- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-22
- Bylos Nr.
- e2YT-11328-1134/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06803-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marina Vladimircevienė
- Pareiškėjas
- M. B. G.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos M. B. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė
Šalies argumentai
1. pareiškėja M. B. G. kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis H. K. (taip pat žinomos kaip E. K.), gimęs Raseiniuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
2. Nurodė, kad pareiškėja Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėja prašyme dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nurodė bei Migracijos departamentui pateikė turimus dokumentus, patvirtinančius, jog jos senelis H. K. (taip pat žinomas kaip E. K.), gimęs Raseiniuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, nurodė, kad pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti pareiškėjos senelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
3. Kaip nurodoma, pareiškėja siekdama surinkti įrodymus, patvirtinančius savo senelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, kreipėsi į kompetentingas institucijas: Lietuvos centrinį valstybės archyvą, Kauno regioninį valstybės archyvą, Lietuvos valstybės istorijos archyvą. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė 2022 m. kovo 2 d. pažymą Nr. R4-714 „Dėl duomenų apie E. K. pateikimo“ kartu su „Royal Mail Lines, Limited“ emigracijos biuro Kaune archyviniame fonde, asmenų, išvažiavusių į užsienį, sąrašų byloje esančio 1929 m. sąrašo kopija. Daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad E. (E.) K. (K.) gyveno Lietuvoje, dokumentų apie jam išduotus vidaus ar užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta. Kauno regioninis valstybės archyvas pateikė 2022 m. balandžio 27 d. pažymą Nr. V10-1022 „Dėl pilietybės“, kurioje nurodoma, jog archyve saugomuose Kauno gubernijos įstaigų ir 1919-1940 metų Kauno miesto savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose žinių apie E. K. gyvenimą Lietuvoje ir pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. pagal pateiktus duomenis nerasta. 1919-1940 metų Raseinių apskrities įstaigų ir užsienio pasų išdavimo dokumentai Kauno regioniniame valstybės archyve nesaugomi. Lietuvos valstybės istorijos archyvas pateikė 2022 m. balandžio 11 d. atsakymą, kuriame nurodoma, jog Lietuvos valstybės istorijos archyvas Raseinių ir Kelmės žydų bendruomenių 1900-1901 metų metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti archyvo pažymos apie E. K. (K.), Z. sūnaus gimimą negali. Pasak pareiškėjos, aukščiau minėtos įstaigos neturėjo ir negalėjo pateikti duomenų, tiesiogiai patvirtinančių, jog jos senelis H. K. (taip pat žinomas kaip E. K.), gimęs Raseiniuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Kitų pareiškėjos turimų ir Migracijos departamentui pateiktų dokumentų Migracijos departamentui nepakako nustatyti, jog jos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja neturi kitų galimybių (ne teismo tvarka) patvirtinti fakto, jog jos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjos teigimu, aplinkybę, jog jos senelis H. K. (taip pat žinomas kaip E. K.), gimęs Raseiniuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis patvirtina šie įrodymai: 1) kartu su Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. kovo 2 d. pažyma Nr. R4-714 „Dėl duomenų apie E. K. pateikimo“ gauta Kauno archyviniame fonde, asmenų, išvažiavusių į užsienį, sąrašų byloje esančio 1929 m. sąrašo kopija. Minėtame sąraše įrašytas pareiškėjos senelis E. K., 28 metų amžiaus, 1929 metais išvykęs iš Kauno per Londoną į Keiptauną (Pietų Afrikos Respubliką); 2) ištrauka iš 1940 m. sausio 26 d. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio, kurioje nurodoma, kad E. K. (taip pat žinomas kaip H. K.) ketina kreiptis dėl natūralizacijos Pietų Afrikoje; 3) ištrauka iš 1951 m. sausio 26 d. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio, kurioje nurodoma, jog H. K. gimė Lietuvoje, pilietybė – Lietuvos, natūralizacijos liudijimo Nr. 34399 išdavimo data – 1950 m. balandžio 6 d; 4) H. K. Pietų Afrikoje išduotas natūralizacijos liudijimas Nr. 34399, kuriame nurodoma, kad H. K. gimė (duomenys neskelbtini) Raseiniuose, Lietuvoje, pilietybė prieš natūralizaciją – Lietuvos; 5) pareiškėjos senelio H. E. K. pranešimo apie mirtį kopija, kurioje nurodoma, jog H. E. K. gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, mirė – (duomenys neskelbtini) Johanesburge (Pietų Afrikos Respublikoje), H. E. K. sūnus – J. J. K. (Pareiškėjos tėvas), H. E. K. tėvai – Z. K. ir L. K.; 6) 2022 m. balandžio 20 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie pareiškėjos senelio tėvo mirtį Nr. (P1-2648)P2-4561, kurioje nurodoma, jog žydų bendruomenių archyviniame fonde, Raseinių žydų bendruomenės mirties metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) Raseiniuose mirė 65 metų amžiaus Z. K., Z. sūnus. Pastaboje nurodoma, jog Z. K. buvo žydų tautybės Lietuvos pilietis.
