- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-11
- Bylos Nr.
- 2A-1817-480/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-09396-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pirm.), Albina Rimdeikaitė (pran.), Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Atsakovas
- R. P.
- Kategorijos
- 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė), Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-84-475/2014 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovui R. P. dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama iškeldinti atsakovą su visais jam priklausančiais daiktais iš ieškovės Kauno miesto savivaldybės patikėjimo teise valdomo, Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančio pastato - sandėlio-garažo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpų, plane pažymėtų 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, G-4 ir G-2. Ieškovė nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija 2012-06-29 raštu informavo ieškovę, kad 2012-06-26 patikrinus ir apžiūrėjus (duomenys neskelbtini), esantį sandėlį-garažą 3F1p, buvo nustatyta, kad ginčo patalpose atsakovas savavališkai įsirengė gyvenamąsias patalpas, įrengė elektros srovės tiekimą, buitinių nuotekų ir geriamojo vandens tinklus. Gyventojų registro duomenimis, atsakovas nuo 2012-07-31 yra įtrauktas į neturinčių gyvenamosios vietos asmenų apskaitą Kauno mieste, jo gyvenamoji vieta ginčo patalpose niekada nebuvo ir negalėjo būti deklaruota (patalpų naudojimo paskirtis - sandėliavimo). Atsakovas ne kartą ragintas atlaisvinti ginčo patalpas, tačiau gera valia neįvykdė šio reikalavimo. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad Kauno aklųjų ir silpnaregių kombinatas leido atsakovui neterminuotai naudotis ginčo patalpomis savo nuožiūra ir jose gyventi ir kad tokia pareiga (leisti) perėjo ir ieškovui. Net ir tokiu atveju, jeigu ginčo patalpos Kauno aklųjų ir silpnaregių kombinato buvo suteiktos naudotis (vienokiomis ar kitokiomis teisėmis) atsakovo motinai, atsakovas nepateikė įrodymų, kad tokia jo motinos galimai turėta teisė perėjo ir atsakovui. Atsakovas be teisinio pagrindo ir ieškovės (teisėto ginčo patalpų valdytojo) sutikimo naudojasi valstybei nuosavybės teise priklausančiomis ginčo patalpomis, tai pažeidžia ieškovės teises valdyti, naudoti ginčo patalpas ir jomis disponuoti, todėl atsakovas turi būti iškeldintas iš ieškovės patikėjimo teise valdomų ginčo patalpų.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad 1957-1958 metais atsakovo motinai J. B. ir jos sutuoktiniui A. P., dirbusiems Kauno aklųjų ir silpnaregių kombinate, administracijos nutarimu buvo suteiktos dviejų kambarių su virtuve 25 kv. m ploto žinybinis butas ūkinės paskirties statinyje, (duomenys neskelbtini). Vėliau, gimus vaikams, be anksčiau suteiktų patalpų atsakovo motinos šeimai buvo leista naudotis ir patalpa G-4 14,49 kv. m. Iš viso šeimos užimamas plotas buvo 40,23 kv. m. Ruošiantis privatizavimui 1992 m. pastatas buvo inventorizuotas. Jam buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas nuo pat gimimo iki šiol gyvena ginčo patalpose. Nuo 1984 m. iki 1997 m. ginčo patalpose buvo deklaravęs gyvenamąją vietą. Po motinos J. B. mirties (duomenys neskelbtini) ginčo patalpose gyvena vienas, moka už vandenį, sunaudotą elektros energiją. Atsakovas, pagal 1964 m. CK 363 str. kaip darbuotojo, kuriam buvo suteikta tarnybinė patalpa, šeimos narys yra įgijęs teisę būti iškeldintas tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą. Pagal tuo metu galiojusio teisinio reglamentavimo nuostatas (1964 m. CK, LR Butų kodekso) atsakovas ir jo motina įgijo teisę naudotis gyvenamąja patalpa šios teisės nebesiejant su darbo ar tarnybos santykiais, jie turėjo pagrindą tikėtis, kad tokia teisė naudojantis patalpomis nepažeidžiant įstatymų reikalavimų nebus panaikinta ir jie nebus iškeldinti iš patalpų, nesuteikiant kitų. Ieškovei apie tai, kad atsakovas ir jo motina gyveno ir gyvena ginčo patalpose yra žinoma seniai, tai patvirtina