- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-20
- Bylos Nr.
- eAS-525-520/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01979-2022-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- J. R.
- Atsakovas
- Audito, Audoto, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. R. (J. R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. (J. R.) skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. R. (J. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2022 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. V4-58 „Dėl nurodymo nemokumo administratoriui J. R. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).
Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Įsakymo galiojimą.
Pareiškėjo teigimu, būtina taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes skundo reikalavimas dėl Įsakymo panaikinimo yra pripažintinas preliminariai pagrįstu, t. y. egzistuoja reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlyga. Nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma didelė žala pareiškėjo vykdomiems fizinių asmenų bankroto procesams, kadangi Įsakymu nustatytas nurodymas atsistatydinti iš fizinių asmenų bankroto procesų, nesustabdžius Įsakymo galiojimo kiltų grėsmė fizinių asmenų bankroto proceso nepagrįstam užsitęsimui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 19 d. nutartimi nutarė pareiškėjo J. R. skundą priimti ir netenkinti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas nurodė, kad Įsakymu nuspręsta pareiškėjui skirti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 136 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą nurodymą – nedelsiant atsistatydinti iš fizinių asmenų bankroto procesų teisės aktuose nustatytais terminais ir apie tai informuoti atsakovą.
Teismas, išnagrinėję prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentus, padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala; pareiškėjas neįrodo, kad šiuo atveju kiltų tokia žala, kurios atitaisymas būtų labai sudėtingas. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad bankroto procese galės būti skiriamas naujas bankroto administratorius, tai užvilkins vykdomus bankroto procesus bei pažeis kitų asmenų teises, yra tik prielaidos (subjektyvi nuomonė). Prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu nėra įrodoma, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Nuostolius, kuriuos pareiškėjas galbūt patirs ateityje, jis galėtų prisiteisti teisės aktų nustatyta tvarka. Reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009 ir kt.).
III.
Pareiškėjas J. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria būtų taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdytas Įsakymo galiojimas.
Pareiškėjas teigia, kad teismui pateiktame skunde yra pateikti išsamūs argumentai ir įrodymai, pagrindžiantys, jog šiuo atveju yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo Įsakymo neteisėtumo. Šios sąlygos pirmosios instancijos teismas neįvertino, todėl buvo priimta nepagrįsta nutartis.
Pareiškėjas paaiškina, kad įsigaliojus Įstatymo 129 straipsnio 2 daliai dėl įpareigojimo pasirinkti vieną veiklos formą, pareiškėjas pasirinko Įstatymo 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu dirbti juridiniame asmenyje, kuris turi teisę administruoti nemokumo procesus. Nuo šio momento visas juridinių asmenų nemokumo procedūras pareiškėjas vykdė tik per juridinius asmenis, laikydamasis Įstatymo nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas buvo visiškai įsitikinęs tuo, jog atliko visus teisės aktų nustatytus įpareigojimus. Kadangi Įstatymas reguliuoja juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus (Įstatymo 1 str. 2 d.), pareiškėjas sąžiningai buvo įsitikinęs, kad šis Įstatymo 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas naujas reglamentavimas siejamas išimtinai su juridinių asmenų nemokumo procesais, kadangi fizinių asmenų bankroto procesus reguliuoja atskiras teisės aktas – Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas (toliau – ir FABĮ), kuris numato visiškai kitus bankroto administratoriaus parinkimo ir skyrimo pagrindus, ir kuriame nebuvo atlikta jokių pakeitimų dėl vienos iš veiklos formų pasirinkimo. FABĮ 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bankroto administratorius – nemokumo administratorius, kaip jis apibrėžtas Įstatyme. Tačiau Įstatyme aiškiai neįtvirtinta, kad nemokumo administratorius turi pasirinkti vieną veiklos formą vykdant ne tik juridinių asmenų nemokumo administravimą, tačiau ir vykdant fizinių asmenų bankroto administravimą, tokių pakeitimų nebuvo atlikta ir po Įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo.
Pareiškėjas teigia, kad atsižvelgiant į neaiškų ir dviprasmišką teisinį reglamentavimą, šį Įstatymo 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įpareigojimą dėl vienos veiklos formos pasirinkimo jis suprato būtent juridinių asmenų nemokumo procesų atžvilgiu, kadangi juridinių asmenų nemokumo administratorių skyrimo atveju yra atskira skyrimo tvarka ir stipri konkurencija (dėl šios priežasties ir buvo priimtas Įstatymo 129 str. 2 d. reikalavimas). Fizinių asmenų bankroto administratoriaus paskyrimo atveju tokios konkurencijos nėra, kadangi kandidatūrą beveik visada parenka bankrutuojantis fizinis asmuo (FABĮ 11 str. 2 d.), todėl šiuo atveju veiklos forma neturi jokios įtakos sąžiningai konkurencijai ar tam tikrų teisių ar teisės normų užtikrinimui. Pareiškėjas pasirinko vieną veiklos formą juridinių asmenų bankrotų procesams, tačiau nesitikėjo, jog šios nuostatos taikomos ir fizinių asmenų bankrotų procesų administravimui. Šių aplinkybių atsakovas, priimdamas Įsakymą tinkamai neįvertino ir neišnagrinėjo, nors pareiškėjas jas buvo nurodęs atsakyme į raštą. Atsakovas nepagrįstai Įsakymu nusprendė, jog pareiškėjas padarė Įstatymo 129 straipsnio 2 dalies pažeidimą.
