- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-27
- Bylos Nr.
- 2A-2014-657/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01000-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Žibutė Budžienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio, Leono Jachimavičiausrašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kavitas“ apeliacinį skundą dėl Kaunoapylinkės teismo 2014 m. birželio9d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4233-454/2014 pagalieškovėsBUAB „Kavitas“ ieškinįatsakovei UAB „Pergalės koncernas“ dėl tarpusavio užskaitos pripažinimo negaliojančia ir apmokėtos užskaitos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Kavitas“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento tarpusavio užskaitą tarp UAB „Kavitas“ ir UAB „Pergalės koncernas“ bei priteisti iš atsakovės 91.604,00 Lt (T.1, b.l. 3-5). Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2008-10-14 nutartimi UAB „Kavitas“ iškelta bankroto byla. Kauno apygardos nutartimi 2010-08-13 bankrotas pripažintas tyčiniu. 2011-08-16 BUAB „Kavitas“ bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankrotų administravimo grupė“, kuri perėmusi BUAB „Kavitas“ dokumentus nustatė, kad 2008-01-02 pirkimo – pardavimo sutartimi pardavėja UAB „Kavitas“ pardavė pirkėjui UAB „Pergalės koncernas“ 91604 vnt. įmonės paprastųjų vardinių akcijų už 91.604,00 Lt sumą, kurią atsakovė įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip per tris metus po sutarties pasirašymo. Atsakovė už akcijas nesumokėjo, o atliko tarpusavio užskaitą, apmokant UAB „Kavitas“ atsakovui UAB „Pergalės“ koncernas“ už patalpų nuomą atsakovui perduotomis UAB „Geležinkelio detalės“ akcijomis. Mano, kad tuo buvo pažeistas iki 2009-06-30 galiojusio LR Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatos, BUAB „Kavitas“ kreditorių bei įmonės interesai, bendrovei padaryta žala. Ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Kavitas“ akcijos priklausė UAB „Okadeta“, kurios akcininkai buvo J. A. (48 proc. akcijų) bei A. J. (48 proc. akcijų), šie asmenys ginčijamo sandorio metu taip pat buvo UAB „Pergalės koncernas“ akcininkai (po 50 proc. akcijų), todėl abu sandoriai – tiek akcijų pirkimas- pardavimas, tiek tarpusavio įskaitymas buvo padaryti tarp tų pačių asmenų. Be to, sandorio sudarymo metu ieškovė jau buvo nemoki, todėl turėjo veikti įmonės kreditorių interesais. Pirmiausia turi būti atsiskaitoma su įmonės darbuotojais, vėliau Sodra ir valstybės biudžetu ir tik paskui tenkinti kitų kreditorių reikalavimus. Apie šį sandorį ieškovas sužinojo 2008 m. spalio mėn. kai buvo iškelta bankroto byla ieškovui ir buvo perduoti dokumentai pirmam paskirtam bankroto administratoriui S. G.. Data turėtų būti traktuojama 2011 m. rugpjūčio mėn., kai administratorius buvo atstatydintas ir buvo paskirtas kitas bankroto administratorius. Atsiliepime atsakovas nurodė pagrindą, kuriam yra taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas remiasi Laikinųjų mokėjimų eilės tvarkos įstatymu 1999-12-02 Nr. VIII-1463, o ne reiškia actio Pauliana ieškinį, todėl senaties terminas šiuo atveju 10 metų.