5. Kaip nurodoma, pareiškime pateiktų įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjos senelis gimė ir gyveno Lietuvoje, išvyko į Pietų Afriką būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, Lietuvos Respublikos piliečio statusu buvo pripažįstamas Pietų Afrikoje. Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjos senelio tėvas (t. y. pareiškėjos prosenelis) buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi pateiktų įrodymų visuma, pareiškėjos teigimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jos senelis atitiko 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1, 4 punktų kriterijus ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. kovo 2 d. pažymoje Nr. R4-714 „Dėl duomenų apie E. K. pateikimo“ nurodyta, jog dokumentų apie pareiškėjos senelio netektą Lietuvos Respublikos pilietybę archyve saugomuose fonduose nerasta. Vadinasi, pareiškėjos senelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d.
Šalies argumentai
6. Teisme gautas suinteresuoto asmens Migracijos departamento atsiliepimas, kuriame su pareiškėjos pareiškimu nesutinka. Nurodė, kad pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, kad Migracijos departamento 2023 m. vasario 27 d. pranešimu prašomus pateikti dokumentus pareiškėja bandė gauti ar prašomų dokumentų nėra galimybės atkurti – nėra pateiktas tai patvirtinantis susirašinėjimas su Jungtinės Karalystės ir kitų šalių valstybinėmis institucijomis, todėl pareiškėjos pareiškimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnio nuostatų. Pažymėjo, kad Migracijos departamento direktorius sprendimu nekonstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra asmens iki 1940 m. birželio 15 d. buvusio Lietuvos Respublikos piliečiu palikuonis, ši aplinkybė nebuvo konstatuota ir Migracijos departamento 2023 m. vasario 27 d. pranešime, dar daugiau – pačiame pranešime konstatuota, kad šis pranešimas nelaikytinas Migracijos departamento sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Esant minėtoms aplinkybėms suinteresuotas asmuo konstatavo, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą dėl minėto juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir pareiškėjos pareiškimas neatitinka CPK 445 straipsnio nuostatų, todėl pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėtų būti paliktas nenagrinėtu.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas 2023 m. birželio 12 d. nutartimi skyrė bylą nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2023 m. birželio 22 d. 14:30 val.; šalims pasiūlyta iki 2023 m. birželio 19 d. pateikti visus su ginču susijusius įrodymus/prašymus (jeigu tokių būtų), tačiau iki šio sprendimo priėmimo jokių papildomų paaiškinimų/įrodymų teisme nebuvo gauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja
Pareiškimas tenkintinas.
Dėl išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos
8. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo, kaip vieną iš nesutikimo argumentų, nurodė, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas teismo sprendimu nėra galimas, kadangi pareiškėja, kreipdamiesi į teismą dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, t. y. Migracijos departamento Raštu nebuvo konstatuota, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja buvo asmens iki 1940 m. birželio 15 d. buvusio Lietuvos Respublikos piliečiu palikuone.
9. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, siekdamas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi pateikti prašymą vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas. Nurodyto įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje išvardyti dokumentai, kuriuos būtina pridėti kartu su prašymu, kai asmeniui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, tarp jų – dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis (2 punktas).
10. Dokumentais, patvirtinančiais, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, laikytini: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis). Jeigu šių nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis).
11. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, t. y. Migracijos departamentas, konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Taigi Pilietybės įstatyme yra imperatyviai nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka.
12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (nauja redakcija nuo 2023 m. vasario 3 d.) (toliau – Aprašas) 13 punkte nurodyta, kad institucijos, priimančios ir nagrinėjančios asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ar pranešimus ir prie jų pridėtus dokumentus, turi teisę pareikalauti iš asmens pateikti šiuos dokumentus priimančioms ar nagrinėjančioms institucijoms papildomų dokumentų, patvirtinančių Pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis. Tokiu atveju Aprašo 80 punkte nustatytų terminų skaičiavimas nepradedamas, o pradėtas skaičiuoti terminas sustabdomas ir tęsiamas nuo papildomų dokumentų ir (ar) patikslintų duomenų gavimo atitinkamoje institucijoje dienos (Aprašo 81 straipsnis). Aprašo 80 punkte nurodyta, kad asmens prašymas išduoti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymas išduoti lietuvių kilmės pažymėjimą ir prie jo pridedami dokumentai turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl teisės atkurti pilietybę pažymėjimo arba lietuvių kilmės pažymėjimo išdavimo priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo atitinkamo prašymo priėmimo Migracijos departamente ar konsulinėje įstaigoje dienos. Aprašo 82 punkte nustatyta, kad jeigu Migracijos departamentas priima sprendimą nutraukti prašymo nagrinėjimą ar neišduoti arba nepakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimo arba lietuvių kilmės pažymėjimo, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas arba darbuotojas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo nutraukti prašymo nagrinėjimą ar neišduoti arba nepakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimo arba lietuvių kilmės pažymėjimo priėmimo išsiunčia prašymą pateikusiam asmeniui šį sprendimą per MIGRIS.
13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Kartu su prašymu pateikė duomenis, kad kreipėsi į šias įstaigas: Lietuvos centrinį valstybės archyvą, Kauno regioninį valstybės archyvą, Lietuvos valstybės istorijos archyvą.
14. Kauno regioninis valstybės archyvas pateikė 2022 m. balandžio 27 d. pažymą Nr. V10-1022 „Dėl pilietybės“, kurioje nurodoma, jog archyve saugomuose Kauno gubernijos įstaigų ir 1919-1940 metų Kauno miesto savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose žinių apie E. K. gyvenimą Lietuvoje ir pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. pagal pateiktus duomenis nerasta. 1919-1940 metų Raseinių apskrities įstaigų ir užsienio pasų išdavimo dokumentai Kauno regioniniame valstybės archyve nesaugomi.
15. Lietuvos valstybės istorijos archyvas pateikė 2022 m. balandžio 11 d. atsakymą, kuriame nurodoma, jog Lietuvos valstybės istorijos archyvas Raseinių ir Kelmės žydų bendruomenių 1900-1901 metų metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti archyvo pažymos apie E. K. (K.), Z. sūnaus gimimą negali. Iš 2022 m. balandžio 20 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymos apie pareiškėjos senelio tėvo mirtį Nr. (P1-2648)P2-4561 matyti, jog žydų bendruomenių archyviniame fonde, Raseinių žydų bendruomenės mirties metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) Raseiniuose mirė 65 metų amžiaus Z. K., Z. sūnus. Pastaboje nurodoma, jog Z. K. buvo žydų tautybės Lietuvos pilietis.
16. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė 2022 m. kovo 2 d. pažymą Nr. R4-714 „Dėl duomenų apie E. K. pateikimo“ kartu su „Royal Mail Lines, Limited“ emigracijos biuro Kaune archyviniame fonde, asmenų, išvažiavusių į užsienį, sąrašų byloje esančio 1929 m. sąrašo kopija. Daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad E. (E.) K. (K.) gyveno Lietuvoje, dokumentų apie jam išduotus vidaus ar užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta. Toje pačioje Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje „Dėl duomenų apie E. K. pateikimo“ gauta Kauno archyviniame fonde, asmenų, išvažiavusių į užsienį, sąrašų byloje esančio 1929 m. sąrašo kopijoje įrašyta, kad pareiškėjos senelis E. K., 28 metų amžiaus, 1929 metais išvyko iš Kauno per Londoną į Keiptauną (Pietų Afrikos Respubliką).
17. Iš 1940 m. sausio 26 d. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio ištraukos matyti, kad E. K. (taip pat žinomas kaip H. K.) ketina kreiptis dėl natūralizacijos Pietų Afrikoje.
18. Iš 1951 m. sausio 26 d. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio ištraukos matyti, jog H. K. gimė Lietuvoje, pilietybė – Lietuvos, natūralizacijos liudijimo Nr. 34399 išdavimo data – 1950 m. balandžio 6 d. H. K. vardu Pietų Afrikoje išduotas natūralizacijos liudijimas Nr. 34399, kuriame nurodoma, kad H. K. gimė (duomenys neskelbtini) Raseiniuose, Lietuvoje, pilietybė prieš natūralizaciją – Lietuvos.
19. Iš pareiškėjos senelio H. E. K. pranešimo apie mirtį kopija matyti, jog H. E. K. gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, mirė – (duomenys neskelbtini) Johanesburge (Pietų Afrikos Respublikoje), H. E. K. sūnus – J. J. K.(Pareiškėjos tėvas), H. E. K. tėvai – Z. K. ir L. K..
20. Iš 2022 m. balandžio 20 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymos apie pareiškėjos senelio tėvo mirtį Nr. (P1-2648)P2-4561 matyti, jog žydų bendruomenių archyviniame fonde, Raseinių žydų bendruomenės mirties metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) Raseiniuose mirė 65 metų amžiaus Z. K., Z. sūnus. Pastaboje nurodoma, jog Z. K. buvo žydų tautybės Lietuvos pilietis.
21. Migracijos departamentas 2023 m. vasario 27 d. Raštu paprašė pareiškėjos papildomai pateikti dokumentus: 1) M. B. G. geresnės kokybės paso notarine tvarka patvirtintą kopiją arba dokumentus, patvirtinančius, kad M. B. K., gim. (duomenys neskelbtini) Johanesburge, ir M. b. G., gim. (duomenys neskelbtini), kuriai 2014 m. rugsėjo 11 d. išduotas Pietų Afrikos Respublikos pasas Nr. A04338187, yra tas pats asmuo; 2) E. K., gim. (duomenys neskelbtini) Raseiniuose, gimimo liudijimą; 3) dokumentus, patvirtinančius, kad E. K., gim. (duomenys neskelbtini) Raseiniuose, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtina: a) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; b) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; c) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; d) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; e) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d.; f) jeigu ankščiau nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Nurodytame Migracijos departamento rašte Nr. 2210-PIL ATK-0105 pažymėta, kad per vienerius metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus išsiuntimo dienos nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas bus nutrauktas. Taip pat Migracijos departamentas minėta rašte nurodė, kad šis raštas nelaikytinas Migracijos departamento priimtu sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį.
22. Taigi, minėtu Raštu pareiškėja buvo informuota, kad jos prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas sustabdomas ir bus tęsiamas nuo papildomų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos.
