- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-20
- Bylos Nr.
- 1A-229-576/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00587-2022-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Kaltinamasis
- L. P.
- Nukentėjusysis
- A. P., D. B.
- Advokatai
- Raimondas Kalveršas, Viktoras Onačkas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės ir Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. P. atstovo advokato Viktoro Onačko ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Irinos Kurilo apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnyje, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiąja D. B., ir ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta. L. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK)) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžiu nustatyta, kad L. P. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaikus, mokėti lėšas vaikams išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikams: jis, žinodamas, kad pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 16 d. teismo sprendimą privalo D. B. naudai mokėti savo nepilnamečių vaikų K. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui lėšas nuo 2004 m. rugpjūčio 16 d. iki vaikų pilnametystės kiekvieną mėnesį mokant po 1 000 litų (290 Eur) kiekvieno vaiko išlaikymui iki jų pilnametystės, o K. P. sulaukus pilnametystės, M. P. išlaikymui mokėti 1 500 litų (434 Eur) kiekvieną mėnesį iki pilnametystės, ar teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikams, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdė, t. y., būdamas darbingas, laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., piniginių lėšų vaikams išlaikyti nemokėjo, taip vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaikus, mokėti lėšas vaikams išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikams, bei nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. įsiskolino 13 623,57 Eur nepilnamečio sūnaus K. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui, o nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 6 d. įsiskolino 35 537,86 Eur nepilnametės dukros M. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui, taip iš viso įsiskolino savo nepilnamečių vaikų išlaikymui 49 161,43 Eur.
2. L. P. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą: jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad sutartų įsipareigojimų nevykdys, 2019 m. spalio 16 d., piktnaudžiaudamas A. P. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti 2 000 Eur, tą pačia dieną bute, esančiame (duomenys neskelbtini) surašė skolos lapelį, melagingai žadėdamas skolą grąžinti iki 2019 m. spalio 30 d., nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti skolą sutartu terminu, iš anksto žinodamas, kad pinigų A. P. negrąžins. Apgaulės suklaidintas A. P. perdavė L. P. 2 000 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiajam A. P. priklausantį turtą – 2 000 Eur.
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai bei proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo A. P. atstovas advokatas Viktoras Onačko prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžio dalį dėl L. P. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.
1.1. Skunde nurodoma, kad pasisakoma tik dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, o nuosprendžio dalis, susijusi su BK 164 straipsnyje numatyta veika, nėra skundžiama, nes ši veika nesusijusi su nukentėjusiuoju A. P.. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas L. P. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismas turi aiškiai pasisakyti, kokius bylos duomenis laiko įrodymais, kokius atmeta ir kokiais pagrindais bei kaip pripažinti priimtinais įrodymai patvirtina ar paneigia kaltinimo faktines aplinkybes ir teisinę nusikalstamos veikos kvalifikaciją. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tokių nuostatų nesilaikė, išteisinamąjį nuosprendį grindė nenuosekliu faktinių aplinkybių vertinimu.
1.2. Apylinkės teismas aplinkybę (menamą nukentėjusiojo A. P. skolą UAB „A“) vertina skirtingai: vienu atveju teismas sutinka su kaltinamojo teiginiu, kad jis pinigų iš nukentėjusiojo nesiskolino, o A. P. sumokėjo savo skolą bendrovei „A“ ir tai eliminuoja paskolinius teisinius santykius; kitu atveju nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog L. P. imdamas paskolą iš A. P. iš anksto buvo nusprendęs jos negrąžinti ir tai eliminuoja pagrindinį sukčiavimo požymį. Apelianto vertinimu, teismas tuo pat metu nurodo du vienas kitam prieštaraujančius išteisinimo pagrindus: 1) L. P. pinigų nesiskolino, o tik apsimestiniu paskolos sandoriu įformino paties A. P. menamos skolos sumokėjimą trečiajam asmeniui (nuosprendžio 72 punktas); 2) L. P. pinigus skolinosi ir paskolos gavimo metu buvo sąžiningas skolininkas (nuosprendžio 69 punktas). Toks teismo nuosprendžio teisinis ydingumas kyla iš šiurkščiai pažeistų teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese ir įrodymų vertinimą. Apelianto įsitikinimu buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai.
1.3. Apelianto įsitikinimu, teismas formaliu pretekstu, nurodydamas, kad tai taikoma tik civiliniam teisminiam procesui, atmetė valstybinio kaltintojo ir nukentėjusiojo atstovo argumentus, jog menamos nukentėjusiojo skolos UAB „A“ įrodymais gali būti tik šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai. Teismas nepagrindė, kodėl kodėl privataus asmens – kaltinamojo L. P. pateikto skaičiavimo duomenys dėl A. P. menamos skolos kitam asmeniui – UAB „A“, laikytini įrodymais, pagrindžiančiais realų skolos buvimą. Nurodo, kad toks skaičiavimas negali būti laikomas tinkamu įrodymu.
1.4. Skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir teigiama, kad jei teismai baigiamuosius aktus grindžia įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje, tai vertinama kai esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.
1.5. Toliau skunde nurodo, kad teismas netyrė L. P. elgesio civilinės bylos procese, tačiau patikėjo pastarojo parodymais, kad jis nedalyvavo civilinės bylos nagrinėjime ir neskundė teismo sprendimo, nes negavo teismo procesinių dokumentų. Nukentėjusiojo atstovas prašė pridėti civilinę bylą prie šios baudžiamosios bylos, tačiau teismas nutylėjo, kodėl jis nesprendė nukentėjusiojo atstovo prašymo pačioje proceso pradžioje. Teismas netyrė aplinkybių, dėl kurių pasisakė nuosprendyje, t. y. L. P. elgesio civiliniame procese, todėl vertina, kad nuosprendis buvo grindžiamas aplinkybėmis, kurios neišnagrinėtos teismo posėdyje. Prie netirtų teismo posėdyje įrodymų apeliantas priskiria ir L. P. pateiktą „skaičiavimą“, iš kurio pastarasis kildino nukentėjusiojo A. P. skolą UAB „A“. Teismas nevertimo ir netyrė tokio „skaičiavimo“ patikimumo, t. y. atitikimo įstatymui, kiek atskiros skaičiavimo pozicijos atitinka tikrovę. Pažymi, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymas ir poįstatyminiai aktai skolos ūkio subjektui nustatymą sieja tik su įstatymuose numatytų ūkinės veiklos apskaitos veiksmų atitikimu ir jų fiksavimu įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose.
1.6. Apeliantas akcentuoja, kad 2020 m. rugpjūčio 20 d. A. P. parašius L. P. el. laišką ir pareikalavus grąžinti skolą, L. P. atsakė, kad „pinigai grąžinti prie liudytojo“. Pasak apelianto, visi prasimanymai apie nukentėjusiojo A. P. skolą UAB „A“, atsirado ikiteisminio tyrimo metu, supratus, kad prasimanytu mirusiu liudytoju nepasiseks pagrįsti melagingo teiginio apie skolos grąžinimą pinigais. Išteisintajam L. P. ir liudytojai A. P. (UAB „A“ direktorė), buvo siūlyta pateikti šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriuose būtų apskaityta A. P. skola, tačiau tai padaryta nebuvo, o L. P. gynėjas teigė, kad tokie dokumentai aktualūs civiliniam procesui, o baudžiamoje byloje tokie duomenys gali būti patvirtinami nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais. Tokia išdėstyta L. P. ir jo gynėjo pozicija apylinkės teismas patikėjo nepagrįstai, kadangi tokia aplinkybė nėra patvirtinta buhalterinės apskaitos dokumentais ir neturi jokios įrodomosios vertės. L. P. neturi jokių sąsajų su UAB „“A“. UAB „A“ nepateikė teismui jokių dokumentų, kurie būtų patvirtinę L. P. teiginius apie A. P. skolą šiai bendrovei. Nei pats L. P., nei, juolab, UAB „A“ direktorė nepateikė jokių įrodymų apie kažkokį buvusį susitarimą dėl laivo įsigijimo finansavimo tvarkos, dėl tarpusavio prievolių apskaitos ir, kas svarbiausia, apie A. P. apkaitytą skolą šiai bendrovei. Sprendžia, kad esant A. P. skolai UAB „A“, tą neginčytinai ir patikimai patvirtintų šios bendrovės buhalterinės apskaitos duomenys.
1.7. Skunde apeliantas cituoja iki 2022 m. gegužės 1 d. galiojusias „Inventorizacijos taisykles“, patvirtintas 1999 m. birželio 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 719 ir teigia, kad gautinos skolos turi atsispindėti įmonės inventorizacijoje, o A. P. esant UAB „A“ skolininku, buhalterinėje apskaitoje jis turėjo būti vadinamas debitoriumi ir įtrauktas į debitorių sąrašus ir jam siunčiamas skolų suderinimo aktas.
1.8. Skunde teigiama, kad A. P. neturėjo jokios skolos nei bendrovei „A“, nei asmeniškai L. P.. UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriuose būtų fiksuota A. P. skola, nėra. L. P. „skaičiavime“ didžioji dalis UAB „A“ priskiriamų išlaidų darytos UAB „B“ naudai, tiekiant įvairią įrangą tuo metu šios bendrovės jau įsigytam laivui. Tad nukentėjusysis asmeniškai niekaip nebuvo ir negali būti siejamas su šiomis išlaidomis. To patvirtinimui buvo pateiktas tiek UAB „A“ ieškinys UAB „B“, tiek teismo sprendimas, iš kurių matosi, kad UAB „A“ reikalavimus išlaidų, kurios nurodytos L. P. „skaičiavime“, reiškė išimtinai bendrovei „B“. Šį teiginį patvirtina ir tai, jog „skaičiavimas“ buvo siųstas ne asmeniškai A. P. ir ne į jo asmeninį el. paštą, o į bendrovės „B“ el. paštą. Siųstas el. laiškas pavadintas „Laivo išlaidos“, taigi, nei laiško pavadinime, nei jo tekste nėra nei užuominų apie kažkokią A. P. skolą bendrovei „A“, nei, juolab, jokio reikalavimo dėl kažkokios skolos sumokėjimo.
1.9. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas L. P. parodymus nepagrįstai įvertino kaip patikimus. Teigiama, kad L. P. parodymai dėl skolos ir jos grąžinimo aplinkybių nėra nuoseklūs, nuolat keitėsi, buvo derinami prie surinktų įrodymų. Keitėsi L. P. parodymai tiek dėl skolos atsiradimo, tiek dėl jos negrąžinimo aplinkybių. Skunde cituojami L. P. parodymai teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo aprašyti nuosprendyje, ir teigiama, kad L. P. teisme aiškino, kad pinigų iš A. P. nesiskolino, juos ėmė pastarojo skolos dengimui, tačiau teigė ir tai, kad skolinosi pinigus iš A. P. asmeniškai ir juos A. P. grąžino. Iš nuosprendyje cituojamų L. P. parodymų apeliantui aiškūs prieštaravimai - L. P. vieną kartą pripažįsta, kad pinigus skolinosi, bet negrąžina, nes blogi asmeniniai santykiai, o kitą kartą, kad tokiu būdu A. P. apmokėjo skolą.
