Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo J. S. reikalavimą, kuriuo jis prašo įpareigoti atsakovą imtis atitinkamų priemonių tinkamai suformuluoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. 1R-25 „Dėl pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, kad šis įsakymas nediskriminuotų pareiškėjo kitų nuteistųjų atžvilgiu, nevaržytų pareiškėjo teisių ir laisvių, o likusią pareiškėjo skundo dalį laikė nepaduota, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, jog pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių dėl prašomo panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. (1.23E)7R-1183, nesumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio, taigi nepašalino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartimi nurodytų skundo trūkumų, todėl teismas šią skundo dalį laikė nepaduota pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas prašo ištirti norminio teisės akto (Įsakymo), kurį priėmė centrinis valstybinio administravimo subjektas – Teisingumo ministerija, teisėtumą, todėl pagal ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą būtent Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Taigi teismas šį pareiškėjo reikalavimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 d. pagrindu).

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigdamas, kad teismas nepagrįstai jį įpareigojo sumokėti žyminį mokestį, nors jis neturi galimybių jo sumokėti, taip pat vertina, kad 2020 m. balandžio 7 d. pranešime, šalindamas pirmosios instancijos teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartyje nurodytus skundo trūkumus, jis aiškiai ir konkrečiai nurodė, dėl ko ir kokiomis aplinkybėmis jis patyrė tiek neturtinę, tiek turtinę žala, taigi pareiškėjas vertina, kad jo skundas atitinka visus ABTĮ skundui keliamus reikalavimus ir turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-52-756/2020)

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. ABTĮ 34 straipsnyje nustatyta, kad skundai (prašymai, pareiškimai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis, išskyrus šio įstatymo nustatytus atvejus. Taigi žyminio mokesčio sumokėjimas ir duomenų apie tai pateikimas teismui paprastai yra viena iš visumos teisinių prielaidų, būtinų priimti pareiškėjo skundą nagrinėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-698/2011; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-52-756/2020).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2020 m. kovo 24 d. nutartyje, įpareigodamas pareiškėją pašalinti skundo trūkumus, sprendė, jog nėra pagrindo atleisti jo nuo žyminio mokesčio mokėjimo (ABTĮ 37 str.) dėl aplinkybių, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I2-2348-1066/2020 yra konstatuota, jog pareiškėjui priklauso statiniai ir žemės sklypas, kurių registre nurodoma vidutinė rinkos vertė yra 38 182 Eur, taip pat priklauso automobilis (duomenys neskelbtini); teismas vertino, kad pareiškėjas kaip nuteistasis yra išlaikomas ir aprūpinamas būtiniausiais reikmenimis valstybės, be to, byloje nėra duomenų apie jo išlaikomus asmenis bei jo įsipareigojimus kreditoriams, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo turtinė padėtis yra sunki ir jis nėra pajėgus sumokėti už skundą įstatyme nustatyto žyminio mokesčio. Su tokia pozicija, kad skundžiama nutartimi buvo pripažinta, jog pareiškėjas nepašalino minėto trūkumo ir nesumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, kadangi ir atskirajame skunde pareiškėjas neįrodė, jog dėl sunkios turtinės padėties jis negali sumokėti žyminio mokesčio.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas neištaisė ir kito skundo trūkumo (t. y. išsamiai aprašyti su jo reikalavimais susijusias faktines aplinkybes, pateikti individualius argumentus dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą).

Pareiškėjas atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad jis ištaisė teismo nutartimi nustatytus skundo trūkumus detalizuoti skundo aplinkybes, t. y. paaiškino, jog dėl atsakovo priimto Įsakymo jis yra diskriminuojamas kitų nuteistųjų asmenų atžvilgiu, jam yra ribojama jo teisė pasimatyti su visais savo giminaičiais vienu metu, taigi atsakovas negerbia jo teisių ir laisvių, todėl pareiškėjas patiria orumą žeminantį elgesį, dvasinius išgyvenimus, kankinimus ir kt. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad 2020 m. balandžio 7 d. pranešime pareiškėjas, šalindamas teismo nustatytus trūkumus, dėsto aplinkybes, susijusias su prašoma priteisti žala dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro Įsakymo, tačiau nenurodo jokių aplinkybių dėl prašomo panaikinti Teisingumo ministerijos 2020 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. (1.23E)7R-1183 (b. l. 26–27). Pareiškėjui patikslintame skunde (pranešime) nepašalinus teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartyje nurodytų trūkumų, t. y. nepateikus žyminio mokesčio kvito ir neindividualizavus aplinkybių, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą ir kuriomis remiantis turėtų būti panaikintas Sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiama nutarties dalimi, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, teismas pagrįstai laikė šią skundo dalį nepaduota ir grąžino ją padavusiam asmeniui.

Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą imtis atitinkamų priemonių tinkamai suformuluoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. 1R-25 „Dėl pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, t. y. kad šis Įsakymas nediskriminuotų pareiškėjo kitų nuteistųjų atžvilgiu, nevaržytų jo teisių ir laisvių, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai vertino kaip prašymą ištirti norminio teisės akto teisėtumą. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, kuriems suteikta teisė kreiptis į administracinį teismą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo, ratą, be to, atsižvelgiant į tai, kad minėtą Įsakymą priėmė Teisingumo ministerija kaip centrinis valstybinio administravimo subjektas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo (ABTĮ 21 str. 1 d. 2 p.). Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas minėtą pareiškėjo reikalavimą pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p. pagrindu).

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiama nutartimi nebuvo apribota pareiškėjo teisė, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnyje. Kaip minėta, teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos laikytis įstatymų nustatytos tvarkos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas. Pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį naikinti. Dėl išdėstytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.