji imperatyvaus reguliavimo, kurio teisėtumo įvertinimo byloje ieškovė prašo.
4.5. Būtent pati ieškovė savo argumentacija nepagrįstai siekė išplėsti bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos teismo nevertintos aplinkybės (kurios visos siejamos su tolesne išpirkto kiekio realizavimo tvarka), nepatenka į bylos šalių ginčo ribas ir nėra reikšmingos šalių tarpusavio ginčui. Ieškovės deklaruotas neva galimas Sutarties 6.4 punkto ir Papildomo susitarimo prieštaravimas ŠŪĮ apskritai neįmanomas. Sutartis sudaryta įgyvendinant SGDTĮ reikalavimus ir reguliuoja šalių tarpusavio santykius tik šio teisės akto apimtyje. Ieškovės nurodomas ŠŪĮ nereguliuoja šalių tarpusavio santykių, atsakovė šilumos ūkio reguliavime nedalyvauja, atitinkamai ir Sutartyje bei Papildomame susitarime nėra jokių nuostatų, sietinų su šiuo reguliavimu. Jei ieškovė mano, kad šilumos ūkio reguliavimas netinkamai įgyvendina SGDTĮ nuostatas, pažeidžia ES reikalavimus, Europos Komisijos sprendimu suderintą valstybės pagalbos schemą ir sąlygoja jos veiklos problematiką, ji turėtų reikšti atitinkamus reikalavimus dėl šių nacionalinių teisės aktų, jų atitikimo SGDTĮ ar ES teisės aktams atitinkamiems teisėkūros subjektams, tačiau ne atsakovei ir ne šioje nagrinėjamoje byloje, kurioje sprendžiamas tik su ieškovės kvestionuojamomis ŠŪĮ nuostatomis nesusijęs Sutarties 6.4 punkto bei Papildomo susitarimo (ne)galiojimo klausimas.
4.6. Sutartis atitiko visas imperatyvias šalių santykius reglamentuojančias SGDTĮ normas, Sutartis buvo sudaryta pagal standartines sąlygas, kurios 2014 m. buvo suderintos su prižiūrinčia institucija – Valstybine energetikos reguliavimo taryba, jos nutarimu Nr. O3-111. Nutarime, kuriuo buvo patvirtintos sutarčių sąlygos, buvo nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovė jokių skundų dėl šio Nutarimo ir juo patvirtintų standartinių sutarčių sąlygų, kurios lygiai buvo taikomos visiems Sutartis su ieškove sudarantiems reguliuojamiems gamintojams, nėra teikusi. Ieškovė žinojo tiek apie Nutarimą, tiek apie juo patvirtintas standartines sąlygas, jų pagrindu su atsakove sudarė ir Sutartį, o ginčą dėl Sutarties sąlygų neva prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms inicijavo tik tada, kai atsakovė kreipėsi į Arbitražo teismą dėl nuostolių atlyginimo ieškovei tinkamai nevykdant Sutarties.
4.7. Sutarties 6.4 punktas bei Papildomas susitarimas nustato ne patį iš SGDTĮ kylantį ieškovei įsipareigojimą nupirkti iš atsakovės jai priskirtą būtinojo kiekio dalį (ieškovės įsipareigojimas nupirkti jai priskirtą gamtinių dujų poreikio dalį Sutartyje nurodytais kiekiais bei terminais ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka yra įtvirtintas Sutarties 2.1 punkte, kurios atsakovė pripažinti negaliojančia ieškinyje neprašo), o tik nustato vieną šios pareigos vykdymo eigos tvarkos etapą, kuris iš esmės skirtas tik procedūrinei įsipareigojimo vykdymo stadijai, siekiant išvengti ginčų, kada gamtinių dujų kiekis bus laikomas faktiškai parduotu ir nupirktu. Taigi, net ir pripažinus negaliojančiu Sutarties 6.4 punktą bei Papildomą susitarimą, ieškovės pareiga nupirkti jai priskirtą gamtinių dujų poreikio dalį Sutartyje nurodytais kiekiais bei terminais ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka išliktų, nes jis numatytas kitose Sutarties sąlygose, kurių ieškovė byloje neginčija ir negaliojančiomis pripažinti neprašo.
Žemesnės instancijos teismas
4.8. Teismas negalėjo atsietai spręsti dėl vienos sąlygos, neįvertinęs jos santykio su kitomis Sutarties sąlygomis, ypač kai Sutartis sudaryta patvirtintų standartinių sąlygų pagrindu. Atitinkamai, teismas turėjo pagrindą ir pagrįstai šių byloje nagrinėtų faktinių aplinkybių kontekste sprendė, kad vien Sutarties 6.4 punkto nuostatos pripažinimas negaliojančiu iš esmės negali turėti esminės įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms (arbitražo teisme nagrinėjamas ginčas dėl nuostolių), kadangi liktų galioti kitos sutarties nuostatos, o ieškovė kitų sutarties sąlygų, susijusių su pareiga įsigyti priskirtą kiekį ar jo paskaičiavimą ir pan., neginčijo. Minėta išvada atitinka faktinę byloje nagrinėtą medžiagą, atitinkamai, atsakovė nemato pagrindų ir būtinybės minėtą motyvą iš Sprendimo pašalinti.
4.9. Ieškovė byloje pateikė 4 individualius prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą, kurių 3 teismas tenkino kreipdamasis į Konstitucinį Teismą, tačiau pastarasis visus juos atsisakė nagrinėti, sprendimais dalį prašymų grąžindamas, o kitą dalį atsisakydamas nagrinėti kaip Konstituciniam Teismui nežinybingus. Ketvirtą pateiktą prašymą, kuris iš esmės keliamais klausimais ir argumentacija tapatus prieš tai ieškovės teiktiems trims, teismas atmetė nenustatęs naujų aplinkybių, kurios lemtų poreikį ketvirtą kartą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nors ieškovė ketvirtąjį prašymą formuoja neva per poreikį įvertinti SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto atitiktį, tačiau visa prašyme dėstoma argumentacija rodo, kad ieškovės deklaruojama problematika (taigi ir atitiktis Konstitucijai) kildinama ne iš SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto, bet iš poįstatyminių teisės aktų (šilumos ūkio reguliavimo), reguliuojančių ieškovės veiklą šilumos ūkio sektoriuje ir iš šio sektoriaus reguliavimo ieškovės kildinamų ieškovės ir nepriklausomų gamintojų bei ieškovės ir tiekėjų konkurencinių aspektų. Išpirkto kiekio realizavimas yra visai kiti Sutartimi nereguliuojami santykiai, kuriuose atsakovė nedalyvauja.
4.10. Atsakovės su energijos gamintojais sudaromų, su Komisija suderintų standartinių sutarčių sąlygos (įskaitant ir Sutartį, kurioje yra ir ieškovės byloje ginčijamas 6.4 punktas), nei vienam energijos gamintojui, tame tarpe ir tiekėjui, nenustatė jokių išskirtinių ir/ar diskriminacinių sąlygų. Taikytinas reguliavimas yra vienodas visiems energijos gamintojams ir taikomas vienodomis sąlygomis, t. y. visi įpareigoti energijos gamintojai tiek ieškovė, tiek ir šilumos tiekėjai yra vienodai įpareigoti iš paskirtojo tiekėjo pirkti jiems vienoda tvarka priskirtą SGD terminalo būtinojo kiekio dalį. Atitinkamai, atsakovė, kaip paskirtoji tiekėja, visiems reguliuojamiems gamintojams tais pačiais pagrindais proporcingai pagal jų pačių deklaruotus konkrečius poreikius paskirstė jiems tenkančią SGD terminalo Būtinojo kiekio dalį. Ieškovei priskirta būtinojo kiekio dalis ne pilna jos pačios deklaruoto poreikio apimtimi, o tik tam tikra procentine dalimi (59 %). Taigi, likusius, po būtinojo kiekio dalimi nepatenkančius gamtinių dujų kiekius, pagal aktualų poreikį ieškovė galėjo įsigyti, kaip numatė Aprašas, kitais būdais ir iš kitų šaltinių.
Žemesnės instancijos teismas
4.11. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu neva poreikį kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrindžia tai, kad teismas 2021 m. kovo 9 d., 2021 m. spalio 28 d., 2022 m. gruodžio 15 d. nutartimis yra konstatavęs, jog (i) ginčo nagrinėjimo dalykas yra tiesiogiai susijęs su byloje taikomų norminių administracinių aktų ir įstatymų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams vertinimu, (ii) byloje taikytinas reglamentavimas pagrįstai tikėtinai prieštarauja Konstitucijai. Skundžiamame sprendime nėra pateikta teisinių ir faktinių motyvų, kurie pagrįstų, jog byloje neliko teisės aktų konstitucingumo klausimo, kurio egzistavimą (įskaitant ieškovės diskriminavimą) teismas jau buvo konstatavęs.
