- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-28
- Bylos Nr.
- e2A-1233-943/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-60-3-00082-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Aldona Tilindienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. dalinio sprendimo arbitražo byloje Nr. V-0018/2018e panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus komercinio arbitražo teisme nagrinėjama arbitražo byla Nr. V-0018/2018e pagal ieškovės UAB „Litgas“ („Lietuvos energijos tiekimas“ teisių perėmėjos) ieškinį atsakovei UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ dėl nuostolių atlyginimo ir pagal atsakovės priešieškinį ieškovei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Šalies argumentai
2. Byloje kilo ginčas dėl arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą. Arbitražo teismui pateiktame ieškinyje ieškovė nurodė, kad 2014 m. balandžio 29 d. ieškovė, kaip tiekėja, ir atsakovė UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“, kaip pirkėja, sudarė Gamtinių dujų tiekimo sutartį Nr. STNSUT-2014/12 (toliau – ir sutartis). Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei sutartyje numatyta tvarka paskirstytą suskystintų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo būtinojo kiekio dalį, o atsakovė įsipareigojo nupirkti šią dalį sutartyje nurodytais kiekiais ir terminais bei apmokėti sutartyje numatyta tvarka. Sutartis parengta pagal su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir komisija) suderintas standartines sutarties sąlygas. Šalys prie sutarties, keisdamos ir papildydamos sutarties sąlygas, sudarė 3 susitarimus: 2015 m. kovo 20 d. susitarimą SUT-2015/10 (toliau – Susitarimas Nr. 1), 2015 m. rugsėjo 29 d. susitarimą dėl gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 pakeitimo (toliau – Susitarimas Nr. 2) ir 2015 m. gruodžio 23 d. papildomą susitarimą Nr. 2 prie 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 (toliau – papildomas susitarimas). Būtent dėl netinkamo prievolių pagal nurodytus susitarimus vykdymo ieškovė UAB „Ignitis“ kreipėsi į komercinio arbitražo teismą dėl skolos priteisimo ir civilinės atsakomybės atsakovei UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ taikymo.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį iš esmės neginčija nurodytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su ieškinio reikalavimais, nurodydama, jog šalių sutartiniai teisiniai santykiai turi būti vertinami kitaip nei nurodyta ieškinyje. Arbitražo teismui pateiktame priešieškinyje atsakovė prašo: 1) pripažinti negaliojančiu ab initio (liet. nuo sudarymo momento) sutarties 6.4 punktą; 2) pripažinti negaliojančiu ab initio (liet. nuo sudarymo momento) papildomą susitarimą. Atsakovės įsitikinimu, sutarties 6.4. punkto sąlyga yra siurprizinė ir negalioja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.186 straipsnio pagrindu, turi akivaizdžių valios trūkumų, kurie sudaro pagrindą pripažinti ją negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, įtvirtinanti esminę šalių nelygybę, be to, byloje kyla norminių administracinių teisės aktų konstitucingumo vertinimo klausimai. Būtent dėl to, jog byloje turės būti vertinami administracinių norminių teisės aktų teisėtumo ir konstitucingumo klausimai, atsakovės (šios bylos pareiškėjos UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“) teigimu, byloje kilęs ginčas yra nearbitruotinas ir negali būti nagrinėjamas Vilniaus komercinio arbitražo teisme, kaip tai numatyta šalių sudarytoje arbitražinėje išlygoje. Atsakovės nuomone, šalis sieja ne civiliniai teisiniai santykiai, o viešosios teisės reglamentuojami santykiai, kadangi atsakovės pareiga sudaryti sutartį su ieškove pagal jos nustatytas standartines sąlygas kilo ne iš laisvo šalių susitarimo ir siekio tam tikro ekonominio rezultato, o iš imperatyvaus viešojo reguliavimo nustatytos pareigos reguliuojamos energijos gamybos srityje, siekiant užtikrinti suskystintų gamtinių dujų terminalo veiklą, todėl byloje nagrinėtini viešosios teisės klausimai, kurie negali būti arbitruotini.
II. Arbitražo teismo dalinio sprendimo esmė
4. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. priėmė dalinį sprendimą dėl arbitražo teismo kompetencijos.
