Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. E. Q. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. E. Q. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 139 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad jis neturi realios galimybės įvykdyti skundžiamu sprendimu nustatyto įpareigojimo, t. y. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. išvykti į (duomenys neskelbtini), nes jo su (duomenys neskelbtini) nesieja jokie ryšiai, jis neturi kilmės valstybėje nei gyvenamosios vietos, nei pragyvenimo šaltinio, o neįvykdžius nustatyto įpareigojimo pareiškėjo atžvilgiu bus pritaikytas priverstinis išsiuntimas iš šalies.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-5266-484/2017 dėl atsisakymo išduoti (pratęsti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir įpareigoti Imigracijos reikalų skyrių priimti naują sprendimą. Pareiškėjas paaiškina, kad, jei šioje byloje bus konstatuota, jog pareiškėjo skundas pagrįstas, Migracijos valdybos sprendimas dėl jo grąžinimo bus laikytinas neteisėtu, tačiau pareiškėjas nebegalės įvykdyti teismo sprendimo, nes jau bus išsiųstas iš šalies. Pareiškėjas pažymi, kad yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-35961-897/2017 dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo, todėl civilinės bylos nagrinėjimo laikotarpiu jam svarbu būti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodo, kad ABTĮ tiesiogiai nenumato, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų taikomos tik tiems aktams, kurie yra vykdomi priverstinai. Pareiškėjas paaiškina, kad Lietuvoje gyvena nuo 2011 m., su Lietuva yra susijęs socialiniais ir ekonominiais ryšiais, šioje šalyje studijuoja, turi pragyvenimo šaltinį, šioje šalyje gyvena jo nepilnametė dukra. Pareiškėjas daro išvadą, kad laikinai sustabdžius ginčijamo sprendimo vykdymą, nebus pažeistas proporcingumo principas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė, kad būtų taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimui Nr. 10-SP9-118, kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, t. y. kad šio skundžiamo sprendimo galiojimas būtų laikinai sustabdytas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, konstatavęs, kad skundžiamas aktas nėra vykdomas priverstinai, o reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų proporcinga.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonė, be kita ko, gali būti ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui, (duomenys neskelbtini) piliečiui, nuo 2012 metų buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2017 m.rugsėjo 4 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. (15/4-1)-3I-756900335) atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi A. E. Q. Lietuvos Respublikoje nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. gyvena neteisėtai, tai atsakovas skundžiamu sprendimu įpareigojo jį savanoriškai išvykti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (žr., pvz., 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008). Įvertinus tai, kad pareiškėjas šiuo metu apskritai neturi išduoto leidimo laikinai gyventi, darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo galiojimo sustabdymas nesuteiks pagrindo pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslai. Taip pat pažymėtina, kad skundžiamu aktu nustatytas įpareigojimo išvykti terminas pareiškėjo iniciatyva gali būti pratęsiamas teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje ginčijamo sprendimo galiojimo sustabdymas pareiškėjo siekiamų pasekmių (likti Lietuvos Respublikoje) nesukelia ir negali sukelti.

Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių (argumentų), kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomo reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tai, kad su (duomenys neskelbtini) pareiškėjo nesieja jokie ryšiai, negali būti laikoma pakankamu pagrindu toliau leisti pareiškėjui neteisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo argumentai dėl jo studijų, darbo bei bendravimo su nepilnamete dukra yra subjektyvūs, ir kaip matyti iš kitų duomenų administracinėje byloje, nepagrįsti objektyviais įrodymais. Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5266-484/2017, pareiškėjas turės teisę grįžti į Lietuvą, o patirtą žalą išsiieškoti iš valstybės.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta tokių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti šį prašymą.

Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutarties dalis, kurioje teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. E. Q. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.