Atsakovė nesutikdama su ieškiniu prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 44-47). Nurodė, kad grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai bylą nagrinėjo pagal actio Pauliana taisykles ir kad iš naujo nagrinėjant bylą turi būti išaiškintos su viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų, t.y. ieškinio senatimi, susijusios aplinkybės. Laikinasis mokėjimų eilės įstatymas ginčo santykiams netaikytinas, kadangi ieškovė neatliko veiksmų, kurie galėtų būti prilyginti lėšų perdavimui atsakovei. Ieškovė ne tik nepagrįstai plečiamai aiškina Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės įstatymą bet ir aiškina, kad ginčo santykiams galėjo būti taikomi CK 1.80, 1.81, 1.82 straipsniuos numatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai. Atsakovės nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai netaikytini, nes atsakovės atliktas įskaitymas nepažeidė jokių teisės normų, be to nėra jokių požymių, kad atsakovės atliktas įskaitymas pažeistų viešąją tvarką ar gerą moralę ar prieštarautų juridinio asmens tikslams, todėl nėra pagrindo atsakovės atliktą įskaitymą pripažinti negaliojančiu. Ieškovės nurodomos aplinkybės apie ryšius tarp šalių neatitinka tikrovės, nes vadovaujasi 2009-04-15 Mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje nurodytomis aplinkybėmis apie tariamus ryšius tarp bendrovių, kurios yra nepagrįstos bei prieštarauja bendrovių akcininkų apskaitos dokumentams. Akcijų apskaitos dokumentai yra leistini rašytiniai įrodymai, kurie nėra paneigti kitais įrodymais, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti. Ieškinyje yra pasisakyta tik dėl tariamo ieškovės kreditorių teisių pažeidimo ir tariamo šalių nesąžiningumo kaip actio Pauliana taikymo sąlygų, dėl kitų actio Pauliana taikymo sąlygų ieškinyje nėra pasisakyta, todėl jos laikytinos neįrodytomis. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo kreditorių su galiojančiomis reikalavimo teisėmis. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, įrodymų, kad nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas arba kad būtų pagrindas jį atnaujinti, todėl prašė taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 168-171). Teismas konstatavo, jog UAB „Kavitas“ iš atsakovės nuomojo patalpas ir turėjo nuomos mokesčio įsiskolinimą. Ieškovė iš atsakovės pirko akcijas, už kurias įsipareigojo apmokėti ne vėliau kaip per tris metus nuo sutarties pasirašymo. Teismas sprendė, kad nebuvo jokių kliūčių įskaityti piniginių reikalavimų, kurie atsirado iš skirtingų sutarčių. Šalims atsirado galimybė taikyti įskaitymo institutą, nes reikalavimai yra vienarūšiai - piniginiai, reikalavimai priešiniai, pagal abu reikalavimus buvo suėję mokėjimo terminai. Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog mokėtojui visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturint pakankamai pinigų, nurodytas mokėjimų eiliškumas. Pagal tuo metu galiojusias Mokėjimų įstatymo nuostatas (1999-10-28 Nr. VIII-1370 redakcija) mokėjimu buvo laikom tai mokėtojo lėšų perdavimas gavėjui tiesiogiai grynaisiais pinigais arba negrynųjų pinigų pervedimas per pasirinktas kredito įstaigas. Nagrinėjamu atveju šalims atliekant tarpusavio įskaitymą, nebuvo mokami grynieji pinigai ar pervedamos lėšos per kredito įstaigas, todėl teismas sprendė, kad netaikytinos Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatos. Teismas darė išvadą, kad ieškovė, teigdama, jog šiuo atveju taikytini CK 1.80, 1.81 ir 1.82 straipsniuose numatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, šių pagrindų egzistavimo neįrodė. Nenustačius, kad šalių atliktas įskaitymas pažeidė imperatyvias įstatymo normas, kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, ar prieštarautų atsakovės steigimo dokumentams ar jo tikslams, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo atsakovės atliktą įskaitymą pripažinti negaliojančiu šiais pagrindais. Teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas šią bylą grąžino pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo tuo pagrindu, kad pirmos instancijos teismas savo iniciatyva nerinko įrodymų, susijusių su senaties termino taikymu. Teismas akcentavo, kad, vadovaujantis CK 6.66 straipsniu bei teismų praktika, skolininko ir trečiųjų asmenų sudarytas sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu taikant actio Pauliana institutą, kai egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) kreditorius turi galiojančią reikalavimo teisę į skolininką; 2) skolininkas neprivalėjo sudaryti sandorio; 3) sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; 4) kita sandorio šalis yra nesąžininga arba ginčijamas sandoris yra neatlygintinis; 5) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad paskyrus bankroto administratoriumi, buvo perduoti visi dokumentai, nagrinėjant actio Paulina pagrindu jau yra suėjęs senaties terminas. Ieškovei pripažinus šią aplinkybę ir neprašant atnaujinti termino, teismas šiuo pagrindu ir dėl kitų ieškovės nurodytų aplinkybių plačiau nepasisakė, taikė sutrumpintą vienerių metų ieškinio senatie terminą ir ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Kavitas“, atstovaujama bankroto administratoriaus prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (T.2, b.l. 4-7). Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai siaurinamai aiškino Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas, paneigdamas Laikinojo mokėjimų eilės įstatymo esmę, paskirtį. Šiuo įstatymu nuo nesąžiningo skolininko veiksmų siekiama apsaugoti I ir II eilės kreditorių interesus tais atvejais, kai įmonė negali atsiskaityti su visais kreditoriais iš karto. Mokėjimų įstatymas nėra taikomas kreditorių interesų apsaugai, bet reglamentuoja tik kredito įstaigų ir jų klientų santykius, jiems atliekant mokėjimus. Todėl yra nepagrįsta teismo išvada, kad Laikinasis mokėjimų eilės įstatymas draudžia išskirtinai tik atsiskaitymus bankiniais pavedimais ar kasos operacijomis. Laikinajame mokėjimų eilės įstatyme draudžiami bet kokios formos atsiskaitymai su kreditoriais, jei įmonė negali su jais visais atsiskaityti iš karto. Todėl bet koks atsiskaitymas, pažeidžiant nustatytą eiliškumą, reiškia įstatymo imperatyvių nuostatų pažeidimą. Be to, teismas nepagrįstai netaikė CK 1.80, 1.81, 1.82 straipsnių normų, kadangi ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Kavitas“ faktiškai buvo nemoki.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą UAB „Pergalės koncernas“ prašė skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 10-13). Nurodė, kad tie patys ieškovės motyvai buvo išdėstyti ir 2013 m. liepos 19 d. apeliaciniame skunde. Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartimi nenustatė, kad tokie apelianto motyvai pagrįsti, o skundžiamą sprendimą panaikino tik todėl, kad pirmos instancijos teismas nesiaiškino ir neprašė ieškovo pateikti duomenų, kada realiai naujai paskirtam administratoriui buvo perduota UAB „Kavitas“ dokumentacija ir kada naujai paskirtas administratorius UAB „Bankroto administravimo grupė“ sužinojo apie ginčijamą sandorį, t.y. kada prasidėjo ieškinio senaties terminas. Šis teismo sprendimo trūkumas buvo pašalintas – antrą kartą bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas pareikalavo, kad administratorius pateiktų įrodymus apie tai, kada sužinojo apie ginčijamą sandorį. Administratorius teismo protokolinės nutarties neįvykdė, tačiau pripažino, jog sužinojo apie ginčijamą sandorį daugiau nei prieš metus iki ieškinio pareiškimo ir neprašė atnaujinti ieškinio senaties. Teismas pagrįstai netaikė Laikinojo mokėjimų eilės įstatymo ginčijamam sandoriui, nes tarp šalių nesusiklostė santykiai, kurie būtų šio įstatymo teisinio reguliavimo dalykas. Teismas pagrįstai netaikė CK 1.80, 1.81 ir 1.82 straipsnių normų, kadangi ieškovė jų taikymui būtinų aplinkybių neįrodė. Atsakovė prašė teismo taikyti ieškinio senatį, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškinį šiuo pagrindu. Ieškovė neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą įvertina atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis argumentus, t.y. pasisako dėl įrodymų vertinimo ir sprendimo pagrįstumo.
Tarp šalių kilo ginčas dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus ginčijamo sandorio teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo nutartimi 2008-10-14 UAB „Kavitas“ iškelta bankroto byla, jos administratoriumi paskirtas S. G. (T.1, b.l.6-7). Kauno apygardos teismo 2010-08-13 nutartimi UAB „Kavitas“ bankrotas pripažintas tyčiniu (T.1, b.l.8-11). Kauno apygardos teismo 2011-08-16 nutartimi BUAB „Kavitas“ administratorius S. G. atstatydintas iš pareigų ir šios įmonės administratoriumi paskirta UAB „Bankrotų administravimo grupė“ (T.1, b.l.18). Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Kavitas“ 2008-01-02 pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė UAB „Pergalės koncernas“ jai nuosavybės teise priklausančias 91604 vnt. UAB „Geležinkelio detalės“ paprastųjų vardinių akcijų, kurių vienos nominali vertė 10 litų(T.1, b.l.20). Pirkėjui nuosavybės teise šios akcijos perėjo nuo sutarties pasirašymo dienos (sutarties 6 p.).
Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareiškia ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl tyčinio bankroto nustatymo.