5. Sprendime konstatuota, jog arbitražo teismas turi kompetenciją nagrinėti arbitražo byloje Nr. V-0018/2018e pareikštus ieškovės UAB „Ignitis“ reikalavimus priteisti iš atsakovės UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ 1 676 989,06 Eur sumą, 122 755,60 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo arbitražo teisme dienos iki arbitražo teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Arbitražo teismas nusprendė, jog turi kompetenciją nagrinėti šioje byloje pareikštus atsakovės UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ reikalavimus, pripažinti negaliojančiais ab initio: 1) 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 6.4. punkto; 2) 2015 m. gruodžio 23 d. papildomą susitarimą prie 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 Nr. 2, ta apimtimi, kiek nurodomi negaliojimo pagrindai nesusiję su norminių administracinių aktų teisėtumu ar teisės aktų prieštaravimu Konstitucijai bei įstatymams. Taip pat arbitražo teismas sprendė neturintis kompetencijos nagrinėti atsakovės reikalavimų, pripažinti negaliojančiais ab initio: 1) 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 6.4. punktą; 2) 2015 m. gruodžio 23 d. papildomą susitarimą prie 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 Nr. 2, ta apimtimi, kiek nurodomi negaliojimo pagrindai susiję su norminių administracinių aktų teisėtumu ar teisės aktų prieštaravimu Konstitucijai bei įstatymams.
6. Vertindamas ieškovės pareikštų reikalavimų arbitruotinumą, arbitražo teismas nurodė, jog ginčas, kilęs iš sutarties dėl gamtinių dujų pirkimo-pardavimo ir papildomų susitarimų prie šios sutarties, susijęs su sutartinių prievolių vykdymu ir yra civilinio teisinio pobūdžio. Tarp šalių kilęs ginčas yra dėl sutartinės civilinės atsakomybės atsakovei taikymo, pastarajai galimai neįvykdžius prievolės susitarimuose sutartu būdu ir netesybų taikymo. Taigi, arbitražo teismas sprendė, kad yra teisiniai pagrindai išskirti ieškovės ir atsakovės reiškiamus reikalavimus ir jų pagrindus byloje, kurie tiesiogiai kyla iš sutarties bei su ja susijusių papildomų susitarimų vykdymo, ir reikalavimus bei jų pagrindus dėl atsakovės keliamų klausimų apie viešosios teisės nustatytų įpareigojimų atsakovei galimai netinkamą nustatymą teisės aktais ir (ar) netinkamą tokių teisės aktų įgyvendinimą.
7. Be to, arbitražo teismas nurodė, kad ieškovė nėra subjektas, nustatęs teisinį reglamentavimą, dėl kurio teisėtumo abejones kelia atsakovė. Tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai dėl suskystintų gamtinių dujų pirkimo-pardavimo yra civiliniai. Šalys nepateikė argumentų, kad viešoji teisė imperatyviai reguliuotų teisinius santykius dėl civilinės atsakomybės, taikytinos energijos gamintojams, jeigu jie pažeidžia prievolę nupirkti priskirtą būtinojo kiekio dalį.
8. Arbitražo teismas vertino, kad viešosios teisės pagrindu atsakovei kompensuojamų minėtų susitarimų pagrindu nupirktų dujų vartojimo sąnaudų teisiniai santykiai, kaip atsakovės atsikirtimų į ieškinį pagrindas, gali būti atskirti nuo ginčo dėl sutartinių prievolių vykdymo ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nesudaro kliūčių nagrinėti ginčą dėl sutartinių prievolių vykdymo arbitražu. Tačiau ginčai dėl sąnaudų kompensavimo teisinių santykių, kaip kylančių iš administracinių teisinių santykių, spręstini ne arbitražu.
9. Vertindamas ginčo arbitruotinumą pagal priešieškinio reikalavimus, arbitražo teismas išskyrė pagrindus, kuriais siekiama pripažinti negaliojančiais 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 6.4. punktą ir 2015 m. gruodžio 23 d. papildomą susitarimą prie šios sutarties. Įvertinęs sandorių ginčijimo pagrindus, arbitražo teismas konstatavo, jog atsakovės priešieškinio reikalavimai pripažinti sandorius negaliojančiais dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, esminės šalių nelygybės, siurprizinių sąlygų, prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms, kiek tai nesusiję su norminių administracinių aktų teisėtumu ar teisės aktų prieštaravimu Konstitucijai bei įstatymams, yra civilinio pobūdžio. Tačiau atsakovės reikalavimų pagrįstumui įrodyti naudojami pagrindai ta apimtimi, kiek jie susiję su norminių administracinių aktų teisėtumo vertinimu ar teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams vertinimu, išeina už ginčo arbitruotinumo ribų ir turi būti nagrinėjami kompetentinguose valstybės teismuose.
III. Skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Pareiškėja (atsakovė arbitražo byloje) UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ pateikė skundą, kuriame prašoma panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo 2019 m. rugpjūčio 22 d. dalinį sprendimą dėl arbitražo teismo kompetencijos ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
10.1. Arbitražo teismas ginčų arbitruotinumą vertino ne keliamų reikalavimų atžvilgiu, o byloje nurodytų pagrindų atžvilgiu. Arbitražo teismo kompetencijų išskyrimas ginčo pagrindo ir dalyko atžvilgiais per se (liet. savaime) sudaro pagrindą išvadai, jog ginčas nebus išnagrinėtas visapusiškai, t. y. teisingai.
10.2. Dalinis sprendimas iš esmės reiškia, kad arbitražo teismas nagrinėdamas ieškinį ir priešieškinį netaikys dalies imperatyvių teisės normų.
10.3. Daliniu sprendimu nepagrįstai konstatuota, jog UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ reikalavimo pagrindai, kurie yra nearbitruotini, gali būti teisiškai ir faktiškai atskirti ir pareiškėja dėl jų išnagrinėjimo gali kreiptis įstatymų nustatyta tvarka, t. y. į valstybės teismą. Atskiroje byloje negalės būti keliamas klausimas dėl teisės aktų teisėtumo ar konstitucingumo vertinimo.
10.4. Dalinis sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai. Be to, daliniu sprendimu pažeistos pagrindinės procesinės pareiškėjos teisės. Arbitražo teismas vertins tik dalį pareiškėjos nurodytų sandorių negaliojimo pagrindų ir tikėtinai nevertins dalies imperatyvių įstatymų normų.
10.5. Jau daliniame sprendime nurodoma, jog nebus vertinami atsiliepimo į ieškinį pagrindai, susiję su sutarties vykdymo sąnaudų (ne)kompensavimo klausimais, nes tai patenka į administracinius teisinius santykius ir arbitražas neturi kompetencijos šiais klausimais. Arbitražo teismas taikys norminius administracinius aktus ir teisės aktus, nevertindamas jų galimo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. dalinio sprendimo UAB „Ignitis“ (ieškovė arbitražo byloje) teismo prašė atmesti UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ skundą dėl arbitražo teismo dalinio sprendimo panaikinimo. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
11.1. Arbitražinė išlyga yra galiojanti ir ja turi būti vadovaujamasi.
11.2. Arbitražo teismas teisingai ir pagrįstai įvardino šalis siejančius santykius. Taip pat teisingai ir pagrįstai įvardino kaip tiesiogiai ir neatsiejamai su byla nesusijusius, todėl atskirai nagrinėtinus kitus ginčus.
11.3. Arbitražo teismas, įvardindamas ir atribodamas savo kompetencijos ribas, nepažeidė pareiškėjos teisių.
11.4. Daliniu sprendimu nebuvo apribotos pareiškėjos galimybės teikti nearbitruotinus reikalavimus kompetentingoms, teisės aktuose nustatyta tvarka ginčus sprendžiančioms institucijoms.
11.5. Atsakovė, atstovaujama profesionalaus advokato, galimai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis arbitražo teismui teikdama akivaizdžiai ne arbitražo institucijos kompetencijai priklausančius prašymus ir reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
12. Pareiškėja UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ kvestionuoja Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. dalinį sprendimą, kuriame arbitražo teismas konstatavo iš dalies turintis teisę nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą. Arbitražo teismas sprendė, jog tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai dėl suskystintų gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties tinkamo vykdymo yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl iš jų kylantys ginčai, nesusiję su teisės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams vertinimu, gali būti arbitruotini. Pareiškėjos įsitikinimu, arbitražo teismas nepagrįstai byloje keliamus klausimus išskyrė į arbitruotinus ir nearbitruotinus, pažeidė viešąją tvarką bei nepagrįstai nepripažino, jog šioje byloje tarp šalių kilęs ginčas negalės būti išnagrinėtas visapusiškai.
13. Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija įvertinusi byloje susiklosčiusią faktinę situaciją teisiniu požiūriu pažymi, jog Vilniaus komercinio arbitražo teismas ginčijamu 2019 m. rugpjūčio 22 d. daliniu sprendimu sprendė, kad turi kompetenciją nagrinėti arbitražo byloje Nr. V-0018/2018e pareikštus ieškovės UAB „Ignitis“ (buvusi UAB „Lietuvos energijos tiekimas“) reikalavimus iš atsakovės UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ priteisti skolą, delspinigius, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Arbitražo teismas taip pat nusprendė, jog turi kompetenciją nagrinėti šioje byloje pareikštus atsakovės UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ priešieškinio reikalavimus, pripažinti negaliojančiais ab initio (liet. nuo sudarymo momento): 1) 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 6.4. punktą; 2) 2015 m. gruodžio 23 d. papildomą susitarimą prie 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 Nr. 2, ta apimtimi, kiek nurodomi negaliojimo pagrindai nesusiję su norminių administracinių aktų teisėtumu ar teisės aktų prieštaravimu Konstitucijai bei įstatymams. Taip pat arbitražo teismas sprendė neturintis kompetencijos nagrinėti atsakovės priešieškinio reikalavimų, pripažinti negaliojančiais ab initio: 1) 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 6.4. punktą; 2) 2015 m. gruodžio 23 d. papildomą susitarimą prie 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 Nr. 2, ta apimtimi, kiek nurodomi negaliojimo pagrindai susiję su norminių administracinių aktų teisėtumu ar teisės aktų prieštaravimu Konstitucijai bei įstatymams. Skunde dėl vertinamo arbitražo teismo sprendimo iš esmės kvestionuojamas dalinis arbitražo teismo sprendimas tuo aspektu, jog teismas nepagrįstai išskyrė atsakovės priešieškinyje keliamus reikalavimus dėl sandorių negaliojimo pagal jų ginčijimo pagrindą, todėl ginčas iš esmės nebus išnagrinėtas visapusiškai, o arbitražo teismas, priimdamas sprendimą, galimai netaikys dalies imperatyvių teisės normų arba taikys teisės normas, neatitinkančias Konstitucijos ir (ar) įstatymų.
14. Lietuvos apeliacinio teismo kompetencija arbitražo sprendimo peržiūros procedūroje yra ribota. Pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalį Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad: 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių pagal taikomus įstatymus buvo neveiksni arba arbitražinis susitarimas negalioja pagal šalių susitarimu taikomus įstatymus, o kai šalys dėl arbitražiniam susitarimui taikomų įstatymų nesusitarė, – pagal valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo teismo sprendimas, įstatymus; arba 2) šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arba 3) arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui. Jeigu galima atskirti ginčo dalį, kuri buvo perduota arbitražui, ta arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria yra išspręsti arbitražui perduoti klausimai, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų; 5) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; arba 6) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Lietuvos apeliacinis teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar skundžiamas arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja šio straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytiems pagrindams (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis).
15. Nagrinėjamu atveju pareiškėja (atsakovė arbitražo byloje) UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ arbitražo teismo dalinį sprendimą ginčija trimis aspektais: 1) siekia įrodyti, jog tarp šalių kilęs ginčas nėra arbitruotinas, 2) prieštarauja viešajai tvarkai ir (ar) 3) imperatyvioms įstatymo normoms. Dėk kiekvieno iš pareiškėjos įvardytų argumentų, teisėjų kolegija pasisako atskirai.
Dėl ginčo arbitruotinumo
16. Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-916/2019 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
17. Kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, įskaitant arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą (kompetencijos – kompetencijos doktrina). Ši teisė Lietuvoje įtvirtinta Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo (toliau – ir KAĮ) 19 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad KAĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostata, be kita ko, imperatyviai įtvirtina išimtinę arbitražo teismo teisę spręsti dėl paties arbitražinio susitarimo galiojimo ar negaliojimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010). Nors arbitražo prigimtis yra sutartinė, arbitražo teismo įgaliojimų spręsti dėl savo kompetencijos pagrindas nėra nei arbitražinis susitarimas, nei sutarties privalomumo principas – ši arbitražo teismo teisė kyla tiesiogiai iš įstatymo. Šiuo aspektu kompetencijos – kompetencijos doktrina yra bendrojo proceso principo, kad kiekviena jurisdikcinė institucija yra įgaliota spręsti savo kompetencijos klausimus, perkėlimas į arbitražo procesą. Susitardamos dėl arbitražinės išlygos, šalys kartu pripažįsta ir arbitražo teismo iš imperatyvios įstatymo nuostatos kylančią teisę spręsti dėl savo kompetencijos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-150-823/2016).
