Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Romeikos, Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Urbanavičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. Š. ieškinį atsakovei E. Š., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, notarei I. J. ir M. S. dėl oficialiojo testamento nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2016 m. spalio 19 d. J. V. Š. pasirašytą testamentą, notarinio registro Nr. IJ-7652.

2. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jo motina J. V. Š. (toliau – ir testatorė). Ieškovas yra vienintelis testatorės vaikas. Atsakovė yra jo dukra ir testatorės anūkė. Mirus testatorei, ieškovas sužinojo, kad ji 2014 m. rugpjūčio 28 d. pasirašytą oficialųjį testamentą 2016 m. spalio 19 d. pakeitė kitu. Pažymėjo, kad testatorė 2001 m. susirgo tiesiosios žarnos vėžiu. 2001 m. vasario 6 d. pašalinus auglį, testatorės sveikata pablogėjo, smarkiai nukrito jos svoris, pablogėjo ir psichinė sveikata. Dėl silpnos sveikatos ji galėjo savimi pasirūpinti tik iš dalies, visa kita priežiūra rūpinosi ieškovas. Be to, testatorei dažnai dingdavo atmintis, tam tikrus dalykus prisimindavo tik iš dalies, o kai ko iš viso neprisimindavo. Ieškovas žinojo, kad testatorės valia buvo visą jai priklausantį turtą padalinti pusiau, t. y. paliekant ½ turto ieškovui ir ½ atsakovei. Testatorė nė karto jam neminėjo, kad surašė testamentą, kuriuo visą jai priklausantį turtą palieka atsakovei. Ieškovo nuomone, testatorės valia susiformavo dėl S. V. ir (ar) atsakovės panaudotos psichologinės prievartos, apgaulės, suklydimo, o pats oficialusis testamentas sudarytas asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, testamentas turi būti panaikintas.

3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių apgaulės faktą, sudarant ginčijamą testamentą, t. y., kad atsakovės motina S. V. būtų atlikusi kokius nors tyčinius nesąžiningus veiksmus, siekdama suklaidinti testatorę, dėl ko ji būtų sudariusi testamentą. Vien tik ieškovo abejonės, deklaratyvūs teiginiai, įtarimai to neįrodo ir nedaro testamento negaliojančiu. Atsakovės motina domėjosi testatorės sveikata, ją aplankydavo, kiek galėjo jai padėjo, ko nepadarė ieškovas. Ieškovo netinkamas elgesys su testatore sąlygojo, kad testatorė turtą paliko vienintelei savo vaikaitei, t. y. jai. Testatorė atsakovei ir jos motinai S. V. guosdavosi dėl sūnaus netinkamo elgesio, sakydavo, kad turtą paliks anūkei. Taigi, testatorė savo valia nusprendė pakeisti testamentą. Aplinkybė, jog testatorė testamento sudarymo metu turėjo sveikatos sutrikimų, neleidžia daryti išvados, kad testatorė negalėjo turėti savo pagrįstos nuomonės dėl turto palikimo. Iki pat mirties testatorė buvo šviesaus proto, pakankamai guvi, kalbėdavo įvairiomis temomis, turėjo savo nuomonę, skaitė laikraščius, žiūrėjo publicistines laidas, diskutuodavo politikos ar aktualiomis temomis, beveik iki paskutinės dienos valdė savo pinigus, puikiai orientavosi aplinkoje. Byloje nėra įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai, jog testatorė sudarydama ginčijamą testamentą, nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti. Testamentą tvirtino notarė, įvertino jos veiksnumą. Tikėtina, jog notarė bendravo su testatore (buvo užduodami klausimai, susiję su testatorės asmeniu, šeimos sudėtimi) ir, įsitikinus jos veiksnumu, atliko notarinio veiksmo procedūrą.

4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė I. J. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad testatorė gebėjo rašyti, prieš sudarant ir tvirtinant testamentą, patikrino Neveiksnių asmenų registrą. Pažymėjo, kad asmeniui atvykus dėl testamento sudarymo, ji išsiaiškina, ką ir kam palieka, stebi ir vertina, kaip žmogus atsakinėja.