1.10. Teigia, kad B. P. parodymai, duoti akistatos metu, neturi jokios logikos: pirmiausia jis teigia, kad pinigus skolinosi sau, po to aiškina, kad skolinosi dėl to, kad A. P. nenorėjo suvesti bendrų išlaidų, o jau kai atėjo skolos sumokėjo terminas, susitiko su A. P., suvedė sąskaitas ir kadangi A. P. buvo skolingas daugiau nei pasiskolinti 2 000 Eur, jis tuos pinigus įnešė į UAB „A“ sąskaitą ir pinigus skolinosi ne sau, o UAB „A“. Nurodo, kad tokie L. P. parodymai prieštarauja nuosprendžio 34 punkte išdėstytiems L. P. parodymams. Pažymi, kad tokie parodymai yra pakeista L. P. versija. Jeigu pradiniuose parodymuose teigė, kad iškart buvo sutarta dėl pinigų skyrimo skolos dengimui ir dėl to buvo surašytas paskolos raštelis A. P. apie iš jo pasiskolintus pinigus, tai vykstant procesui, parodymai buvo modifikuoti, nurodant, kad pinigai buvo imti kaip asmeninė L. P. paskola, o tik suėjus skolos mokėjimo terminui, buvo sutarta šiuos paskolinius pinigus įskaityti skolos apmokėjimui bendrovei „A“.
1.11. Skunde nurodoma, kad L. P. skolos faktą pripažįsta. Apelianto manymu svarbu tai, kad L. P. pinigus į UAB „“A“ sąskaitą įnešė jau po paskolos grąžinimo termino, t. y. po 2019 m. spalio 30 d. Pasak apelianto, L. P. teismui pateikė UAB „A“ banko sąskaitos išrašą, iš kurio matosi, jog į bendrovės banko sąskaitą 2019 m spalio 16 d. įnešta 1700 Eur. L. P. teigia, kad tą padarė jis, tą pačią dieną, kai gavo pinigus į A. P.. Kas iš tikrųjų įnešė tuos pinigus, kokiu pagrindu ir pan. išraše nenurodoma. Apeliantas įžvelgia akivaizdų prieštaravimą tarp paties L. P. parodymų, kai jis teigia, kad, tai jis 2019 m. spalio 16 d. įnešė 1700 Eur į UAB „A“ sąskaitą, ir tuo pačiu metu aiškina, kad sprendimas įnešti A. P. pinigus į UAB „A“ sąskaitą atsirado dviem savaitėm vėliau, atėjus terminui grąžinti skolą, ir tai padaryta A. P. sutinkant. Dėl šių pinigų (1700 Eur) įnešimo L. P. nepateikė jokių įrodymų, jog tą padarė būtent jis ir kad tai iš A. P. gauti pinigai. Dėl 300 Eur likučio iš bendros 2000 Eur skolos, kurie L. P. teigimu buvo įnešti į UAB „A“ kasą, jokių įrodymų nepateikta, nors teismas sudarė tokią galimybę. Byloje esantis 2019 m. lapkričio 4 d. UAB „A“ banko sąskaitos išrašas, patvirtina, kad įmonės vadovė A. P. iš savo asmeninės sąskaitos pervedė į įmonės sąskaitą 600 Eur, kurių dalį – 300 Eur, pastarosios teigimu, sudarė būtent iš A. P. gauti pinigai. Jokių dokumentų, kaip A. P. pinigai, neva skirti juridiniam asmeniui, kuris tvarko buhalterinę apskaitą ir dėl to privalėjo apskaityti kasoje gautus pinigus, pateko į vadovės asmeninę sąskaitą, teismui nepateikta.
1.12. Skunde nurodo, kad istorija apie A. P. skolą UAB „A“ yra išgalvota. Teigia, kad nei L. P., nei UAB „A“ direktorė nepateikė jokių įrodymų (buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių buvus susitarimą dėl laivo finansavimo, A. P. apskaitytą skolą bendrovei). Teismas nukentėjusiojo ir jo atstovo argumentus atmetė, teigdamas, kad nurodomos aplinkybės aktualios tik civiliniame procese, o šiuo atveju nagrinėjama baudžiamoji byla.
1.13. Apeliaciniame skunde cituojami A. P. parodymai, nurodomas nuosprendžio 39 punktas ir teigiama, kad liudytoja keitė savo parodymus, teigdama, kad paskola buvo įskaityta padengti A. P. skolą UAB „A“. Be to, nurodo, kad ši liudytoja aiškino ne tik tai, kad pinigai buvo įskaityti kaip A. P. skola, bet ir tai, kad L. P. dar grąžino A. P. tuos 2000 Eur prie liudytojų. Apeliantas teigia, kad kaltinamojo gynėjas viešai darė poveikį liudytojai, nes nutraukė jos parodymus ir nurodė, ką reikia pasakyti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tokius liudytojos parodymus vertino kaip nereikšmingą netikslumą, kurį ištaiso nuoseklūs L. P. parodymai.
1.14. Toliau skunde nurodomi argumentai, susiję su civiline byla. Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas be dėmesio paliko apelianto prašymą pridėti civilinę bylą prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos, tačiau L. P. elgesį dėl jam pareikšto reikalavimo vertino pagal civilinės bylos duomenis. Civilinėje byloje iš L. P. buvo priteista skola A. P.. Apeliantas teigia, kad L. P. apie sprendimą priteisti iš jo skolą žinojo, turėjo galimybę skųsti, tačiau kaip pats nurodė neskundė, nes tuo metu „bylinėjosi didesnėje byloje ir nebuvo laiko“. Be kita ko, teigia, kad dabartinis L. P. gynėjas tuo metu nuolat atstovavo ir atstovauja teisminiuose procesuose tiek bendrovę „A“, tiek bendrovę „B“, kurios vadovas L. P., todėl advokatas gali laisvai gauti informaciją apie vykstančius civilinius procesus. Apeliantas neabejoja, kad taip buvo aptariama ir civilinė byla. L. P. vengia priimti procesinius dokumentus, nes jis neturi jokių realių galimybių paneigti ieškinį.
1.15. Apeliantas skunde vertina ir nukentėjusiojo A. P. parodymus, teigia, kad teismas nepagrįstai juos įvertino kaip nepatikimus, nes buvo tik keli neesminiai netikslumai. Teigia, kad aplinkybė, kada susipažino A. P. ir L. P. visiškai nereikšminga sukčiavimo kvalifikavimui. Ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuota, kad A. P. su L. P. susipažino 2018 m., kai pradėjo bendrauti dėl laivo pirkimo. Dėl šios aplinkybės net kelis kartus buvo paaiškinta, kad protokolą rašė tyrėja, kuri išsiaiškinusi aplinkybes apie bendradarbiavimo pradžią jas palaikė neesminėmis. Be to, jų pažintis prieš 15-12 metų buvo formali, o 2018 m. buvo nurodyti bendru sutarimu. Jam buvo paaiškinta, kad ankstesnis bendravimas neturi įtakos byloje nagrinėjamos paskolos aplinkybėms. Kai teismas A. P. klausė, ar jis dar gavo el. laiškų iš L. P., A. P. suprasdamas, kad kalbama apie jų susirašinėjimą dėl paskolos grąžinimo 2020 metais atsakė neigiamai. Kito posėdžio metu į klausimą, ar 2019 m. buvo gavęs L. P. siųstą laivo įsigijimo ir įrengimo išlaidų kalkuliaciją, atsakė teigiamai. Nors teismas tokius atsakymus pripažino nenuosekliais, tačiau apeliantas teigia, kad klausimai ir atsakymai buvo susiję su skirtingais laikotarpiais ir skirtingomis aplinkybėmis.
1.16. Nurodoma, kad teismas nutylėjo ir nevertino L. P. kriminalinės praeities. Teigiama, kad 2011-2015 m. vyko ikiteisminis tyrimas L. P. atžvilgiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnį, jame L. P. buvo nuteistas pagal BK 222 straipsnį, o ši veika, apelianto nuomone, yra sukčiavimas su buhalterinės apskaitos duomenimis, kaip būdas neteisėtai ir apgaule gauti turtinę naudą. Nuosprendžio teiginys, kad L. P. mokėjo skolas patvirtinamas senomis ir neaktualiomis šiai bylai aplinkybėmis, nes nurodoma 2011 -2015 metai. Nurodoma ir tai, kad L. P. vedamas savanaudiškų interesų atidavė vaikams skolą. Teigiama, kad L. P. kaltės dėl to, kad vengė mokėti išlaikymą vaikams nepripažino.
1.17. Nurodoma, kad 2019 m. buvo 9 vykdomosios bylos, o L. P. nepateikė jokių įrodymų, kad jis beveik visas skolas padengė. Apelianto įsitikinimu, tokius duomenis turėjo pateikti būtent jis. Apeliantas nesutinka su teismo teiginiais, kad nėra duomenų, paneigiančių tokius L. P. teiginius. Apeliantas aptaria L. P. elgesį ir teigia, kad jis pinigus ėmė iš A. P. kaip sukčius, nusiteikęs iš anksto pinigų negrąžinti.
1.18. Nurodoma, kad A. P. netekęs pasitikėjimo tiek L. P., tiek A. P., ir vilties, kad skola bus grąžinta, nutarė pradėti teisminį skolos išieškojimo procesą. L. P. aiškinimai apie pašlijusius asmeninius santykius liečia 2020 metus, kai dingo A. P. tašė ir dėl to nepagrįstai apkaltintas A. P.. Teismas nurodė, kad apelianto atstovaujamajam A. P. buvo žinoma, kad L. P. įmonė bankrutavo ir jis turėjo finansinių problemų, kas, teismo nuomone, reiškė, kad jis nebuvo klaidinamas dėl L. P. mokumo. Tačiau apeliantas su tokia teismo išdėstyta pozicija nesutinka, kadangi negalima tapatinti įmonės bankroto su jos savininko bankrotu.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Irina Kurilo prašo skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. sausio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: L. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti laisvės apribojimu 1 metams; L. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje, ir nuteisti laisvės apribojimu 1 metams 2 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros elektroninio stebėjimo priemonėmis; įpareigoti L. P. per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą – 2000 Eur, neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 07 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymosi; taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 71 straipsnyje – 40 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus; likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Prokurorės nuomone, BK 38 straipsnio nuostatos L. P. taikytos nepagrįstai. BK 38 straipsnio 1 dalies dispozicija numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo atsakomybės, jeigu yra nustatomos 1-4 punktuose numatytos sąlygos. Tokia įstatymo konstrukcija įtvirtina, kad net ir nustačius numatytų sąlygų visumą teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, ar ne. Prokurorės įsitikinimu, teismas L. P. prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką nepagrįstai vertino kaip atitinkantį kasacinėje praktikoje apibrėžtą savanorišką kaltininko prisipažinimą. Nors teismas sutiko su prokurore, kad kaltinamasis buvo kaltės nepripažinęs ar pripažinęs tik iš dalies, tačiau vertino, kad jis atitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygą.
