Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn, suinteresuoti asmenys J. M., T. M., A. B., L. B., M. L. W., R. J. J., C. J. G., E. A. J. E., I. L. S., V. S., Ž. Š., R. Š., UAB „(duomenys neskelbtini)“, M. L., W. K., G. B., V. S., Krisesentersekretariatet (Krizių centro sekretoriatas), Vilniaus moterų namai, A. V., T. V., P. P., L. E., N. U., A. U., M. U., R. Š., R. Š., V. S., V. V., J. Č., R. S., J. B. B., R. B., E. S., UAB „SKR grupė“, B. R., L. A., S. B., S. L., A. J., J. Z., J. Z., J. M., G. V., G. S., D. B.-S., A. D., M. D., T. P. Š., P. V., A. V., D. J., Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, VĮ „Registrų centras“, VĮ „Turto bankas“, bei suinteresuotų asmenų I. L. S. ir M. L. W. pareiškimus dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

25. Kiti suinteresuoti asmenys per teismo nustatytą terminą atsiliepimų nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, nedalyvavimo priežastys teismui nežinomos (gauti L. B., VĮ „Turto banko“, VĮ „Registrų centras“, Kultūros paveldo departamento prašymai dėl nedalyvavimo teismo posėdyje)

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimas dėl ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn atmestinas.

Suinteresuotų asmenų I. L. S. ir M. L. W. pareiškimai dėl turto įgijimo įgyjamosios senaties būdu tenkintini.

27. Iš byloje pateiktų įrodymų taip pat matyti, kad buvo pakabintas skelbimas apie minėtą ginčo pastatą, kuriame, be kita ko, buvo kviesti asmenys, turintys teisių į šį objektą, atsiliepti ir kreiptis į pareiškėją, buvo iškabinti ant paties pastato; taip pat viešai paskelbti 2023 m. kovo 4 d. laikraštyje „Lietuvos rytas“.

29. Pagal teisinį reguliavimą fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka (CK 4.68 straipsnio 2 dalimi). Jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu (CK 4.71 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį, įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais.

30. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas ; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).

31. Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016; ir kt.).

32. Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).

33. Kaip jau nurodyta pirmiau, tam, kad būtų konstatuotas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas, visų pirma pareiškėjai turi nebūti įgiję nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo neturi būti daikto savininkas. Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnio 1–12 punktuose: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), paveldint (2 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), įgyjamąja senatimi (11 punktas), kitais įstatymo nustatytais pagrindais (12 punktas). Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti.

34. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (CK 4.69 straipsnio 1 dalis). Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyjama į slaptai arba per prievartą užvaldytą daiktą, nepaisant, ar nuosavybės teisę į tą daiktą minėtu būdu pretenduoja įgyti pats slaptai, ar per prievartą daiktą užvaldęs asmuo ar kitas asmuo (CK 4.69 straipsnio 2 dalis).

35. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

36. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

37. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.

38. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

39. Byloje pateiktas 1901 m. Vilniaus miesto Vilniaus miesto vertinimo komisijos archyvinis dokumentas, kuriame yra užfiksuotas (duomenys neskelbtini) (dabartinis (duomenys neskelbtini)) savininkas ir užstatymo brėžinys 1901 m. Išanalizavus minėtą 1901 m. Vilniaus miesto Vilniaus miesto vertinimo komisijos archyvinį dokumentą matyti, kad 1901 metais (duomenys neskelbtini) (dabartinis (duomenys neskelbtini)) užstatymas atitinka dabartinį užstatyma, įskaitant ir ginčo sandėliukų korpusą. Taip pat matyti ir tai, kad visi posesijos statiniai buvo kaip nedalomas turtinis vienetas, priklausęs vienam savininkui, šiuo atveju – pirkliui L. G..

40. Iš 1929 m. Vilniaus miesto magistrato techninio skyriaus archyvinio dokumento, kuriame užfiksuotas projektas ir leidimas įrengti įėjimą ir padidinti rūsio langus adresu (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)), taip pat matyti, kad leidimas išduotas Lietuvių labdarybės draugijai, kas įrodo nuosavybės teises į šį namą su visais priklausiniais. Brėžinio dešinėje pavaizduotas visas namo užstatymas, tuo patvirtinant, kad vienam nuosavybės subjektui, t. y. Lietuvių labdarybės draugijai priklausė visi namo korpusai kaip nedalomas turtinis vienetas. Plane matyti, kad ginčo sandėliukų teritorija 1929 m. buvo užstatyta.