5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. S. atsiliepimo nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad, pagal teismo psichologijos ekspertizės aktą, testatorei testamento sudarymo metu psichikos sutrikimas nekonstatuotas. Ekspertės išvadą, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažino tiesioginiu įrodymu dėl testatorės gebėjimo suvokti savo veiksmų prasmę. Ekspertizės išvada motyvuota, neprieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams. Teismas nustatė, kad testamento sudarymo metu testatorė gyveno viena, reguliariai lankėsi pas šeimos gydytoją, disponavo savo pajamomis. Nors liudytojai nurodė tam tikras aplinkybes, susijusias su testatorės psichine būsena, tačiau nenurodė, kad testatorė nebūtų galėjusi savimi pasirūpinti. Kita vertus, pažymėjo, kad liudytojai nėra profesionalai, jog galėtų nustatyti, kad testatorė nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti testamento sudarymo metu. Teismo vertinimu, medicininiai įrašai patvirtino, jog testatorės būklė dėl diagnozuotų fizinės sveikatos sutrikimų palaipsniui sunkėjo, tačiau nebuvo duomenų, leidžiančių abejoti testatorės gebėjimais suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Testamentą tvirtinusiai notarei testatorės būklė įtarimų nesukėlė. Teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovė gyveno su testatore nuo 2014 m., kuria, kaip pripažino ieškovas, testatorė rūpinosi. Testatorė buvo sudariusi tris testamentus: pirmuoju savo turtą paliko anūkei, antruoju – anūkei ir sūnui, o trečiuoju – vėl anūkei. Be ieškovo ir atsakovės, testatorė įpėdinių daugiau neturėjo. Nustatė, kad ieškovo ir testatorės santykiai buvo konfliktiški. Iš byloje esančių nuosprendžio ir nutarimų nustatė, kad atsakovas piktnaudžiavo alkoholiu, smurtavo prieš testatorę. Nors ieškovas teigė, kad atsakovė nesutarė su anūke, tačiau tokio pobūdžio nesutarimai galimi ir įprasti tarp artimų šeimos narių. Ieškovas teigė, kad susipykęs su drauge, apsigyveno su testatore, jai padėdavo, tačiau buto raktų neturėjo. Teismas nusprendė, kad tai patvirtina, jog testatorė ieškovu nepasitikėjo. Teismas, esant tokioms aplinkybėms, nusprendė, kad abejonių dėl testamento pagrįstumo nėra.

8. Be to, teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė, jog ginčijamas testamentas sudarytas apgaulės būdu, dėl atsakovės ir (ar) jos motinos piktavališko susitarimo, todėl šiuo pagrindu testamento tai pat nebuvo pagrindo pripažinti negaliojančiu. Ieškovo nurodomas aplinkybes dėl S. V. veiksmų vertino kaip subjektyvius teiginius, nepagrįstus įrodymais. S. V. paaiškino, kad testatorei būnant ligoninėje, ji jos paprašė atnešti iš namų jai reikalingų daiktų, davė raktus. Nekilnojamojo turto registro išrašus ji atspausdino, nes to prašė testatorė, kuriai jų prireikė, greičiausiai, norint panaikinti ieškovo gyvenamosios vietos deklaraciją bute. Pažymėjo ir tai, kad įprastinis suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomas prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui, ir tai savaime nereiškia nesąžiningumo ar apgaulės naudojimo testatorės atžvilgiu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, ieškovo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

9.1. Teismas sprendimo aprašomojoje dalyje nurodo, jog ieškinys tenkintinas visiškai, o rezoliucinėje dalyje – ieškinį atmesti, tokiu būdu sukūrė sprendimo neapibrėžtumą. Tai sudaro pagrindą teigti, jog sprendimas turi būti panaikintas, o bylos nagrinėjimas perduotas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