2.2. Prokurorė nurodo duomenis iš civilinės bylos, cituoja L. P. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, ir teigia, kad tuo metu, kai D. B. kreipėsi į antstolį dėl pinigų išieškojimo ir teismui nurodė, kad L. P. neteikia jokiais būdais išlaikymo savo vaikams, vienas iš vaikų jau buvo sulaukęs pilnametystės, todėl L. P. parodymai, kad jis mokėjimų nenutraukė sulaukęs sūnui pilnametystės turėtų būti vertintini kritiškai. Kaltinime nurodoma, kad jis vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, tuo tarpu L. P. teigia, kad išlaikymą teikė, rūpinęsis vaikais kiek galėjęs. Nurodo, kad iš karto po to, kai buvo kreiptasi į antstolį dėl vaikų išlaikymo, buvo pasirašyta povedybinė sutartis, kad vaikai ne vienerius metus visiškai negautų išlaikymo, kas, prokurorės vertinimu, rodo ypatingą cinizmą ir veikos pavojingumą. Teismas į tai neatsižvelgė, be to, nevertino aplinkybės, kad L. P. atsisakė palikimo, itin ilgą laiką nors ir neva dirbo, tačiau negavo jokių pajamų, nedėjo pastangų, kad jo ankstesnės šeimos vaikai gautų jiems priteistą išlaikymą.
Žemesnės instancijos teismas
2.3. Pažymi, kad pirmuose teismo posėdžiuose L. P. kaltės nepripažino. Pasirašytame susitarime su nukentėjusiąja L. P. nurodo, jog pripažįsta esmines veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, aplinkybes. Atsakydamas į teismo klausimą paaiškino, kad piniginių lėšų vaikų išlaikymui nemokėjo dėl sunkios finansinės padėties ir išlaikyti vaikus nevengė. Pastebi, kad L. P. kaltę pripažino tik tuomet, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl susitaikymo instituto taikymo, todėl toks prisipažinimas negali būti laikomas nuoširdžiu ir turėtų būti vertinamas kaip procesinis gudravimas, siekiant atitikti BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Pasak apeliantės nepagrįsta teismo išvada, jog L. P. nėra teisininkas ir galėjo nesuprasti teisinių subtilybių, nes jau ikiteisminio tyrimo metu L. P. buvo teikiama advokato pagalba. Prokurorei atrodo neįtikėtina, jog gynėjas Raimondas Kalverš nepaaiškino savo ginamajam BK 38 straipsnyje numatytų sąlygų. Be to, L. P. prisipažinimas nelaikytinas visišku ir dėl to, kad jis atlygino ne visą sumą, kurią privalėjo sumokėti savo vaikų išlaikymui. Taigi, paminėti argumentai prokurorei leidžia spręsti, kad nėra pagrindo taikyti L. P. BK 38 straipsnio nuostatas.
Šalies argumentai
2.4. Toliau skunde nurodo, kad apylinkės teismas visiškai nepagrįstai L. P. išteisino pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir pažeidė BPK 20 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas. Išteisindamas L. P. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį grindė iš esmės tik pastarajam palankia įrodymų dalimi ir neįžvelgė, kad dokumentai civilinėse bylose paneigia L. P. versiją, kad nukentėjusysis A. P. buvo skolingas UAB „A“. A. P. buvo įmonės UAB „B“ vadovas, akcininkas, bet laivo pirkimo sandoryje kaip fizinis asmuo jis nedalyvavo. Nukentėjusysis parodė, kad 2019 m. spalio 16 d. L. P. parašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, kad paskolintus pinigus grąžins 2019 m. spalio 30 d., tačiau sutartą dieną pinigai grąžinti nebuvo. A. P. jam siūlė grąžinti skolą dalimis, tačiau taip nebuvo padaryta. Tuomet L. P. elektroniniu paštu buvo nusiųsti rašytiniai reikalavimai sumokėti skolą ir gautas L. P. atsakymas: „Pinigai grąžinti prie liudytojo. O toks reikalavimas jau baudžiamoji byla“. Supratęs, kad L. P. nesiruošia grąžinti pinigų, 2020 m. rugsėjo 14 d. teismui buvo pateiktas ieškinys dėl 2000 Eur skolos ir palūkanų priteisimo. L. P. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, ignoravo teismo procesą, neatvyko į posėdį. Nukentėjusysis iš antstolio gavo informaciją apie kitas analogiškas L. P. devynias skolas, kas A. P. nuomone duoda pagrindą patikimai išvadai, jog L. P., skolindamasis iš žmonių pinigus, jų grąžinti nesiruošė, nes oficialiai jokių pajamų ir turto neturi. Su sutuoktine A. P. tam tikslui buvo sudaryta povedybinė sutartis, pagal kurią visos pajamos iš santuokos metu Paulikų įsteigtų bendrovių priskiriamos išimtinai A. P. nuosavybėn. Teismo sprendimo L. P. neskundė, o jo versija, kad jos negavo jokių dokumentų iš teismo neatitinka tikrovės.
2.5. Skunde nurodo, kad L. P. iškėlė dvi versijas dėl pinigų grąžinimo: pirmą, kad 2000 Eur jis įnešė į bendrovės sąskaitą kaip A. P. ankstesnę skolą ir antrą, kad jis grynus pinigus grąžino A. P. ir tai padarė prie liudytojo, kurio parodymus patikrinti teisme nėra galimybės, nes jis miręs. Galiausiai teisme buvo pasirinkta pirma versija. Pažymi, jog liudytoja A. P., kaltinamojo sutuoktinė, apklausiama teisme davė prieštaringus parodymus: iš pradžių parodė, jog matė kaip jos vyras grąžino A. P. 2000 Eur grynaisiais ir tai buvo jų namuose, matant jų vaikams ir mirusiam G. P., vėliau liudytoja pasitaisė ir nurodė, kad 2000 Eur buvo įskaityti kaip A. P. skola už laivą ir dar L. P. grąžino A. P. 2000 Eur grynais prie liudytojo. Gaunasi, kad L. P. A. P. grąžino 4000 Eur. Pats L. P. kalba tik apie 2000 Eur įnešimą į UAB „A“ sąskaitą kaip A. P. skolos užskaitymą. Prokurorė kritikuoja L. P. parodymus, kad skolos raštelyje jis neparašė apie pinigų užskaitymą už A. P. skolą bendrovei, nes to jo paprašė A. P.. Prokurorė mano, kad tokio prierašo nebuvo, nes versija dėl A. P. skolos atsirado jau ikiteisminiame tyrime, o iki tol buvo laikomasi pirmos versijos, kad pinigai grąžinti - tai matyti, iš L. P. elektroninio laiško, kur kalbama apie tai, kad pinigai grąžinti, ir nieko nerašoma apie skolos užskaitymą. Apeliantė teigia, kad tiek liudytojos A. P. parodymai, tiek kaltinamojo L. P. parodymai vertintini ypač kritiškai, kaip bandymas kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, o jo sutuoktinės - jam padėti. Pažymi, jog nukentėjusysis A. P. nuo pat tyrimo pradžios nekeitė parodymų, jis buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, savo parodymus patvirtino akistatos su L. P. metu, todėl netikėti jo parodymais nėra pagrindo. Tuo tarpu kaltinamasis gali kelti įvairias versijas, kurios leistų jam išvengti baudžiamosios atsakomybės.
2.6. Prokurorė skunde aptaria skolos raštelio turinį ir daro išvadą, kad jame nurodyta klaidinanti informacija, todėl negalima nustatyti tikrosios susitarimo esmės. L. P. teigia, kad pinigai buvo skirti A. P. įsiskolinimui už laivo pirkimą padengti. Visgi, prokurorės nuomone, L. P. parodymai nenuoseklūs: atsakyme, kuris siųstas el.paštu, jis nurodo, kad skola grąžinta dalyvaujant dabar jau mirusiam asmeniui. Prokurorė vertina, kad L. P. veiksmai peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka sukčiavimo požymius, nes pasirašant skolos raštelį galėjo būti nurodomas ne tikrasis susitarimo turinys (teigia, kad pinigus skolinosi ne jis, o tai skola įmonei).
2.7. Prokurorė pažymi, kad nors nukentėjusysis ir L. P. prieš daugelį metų kartu leido laisvalaikį, tai neleidžia daryti prielaidos, kad nukentėjęs asmuo turėjo viską žinoti tiek apie kaltininko finansinę padėtį, tiek ir apie jo galimybes grąžinti skolą. Iš L. P. parodymų matyti, kad jis įmonėje UAB „A“ nedirbo tuo metu kai su A. P. tvarkė finansinius reikalus, tačiau įmonės vardu tvarkė finansinius reikalus. Ši aplinkybė rodo jo galimai neteisėtus veiksmus veikiant įmonės, kurioje nedirbo, vardu. Prokurorė neatmeta galimybės, kad tokiu būdu buvo siekiama klaidinti nukentėjusįjį apie L. P. finansinę būklę, įgaliojimus veikti įmonės vardu, galimybę atgauti skolą. Tai paneigia L. P. iškeltą versiją, kad pinigus ėmė kaip įmonės atstovas už skolą įmonei. Apeliantės nuomone, tai, jog šiuo metu L. P. yra atlyginęs skolas kitiems kreditoriams, nesuteikia pagrindo vertinti, kad skolos raštelio pasirašymo metu jis nesiekė nuslėpti nuo A. P. savo tikrosios finansinės padėties. L. P. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 164 straipsnį, BK 182 straipsnio 1 dalį, o jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinius skundus L. P. gynėjas Raimondas Kalverš prašo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės bei A. P. atstovo apeliacinius skundus atmesti.
3.1. Nurodo, kad L. P. su nukentėjusiąja D. B. susitaikė, todėl teismas pagrįstai taikė BK 38 straipsnio 1 dalį ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleido. Pažymi, kad prokurorės apeliacinio skundo teiginiai dėl BK 164 straipsnyje numatytos veikos iš esmės atitinka baigiamojoje kalboje išsakytus teiginius, į kuriuos motyvuotai atsakė nuosprendyje apylinkės teismas. L. P. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad nuo 2012 m. išlaikymo savo vaikams tinkamai neteikė, viso proceso metu neneigė, kad pinigai nebuvo pervedami į nukentėjusiosios D. B. sąskaitą, nurodė priežastis, kodėl taip elgėsi. L. P. pripažįsta esmines kaltinime nurodytas veikos aplinkybes, t.y. kad laiku nesumokėjo dalies teismo nustatyto išlaikymo vaikams. L. P. pašalino pasekmes susitaikė su nukentėjusiąja ir sumokėjo suderintą išlaikymo sumą. Be to, L. P. rūpinosi vaikais ir kitokia forma, nei buvo priteista teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad tai mažina jo veikos pavojingumą.