į bylą pateikti susirašinėjimo dokumentai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės Kauno miesto savivaldybės 1500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui R. P. bei 14,00 Lt išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nustatė, kad ieškovė Kauno miesto savivaldybė patikėjimo teise valdo Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančias ginčo patalpas: pastatą - sandėlį-garažą, 135,43 kv. m bendrojo ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), patalpos, plane pažymėtos 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, G-4 ir G-2. Ginčo patalpos Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip negyvenamosios paskirties – sandėliavimo. Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto skyrius nustatęs, kad ginčo patalpose gyvena atsakovas, 2012-07-24 raštu pareikalavo pateikti dokumentus, įrodančius kokiu pagrindu jis naudojasi negyvenamomis patalpomis, arba atlaisvinti šias patalpas ir apie tai informuoti Turto skyrių. Kadangi atsakovas dokumentų, įrodančių kokiu pagrindu naudojasi negyvenamosiomis patalpomis nepateikė, patalpų neatlaisvino, 2012-11-19 raštu Turto skyrius pareikalavo atlaisvinti ginčo patalpas iki 2012-11-30 ir apie tai informuoti Turto skyrių. Pakartotinai patikrinus ginčo patalpas 2012-12-06 ir 2013-03-01 buvo nustatyta, kad atsakovas R. P. gera valia neįvykdė reikalavimo atlaisvinti savavališkai užimamas ginčo patalpas. Gyventojų registro prie VRM duomenimis, atsakovas R. P. nuo 2012-07-31 yra įtrauktas į neturinčių gyvenamosios vietos asmenų apskaitą Kauno mieste. Atsakovas 2014-01-24 kreipėsi Kauno miesto savivaldybės tarybos Teismų sprendimų ir kontrolės komisiją su prašymu sudaryti taikos sutartį, nurodydamas kelias alternatyvias siūlomos sudaryti taikos sutarties sąlygas: 1) iškeldinti R. P. iš ieškovei Kauno miesto savivaldybei patikėjimo teise priklausančio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpų, plane pažymėtų 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, G-4 ir G-2, suteikiant kitas tinkamai įrengtas gyvenamąsias patalpas arba 2) esant galimybei pakeisti pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), paskirtį iš sandėliavimo į gyvenamąją ir sudaryti su R. P. šio pastato patalpų 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, G-4 ir G-2 nuomos sutartį. R. P. prašymas buvo svarstytas Komisijos 2014-02-12 posėdyje, kuriame nutarta siūlyti Kauno miesto savivaldybės merui spręsti klausimą tada, kai bus pateikti priešpriešiniai reikalavimai. Kauno miesto savivaldybės meras 2014-02-26 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo atsakovą, kad jo 2014-01-23 prašymas galės būti pakartotinai svarstomas tuomet, kai Kauno apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-84-475/2014 atsakovas pareikš priešpriešinius reikalavimus, atitinkančius jo siūlomas taikos sutarties sąlygas. Atsakovas priešieškinio byloje nepareiškė.
Teismas nurodė, kad nors ginčo patalpos įregistruotos kaip sandėliavimo paskirties, tačiau jos yra tinkamos gyventi, atsakovas jose apsigyveno, nes ginčo patalpomis buvo leista naudotis atsakovo motinai J. B., atsakovas ginčo patalpose gyvena nuo gimimo, t.y. (duomenys neskelbtini), iki 1977 m. buvę pastato valdytojai neginčijo atsakovo ir jo motinos teisės naudotis ginčo patalpomis ir jų nekeldino. Iš visų bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad atsakovo motina ir atsakovas ilgą laiką naudojosi ginčo patalpomis neatlygintinai, t.y. faktiškai buvo susiklostę panaudos santykiai. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad tikėtina, jog Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno įmonė leido J. B. ir atsakovui, jos sūnui, naudotis ginčo patalpomis, šios teisės neginčijo, todėl laikytina, kad buvo panaudos davėjas. Ieškovė, 1977 m. perėmusi pastato valdymą žinojo apie atsakovo ir jo motinos gyvenimą ginčo patalpose, tačiau jų taip pat nekeldino. Pagal CK 6.643 str. 1 d. panaudos davėjui perdavus jį atlygintinai naudotis trečiajam asmeniui, naujam daikto savininkui ar naudotojui pereina teisės ir pareigos pagal ankščiau sudarytą panaudos sutartį, jeigu apie ją naujasis savininkas ir naudotojas sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti. Todėl ieškovės teiginius, kad atsakovas ginčo patalpose gyvena be teisinio pagrindo, laikė nepagrįstais. Atsakovas gyvenamąją vietą tuo adresu buvo deklaravęs nuo 1984 m., pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, atsakovas buvo nuomininko šeimos narys. Atsakovas, pagal 1964 m. CK 363 str. kaip darbuotojo, kuriam buvo suteikta tarnybinė patalpa, šeimos narys yra įgijęs teisę būti iškeldintam suteikiant kitą gyvenamąją patalpą. Pagal tuo metu galiojusio teisinio reglamentavimo nuostatas (1964 m. CK, LR Butų kodekso) atsakovas ir jo motina įgijo teisę naudotis gyvenamąją patalpa šios teisės nebesiejant su darbo ar tarnybos santykiais, jie turėjo pagrindą tikėtis, kad tokia teisė naudojantis patalpomis nepažeidžiant įstatymų reikalavimų nebus panaikinta ir jie nebus iškeldinti iš patalpų, nesuteikiant kitų. Teismas konstatavo, kad: 1) atsakovas ginčo patalpas ilgą laiką valdė ir naudojosi jomis, o buvę ginčo patalpų valdytojai tokios jo teisės naudotis patalpomis kaip būstu neginčijo; 2) ginčo patalpos yra tinkamos gyventi; 3) atsakovas ginčo patalpose gyvena faktinės panaudos sąlygomis, leidimą davus ginčo patalpas valdžiusiai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno įmonei, todėl pagrindo pripažinti, kad atsakovas neteisėtai apsigyveno ginčo patalpose nėra. Teismas darė išvadą, kad šiam ginčui ir susiklosčiusiems santykiams tarp šalių turėtų būti taikomas CK 1.8 str. bei CK 6.616 str. 1 d. 3 p., kuriame nustatyta, jog fiziniai asmenys gali būti iškeldinami iš valstybės, savivaldybių, juridinių asmenų savo darbuotojams išnuomotų gyvenamųjų patalpų ir jiems suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa, jeigu gyvenamosios patalpos pertvarkomos į kitos paskirties patalpas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 161-165) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-05-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį dėl atsakovo R. P. iškeldinimo su visais jam priklausančiais daiktais iš ieškovės Kauno miesto savivaldybei patikėjimo teise valdomo ir Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančio pastato - sandėlio-garažo, žymėjimas plane 3Flp, 135,43 kv. m bendrojo ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpų, plane pažymėtų 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, G-4 ir G-2. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai priėjo išvados, kad atsakovo motinai J. B., 1957-1958 m. dirbusiai Kauno aklųjų ir silpnaregių kombinate, buvo suteiktas žinybinis butas ūkinės paskirties statinyje. Byloje nėra pateikta jokių leistinų oficialių įrodymų pagrįsti aplinkybei, kad būtent ginčo patalpos buvo teisėtai suteiktos atsakovo motinai kaip žinybinis butas ar tarnybinės gyvenamosios patalpos. Atsakovo į bylą pateikti J. P. 1963-1970 metais mokėtų mokesčių kvitai negali nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybės, kad buvo mokami mokesčiai būtent už ginčo patalpas. Atsakovo pateiktuose raštuose, prašymuose ir pareiškimuose bei atsakymuose į juos nėra net užsimenama apie tai, kad ginčo patalpos J. B. buvo suteiktos teisėtais pagrindais jų tuometinio valdytojo sprendimu. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kokioje tiksliai įmonėje dirbo J. B. (P.), taip pat, kad būtent Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno įmonė turėjo teisę ir suteikė ginčo patalpas kaip tarnybinę gyvenamąją patalpą. Teismas neturėjo pagrindo nustatyti faktinės aplinkybės dėl teisėto ginčo patalpų suteikimo kaip tarnybinių gyvenamųjų patalpų atsakovo motinai J. B. remdamasis vien atsakovo deklaratyvaus pobūdžio paaiškinimais ir pagal liudytojų parodymus padarytomis prielaidomis, o juos turėjo objektyviai įvertinti sąryšyje su kitais byloje esančiais duomenimis apie bylai reikšmingas faktines aplinkybes.
2. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias panaudos ir nuomos teisinius santykius, aiškiai nenurodydamas ir nemotyvuodamas, kokie gi tiksliai (nuomos ar panaudos) prievoliniai teisiniai santykiai sieja ieškovę ir atsakovą. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčo patalpomis atsakovo motina J. B. (P.), o tuo pačiu ir atsakovas, tuo pačiu metu naudojosi ir nuomos, ir panaudos pagrindais. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad ginčo patalpos jo motinai buvo suteiktos 1957-1958 metais. Tuomet gyvenamosios patalpos nuomos santykius reglamentavo 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas ir TSRS teisės aktai, kurių teismas nenagrinėjo ir netaikė. Aplinkybė, kad ginčo patalpos buvo suteiktos atsakovo motinai jau po to, kai buvo priimtas 1977-01-14 DŽDT Vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 7 jas perduoti Kauno miesto tarybos Namų valdybos žinion, byloje nebuvo minima ir nebuvo įrodinėjama, todėl teismas neturėjo pagrindo remtis 1983-12-02 Butų kodekso nuostatomis. Nesant byloje įrodymų, kad kadastro ir registro archyvinės bylos duomenimis ginčo patalpos kada nors buvo priskiriamos prie gyvenamųjų, nėra pagrindo pripažinti, kad jos teisėtai galėjo būti suteiktos kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos (1964 m. CK 320 str. 1 d.). Teismas sprendime nepagrindė, kada ir kokiu teisiniu pagrindu galimai susiklostę tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai transformavosi į panaudos teisinius santykius. Konstatavęs panaudos teisinių santykių susiformavimą tarp ieškovės ir atsakovo, teismas pažeidė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytas baigtinis sąrašas subjektų, kuriems gali būti suteikiamas valstybės turtas panaudos pagrindais.
3. Teismas, konstatuodamas, jog ginčo patalpos yra tinkamos gyventi tiesiog dėl to, kad eilę metų buvo naudojamos kaip gyvenamos, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir paneigė teisės aktuose įtvirtintas imperatyvias nuostatas, nes esant teisiškai įregistruotai vienai ginčo patalpų paskirčiai, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų nustatė kitą ginčo patalpų paskirtį. CK 6.581 straipsnyje nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties dalyku gali būti tik tinkamas gyventi gyvenamasis namas ar jo dalis, atskiras butas arba izoliuota gyvenamoji patalpa iš vieno ar kelių kambarių ir su ja susijusių pagalbinių patalpų. Atsakovo ir jo motinos rašytuose prašymuose suteikti kitas gyvenamąsias patalpas ir įvairių institucijų atsakymuose į tokius prašymus yra akcentuojama esminė aplinkybė, kad patalpos yra pagalbinėse patalpose, t. y. kiemo sandėliuose, neatitinka sanitarinių ir techninių reikalavimų, patalpose yra tik daliniai patogumai. Byloje pateiktas 1990-01-08 Lietuvos TSR Kauno m. LDT VK atsakymas R. P. patvirtina, kad Aklųjų draugijos kombinato administracijos ir profsąjungos komitetas nutarė, tikslinant 1990 m. sąrašus, R. P. įrašyti į sąrašą piliečių, kuriems gyvenamosios patalpos suteikiamos pirmąja eile, kaip gyvenantį patalpoje, neatitinkančioje sanitarinių ir techninių reikalavimų, nes tik esant tokiai sąlygai galėjo būti suteiktos kitos tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos. CK 4.259 straipsnyje ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Statybos įstatyme nėra numatyta, kad nekilnojamojo turto registre įregistruota patalpų naudojimo paskirtis gali būti keičiama teismo sprendimu. Be to, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 12 priede yra aiškiai reglamentuoti reikalavimai, kurių privalu laikytis keičiant patalpų ar statinių paskirtį.
4. Teismas nepagrįstai vadovavosi kitose bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų suformuota kasacinio teismo praktika ir padarytomis išvadomis, kurių ratio decidendi su nagrinėjama byla ne tik nesutampa, bet ir iš esmės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių teismo padarytas prieštaringas išvadas, kad ginčo patalpos, kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos, teisės aktų nustatyta tvarka buvo suteiktos atsakovo motinai naudotis nuomos ir panaudos pagrindais.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas iš esmės neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo, kadangi priimtu sprendimu atmetus ieškovės reikalavimą, nenustatyta ir aiškiai neapibrėžta jokia atsakovo teisė toliau naudotis ginčo patalpomis ar ieškovo pareiga tokią ieškovės teisę įgyvendinti, taip užprogramuojant naujų ginčų kilimo ateityje galimybę neišsprendus konflikto tarp šalių. Jokio priešinio reikalavimo atsakovas nepareiškė, todėl skundžiamu teismo sprendimu neiškeldinus atsakovo iš ginčo patalpų, atsakovas neįgijo teisinės apsaugos jam rūpimu klausimu - teisėtai naudotis ginčo patalpomis kaip gyvenamomis ar negyvenamomis arba gauti kitą gyvenamąją patalpą, todėl toks sprendimas ir toliau yra pagrindas atsakovui ir toliau piktnaudžiauti faktiniu naudojimusi patalpomis, neprisiimant jokių teisių ir pareigų. Teismo sprendimas, kuriuo šalių ginčas yra paliktas iš esmės neišspręstas, pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principą pagal kurį privalu pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises.