9.2. Teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, materialines teisės normas dėl oficialiojo testamento nuginčijimo. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų, kurie patvirtino testatorės psichinę būseną, parodymus. Liudytojai nėra ekspertai ar profesionalai, tačiau artimieji, kurie turi galimybę pastebėti testatoriaus neveiksnumo požymius. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Testatorės gebėjimas pasirūpinti fiziologiniais poreikiais, t. y. pasinaudoti tualetu, pavalgyti, ribotai judėti po patalpas ir pan., neleidžia spręsti, kad testatorė suvokė savo veiksmus ir jų esmę dėl pasirašomo sandorio, nesvarbu, kiek jų buvo sudaryta prieš tai. Teismas apsiribojo atliktos ekspertizės duomenimis, nevertino šalių procesiniuose dokumentuose dėstomų aplinkybių viseto, liudytojų parodymų.

9.3. Nurodo, kad testatorės valia susiformavo dėl psichologinės prievartos, suklydimo, o pats oficialusis testamentas sudarytas asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Liudytojomis apklaustos pusseserės V. S. ir V. P. teismui paaiškino, jog testatorės valia buvo visą jai priklausantį turtą palikti ieškovui ir atsakovei lygiomis dalimis, todėl sandoris, turintis valios trūkumą, turėjo būti teismo panaikintas. Aplinkybė, kad testatorė nebuvo konsultuota psichiatro, neįrodo jos veiksnumo. Poreikio nustatinėti testatorės neveiksnumo, spręsti dėl globos nustatymo nebuvo būtinybės, nes tik ieškovas rūpinosi testatorės poreikių tenkinimu. Testatorė nuo 2015 m. neberašė ir nesuprato, ką skaito, todėl ieškovas negalėjo tikėtis, kad sudarys sandorius. Testatorės sveikata buvo silpna, jai dažnai dingdavo atmintis, tam tikrus dalykus prisimindavo tik iš dalies, kai ko iš viso neprisimindavo. Tai, kad S. V. yra suinteresuota testatorės turto įgijimu, matyti iš to, kad visus su paveldėjimu susijusius klausinius sprendžia ji, o ne atsakovė. Teismas nepagrįstai nevertino VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro išrašų, kurie išimti 2015 m. kovo 27 d. ir 2016 m. vasario 3 d. S. V., neturint tam teisinio pagrindo, o galimai tam, kad būtų galima užvaldyti testatorės turtą.

9.4. Teismas nepagrįstai įvertino ekspertų išvadą, neatsižvelgdamas į kitus įrodymus. Eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Teismas neturėjo apsiriboti vien ekspertizės akte esančiomis išvadomis, bet privalėjo vertinti ir tiriamojoje akto dalyje nurodytas aplinkybes ir patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Proceso šalys į bylą pateikė įrodymų, kurie įrodo testatorės negebėjimą suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, kurie yra datuojami iki ginčijamo sandorio sudarymo. Be to, iki ginčijamo testamento sudarymo abejonių dėl testatorės veiksnumo kilo ir policijos pareigūnams. Testatorei taikyta administracinė atsakomybė dėl įvykio 2015 m. lapkričio 12 d. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 186 straipsnį. Teismas nevertino Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus 2016 m. birželio 16 d nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Be to, likus septynioms dienoms iki ginčijamo testamento sudarymo, t. y. 2016 m. spalio 12 d., testatorė kvietė policijos pareigūnus, nurodydama, kad ieškovas įsiveržė į namus, pešė už plaukų, išvadino ją necenzūriniais žodžiais ir kt. 2016 m. lapkričio 14 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Ieškovo nuomone, minėti duomenys patvirtina, kad testatorės mąstymas buvo klampus, maišydavo realybę su įsivaizduojamais dalykais. Išvardyti iškvietimai nebuvo vieninteliai, testatorė į policijos pareigūnus kreipdavosi ir dažniau, tačiau nė vienas kreipimasis nebuvo pagrįstas.

9.5. Nurodo, kad reiškė prašymą dėl testatorės šeimos daktarės, eksperto apklausos, tačiau teismas šių prašymų netenkino. Analogiško pobūdžio bylose šių asmenų liudijimai yra itin reikšmingi.

10. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

10.1. Nurodo, kad ieškovas nesutinka su teismo įrodymų vertinimu, tačiau nepateikia jokių sprendimo neteisėtumo pagrindų. Ieškovas neįrodė aplinkybės, jog testatorė, sudarydama testamentą, buvo neveiksni. Ginčijamą testamentą pasirašė testatorė savo ranka, dėl ko reikalavimas jį pripažinti negaliojančiu visiškai nepagrįstas, o motyvai deklaratyvūs. Notaras, kuris tvirtino ginčijamą sandorį, nurodė, kad testatorė mokėjo pasirašyti, ji įsitikino jos gebėjimu išreikšti valią dėl sudaromo testamento, patikrino Neveiksnių asmenų registrą. Notarui nekilo abejonių dėl testatorės veiksmų ir valios išraiškos.

10.2. Teismas tenkino šalių prašymus dėl rašytinių duomenų iš oficialių institucijų gavimo. Didelė dalis rašytinių įrodymų, kurie surašyti iki testatorės mirties, patvirtino, kad ieškovas žiauriai elgėsi su testatore, ją traumavo fiziškai ir psichologiškai, dėl ko buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šie duomenys yra objektyvūs, juose fiksuoti ieškovo pripažinimai, kad jis savo elgesiu prisidėjo, kad motina pakeistų savo valią dėl jai priklausančio palikimo.

10.3. Ieškovo nurodomas testatorės trumpas ar ribotas vizitacijos laikas pas gydytojus nėra pagrindas teigti, jog asmuo nesugeba suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Šiuos ieškovo teiginius paneigia ligos istorijos išrašai. Testatorė gydymo įstaigose lankėsi pagal poreikį, jai buvo atlikta operacija, taikomas kitas gydymas, o ligos būklė susijusi su jos amžiumi, fizine negalia. Teismo ekspertas vertino ligos istorijos išrašus ir jo padarytų išvadų nepripažinimas yra ieškovo nenoras pripažinti nustatytas aplinkybes.

10.4. Ieškovo apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojų parodymai yra išskirtinai ieškovo suinteresuotumas, o ne reikšmingi bylai įrodymai. Įrodymų vertinimas yra teismo kompetencijos ribose, be to, ne visi duomenys teisme gali būti pripažinti įrodymais, turinčiais reikšmės bylai nagrinėti. Ekspertas tinkamai atliko ekspertizę ir pateikė aiškią bei išsamią eksperto išvadą. Teismas visapusiškai ir nešališkai įvertino byloje surinktus duomenis, nebuvo pagrindo spręsti, jog šių duomenų pakanka ar kad reikalinga papildomai apklausti šeimos daktarę, ekspertą.

10.5. Teismo padaryta žmogiška klaida, aprašomojoje dalyje nurodant, kad ieškinys tenkinamas, nesudaro pagrindo teismo sprendimą vertinti kaip neapibrėžtą. Sprendimo rezoliucinėje dalyje išsprendžiami visi pareikšti reikalavimai. Teismas rezoliucinę sprendimo dalį suformulavo aiškiai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė naujus įrodymus – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato 2021 m. birželio 29 d. raštą dėl informacijos apie J. V. Š. ir 2015 m. gruodžio 17 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą.

13. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

14. Pažymėtina, kad ieškovas, pateikdamas rašytinius įrodymus, nesuformulavo prašymo juos priimti. Be to, apeliantas nenurodo jokių aplinkybių, kurios jam trukdė tokio pobūdžio ir turinio įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, ieškovo pateiktus naujus įrodymus atsisako priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

15. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2016 m. spalio 19 d. Kauno 11-ojo notarų biuro notarė I. J. patvirtino J. V. Š. testamentą, kuriuo ji visą savo turtą, kuris mirties dieną jai priklausė, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, arba ateityje atsirastų, paliko savo anūkei (atsakovei). Testatorė J. V. Š., gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) Atsakovė palikimą priėmė 2020 m. rugpjūčio 17 d. Ieškovas yra mirusiosios sūnus ir atsakovės tėvas. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl J. V. Š. 2016 m. spalio 19 d. sudaryto testamento nuginčijimo. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

16. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl testamento nuginčijimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl testamento ginčijimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnio pagrindais

18. Įstatyme nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą. Testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015 ir kt.).

