Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovui V. G. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais pakeitimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

6. Išklausius mergaičių nuomonę apklausos su psichologe metu mergaitės nurodė, kad nenori bendrauti su tėčiu nei tiesiogiai, nei kitomis ryšio priemonėmis, nes jis įžeidinėja jas, jų mamą, senelius, kritikuoja, kaltina, žemina jas, nepamena jokių gerų momentų su tėčiu, bijo jo, jaučiasi nesaugiai būdamos su juo. Teigia, jog tėtis psichologiškai ir fiziškai prieš jas smurtauja. Tėčiui neįdomi jų nuomonė, jis nesiklauso jų. Mergaitės nenori bendrauti ir su tėčio giminaičiais, kadangi jie negražiai kalba apie jų mamą, nenori, kad tėtis būtų jų gyvenime, nemano, kad tėtis galėtų pasikeisti, nežino, ką daryti, kad bendravimas su juo būtų geresnis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

17. Atskirajame skunde teigiama, jog jau 2018 metais vaikų elgesyje pasireiškė tėvų atstūmimo sindromas – reiškinys, kai vienas iš tėvų (dažniausiai tas, su kuriuo vaikas gyvena po skyrybų) psichologiškai manipuliuodamas ir darydamas įtaką vaikui nuteikia jį prieš kitą iš tėvų. Tai įvardijo vaiko teisių apsaugos specialistai. Kaip matyti tiek iš ekspertizės aktų, tiek iš vaikų apklausų teisme, vaikams yra pasireiškę visi šio reiškinio požymiai. Bendraudami iš esmės tik su ieškove ir jos išplėstine šeima, vaikai toliau girdi neigiamus atsakovo apibūdinimus ir tokiu būdu nuteikiami prieš atsakovą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neatsižvelgė į atsakovo atstovo prašymą atidėti klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo svarstymą ir skirti byloje ekspertizę vaikų būsenai nustatyti, kartu ir siekiant įvertinti, kokiomis priemonėmis ir būdais būtų galima atkurti sutraukytą atsakovo ryšį su vaikais, skubotai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios ir toliau neleis atkurti atsakovo ir vaikų bendravimo. Pirmosios instancijos teismui nustačius atsakovo su vaikais bendravimo tvarką, vien ieškovės nenoro susitarti pakaktų, kad atsakovo susitikimas su vaikais nevyktų. Atsakovo bendravimas su vaikais tik dalyvaujant institucijų darbuotojams atsakovo ir vaikų ryšio atkurti nepadės, kadangi pašalinių asmenų dalyvavimas bendraujant kelia įtampą, patys vaikai neturėtų būti stebimi ir kontroliuojami, o vien tai, kad vaikams nebūtų sudaryta galimybės bendrauti su atsakovu be priežiūros, toliau ardo atsakovo ir vaikų santykius. Atsakovo ir vaikų bendravimas tik dalyvaujant ieškovei neleidžia atkurti tėvo ir dukrų santykių – tai rodo net ir paties ieškinio argumentai. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės tik patvirtina vaikų atskyrimo nuo atsakovo ir jų nuteikimo prieš atsakovą faktus, tačiau teismo nustatyta laikinoji apsaugos priemonė ir toliau išlaikys esamą ir nei atsakovo, nei vaikų interesų neatitinkančią padėtį. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju vertino tik vaikų išsakytą nenorą bendrauti su atsakovu, tačiau neįvertino šio nenoro susiformavimo aplinkybių ir vaikų interesų bendrauti su abiem tėvais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

23. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

24. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartis, kuria tenkintas iš dalies ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šia nutartimi ieškovės D. G. reikalavimų pagal ieškinį įvykdymui užtikrinti teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, iki bus priimtas sprendimas byloje, – sustabdė Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymą, iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje, ir nustatė laikiną atsakovo V. G. bendravimo su nepilnamečiais vaikais M. G., gim. (duomenys neskelbtini), V. G., gim. (duomenys neskelbtini), L. G., gim. (duomenys neskelbtini), tvarką – nepilnamečiai vaikai su atsakovu bendrauja D. G. ir V. G. suderintu laiku, dalyvaujant D. G. arba (ir) socialiniam darbuotojui, 2 kartus per mėnesį kas antrą savaitę, atsižvelgiant į vaikų poreikius, norus ir interesus, sveikatos būklę, vaikų užimtumą ugdymo procese.

25. Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas deramai neįvertino pateiktų duomenų. Nurodoma, kad vaikų atribojimas nuo atsakovo yra tokio masto, kad vaikai jau nebeįsivaizduoja jokios bendravimo su atsakovu galimybės, tačiau vaikų nenoro bendrauti su atsakovu priežastys nėra vien tik atsakovo nusiteikimas ar jo elgesys. Paaiškinama, jog jau 2018 metais vaikų elgesyje pasireiškė tėvų atstūmimo sindromas – reiškinys, kai vienas iš tėvų (dažniausiai tas, su kuriuo vaikas gyvena po skyrybų) psichologiškai manipuliuodamas ir darydamas įtaką vaikui nuteikia jį prieš kitą iš tėvų. Teigiama, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės neatsižvelgė į atsakovo atstovo prašymą atidėti klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo svarstymą ir skirti byloje ekspertizę vaikų būsenai nustatyti, kartu ir siekiant įvertinti, kokiomis priemonėmis ir būdais būtų galima atkurti sutraukytą atsakovo ryšį su vaikais, skubotai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios ir toliau neleis atkurti atsakovo ir vaikų bendravimo. Nurodoma, jog ieškovės ir (ar) institucijų darbuotojų dalyvavimas atsakovui bendraujant su vaikais atsakovo ir vaikų ryšio atkurti neleis ir nepadės, toliau ardys atsakovo ir vaikų santykius. Teigiama, jog pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės tik patvirtina vaikų atskyrimo nuo atsakovo ir jų nuteikimo prieš atsakovą faktus, tačiau teismo nustatyta laikinoji apsaugos priemonė ir toliau išlaikys esamą ir nei atsakovo, nei vaikų interesų neatitinkančią padėtį, be to, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju vertino tik vaikų išsakytą nenorą bendrauti su atsakovu, tačiau neįvertino šio nenoro susiformavimo aplinkybių ir vaikų interesų bendrauti su abiem tėvais.

Faktinės bylos aplinkybės

26. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-928-1025/2019 buvo pakeista Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-55-904/2017, pakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1410-796/2017, nustatyta atsakovo V. G. bendravimo su nepilnamečiais vaikais M. G., gim. (duomenys neskelbtini), V. G., gim. (duomenys neskelbtini), L. G., gim. (duomenys neskelbtini), tvarka, ir nustatyta tokia V. G. ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka: 1) V. G. vienerius metus nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos vieną kartą per savaitę trečiadienį nuo 15.30 val. iki 17 val. bendrauja su savo dukromis Klaipėdos rajono paramos šeimai centre, adresu (duomenys neskelbtini), dalyvaujant psichologui ar socialiniam darbuotojui; 2) po vienerių metų V. G. su vaikais bendrauja vieną kartą per savaitę trečiadienį saugioje ir vaikų interesus atitinkančioje aplinkoje, nedalyvaujant Klaipėdos rajono paramos šeimai centro specialistams ir D. G., nuo 15.30 val. pasiimdamas mergaites iš jų gyvenamosios ar ugdymo vietos ir grąžindamas vaikus į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną iki 19 val.; 3) esant ieškovės ir atsakovo tarpusavio susitarimui ir nekylant ginčų atsakovas gali bendrauti su vaikais ir kitu su ieškove suderintu laiku.

27. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-46-267/2020 Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-928-1025/2019 paliktas nepakeistas.

Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo

31. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi teismas dar nėra išnagrinėjęs bylos iš esmės ir skundžiama nutartimi buvo išspręstas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, jog pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

32. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

33. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

34. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose; 8) kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikomos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės – laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas. Ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

35. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, tėvai gyvena kartu ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Taigi, minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Tačiau pabrėžtina, jog tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

36. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su skundžiamos nutarties motyvais ir argumentais. Pažymėtina, jog, kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-895/2019, atsakovas buvo pripažintas kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo savo dviem dukroms, taip pat jam buvo skirta poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Taigi atsakovo netinkamas elgesys su vaikais jau yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Byloje pateikti šalių paaiškinimai, ankstesniuose įsiteisėjusiuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose civilinėse bylose nustatytos aplinkybės, institucijų išvados, nepilnamečių vaikų apklausų su psichologe metu surinkti duomenys ir kiti įrodymai patvirtina tai, jog atsakovo santykis su nepilnamečiais vaikais yra visiškai sutrikęs, vaikai pakankamai ilgą laiką su tėvu produktyviai nebendrauja, vaikai vengia bendravimo, yra itin priešiškai nusiteikę tėvo atžvilgiu. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Matyti, jog Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-928-1025/2019 nustatytos bendravimo tvarkos įgyvendinimo metu, t. y. tiek pereinamuoju vienerių metų laikotarpiu, tiek ir vėliau, nepavyko atkurti ar bent kiek pagerinti atsakovo ir jo nepilnamečių vaikų tarpusavio emocinių ryšių, išlieka vaikų itin stiprus vaikų nenoras bendrauti su tėvu. Situacija nuo šios tvarkos nustatymo momento iš esmės nėra pasikeitusi, šios tvarkos vykdymas ir šiuo metu yra itin komplikuotas, neduodantis teigiamų rezultatų. Vaikų susitikimai su tėvu turi vykti be streso ir įtampos, kelti teigiamas emocijas bei šiltus jausmus. Atsakovo dukros yra paauglės, geba ir pačios suformuoti nuomonę dėl bendravimo su tėvu bei išreikšti savo jausmus tėvui. Jokia prievartos prieš vaikus forma yra negalima. Todėl atsakovo dukrų nuomonė dėl bendravimo su tėvu tvarkos nustatymo yra labai svarbi. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimu nustatyta tėvų bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka šiuo metu neatitinka geriausių vaikų interesų. Akivaizdu, kad atsakovo ir jo nepilnamečių vaikų susitikimai kiekvieną savaitę nedalyvaujant jų mamai ir (ar) specialistams, kaip tai numatyta Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendime, šiuo metu tik dar labiau didintų blogą vaikų psichologinę ir emocinę savijautą. Darytina išvada, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla grėsmė nepilnamečių vaikų teisėms ir teisėtiems interesams.

37. Teismas, įvertinęs anksčiau paminėtas aplinkybes, nusprendžia, kad bent jau laikinai, kol bus galutinai išspręstas ginčas tarp šalių, yra būtinas atsakovo bendravimo su dukromis apribojimas lyginant su nustatytu Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-928-1025/2019, t. y. atsakovo su vaikais susitikimų skaičiaus mažinimas ir vaikų mamos ar (ir) socialinio darbuotojo dalyvavimas susitikimų metu. Vaikų interesus nagrinėjamu atveju atitinka minimalus vaikų ir tėvo bendravimas pamažu pašalinant neigiamą įtampą. Kadangi CK 3.3 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, o minėtos aplinkybės patvirtina, jog esama situacija kelia pagrįstą grėsmę interesams, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas laikinąją apsaugos priemonę užtikrino vaikų interesų apsaugą.

38. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad būtent skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatyta atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka, iki bus išspręstas ginčas tarp šalių, geriausiai užtikrina vaikų interesų apsaugą, nepagrįstai nepažeidžia atsakovo teisių. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus tikslus, negali varžyti asmens labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant skirtingų interesų pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kito asmens teisėtus interesus. Apeliacine tvarka vertinama nutartis būtent šių tikslų įgyvendinimą ir užtikrina. Apeliacinis teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šioms principinėms nuostatoms nenusižengė, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas išspręstas prioritetiniais pripažįstant vaikų interesus į kuo sveikesnę emocinę ir psichologinę aplinką, užkertant kelią tolesniam šių jų interesų intensyviam pažeidinėjimui bei žalos padidėjimui, tačiau kartu užtikrinant vaikų interesą bent minimaliai bendrauti su tėvu. Pirmosios instancijos teismas, gindamas vaikų interesus, tinkamai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir nepažeidė teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų.

39. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia ieškovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek jo, tiek vaiko interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į ieškinio dalyką sudarančius klausimus, kokia konkreti bendravimo tvarka nustatytina su vaikais negyvenančiam tėvui. Tuo tarpu nustatant specialią laikinąją apsaugos priemonę, kaip jau anksčiau buvo minėta, yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų prioritetiniais laikomus interesus ir tik ginčo nagrinėjimo metu. Pažymėtina ir tai, kad iš esmės pasikeitus aplinkybėms, pavyzdžiui, pagerėjus atsakovo ir vaikų santykiams, šalys gali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.

40. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, šioje nutartyje plačiau neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai iš dalies tenkino ieškovės prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones, iki bus priimtas sprendimas byloje, – sustabdė Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymą, iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje, ir nustatė laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką – nepilnamečiai vaikai su atsakovu bendrauja ieškovės ir atsakovo suderintu laiku, dalyvaujant ieškovei arba (ir) socialiniam darbuotojui, 2 kartus per mėnesį kas antrą savaitę, atsižvelgiant į vaikų poreikius, norus ir interesus, sveikatos būklę, vaikų užimtumą ugdymo procese.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama 2021 m. liepos 13 d. nutartimi tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Palikti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartį nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.