23. Teismas konstatuoja, kad suinteresuoto asmens argumentai, jog pareiškėja nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, yra nepagrįsti. Teismas pažymi, kad Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje aiškiai nurodyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
24. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos teismų praktikoje, kad Migracijos departamento raštai, kuriais prašoma pateikti papildomus duomenis, kurių pareiškėjai neturi, sudaro procesines prielaidas kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir tai nelaikytina išankstinės tvarkos nesilaikymu (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-440-933/2020; 2020 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1397-643/2020; 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1611-567/2020).
25. Migracijos departamento 2023 m. vasario 27 d. Raštas patvirtina, jog pareiškėjos turimų ir Migracijos departamentui pateiktų dokumentų nepakako nustatyti, jog pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, bei priimti sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjai atkūrimo. Rašte Migracijos departamentas, kaip jau minėta, prašė pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad E. K., gim. (duomenys neskelbtini) Raseiniuose, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi pareiškėja, neturėdama prašomų pateikti papildomų dokumentų, turėjo procesinę teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis).
26. Be to, kaip nustatyta iš suinteresuoto asmens atsiliepimo į prašymą, suinteresuoto asmens pozicija dėl pareiškėjos turimų dokumentų nepasikeitė, t. y. suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėja su savo pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepateikė jokių įrodymų, kad Migracijos departamento Raštu prašomus dokumentus ji bandė gauti – nėra pateiktas tai patvirtinantis susirašinėjimas su Lietuvos ir užsienio institucijomis, todėl mano, kad pareiškėjos pareiškimas neatitinka pareiškimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo keliamų sąlygų.
27. Pareiškėja pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodė, kad Migracijos departamentui yra pateikusi visus turimus dokumentus Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1–2 dalies ir 7 straipsnio 4 punkto nustatytu pagrindu ir kitos galimybės įrodyti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimą neturi, todėl ir kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas teismine tvarka nepažeidžia valdžių padalijimo
28. Juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas teismine tvarka nepažeidžia valdžių padalijimo principo, kadangi sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra įgaliotas priimti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras (Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punktas), o ne teismas. Pažymėtina, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nereiškia, jog pareiškėjai automatiškai yra atkuriama Lietuvos Respublikos pilietybė. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslas yra ne pažeistos materialiosios subjektinės teisės gynimas, o tinkamas tam tikrų materialiosios teisės normų įgyvendinimas, jų administravimas, tam tikrų sąlygų joms įgyvendinti, siekiant įtvirtinti tam tikras materialines subjektinės teises, konstatavimas bei įtvirtinimas. Pagal ypatingosios teisenos taisykles sprendžiamos tiktai tokios civilinės bylos, kuriose nėra ginčo dėl materialinės teisės, byloje nėra šalių su priešingais interesais – nes tai vienašalė teisena, o bylą inicijuoja asmuo, kurio teisių niekas nėra pažeidęs ir neginčija. Tai reiškia, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nėra sprendžiamas šalių ginčas dėl teisės, o tik dėl tam tikros subjektyvinės teisės patvirtinimo..
29. Migracijos departamento 2023 m. vasario 27 d. Raštas patvirtina, jog pareiškėjos turimų ir Migracijos departamentui pateiktų dokumentų nepakako nustatyti, jog pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, bei priimti sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjai atkūrimo. Rašte Migracijos departamentas, kaip jau minėta, prašė pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad E. K., gim. (duomenys neskelbtini) Raseiniuose, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
30. Taigi, nepriklausomai nuo to, jog Migracijos departamento Rašte nurodoma, kad „šis raštas nelaikytinas Migracijos departamento priimtu sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį“, įvertinus šio Rašto turinį, teismo vertinimu, šis Migracijos departamento Raštas savo turiniu atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą sąlygą kreipimuisi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
31. Taigi teismas daro išvadą, kad pareiškėja, neturėdama tiesioginių įrodymų, jog pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes vien pareiškėjos turimų dokumentų pagrindu Migracijos departamentas nepriėmė galutinio sprendimo dėl pilietybės (ne)atkūrimo, iš esmės, nors ir netiesiogiai, konstatavęs, jog turimų dokumentų nepakanka pilietybės atkūrimui (pareikalavęs papildomų dokumentų). Teismo vertinimu, šiuo atveju papildomas suinteresuoto asmens informavimas apie ketinimą neteikti daugiau dokumentų, kurių pareiškėja neturi, ir galutinio sprendimo laukimas pareiškėjai būtų betikslis ir, teismo vertinimu, būtų pernelyg formalus. Pažymėtina, kad iš esmės tokios pozicijos laikosi ir aukštesnės instancijos teismai panašaus pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1280-854/2020; 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1611-567/2020; Panevėžio apygardos teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-523-739/2020). Taigi, atsižvelgus į tai kas išdėstyta, pareiškėja laikėsi išankstinės prašymo ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir pareiškėjos pareiškimas atitinka CPK 445 straipsnio nuostatas.