3.2. Nurodo, kad tarp L. P. ir D. B. buvo kilęs ginčas dėl to, kiek realiai buvo rūpinamasi vaikais, kiek grynųjų pinigų ir kada sumokėta. Šis ginčas akcentuojamas ir prokurorės apeliaciniame skunde. Tačiau, gynėjo įsitikinimu, toks ginčas nėra svarbus vertinant BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytus pagrindus. Apylinkės teismas nelaikė šių L. P. ir vaikų tarpusavio ryšių, mokėjimų svarbiais spręsdamas, ar padaryta BK 164 straipsnyje numatyta veika. Teigia, kad reikalauti iš L. P. nurodyti savo veiksmų teisinį vertinimą būtent tokį, koks jis buvo pateiktas kaltinime, negalima. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai, jog kritiškai turėtų būti vertinami L. P. parodymai, jog jis nenutraukė mokėjimų ir tada kai vienas iš vaikų sulaukė pilnametystės yra fragmentiniai ir nesusiję su BK 38 straipsnio 1 dalies normų taikymu.
3.3. Toliau nurodo, kad L. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neneigė, kad priteistų išlaikymo sumų kaltinime nurodytais laikotarpiai nemokėjo. Klausimas, ar antstolis teisingai paskaičiavo išlaikymo sumą, yra civilinio pobūdžio ir jis neturi būti vertinamas kaip kaltės nepripažinimas. Pažymi, kad L. P. neturi teisinio išsilavinimo, todėl jam sudėtinga teisiškai suformuluoti savo paties poziciją kaltinimo atžvilgiu. Akcentuoja, kad povedybinė sutartis buvo pasirašyta siekiant apsaugoti sutuoktinės A. P. ir jų bendrų vaikų interesus. Be to, ši sutartis buvo sudaryta A. P. iniciatyva, todėl ji negali rodyti L. P. „ypatingo veikos pavojingumo“. Nurodo ir tai, kad žalos atlyginimas yra atskiras BK 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas, todėl neturi būti siejamas su BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu asmens prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką. Šiuo atveju pateiktas susitarimas dėl žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
3.4. Teigia, kad L. P. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai. Apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, o savo išvadas argumentavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad baudžiamoji teisė nėra priemonė civilio pobūdžio konfliktams spręsti. A. P. ir L. P. buvo verslo partneriai, o santykiuose su A. P. L. P. atstovavo sutuoktinės interesus. Todėl argumentas, kad L. P. nedirbo UAB „A“ yra formalaus pobūdžio. Prokurorės skundo argumentai, skirti civilinio pobūdžio prievolės įrodinėjimui, nėra tiesiogiai susiję su BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių vertinimu. L. P. veiksmuose nebuvo nustatyti apgaulės požymiai, todėl nėra svarbūs A. P. ir skolų įskaitymo aplinkybių vertinimai, pateikti prokurorės apeliaciniame skunde. Akcentuoja, kad nukentėjusysis A. P. parodymus keitė. Atkreipia dėmesį, kad prokurorės skunde nurodoma abejonė, ar skolos raštelyje nurodytas tikrasis susitarimo turinys, tačiau tai išeina už L. P. pareikšto kaltinimo ribų ir net jei negalima nustatyti šalių tikrojo susitarimo turinio, savaime nereiškia, kad padaryta BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Be to, prokuratūra nepateikė jokių įrodymų, kad A. P. pradėtoje civilinėje byloje siųstus dokumentus L. P. iš tiesų gavo.
3.5. Pasisakydamas dėl A. P. atstovo apeliacinio skundo argumentų L. P. gynėjas nurodo, kad jis turėtų būti atmestas iš esmės tais pačiais motyvais. Pabrėžia, kad jame analizuojami A. P. ir L. P. civilinio pobūdžio teisiniai santykiai. Be to, L. P. parodymai, nuorodos į „Inventorizacijos taisykles“ taip pat analizuojami per civilinio teisinio pobūdžio santykių prizmę. Pažymi, kad A. P. buvo minimos civilinės bylos šalimi, todėl bet kada gali su ja susipažinti ir teikti duomenis į šią baudžiamąją bylą. Apeliaciniame skunde minimu elektroniniu susirašinėjimu teismas vadovavosi visiškai kitame kontekste, nei kad nurodoma skunde. Taip pat akcentuojamas A. P. parodymų prieštaringumas. Nurodoma, kad nepaneigtas apylinkės teismo vertinimas, kad šiuo atveju neaišku kuo pasireiškė prieš A. P. panaudota apgaulė.
6. Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo A. P. atstovas advokatas V. Onačko prašė jo skundą tenkinti, taip pat nurodė, kad sutinka su prokurorės skundo argumentais. Prokurorė prašė jos ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintojo L. P. gynėjas advokatas R. Kalverš prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Nukentėjusiojo A. P. atstovo advokato Viktoro Onačko ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Irinos Kurilos apeliaciniai skundai atmestini.
7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018).
8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Dėl įrodymų vertinimo
9. Apeliaciniuose skunduose apeliantai ginčija L. P. išteisinimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, įrodinėja BK 182 straipsnio 1 dalyje inkriminuoto nusikalstamo sudėties požymių buvimą jo veiksmuose, nurodo argumentus, susijusius su, kaip mano apeliantai, netinkamu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, skundžiamame nuosprendyje išvadas dėl L. P. išteisinimo grindė prieštaringais jo paties ir liudytojos A. P. parodymais, netinkamai įvertino A. P. parodymus kaip nepatikimus. Be to, nukentėjusiojo atstovo teigimu, pats nuosprendis yra prieštaringas, nuosprendis buvo grindžiamas įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdžio metu. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka.
10. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023 ir kt.).
11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį ir motyvus pagal pateiktų apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas atliktas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, o apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kaip ne kartą yra pažymėjęs kasacinis teismas, nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.
12. Apeliantų skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė prieštaringais duomenimis, be kita ko, ir tokiais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdžio metu, prieštarauja bylos medžiagai. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyta, kokiais įrodymais vadovaujantis L. P. yra išteisintas, išdėstyti argumentai dėl įrodymų visumos vertinimo. Be to, skundžiamame nuosprendyje įrodymai palyginti tarpusavyje tiek nuoseklumo, tiek atitikties kitiems bylos duomenims aspektais, o išvados argumentuotos. Todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra netinkamas, nėra jokio pagrindo.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje
13. Apeliaciniais skundais tiek prokurorė, tiek ir nukentėjusiojo atstovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria L. P. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, ir jo atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Vis tik tenkinti apeliacinius skundus pagrindo nėra. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria L. P. buvo išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vertina, kad toks sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta.
14. Sukčiavimą objektyviąja prasme apibūdina du momentai: 1) apgaulės panaudojimas prieš nukentėjusįjį ar (ir) kitą asmenį ir 2) turtinės naudos gavimas, inter alia, svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas dėl panaudotos apgaulės. Sukčiavimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai panaudojus apgaulę yra užvaldomas svetimas turtas ar įgyjama turtinė teisė. Taigi sukčiavimo kaip nusikaltimo objektyviųjų požymių realizavimas paprastai prasideda nuo apgaulės, siekiant gauti turtinę naudą, inter alia, įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, panaudojimo momento. Atsižvelgiant į esminius sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, sudėties objektyviosios pusės požymius, akivaizdu, kad sukčiavimo pradžia yra susijusi su apgaulės prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, kurių žinioje yra turtas, ar kitus asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, panaudojimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-43-387/2022).
15. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Apgaulei konstatuoti būtini trys požymiai: objektyviosios tiesos iškreipimas, tikslas suklaidinti ir tyčia, t. y. kaltininko suvokimas, jog jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–454/2012, 2K-462-2013). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra viena iš apgaulės rūšių, naudojamų siekiant įgyti turtą, kuriai būdinga, kad tarp kaltininko ir nukentėjusiojo ar turto, turtinės teisės valdytojo yra giminystės, asmeniniai, tarnybiniai ar kitokie tarpusavio ryšiai, sudarantys pagrindą pasitikėjimui, kuriuo piktnaudžiaudamas kaltininkas įgyja svetimą turtą, turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu nuo kitų apgaulės būdų skiriasi tuo, kad turtas užvaldomas neklastojant jokių dokumentų, neklaidinant nukentėjusiojo dėl skolininko asmenybės.
16. L. P. buvo kaltinamas tuo, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad sutartų įsipareigojimų nevykdys, 2019 m. spalio 16 d., piktnaudžiaudamas A. P. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti 2 000 Eur, tą pačia dieną bute, esančiame (duomenys neskelbtini), surašė skolos lapelį, melagingai žadėdamas skolą grąžinti iki 2019 m. spalio 30 d., nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti skolą sutartu terminu, iš anksto žinodamas, kad pinigų A. P. negrąžins. Apgaulės suklaidintas A. P. perdavė L. P. 2 000 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiajam A. P. priklausantį turtą – 2 000 Eur.
17. Šiuo atveju byloje neabejotinai nustatyta, kad L. P. pasiskolino 2000 Eur iš A. P.. Šią aplinkybę pirmiausia patvirtina objektyvūs bylos duomenys - 2019 m. spalio 16 d. skolos raštelis, kuriame fiksuota: „Aš, L. P., a. k. (duomenys neskelbtini) skolinuosi iš A. P. 2 000 EUR du tūkstančiai Eurų (Parašas) (duomenys neskelbtini) L. P. 2019-10-16. Planuoju grąžinti 2019-10-30“ (1 t., b. l. 162). Antra, faktą, kad skolino pinigus – 2000 Eur tvirtina A. P., o L. P. neneigia gavęs iš pastarojo minėtą pinigų sumą. Šie įrodymai sutampa tarpusavyje, tad pagrindo jais netikėti teisėjų kolegija nenustatė.
