Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. V. patikslintą ieškinį atsakovui A. V. dėl išlaikymo, teikiamo nepilnamečiam vaikui, padidinimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės V. V. patikslintą ieškinį atsakovui A. V., kuriuo prašoma: 1) padidinti atsakovo šalių dukrai T. V. teikiamą išlaikymą iki 500 Eur, mokamų kas mėnesį (iki mėnesio 15 kalendorinės dienos), sumos, šią sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki šalių dukros pilnametystės; 2) nustatyti, kad nepilnamečio vaiko išlaikymo lėšas uzufrukto teise tvarko vaiko mama ieškovė; 3) nustatyti, kad nepilnametei šalių dukrai būtinas medicinines ar gydymo išlaidas šalys apmoka lygiomis dalimis, o dėl reikalingų medicininių ar gydymo išlaidų šalys turi iš anksto informuoti viena kitą ir susitarti dėl jų dydžio; 4) nustatyti atsakovo bendravimo su šalių dukra tvarką; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7. Atskirajame skunde nurodoma, kad teismai visiškai (net ir preliminariai) neįvertino išlaikymo (paramos) būtinumo ir reikalingo jo dydžio, taip pat absoliučiai nesivadovavo ieškovės patikslintame ieškinyje pateiktais argumentais ir kartu su ieškiniu pateiktais įrodymais. Tokiu būdu teismas ne tik neužtikrino šalių nepilnamečio vaiko interesų, bet ir pažeidė teisėtą vaiko interesą gauti reikalingo (būtino) dydžio laikiną išlaikymą, nes priimta nutartis iš esmės pablogina vaiko padėtį palyginti ją su dabartine – šiuo metu atsakovas vaikui kas mėnesį moka 341 Eur pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimą, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovas turės mokėti tik 306 Eur (35 Eur mažiau). Taigi, nors teismas sutinka, kad vaiko poreikiai nuo 2021 m. kovo 22 d. yra gerokai pasikeitę (padidėję), tačiau teismo priimta nutartimi dar ir pabloginama nepilnamečio vaiko padėtis palyginti su buvusia iki ieškinio ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo.

8. Atskirajame skunde teigiama, jog ieškovė vaikui išlaikyti skiria vidutiniškai 1 489,01 Eur per mėnesį, nors iš atsakovo šiuo metu kas mėnesį gauna tik 341 Eur (indeksuota 2021 m. kovo 22 d. sprendimu priteista 250 Eur vaiko išlaikymo suma), akivaizdu, kad atsakovas turėtų prie vaiko išlaikymo (taip pat ir laikino) prisidėti didesne apimtimi nei prisideda šiuo metu. Skundžiama teismo nutartimi nustatytas pats minimaliausias išlaikymo dydis – 306 Eur per mėn. visiškai neatitinka šalių dukros būtiniausių poreikių ir net yra gerokai mažesnis nei išlaikymas, kurį jai šiuo metu teikia tėvas, – 341 Eur per mėn. ir dėl kurio pakeitimo (padidinimo) yra pareikštas ieškovės ieškinys teismui. Į bylą yra pateikta pakankamai duomenų bei įrodymų apie vaiko būtinuosius poreikius ir jiems patenkinti būtinas išlaidas. Ieškovė vaikui išlaikyti skiria vidutiniškai 1 489,01 Eur per mėnesį, todėl prašymas nustatyti 500 Eur per mėnesį laikiną vaiko išlaikymą po pagrįstas vaiko poreikiais.

9. Atskirajame skunde nurodoma, kad ieškovė pateikė duomenis, kad atsakovas dirba (duomenys neskelbtini) bei gauna stabilias, geras pajamas. Taip pat atsakovas gauna papildomas išmokas už vaiką (duomenys neskelbtini). Taigi, jo finansinė padėtis yra gera ir jis gali teikti vaikui prašomą 500 Eur per mėn. išlaikymą. Teismas nevertino aplinkybes, kad skundžiama nutartis priimta 2024 m. gruodžio mėnesį ir 2024 m. sausio 1 d. nustatyta minimalioji mėnesinė alga netrukus bus visiškai neaktuali, nes nuo 2025 m. sausio 1 d. ji keičiasi (didėja), kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymui nuo 2025 m. nustatyti 1 038 Eur minimaliąją mėnesinę algą („į rankas“ 777 Eur). Skundžiamoje teismo nutartyje atlikti skaičiavimai yra visiškai neaktualūs ir nuo 2025 m. sausio mėnesio neužtikrins net pačių minimaliausių vaiko poreikių, juolab jų neužtikrins viso bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu. Galiausiai, teismas nustatydamas laikiną išlaikymą ir jo dydį visiškai neatsižvelgė į tai, kad šis išlaikymas ir jo dydis nebus indeksuojami 2025 m. vasario 1 d., nes periodinės išmokos, kurios įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo paskirtos arba pakeistos per paskutinius 6 mėnesius iki vasario mėnesio 1 dienos, neindeksuojamos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

15. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutartis, kuria civilinėje byloje pagal ieškovės V. V. patikslintą ieškinį atsakovui A. V. dėl išlaikymo, teikiamo nepilnamečiam vaikui, padidinimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo tenkintas iš dalies ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir iš atsakovo nepilnametei šalių dukrai T. V. priteistas laikinas išlaikymas periodinėmis išmokomis po 306 Eur, mokamomis kas mėnesį nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2024 m. gruodžio 6 d.), iki bus priimtas teismo sprendimas dėl ginčo esmės, o kita ieškovės prašymo dalis priteisti iš atsakovo šalių nepilnametės dukters naudai laikiną išlaikymą po 500 Eur kas mėnesį atmesta.

16. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytas laikinas 306 Eur per mėn. išlaikymo dydis ne tik neužtikrina, jog nenukentėtų šalių dukros interesai viso bylos nagrinėjimo metu, bet iš esmės juos pažeidžia ir akivaizdžiai pablogina nepilnamečio vaiko padėtį palyginti su 2021 m. kovo 22 d. teismo sprendimu ir jam šiuo metu atsakovo teikiamo išlaikymo dydžiu, todėl skundžiama nutartis yra panaikintina kaip visiškai nepagrįsta, neteisėta ir neužtikrinanti ne tik būtiniausių, bet net ir pačių minimaliausių šalių nepilnamečio vaiko poreikių.

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

17. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

18. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

19. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

20. Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikia papildomus įrodymus – atsakovo banko sąskaitos išrašą, kurio laikotarpis nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 18 d.. Atsakovo teigimu, šis įrodymas patvirtina tinkamą atsakovo prievolės išlaikyti nepilnametę šalių dukrą vykdymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis naujas įrodymas turi ryšį su šios bylos įrodinėjimo dalyku, be to, šalys turėjo galimybę dėl jo pasisakyti, todėl jo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktas naujas įrodymas priimtinas.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

21. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-2912-637/2021 nutraukta šalių santuoka ir patvirtinta 2021 m. vasario 11 d. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nurodyta, kad atsakovas dukros T. V., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui iki jos pilnametystės moka 250 Eur išlaikymo sumą kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis nuo sutarties pasirašymo.

22. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas 2021 m. kovo 22 d. sprendimu nustatytą išlaikymą tinkamai indeksuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir moka kiekvieną mėnesį.

23. Ieškovė 2024 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, kurį patikslino 2024 m. gruodžio 10 d., prašydama: 1) padidinti atsakovo šalių dukrai T. V. teikiamą išlaikymą iki 500 Eur, mokamų kas mėnesį (iki mėnesio 15 kalendorinės dienos), sumos, šią sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki šalių dukros pilnametystės; 2) nustatyti, kad nepilnamečio vaiko išlaikymo lėšas uzufrukto teise tvarko vaiko mama ieškovė; 3) nustatyti, kad nepilnametei šalių dukrai būtinas medicinines ar gydymo išlaidas šalys apmoka lygiomis dalimis, o dėl reikalingų medicininių ar gydymo išlaidų šalys turi iš anksto informuoti viena kitą ir susitarti dėl jų dydžio; 4) nustatyti atsakovo bendravimo su šalių dukra tvarką; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

24. Ieškovė patikslintu ieškiniu, be kita ko, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš atsakovo nepilnametės dukters naudai laikiną išlaikymą po 500 Eur kas mėnesį (iki mėnesio 15 kalendorinės dienos) mokamomis periodinėmis išmokomis nuo šio prašymo pateikimo dienos iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo ir nustatyti, kad nepilnamečio vaiko laikino išlaikymo lėšas uzufrukto teise tvarko vaiko mama ieškovė.

25. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.

26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Šios priemonės tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

27. CK 3.192 straipsnio 1, 2 dalyse numatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai, ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Taigi, laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečių vaikų poreikius ir prioritetas teikiamas vaikų interesų apsaugai.

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Taigi teisminio proceso pradžioje, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nevertina argumentų, susijusių su šalių galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaikų poreikiais ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės iki galo ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei realių tėvų galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla yra išnagrinėjama iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą iš esmės. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios šalių pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai. Todėl apeliacinės instancijos teismas tik preliminariai vertina byloje esančius duomenis. Kaip jau minėta, šia specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui turi atitikti bent minimalius vaiko poreikius jo normaliam vystymuisi.