41. Šie rašytiniai įrodymai (istorinė literatūra, archyviniai (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) nuosavybės dokumentai kartu su užstatymo brėžiniais) patvirtina, kad namo (duomenys neskelbtini), arba Vilniaus (duomenys neskelbtini) faktinis korpusų užstatymas yra istorinis.Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) sudaro žemės sklypas ir jame esantys gyveamieji bei ūkiniai pastatai, istoriniuose dokumentuose ji minima nuo 1620 m. Iš istorinės literatūros matyti, kad metams bėgant, posesija su visais jos priklausiniais buvo parduodama, įkeičiama arba paveldima kaip nedalomas turtinis ir funkcinis privačios nuosavybės vienetas.

42. Pažymėtina ir tai, jog Paminklotvarkos departamento prie LR Vyriausybės 1993-07-13 išduotose paminklotvarkos sąlygose taip pat nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) yra valstybės saugomas istorijos ir kultūros paminklas, statytas renesanso, baroko ir istorizmo laikotarpiu. Dabartinis užstatymo planas „galutinai susiklostė XIX a. pabaigoje“. Išduotose paminklotvarkos sąlygose raudona spalva apvedžiotas Namo Nr. (duomenys neskelbtini) užstatymas, kuriame, kartu su namo korpusais, pažymėtas ir ūkinis pastatas 812/p., kas, teismo vertinimu, papildomai patvirtina, jog istoriškai ūkinis pastatas buvo apskaitytas, o jo valdytojai buvo laikomi namo Nr. (duomenys neskelbtini) gyventojai. Dar daugiau, namų valdos inventorinės techninės kortelės skirtyje “Pagalbiniai pastatai”, nurodyta, jog ūkinio pastato 812/p (buvęs žymėjimas 1I2/p) inventorizacija atlikta 1971 m. lapkričio 3 d., kas įrodo, jos šis statinys istoriškai buvo apskaitytas kaip namo Nr. (duomenys neskelbtini) priklausinys “pagalbinės patalpos”.

43. Suinteresuotas asmuo I. L. S. teismo posėdžio metu paaiškino, kad raktus nuo sandėliukų (kadastrinių matavimų byloje pažymėti B-1 ir B-2) ir žodinę teisę jais naudotis gavo (duomenys neskelbtini) iš T. G. F., su kuria sudarė butų keitimo sutartį. Butą ji privatizavo (duomenys neskelbtini). Sandėliukais naudojasi daugiau nei 30 metų. Sandėliukai yra pažymėti skaičiumi 5 ir raidėmis KB, kurios rusų kalba abreviatūra (santrumpa) rusiško žodžio „kvartira“ – butas. Suinteresuoto asmens teigimu, tokius žymėjimus atlikdavo sovietinio laikotarpio butų ūkio tarnybos ir buvo nuoroda į šeimininką (valdytoją), gyvenantį bute Nr. 5. Byloje pateiktos nuotraukos patvirtina, kad šis užrašas liko nepasikeitęs. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad sandėliuko paskirtis – malkoms laikyti, kadangi buto šildymas yra krosninis (bute yra 3 veikiančios krosnys, palėpėje išsaugotas barokinis kaminas). Išsaugoti esamas krosnis bei barokinį kaminą palėpėje buvo nurodyta paminklotvarkos sąlygose, kurias išdavė Vilniaus miesto, rajono valdybos paminklotvarkos valdyba 1993-07-13. Krosninis šildymas yra nurodytas ir registrų centro išraše kaip suinteresuoto asmens gyvenamo buto Nr. 5 šildymo būdas, todėl pagalbinės patalpos malkoms laikyti buvo ir yra būtinos, kad patalpos funkcionuotų kaip gyvenamos. Suinteresuotas asmuo taip pat papildomai pažymėjo, kad ne kiekvienas butas turėjo jam priskirtą sandėliuką ginčo ūkiniame pastate galimai dėl to, kad butai buvo smulkinami. I. L. S. nuomone, tarybiniu laikotarpiu sandėliukai buvo priskirti tiems butams, kurie turėjo daugiausiai krosnių. Paaiškino, kad dalis namo gyventojų turėjo ir tebeturi pagalbines patalpas kitose nestandartinėse vietose – kieme po laiptine, atitvertose dalyse laiptinėse ir pan. Niekas jokių pretenzijų dėl suinteresuoto asmens valdomų pagalbinių patalpų (sandėliukų), esančių ginčo ūkiniame pastate 812/p (buvęs žymėjimas plane 1I2/p), nereiškė. Suinteresuoto asmens I. L. S. teigimu, visi esami ir buvę buto Nr. 5 savininkai buvo visą laiką įsitikinę, kad ginčo sandėliukai priklauso jiems, valdė juos kaip savus.