4.12. Visi ieškovės prašomi Konstituciniam Teismui užduoti klausimai dėl ES teisės jau yra atsakyti. Europos Komisija 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. SA.36740 (2013/NN)21 suderindama atsakovei teikiamą valstybės pagalbą Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 20d. sprendimo konstatuojamojoje dalyje jau vertino ir pažymėjo, kad su viešąja paslauga susijęs įpareigojimas atitinka Direktyvos 2009/73/EB 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kas taip pat savaime paneigia poreikį tais pačiais klausimais kreiptis į Konstitucinį Teismą. Be to, Europos Komisija 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu įvertino, kad: i) įpareigojimas yra pagrįstas dėl bendros ekonominės svarbos, nes juo siekiama užtikrinti tiekimo saugumą, kuris Direktyvoje išskirtinai pripažįstamas kaip teisėtas tikslas, kurio dujų sektoriuje galima siekti nustatant su viešąja paslaugą susijusį įpareigojimą; ii) įpareigojimas yra aiškiai apibrėžtas, skaidrus ir patikrinamas (jo vykdymo rezultatų sąlygos yra aiškiai nustatytos nacionalinės teisės aktuose) ir nekelia pavojaus gamtinių dujų įmonių vienodoms galimybėms teikti paslaugas nacionaliniams vartotojams; iii) įpareigojimas yra nediskriminacinis šilumos ir elektros energijos sektoriaus įmonių, kurioms yra taikoma reguliavimo tvarka kartu siekiant užtikrinti tiekimo saugumą ir atsargas, kogeneraciją arba šilumos energijos gamybą, atžvilgiu. Juo nenustatomos nevienodos prieigos prie terminalo teisės, bet siekiama užtikrinti minimalų nenutrūkstamą terminalo eksploatavimą, kurio pagrindu suteikiama nepertraukiama prieiga pagal nacionalinės reguliavimo institucijos nustatytą reguliuojamos prieigos tvarką. Kalbant apie privalomą paskirtąjį tiekėją, jis buvo paskirtas po viešųjų pirkimų procedūros. Galiausiai įpareigojimas nustatomas vienoda dalimi visoms įmonėms, veikiančioms reguliuojamos elektros energijos ir šilumos energijos gamybos rinkos segmente; iv) įpareigojimas yra proporcinga priemonė tikslui –tiekimo saugumui – pasiekti, atsižvelgiant į poreikį užtikrinti stabilų SGD terminalo eksploatavimą, techninius FSRU apribojimus (nėra automatinės vėsinimo sistemos, t. y. FSRU reikia bent 6 arba 7 krovinių, prilygstančių apie 0,5 mlrd. m3 dujų, kurios bus per metus transportuojamos į terminalą) ir į Lietuvos rinkos sąlygas, kuriomis terminalui būtų itin sunku sukurti minimalią klientų bazę pradėjus jį eksploatuoti. Svarbiausia, su viešąja paslauga susijęs įpareigojimas nustatytas nacionalinės teisės aktuose kaip laikina reguliavimo priemonė. SGD terminalo įstatyme numatyta, kad nuo SGD terminalo eksploatavimo pradžios ji galėtų tęstis ilgiausiai 10 metų, tačiau vyriausybė galėtų nutraukti arba sustabdyti šios nuostatos taikymą anksčiau negu baigiasi ilgiausias laikotarpis, jeigu reguliavimo institucija prieitų prie išvados, kad Lietuvos gamtinių dujų rinkos pokyčiai ir integracija yra pakankami, kad būtų galima užtikrinti stabilų terminalo veikimą netaikant pirkimo įpareigojimo. Įstatyme numatytas periodinio persvarstymo mechanizmas, pagal kurį reguliavimo institucija turėtų kasmet vertinti tokias rinkos sąlygas.
4.13. Pagal ES teisę, Europos Komisijos sprendimas negali būti peržiūrimas nacionaliniame teisme. Kaip LAT 2016 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-313/2016 pažymėjo, kad Europos Komisija turi išimtinę kompetenciją vertinti valstybės pagalbos suderinamumą su vidaus rinkos reikalavimais, atitinkamai, jos sprendime padarius išvadą dėl SGDT priedo pavidalu suteiktos valstybės pagalbos suderinamumo pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, toks Europos Komisijos sprendimas nacionaliniame teisme negali būti peržiūrimas. Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimas buvo peržiūrėtas ES teismų, taigi Europos Komisijos prieitos išvados dėl SGDTĮ 11 str. atitikties ES teisei, kurią byloje ieškovė nepagrįstai bando kvestionuoti, jau yra ES aukščiausiu lygiu patikrintos. Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 20 d. Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą pripažino ir Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu byloje Nr. T-417/1622, atmetęs skundą panaikinti 2013 m. lapkričio 20 d. Sprendimą, vėliau ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje Nr. C847/19 P23 atmetęs ir pateiktą apeliacinį skundą.
4.14. Jokia diskriminacija ir juo labiau dar šioje byloje nagrinėjamų santykių ribose neegzistuoja. SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktas yra vienodas visiems reguliuojamiems šilumos gamintojams, t. y. visi reguliuojami šilumos gamintojai (taigi tiek ieškovė, tiek šilumos tiekėjas) yra vienodai įpareigoti iš atsakovės supirkti nustatytą SGD kiekį. Ieškovės atžvilgiu toks įpareigojimas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad, naudodama gamtines dujas, ji (kaip ir kitos kogeneracinės elektrinės) gamino ir elektros energiją dėl kurios pardavimo ieškovė nekonkuravo rinkoje. Valstybės taikomas kainų reguliavimo mechanizmas buvo taikomas tiek NŠG, tiek šilumos tiekėjams ir leido įtraukti į savo parduodamos šilumos kainos sąnaudas visas būtinojo kiekio įsigijimo sąnaudas tokia pačia apimtimi. Jeigu ieškovei būtų daromos išimtys, būtent tokių išimčių sukūrimas sukurtų diskriminacinio pobūdžio reguliavimą. Ieškovės veiklos rezultatai buvo sąlygoti ir iš esmės nulemti ne neva diskriminacinio reguliavimo, o pačios ieškovės netinkamų sprendimų ar neveikimo ir neefektyvaus ir/ar net neteisėto veiklos organizavimo. Tą be kita ko jau yra galutine ir neskundžiama 2020 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-554-415/2020 yra konstatavęs ir LVAT, kuris, išnagrinėjęs tiek faktinę, tiek teisinę situaciją; sprendė, kad tik pačios ieškovės neatidumas ir nerūpestingumas, o ne neva ydingas teisinis reguliavimas šiuo atveju lemia, kad ieškovė patiria reguliuojamomis kainomis nepadengiamas sąnaudas. Ieškovės nurodytas konkurencijos iškraipymas yra iš principo neįmanomas: ieškovė nekonkuruoja su šilumos tiekėju dėl šilumos tiekimo vartotojams, kadangi, kaip ir pati pabrėžia, neturi šilumos tiekimo licencijos. Ieškovė nekonkuruoja su šilumos tiekėju dėl šilumos pardavimo, nes šilumos tiekėjas perka šilumos energiją, o ne konkuruoja dėl šilumos pardavimo pats sau. Lygiai taip pat nėra jokios diskriminacijos ir ieškovei konkuruojant su nereguliuojamais NŠG. Pareiga pirmumo tvarka vartoti SGDT gamtines dujas nebuvo vienintelis aspektas, kuriuo ieškovė konkuravo su energijos gamintojais Kauno regione. Pati ieškovė net ir neįrodinėja, kad SGDT gamtinių dujų vartojimas buvo pagrindinis, svarbiausias ir lemiamas konkurencinis faktorius. Galiojantis teisinis reguliavimas palieka ieškovei laisvės apsispręsti dėl savo veiklos organizavimo – t. y. susipažinusi su teisiniu reglamentavimu, ieškovė galėjo įsivertinti ir apsispręsti, kokio tipo kurą ir kokia apimtimi jai naudingiausia ir efektyviausia naudoti savo veiklose, ar vykdyti ir kokią veiklą vykdyti, o apsisprendusi dėl veiklos formų ir tolimesnio gamtinių dujų savo veikloje naudojimo, pati prognozuoti ir deklaruoti paskirtajam tiekėjui – t. y. atsakovei savo būsimą poreikį, tokiu būdu pati apsibrėždama tiek savo veiklos formas, tiek ribas, tiek reikalingų išteklių tipą ir kiekius. Tai, kad apsisprendžiant ieškovei, kaip ir kitiems energijos gamintojams, buvo nežinoma SGDT dujų kaina, kaip ir aplinkybė, kad faktinis reikalingos energijos kiekis galėjo skirtis nuo planuoto ir deklaruoto poreikio, yra įprasta energetikos veiklos srities verslo rizikos praktika. Būtent nuo kiekvieno energijos gamintojo savo paties veiklos srities įžvalgų, prognozių, analizių, specialistų kompetencijų, turimos įrangos ir jos našumo, efektyvumo, atsakingo veiklos planavimo, valstybės ilgalaikės politikos išmanymo ir savanoriškai prisiimamos verslo rizikos priklausė efektyvus ir pelningas kiekvieno energijos gamintojo veikimas. Prognozuotino suvartoti ateinantiems metams gamtinių dujų kiekio deklaravimo principas taikomas ir gamtinių dujų sutartyse, tiek Lietuvos vidaus, tiek tarptautinėse rinkose – tai yra įprasta tokio pobūdžio sutarčių praktika. Tai ieškovei taip pat buvo ir yra puikiai žinoma, kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovė buvo sudariusios tokio tipo sutartis su OAO „Gazprom“.
4.15. Ieškovės argumentai yra orientuoti tik į ir teikiantys prioritetą išimtinai jos privatiems komercinio pobūdžio interesams, tuo tarpu SGDT projektas, taigi ir visas reguliavimas, įgyvendintas, vadovaujantis viešojo intereso prioritetu.
4.16. Pati ieškovė, reikalaudama išimtinių teisių ir privilegijų, o jų nebuvimą įvardindama kaip tariamą ES teisės pažeidimą ir jo diskriminavimą, iš tiesų pati ignoruoja tiek nacionalinę, tiek ir ES teisę.