Bankroto administratorius, peržiūrėjęs sandorius įmonės vardu 2013 m. sausio 22 d. pareiškė ieškinį, kuriuo ginčija UAB „Pergalės koncernas“ ir UAB „Kavitas“ 2008-05-30 pasirašytą tarpusavio užskaitymų buhalterinę pažymą (T.1, b.l. 80) ir nurodo, kad tokiu būdu buvo pažeisti BUAB „Kavitas“ kreditorių interesai. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame teismo sprendime nurodė, kad ieškovas reikalavimus ieškinyje pareiškė atsižvelgiant į faktines aplinkybes, tačiau savo reikalavimo nepagrindė konkrečia teisės norma. Teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu, ieškovo atstovas nurodė, kad grindžia Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, CK 1.80 – 1.82 straipsnių bei actio Pauliana (CK 6.66 str.) pagrindu, todėl tokiu atveju materialinės teisės normas taiko teismas.
Dėl sandorio nuginčijimo 1.80 str. ir kitais pagrindais. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad šiuo atveju netaikomos Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatos. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, kad šis įstatymas draudė tik atsiskaitymus per kredito įstaigas, kasą.
Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų rašytinių įrodymų (T.1, b.l. 134-132) nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo mėn. (užskaita 20.000,00 Lt sumai), 2007 m. gruodžio 31 d. (užskaita 531,00 Lt sumai), 2008 m. sausio 31 d. (užskaita 5.246,28 Lt sumai), 2008 m. gegužės 30 d. (užskaita 50.566,40 Lt sumai) buvo sudaromos tarpusavio užskaitos buhalterinės pažymos, kuriomis UAB „Kavitas“ užskaitė už paslaugas mokėtinas sumas su iš savo skolininkės UAB „Pergalės koncernas“ gautinas sumas, tačiau šių užskaitų ieškovė neginčija. 2008 m. gegužės 30 d. buvo sudaryta tarpusavio užskaitos buhalterinė pažyma, kuria UAB „Kavitas“ užskaitė už paslaugas mokėtiną 91.604,00 Lt sumą su iš savo skolininkės UAB „Pergalės koncernas“ gautina už akcijas 91.604,00 Lt suma (T.1, b.l. 80). Praėjus beveik penkiems mėnesiams po ginčijamo sandorio sudarymo UAB „Kavitas“ Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 14 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, t.y. byloje nustatyta, kad tiek ginčijamu sandoriu, tiek ieškovės neginčijamais sandoriais UAB „Kavitas“ atsiskaitydavo užskaitomis su savo kreditore atsakove UAB „Pergalės koncernas“, o pastaroji užskaitydavo savo įsipareigojimų įvykdymą BUAB „Kavitas“. Nors Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra konstatuota, kad iš UAB „Pergalės koncernas“ parduotų akcijų pajamų atlikdamas įsiskolinimų už patalpų nuomą atsiskaitymų užskaitas, UAB „Kavitas“ pažeidė kitų kreditorių interesus (T.1, b.l. 9), tačiau ieškovė byloje neįrodinėjo, kuo skolininkė BUAB „Kavitas“ ginčijamo sandorio sudarymu labiau pažeidė kreditorių interesus, nei kitais su UAB „Pergalės koncernas“ sudarytais užskaitymo sandoriais.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Laikinasis mokėjimų tvarkos įstatymas taikytinas tik lėšų perdavimams (pervedimams) grynaisiais pinigais ar negrynaisiais pinigais per kredito įstaigas, o ginčijamu sandoriu buvo atliekamas įskaitymas, o ginčijamu sandoriu jokios lėšos tiek grynaisiais, tiek ir negrynaisiais pinigais pervedamos nebuvo. Pažymėtina, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tačiau kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad toks aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-130/2013; kt.).