45. Aptariamu atveju šie suinteresuotų asmenų teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai yra logiški, nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems, ir bylos medžiagai.

46. Dar daugiau, suinteresuoti asmenys A. B. ir L. B. atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą dėl ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn nurodė, jog jie taip pat nuo 2003 m. valdo sandėliuką Nr. 19. Raktus nuo sandėliuko ir žodinę teisę juo naudotis gavo (duomenys neskelbtini) iš G. S., su kuria sudarė butų pirkimo-pardavimo sutartį. Jokių pretenzijų per visą šį laiką dėl teisių į valdomas pagalbines patalpas niekas nepateikė. Nuo buto įsigijimo pradžios sandėliuku naudojasi pagal paskirtį. Sandėliuko durys yra pažymėtos skaičiumi 19, kas atitinka jų buto numerį 19.

47. Byloje nėra duomenų, kad per visą suinteresuotų asmenų I. L. S. ir M. L. W. bei buvusių jų butų savininkų sandėliukų valdymo laikotarpį jiems dėl šių daiktų kas nors būtų reiškęs pretenzijas ar reikalavimus, susijusius su nekilnojamųjų daiktų valdymu. Suinteresuoti asmenys, pradėdami valdyti sandėliukus, buvo pagrįstai įsitikinę, kad niekas neturi daugiau už juos teisių į šiuos daiktus. Be to, tiek buvę butų savininkai, tiek suinteresuoti asmenys buvo sąžiningi daiktų valdytojai visą įgyjamosios senaties laiką (CK 4.68 straipsnio 1 dalis), naudojo ginčo sandėliukus pagal paskirtį (kietajam kurui susidėti) ir tai tęsiasi daugiau negu 10 metų. Duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad suinteresuoti asmenys valdo daiktą neteisėtai. Įstatymas numato, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Tai, kad suinteresuoti asmenys sandėliukus valdo atvirai, kaip savus nesislapstydami, nepertraukiamai, byloje patvirtina jų paaiškinimai, taip pat rašytiniai įrodymai.

48. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos teigė, kad byloje nėra įrodymų, kad ūkinis pastatas pastatytas laikantis statybą leidžiančių dokumentų. Šiame kontekste teismas pažymi, kad remiantis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymai (tame tarpe ir istorine literatūra, archyviniais (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) nuosavybės dokumentais kartu su užstatymo brėžiniais, Paminklotvarkos departamento išduotos sąlygomis, valstybės įmonės Registrų centro dokumentacija, ir kt.), duomenų apie savavališką statybą nėra. Priešingai, namų valdos inventorinėje techninėje apskaitos kortelėje ūkinis pastatas yra įtrauktas kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), teisėtas „pagalbinis pastatas“. Be to, nėra jokių duomenų, jog per laikotarpį, kuomet suinteresuoti asmenys I. L. S. ir M. L. W. ar ankstesni valdytojai valdė turtą, institucijos būtų pareiškusios bet kokius reikalavimus dėl savavališkos ar neteisėtos statybos ar būtų nustačiusios savavališkos statybos faktą. Šios aplinkybės patvirtintos pačiame Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atsiliepime, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad nėra duomenų, kad dėl ūkinio pastato buvo surašyti kokie nors administraciniai aktai ar priimti administraciniai sprendimai. Taigi, nesant jokių įrodymų ar duomenų apie ūkinio pastato statybos neteisėtumą, vadovaujantis tikimybių principu ir vidiniu teismo įsitikinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog ūkinis pastatas buvo pastatytas neteisėtai.