4.17. Nesutinka su ieškovės prašymu pašalinti iš skundžiamo sprendimo motyvą, kad „Teismo nuomone, ieškovo reikalavimo tenkinimas iš esmės paneigtų SGD terminalo projekto esmę“, kadangi teismas pagrįstai, siekdamas atskleisti bylos esmę (ir būtent ieškovės reikalavimų esmę) vertino teisinį ir politinį SGD terminalo projekto kontekstą. Šiuo atveju ieškovės byloje kvestionuojamo SGDT projekto įgyvendinimo ir veiklos palaikymo teisinio reguliavimo kontekstui objektyviai atskleisti, labai svarbus teisinis ir politinis kontekstas, būtina pakankamai plačiai matyti ne tik konkrečias dalyvių teises ir pareigas, bet viso SGDT projekto ir SGDT veiklos užtikrinimo – veiklos pradžios svarbą ir tikslingumą.
4.18. Teismas pagrįstai atsisakė kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo. Pirma, nagrinėjama byla yra nacionalinio pobūdžio ir joje apskritai nėra poreikio aiškinti ES teisės aktų. Aplinkybė, jog byloje viena iš šalių (šiuo atveju Ieškovė) kelia teisės aktų atitikimo Europos Sąjungos teisei klausimus, savaime nėra pakankamas pagrindas kreiptis į ESTT. Ieškovė ESTT siekia užduoti visiškai ne Sutarties 6.4 p. bei Papildomu susitarimu reguliuojamus, taigi su byla nesusijusius klausimus, o nacionalinio teisinio reguliavimo (reguliuojantį ne ieškovės ir atsakovės tarpusavio ir konkrečiai bylos ginčo klausimą) galimą neatitikimą ES teisei, taigi ir poreikį aiškinti ES teisę, įžvelgdama: išimtinai tik ieškovei aktualiame tolesniame etape - jau išpirkto SGDT gamtinių dujų kiekio realizavime, kai tolimesnis išpirkto kiekio realizavimas nacionaliniuose teisės aktuose net nėra imperatyviai reglamentuojamas; ieškovės patiriamų sąnaudų kompensavimo klausimuose, nekorektiškai sugretindama ir lygindama skirtingas jai ir tiekėjams taikomas sąlygas; ieškovė kelia Šilumos ūkio reguliavimo suderinamumo su vidaus rinka ir ES teise klausimus, kurie taipogi nepatenka į bylos nagrinėjimo ribas, taigi ieškovės prašyme dėstoma neva egzistuojanti nacionalinių teisės aktų reguliavimo ir atitikties ES teisei problematika, taigi ir ieškovės prašomi ESTT užduoti klausimai, nėra susiję su nagrinėjama byla, nepatenka į jos ribas ir negali būti ESTT tyrimo dalykas šios nagrinėjamos bylos kontekste. Jeigu ieškovės prašyme keliami klausimai aktualūs jai jos verslo interesu paremtoje veikloje, ieškovė neįrodė ir nepagrindė, kad jos prašyme keliami klausimai kyla būtent iš Sutarties 6.4 p. ir Papildomo susitarimo ir patenka į šios nagrinėjamos bylos ribas. Akivaizdu, kad pasinaudodama vykstančiu procesu šioje byloje ieškovė suinteresuota išspręsti visus jai kylančius kitus savo veiklos reglamentavimo (šiuo metu jau nebegaliojančio) klausimus, tačiau bylos nagrinėjimo dalykas negali ir neturi būti nepagrįstai išplėstas, tokiu būdu nukrypstant nuo bylos nagrinėjimo ribų bei stabdant ar nepagrįstai ilginant procesą.
26. Trečias is asmuo Energetikos ministerija atsiliepime į ieškovės 2024 m. liepos 12 d. ir 2024 m. liepos 15 d. apeliacinius skundus prašo juos atmesti; atmesti ieškovės 2023 m. gruodžio 4d. prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; atmesti ieškovės 2024 m. vasario 12 d. prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
5.1. Teismas tinkamai nustatė nacionalinio reguliavimo turinį ir tikslus bei tinkamai motyvavo sprendimą. Teismas nurodė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir taikytinas materialinės teisės nuostatas. Aplinkybė, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Ieškovės pozicija byloje nuolat kito, jos argumentų turinys buvo suformuluotas neaiškiai ir nenuosekliai. Ieškovė kėlė daug Lietuvos teisės aktų teisėtumo, jų atitikties Europos Sąjungos (ES) teisei ir Konstitucijai klausimų, tačiau nepaaiškino, kokie konkrečiai ES teisės aiškinimo ir taikymo klausimai (kurie galėtų būti kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo objektu) ar Konstitucijos nuostatų taikymo klausimai (dėl kurių Konstitucinis Teismas nebūtų pasisakęs tris kartus atsisakydamas priimti prašymus ištirti teisės aktų konstitucingumą) kyla šioje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
5.2. Ieškovė pateikė tik blanketinį teiginį, kad teismas pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, nes tariamai neištyrė byloje esančių įrodymų, tačiau nenurodė, kokių konkrečiai byloje esančių įrodymų teismas neištyrė. Tai iš dalies lemia ir aplinkybė, kad, ginčydama Sutarties 6.4 punktą, ieškovė daugiausiai remiasi savo subjektyviu vertinimu, jog įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas jai buvo nepalankus, todėl neva prieštaraujantis ES teisės bei Konstitucijos nuostatoms.
5.3. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė nebuvo diskriminuojama, jis teisingai įvertino, kad ieškovė pati turėjo teikti suvartotinų SGD kiekį paskirtajam tiekėjui, taigi turėjo galimybę įsivertinti, kokį kiekį ji yra pajėgi suvartoti. Nesutikdama su jai priskirta SGD būtinojo kiekio dalimi, vadovaudamasi ginčo laikotarpiu aktualiais teisės aktais, ieškovė konkretų priskirtą kiekį galėjo skųsti. Ieškovės veikla nėra tiek unikali, kad jos atžvilgiu turėtų būti nustatytas specifinis reguliavimas atleidžiant nuo kitiems rinkos dalyviams taikomo pirkimo įpareigojimo. Priešingai, jei ieškovei būtų daromos išimtys, būtent tokių išimčių sukūrimas sukurtų diskriminacinio pobūdžio nacionalinį reguliavimą. SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reguliavimas yra vienodas visiems šilumos gamintojams, t. y., visi reguliuojami šilumos gamintojai yra vienodai įpareigoti iš paskirtojo tiekėjo supirkti nustatytą SGD kiekį. Ieškovės atžvilgiu toks įpareigojimas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad, naudodama gamtines dujas, ieškovė (kaip ir kitos kogeneracinės elektrinės), gamino ir elektros energiją dėl kurios pardavimo ieškovė nekonkuravo rinkoje. Valstybės taikomas kainų reguliavimo mechanizmas buvo taikomas tiek nereguliuojamiems šilumos gamintojams (NŠG), tiek šilumos tiekėjams ir leido įtraukti į savo parduodamos šilumos kainos sąnaudas visas būtinojo kiekio įsigijimo sąnaudas tokia pačia apimtimi. Šiuo atžvilgiu galima sutikti tik su tuo, kad skirtingas teisinis reguliavimas buvo labiau palankus šilumos gamintojams, kurie veikia monopolinėse rinkose (šilumos tiekėjams), ir mažiau palankus tiems, kurie veikia konkurencingose rinkose (nepriklausomiems šilumos gamintojams), tačiau tokie skirtumai nereiškia, kad teisinis reguliavimas, kuriuo šilumos gamintojams vienodai taikomas įpareigojimas supirkti SGD iš paskirtojo tiekėjo, yra diskriminacinis. Aplinkybė, kad ieškovė negali faktiškai perleisti su SGD įsigijimu susijusių kaštų galutiniams vartotojams, nėra susijusi su ieškovės ginčijamu SGDTĮ ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose įtvirtinta pareiga įsigyti SGD. Teisinis reguliavimas, pagal kurį šilumos gamintojams nustatyta pareiga valstybės reguliuojamai energijos gamybai pirkti gamtines dujas iš valstybės paskirtojo tiekėjo pirmumo tvarka, nei vieno ekonominės veiklos vykdytojo nepastato į palankesnę situaciją. Visi reguliuojami šilumos gamintojai turi vienodą pareigą įsigyti SGD iš paskirtojo tiekėjo, tuo tarpu valstybė niekaip nereguliuoja su šios pareigos vykdymu susijusių lėšų susigrąžinimo. Tiek ieškovė, tiek šilumos tiekėjai, nustatydami šilumos kainą, gali atsižvelgti į su SGD įsigijimu susijusius kaštus. Ieškovė neįrodinėjo, kad kitiems ūkio subjektams, kurie yra panašioje faktinėje ar teisinėje padėtyje kaip ieškovė, valstybė suteikia pranašumą šilumos gamybos srityje. Tai, kad pirkimo įpareigojimas yra nustatytas nediskriminaciniu būdu, patvirtina ir 2013 m. EK sprendime atliktas vertinimas. Sprendimo 32, 39 ir 212 paragrafas bei 9 išnaša leidžia spręsti, kad Komisija puikiai suprato, kad pirkimo įpareigojimas sukuria pareigą pirkti gamtines dujas elektros ir šilumos energijos rinkose veikiantiems subjektams ir tokio įpareigojimo apimtį. Įvertinusi tokio įpareigojimo turinį, Komisija pripažino, kad toks įpareigojimas nėra diskriminacinio pobūdžio.