19. Ieškovas pirmosios instancijos teisme ginčijo J. V. Š. sudarytą testamentą, be kita ko, CK 1.89 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, teigdamas, jog testatorė testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir prasmės.

20. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio taikymo, yra išaiškinęs, kad testatoriaus valia turi būti gerbiama, vykdoma ir gali būti paneigta tik patikimai įrodžius, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių. Tokia išvada gali būti padaryta tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjos valios atitikties jos tikrajai valiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018).

21. Be to, kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012). Taigi asmeniui, šiuo pagrindu pateikusiam ieškinį dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius (-ė) buvo tokios būsenos, kuri neleido jam (jai) adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto.

22. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad J. V. Š. valia buvo visą turtą palikti ieškovui ir atsakovei lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį. Tai, kad turtas testamentu buvo paliktas tik atsakovei, sąlygojo testatorės sveikatos būklė, dėl ko ji, sandorio sudarymo metu, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir prasmės. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, nes byloje esantys medicininiai dokumentai ir apklausti liudytojai patvirtino, kad J. V. Š. testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų prasmės. Teisėjų kolegija su šiais ieškovo argumentais nesutinka, juos atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

23. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad byloje buvo paskirta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Teismo psichiatrijos ekspertizės 2021 m. liepos 1 d. – liepos 19 d. akte Nr. 83TPK-331/2021 (toliau – ir ekspertizės aktas) yra pateiktos vienareikšmiškos išvados: J. V. Š. testamento sudarymo metu psichikos sutrikimas nekonstatuotas; J. V. Š. testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Taigi, teismo medicinos ekspertas, turintis specialių žinių, patvirtino, kad testatorė neturėjo psichikos sutrikimų, nepaisant jos garbingo amžiaus (CPK 12, 178, 218 straipsniai).

24. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, pagal kasacinio teismo išaiškinimą, teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone. Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, visgi, eksperto išvada teismui neprivaloma. Eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 218 straipsnis); ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Teismas, kiek leidžia jo (teismo) žinios, turi įvertinti eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės dalimis. Išvada, kad testatorius testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir padarinių, turi būti pagrįsta tiriamojoje dalyje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018, nutarties 43–45 punktai; 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020, nutarties 41 punktas).

25. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymą. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020, 44 punktas).

26. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta nutarties 23 punkte, eksperto išvadoje yra suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą dėl J. V. Š. sveikatos būklės, jos galėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti ginčo testamento sudarymo metu. Atsižvelgiant į tai, tokia eksperto išvada laikytina tiesioginiu įrodymu byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ekspertizės išvada yra motyvuota. Pažymėtina ir tai, kad ekspertizės akte nėra pateikta viena kitai prieštaraujančių išvadų, nėra duomenų, kad bendra testatorės sveikatos būklė turėjo įtakos jos psichinei būsenai ir tai trukdė jai suprasti savo veiksmų reikšmę bei išreikšti savo valią.

27. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymus apklausti ekspertą, atlikusį ekspertizę, bei šeimos gydytoją, gydžiusią J. V. Š.. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde atsakovas nurodo tik tai, kad tokių asmenų liudijimai yra itin reikšmingi, tačiau nedetalizuoja, kokias bylai reikšmingas aplinkybes galėjo patvirtinti bylos nagrinėjimo metu apklaustų asmenų parodymai. CPK 218 straipsnyje nurodyta, kad ekspertas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti. CPK 190 straipsnis numato, kad dalyvaujantis byloje asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Teisėjų kolegija, išklausiusi 2021 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio garso įrašą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo atstovės prašymą iškviesti ekspertą ir šeimos gydytoją, motyvuodamas tuo, kad prašymai pateikti nesavalaikiai. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą, nurodė ir tai, kad ekspertizės aktas teismui nėra privalomas, jis kaip įrodymas bus vertinamas priimant galutinį sprendimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas nenustatė teisinio pagrindo kviesti nei ekspertą, nei šeimos gydytoją apklausai ir protokoline nutartimi, atmesdamas prašymą, nurodė aiškius tokio sprendimo motyvus. Be to, kaip minėta prieš tai, pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai įvertino ekspertizės aktą kaip vieną iš bylos įrodymų, pasisakė dėl jo aiškumo, įrodomosios reikšmės ir patikimumo. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymus ir juos atmesdamas, pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir (ar) vertinimą.

28. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo motina 2001 m. susirgo tiesiosios žarnos vėžiu, 2001 m. vasario 15 d. buvo operuota, o vėliau buvo taikytas gydymas chemoterapija. Apeliantas nurodo, kad testatorės fizinė sveikata po atliktos operacijos dar labiau pablogėjo, nukrito jos svoris, pablogėjo ir psichinė sveikata. Visų pirma, pažymėtina, kad apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad po atliktos operacijos testatorės psichikos sveikata pablogėjo, kad jai būtų buvusi diagnozuota psichikos liga ir (ar) sutrikimas. Antra, kaip minėta nutarties 26 punkte, ekspertizės metu, be kita ko, buvo analizuojama turima J. V. Š. medicininė dokumentacija ir vertinama, ar jos bendra sveikatos būklė, taip pat ir 2001 m. vasario 15 d. atlikta operacija, turėjo (galėjo turėti) įtakos psichinei būsenai. Ekspertizės akte nurodyta, kad J. V. Š. po 2001 m. taikyto chirurginio gydymo dėl įtartos onkologinės patologijos joks psichikos sutrikimas neišsivystė, nedebiutavo. Be to, pažymėta ir tai, kad medicininiai duomenys patvirtina, jog J. V. Š. 2015 m. laikotarpiu reguliariai lankosi pas šeimos gydytoją, jai diagnozuojama arterinė hipertenzija. Juridiškai reikšmingu laikotarpiu, likus 5 mėnesiams iki testamento sudarymo, konsultacijos metu minima „nemiga“, joks kognityvinis deficitas, psichozinis sutrikimas neįtartas ir nekonstatuotas. Pažymėta ir tai, kad konsultacijų metu 2016 m. spalio 5 d., 2016 m. spalio 13 d. ir 2016 m. lapkričio 8 d. šeimos gydytojo bei kardiologo diagnozuojama I11.9 Hipertenzinė širdies liga be širdies nepakankamumo (stazinio). Taigi, ekspertizės metu buvo įvertinta bendra J. V. Š. sveikatos būklė, nustatyta, kad testatorė lankėsi pas gydytojus, tačiau joks psichikos sutrikimas, kuris galėjo testatorei trukdyti suprasti veiksmų reikšmę ir juos valdyti, nebuvo įtartas ir (ar) konstatuotas. Teisėjų kolegija daryti kitokios išvados ir spręsti, kad J. V. Š. diagnozuotos ligos, susirgimai, atlikta operacija, kaip teigia ieškovas apeliaciniame skunde, galėjo daryti įtaką jos valiai (apsisprendimui) sudaryti ginčijamą testamentą, neturi jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad apelianto apeliaciniame skunde nurodoma J. V. Š. fizinė būklė (pvz., tai, kad ji nedaug svėrė, sunkiai vaikščiojo ir kt.) taip pat nepatvirtina, kad jos psichinė būsena testamento sudarymo metu buvo tokia, kad ji negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.

29. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas vertino V. S., V. P. ir V. M., kurie buvo apklausti kaip liudytojai 2021 m. birželio 22 d. teismo posėdžio metu, parodymus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad liudytojų parodymai dėl palikėjos sveikatos būklės nėra išsamūs, vertinant testatorės psichikos būklę būtent ginčijamo testamento sudarymo metu, bei nesudarantys pagrindo atmesti bei paneigti ekspertizės išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs 2021 m. birželio 22 d. teismo posėdžio, kuriame buvo apklausti minėti liudytojai, garso įrašą, neturi pagrindo nepritarti tokiems pirmosios instancijos teismo argumentams ir padarytoms išvadoms.

