- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-19
- Bylos Nr.
- e2-1755-881/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01293-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis pakeista.
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- BUAB "Šiaurės kompanija"
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo S. B. prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo arba atidėti šio mokesčio mokėjimą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo S. B. skundą dėl BUAB „Šiaurės kompanija“ kreditorių susirinkimo nutarimų ginčijimo.
2. Pareiškėjas dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 21 d. nutarties padavė atskirąjį skundą. Kartu prašė atleisti jį nuo 32,50 Eur žyminio mokesčio dalies už atskirąjį skundą sumokėjimo, įpareigojant sumokėti 5 Eur žyminį mokestį, arba, nusprendus netenkinti šio prašymo, atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 27 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo arba atidėti šio mokesčio mokėjimą ir nustatė pareiškėjui terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti.
4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu pateikė šiuos duomenis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo S. B. leidžiant naudotis 1 MMA pinigų suma per mėnesį; pažymą apie S. B. deklaruotą gyvenamąją vietą, liudijančią, kad šeima augina 4 nepilnamečius vaikus; pranešimą dėl socialinės pašalpos skyrimo, kuriame nurodyta, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. S. B. skiriama socialinė pašalpa; pažymą dėl bedarbio registravimo, iš kurios matyti, kad S. B. nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. užregistruotas Užimtumo tarnyboje.
5. Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog mokėtina žyminio mokesčio suma yra 38 Eur, o pateikti įrodymai neatskleidžia visos pareiškėjo turtinės padėties (nėra duomenų apie valdomą registruojamą turtą, turimas lėšas kredito įstaigų sąskaitose ir kt.), nėra pagrindo tenkinti prašymų, susijusių su atleidimu nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo ar jo sumokėjimo atidėjimu.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Atskiruoju skundu pareiškėjas S. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartį ir priimti naują nutartį dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo arba jo sumokėjimo atidėjimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį be jokio pagrindo išskiriami tam tikri proceso dalyviai ir įpareigojami mokėti žyminį mokestį, nors jie niekuo nesiskiria nuo kitų asmenų, kurie neprivalo mokėti žyminio mokesčio, yra diskriminacija, kuri yra uždrausta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Todėl apeliantas prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar CPK 80 straipsnio 2 dalis, kurioje numatytos išimtys, įpareigojančios mokėti žyminį mokestį už atskiruosius skundus, atitinka Konstituciją ir nepažeidžia pareiškėjo teisių ir laisvių.
6.2. Teismas skundžiama nutartimi pažeidė pareiškėjo kaip kreditoriaus teises ir laisves, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.
6.3. Teismui yra pateikta 2020 m. birželio 3 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškėjui leidžiant naudotis 1 MMA pinigų suma per mėnesį, todėl duomenys apie pareiškėjo valdomą turtą, turimas lėšas kredito įstaigų sąskaitose ir kt. yra pertekliniai, neturintys įtakos žyminio mokesčio sumokėjimui, kadangi pareiškėjas vis tiek negali disponuoti lėšomis.
6.4. Teismui pateiktas dokumentas, kad 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui skiriama socialinė pašalpa, įrodo aplinkybes, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažino pareiškėjo šeimą neturinčia lėšų pragyvenimui ir todėl iš valstybės lėšų skyrė socialinę pašalpą. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, kad teismo reikalaujami dokumentai yra pertekliniai.
6.5. Teismui pateiktas dokumentas, kad pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. užregistruotas Užimtumo tarnyboje, tai yra, neturi darbo ir pastovių pajamų ir negali šeimos aprūpinti piniginėmis lėšomis.
6.6. Pareiškėjui, gaunančiam socialinę paramą ir auginančiam 4 mažamečius vaikus, kiekvienas euras yra svarbus. Tad pareiškėjui reikalavimas sumokėti žyminį mokestį reiškia teismo reikalavimą atsisakyti nuo teisingumo ir galimybės apginti pažeistas teises.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
8. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas apelianto prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio už atskirąjį skundą sumokėjimo ar sumokėjimo atidėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
9. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
10. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kuris suponuoja, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama prieinama teisminė gynyba. Tačiau teisė į teisminę gynybą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Civiliniame procese teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į skirtingą dalyvaujančių byloje asmenų turtinę padėtį bei būtinybę užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą, CPK numatė atleidimo nuo žyminio mokesčio (CPK 83 straipsnis) bei žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo (CPK 84 straipsnis) institutus. Dėl šių institutų paskirties ir jų taikymo yra ne kartą pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas.
11. Asmuo atleidžiamas nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo tuo atveju, kai pateikiami jo sunkią turtinę padėtį patvirtinantys įrodymai ir nėra duomenų, kad ši padėtis galėtų ateityje pagerėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-778/2009; 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1023/2010 ir kt.). Teismas gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą nustatęs, kad asmens turtinė padėtis yra sunki, tačiau tokia jo turtinė padėtis yra laikina, t. y. pareigą sumokėti žyminį mokestį turinčio asmens turtinė padėtis gali pagerėti per ilgesnį laikotarpį (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. civilinėje byloje Nr. 2-249/2008; 2009 m. vasario 12 d. civilinėje byloje Nr. 2-212/2009 ir kt.).