5.4. Byloje nėra pagrindo kreiptis į ESTT. Išsamius motyvus dėl ieškovės 2023 m. gruodžio 4 d. prašymo kreiptis į ESTT nepagrįstumo trečiasis asmuo Energetikos ministerija išdėstė 2024 m. sausio 15 d. atsiliepime į ieškovės prašymą. Vien aplinkybė, kad, ieškovės nuomone, yra būtina kreiptis į Teisingumo Teismą, savaime nelemia nacionalinio teismo pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, kadangi sprendimas dėl kreipimosi į ESTT yra priskirtinas ne šalių, o bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai. Ieškovė apeliaciniu skundu bei 2023 m. gruodžio 4 d. prašymu kreiptis į ESTT iš esmės siekia nacionalinio teisinio reguliavimo įvertinimo (bylos išsprendimo), o ne ES teisės aiškinimo. Visų ieškovės pateikiamų klausimų esmė ta pati, t. y. įvertinti nacionalinį teisinį reguliavimą bei išnagrinėti bylos faktines aplinkybes. Formuluodama prašymą kreiptis į ESTT ieškovė taip pat nekelia jokių ES teisės aiškinimo klausimų, dėl kurių kiltų poreikis gauti ESTT išaiškinimą. Bylos sprendimo ir fakto klausimai priklauso išimtinei nacionalinio teismo kompetencijai. Iš esmės tai reiškia, kad nacionalinio teismo pateiktas prašymas kreiptis į ESTT būtų atmestas dar priėmimo stadijoje.
5.5. Byloje nėra poreikio pakartotinai kreiptis į LRKT dėl SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijos 23, 46 straipsniams, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsniui ir konstituciniams principams, kadangi: (i) ieškovė, piktnaudžiaudama savo procesinėmis teisėmis, siekia vilkinti jau ketverius metus besitęsiantį teismo procesą; (ii) ieškovė prašymus kreiptis į LRKT teikia pakartotinai, o Konstitucinis Teismas jau tris kartus prieš tai atsisakė nagrinėti analogiškus ieškovės keliamus iš esmės tapačius klausimus. Ieškovė nenurodė ir nepagrindė naujų aplinkybių, atsiradusių byloje po LRKT atsisakymo nagrinėti ankstesnius prašymus; (iii) ieškovės nurodomos aplinkybės ne tik yra nenuoseklios, deklaratyvios, bet taip pat neįrodo, kad ginčijamas teisinis reguliavimas ieškovės atžvilgiu buvo diskriminacinis, ribojantis ūkinės veiklos laisvę ir suvaržantis nuosavybės neliečiamumą neproporcingai teisiniu reguliavimu siekiamiems energetinio nepriklausomumo, viešojo intereso užtikrinimo tikslams.
5.6. Teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kiekvienas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų ar gintų jo interesus. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta, kad asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti ir ši fundamentali teisė negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Ministerija, atsižvelgusi į didelį savo teisės specialistų darbų krūvį ir užimtumą, pasirinko advokatą savo interesų gynimui šioje byloje. Atsižvelgtina ir į tai, jog atstovavimas teismuose yra tik viena iš daugelio Ministerijos teisininkų (darbuotojų) darbo funkcijų. Advokato pasitelkimas šioje byloje buvo būtinas ir atsižvelgiant į byloje nagrinėjamų klausimų sudėtingumą ir faktinių aplinkybių įvairovę. Byloje yra iškelti sudėtingi Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės taikymo klausimai, susiję su, be kita ko, valstybės pagalbos taisyklių taikymu, kreipimusi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, teisės aktų atitiktimi Konstitucijos nuostatoms. Ieškovė pakartotinai teikė prašymus kreiptis į ESTT ir LRKT, bylos nagrinėjimo metu pakeitė poziciją ir iškėlė valstybės pagalbos SGD terminalui schemos atitikties Komisijos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimui byloje SA.36740 klausimą. Teismas teisingai apskaičiavo Energetikos ministerijai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Bylos apimtis yra nemaža, ieškovė byloje reiškė daug procesinių prašymų, kuriais siekė vilkinti bylos nagrinėjimą ir perduoti ją nagrinėti ne teismui, o trečiajai institucijai. LAT konstatavo, kad dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo spręstina pagal bendrą bylos šalies advokatui sumokėtą sumą (įskaitant PVM).
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
28. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
29. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo netenkintas reikalavimas dėl Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties 6.4 punkto ir Papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiais ir papildomo sprendimo, kuriuo priteistos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl ginčo esmės.
30. Iš bylos duomenų teismas nustatė: ieškovė Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ)) 2 straipsnio 22 dalies prasme yra nepriklausoma šilumos gamintoja (NŠG) ir yra priskirtina prie valstybinės svarbos energetikos objektų, kuriai priklauso kogeneracinė jėgainė – joje gaminama tiek šilumos, tiek elektros energija. Pagamintą šilumos energiją ieškovė parduoda Kauno miesto centrinį šildymo tinklą valdančiai šilumos tiekėjai – AB „Kauno energija“. Pastaroji šilumos energiją tiekia galutiniams vartotojams. SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalis numato, kad energijos gamintojai, nuo SGD terminalo eksploatavimo pradžios elektros energijai ir (ar) šilumos energijai gaminti sunaudojamų gamtinių dujų tiekimą privalo užsitikrinti tokia tvarka: 1) pagal sutartis su paskirtuoju tiekėju, kurių pagrindu energijos gamintojai perka SGD terminalo būtinąjį kiekį, kuris paskirstomas energijos gamintojams Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, atsižvelgiant į energijos gamintojų gamtinių dujų poreikį kiekvienais metais; 2) įgyvendinus šios dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą, likusiam energijos gamintojo gamtinių dujų poreikiui užtikrinti gamtinės dujos, vadovaujantis ekonominio naudingumo principu, tiekiamos dvišalių sutarčių su gamtinių dujų tiekėjais pagrindu ar įsigyjamos biržoje. UAB „LITGAS“ paskirtuoju tiekėju buvo paskirta 2014m. vasario 10 d. Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-120 pasibaigus Energetikos ministerijos organizuotam konkursui. Litgas privalėjo vykdyti SGDTĮ nustatytą įpareigojimą užtikrinti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo būtinąją veiklą, t. y. minimalų metinį gamtinių dujų srautą per Klaipėdos SGD terminalą, reikalingą būtinajai SGD terminalo veiklai palaikyti. Reguliuojami energijos gamintojai, įskaitant ir ieškovę, įgijo SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą šilumos ir elektros energijos gamybai įsigyti per SGD terminalą tiekiamą gamtinių dujų kiekį, Litgas energijos gamintojams priskirtą 2012 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1354 patvirtinto Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo pagrindu ir tarpusavio su paskirtuoju tiekėju sudarytose gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutartyse nustatyta tvarka. Pagal Diversifikavimo aprašo 11 punktą, energijos gamintojų ir paskirtojo tiekėjo sutarčių, pagal kurias tiekiamas paskirstytas SGD terminalo būtinasis kiekis, sąlygos yra standartinės, jas rengia ir tvirtina paskirtasis tiekėjas, suderinęs su tuo metu Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – įvertinus įvykusius struktūrinius ir organizacinius pokyčius, toliau – VERT). Parengęs Sutarties projektą, Litgas pateikė jį derinti VERT, kuri paskelbė viešąją konsultaciją. 2014 m. balandžio 29 d. raštu Nr. SD-2014/60 Litgas pagal su VERT suderintas standartines sąlygas parengtą sutartį išsiuntė ieškovei derinti ir pasirašyti. Ieškovė pasirašytą Sutartį pateikė 2014 m. gegužės 19 d. raštu Nr. KTE-S-160.3. Šalys prie Sutarties, keisdamos ir papildydamos Sutarties sąlygas, sudarė 3 susitarimus: 2015 m. kovo 20 d. Susitarimą SUT-2015/10 (Susitarimas Nr. 1) 4, 2015 m. rugsėjo 29 d. Susitarimą dėl gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 pakeitimo (Susitarimas Nr. 2) ir 2015 m. gruodžio 23d. Papildomą susitarimą Nr. 2 prie 2014 m. balandžio 29 d. Gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 (Papildomas susitarimas). 