18. Arbitruotinumas plačiąja prasme yra susijęs su klausimu, kokių subjektų ir kokie ginčai gali arba negali būti perduodami nagrinėti arbitražo teisme. Įstatyme reglamentuojama, kokie subjektai negali būti arbitražinio ginčo nagrinėjimo šalimis ir kokie ginčai negali būti nagrinėjami arbitražo teisme. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, arbitruotinumo teisinė kategorija yra susijusi su klausimu, kokių subjektų ir kokie ginčai pagal atitinkamos valstybės teisės aktus gali arba negali būti perduodami nagrinėti arbitraže. Pagal tai išskirtinos dvi sąvokos – subjektinis arbitruotinumas (arba arbitruotinumas ratione personae) ir objektinis arbitruotinumas (arba arbitruotinumas ratione materiae). Subjektinis arbitruotinumas reiškia tam tikrų subjektų galimybę sudaryti arbitražinius susitarimus ir spręsti ginčus arbitraže. Objektinio arbitruotinumo esmė ta, kad tam tikrų kategorijų ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže dėl paties nagrinėtinų klausimų pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-469/2015, 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016).
19. Objektyvaus arbitruotinimo užuomina nurodyta ir Niujorko konvencijos 2 straipsnio 1 punkte – kiekviena susitariančioji valstybė pripažįsta rašytinį susitarimą, pagal kurį pusės pasižada perduoti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius arba galinčius kilti tarp jų dėl kurių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, galinčių būti arbitražo nagrinėjimo dalyku.
20. Nors KAĮ arbitruotinumo sąvoka nėra vartojama, nearbitruotinų ginčų sąrašas nurodytas KAĮ 12 straipsnyje: visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis (1 dalis). Arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Arbitražui taip pat negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas sudaromas po to, kai kilo ginčas (2 dalis). Arbitražui taip pat negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, be kita ko, valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas (3 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) ar jos įgaliota valstybės institucija bendra tvarka gali sudaryti arbitražinį susitarimą dėl ginčų, susijusių su Vyriausybės ar jos įgaliotos valstybės institucijos sudarytomis komercinėmis sutartimis (4 dalis).
21. Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, jog byloje sprendžiamas objektyvaus ginčo arbitruotinumo klausimas. Skunde dėl arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti tarp šalių susiklosčiusį ginčą nurodyti argumentai teisėjų kolegijos vertinami kritiškai, t. y. kaip nepaneigiantys arbitražo teismo kompetencijos.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, komercinio arbitražo teismas pagrįstai sprendė, jog tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai dėl suskystintų gamtinių dujų pirkimo-pardavimo savo esme atitinka civilinius teisinius santykius, o vien aplinkybė, jog atsakovė UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“, nesutikdama su ieškinio reikalavimais bei priešieškiniu pareikšdama reikalavimus dėl tarp šalių sudarytų sandorių (ne)galiojimo, kelia ir norminių teisės aktų konstitucingumo bei atitikties įstatymams klausimą, savaime nepanaikina tarp šalių susiklosčiusių santykių civilinio pobūdžio. Be to, arbitražo teismas, įvertinęs objektyvaus ginčo arbitruotinumo aspektus, nurodė negalintis nagrinėti tarp šalių kilusio ginčo ta apimtimi, kiek tai susiję su norminių administracinių aktų teisėtumu ar teisės aktų prieštaravimu Konstitucijai bei įstatymams.
23. Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, Vilniaus komercinio arbitražo teismas, priimdamas dalinį sprendimą dėl kompetencijos, pagrįstai sprendė, kad turi kompetenciją nagrinėti šalių ginčą ta apimtimi, kiek tai nesusiję su norminių administracinių aktų teisėtumo ar teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams vertinimu. Arbitražo teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovė nėra subjektas, nustatęs teisinį reglamentavimą, dėl kurio teisėtumo abejones kelia atsakovė. Tarp šalių susiklostęs teisinis santykis yra civilinis, kadangi ieškovė pagal prisiimtus įsipareigojimus privalėjo parduoti atsakovei prekę (suskystintas gamtines dujas), o atsakovė šią prekę nupirkti, taigi tarp šalių susiklostė pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Nors šios pirkimo – pardavimo sutarties objektas yra specifinis – suskystintos gamtinės dujos, o ginčijamų sandorių ir (ar) jų sąlygų sudarymo metu ieškovės ir atsakovės veiklą reglamentuojantys teisės aktai nustatė šalims imperatyvias pareigas ir jų vykdymo tvarką, tačiau šie teisės aktai šalims konkrečių teisių ir pareigų nenustatė, kadangi tam, kad šalys įgytų teises ir pareigas, būtina sudaryti SGD pirkimo – pardavimo sutartis pagal standartines sąlygas. Teisės aktai paliko šalims teisę detalizuoti tarpusavio teisinius santykius bei susitarti dėl imperatyviai nesureguliuotų teisinių santykių sudarant tarpusavio civilines sutartis. Būtent dėl šios priežasties šalių tarpusavio pareigų vykdymo klausimas bei sutartinių netesybų taikymo klausimai ir buvo sureguliuoti šalių sutartimi ir susitarimais.
24. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ginčai kilę dėl atsiskaitymo už gamtinių dujų perdavimo paslaugas, visų pirma yra kilę iš šalis siejančių civilinių gamtinių dujų perdavimo teisinių santykių. Tokio pobūdžio bylose vyrauja civilinio, o ne administracinio pobūdžio teisiniai santykiai (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-40-407/2015). Nors pareiškėja iš esmės remiasi viešosios teisės reglamentavimu bei jo atitiktimi Konstitucijai ir įstatymams, tačiau tai savaime nelemia išvados, jog tarp šalių kilęs ginčas negali būti arbitruotinas. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėjos įsitikinimu, byloje reikėtų spręsti norminių administracinių teisės aktų teisėtumo ir konstitucingumo klausimus, neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu dėl nurodytų teisės aktų konstitucingumo vertinimo. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savarankiškai, t. y. savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-4-370/2019, nutarties 77 punktas), todėl net ir bylą nagrinėjant valstybės teisme pareiškėjai nebūtų suteikiama garantija, jog jos prašymas dėl norminių administracinių teisės aktų teisėtumo ir (ar) konstitucingumo vertinimo, būtų tenkinamas.
25. Dar daugiau, pareiškėjos (UAB „Kauno termofikacinė elektrinė) skunde nurodyti argumentai nepaneigia arbitražo teismo išvados, jog viešosios teisės pagrindu atsakovei kompensuojamų dujų vartojimo teisiniai santykiai, gali būti atskirti nuo ginčo dėl sutartinių prievolių vykdymo ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pasisakyta dėl situacijų, kai teismui kyla pareiga atskirti teismo ir arbitražo kompetencijai priskirtinus klausimus. Esant šalių sudarytam galiojančiam arbitražiniam susitarimui, dėl konkretaus ginčo nagrinėjimo turi būti sprendžiama atsižvelgiant į arbitražinio susitarimo apimtį, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis dėl ginčų, kurie nearbitruotini. Reikalavimų, kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti aiškiai patenka į šalių sudaryto arbitražinio susitarimo sritį, sujungimas reikštų tiek teismo, tiek arbitražo teismo kompetencijos ribų peržengimą, kurį šalys apibrėžė arbitražiniame susitarime. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 7 straipsnyje išdėstytų bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų negalima aiškinti taip, kad jais vadovaujantis būtų galima paneigti šalių valią ir nagrinėti teisme ginčus dėl reikalavimų, kuriuos šalys susitarė nagrinėti arbitraže. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia situacija, kai tam tikri šalių reikalavimai patenka į teismo, o kiti – į arbitražo teismo kompetenciją, aptarta ir KAĮ. Šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodyti teismo procesiniai veiksmai tokiais atvejais ir nustatyta, kad kai bylos negalima nagrinėti tol, kol bus išspręsta arbitražo byla, teismas privalo bylą sustabdyti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-278-313/2018 61 punktą). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai nepagrįsti pareiškėjos skundo argumentai, jog arbitražo teismui apibrėžus savo kompetencijos ribas, siejant jas su ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindais, tarp šalių kilęs ginčas negalės būti išnagrinėtas visapusiškai.