12. Nors atskirajame skunde apeliantas prašė, netenkinus jo prašymo dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, tačiau jokių argumentų, kad jo nurodoma sunki turtinė padėtis galėtų pagerėti per ilgesnį laikotarpį, nenurodė, t. y. teismų praktikoje suformuluotų žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo sąlygų neįrodinėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šis apelianto prašymas (atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą) yra nepagrįstas.
13. Remiantis CPK 83 straipsnio 3 dalimi, asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Teismo nutartis dėl šio prašymo turi būti motyvuota.
14. Teismų praktikoje pažymima, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl asmens prašymo iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, įvertina įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, pinigines lėšas, gaunamas pajamas ir pan., bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį) ir jų pagrindu sprendžia, ar asmuo gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Turtinę asmens padėtį rodo Nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-538/2011; 2015 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-220-943/2015).
15. Nagrinėjamu atveju apeliantas pateikė teismui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria 238 936,52 Eur sumai areštuotas apelianto ir kitų atsakovų turtas; Pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, iš kurios galima spręsti, kad apeliantas augina keturis nepilnamečius vaikus; Pažymą apie įregistravimą Užimtumo tarnyboje; Pranešimą apie apeliantui paskirtą socialinę pašalpą nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. Nors pirmieji trys dokumentai savaime nepatvirtina sunkios apelianto turtinės padėties (nes apskritai tinkamai neatskleidžia apelianto turtinės padėties), tačiau aplinkybė, kad apeliantui pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturtintiems gyventojams įstatymą yra paskirta socialinė pašalpa, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pakankamas pagrindas spręsti, kad ši padėtis yra sunki.
16. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teisę į socialinę pašalpą turi tie asmenys, jeigu vidutinės pajamos, tenkančios vienam iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį, yra mažesnės kaip 1,1 valstybės remiamų pajamų dydžio (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – PSPNGĮ) 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kas yra 137,50 Eur per mėnesį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. lapkričio 27 d. nutarimas Nr. 1187 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimo Nr. 1206 „Dėl socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių dydžių patvirtinimo“ pakeitimo). Be to, skiriant piniginę socialinę paramą, į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turtą įskaitomas bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimas turtas, išvardytas PSPNGĮ 14 straipsnyje, be kita ko, nekilnojamasis turtas, privalomos registruoti transporto priemonės bei piniginės lėšos, turimos bankuose, kitose kredito įstaigose, taip pat bet kokios rūšies gaunamos pajamos (PSPNGĮ 17 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad apeliantas nepateikė teismui papildomų duomenų apie registruojamą turtą, turimas lėšas kredito įstaigų sąskaitose ir kt., neužkerta teismui kelio spręsti apie apelianto turtinę padėtį.
17. Apeliantas prašė atleisti jį nuo 32,50 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, įpareigojant už atskirąjį skundą sumokėti 5 Eur žyminį mokestį.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad žyminis mokestis – tai proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus CPK nustatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-248/2020 13 punktas). Teismų praktikoje išskiriami tokie žyminio mokesčio sumokėjimo teisiniu reguliavimu siekiami viešajam interesui svarbūs tikslai: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus procesinio rezultato byloje, pateikti piniginį užtikrinimą ir taip apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių, skundų); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-71-516/2020; 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-464/2020, kt.). Konkrečiai CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatydamas atskirųjų skundų bankroto ar restruktūrizavimo bylose apmokestinimą žyminiu mokesčiu, įstatymų leidėjas siekė padidinti nemokumo procesų efektyvumą, apriboti nepagrįstus skundus, kurie ilgina nemokumo procesus (žr. Valstybės kontrolės 2014 m. lapkričio 25 d. valstybinio audito ataskaitos „Įmonių bankroto proceso valdymas ir kontrolė“ 1.3 papunktį, 2019 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo Nr. XIII-2221 ir jį lydinčių dokumentų aiškinamąjį raštą).
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tinkamą pusiausvyrą tarp CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatytu žyminiu mokesčiu siekiamų tikslų ir galimybės apeliantui įgyvendinti savo teisę į apeliacinį procesą užtikrintų apelianto įpareigojimas sumokėti už atskirąjį skundą 10 Eur žyminio mokesčio (CPK 185 straipsnis).
20. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį – apelianto prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo patenkinti iš dalies, atleidžiant pareiškėją nuo 27,50 Eur žyminio mokesčio už atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 21 d. nutarties mokėjimo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl CPK 80 straipsnio 2 dalies konstitucingumo, t. y. dėl jos atitikties atskirajame skunde nurodytoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Todėl apelianto prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti minėtos CPK normos atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai netenkinamas (CPK 3 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartį pakeisti.
Pareiškėjo S. B. prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo tenkinti iš dalies – atleisti pareiškėją S. B. nuo 27,50 Eur (dvidešimt septyni eurai, 50 ct) žyminio mokesčio už atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 21 d. nutarties mokėjimo.
Nustatyti pareiškėjui S. B. 7 dienų terminą nuo šios nutarties įteikimo dienos sumokėti už atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 21 d. nutarties 10 Eur (dešimt eurų) žyminio mokesčio ir pateikti Vilniaus apygardos teismui tai patvirtinančius įrodymus.