30. Teisėjų kolegija, priešingai nei teigia apeliantas apeliaciniame skunde, nesutinka, kad: 1) liudytojo V. M. nurodytos aplinkybės apie J. V. Š. (kad ji buvo keistoka, kvailoka moteris, kad nepasitikėjo santechniku, rėkdavo ant vaikų, gyvenančių name, kad kvies policiją, pykdavosi su pirmininku, kaupdavo daiktus namuose, nešdavosi daiktus į namus iš konteinerių ir kt.); 2) V. P. nurodytos aplinkybės apie J. V. Š. (kad testatorės atmintis ir adekvatumas buvo ribotas, bendraujant jautėsi, kad jai negerai su galvele, kad ji buvo nerimastinga, tai, kad jai sukėlė įtarimų elgesys po jos motinos mirties, jos sesers mirties metinių metu, kad vartojo vaistus nuo skausmo, buvo silpna, turėjo problemų su stuburu, kad mėgdavo pasiginčyti, būdavo viskuo nepatenkinta ir kt.; 3) V. S. nurodytos aplinkybės apie J. V. Š. (tai, kad jai testatorė nesakė apie paskutinį testamentą, kad nemokėjo skambinti mobiliuoju telefonu, kad atsiliepusi telefonu, sumaišydavo balsus, vartojo vaistus nuo skausmo, buvo suprastėjusi jos atmintis, neskaitydavo jos rekomenduotų knygų, pykosi su pirmininku ir vaikais, gyvenančiais name, kad buvo kitokio charakterio, kaupdavo dėžutes namuose, buvo parsinešusi iš konteinerio paltą ir chalatą, buvo taupi, nenaudojo skalbimo mašinos ir kt.); nepaneigia ir negali paneigti ekspertizės akte padarytos išvados, taip pat nepatvirtina ir negali patvirtinti, kad J. V. Š. testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad J. V. Š. testamento surašymo dieną buvo 79 metų amžiaus. Natūralu, kad dėl tokio garbingo amžiaus galėjo būti susilpnėjusi testatorės atmintis, mąstymas, atsiradęs nerimastingumas, kaip nurodė apklausti liudytojai teismo posėdžio metu, tačiau tai jokiu būdu nėra tie požymiai, kurie galėtų patvirtinti, jog asmuo testamento surašymo metu sirgo psichikos liga ir (ar) negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad J. V. Š. testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuota, pati suformavo savo valią ir tinkamai ją išreiškė, patvirtino ir 2021 m. birželio 15 d. teismo posėdžio metu apklausta testamentą patvirtinusi notarė I. J.. Notarė teismo posėdžio metu nurodė, kad testatorė gebėjo rašyti, be to, ji, prieš sudarant ir tvirtinant testamentą, patikrino ir Neveiksnių asmenų registrą. Ji visuomet klausia žmogaus vardo, pavardės, klausia, kokiu klausimu atvyko asmuo, aiškinasi testatoriaus valią – kam ir ką palieka, stebi ir vertina, kaip žmogus atsakinėja. Taigi, spręstina, kad notarei, tvirtinant testamentą, J. V. Š. psichikos būklė nesukėlė jokių abejonių.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas visiškai nepagrįstai nurodo apeliaciniame skunde, kad iki ginčo testamento sudarymo dienos policijos pareigūnams kilo abejonių dėl testatorės veiksnumo. Ieškovas teigia, kad tai, jog policijos pareigūnams kilo abejonių dėl testatorės veiksnumo, patvirtina byloje esantys dokumentai ir juose nurodyta informacija, t. y.: 1) Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus 2016 m. birželio 16 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-21358-16, kuriame nurodyta, kad „nukentėjusiojo policijos pareigūnams davė prieštaringus parodymus“; 2) Kauno apygardos prokuratūros Kauno prokuratūros 3-ojo skyriaus 2016 m. lapkričio 14 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-48253-16, kuriame nurodyta, kad „Specialisto išvadoje Nr. G2660/2016(02) nurodyta, kad J. V. Š. mechaninės traumos požymių nekonstatuota. Galvos plaukuotoje dalyje, kaklo srityje sužalojimų nenustatyta“. Teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų nustatė, kad abu ieškovo nurodytus kartus ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti, nenustačius pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas naudojo smurtą savo mamos J. V. Š. atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos ikiteisminio tyrimo nutraukimo aplinkybės nepatvirtina nei to, kad policijos pareigūnams kilo abejonių dėl testatorės veiksnumo, nei to, kad testatorės mąstymas buvo klampus, nei to, kad testatorė maišydavo realybę su įsivaizduojamais dalykais, kaip teigia ieškovas apeliaciniame skunde. Minėti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad ieškovo ir testatorės santykiai buvo konfliktiški. Juolab kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, byloje yra pateikta kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovo ir testatorės santykiai buvo konfliktiški, taip pat patvirtinančių, kad ieškovas smurtavo prieš testatorę, t. y.: 1) Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamajam ir nuketėjusiajam susitaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalies pagrindu ieškovo atžvilgiu; 2) Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje, kuriuo ieškovas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2018 m. rugsėjo 8 d. tyčia smurtavo prieš savo motiną J. V. Š..