26. Lietuvos apeliacinis teismas sutinka su Vilniaus komercinio arbitražo teismo pozicija, jog byloje pareikšti atsakovės reikalavimai, kurių dalis yra nearbitruotini, gali būti teisiškai ir faktiškai atskiriami. Atsakovės priešieškinio reikalavimų dalis, kuria prašoma pripažinti sutarties 6.4 punktą negaliojančiu dėl to, kad: (1) ši sutarties sąlyga buvo sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, (2) ja buvo įtvirtinta esminė šalių nelygybė, (3) ji yra siurprizinė ir (4) prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, ta apimtimi, kiek atsakovės nurodomi sutartinių sąlygų negaliojimo pagrindai susiję su civilinius teisinius santykius reguliuojančių teisės normų taikymu (t. y. komercinio pobūdžio ginčas), gali būti atskirti nuo tų pačių atsakovės reikalavimų dalies, kuria sutarties 6.4 punkto sąlygų negaliojimo pagrindai siejami su norminių administracinių aktų teisėtumo vertinimu ar teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams vertinimu. Aplinkybė, jog byloje nebus vertinami sutarties 6.4 punkto sąlygų negaliojimo pagrindai siejami su norminių administracinių aktų teisėtumo vertinimu ar teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams vertinimu, nesudaro kliūčių arbitražo teismui visapusiškai išnagrinėti atsakovės reikalavimus pripažinti sutarties 6.4 punkto sąlygas negaliojančiomis kitais pagrindais. Nei taikytini teisės aktai, nei šalių arbitražinis susitarimas neriboja arbitražo teismo kompetencijos nurodytų reikalavimų pagrindu. Analogiškais pagrindais pagrįstai arbitražo teismas vertino ir priešieškinio reikalavimų dalį dėl papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiu.
27. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, jog arbitražo teismas tinkamai bei pagrįstai išsprendė ginčo arbitruotinumo klausimą, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. dalinį sprendimą naikinti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu.
Dėl arbitražo teismo dalinio sprendimo (ne)prieštaravimo viešajai tvarkai
28. KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. KAĮ neatskleidžia viešosios tvarkos sampratos, tačiau ši samprata yra apibrėžta kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje ir plėtojamoje praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas KAĮ vartojamą viešosios tvarkos sąvoką aiškina remdamasis tarptautinio arbitražo doktrina ir praktika, kurioje viešoji tvarka, atsižvelgiant į jos tikslą apsaugoti pagrindinius, gyvybiškai svarbius valstybės, visuomenės interesus, aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas; viešoji tvarka tokiame procese turi būti suprantama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka. Teismas, spręsdamas, ar prašomas panaikinti arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos, nes, pirma, tai nėra proceso dėl arbitražo teismo sprendimo apskundimo dalykas ir, antra, arbitražo teismo turinio vertinimas nepatenka į viešosios tvarkos išlygą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012, 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2011).
29. Komercinio arbitražo teismo dalinio sprendimo prieštaravimą viešajai tvarkai pareiškėja iš esmės kvestionuoja tuo aspektu, jog arbitražo teismas pažeidė jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisę į teisminę gynybą. Sąžiningo proceso principai, tarp jų ir proceso šalių lygiateisiškumo bei rungimosi, neabejotinai yra viešosios tvarkos dalis, nes tai yra teisminės gynybos prieinamumo ir teisės į teisingą teismą tinkamo įgyvendinimo būtina prielaida ir sąlyga (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-435-381/2018). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienai iš šalių turi būti sudarytos vienodos galimybės pagrįsti savo reikalavimus ir (ar) prieštaravimus, pateikti paaiškinimus, šalims (jų atstovams) turi būti sudarytos panašios galimybės viso proceso metu tiek teikti įrodymus, tiek paaiškinimus faktų ar teisės klausimais, t. y. procesas laikytinas sąžiningu, kai kiekvienai šaliai suteikiama pagrįsta galimybė pristatyti savo argumentus, suprasti, išbandyti ir atsikirsti į kitos šalies poziciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015). Spręsti, ar arbitražo teismo procesas vyko pagal sąžiningo proceso taisykles, galima tik įvertinus visas aplinkybes, kurios reikšmingos svarstymų eigai konkrečioje byloje nustatyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-435-381/2018).
30. Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, jog pareiškėjos netenkinantis dalinis arbitražo teismo sprendimas dėl kompetencijos per se (liet. savaime) nėra ir negali būti laikomas pažeidžiančiu viešąją tvarką. Šia nutartimi jau pasisakyta, kad ginčijamas dalinis sprendimas nesuponuoja situacijos, jog tarp šalių kilęs ginčas negalės būti išnagrinėtas visapusiškai, o arbitražo teismas pagrįstai atskyrė savo ir kitų institucijų kompetencijos ribas, taigi nelaikytinas pažeidžiančiu viešąją tvarką ir šiuo aspektu. Ginčijamu sprendimu nėra sukurta netoleruotina teisinė situacija, pažeidžianti ir (ar) apribojanti pareiškėjos procesines teises. Daliniu sprendimu arbitražo teismas neapribojo pareiškėjos galimybių patikrinti teisės aktų teisėtumo naudojantis teisės aktuose numatytomis galimybėmis, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu daliniu sprendimu pažeidžiama šalių teisė į teisminę gynybą ar kiti fundamentalūs sąžiningo proceso principai.