2014 m. rugsėjo 25 d. Litgas informavo ieškovę apie pagal energijos gamintojų (įskaitant ir ieškovės) pateiktas deklaracijas nustatytą gamtinių dujų vartojimo bendrąjį poreikį 2015 metams ir ieškovei paskirstytą SGD terminalo būtinojo kiekio dalį 2015 metams. Ieškovė 2014 m. spalio 21 d. ir 2014 m. spalio 31 raštais Litgas ir VERT pateikė patikslintą gamtinių dujų poreikį 2015 metams ir patikslinto gamtinių dujų poreikio pagrindimą mažindama savo prognozuojamą poreikį įvertinus remtinos elektros energijos iš ieškovės supirkimo apimtis 2015 metams, šilumos energetikos rinkos situaciją Kauno miesto šilumos tinkle bei aplinkybę, kad ieškovė Kauno miesto šilumos tinkle veikia kaip reguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas. Litgas patikslintą 2015 metams paskirstytą SGD terminalo būtinąjį kiekį ir dujų tiekimo grafiką ieškovei pateikė 2014 m. lapkričio 10 d. Atsakovė 2015 metų pabaigoje parengė papildomo susitarimo prie Sutarties projektą, kurį 2015 m. gruodžio 3 d. raštu, prieš teikdama energijos gamintojams, derinimui pateikė VERT, kuri 2015 m. gruodžio 11 d. raštu papildomo susitarimo projektą vertinimui pateikė ir Energetikos ministerijai. Tiek VERT, tiek Energetikos ministerija turėjo įvertinti, ar atsakovės parengtas ir energijos tiekėjams siūlomas pasirašyti papildomo susitarimo projektas iš esmės nepažeistų strateginės valstybės formuojamos politikos krypties. Tiek VERT, tiek Energetikos ministerija atsakovę informavo, kad papildomo susitarimo projekte numatytas nesuvartoto SGD būtinojo kiekio perkėlimas neprieštarauja Diversifikavimo aprašo nuostatoms. Atsakovė 2015 m. gruodžio 16 d. raštu visiems energijos gamintojams, įskaitant ieškovę, iki 2015m. pabaigos tikėtina ne visa apimtimi per 2015 m. įsigysiantiems jiems priskirtą SGD terminalo būtinąjį kiekį, pasiūlė prie sudarytų gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarčių pasirašyti papildomus susitarimus ir perkelti per 2015 m. neįsigytą jiems priskirtą SGD terminalo būtinojo kiekio dalį į 2016 metus, tokiems perkeliamiems kiekiams taikant 2015 metų gruodžio mėnesį tiekiamo SGD terminalo būtinojo kiekio kainas. VERT 2015 m. gruodžio 29 d. raštu patvirtino, kad energijos gamintojų sąnaudos, patirtos įsigyjant tokį papildomu susitarimu perkeltą SGD terminalo būtinojo kiekio likutį, galės būti prižįstamos pagrįstomis. 2016 metams ieškovei būtinojo kiekio dalis nebuvo priskirta, o po 2016 m. birželio 13 d. VERT nutarimo Nr. Nr. O3-174 pačios ieškovės prašymu jai reguliuojamojo energijos gamintojo statusas buvo panaikintas. Litgas 2017 m. sausio 17 d. raštu kreipėsi į atsakovę nurodydama, kad Papildomu susitarimu perkelta 2015 metais SGD terminalo ieškovei priskirto ir nesuvartoto būtinojo kiekio dalis – 109 037 MWh turėjo būti atsakovės realizuota gamtinių dujų rinkoje ieškovės pasirinktu ir su atsakove suderintu laikotarpiu iki 2016 m. gruodžio 31d. Ieškovei neįvykdžius savo prievolės, kaip tai numatyta Papildomo susitarimo 2.1 ir 2.2 punktuose, vadovaujantis Papildomo susitarimo 2.3 ir 3.2 punktais, už nepaimtą likutį ieškovė turi sumokėti (kompensuoti) atsakovei faktiškai patirtus nuostolius. Ieškovė 2017 m. sausio 18 d. raštu Nr. SD-2017/2021 pateikė Litgas prašymą pratęsti Papildomą susitarimą, sudarant galimybę iš 2015 metų į 2016 metus perkeltą gamtinių dujų kiekį realizuoti 2017 metais. Ieškovė 2017 m. sausio 18 d. raštu grąžino Litgas mokėjimo pranešimą ir paprašė atsiųsti Papildomo susitarimo dėl likučio realizavimo 2017 metais projektą, o 2017 m. vasario 9 d. raštu Nr. KTE– S-17, pripažindama savo pareigą, informavo, kad išnagrinėjo likučio realizavimo galimybes biržoje ir paprašė Litgas išnagrinėti galimybę likučio suvartojimą pratęsti iki 2018 m. vidurio, tuo pačiu pateikdama ir siūlomą orientacinį gamtinių dujų tiekimo grafiką. Ieškovė 2017 m. gegužės 18 d. raštu pateikė Litgas pasiūlymą nuo 2017 m. gegužės 19 d. nutraukti Sutartį šalių susitarimu, tokiu būdu taikiai išsprendžiant šalių ginčą. Atsakovė 2018m. gruodžio mėn. vis dar neatgavusi patirtų nuostolių inicijavo arbitražinį procesą.
31. Ieškovė UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ pateikė ieškinį atsakovei UAB „Ignitis“ dėl 2014 04 29 Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 6.4 punkto ir 2015 12 23 Papildomo susitarimo prie Sutarties Nr. 2 pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi jie prieštarauja: 1) ŠŪĮ 1 straipsnio 2 daliai, 3 straipsnio 2 daliai, 10 straipsnio 1, 3 dalims; SGDTĮ 11 straipsnio 6 daliai ir Konstitucijos 23, 46 straipsniams. 2) SGDTĮ 11 str. 6 d. ir Konstitucijos 23 str., 29 str., 46 str. ir nediskriminavimo principui. 3) Konstitucijos 23, 46 straipsniams ir teisinės valstybės principui. Papildomo susitarimo negaliojimą grindžia tais pačiais pagrindais, kaip Sutarties 6.4 punkto negaliojimą ir tuo, kad Sutarties 6.4 punkto negaliojimas savaime sąlygoja Susitarimo negaliojimą, nes Papildomo susitarimo sudarymo pagrindas buvo Sutarties 6.4 punktas. Be to, ieškovė prašo pripažinti Sutarties 6.4. punktą ir Susitarimą negaliojančiais ir dėl to, kad: 1) ši Sutarties sąlyga buvo sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, 2) ja buvo įtvirtinta esminė šalių nelygybė, 3) ji yra siurprizinė. Ieškovė kelia teisinį klausimą dėl Sutarties 6.4. punkto ir Susitarimo nesuderinamumo su SGDTĮ 11 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo tikslais bei su taikytinuose teisės aktuose, t. y. SGDTĮ ir 2012 m. lapkričio 7 d. Vyriausybės nutarime Nr. 1354 „Dėl gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ įtvirtinta energijos gamintojams (įskaitant Ieškovę) priskiriamo SGD terminalo būtinojo kiekio dalies nustatymo teisingumu ir teisėtumu.
32. Sutarties 6.4 punkte šalys susitarė kad gamtinių dujų tiekimo grafike numatytas gamtinių dujų kiekis pripažįstamas faktiškai parduotu ir nupirktu dujų kiekiu, kurį paskirtasis tiekėjas privalo parduoti Energijos gamintojui, o Energijos gamintojas privalo už parduotą dujų kiekį sumokėti paskirtajam tiekėjui. 2015 12 23 papildomu susitarimu prie Sutarties Nr. 2 Energijos gamintojui 2015 metams priskirto SGD terminalo būtinojo kiekio galutinis likutis, kuris nurodomas priede Nr. 1, buvo perkeltas 2016 metams.
Dėl Apeliacinio skundo argumentų.
33. Apeliantė skunde nurodo, kad teismas pažeidė ginčo nagrinėjimo ribas, todėl pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, nes pasisakė dėl klausimų, kurie priskirti Arbitražo teismo kompetencijai, sprendė politinio, ekonominio pobūdžio klausimus, kurie išeina už ginčo ribų, konstatuodamas, kad „ieškovo reikalavimo tenkinimas iš esmės paneigtų SGD terminalo projekto esmę“. Pažymi, kad sprendimus dėl tam tikrų infrastruktūros projektų reikalingumo, jų tikslo ir esmės priima politinės institucijos, o ne teismai.
34. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo argumentu. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 11 28 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1233-943/2019 sutiko su Arbitražo teismo pozicija, jog byloje pareikšti UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ reikalavimai, kurių dalis yra nearbitruotini, gali būti teisiškai ir faktiškai atskiriami. Teismas konstatavo, kad atsakovės priešieškinio reikalavimų dalis, kuria prašoma pripažinti sutarties 6.4 punktą negaliojančiu dėl to, kad: (1) ši sutarties sąlyga buvo sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, (2) ja buvo įtvirtinta esminė šalių nelygybė, (3) ji yra siurprizinė ir (4) prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, ta apimtimi, kiek atsakovės nurodomi sutartinių sąlygų negaliojimo pagrindai susiję su civilinius teisinius santykius reguliuojančių teisės normų taikymu (komercinio pobūdžio ginčas), gali būti atskirti nuo tų pačių atsakovės reikalavimų dalies, kuria sutarties 6.4 punkto sąlygų negaliojimo pagrindai siejami su norminių administracinių aktų teisėtumo vertinimu ar teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams vertinimu.
35. CPK 265 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 12 29 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022). Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 10 20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021).
36. Nagrinėjamoje byloje teismas turėjo spręsti dėl reikalavimų pripažinti 2014 04 29 Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 6.4 punktą ir 2015 12 23 Papildomą susitarimą prie Sutarties Nr. 2 negaliojančiais vertinant norminių administracinių aktų neteisėtumą ar teisės aktų prieštaravimą Konstitucijai bei įstatymams. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Arbitražo teismo kompetenciją, skundžiamame sprendime, be kita ko, konstatavo, kad: 1) vien sutarties 6.4 punkto nuostatos pripažinimas negaliojančia iš esmės negali turėti esminės įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms (arbitražo teisme nagrinėjamas ginčas dėl nuostolių), kadangi liktų galioti kitos sutarties nuostatos, o ieškovė kitų sutarties sąlygų, susijusių su pareiga įsigyti priskirtą kiekį ar jo paskaičiavimą ir pan., neginčijo; 2) byloje nėra duomenų, kad ieškovei būtinasis kiekis buvo priskirtas vienašališkai. Pati ieškovė atsakovei teikė gamtinių dujų poreikį, jį vėliau mažino, kas leidžia spręsti, kad iš esmės pačios ieškovės veiklos aspektai lėmė sutarties grafike nurodytą kiekį, kurio ieškovė dėl verslo rizikos/specifikos negalėjo panaudoti nustatytais terminais. Kadangi ieškovė turėjo apsibrėžti gamtinių dujų poreikį, tai jį ir turėjo išpirkti; 3) teismas neturi pagrindo spręsti, kad Sutarties sąlyga buvo sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių; 4) nenustatė, kad minėta Sutartimi buvo įtvirtina esminė šalių nelygybė; 5) Sutarties 6.4 punkto sąlyga negalėjo būti ir nebuvo siurprizinė; 6) nenustatė fakto dėl ieškovės diskriminacijos ir t.t.
37. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl klausimų, kurie priklauso Arbitražo teismo kompetencijai, tačiau nepasisakė dėl klausimų, kurie priklauso bendrosios kompetencijos teismo kompetencijai. Teismas iš esmės nesprendė, ar Sutarties 6.4 punktas ir Papildomas susitarimas gali būti pripažinti negaliojančiais dėl norminių administracinių teisės aktų neteisėtumo ir teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams. Teismas sprendime apsiribojo ieškovės prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, Europos Komisiją ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą atmetimu ir išvadomis be teisinių normų analizės ir faktinio pagrindimo dėl tam tikrų bylos aplinkybių ar klausimų, kurie yra Arbitražo teismo kompetencijoje. Todėl bylos esmė liko neatskleista.
38. Be to, teismas sprendime konstatuodamas, kad „ieškovo reikalavimo tenkinimas iš esmės paneigtų SGD terminalo projekto esmę“ sprendė politinio bei ekonominio pobūdžio klausimus, kurie išeina už ginčo ribų. Sutiktina, kad sprendimus dėl tam tikrų infrastruktūros projektų reikalingumo, jų tikslo ir esmės priima politinės institucijos, o ne teismai.
39. Apeliantės vertinimu, skundžiamas sprendimas yra be motyvų ir pažeidžia CPK 176, 263, 270 straipsnio 4 dalies nuostatas. Sprendimo motyvuojamoje dalyje nenurodyti įstatymai, kuriais teismas vadovavosi sprendžiant ginčą, teismas neanalizavo šalių (ieškovės) pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų, nepateikė jų vertinimo, nėra nurodytos ginčo konkrečios faktinės aplinkybės (kurios patektų į bylos nagrinėjimo ribas) ir šios aplinkybės nėra susietos su teisės normomis. Savo išvadas teismas turėjo argumentuoti ir jas pagrįsti bylos duomenimis, nurodyti, kokiais įrodymais ir teisiniais pagrindais remiantis daromos konkrečios išvados, o kokie bylos duomenys yra atmetami arba yra nereikšmingi. Teismas padarė esminį procesinių normų pažeidimą, lemiantį absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
40. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus vertina iš dalies pagrįstais. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas nepasisakė dėl ieškovės nurodytų Sutarties 6.4 punkto ir Papildomo susitarimo negaliojimo pagrindų, kurie siejami su norminių administracinių aktų teisėtumo vertinimu ar teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams vertinimu. Sprendime nenurodyti įstatymai, kuriais teismas vadovavosi išspręsdamas ginčą. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas išsamiai ieškovės pateiktų faktinių ir teisinių argumentų neanalizavo ir nepateikė jų vertinimo, nes nenurodytos ginčo konkrečios faktinės aplinkybės, kurios patektų į bylos nagrinėjimo ribas, šios aplinkybės nėra susietos su taikytinomis teisės normomis, nenurodyta, kokius ieškovės pateiktus įrodymus ir argumentus teismas atmeta ir kodėl; nėra išsamiai argumentuota, kodėl, teismo vertinimu, ieškovės nurodyti norminiai administraciniai aktai yra teisėti, neprieštarauja Konstitucijai bei įstatymams.
Žemesnės instancijos teismas
41. Pirmosios instancijos teismas sprendime tik konstatavo, kad Sutartis atitiko visas imperatyvias šalių santykius reglamentuojančias SGDTĮ normas, Sutartis buvo sudaryta pagal standartines sąlygas, kurios 2014 m. buvo suderintos su prižiūrinčia institucija – Valstybine energetikos reguliavimo taryba, jos nutarimu Nr. O3-111. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad Sutarties 6.4 punktas bei Papildomas susitarimas nustato ne patį iš SGDTĮ kylantį ieškovei įsipareigojimą nupirkti iš atsakovės jai priskirtą būtinojo kiekio dalį (ieškovės įsipareigojimas nupirkti jai priskirtą gamtinių dujų poreikio dalį Sutartyje nurodytais kiekiais bei terminais ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka yra įtvirtintas Sutarties 2.1 punkte, kurios atsakovė pripažinti negaliojančia ieškinyje neprašo), o tik nustato vieną šios pareigos vykdymo eigos tvarkos etapą, kuris iš esmės skirtas tik procedūrinei įsipareigojimo vykdymo stadijai, siekiant išvengti ginčų, kada gamtinių dujų kiekis bus laikomas faktiškai parduotu ir nupirktu. Taigi, net ir pripažinus negaliojančiu Sutarties 6.4 punktą bei Papildomą susitarimą, ieškovės pareiga nupirkti jai priskirtą gamtinių dujų poreikio dalį Sutartyje nurodytais kiekiais bei terminais ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka išliktų, nes jis numatytas kitose Sutarties sąlygose, kurių ieškovė byloje neginčija ir negaliojančiomis pripažinti neprašo.
42. Taigi, teismas, turėdamas nagrinėti ginčą teismo jurisdikcijai priskirtoje dalyje ir laikantis CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nepasisakė dėl bylos esmės - ieškovės reikalavimų, kuriais sutarties 6.4 punkto sąlygų negaliojimo pagrindai siejami su norminių administracinių aktų teisėtumo vertinimu ar teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams vertinimu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas neatitinka baigiamajam teismo dokumentui keliamų reikalavimų, nes jame neaptarti ir neįvertinti ginčijamo teisinio santykio šalių faktiniai ir teisiniai argumentai, nepasisakyta dėl ginčo esmės, nepateiktas norminių administracinių aktų teisėtumo vertinimas, teisės normų (ne)prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams vertinimas.
43. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė motyvus, tačiau neatskleidė bylos esmės, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad padarė procesinių normų pažeidimą, lemiantį absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Dėl diskriminacijos.
44. Apeliantė taip pat nurodo: iš sprendimo turinio matyti, jog teismas vertino (nors nėra atskleistų motyvų) ieškovės ir nereguliuojamų gamintojų tarpusavio diskriminacijos klausimą, tačiau skundžiamame sprendime visiškai nepasisakyta ir nevertinti ieškovės motyvai dėl diskriminacijos, kurie sudarė ieškinio pagrindą ir kurie turėjo būti vertinami teismo remiantis Arbitražo teismo 2019 08 22 Daliniu sprendimu, t.y. Sutarties 6.4 punkto sąlygų negaliojimo pagrindai siejami su norminių administracinių aktų teisėtumo vertinimu ar teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams vertinimu. Teismas nepasisakė dėl konkurencijos iškraipymo ir diskriminacijos tarp reguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų – ieškovės ir kitų reguliuojamų gamintojų, kurie kartu buvo ir šilumos tiekėjai.
45. Sprendime nurodyta : Teismas taip pat nenustatė ir fakto dėl ieškovės diskriminacijos. Ieškovės teiginiai, kad valstybės reguliuojami ir nereguliuojami gamintojai yra palyginamose situacijose, apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais, kad dėl tariamos valstybės pagalbos priemonės nereguliuojami gamintojai atsiduria palankesnėje konkurencinėje padėtyje, ieškovė tokių teiginių neįrodinėjo. Kaip jau minėta, ieškovė turėjo ir galėjo įsivertinti savo veiklą/rizikas ir pateikti duomenis apie gamtinių dujų poreikį. Vien tai, kad jai pagal teisės aktus kilo pareiga išpirkti atitinkamą kiekį būtinojo kiekio, negali lemti kokios nors diskriminacijos. Pažymėjo, kad Europos Komisija SA.36740 (2013/NN) sprendime jau įvertino, kad įpareigojimas yra nediskriminacinis šilumos ir elektros energijos sektoriaus įmonių, kurioms yra taikoma reguliavimo tvarka kartu siekiant užtikrinti tiekimo saugumą ir atsargas, kogeneraciją arba šilumos energijos gamybą, atžvilgiu. Juo nenustatomos nevienodos prieigos prie terminalo teisės, bet siekiama užtikrinti minimalų nenutrūkstamą terminalo eksploatavimą, kurio pagrindu suteikiama nepertraukiama prieiga pagal nacionalinės reguliavimo institucijos nustatytą reguliuojamos prieigos tvarką. Kalbant apie privalomą paskirtąjį tiekėją, jis buvo paskirtas po viešųjų pirkimų procedūros. Galiausiai įpareigojimas nustatomas vienoda dalimi visoms įmonėms, veikiančioms reguliuojamos elektros energijos ir šilumos energijos gamybos rinkos segmente.
46. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo argumentu. Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė išvadą, jog SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas pirkimo įpareigojimas patenka į Direktyvos Nr. 2009/73 3 straipsnį. Tačiau teismas nepateikė šios išvados vertinimo SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir Aprašo teisėtumo ir galimo prieštaravimo Konstitucijai kontekste. Sprendime yra nurodyta, kad teismas neturi jokio pagrindo spręsti, kad minėta sutartimi buvo įtvirtina esminė šalių nelygybė. Litgas, kaip paskirtasis tiekėjas, buvo pripažintas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčia įmone. Šalys turėjo savarankiškas imperatyvias pareigas įgyvendinant strateginės svarbos projektą, kurio sklandus ir veiksmingas veikimas priklausė išimtinai nuo sklandaus kiekvieno projekto dalyvio jam priskirtų pareigų vykdymo. Litgas turėjo parduoti atsakovei būtinojo kiekio dalį, ieškovė turėjo jį pirkti. Tačiau teismas nevertino, ar yra Konstitucinė problema, t.y. nevertino VERT ir Energetikos ministerijos rašytinės pozicijos, išdėstytos raštuose: VERT 2016 12 13, VERT 2017 01 11, Energetikos ministerijos 2016 12 30; kuriais pripažįstama, jog sandorio vykdymo metu galiojęs reglamentavimas buvo diskriminacinis tokio gamintojo, kaip ieškovė atžvilgiu.
47. Sutiktina ir su argumentu, jog ginčo reguliavimo tikėtiną ydingumą patvirtina vėlesni Aprašo ir būtinojo kiekio pirkimo sutarties standartinių sąlygų pakeitimai ir juos pagrindžiantys institucijų duomenys, kurie yra svarbūs teisės taikymo ir aiškinimo tikslais ir kurių pirmosios instancijos teismas nevertino. Aprašo pakeitimai (2015 10 07 reakcija) – 16 punktas nustatė naują sąlygą, pagal kurią atsižvelgiama į faktinį gamintojo dujų poreikį metų eigoje. Energetikos ministerijos 2015 09 22 lydraštis dėl Aprašo pakeitimo projekto patvirtina, jog gamintojai 2015 m. negalėjo numatyti faktinio dujų poreikio, o pats poreikis yra kintantis. Pakeistas Aprašo 16 punktu kiekio nustatymo ir tiekimo principas, pagal kurį iki metų pradžios nustatomas tik preliminarus poreikis, o faktinis poreikis nustatomas metų eigoje ir energijos gamintojas įpareigojamas sumokėti tik už faktiškai sunaudotą dujų kiekį. VERT 2015 12 17 nutarimu Nr. O3-656 suderino naują standartinių sąlygų redakciją – neliko „imk arba mokėk“ sąlygos, atitinkančios Sutarties 6.4 punktą.
48. Atkreipiamas dėmesys, kad SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktas ir kitos SGDTĮ normos nediferencijuoja energijos gamintojų pagal veiklos vykdymo rūšis ir objektyvius energijos gamintojų statuso / veiklos pobūdžio skirtumus. SGDTĮ nėra įtvirtinto skirtingo reguliavimo energijos gamintojams (kurie netiekia energijos tiesiogiai galutiniams vartotojui, tokia yra ieškovė), ir energijos gamintojams, kartu ir šilumos tiekėjams. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino. Taip pat teismas neįvertino ieškovės 2021 01 29 pažymos Nr. KTE-S-7 , AB „Kauno energija“ 2021 01 26 rašto Nr. 20-26 , VERT 2016 06 01 pažymos Nr. O5-146 , VERT 2016 12 13 rašto Nr. R2-(D)-3150, kuriuose nurodomas šilumos tiekėjo superkamos šilumos kiekis iš energijos gamintojų ir tam šilumos kiekiui tokio gamintojo sunaudojamas kuro kiekis.
49. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės ir nereguliuojamų gamintojų tarpusavio diskriminacijos klausimą, neatskleidė ginčo esmės, nes nenurodė, kodėl atmeta ieškovės argumentus, neįvertino aukščiau nurodytų rašytinių įrodymų, nepateikė teisės normų vertinimo šiuo aspektu.
50. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nacionalinio reglamentavimo dėl SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies taikymo bei šilumos gamybos veiklos, o apsiribojo nemotyvuotu teiginiu, jog ieškovė galėjo įsivertinti veiklą ir pateikti duomenis dėl gamtinių dujų poreikio, tačiau, vykdant veiklą pagal Aprašo 5.2 punktą, faktinis gamtinių dujų poreikis yra kintantis ir priklauso nuo kasmėnesinių šilumos supirkimo aukciono rezultatų (ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, Šilumos supirkimo tvarkos aprašas, įskaitant 9.3, 19, 21 ir 28 punktai). Tai sąlygoja tokio gamintojo neproporcingą ūkinės veiklos suvaržymą lyginant su kitais energijos gamintojais, kurie dalyvauja toje pačioje elektros energijos ir šilumos gamybos rinkoje (ŠŪĮ 3 straipsnio 2 dalis, 2 straipsnio 20 dalis, 10 straipsnio 3 dalis) ir kuriems nėra taikomas pirkimo įpareigojimas (nereguliuojami nepriklausomi šilumos / šilumos ir elektros gamintojai).
51. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sutarties 2.1 punktu atsakovas įsipareigojo parduoti priskirtą Būtinąjį kiekį, o ieškovė privalėjo nupirkti ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka. Vien sutarties 6.4 punkto nuostatos pripažinimas negaliojančiu iš esmės negali turėti esminės įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms (arbitražo teisme nagrinėjamas ginčas dėl nuostolių), kadangi liktų galioti kitos sutarties nuostatos, o ieškovė kitų sutarties sąlygų, susijusių su pareiga įsigyti priskirtą kiekį ar jo paskaičiavimą ir pan., neginčijo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovei būtinasis kiekis buvo priskirtas vienašališkai. Priešingai, pati ieškovė teikė gamtinių dujų poreikį, jį vėliau mažino, kas leidžia spręsti, kad iš esmės pačios ieškovės veiklos aspektai lėmė sutarties grafike nurodytą kiekį, kurio ieškovė dėl verslo rizikos/specifikos negalėjo panaudoti nustatytais terminais. Kadangi ieškovė pati turėjo apsibrėžti gamtinių dujų poreikį, tai jį ir turėjo išpirkti.
52. Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nacionalinio reglamentavimo dėl SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies taikymo vertinant tai, kad, vykdant veiklą pagal Aprašo 5.2 punktą, faktinis gamtinių dujų poreikis yra kintantis ir priklauso nuo kasmėnesinių šilumos supirkimo aukciono rezultatų (ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, Šilumos supirkimo tvarkos aprašas), dėl ko ieškovė buvo pateikusi argumentus. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės argumentų dėl konkurencijos iškraipymo ir diskriminacijos tarp reguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų – ieškovės ir kitų reguliuojamų gamintojų, kurie kartu buvo ir šilumos tiekėjai. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl sąžiningos konkurencijos tuo aspektu, kad iš atsinaujinančių išteklių gaminamai šilumos energijai taikomas supirkimo prioritetas; kad šilumos tiekėjas nustato max aukcione superkamos šilumos kainos ribą, o perkama mažiausios kainos principu; neįvertino remtinos elektros energijos gamybos apimčių ir kt.
53. Apeliantė nurodo ir tai, kad pagal SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto tikslą Sutarties 6.4 punkte įtvirtinant pirkimo įpareigojimą „imk arba mokėk“ principu buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau teismas dėl to nepasisakė. Teismas nevertino ekonominio neutralumo neegzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad skundžiamame sprendime nėra pasisakyta, ar buvo pažeistas proporcingumo principas, ar pagal teisinį reglamentavimą egzistavo ekonominis neutralumas, nors ieškovė dėl to buvo pateikusi argumentus.
54. Pažymėtina, kad reikalavimai teismo sprendimo turiniui apibrėžti CPK 270 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis, t. y. sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi. Teismo sprendimas turi būti argumentuotas taip, kad jo motyvuojamoji dalis pagrįstų teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus. Tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (CPK 263 straipsnis).
55. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, aukščiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus, vertina, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius bylos faktinius bei teisinius aspektus, nes neaptarta ir neįvertinta ginčijamo teisinio santykio šalių faktinių bei teisinių argumentų įrodomoji reikšmė, nepasisakyta dėl ginčo esmės, kuri turėjo sudaryti civilinės bylos nagrinėjimo ribas, t.y. dėl Sutarties 4.6 punkto ir Papildomo susitarimo negaliojimo dėl prieštaravimo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, kiek tai susiję su norminių administracinių aktų teisėtumu ar teisės aktų prieštaravimu Konstitucijai ir įstatymams, nepateiktas teisės normų ir įrodymų vertinimas ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, todėl sprendimas panaikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutarus panaikinti sprendimą, panaikintinas ir papildomas sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta paskirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą.
56. Ieškovė prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir pateikti ieškovės 2024 m. vasario 12 d. prašyme dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodytus klausimus (DOK-23620) ir nurodytais pagrindais: ar Konstitucijos 23 straipsnis, 46 straipsnis, konstituciniam teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principui ir Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnis neprieštaravo SGDTĮ 11 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalies 1 punktui tiek, kiek jame reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai, tokie kaip ieškovė, privalėjo sunaudoti visą jiems priskirtą metinį SGD terminalo būtinąjį dujų kiekį nepriklausomai nuo: 1) faktinio einamųjų metų dujų vartojimo poreikio vykdant reguliuojamą šilumos energijos ir/ar remtinos elektros gamybos veiklas, kurias vykdant teisės aktuose nustatyta tvarka faktiškai būtų taikomos valstybės reguliuojamos energijos kainos; 2) šilumos gamybos rinkoje taikomos reguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų ir nereguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų (neturinčių pirkimo įpareigojimo) šilumos gamybos konkurencijos, kurie konkuruoja tiek vienoje produkto rinkoje, tiek kaina; 3) reguliuojamo nepriklausomo šilumos gamintojo, tokio kaip ieškovė, faktinio einamųjų metų dujų vartojimo poreikio vykdant reguliuojamą šilumos gamybos veiklą, kurioms būtų taikomos valstybės reguliuojamos kainos, kai toje pačioje šilumos gamybos rinkoje konkuruojantiems šilumos tiekėjams de facto buvo sudaromos teisinės ir ekonominės sąlygos kompensuotis priskirto SGD būtinojo kiekio kaštus per jų įtraukimą į galutinę šilumos tiekimo kainą vartotojams.