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
32. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę.
33. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi tik kai: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).
34. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176-185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).
35. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismas, nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, turi vertinti visą bylos medžiagą pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Taigi, teismas gali atitinkamą faktą pripažinti nustatytu tik įsitikinęs, kad iš įrodymų visumos tokį faktą galima pripažinti (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-421/2016, 32 punktas).
36. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas).
37. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja M. B. G. kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis H. K. (taip pat žinomos kaip E. K.), gimęs Raseiniuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Prašymui pagrįsti pateikė: 1) Kauno regioninio valstybės archyvo 2022 m. balandžio 27 d. pažymą Nr. V10-1022 „Dėl pilietybės“, kurioje nurodoma, jog archyve saugomuose Kauno gubernijos įstaigų ir 1919-1940 metų Kauno miesto savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose žinių apie E. K. gyvenimą Lietuvoje ir pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. pagal pateiktus duomenis nerasta. 1919-1940 metų Raseinių apskrities įstaigų ir užsienio pasų išdavimo dokumentai Kauno regioniniame valstybės archyve nesaugomi; 2) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2022 m. balandžio 11 d. atsakymą, kuriame nurodoma, jog Lietuvos valstybės istorijos archyvas Raseinių ir Kelmės žydų bendruomenių 1900-1901 metų metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti archyvo pažymos apie E. K. (K.), Z. sūnaus gimimą negali; 3) 2022 m. balandžio 20 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą apie pareiškėjos senelio tėvo mirtį Nr. (P1-2648)P2-4561, iš kurios matyti, jog žydų bendruomenių archyviniame fonde, Raseinių žydų bendruomenės mirties metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) Raseiniuose mirė 65 metų amžiaus Z. K., Z. sūnus. Pastaboje nurodoma, jog Z. K. buvo žydų tautybės Lietuvos pilietis; 4) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. kovo 2 d. pažymą Nr. R4-714 „Dėl duomenų apie E. K. pateikimo“ kartu su „Royal Mail Lines, Limited“ emigracijos biuro Kaune archyviniame fonde, asmenų, išvažiavusių į užsienį, sąrašų byloje esančio 1929 m. sąrašo kopiją, kurioje dokumentų, patvirtinančių, kad E. (E.) K. (K.) gyveno Lietuvoje, dokumentų apie jam išduotus vidaus ar užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta. Tačiau toje pačioje Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje „Dėl duomenų apie E. K. pateikimo“ nurodoma, kad iš 1929 m. asmenų, išvažiavusių į užsienį, sąrašo kopijos matyti, jog pareiškėjos senelis E. K., 28 metų amžiaus, 1929 metais išvyko iš Kauno per Londoną į Keiptauną (Pietų Afrikos Respubliką); 5) 1940 m. sausio 26 d. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio ištrauką, iš kurios matyti, kad E. K. (taip pat žinomas kaip H. K.) ketina kreiptis dėl natūralizacijos Pietų Afrikoje; 6) 1951 m. sausio 26 d. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio ištrauką, iš kurios matyti, jog H. K. gimė Lietuvoje, pilietybė – Lietuvos, natūralizacijos liudijimo Nr. 34399 išdavimo data – 1950 m. balandžio 6 d. H. K. vardu Pietų Afrikoje išduotas natūralizacijos liudijimas Nr. 34399, kuriame nurodoma, kad H. K. gimė (duomenys neskelbtini) Raseiniuose, Lietuvoje, pilietybė prieš natūralizaciją – Lietuvos; 7) H. E. K. pranešimo apie mirtį kopiją, kurioje nurodoma, jog H. E. K. gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, mirė – (duomenys neskelbtini) Johanesburge (Pietų Afrikos Respublikoje), H. E. K. sūnus – J. J. K. (Pareiškėjos tėvas), H. E. K. tėvai – Z. K. ir L. K.; 8) 2022 m. balandžio 20 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą apie pareiškėjos senelio tėvo mirtį Nr. (P1-2648)P2-4561, iš kurios matyti, jog žydų bendruomenių archyviniame fonde, Raseinių žydų bendruomenės mirties metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) Raseiniuose mirė 65 metų amžiaus Z. K., Z. sūnus. Pastaboje nurodoma, jog Z. K. buvo žydų tautybės Lietuvos pilietis.