31. Papildomai pažymima, jog Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su ieškovės UAB „Ignitis“ atsiliepime nurodyta pozicija, kad pareiškėjos (UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“) kvestionuojami viešosios teisės pažeidimai ir pačios pareiškėjos formuluojami hipotetiškai ir perspektyviai, t. y. į ateitį. Tuo tarpu arbitražo teismas tiek vykusio arbitražo proceso metu, tiek priimdamas dalinį sprendimą – spręsdamas dėl savo kompetencijos ribų, vienodus kriterijus taikė tiek ieškovės, tiek atsakovės procesiniams dokumentams, tokiu būdu užtikrindamas teisingą ir lygiateisišką procesą bylos šalims. Iš daliniame sprendime išdėstytos faktinės bylos eigos akivaizdu, kad pareiškėjai viso arbitražo teismo proceso metu buvo suteiktos lygios teisės ir galimybės ginti savo teises ir teisėtus interesus, kuriomis pareiškėja aktyviai naudojosi, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos procesinių teisių pažeidimo ar naikinti dalinio sprendimo kaip prieštaraujančio viešajai tvarkai.
Dėl arbitražo teismo dalinio sprendimo (ne)prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms
32. KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų. Atsakovė (pareiškėja) nurodo, kad šiuo atveju dalinis sprendimas pažeidžia imperatyvias teisės normas, t. y. KAĮ 28 straipsnio 1 dalį, kadangi juo yra pažeidžiama ginčo šalių procesinių teisių lygybė, pareiškėjai nesudaroma galimybė pagrįsti priešieškinio reikalavimų ir pateikti prieštaravimus į ieškinį.
33. Bylą nagrinėjanti Lietuvos apeliacinio teismo kolegija pažymi, jog pareiškėja šį arbitražo teismo dalinio sprendimo negaliojimo aspektą iš esmės grindžia sąžiningo proceso principų neužtikrinimu, t. y. iš esmės analogiško pobūdžio aplinkybėmis ir argumentais, kaip ir įrodinėdama arbitražo teismo dalinio sprendimo negaliojimą, kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai, tačiau teisėjų kolegija šioje nutartyje jau konstatavo nenustačiusi pagrindo spręsti, kad pareiškėjos skunde nurodyti argumentai ir (ar) aplinkybės patvirtina sąžiningo proceso principų pažeidimą, suponuojantį pagrindą tenkinti jos skundą. Pareiškėja skunde nenurodė pagrįstų aplinkybių, kurioms esant būtų galima spręsti apie pažeistą šalių lygiateisiškumo ir teisės būti išklausytai principą, o teisėjų kolegija iš daliniame sprendime nurodytos arbitražo proceso eigos ir arbitražo teismo priimtų nutarčių nenustatė, kad ginčą nagrinėjantys arbitrai šalims būtų suteikę skirtingas teises ir (ar) pareigas procese, nustatę nevienodus ir (ar) neprotingus terminus procesiniams dokumentams ir (ar) įrodymams pateikti, kitaip riboję teisę tinkamai ginti savo įrodinėjamą poziciją, todėl naikinti arbitražo teismo sprendimo dėl neva neužtikrinto šalių lygiateisiškumo procese, nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis).
34. Nurodytų motyvų pagrindu reiškiamas reikalavimas naikinti arbitražo teismo sprendimą vadovaujantis KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punktu atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
35. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad KAĮ 50 straipsnyje numatytų pagrindų arbitražo teismo daliniam sprendimui panaikinti nenustatyta. Byloje nenustatyti pareiškėjos įrodinėjami pagrindai dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. dalinio sprendimo negaliojimo, kaip prieštaraujančio viešajai tvarkai ir (ar) imperatyvioms teisės normoms, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog arbitražo teismas pagrįstai atskyrė savo kompetencijos ribas dėl objektyvaus ginčo arbitruotinumo ir tokiu būdu nepažeidė pareiškėjos teisių, nesudarė prielaidų tarp šalių kilusį civilinį teisinio pobūdžio ginčą išnagrinėti nevisapusiškai, todėl pareiškėjos skundas dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. dalinio sprendimo dėl kompetencijos atmetamas.
36. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi atmestas pareiškėjos skundas dėl arbitražo teismo dalinio sprendimo, atmetamas ir pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. dalinio sprendimo arbitražo byloje Nr. V-0018/2018e atmesti.