Atsakovas R. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 167-171) prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo šiuos argumentus:
1. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad byloje nėra įrodymų dėl žinybinio buto suteikimo atsakovo motinai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai - VĮ Registrų centro Kauno filialo kadastrinė archyvinė byla, P. J. mokėjimo kvitai Lietuvos aklųjų draugijos Kauno gamybinio mokymo kombinatui už suteiktas patalpas, Kauno miesto Lenino rajono vykdomojo komiteto Gyvenamųjų patalpų suteikimo skyriaus raštai, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno įmonės raštai, byloje apklaustų liudytojų parodymai leido teismui pagrįstai daryti išvadą dėl gyvenamųjų patalpų suteikimo atsakovo motinai. Vien tas faktas, kad byloje nebuvo pateikta oficialaus rašytinio įrodymo dėl patalpų suteikimo (bylos duomenys patvirtina, kad archyviniai dokumentai - Lietuvos aklųjų draugijos Kauno gamybinio mokymo kombinato administracijos nutarimai įstatymų nustatyta tvarka yra sunaikinti), neįrodo, kad atsakovas yra neteisėtai apsigyvenęs ginčo patalpose.
Šalies argumentai
2. Ieškovė reikalavimą iškeldinti atsakovą iš jai patikėjimo teise valdomo pastato grindė daiktinės teisės, reglamentuojančios daikto savininko teisių gynimą nuo pažeidimų normomis, nurodydama, kad ji būdama teisėta ginčo patalpų savininkė turi teisę išreikalauti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą (ginčo patalpas) iš atsakovo neteisėto valdymo ir turi teisę ginčo patalpas naudoti, valdyti ir jomis disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 str. 1 d., 4.95 str.) ir kadangi atsakovas be teisinio pagrindo ir ieškovės sutikimo naudojasi jai priklausančiomis ginčo patalpomis, o tai pažeidžia ieškovės teises valdyti, naudoti ginčo patalpas ir juo disponuoti, todėl atsakovas turi būti iškeldintas iš ieškovei priklausančių ginčo patalpų CK 4.98 str. pagrindu. Teismas byloje nustatė, kad atsakovas ginčo patalpose gyvena nuo gimimo, t.y. (duomenys neskelbtini), jose apsigyveno, nes ginčo patalpomis buvo leista naudotis atsakovo motinai. Iki 1977 m. buvę pastato valdytojai neginčijo atsakovo ir jo motinos teisės naudotis ginčo patalpomis ir jų nekeldino, ieškovė 1977 m. perėmusi pastato valdymą žinojo apie atsakovo ir jo motinos gyvenimą ginčo patalpose, tačiau jų taip pat nekeldino. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo motina ir atsakovas ilgą laiką naudojosi ginčo patalpomis neatlygintinai, t.y. faktiškai buvo susiklostę panaudos santykiai, todėl nepažeisdamas materialiosios teisės normų, padarė išvadą, kad dėl ginčijamų patalpų susiformavę panaudos teisiniai santykiai galioja ir turtą perėmusiai ieškovei, todėl pagrįstai sprendė, kad iškeldinti atsakovo ieškovės nurodytu pagrindu nėra teisinės galimybės.
3. Teismas, spręsdamas dėl ginčo patalpų atitikimo „būsto“ sąvokai, pagrįstai vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtu išaiškinimu, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 8 str. prasme ginamo asmens „būsto" sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos ir apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Kaip teisingai pažymėjo teismas, tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-188/2014 ir kt.). Todėl visiškai teisėtai ir pagrįstai atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus - į tai, kad atsakovas ginčo patalpose gyvena daugiau kaip 50 metų, jose įrengtas elektros srovės tiekimas, buitinių nuotekų ir geriamojo vandens tinklai, pripažino, kad ginčo patalpos yra „būstas“.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2014 ir šioje byloje faktinės ginčo aplinkybės yra tapačios, todėl pagrįstai vadovavosi šioje Lietuvos Aukščiausiojo teismo byloje pateiktais išaiškinimais. Kitų apeliaciniame skunde nurodomų kasacinio teismo nutarčių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų bylų ratio decidendi nėra tapačios, tačiau iš priimto teismo sprendimo matyti, kad teismas vadovavosi šiose bylose pateiktais paaiškinimais dėl teisinio reglamentavimo taikymo nustatant atsakovo teises į ginčo patalpas, kurie yra reikšmingi nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad ieškovė Kauno miesto savivaldybė patikėjimo teise valdo Lietuvos Respublikas nuosavybės teise priklausančias ginčo patalpas: pastatą – sandėlį-garažą, žymėjimas plane 3F1p, 135,43 kv. m. bendrojo ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), patalpos pažymėtos 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, G-4 ir G-2. Ieškovė, nustačiusi atsakovo gyvenimo minėtose patalpose faktą ir šiam nepateikus dokumentų, įrodančiu kokiu pagrindu jis naudojasi negyvenamosiomis patalpomis, spręsdama, kad atsakovas ginčo patalpose gyvena neteisėtai, ragino atsakovą išsikelti iš jo užimamų patalpų, o šiam neišsikėlus, siekia iškeldinimo teismine tvarka.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ginčo pastatą – sandėlį-garažą, kurio paskirtis sandėliavimo, turto patikėjimo teise valdo ieškovė, bei, jog atsakovas ginčo patalpose gyvena be ieškovės sutikimo.