Dėl testamento ginčijimo CK 1.91 straipsnio pagrindais

33. Ieškovas ginčija testamentą ir CK 1.91 straipsnio pagrindais. Teigia, kad S. V. apgaule arba esant piktavališkam susitarimui su atsakove, pasirūpino J. V. Š. atvykimu į notarų biurą ir prieš jos valią, jai nesuvokiant savo veiksmų prasmės ir esmės, įtikino sudaryti naują testamentą atsakovės naudai.

34. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodyti. Taigi ieškovas turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius CK 1.91 straipsnyje įtvirtinto sandorio negaliojimo pagrindų buvimą.

35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepateikė į bylą jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių šio testamento negaliojimo pagrindo buvimą. Pažymėtina, kad apelianto tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad namie nebuvo rastas ginčo testamentas; tai, kad ginčo testamentas buvo pasirašytas galimai S. V. darbo pietų metu; tai, kad jis, 2018 m. testatorei esant ligoninėje, netikėtai rado testatorės namuose S. V.; tai, kad ieškovas rado bute išrašus iš Nekilnojamojo turto registro, kurie yra atspausdinti S. V. vardu; tai, kad S. V. galimai pas motiną lankydavosi tik jam esant darbe ir kt.; nepatvirtina, kad testatorė buvo apgauta, suklaidinta ar kitaip paveikta sudaryti ginčo testamentą. Juolab kad S. V., kuri buvo apklausta 2021 m. birželio 15 d. teismo posėdžio metu, šias aplinkybes paaiškino, nurodydama, pavyzdžiui, tai, kad testatorė, būnant ligoninėje, jai davė buto raktą, kad atneštų reikalingų daiktų; Nekilnojamojo turto registro išrašus atspausdino testatorei prašant ir kt.

36. Pažymėtina ir tai, kad testatorės sudarytas ginčo testamentas buvo trečiasis. Taigi, akivaizdu, kad testatorė žinojo, kad ji gali savo turtą palikti kam nori, taip pat žinojo, kad testamentą gali ir pakeisti, tačiau to nepadarė. Visa tai patvirtina, kad J. V. Š. tikroji valia buvo išreikšta ieškovo ginčijamame testamente. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog testamentas buvo sudarytas dėl piktavališko susitarimo su S. V. ir (ar) atsakove, suklydimo ir (ar) apgaulės naudojimo testatorės atžvilgiu. Be to, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, CK 5.18 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad įprastinis suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui.

37. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta anksčiau, daro išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, sudarančių pagrindą manyti, kad šiuo atveju testatorė, sudarydama ginčo testamentą, buvo atsakovės ir (ar) kito asmens suklaidinta ir (ar) apgauta ir (ar) kitaip paveikta.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

38. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovo priteistinos 400 Eur išlaidos už suteiktą teisinę pagalbą šioje byloje, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93, 98 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, įrodytos, protingo dydžio, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo G. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.