29. Teismų praktikoje orientaciniu kriterijumi, nustatant priteistino išlaikymo dydį, laikoma CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimaliąją mėnesinę algą (toliau – ir MMA) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004, 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2006 ir kt.). Plėtodamas pirmiau nurodytą praktiką kasacinis teismas nurodė, kad nors orientaciniu kriterijumi priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti pripažintinas MMA dydžio išlaikymas, tačiau tokio dydžio išlaikymas paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, kurių bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas įrodinėti, teikdamas detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020).

30. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu yra patvirtinusi 2025 metais taikomą 1 038 Eur minimaliąją mėnesinę algą, kas atskaičius mokesčius sudaro 777,39 Eur. Įvertinus tai, kad ieškovė vaiko poreikiams tenkinti papildomai 2025 metais turėtų gauti po 122,50 Eur kas mėnesį valstybės vaikui mokamą išmoką pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą, bendra šalių vaikui šiuo metu išlaikyti skirtina suma sudarytų 654,89 Eur (777,39 Eur – 122,50 Eur), o vieno iš sutuoktinių – 327,45 Eur (654,89 Eur / 2). 2024 metais vienam iš sutuoktinių tenkanti suma sudarė 306,08 Eur.

31. Atsakovas tinkamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka indeksuodamas teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimu nustatytą išlaikymą nuo 2024 m. vasario mėnesio mokėjo 341 Eur dydžio išlaikymą. Nuo 2025 m. vasario mėn. atsakovas turi mokėti 348 Eur dydžio išlaikymą (341 Eur x 1,021; CK 3.208 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 684 patvirtintas Periodinėmis išmokomis priteisto išlaikymo sumos ir atlyginamos žalos indeksavimo tvarkos aprašas). Taigi, atsakovas tiek 2024 metais, tiek 2025 metais pagal įsiteisėjusį teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimą turi mokėti šalių nepilnametei dukrai išlaikymą, kuris vadovaujantis vien tik teismų praktikoje įtvirtintu orientaciniu kriterijumi – MMA šiek tiek viršija priteistiną išlaikymą.

32. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nustačius laikiną 306 Eur per mėn. išlaikymo dydį, kuris, be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka 2025 metais nėra indeksuojamas, nukenčia tiek ieškovės, tiek šalių nepilnametės dukros interesai viso bylos nagrinėjimo metu, nes pabloginama jų padėtis palyginti su teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimo pagrindu atsakovo teikiamo išlaikymo dydžiu. Atsižvelgiant į tai, skundžiama nutartis laikytina akivaizdžiai neteisėta ir nepagrįsta.

33. Kita vertus, ieškovė 2024 m. gruodžio 12 d. atskirajame skunde nurodo, kad vaikui išlaikyti skiria vidutiniškai 1 489,01 Eur per mėnesį, nors iš atsakovo kas mėnesį gauna tik 341 Eur. Pažymėtina, kad ieškovė nenurodo, jog ji neišgali ar toliau neišgalės šalių nepilnamečiam vaikui teikti tinkamo išlaikymo nepadidinus atsakovo teikiamo išlaikymo dalies, t. y. nepadidinus atsakovo teikiamo išlaikymo 152 Eur (500 Eur – 348 Eur). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad egzistuoja aplinkybės, įrodančios, jog nagrinėjamu atveju, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kalbant apie ieškovės turtines teises, pažymėtina, kad, kaip pati ieškovė atskirajame skunde nurodo, vėliau (išsprendus bylą iš esmės) nustačius nuolatinį išlaikymo dydį dėl tarp šių dydžių atsiradusio skirtumo (permoka ar nepriemoka) nusprendžiama galutiniu teismo sprendimu byloje. Be to, kaip minėta, tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios šalių pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai. Taigi, skundžiama nutartis laikytina neteisėta ir nepagrįsta ir dėl to, jog atsižvelgiant į šias aplinkybes nagrinėjamu atveju apskritai nenustatytas poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

34. Aplinkybė, kad teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, tiek kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-378/2024, 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018). Vertinant tai, kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

35. Apibendrinant, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad šioje byloje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

36. Pažymėtina, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, teismo pritaikytos ir galiojančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos ar naikinamos, jei tam yra įstatyme nustatytas pagrindas (CPK 148, 149 straipsniai).

Dėl bylos procesinės baigties

37. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Priimti su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktą naują įrodymą.

Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.