Apeliantė (ieškovė) skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai priėjo išvados, jog atsakovo motinai J. B. (iki santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) buvus P.) 1957 -1958 m., dirbusiai Kauno aklųjų ir silpnaregių kombinate, buvo suteiktas žinybinis butas ūkinės paskirties statinyje.
Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, išdėstė byloje esančių įrodymų turinį, vertino visų įrodymų visumą, nurodė motyvus, kodėl ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovą iš ginčo patalpų yra nepagrįstas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais.
Byloje pateikti įrodymai apie J. B., atsakovo apsigyvenimo ginčo patalpose faktines aplinkybes, netiesiogiai patvirtina jų apsigyvenimo patalpose pagrindą tuo metu, kai gyvenamųjų patalpų fondas iš esmės buvo valstybinis. Dokumentų, patvirtinančių ginčo patalpų suteikimą atsakovo motinai nėra. Iš namų valdos techninės apskaitos byloje išlikusių duomenų matyti, kad pastatai –namų valda, esanti (duomenys neskelbtini) nuo 1940 m. gruodžio 13 d. nacionalizacijos aktu buvo nacionalizuota. Inventorinėse žemės sklypo žiniose ir pastato inventorinėse žiniose yra įrašai, kad sklypo, gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), priklausančių valstybiniam žinybiniam fondui valdytojas yra Aklųjų draugijos Apmokymo gamybinis kombinatas; jų pagrindinė inventorizacija atlikta 1948-01-15 pagal KMVK nutarimo 1946-12-24 akto Nr. 649, teisinė registracija – 1952-05-15 pagal DŽDT Vykd. K-to sprend. Nr. 319 iš 1952-05-15. Žemės sklypo nuotraukoje (t.y. planinė medžiaga) yra pažymėtas ir ginčo pastatas 3F1p, kuris Nekilnojamojo turto registro duomenimis pastatytas 1951 m. DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu, 1977-01-14, Nr. 7, Lietuvos aklųjų draugijos Kauno gamybinis mokymo kombinatas ginčo pastatą perleido Lietuvos Respublikos nuosavybėn ir jis buvo perduotas turto patikėjimo teise valdyti Kauno miesto savivaldybei. 2014-01-21 teismo posėdyje apklausti liudytojai G. B., K. M. parodė, kad atsakovas nuo pat gimimo iki šiol, o jo motina dar iki atsakovo gimimo ir iki pat mirties, bei liudytojas A. U. parodė, kad šeima (t.y. atsakovas su motina) jam atvykus gyventi į (duomenys neskelbtini) 1972 m., gyveno ginčo patalpose, kurios priklausė Aklųjų kombinatui, ir, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo. Kauno m. Savivaldybei adresuotoje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno įmonė, 1992-07-29 išduotojoje pažymoje yra nurodžiusi, kad B. J., gyv. (duomenys neskelbtini) su sūnumi P. R., gim. (duomenys neskelbtini). 1986 m. - 1991 m. laikotarpiu Kauno m. Lenino rajono Vykdomojo komiteto Gyvenamųjų patalpų suteikimo skyriaus, Kauno m. LDT VK Gyvenamųjų patalpų suteikimo skyriaus, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno įmonės atsakovui R. P., adresu (duomenys neskelbtini), siųstų raštų turinio analizė leidžia daryti išvadą, jog šios institucijos (ir įmonė) pripažino atsakovo gyvenimo teisėtumą ginčo patalpose. J. B. buvo dekoravusi gyvenamąją vietą ginčo patalpose nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), atsakovas – nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), ir išdeklaruoti jie buvo, nes gyveno LAAS Kauno įmonei priklausančiose negyvenamosios patalpose - (duomenys neskelbtini). Išlikę kvitai patvirtina, kad J. B. 1962 m. – 1970 m. laikotarpiu mokėjo mokesčius už butą, elektrą (kvituose esantys įskaitomi spaudai rodo, kad mokesčiai buvo mokami įstaigai, kurios adresas ... (duomenys neskelbtini), o iš namų valdo techninės apskaitos byloje esančių dokumentų (raštų firminių blankų) matyti, kad Aklųjų draugijos Kauno mokymo-gamybinio kombinato adresas – (duomenys neskelbtini)). Byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 22, 54-55, 57-58) leidžia spręsti, kad 1977 m. perėmusi pastato valdymą apie atsakovo ir jo motinos gyvenimą ginčo patalpose žinojo ir ieškovė, tačiau jų nekeldino. Byloje esančių ir teisėjų kolegijos įvertintų įrodymų visuma leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės teiginiai, jog atsakovas gyvena (o taip pat ir iki mirties gyveno jo motina) be teisinio pagrindo, laikytini nepagrįstais.
Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisiniam santykiui taikė materialiosios teisės normas, galiojančias atsakovo ir jo motinos gyvenamosios vietos deklaravimo ginčo patalpose metu, o ne ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, atsakovo motinos mirties bei ginčo nagrinėjimo metu, nesąlygojo neteisingo teismo procesinio sprendimo dėl bylos baigties priėmimo. Be to pažymėtina, kad reikalavimas dėl iškeldinimo, kai iškeldinamojo teisė į būstą atsirado prievolinių teisės normų pagrindu turi būti sprendžiamas pagal šiuos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, o ne daiktinės teisės normų, kuriomis savo reikalavimą grindžia apeliantė, pagrindu. Bylos duomenimis, atsakovo motinai gyvenamosios patalpos buvo suteiktos 1957 -1958 m., kuomet remiantis LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1940 m. lapkričio 30 d. Įsaku ginčo teisinius santykius reglamentavo 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas, o taip pat kiti TSTR teisės aktai. Pagal tuo metu galiojusių TSRS Centrinio vykdomojo komiteto ir Liaudies komisarų tarybos 1937 m. spalio 17 d. potvarkio “Dėl gyvenamojo fondo išsaugojimo ir gyvenimo sąlygų gerinimo miestuose” 30 - 32 punktus bei TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1953 m. rugsėjo 10 d. įsako “Dėl darbuotojų ir tarnautojų, nutraukusių darbinius santykius, administracinio iškeldinimo iš valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų namų panaikinimo” 1 – 3 punktus asmenys, kuriems gyvenamosios patalpos valstybinės įmonės, įstaigos ar organizacijos name arba jos nuomojamame name suteiktos ryšium su darbu, galėjo būti iškeldinti nesuteikiant kito gyvenamojo ploto tik tuo atveju, jeigu darbo santykiai nutrūkdavo. Visais kitais atvejais jie galėjo būti iškeldinti tik teismine tvarka. Be to, institucijoms, vykdžiusioms iškeldinimą, tekdavo pareiga aprūpinti šiuos asmenis gyvenamuoju plotu. Valstybė, teisės aktais reglamentuodama piliečių aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis tvarką bei šioje srityje taikomas garantijas, įsipareigojo nustatytų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis garantijų laikytis. Todėl asmenims suteiktos garantijos turėjo būti išsaugotos nepriklausomai nuo teisinių santykių dėl valstybei priklausančio butų fondo naudojimo, susiklosčiusių tarp skirtingų valstybinių organizacijų, pobūdžio. Pažymėtina, kad ginčo patalpų (sandėlis-garažas), kaip gyvenamųjų patalpų konkretus teisinis statusas nebuvo apibrėžtas ir byloje nenustatytas, o patalpos buvo naudojamos ne pagal tiesioginę jų paskirtį. Atsakovo motina kartu su sūnumi iš jų gyvenamųjų patalpų, kurių tikslinė naudojimo paskirtis – sandėliavimo, nebuvo iškeldinti nei Lietuvos aklųjų draugijos Kauno gamybinio mokymo kombinato, nei 1977-01-14 DŽDT Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 7 šiam jas perdavus Kauno miesto tarybos Namų valdybos žinion, nors, sprendžiant iš byloje esančių raštų, apeliantė apie ten gyvenančius atsakovą ir jo motiną žinojo. Tokiu būdu 1977 m. atsakovo motinai, o taip pat ir atsakovui pakartotinai buvo išreikšta valia dėl jų teisių į minėtas patalpas ir su jomis susijusių teisinių garantijų. Tais atvejais, kai asmenys ilgą laiką valdė ir naudojosi patalpomis, jos buvo suteiktos teisėtai, buvę pastato valdytojai tokios jų teisės naudotis patalpomis kaip būstu neginčijo, teismas, įvertinęs visas tokio valdymo ir naudojimo aplinkybes, turi pagrindą pripažinti susiformavus šių asmenų teises į būstą Konvencijos 8 straipsnio aiškinimo prasme, o nacionalinės teisės aspektu šiuos santykius kvalifikuoti panauda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. A. J. M., A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-188/2014). Toks santykių kvalifikavimas proporcingas atsakovo