18. Teisėjų kolegija, tikrindama, ar L. P. naudojo apgaulę skolindamasis pinigus, ar apgaulė buvo esminė, ir ar skolindamasis pinigus jau turėjo susiformavusią tyčią pinigų negrąžinti nukentėjusiajam, įvertina nukentėjusiojo ir išteisintojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Dėl pinigų paskolinimo tikslo ir aplinkybių jie davė tokius parodymus:
12.1. Ikiteisminio tyrimo metu L. P. teigė, kad buvo iš A. P. trumpam pasiskolinęs 2000 Eur. Pasiskolindamas surašė paskolos raštelį, o pinigus skolinosi, nes A. P. nenorėjo suvesti balanso tarp UAB „A“ ir A. P. (2 t., b. l. 122-123). Akistatos metu (2 t., b. l. 182-184) pripažino, kad skolinosi iš A. P. 2000 Eur, nurodė analogiškas pinigų pasiskolinimo aplinkybes kaip ir apklausoje. Apklausiamas 2023 m. gegužės 3 d. nurodė, kad 2019 m. spalio mėnesį pritrūko pinigų eiliniam laivo įrangos pirkimui, todėl paprašė A. P. paskolinti 2000 Eur. A. P. sutiko, bet paprašė pasirašyti paskolos raštelį. Jis pasirašė paskolos raštelį, o vėliau susitikimo su A. P. metu abu nutarė, kad tuos 2000 Eur L. P. sumokės UAB „A“, kaip dalies A. P. skolos grąžinimą ir pats taip ir padarė (3 t., b. l. 15-17). Teisme L. P. teigė, kad A. P. buvo skolingas apie 10 000 Eur UAB „A“, įmonei trūko pinigų ir jis 2019 m. spalio mėnesį pasakė A. P., kad šis sumokėtų pinigų, o vėliau jie išsiaiškins, kiek tiksliai skolingas. A. P. sumokėjo 2000 Eur ir paprašė paskolos raštelio. Jis pasirašė, o tuos 2000 Eur įnešė į UAB „A“ banko sąskaitą. A. P. jam asmeniškai skolingas nebuvo, tik UAB „A“.
12.2. Ikiteisminio tyrimo metu A. P. nurodė, kad 2019 m. spalio 16 d. L. P. kreipėsi su prašymu trumpam terminui paskolinti 2000 Eur grynais, nes jam prireikė skubiai grynųjų pinigų vykstant į kažkokią laivų parodą. Jis sutiko paskolinti pinigus, juos perdavė savo namuose (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 158-160). Akistatos metu (2 t., b. l. 182-184) teigė, kad L. P. skolinosi 2000 Eur kelionei į parodą, į Monaką laivu. Teisme A. P. teigė, kad L. P. pasiskolino iš jo 2000 Eur iš anksto žinodamas, kad neatiduos. L. P. jam aiškino, kad vyksta į kelionę į Monaką, į laivų parodą ir jam skubiai reikia pinigų, o grįžęs iš kelionės atiduos.
19. Aptarti A. P. ir L. P. parodymai, juos sulyginus tarpusavyje, leidžia spręsti, kad jau nuo pirmų apklausų kiekvienas jų nurodė skirtingą pinigų pasiskolinimo/panaudojimo tikslą ir savo parodymų (dėl nurodytos aplinkybės) laikėsi viso proceso metu. Šių prieštaravimų byloje ištirtais įrodymais pašalinti nėra galimybės, o vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos kilusios abejonės, kurių negalima pašalinti, vertinamos kaltinamo asmens naudai. Apie nesąžiningus L. P. ketinimus skolinimosi momentu byloje jokių duomenų nėra. L. P. neklaidino nukentėjusiojo nei dėl savo asmenybės, nei dėl turtinės padėties. Apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai, susiję su jo nesąžiningumu, atmestini kaip nepagrįsti. Apgaulės esmingumo kriterijus, pirmosios instancijos teismui įvertinus įvairių šaltinių duomenis kaip visumą (tiek asmenų parodymus, tiek rašytinius įrodymus byloje), nenustatytas.
20. Byloje nustatyta, kad tarp L. P. ir A. P. susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, kurie nors ir nebuvo patvirtinti pasirašyta paskolos sutartimi, tačiau, kaip jau nustatyta, jie buvo patvirtinti skolos rašteliu, kuris gali būti prilyginamas paskolos sutarčiai, ir tokių santykių nagrinėjimas yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinio ir civilinio proceso kodeksuose nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad prokurorės skunde nurodoma abejonė, ar skolos raštelyje nurodytas tikrasis susitarimo turinys, išeina už L. P. pareikšto kaltinimo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, ribų, todėl plačiau neaptariamas. Vis tik pažymėtina, kad net jei negalima nustatyti šalių tikrojo susitarimo turinio, tokia aplinkybė savaime nereiškia, kad padaryta ir BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika.
21. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, šiuo atveju būtina įvertinti, ar sudarydamas paskolos sutartį, pasirašydamas paskolos raštelį, L. P. turėjo tyčią negrąžinti nukentėjusiajam 2 000 Eur, taip pat būtina nustatyti kokių veiksmų ėmėsi kaltinamasis po pinigų iš nukentėjusiojo gavimo, kuo pasireiškė kaltinamojo apgaulė ir ar ji buvo esminė, t. y. ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas.
22. Nukentėjusysis A. P. akistatos metu į klausimą, kuo pasireiškė L. P. apgaulė, atsakė, kad tai nuspręs teisėsauga (2 t., b. l. 182–185). Apklausiamas liudytoju 2023 m. sausio 23 d. nurodė, kad L. P. jį suklaidino parodydamas, kad jis stambus prekybininkas dideliais pramoginiais laivais ir taip įgavo jo pasitikėjimą. Nurodė manantis, kad L. P. naudojo apgaulę, nes prisistatė kaip sėkmingas pasiturintis verslininkas (1 t., b. l. 158-160). Teisminio bylos nagrinėjimo metu, atsakydamas į teismo klausimą, nukentėjusysis A. P. nurodė, kad kaltinamojo panaudota apgaulė pasireiškė tuo, kad jis pasiskolino ir negrąžina jam pinigų.
23. Apeliaciniame skunde tiek nukentėjusio atstovas, tiek prokurorė mano, kad išteisintasis L. P. turėjo tikslą apgaule savo naudai įgyti A. P. priklausančius 2000 Eur, kadangi L. P. jau skolinimosi momentu turėjo tikslą pinigų negrąžinti. Tokią poziciją, apeliantų manymu, patvirtina tai, kad pinigų pasiskolinimo momentu L. P. turėjo 8 (aštuonias) vykdomąsias bylas, neturėjo gaunamų pajamų ir savo vardu registruoto turto, t. y., kad L. P. sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis apginti savo teisėtų interesų. Vis tik vykdomųjų bylų egzistavimo faktas pats savaime nepatvirtina, kad L. P. turėjo tyčią apgaulės būdu pasisavinti A. P. priklausančias pinigines lėšas.
24. Vien tik vykdomųjų bylų skaičius (kiekis) ir šios informacijos nepranešimas kreditoriui (A. P.), nesudaro pagrindo teigti, kad tai buvo esminės apgaulės dalis ir būtent tokiais veiksmais L. P. siekė suklaidinti A. P. ir tokiu būdu pasisavinti svetimas pinigines lėšas. Iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų matyti, kad L. P. atžvilgiu 2023 m. balandžio 27 d., be A. P. reikalavimo, iš viso buvo vykdomos 9 vykdomosios bylos: dvi pagal AB (duomenys neskelbtini) bankas ir AS (duomenys neskelbtini) bankas Lietuvoje atstovaujama UAB „C“ reikalavimus, pradėtos 2012 m.,; dvi pagal UAB „D“ reikalavimus, pradėtos 2016 m., dvi pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimus (išieškomos paskirtos baudos); ir dvi pagal nukentėjusiosios D. B. pateiktus vykdomuosius raštus (3 t., b. l. 140‒142). Nenustatyta, kad iš visų vykdomųjų bylų kuri nors būtų buvusi pradėta dėl apgaule įgyto svetimo turto ar panašaus pobūdžio nusikaltimo. Priešingai, vykdomosios bylos yra dėl įsiskolinimų bankams, valstybinei mokesčių inspekcijai, buvusiai sutuoktinei dėl susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti apylinkės teismo padarytai išvadai, kad skolintis savo vardu iš fizinių ir juridinių asmenų lėšas, neturint tikslo jas grąžinti, nėra L. P. būdingas elgesys. Paminėtina ir tai, kad didžiausias įsiskolinimas fiziniam asmeniui buvo būtent D. B. (buvusiai sutuoktinei). Pirmosios instancijos teisme ištirtais ir apeliacinės instancijos teisme patikrintais įrodymais nepasitvirtino, kad L. P. būtų būdinga tam tikra sukčiavimo schema, kai asmuo skolinasi pinigus ir vėliau jų negrąžina.
25. Be to, iš pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų matyti ir tai, kad L. P. nurodytas aplinkybes, kad jis stengiasi padengti savo turimus (turėtus) įsiskolinimus, netiesiogiai patvirtina byloje esantys dokumentai, kuriais nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 23 d. buvo areštuotos L. P. priklausančios lėšos ir turtas 802 583,30 Lt (232 632,84 Eur) (iš laidavimo teisinių santykių kilęs įsiskolinimas) (4 t., b. l. 1‒43), tačiau tarp šiuo metu jam vykdomų vykdomųjų bylų tokio dydžio įsiskolinimo nėra.
26. Šiuo atveju neabejotinai nustatyta, kad L. P. A. P. nustatyti laiku paskolintų pinigų negrąžino. Pažymėtina, kad civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Civiliniai teisiniai santykiai neturi būti painiojami su jų imitavimu, kai civilinė sutartis yra tik priemonė kito asmens turtui užvaldyti ir atitinkamai turtinei žalai jam padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76-788/2020, 2K-27-788/2021). Teismų praktikoje pažymėta, kad civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-535/2011, 2K-48-696/2017, 2K-7-152-895-2019). Taigi iš sutarties kylančios prievolės nevykdymas savaime nesukelia baudžiamosios atsakomybės, tačiau civilinio delikto atveju asmuo elgiasi sąžiningai, neklaidina kitos šalies, nenuslepia nuo jos esminių aplinkybių ir prievolės neįvykdo dėl objektyviai susiklosčiusių nepalankių aplinkybių kasacinė nutartis Nr. 2K-120-895/2020)
27. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad A. P. ir L. P. siejo verslas, tarp jų susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. L. P. nepateikė jokių tikrovės neatitinkančių duomenų A. P., siekdamas jį iš esmės suklaidinti. Taip pat akcentuotina, kad, atsižvelgiant į papildomus kreditoriaus padėties pasunkinimo ir atidaus bei rūpestingo nukentėjusiojo elgesio kriterijus, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas dėl civilinio A. P. ir L. P. teisinio santykio pobūdžio.
28. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, matyti, kad A. P. savo pažeistas teises apgynė civilinio proceso tvarka, nes Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-9146-494/2020 iš L. P. nukentėjusiojo (civilinėje byloje – ieškovo) A. P. naudai priteista 2 000 Eur skolos, 87,5 Eur palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 547 Eur bylinėjimosi išlaidų, 47 Eur žyminio mokesčio, 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (1 t., b. l. 53‒55). Ši aplinkybė patvirtina, kad A. P. interesai galėjo ir buvo apginti kita teisės forma (civiline proceso tvarka). Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad apgaulės būdų gali būti labai įvairių, tačiau bet kurios sukčiavimo veikos apgaulės turiniui būdinga tai, kad kaltininko panaudota apgaule yra suklaidinamas turto valdytojas, o kaltininkas dėl panaudotos apgaulės įgyja svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-402/2014, 2K-34-697/2016). Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kad prieš nukentėjusįjį A. P. būtų panaudota apgaulė, t. y. kad jis kaip nors būtų suklaidintas L. P., nenustatyta. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą išnagrinėjęs teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamai nustatyta, jog 2019 m. spalio 16 d., gaudamas iš nukentėjusiojo 2 000 Eur ir žadėdamas skolą grąžinti iki 2019 m. spalio 30 d., L. P. panaudojo apgaulę ir veikė tiesiogine tyčia, t. y., nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti skolą sutartu terminu, iš anksto žinojo, kad šių sutartų įsipareigojimų nevykdys.
29. Nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. P. sudarė pasitikinčio, pelningą verslą turinčio asmens įvaizdį, kuo pasinaudodamas apgaule įgijo A. P. pasitikėjimą ir tokiu būdu pasisavino lėšas, neturėdamas tikslo jas grąžinti. Iš tikrųjų pareikštame kaltinime nurodoma, kad L. P. piktnaudžiavo A. P. pasitikėjimu, tačiau byloje esantys duomenys neleidžia spręsti apie tokią aplinkybę. Šiuo atveju tarpusavio ryšys tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo yra užsimezgęs prieš daugelį metų, jie vienas kitą pažįsta apie 20 metų, anksčiau bendraudavo šeimomis, vykdavo kartu į keliones, leisdavo laisvalaikį kartu, prekiavo, tam tikru laikotarpiu santykiai buvo nutrūkę, tačiau jie atsinaujino 2018 metais. Tokios aplinkybės nustatytos iš išteisintojo L. P. ir nukentėjusiojo A. P. parodymų. Nuo 2018 m. juos vėl siejo tam tikri verslo santykiai.Nukentėjusysis A. P. patvirtino žinojęs, kad UAB „E“ bankrutavo, o L. P. kaip direktorius buvo atleistas. Nukentėjusysis A. P. patvirtino, kad 2018 m. į L. P. jis kreipėsi pats, savo iniciatyva, kadangi žinojo, kad L. P. užsiima didelių laivų prekyba. Tačiau teigė ir tai, kad L. P. jam pateikė informaciją, kad prekiauja dideliais laivais, kad turi ryšių, kad vykdo sėkmingą verslą. A. P. taip pat aiškino, kad laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2019 m. jo ir L. P. santykiai buvo kaip verslo partnerių ir patvirtino, kad įnašai laivo pirkimui buvo daromi 2018‒2019 metais (4 t., b. l. 90‒94). Taigi, nustatyta, kad A. P. žinojo, jog išteisintasis anksčiau jau buvo susidūręs su finansiniais sunkumais, tačiau pats priėmė sprendimą paskolinti pinigus L. P. pagal pastarojo prašymą. Darytina išvada, kad A. P. L. P. pinigus skolino kaip senam pažįstamam, verslo partneriui, tačiau nesiėmė jokių realių priemonių išsiaiškinti tikrąją L. P. finansinę padėtį, nors ilgą laiką pažinodamas išteisintąjį, jo šeimą, turėjo galimybę tai padaryti. Be kita ko, tai, kad A. P. seniai pažinojo L. P., savaime nesuponuoja išvados, kad jis (L. P.) piktnaudžiavo įgytu pasitikėjimu, nes tokią situaciją galima vertinti natūralia, gyvenimiška situacija, kuomet pinigai yra skolinami pažįstamam asmeniui, su kuriuo sieja bendri verslo reikalai.
30. Nukentėjusiojo atstovo vertinimu, teismas tuo pat metu nurodo du vienas kitam prieštaraujančius išteisinimo pagrindus: 1) L. P. pinigų nesiskolino, o tik apsimestiniu paskolos sandoriu įformino paties A. P. menamos skolos sumokėjimą trečiajam asmeniui (nuosprendžio 72 punktas); 2) L. P. pinigus skolinosi ir paskolos gavimo metu buvo sąžiningas skolininkas (nuosprendžio 69 punktas). Iš esmės analogišką argumentą skunde nurodo ir prokurorė. Vis tik patikrinusi skundžiamą nuosprendį šiuo aspektu, teisėjų kolegija nuosprendžio prieštaringumo nenustatė. Nuosprendžio 72 punkte teismas aprašė L. P. parodymus ir jo pateiktus į bylą duomenis, tačiau sąvoka “apsimestinis paskolos sandoris“ nėra vartojama jo parodymuose. Nuosprendžio 69 punkte teismas aptaria byloje suriktus įrodymus ir juos vertina. Atkreiptinas dėmesys, kad išteisinimo pagrindas yra pateiktas nuosprendžio 77 punkte ir rezoliucinėje dalyje, nurodant BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą, todėl sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.
31. Skunde nukentėjusiojo atstovas ginčija, kad A. P. paskolinti pinigai L. P. buvo įnešti į įmonės UAB „A“ sąskaitą. Vis tik L. P. versija, kad didžiąją dalį pasiskolintų pinigų (1700 Eur) jis įnešė į UAB „A“ priklausančią banko sąskaitą, o likusią dalį 300 Eur įnešė jo žmona, UAB „A“ direktorė A. P., nepaneigta. A. P. apklausiama pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2019 m. lapkričio 4 d. į įmonės sąskaitą pervedė likusius 300 Eur (iš pervestų 600 Eur). Nors nukentėjusiojo atstovo skunde nurodyta, kad byloje esantis banko išrašas nepatvirtina, kad būtent iš A. P. gauti pinigai buvo įnešti į įmonės sąskaitą, tačiau nesant tai paneigiančių duomenų, toks apeliacinio skundo argumentais laikytinas deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestinas.
32. Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad A. P. skolos UAB „A“ neturėjo, jokių tai patvirtinančių UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentų į bylą nebuvo pateikta. Jo įsitikinimu, apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi į bylą pateiktais „skaičiavimais“, kurie, pasak advokato, nėra patvirtinti jokiais buhalteriniais dokumentais, taip pat nepagrįstai vadovavosi išteisintojo duotais parodymais apie susidariusią A. P. skolą bendrovei UAB „A“. Vertinant tokius apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atsižvelgia į L. P. suformuluotą kaltinimą, kuris ir nustato šios bylos nagrinėjimo ribas. Pastebėtina, kad, skolos faktas nebūtinai įrodomas rašytiniais dokumentais, jis gali būti įrodinėjamas ir kitais leistinais įrodymais. Be to, šiuo atveju svarbūs kaltinime nurodomi paskolos santykiai tarp A. P. ir L. P.. Šiuo atveju svarbu įvertinti, ar L. P. skolindamasis pinigus iš A. P. (ne)naudojo apgaulės, kadangi kaltinimas L. P. buvo suformuotas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.
33. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, kad būtent dėl to, jog apsunkinti vykdomųjų bylų išieškojimą, L. P. su žmona A. P. pasirašė povedybinę sutartį, pagal kurią visos pajamos priskiriamos išimtinai žmonai A. P.. Tačiau teisėjų kolegija tokiems skundų argumentams pritarti neturi pagrindo. Byloje nustatyta, kad povedybinė sutartis tarp L. P. ir A. P. buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 78‒83), o paskolą A. P. L. P. suteikė po daugiau nei dviejų metų ((duomenys neskelbtini)). Taigi, pasirašytos povedybinės sutarties faktas, nesietinas su kokiais nors nusikalstamais L. P. veiksmais. Be to, apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad šia sutartimi buvo siekiama išvengti priverstinio išlaikymo išieškojimo nukreipimo į tam tikrą turtą, tuo pačiu tai nereiškia, kad ši aplinkybė sudaro visai kito nusikaltimo (sukčiavimo) sudėties požymį. Nepritarti tokiai išdėstytai apylinkės teismo pozicijai, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nenustatyta, kad būtent povedybinės sutarties pasirašymu buvo tyčia siekiama sutrukdyti nukentėjusiajam civilinėmis teisinėmis priemonėmis apginti savo teises.
34. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nukentėjusiojo A. P. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, o pirmosios instancijos teismas juos įvertino netinkamai. Priešingai, nei nurodoma prokurorės skunde, nukentėjusysis A. P. ikiteisminiame tyrime bei nagrinėjant bylą teisme parodymus keitė ir tai darė sąmoningai, atsižvelgdamas į pateikiamus naujus įrodymus, paneigiančius jo ankstesnius parodymus. Šie A. P. parodymų skirtumai, kaip pripažinta ir apylinkės teismo, turi esminės reikšmės. L. P. pareikštame kaltinime pagal BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymu apgaulės elementas buvo suformuluotas iš esmės vien pagal nukentėjusiojo A. P. parodymus (fiksuotus 2023 m. sausio 23 d. apklausoje), jog neva A. P. su L. P. susipažino 2018 m. A. P. ieškant pirkti laivą, L. P. „prisistačius pramoginių laivų gamintojų produkcijos platintoju“; L. P. galimai siekė sudaryti A. P. „pasiturinčio ir sėkmingo verslininko įvaizdį“ ir „veikė sąmoningai klaidinančiai, savo pasakojimais apie klestintį verslą ir plačius ryšius ... įgaudamas žmonių pasitikėjimą, o po to neva skolindamasis iš jų pinigus, kurių nesiruošė gražinti“. Tačiau 2023 m. balandžio 21 d. akistatos metu A. P. parodymus pakeitė: pripažino, jog su L. P. pažįstamas senai, turėjo ankstesnių verslo santykių, jiems yra tekę kartu leisti laisvalaikį, vykti į keliones. Pažymėtina, kad 2023 m. balandžio 21 d. vykusios akistatos metu į tam tikrus klausimus, susijusius su jo ankstesnių parodymų prieštaravimais, A. P. apskritai atsisakė atsakyti. Pateikus į bylą įrodymus (fotonuotraukas), paneigiančius pirminius A. P. parodymus, bei jų veikiamam A. P. pakeitus parodymus, iš esmės nebelieka įrodymų, kurie bent iš dalies galėtų pagrįsti pateiktą kaltinimą L. P. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Kaip pagrįstai pasisakyta apylinkės teismo nuosprendyje – neaišku, kuo ir kokiais veiksmais pasireiškė prieš A. P. tariamai panaudota apgaulė. Akivaizdu, kad tarp L. P. ir A. P. susiklostė konfliktiniai civiliniai santykiai, kurie jokiu būdu neperaugo į baudžiamuosius santykius. Matyti, kad iki ieškinio pateikimo teismui A. P. ilgą laiką taikstėsi su paskolos negrąžinimu, t. y. paskolos raštas surašytas 2019 m. spalio 16 d., o ieškinys į teismą paduotas tik 2020 m. rugsėjo 14 d., kas taip pat sustiprina išvadą apie tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius.
35. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad tarp L. P. ir A. P. susiklosčiusi konfliktiška situacija, ginčai sprendžiami ir civilinio proceso tvarka, bylose kaip juridinių asmenų atstovai dalyvavo tiek nukentėjusysis, tiek išteisintasis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įrodymus, susijusius su tolesniu pinigų panaudojimu, vertino tik tiek, kiek jie yra aktualūs L. P. baudžiamajai atsakomybei BK 182 straipsnio 1 dalį, spręsti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pinigų nukentėjusiajam negrąžinimą šiuo atveju lemia ne išteisintojo L. P. nemokumas ar turėta tyčia jau pinigų gavimo metu jų negrąžinti (t. y. veiksmai, kurie sudarytų sukčiavimo sudėtį), tačiau konfliktiški jų tarpusavio santykiai ir dar vienas tarp jų kilęs ginčas, kuris savo esme yra civilinis ginčas dėl L. P. pasiskolintų pinigų (ne)grąžinimo fakto. Tačiau baudžiamoji teisė nėra priemonė, skirta konfliktams, kilusiems tarp buvusių verslo partnerių, spręsti.
36. Apeliacinių skundų argumentas, kad apylinkės teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi L. P. parodymais, o A. P. parodymais netikėjo tik dėl kelių neesminių neatitikimų, yra deklaratyvaus pobūdžio. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas detaliai analizavo nukentėjusiojo parodymus, jų neatitikimus ir darė pagrįstą bei teisingą išvadą, kad jie yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Kadangi nukentėjusiojo parodymai yra vieni iš pagrindinių įrodymų šioje baudžiamojoje byloje, todėl remtis prieštaringais, nenuosekliais parodymais ir jų pagrindu priimti priešingą sprendimą, negu priėmė apylinkės teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
37. Pirmosios instancijos teismas L. P. duotus parodymus pagrįstai įvertino kaip patikimus ir jais vadovavosi, juos detaliai aptarė nuosprendžio 72 punkte. L. P. parodymai viso proceso metu išliko iš esmės nuoseklūs. Be to, byloje nepateikta jokių įrodymų, kad A. P. pradėtoje civilinėje byloje siųstus dokumentus L. P. iš tiesų būtų gavęs.
38. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio 73 punkte pasisakė dėl liudytojos A. P. įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šios liudytojos parodymai nebuvo nuoseklūs, tačiau atsižvelgdamas į nuoseklius L. P. parodymus ir jų atitikimą kitai bylos medžiagai, sprendė, kad liudytojos A. P. parodymai neturi esminės įtakos jau padarytoms išvadoms. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka. Be kita ko, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, L. P. niekuomet nebuvo nurodęs, kad „sąskaitų suvedimo“ metu be jo, nukentėjusiojo ir dar vieno, šiuo metu jau mirusio asmens, dalyvavo dar kas nors. Todėl kitokio turinio liudytojos A. P. parodymai neatitinka ne tik nukentėjusiojo, bet ir paties L. P. paaiškinimų, tad pagrįstai tokiais liudytojos parodymais nesivadovavo.
39. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad L. P. buvo nesąžiningas viso baudžiamojo proceso metu, nenustatyta, kad skolindamasis iš A. P. pinigus specialiais veiksmais būtų apsunkinęs savo turtinę padėtį, ar būtų ėmęsis tam tikrų veiksmų, kad iš jo nebūtų įmanoma atgauti paskolintų pinigų. Apeliantų nurodytą L. P. nesąžiningumo aspektą aptarė pirmosios instancijos teismas. Kaip minėta, šiuo metu A. P. savo pažeistas teises ir interesus yra apgynęs įsiteisėjusiu Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-9146-494/2020.
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad nėra neginčytinai nustatyta, kad L. P. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju nebuvo apribota nukentėjusiojo galimybė atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis, nenustatyta, kad išteisintasis būtų slapstęsis nuo nukentėjusiojo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir, vadovaudamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai L. P. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisino. Teismo padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos požymių nebuvimo L. P. veiksmuose atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK reikalavimų.
41. Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde vadovaujasi duomenimis iš civilinių procesų, juos akcentuoja ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas be dėmesio paliko apelianto prašymą pridėti civilinę bylą prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos. Atsakant į tokius apeliacinio skundo argumentus nurodytina aktuali šiuo klausimu kasacinio teismo praktika. Sprendžiant, ar civilinėje byloje nustatytos aplinkybės turi įrodomąją reikšmę baudžiamojoje byloje, kasacinis teismas pažymėjo, kad baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje. Nutartyse, priimtose civilinėje byloje, nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės baudžiamojoje byloje. Įrodomosios reikšmės baudžiamojoje byloje negali turėti ir šiose nutartyse išdėstytos teismų išvados, padarytos motyvuojant priimtą sprendimą (teismo argumentai), kadangi teismo sprendimas yra individualus teisės taikymo aktas; teismas savo išvadas padaro įvertinęs konkrečią situaciją ir tai situacijai taikydamas konkrečią teisės normą (kasacinė nutartis Nr. 2K-236-689/2019). Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priimdamas sprendimą vertino šios baudžiamosios bylos duomenis.
42. Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde ne vieną kartą akcentavo, kad L. P. nepateikė į bylą tam tikrų įrodymų. Pavyzdžiui, nurodo, kad L. P. nepateikė jokių įrodymų apie buvusį susitarimą dėl laivo įsigijimo finansavimo tvarkos; nepateikė įrodymų, kad 1700 Eur į UAB „A“ banko sąskaitą įnešė L. P. ir kad tai iš A. P. gauti pinigai; nepateikė jokių įrodymų dėl 300 Eur likučio iš bendros 2000 Eur skolos, nors teismas sudarė tokią galimybę; nepateikė jokių įrodymų apie A. P. apskaitytą skolą bendrovei; nepateikė jokių įrodymų, kad L. P. beveik visas skolas pagal vykdomąsias bylas padengė. Atsakant į tokius apeliacinio skundo argumentus pirmiausia pažymėtina, kad BPK 22 straipsnis numato kaltinamajam ne pareigą, bet teisę teikti įrodymus; antra, šiuo atveju buvo nagrinėjama baudžiamoji, o ne civilinė byla, tad įrodinėjimui keliamos kitos nei civiliniame procese taisyklės. Baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcijos principas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis nustato, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
43. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių teisingumo vykdymo garantijų, kartu svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Teismai vykdo teisingumą, sprendžia teisinius konfliktus, priimdami teisinius sprendimus. Asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai). Atskleisdamas nekaltumo prezumpcijos turinį Konstitucinis Teismas dar 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kvotos ir tardymo organams (ikiteisminio tyrimo pareigūnams). Įtariamasis ar kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo.
44. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje garantuojama kiekvieno nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens teisė būti laikomam nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesinė garantija, kuri kelia reikalavimus dėl, be kita ko, įrodinėjimo pareigos. Pagal nekaltumo prezumpcijos principą įrodinėjimo našta priklauso kaltinimui, o bet kokia abejonė turi būti aiškinama kaltinamojo naudai. Tad nekaltumo prezumpcija pažeidžiama tuo atveju, kai įrodinėjimo našta iš kaltinimo perkeliama gynybai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué and Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, Nr. 33501/96; 2013 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09). (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100-222/2015).
45. Nurodytų išaiškinimų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti, jie gali būti laikomi siekiu įrodinėjimo naštą perkelti išteisintajam, o tai reikštų nekaltumo prezumpcijos pažeidimą.
Dėl L. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs susitaiko (BK 38 straipsnis)
46. Šioje byloje L. P., vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam su nukentėjusiąja D. B. susitaikius, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu pagal BK 164 straipsnį nutraukta.
47. Prokurorė mano, kad L. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės nepagrįstai. Prokurorės apeliaciniame skunde netinkamas BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas grindžiamas tuo, kad šiame punkte nustatyta sąlyga – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką – nebuvo įgyvendinta. Prokurorė mano, kad nėra L. P. nuoširdaus ir visiško prisipažinimo padarius BK 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Jo pozicija dėl kaltinimo turėtų būti vertinama kaip procesinis gudravimas: L. P. teigė, kad vaikų išlaikyti nevengė, o kaltę pripažino tik tuomet, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl susitaikymo instituto taikymo. Pasak prokurorės, konstatuojant kaltės prisipažinimą, būtina, kad jis būtų savanoriškas, nuoseklus, taip pat kad kaltė būtų pripažįstama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Nukentėjusiojo atstovas nors pradžioje apeliacinio skundo nurodo, kad dėl BK 164 straipsnio taikymo nepasisako, tačiau vėliau skunde aptardamas L. P. elgesį teigia, kad pastarasis kaltės pagal BK 164 straipsnį nepripažino ir tik supratęs, kad atsakomybė neišvengiama, atlygino vaikams padarytą skriaudą.
48. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu nustatytos šios keturios sąlygos: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, teisėjų kolegija patikrina, ar nagrinėjamoje byloje egzistuoja BK 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymui šiuo pagrindu.
49. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis gali realizuoti tik esant visoms šiame BK straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad BK 38 straipsnio 1 dalis sukonstruota taip, kad net ir nustačius nurodytų sąlygų visumą teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553/2004, 2K-347/2010, 2K-206-697/2015, 2K-52-942/2020). Esant neprivalomai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206-697/2015, 2K-366-222/2017, 2K-52-942/2020, 2K-156-594/2023).
50. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad L. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnio 1 dalyje, sprendė, kad yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 38 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad yra įstatyminis pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės: jis įvykdė tyčinį nesunkų BK 164 straipsnyje numatytą nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis); teisiamojo posėdžio metu nurodė pripažįstantis savo kaltę (nurodė, kad nuo 2012 m. neteikė vaikams teismo sprendimu nustatyto išlaikymo); susitarė su nukentėjusiąja dėl žalos atlyginimo, sumokėjo jų sutartą pinigų sumą; susitaikė su nukentėjusiąja, kuri teismo posėdžio metu patvirtino, kad jokių pretenzijų L. P. neturi; įvertino L. P. asmenybę (teistas vieną kartą ((duomenys neskelbtini) m.),administracine tvarka baustas vieną kartą už nustatyto greičio viršijimą).
51. Prokurorės apeliaciniame skunde BK 38 straipsnio taikymas skundžiamas teigiant, kad L. P. nepripažino savo kaltės kaip to reikalauja teisės norma (BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kitos BK 38 straipsnio taikymo sąlygos nėra ginčijamos.
52. BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta sąlyga – pripažino padaręs nusikalstamą veiką. Taigi teismas turi nustatyti tai, kad kaltininkas pripažino savo kaltę, tačiau nėra sąlygos, kad kaltės pripažinimas būtų „visiškas“ ar „nuoširdus“. Kasacinėje praktikoje dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos sąlygos išaiškinta, kad prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką laikoma ir kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų – ne esminių aplinkybių – neigia (kasacinė nutartis Nr. 2K-291/2011).