Pareiškėjas nurodo, kad akivaizdu, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma didelė žala ne tik pareiškėjo turtiniams interesams atėmus iš jo pragyvenimo šaltinį vykdant fizinių asmenų bankroto procesus, tačiau ir pareiškėjo vykdomiems fizinių asmenų bankroto procesams, kadangi Įsakymu nustatytas nurodymas atsistatydinti iš fizinių asmenų bankroto procesų. Nesustabdžius Įsakymo galiojimo kiltų grėsmė fizinių asmenų bankroto proceso nepagrįstam užsitęsimui, kas nesuderinama su fizinių asmenų bankroto procesu, o tenkinus pareiškėjo skundą ir panaikinus Įsakymą ir juo taikomą nurodymą, teismo sprendimo nebūtų įmanoma įgyvendinti, kadangi tuo metu dauguma fizinių asmenų bankroto procesų galbūt jau būtų pasibaigę. Nesustabdžius Įsakymo galiojimo, pareiškėjas bus priverstas atsistatydinti iš fizinių asmenų bankroto proceso. Tenkinus pareiškėjo skundą ir pripažinus Įsakymą, kuriuo nustatytas įpareigojimas pareiškėjui atsistatydinti iš fizinių asmenų bankroto procesų, negaliojančiu, atsirastų itin didelė žala fizinių asmenų bankroto procesams, o teismo sprendimas nesukeltų pareiškėjo skundu prašomų padarinių, nes dauguma fizinių asmenų bankroto procesų tikėtina jau būtų pasibaigę, nors dėl Įsakyme taikomo nurodymo šios procedūros būtų nepagrįstai užtęstos.
Pareiškėjas nurodo, kad šiuo metu nėra priimti sprendimai dėl pareiškėjo atstatydinimo iš bankroto procesų. Nesustabdžius Įsakymo galiojimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, net ir tenkinus pareiškėjo skundą ir panaikinus Įsakymą, visiškai atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį būtų neįmanoma, nes pareiškėjas nebeturėtų objektyvios galimybės administruoti tuos fizinių asmenų bankroto procesus, iš kurių administravimo buvo atstatydintas remiantis Įsakymu, ginčijamu šioje byloje, todėl patirtų akivaizdžius turtinius praradimus. Šiuo aspektu teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Pavyzdžiui, vienoje iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtų bylų konstatuota, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo iki bylos išnagrinėjimo, vėliau teismui net ir tenkinus skundą, visiškai atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį būtų neįmanoma. Pareiškėjas nurodo, kad nebeturėtų galimybės administruoti bankroto procesus, iš kurių administravimo būtų atstatydintas, patirtų akivaizdžių nuostolių dėl negalėjimo vykdyti savo vienintelės (bankroto administravimo) veiklos. Tuo atveju, jeigu teismas patenkins pareiškėjo skundą, tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjui padarytą turtinę žalą (negautas pajamas) ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį gali būti iš esmės neįmanoma (2020 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020).
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
Tarnyba nurodo, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė jokių įrodymų, tikėtinai pagrindžiančių reikalavimo pagrįstumą. Pareiškėjas iš esmės remiasi pozicija, kad teismas turėjo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei ignoruoti FABĮ 13 straipsnio 9 dalyje ir Įstatymo 129 straipsnio 2 dalyje nustatytą imperatyvą dėl veiklos formos vien todėl, kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir pagrįstai manė, jog tinkamai įvykdė visus teisės aktų nustatytus reikalavimus, susijusius su vienos iš veiklos formų pasirinkimu. Toks teiginys neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų. Kiekvieno fizinio asmens nemokumo proceso trukmė yra nustatyta mokumo atkūrimo plane (FABĮ 7 str. 5 d.), todėl nemokumo administratoriaus pasikeitimas iš esmės nelemia fizinio asmens bankroto proceso trukmės.