teisei į būstą užtikrinti, o apeliantės teisės ginamos pagal panaudos santykius reglamentuojančias taisykles. Perėmusi valdyti pastatą turto patikėjimo teise, apeliantė įgijo ir panaudos davėjo teises, todėl reikalavimas dėl iškeldinimo, kai iškeldinamojo teisė į būstą atsirado prievolinių teisės normų pagrindu, turi būti sprendžiamas pagal šiuos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. (duomenys neskelbtini) metais mirus atsakovo motinai J. B., jos įgytų teisių į ginčo patalpas ir su šiomis teisėmis susijusių teisinių garantijų atsakovas neprarado. Po motinos mirties atsakovas R. P., kaip J. B. šeimos narys, įgijo teisę naudotis ginčo patalpomis ir teisinę garantiją iškeldinti jį tik suteikiant kitą gyvenamąjį plotą (CK 6.629 str. 2 d., 6.589 str., 1.8 str., 6.616 str. 1 d. 3 p.). Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog iškeldinti atsakovo ieškovės nurodytu pagrindu (CK 4.37 str. 1 d., 4.95 str. 4.98 str.) nėra teisinės galimybės.
Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo patapos yra tinkamos gyventi tiesiog dėl to, kad eilę metų buvo naudojamos kaip gyvenamos, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir paneigė teisės aktuose įtvirtintas imperatyvias nuostatas, nes esant teisiškai įregistruotai vienai ginčo patalpų paskirčiai, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų nustatė kitą ginčo patalpų paskirtį. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. A. J. M., A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-188/2014), kad sprendžiant dėl ginčo patalpų atitikties „Būsto“ sąvokai, neturi reikšmės nacionalinėje teisėje pateikiamas patalpų klasifikavimas į gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpas, nes patalpos pripažinimą būstu lemia nustatytas asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Nors pastato paskirtis yra sandėliavimo, tačiau pagal faktinę situaciją jame esančios patalpos tinkamos gyventi, įrengtas elektros srovės tiekimas, buitinių nuotekų ir geriamojo vandens tinklai, ir ilgą laiką jose buvo gyvenama (daugiau kaip 50 m, o atsakovas – nuo gimimo (duomenys neskelbtini)), todėl dėl tęstinių ir glaudžių atsakovo ir mirusios jo motinos ryšių su šią gyvenamąją patalpą, ji pripažintina „būstu“ EŽTK 8 straipsnio prasme.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. A. J. M., A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-188/2014, kurioje faktinės ginčo aplinkybės yra iš esmės tapačios kaip ir nagrinėjamoje byloje, o taip pat pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo civilinių bylų nutartyse Nr. 3K-3-18/2002, 3K-3-782/2002, 3K-3-1025/200 pateiktais išaiškinimais dėl teisinio reglamentavimo taikymo, nustatant atsakovo teisę į ginčo patalpą, nors paminėtų bylų faktinės aplinkybės ir skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.
Nagrinėjamu atveju ginčas išnagrinėtas pareikšto reikalavimo ribose, o apeliantė savo teises turi įgyvendinti taip, jog jos derėtų su kitų jos funkcijų, susijusių su Savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymu, socialinio būsto nuoma ir pan., vykdymu.
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi.
Teisėjų kolegija, pripažinusi apeliacinio skundo argumentus nepagrįstais, sprendžia, jog skundo motyvais naikinti ar keisti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo, todėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, iš jos atsakovui, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas), -1500 Lt (b. l. 172-174), kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės Kauno miesto savivaldybės, j. a. k. 111106319, atsakovui R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 500,00 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų, arba 434,43 eurų) teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.