57. Spręsdamas dėl ieškovės 2024 m. vasario 12 d. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė šioje byloje pateikė jau ketvirtą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pirmus tris ieškovės prašymus teismas tenkino. Konstitucinis Teismas 2021m. gegužės 20 d. sprendimu dalį prašymo grąžino, o kitą dalį atsisakė nagrinėti kaip nežinybingą. Konstitucinis Teismas 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimu dalį prašymo grąžino, o kitą dalį dėl SGDTĮ 1 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 23, 46 straipsniams ir teisinės valstybės principui atsisakė nagrinėti, be kita ko, pažymėdamas, kad prašymas yra iš esmės tapatus jau anksčiau teiktam prašymui. Konstitucinis Teismas 2022 m. kovo 9 d. sprendimu atsisakė nagrinėti prašymą, taip pat pažymėjo, kad prašymu keliami klausimai yra iš esmės tapatūs jau anksčiau keltiems klausimams, dėl kurių buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Įvertinęs ieškovės 2024m. vasario 12 d. prašymo turinį, kitų dalyvaujančių asmenų poziciją, teismas nenustatė naujų aplinkybių, kurios lemtų poreikį ketvirtą kartą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas sutiko su atsakovės ir trečiojo asmens pozicijomis, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad teisinis reguliavimas ieškovės atžvilgiu buvo diskriminacinis, ribojantis ūkinės veiklos laisvę ir suvaržantis nuosavybės neliečiamumą neproporcingai teisiniu reguliavimu siekiamiems energetinio nepriklausomumo, viešojo intereso užtikrinimo tikslams. Teismas nurodė, kad, susipažinęs su trijų Konstitucinio Teismo sprendimų turiniu, neturi pagrindo manyti dėl SGDTĮ 11 straipsnio (2013 06 27 redakcija) 3 dalies 1 punkto prieštaravimo Konstitucijai, Konstituciniam aktui ar konstituciniams principams. Dėl to pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės prašymą kaip nepagrįstą.
58. Pagal CPK 3 straipsnio 3 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.
59. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį teismą bus galima įvertinus faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus ir taikytinus šioje byloje teisės aktus. Todėl, sprendimą panaikinus ir perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šį prašymą turės išspręsti bylą nagrinėjantis teismas. Todėl prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą netenkina.
Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo teismą.
60. Ieškovė prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikti ieškovės 2023 m. gruodžio 4 d. prašyme dėl prejudicinio sprendimo nurodytus klausimus (DOK-191025): 1) Ar Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime SA.36740 (2013/NN) suderintas pirkimo įpareigojimas elektros energijos ir šilumos energijos bendrovėms nupirkti tam tikrą dujų kiekį iš paskirtojo tiekėjo yra laikytinas įpareigojimu teikti viešąsias paslaugas 2009 m. liepos 13 d. Direktyvos Nr. 2009/73/EB 3 straipsnio 2 dalies prasme? 2) Ar 2009 m. liepos 13 d. Direktyva Nr. 2009/73/EB, įskaitant jos 3 straipsnio 1, 2 dalis, atsižvelgiant, be kita ko, į Sąjungos nediskriminacijos ir proporcingumo principą, turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia taikyti tokias nacionalines teisės nuostatas, pagal kurias yra sukuriamos skirtingos konkurencinės sąlygos reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos ir elektros energijos gamintojams, iš vienos pusės, ir šilumos tiekėjams, kurie konkuruoja tose pačiose šilumos ir potencialiai elektros rinkose, iš kitos pusės, kaip antai nagrinėjamu atveju, kai reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos ir elektros energijos gamintojams, kurie netiekia šilumos energijos tiesiogiai galutiniam vartotojui (tokiems kaip ieškovė), nustatoma SGD terminalo gamtinių dujų pirkimo įpareigojimo apimtis (privalomai nuperkamas metinis kiekis) nepriklausomai nuo šilumos supirkimo aukcionuose nupirkto šilumos energijos kiekio už valstybės reguliuojamą kainą, nors toje pačioje konkurencinėje šilumos ir potencialiai elektros gamybos rinkoje veikiantiems šilumos tiekėjams pirkimo įpareigojimo sąnaudos gali būti padengiamos per centralizuotai teikiamos šilumos kainą, kuri taikoma galutiniams energijos vartotojams? 3) Ar 2009 m. liepos 13 d. Direktyva Nr. 2009/73/EB, įskaitant jos 3 straipsnio 1, 2 dalis, atsižvelgiant, be kita ko, į Sąjungos nediskriminacijos ir proporcingumo principą, turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia tokias nacionalines teisės nuostatas, pagal kurias reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos ir elektros energijos gamintojams, tokiems kaip ieškovė, nustatomas SGD terminalo gamtinių dujų pirkimo įpareigojimas (pagal SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktą) ir gamtinių dujų pirkimo įpareigojimo metinė apimtis yra nesusiejama su faktiniu poreikiu metų eigoje, nors faktinis poreikis kinta ir priklauso nuo šilumos ūkio reguliavimo, kuris nebuvo notifikuotas valstybės pagalbos apimtyje suderintos pagal Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 20 d. Sprendimą SA.36740 (2013/NN), tokiu būdu iškraipant šilumos ir potencialiai elektros gamintojų konkurenciją? 4) Ar 2009 m. liepos 13 d. Direktyva Nr. 2009/73/EB, įskaitant jos 3 straipsnio 1, 2 dalis, atsižvelgiant, be kita ko, į Sąjungos nediskriminacijos ir proporcingumo principą, turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia tokias nacionalines teisės nuostatas, pagal kurias reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos ir elektros energijos gamintojams, kurie netiekia šilumos energijos tiesiogiai galutiniam vartotojui (tokiems kaip ieškovė), nustatoma SGD terminalo gamtinių dujų pirkimo įpareigojimo apimtis (privalomai nuperkamas metinis kiekis) nepriklausomai nuo faktinio einamųjų metų dujų vartojimo poreikio vykdant reguliuojamą šilumos ir/ar elektros gamybos veiklą, kuriai būtų taikomos valstybės reguliuojamos kainos, kai toje pačioje šilumos ir potencialiai elektros rinkoje konkuruojantiems šilumos tiekėjams yra sudaromos teisinės ir ekonominės sąlygos kompensuotis kaštus, kylančius iš SGD terminalo gamtinių dujų pirkimo įpareigojimo, per jų įtraukimą į galutinę šilumos tiekimo kainą vartotojams.
Žemesnės instancijos teismas
61. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo ir užduoti ieškovės 2023 m. gruodžio 4 d. prašyme nurodytus klausimus (Nr. 1 – 4), pažymėjo, kad 2024 m. sausio 30 d. nutartimi teismas atmetė ieškovės 2023m. gruodžio 4 d. prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Nurodė, kad pasak ieškovės, lieka neišspręstas klausimas dėl SGDTĮ atitikimo Sąjungos teisei, kad Komisijai nebuvo notifikuotas su ŠŪĮ susijęs reglamentavimas. Iš tokios ieškovės pozicijos darė išvadą, kad prašymu kreiptis į ESTT ieškovė siekia nacionalinio teisinio reguliavimo įvertinimo, o ne ES teisės aiškinimo, todėl sprendė, kad neturi pagrindo vertinti, kad šiuo atveju kyla Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir galiojimo klausimai ar, kad pagrįstam teismo sprendimui priimti reikalingas ESTT išaiškinimas.
62. Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį, teismas, kuriam, taikant Europos Sąjungos teisės normas, iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam, taikant Europos Sąjungos teisės normas, iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40/1 straipsnyje. Taigi prejudicinio sprendimo institutas suteikia valstybių narių nacionaliniams teismams teisę, nagrinėjant bylą iškilus abejonėms dėl ES teisės aktų ar konkrečių teisės nuostatų taikymo ir aiškinimo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.
63. Įvertinusi aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, panaikinus sprendimą ir perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, galės bylą nagrinėjantis teismas. Todėl prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo netenkina.
Dėl procesinės bylos baigties ir kitų apeliacinio skundo argumentų.
67. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalį, 265 straipsnio 2 dalį, nes nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų, neatskleidė bylos esmės ir pažeidė bylos šalių teisę būti išklausytomis. Taip pat apylinkės teismas, nevertinęs į bylą pateiktų įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nenustatė svarbių ginčui spręsti aplinkybių (CPK 185 straipsnis). Dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, o tokia padėtis prieštarautų tiek apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese negali pakeisti pirmosios instancijos teismo, neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Dėl to procesas pirmosios instancijos teisme turi būti pakartotas – panaikinus apskųstą teismo sprendimą, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Panaikinus sprendimą, panaikinamas ir papildomas sprendimas, kuris priimtas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
68. Įvertinusi kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
59. Apeliacinės instancijos teismui nutarus pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimų. Visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, turės būti paskirstytos pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. papildomą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.