53. Šioje byloje nustatyta, kad L. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tris kartus. Pirmos apklausos metu jis nurodė, kad įtarimą supranta, kaltės nepripažįsta; iš parodymų turinio matyti, kad aiškino mokėjęs buvusiai žmonai D. B. grynais pinigais vaikų išlaikymui, vėliau pradėjo pinigus mokėti per Perlo terminalą (2 t., b. l. 122-123); antros apklausos metu parodė, kad kaltės nepripažįsta, aiškino, kad įtarime nurodytu laikotarpiu buvo susidūręs su finansiniais sunkumais, mokėjimus atlikdavo grynais pinigais (3 t., b. l. 15-17). Apklausiamas akistatos (2 t., b. l. 191-194), vykusios 2023 m. balandžio 26 d., metu nurodė, kad 2012 m. susiklostė sunki finansinė padėtis ir jis savo vaikams išlaikymą teikė tiek, kiek galėjo, mokėdavo grynais pinigais. Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje apklaustas L. P. parodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies, nes ne visus pinigus, skirtus vaikų išlaikymui buvo sumokėjęs, nurodė nevengęs piktybiškai mokėti pinigų vaikų išlaikymui. Mokėdavo tiek, kiek išgalėdavo mokėti. Be kita ko, L. P. dėjo pastangas žalai atlyginti: jis 2023 m. lapkričio 6 d. pasirašė susitarimą „Dėl susitaikymo ir žalos atlyginimo“, kuriame susitaikė su D. B., K. P., M. P., susitarė dėl žalos atlyginimo ir ją atlygino (po 10 000 Eur K. P. ir M. P. bei 1000 Eur D. B. atstovavimo išlaidų) (4 t., b. l. 134-135).
54. BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – vaiko teisė į jo materialinį išlaikymą. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu buvo patvirtinta tarp A. P. ir L. P. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria nustatyta, kad L. P., vykdydamas pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, kas mėnesį iki jų pilnametystės moka po 1 000 litų kiekvieno vaiko išlaikymui. Šios periodinės išmokos pervedamos į A. P. sąskaitą iki einamojo mėnesio 10 (dešimtos) dienos. K. P. sulaukus pilnametystės, L. P. įsipareigoja mokėti M. P. išlaikymui 1 500 litų kas mėnesį, pervedant šią sumą tą pačią tvarka, kuri nustatyta šia sutartimi. Be to, mokėtinos lėšos vaiko išlaikymui indeksuojamos infliacijos (Vartotojų kainų indeksu), kurios dydį, oficialiai skelbia Statistikos departamentas prie LR Finansų ministerijos, dydžiu (2 t., b. l. 109–110).
55. Analizuojant L. P. parodymus, galima daryti išvadą, kad esminės nusikalstamos veikos aplinkybės buvo pripažįstamos viso proceso metu, parodymų turinys leidžia teigti, kad L. P. pripažino, kad jis priteisto išlaikymo vaikams teismo nustatyta tvarka neteikė. L. P. nurodytos priežastys (sunki turtinė padėtis), kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas savaime nelaikytini priežastimis nemokėti išlaikymo. Pažymėtina, kad išlaikymas buvo priteistas periodinėmis išmokomis, lėšas pervedant į A. P. banko sąskaitą, todėl vaikų aprūpinimas L. P. nurodytu kitu, nei teismo nustatytu būdu, nėra tinkamas teismo sprendimo vykdymas. Šiuo atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant, ar jis pripažįsta esmines jam inkriminuojamos veikos aplinkybes, yra svarbus jo parodymų turinys. Iš L. P. parodymų turinio matyti, kad jis išlaikymo savo vaikams nemokėjimą siejo su savo sunkia materialine padėtimi, tačiau paties fakto neneigė, tad toks savo veiksmų vertinimas nepaneigia nusikalstamos veikos padarymo, o nustačius, kad jis esminių faktinių aplinkybių neneigė - tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškino, kad nemokėjo vaikam pinigų ilgą laiko tarpą, nes susidūrė su finansiniais sunkumais, toks įvykio aplinkybių aiškinimas laikytinas L. P. prisipažinimu BK 38 straipsnio taikymo prasme. Pažymėtina, kad L. P., neigdamas savo kaltę, tik savaip, pagal savo suvokimą, vertina įvykio aplinkybes. Esant šioms aplinkybėms, taikyti BK 38 straipsnį kliūčių nėra.
56. Apeliaciniame skunde prokurorė akcentuoja tai, kad L. P. prisipažinimas nelaikytinas visišku, nes jis atlygino ne visą sumą, kurią privalėjo sumokėti savo vaikų išlaikymui, taip pat nurodė, kad jo prisipažinimas nebuvo savanoriškas ir nuoširdus. Vis dėlto su tokie apeliacinio skundo argumentai nepaneigia galimybės taikyti BK 38 straipsnį. Žalos atlyginimo sąlyga numatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir tai yra tik viena iš sąlygų, kurių visumai esant, yra galimybė taikyti BK 38 straipsnį. Žalos atlyginimo /susitarimo atlyginti klausimas nėra tapatus asmens prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką.
57. Be to, BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta sąlyga - kaltininkas „prisipažino padaręs nusikalstamą veiką“, nėra kategoriška kaltės pripažinimo sąlyga, ji nėra tapati BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytam kitam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagrindui, kai asmuo „visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką“, taip pat ir baudžiamąją atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nustatytai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kai „kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi“. Taigi, BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatytas „prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką“, kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, nereikalauja kaltininko visiško kaltės prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, taip pat ir gailėjimosi ar nuoširdaus gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Tad tai, kad L. P. kaltės pripažinimas prokurorės nuomone nėra visiškas ar nuoširdus, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nelaikytina kliūtimi konstatuoti, kad asmuo proceso metu pripažino esmines faktines aplinkybes. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, L. P. pripažinimas esminių faktinių aplinkybių pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip atitinkantys BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą sąlygą.
58. Skunde prokurorė, be kita ko, nurodo, kad L. P. atlygino ne visą sumą, kurią privalėjo sumokėti savo vaikų išlaikymui. Nors prokurorė kvestionuoja vieno – BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pagrindo buvimą, tačiau pateikia motyvus, susijusius su žala, todėl trumpai pasisakytina ir dėl žalos. BK 38 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų prasme kaltininkas turi atlyginti ar pašalinti visą savo nusikalstama veika padarytą žalą (arba susitarti dėl jos atlyginimo ar pašalinimo) bei susitaikyti su visais dėl jo veikos nukentėjusiaisiais asmenimis (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-155/2008). Kaltinamajame akte nurodyta, kad civilinis ieškinys byloje nėra pareikštas. Nukentėjusioji D. B. teismo posėdžio metu iki įrodymų tyrimo pradžios nurodė, kad ji civilinio ieškinio byloje nereiškia (4 t., b. l. 86). Iš pareikšto kaltinimo ir skundžiamo nuosprendžio matyti, kad L. P. nemokėdamas išlaikymo įsiskolino 35 537,86 Eur nepilnametės dukros M. P. išlaikymui ir 13 623,57 Eur nepilnamečio sūnaus K. P. išlaikymui. Kaip minėta, byloje yra 2023 m. lapkričio 6 d. susitarimas „Dėl susitaikymo ir žalos atlyginimo“, kuris patvirtina, kad L. P. susitaikė su D. B., K. P., M. P., susitarė dėl žalos atlyginimo ir ją atlygino (po 10 000 Eur K. P. ir M. P. bei 1000 Eur D. B. atstovavimo išlaidų)(4 t., b. l. 134-135). D. B. įsipareigojo pateikti antstoliui pareiškimą dėl atsisakymo nuo išieškojimo ir vykdomosios bylos nutraukimo. Įstatymų leidėjas nenustatė kaltininko įsipareigojimo atlyginti padarytą žalą formos. Dėl to tai yra bylą nagrinėjančio teismo vertinimo ir aiškinimo dalykas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalims sutarus dėl konkretaus žalos dydžio, ir kaltininkui atlyginus sutartą žalą, toks susitarimas laikytinas neprieštaraujantis BK 38 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasmei.
59. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į tai, kad teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji D. B. nurodė, kad jokių pretenzijų L. P. neturi, žala jai ir vaikams yra atlyginta, jie taip susitarė ir susitaikė (nuosprendžio 24 p.). Pirmosios instancijos teismas aptarė ir argumentą, kurį prokurorė nurodo apeliaciniame skunde – tai, kad L. P. atlygino ne visą kaltinime nurodytą pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad susitarimas buvo pasirašytas ne tik nukentėjusiosios, bet ir jos su kaltinamuoju šiuo metu jau suaugusių vaikų. Visi susitarimą pasirašę asmenys patvirtino, kad nusikaltimu padaryta žala yra atlyginta, nuo likusios skolos kaltinamasis atleistinas. Teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad šiuo susitarimu buvo kažkaip pažeistos nukentėjusiosios teisės ir (ar) jo turinys bei sąlygos neatitinka tikrosios D. B. valios. Su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka ir skundą nagrinėjanti Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija.
60. Nors prokurorė apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad povedybinės sutarties sudarymas rodo ypatingą L. P. cinizmą ir veikos pavojingumą, tačiau tokie teiginiai yra deklaratyvūs. Visų pirma, skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad L. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje; antra, kaip jau minėta, nustatytos visos BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, povedybinė sutartis tarp L. P. ir jo sutuoktinės A. P. buvo sudaryta visai kitu tikslu, t. y. siekiant išvengti priverstinio išlaikymo išieškojimo nukreipimo į A. P. turtą (nuosprendžio 20‒21, 60 p.).
61. Prokurorė apeliaciniame skunde ginčydama BK 38 straipsnio nuostatų taikymą nurodo civilinės bylos 2YT-24850-592/2017 duomenis, teigia, kad joje L. P. ginčijo antstolio veiksmus, aptaria D. B. atsiliepimo argumentus. Vis tik, kiekviena baudžiamoji byla yra individuali, teismas vertina faktines aplinkybes konkrečioje byloje, todėl tokius apeliacinio skundo argumentus, kurie nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir dėl jų plačiau nepasisako. Tuo labiau, kad prokurorė apeliaciniame skunde neginčija, kad L. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje.
62. Įvertinus visų aptartų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad L. P. sąlyginis atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio 1dalies 1-4 punktų pagrindu, taikytas esant šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms. Pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, todėl nėra pagrindo naikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiąja ir baudžiamoji byla pagal BK 164 straipsnį nutraukta, bei nėra pagrindo jam skirti prokurorės apeliaciniame skunde prašomą laisvės apribojimo bausmę su įpareigojimais. Tuo pačiu pažymėtina, kad atleidimas baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, t. y. asmuo nėra besąlygiškai atleidžiamas nuo atsakomybės. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, per vienerius metus padaro baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali, o jei padaro naują tyčinį nusikaltimą, teismas privalo spręsti dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiojo A. P. atstovo advokato Viktoro Onačko ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Irinos Kurilo apeliacinius skundus atmesti.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.