Iš byloje pateiktų įmonės balansų už 2007 metus, 2008 m. rugsėjo ir gegužės mėnesius, bei 2008 m. gegužės ir birželio mėnesių apyvartos žiniaraščių (T.1, b.l. 61-63; 66-70), įsiskolinimų I ir II kreditoriams suvestinės nustatyta, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Kavitas“ turėjo 28.853,70 Lt įsiskolinimą darbuotojams, bei 35.329,72 Lt valstybės biudžetams (T.1, b.l. 71), kas leistų daryti tikėtiną išvadą, kad UAB „Kavitas“ turėjo pradelstų įsipareigojimų darbuotojams ir neturėjo pakankamai lėšų pradelstiems įsipareigojimams aukštesnės eilės kreditoriams padengti (Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 1 str. 1 d., 3 str. 1 d.), t.y. turėjo mokumo problemų. Tačiau ieškovė byloje nepateikė jokių įrodymų ar paskaičiavimų, koks būtų vykdytinas UAB „Kavitas“ reikalavimas ginčijamo sandorio sudarymo dienai (2008 m. gegužės 30 d.), jei jau kurį laiką nebūtų atliekami tarpusavio užskaitymai tiek su UAB „Pergalės koncernas“, tiek galimai su kitais kreditoriais. Įstatymas teisę atlikti įskaitymus, esant prielaidoms, suteikė pačioms šalims tiesiogiai (CK 6.130 str.). Be to, pažymėtina, jog CK 6.134 straipsnyje išvardinti atvejai, kada įskaitymas yra draudžiamas. Šiuo atveju byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys neginčijami tarpusavio užskaitų aktai suponuoja išvadą, kad ginčo sandorio sudarymą galimai lėmė įprasta verslo praktika, siekiant išvengti įmonės nemokumo ir padidinti galimybę atsiskaityti su kreditoriais, nes ginčijamu sandoriu skolininko turto sumažėjo tiek pat, kiek ir įsipareigojimų, todėl, nenustačius disproporcijos tarp perleidžiamo turto ir gaunamos naudos, negali būti konstatuotas ir kreditorių teisių pažeidimas. Pateiktas UAB „Kavitas“ kreditorių sąrašas (T.1, b.l. 72-73) atspindi finansinius įsiskolinimus, buvusius įmonėje 2008 m. rugsėjo 26 d., o ne prieš ginčo sandorių sudarymą. Dėl to, remiantis vien šiais įrodymais ir nesant kitų patvirtinimų, nėra pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį niekiniu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms CK 1.80 straipsnio pagrindu, viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str.) ar prieštarautų juridinio asmens tikslams (CK 1.82 str.).
Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 5 straipsnio įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Ši asmens teisė nėra absoliuti ir negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, laikantis įstatyme numatytų ieškinio pareiškimo formos ir turinio reikalavimų (CPK 111 str., 135 str.), kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui, tačiau kiekviena subjektinė teisė, tarp kurių, ir teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai. Tinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas siejamas su įstatymo reikalavimu ieškovui aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, nes ieškinio dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas. Nors ieškovei nėra privalu nurodyti konkrečią teisės normą, kuria ji ginčija sandorį, tačiau įstatymas įsakmiai įpareigoja ieškovę nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Iš ieškinio turinio matyti, kad yra reiškiamas actio Pauliana ieškinys (CK 6.66 str.). Apeliantės argumentai, kad teismas galėjo analizuoti ir taikyti CK 1.80, 1.81 ir 1.82 straipsnių nuostatos yra visiškai nepagrįsti, nes jokių aplinkybių, kurios būtų pagrindas taikyti šias įstatymo nuostatas, ieškovė ieškinyje nenurodė ir byloje neįrodinėjo, o kaip minėta, bylos teisminio nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio pagrindas ir dalykas.
Dėl actio Pauliana. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad tarpusavio užskaitos aktas gali būti ginčijamas tik actio Pauliana pagrindu nustatė, kad yra praleistas vienerių metų terminas.
Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio terminus. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčydamas skolininko sudarytus sandorius, pareikšti actio Pauliana ieškinį turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.). Šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Pažymėtina, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2013; 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apie sudarytą sandorį bankroto administratoriui tapo žinoma nuo dokumentų perdavimo (t.y. nuo 2011 m. rugsėjo 2 d.) (T.14, b.l. 133-135; 139-144), todėl senaties terminas baigėsi 2012 m. rugsėjo mėnesį. Šios aplinkybės, kad praleistas ieškinio senaties terminas ieškovas neginčija, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį šiuo pagrindu, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šiame nutarime taip pat akcentuota, kad sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t.y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Kadangi ieškovė apeliaciniame skunde nenurodo nesutikinimo su šia pirmosios instancijos teismo išvada (dėl ieškinio senaties praleidimo) argumentų, todėl teisėjų kolegija plačiau šių aplinkybių neanalizuoja ir nepasisako.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti ar keisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą atmetus iš ieškovės atsakovei priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė nurodė, kad už advokato paslaugas parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 1.210,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (T.2, b.l. 14). Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, todėl priteistinos atsakovei (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 330 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės BUAB „Kavitas“ (įmonės kodas 300865549) atsakovei UAB „Pergalės koncernas“ (įmonės kodas 234065590) 1.210,00 Lt (vieną tūkstantį du šimtus dešimt litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.