38. Taigi, kaip minėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Vadinasi, jeigu pareiškėja turėtų neginčijamus dokumentus, patvirtinančius jos senelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, tai jai nereikėtų savo teisių ginti teismine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023).
39. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.
40. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialią konstitucinę doktriną, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais, 1994 m. balandžio 13 d. nutarime pilietybę apibūdino taip: pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba.
41. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime išaiškinta, kad pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma. Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai.
42. Tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius. Pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
43. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis).
44. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis).
45. Remiantis Pilietybės įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnį, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (2 dalis); Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama, jeigu yra šio įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte nurodytų aplinkybių (3 dalis); Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik vieną kartą (4 dalis).
46. Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reglamentuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.
47. Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).
48. Pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.
49. Pažymėtina, kad tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 punktas).
50. Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 punktas).
51. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1940 m. sausio 26 d. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio ištraukoje nurodyta, kad E. K. (taip pat žinomas kaip H. K.) ketina kreiptis dėl natūralizacijos Pietų Afrikoje. 1951 m. sausio 26 d. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio ištraukoje nurodyta, jog H. K. gimė Lietuvoje, pilietybė – Lietuvos, natūralizacijos liudijimo Nr. 34399 išdavimo data – 1950 m. balandžio 6 d. H. K. vardu Pietų Afrikoje išduotas natūralizacijos liudijimas Nr. 34399, kuriame nurodoma, kad H. K. gimė (duomenys neskelbtini) Raseiniuose, Lietuvoje, pilietybė prieš natūralizaciją – Lietuvos. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad užsienio valstybėje išduoti dokumentai, kuriuose nurodyta informacija apie asmens pilietybę (natūralizacijos liudijimas), yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, šie dokumentai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje išvardytus Lietuvos Respublikos pilietybės buvimą patvirtinančius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023).
52. Į bylą taip pat yra pateikta H. E. K. pranešimo apie mirtį kopija, kurioje nurodoma, jog H. E. K. gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, mirė – (duomenys neskelbtini) Johanesburge (Pietų Afrikos Respublikoje), H. E. K. sūnus – J. J. K. (Pareiškėjos tėvas), H. E. K. tėvai – Z. K. ir L. K.. Iš 2022 m. balandžio 20 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymos apie pareiškėjos senelio tėvo mirtį Nr. (P1-2648)P2-4561, matyti, jog žydų bendruomenių archyviniame fonde, Raseinių žydų bendruomenės mirties metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) Raseiniuose mirė 65 metų amžiaus Z. K., Z. sūnus. Pastaboje nurodoma, jog Z. K. buvo žydų tautybės Lietuvos pilietis. Taigi, pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio nuostatas pareiškėjos senelis pateko į asmenų, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, kategoriją (Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 punktas), taip pat pareiškėjos senelis, kaip Lietuvos piliečio vaikas, turėjo būti pripažįstamas Lietuvos piliečiu pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktą.
53. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui esminę reikšmę turi informacija, ar asmuo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokio asmens sąvoka neapima tik asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Tokias aplinkybes pareiškėjos senelio atžvilgiu patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Priešingai, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022-03-02 pažymoje Nr. R4-714 „Dėl duomenų apie E. K. pateikimo“ nurodyta, jog dokumentų apie pareiškėjos senelio netektą Lietuvos Respublikos pilietybę archyve saugomuose fonduose nerasta.
54. Be to, pareiškėjos prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti, pareiškėja taip pat pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. kovo 2 d. pažymą Nr. R4-714 „Dėl duomenų apie E. K. pateikimo“, kurioje nurodoma, kad iš 1929 m. asmenų, išvažiavusių į užsienį, sąrašo kopijos matyti, jog pareiškėjos senelis E. K., 28 metų amžiaus, 1929 metais išvyko iš Kauno per Londoną į Keiptauną (Pietų Afrikos Respubliką). 1919 m. gruodžio 23 d. priimtų Pasų įstatų 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą; 5 straipsnyje buvo nurodyta, kad pasas negali būti išduotas ne Lietuvos piliečiui, o Lietuvos piliečiai galėjo vykti į užsienį tik turėdami užsienio pasus, kurie išduodami Vidaus reikalų ministerijos ar jos įgaliotų įstaigų, atimant vidaus pasus, kurie grąžinami, pristačius užsienio pasus (Pasų įstatų 20 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023). Taigi, labiau tikėtina, jog pareiškėjos senelis, išvykdamas iš Lietuvos 1929 metais, būdamas pilnametis, turėjo Lietuvos pilietybę, nes priešingu atveju oficialiai jis ne tik nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos, bet ir keliauti iš Jungtinės Karalystės į Keiptauną (Pietų Afrikos Respubliką), jei nebūtų Lietuvos pilietis ir neturėtų asmens tapatybę patvirtinančio dokumento.
55. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas tarpukario laikotarpio teisės aktų nuostatas bei pirmiau pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio pasai buvo išduodami tik Lietuvos Respublikos piliečiams, vadinasi, byloje esant nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjos senelis galėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjos pateikti dokumentai pagrindė tikėtiną aplinkybę, kad pareiškėjos senelis, išvykdamas iš Lietuvos 1929 metais, būdamas pilnametis, turėjo Lietuvos pilietybę, nes priešingu atveju pareiškėjos senelis oficialiai ne tik nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos, bet ir keliauti iš Jungtinės Karalystės (Pasų įstatų 5 straipsnis). Priešingos aplinkybės, kad pareiškėjos senelis galėjo gyventi Lietuvoje kaip svetimos valstybės pilietis, nenustatytos. Teismas pažymi, kad tai, jog pareiškėja neturi tiesioginių dokumentų, išduotų iš Lietuvos archyvų, nereiškia, kad ji negali remtis kitais įrodymais, o suinteresuotas asmuo nenurodė teisinių argumentų, kodėl pareiškėja negalėjo remtis šiais į bylą pateiktais įrodymais.
56. Įvertinęs pareiškime nurodytus pareiškėjos paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus, teismas daro išvadą, jog yra pagrindas tenkinti pareiškėjos pareiškimą ir nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjos senelis H. K. (taip pat žinomos kaip E. K.), gimęs Raseiniuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
57. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjai yra reikalingas Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti (CPK 448 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, 279 straipsniu, 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais, teismas
nusprendžia:
pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos M. B. G., gim. (duomenys neskelbtini), senelis H. K. (taip pat žinomos kaip E. K.), gimęs Raseiniuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
Juridinis faktas pareiškėjai nustatomas siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.