Tarnybos teigimu, pareiškėjas remiasi tik abstrakčiais teiginiais bei nepateikia jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad fizinių asmenų procesas bus užvilkintas dėl nemokumo administratoriaus pakeitimo. Pareiškėjas administruoja tik trijų fizinių asmenų bankroto procesus, todėl jų perdavimas kitam nemokumo administratoriui neturėtų jam sudaryti reikšmingų sunkumų. Atskirajame skunde nurodytos prielaidos, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinių pasekmių (netekti dalies pajamų iš administruojamų fizinių asmenų), savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu neįrodoma, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo J. R. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Tarnybos 2022 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. V4-58 „Dėl nurodymo nemokumo administratoriui J. R. skyrimo“ galiojimą, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo reikalavimo pobūdį ir išnagrinėjęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentus, padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes pareiškėjas neįrodė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir laikosi pozicijos, kad jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės turėjo būti patenkintas.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019); teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016); asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).
Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje; be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017; kt.).
Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais <...>, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017; kt.).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, nagrinėjo, ar yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl Įsakymo galiojimo ir dėl to skundžiamoje nutartyje pasisakė. Todėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde, prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, atskirajame skunde ir atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog yra kilusi reali grėsmė, kad netaikant pareiškėjo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta pareiškėjui neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Pareiškėjas byloje ginčija Įsakymą, kuriuo nuspręsta jam skirti Įstatymo 136 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą nurodymą – nedelsiant atsistatydinti iš trijų fizinių asmenų bankroto procesų teisės aktuose nustatytais terminais ir apie tai informuoti atsakovą. Pareiškėjas galbūt kilsiančią žalą grindžia tuo, kad jis bus priverstas atsistatydinti iš fizinių asmenų bankroto procesų, šių asmenų bankroto procese bus skiriamas naujas bankroto administratorius, tai užvilkins vykdomus bankroto procesus bei pažeis asmenų teises. Pareiškėjo vertinimu, Įsakymą teismo sprendimu pripažinus negaliojančiu, bet nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, toks sprendimas nebesukeltų prašomų teisinių padarinių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių konkrečių duomenų ar skaičiavimų apie galinčią kilti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, kuri kiltų pareiškėjui nesustabdžius Įsakymo galiojimo. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo spręsti, jog nesustabdžius Įsakymo galiojimo pareiškėjas, kaip nemokumo administratorius, negalėtų verstis nemokumo administratoriaus veikla administruodamas juridinių asmenų nemokumo procesus, neturėtų pajamų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie jam galinčius kilti žymius nuostolius netekus pajamų atsisakius dalies profesinės veiklos.
Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę taip pat grindžia žala, kilsiančia užvilkinus jo administruojamus fizinių asmenų bankroto procesus bei asmenų teisių pažeidimais, tačiau nepateikia jokių konkrečių duomenų apie objektyvią galinčią kilti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą būtent pareiškėjui (nagrinėjamu atveju aktuali kilsianti žala pareiškėjui, o ne kitiems asmenims). FABĮ nustatyta aiški fizinio asmens bankroto administratoriaus atsistatydinimo ir naujo bankroto administratoriaus paskyrimo tvarka (14 str.).
Iš pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės galima daryti išvadą, jog pareiškėjas siekia, kad būtų laikinai sureguliuota padėtis, susijusi su ginčytinais teisiniais santykiais.
Aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo projekto bei Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo Nr. VIII-1031 pakeitimo įstatymo projekto“ nurodyta, kad atsižvelgiant į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo administraciniame procese Nr. (89)8, ABTĮ projekto 70 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, siūloma įtvirtinti nuostatą, numatytą Vokietijos Federacinės Respublikos administracinių bylų teisenos kodekse – reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Ši nuostata suteiktų teisę teismui užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., teismo įpareigojimas pašalinti duomenis iš registro, kol nėra išspręstas ginčas). Tai, be kita ko, reiškia, kad net jei administracinis aktas yra įvykdytas, teismas galėtų pritaikyti tokias reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios laikinai sureguliuotų ginčo padėtį ir grąžintų viską į anksčiau (iki administracinio akto įvykdymo) buvusią situaciją.
Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijoje Nr. R (89)8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ įtvirtintas principas, kad teismas, spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo (reikalavimo užtikrinimo priemonės), atsižvelgia į visas svarbias aplinkybes ir interesus, ir laikinosios apsaugos priemonės (reikalavimo užtikrinimo priemonės) gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas padarytų didelę žalą, kurią sunkiai būtų galima atlyginti, ir jei yra pakankamai svarių akto neteisėtumo įrodymų.
Apibendrinant konstatuotina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių). Šiuo atveju pareiškėjas taip pat turi įrodyti būtiną reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygą, t. y. kad nesiėmus užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis administracinėse bylose Nr. AS-917-552/2017 ir Nr. eAS-924-552/2017), tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad pareiškėjas patirs žymias finansines bei materialines pasekmes, jei Įsakymo galiojimas nebus sustabdytas, kol byla nagrinėjama teisme.
Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, atsakovo atsikirtimus į atskirąjį skundą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra nepagrįstas ir dėl to netenkintinas. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. R. (J. R.) atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.