49. Suinteresuotas asmuo E. A. J. E. nurodė, jog M. L. W. prašo pripažinti nuosavybės teisę į patalpas, esančias tiek 8I2/p (ankstesnis žymėjimas 1I2/p) pastate, tiek ir 2I2/m pastate. Suinteresuoto asmens teigimu, kadangi Vilniaus miesto savivaldybė pareiškime neįtraukė pastato 2I2/m, tai M. L. W. pareiškimas išplėstų bylos apimtį nauju pastatu 2I2/m. Tačiau teismas neturi pagrindo sutikti su tokia suinteresuoto asmens E. A. J. E. pozicija. Pagal VĮ „Registrų centras“ pateiktus duomenis, po 1971 m. pastatas 2I2/m ir pastatas 8I2/p (ankstesnis žymėjimas 1I2/p) paverstas vienu pastatu, kuris plane pažymėtas 8I2/p. Taigi pastatas 2I2/m yra pastato 8I2/p dalis.

50. Dar paminėtina ir tai, kad valstybė atstovaujama VĮ „Turto bankas“ atsiliepime nenurodė ir nepateikė duomenų, kad minėtas ginčo objektas (ūkinis pastatas) yra valstybės nuosavybė. Tokių duomenų nepateikė ir Vilniaus miesto savivaldybė, o priešingai šį turtą prašo pripažinti bešeimininkiu, t. y. neįrodinėja, kad turtas yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė.

51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi, kai nustatoma, jog faktinis daikto turėjimas atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kad faktinis daikto valdymas tęsiasi ilgą laiką ir išlieka sąžiningas, teisėtas, atviras (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2008).

52. Kaip minėta, kasacinio teismo išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; 3) daiktas nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu; 4) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 5) visą valdymo laiką daiktas valdomas teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savas; 6) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2011).

53. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad nuosavybės teisę į pareiškimuose nurodomą nekilnojamąjį turtą suinteresuoti asmenys I. L. S. ir M. L. W. būtų įgiję vienu iš įstatyme įtvirtintų nuosavybės teisės įgijimo būdų. Nagrinėjant bylą nenustatyta, jog nurodytas nekilnojamasis turtas būtų valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad suinteresuoti asmenys būtų atsisakę valdymo ar kad šį turtą būtų užvaldęs kas nors kitas. Viešajame registre neįregistruotos kitų asmenų daiktinės teisės į šiuos objektus (CK 4.68 straipsnio 1 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).

54. CK 4.57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas; bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą (CK 4.57 straipsnio 2 dalis). Tokios bylos yra nedispozityvios, šiose bylose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-29/2010; 2009 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2009). CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2014).

55. Šioje byloje nustačius, kad suinteresuoti asmenys I. L. S. ir M. L. W. įgijo pagalbines patalpas (sandėliukus), esančius ūkiniame pastate 8I2/p., adresu (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties būdu, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų, kuri leidžia daiktą pripažinti bešeimininkiu, todėl pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimas pripažinti bešeimininkiu ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ūkinį pastatą (LKS koordinatės (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), atmestinas, o suinteresuotų asmenų I. L. S. ir M. L. W. pareiškimai tenkintini ir nustatytinas faktas, kad suinteresuoti asmenys įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise įgijo pareiškimų reikalavimuose nurodytas pagalbines patalpas (sandėliukus).

56. Kiti procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui ir byloje teisinio rezultato neįtakoja, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 268-270, 443, 530-533 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu atmesti.

Tenkinti suinteresuotų asmenų I. L. S. ir M. L. W. pareiškimus dėl turto įgijimo įgyjamosios senaties būdu.

Nustatyti faktą, kad suinteresuotas asmuo I. L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į pagalbines patalpas (sandėliukus), kurie kadastrinių matavimų byloje pažymėti Nr. B-1 ir Nr. B-2, esančius ūkiniame pastate (LKS koordinatės (duomenys neskelbtini)), plane pažymėtas 8I2/p., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Nustatyti faktą, kad suinteresuotas asmuo M. L. W., gim. (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į pagalbines patalpas (sandėliukus), kurie kadastrinių matavimų byloje pažymėti Nr. A-1, Nr. A-2 ir Nr. A-3, esančius ūkiniame pastate (LKS koordinatės (duomenys neskelbtini)), plane pažymėtas 8I2/p., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.