- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-03
- Bylos Nr.
- 1A-107-606/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-29503-2016-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Dalia Kursevičienė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- L. K., J. M.
- Nukentėjusysis
- L. M.
- Advokatai
- Miranda Kunickienė
- Kategorijos
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-107-606/2018
Teisėja Lina Šakarnienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29503-2016-1
2018 m. gegužės 3 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės, Lino Pauliukėno,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. K. ir J. M. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:
L. K., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Taikant BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 70 straipsnyje – 60 (šešiasdešimt) valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriuos išdribti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įpareigotas keturis mėnesius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., ir neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
J. M., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį 10 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kurias išdribti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir keturis mėnesius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.
Iš L. K. ir J. M. priteista solidariai nukentėjusiajam L. M. 911,95 Eur turtinei ir 1500 Eur neturtinei žaloms atlyginti, 1106,84 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų bei Valstybinei ligonių kasai prie SAM 88,54 Eur turtinei žalai atlyginti ir 287,53 Eur proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. L. K. ir J. M. nuteisti už tai, kad 2016 m. birželio 24 d., apie 3.30 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini) “, esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, veikdami bendrininkų grupe su Ž. S., kuriam tyrimas atskirtas, bei tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kuriems tyrimas atskirtas, šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, Ž. S., kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia kumščiais sudavė 2-3 smūgius L. M. į veidą, dėl to pastarasis nugriuvo ant betonuoto grindinio, tada L. K. ir J. M. kartu su Ž. S. bei tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia spyrė 3-4 kartus L. M. į nugarą, kairįjį petį. Po to L. K. tyčia spyrė 3 kartus R. K. į šoną, pilvą, krūtinę, 1 kartą į kaktą, dėl to pastaroji nugriuvo ant betonuoto grindinio, tada spyrė jai 2 kartus į krūtinę. L. M. atsistojus ir bėgant, jį prisivijęs, L. K. kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis tyčia kumščiais sudavė 3-4 kartus į veidą bei keliu spyrė 1 kartą L. M. į pilvą. Tuo pačiu metu, tyrimo metu nenustatytas asmuo, tyčia spyrė 1 kartą V. K. į krūtinę, 1 kartą į veidą. Tokiais veiksmais sumušė L. M., padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, R. K., sukėlė jai fizinį skausmą, V. K., sukėlė jam fizinį skausmą, bei tuo pačiu metu L. K., J. M., Ž. S., kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia vandališkais veiksmais, sugadino L. M. priklausantį turtą – automobilį BMW 525, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rankinį laikrodį, grandinėlę su pakabuku, mobiliojo ryšio telefoną „iPhone-5“, marškinėlius, padarydami nukentėjusiajam L. M. bendrą 268 Eur turtinę žalą, L. K., sugadino R. K. priklausantį turtą – akinius, grandinėlę, padarydamas nukentėjusiajai R. K. bendrą 63 Eur turtinę žalą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. K. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti prokurorui, nes kaltinamasis aktas surašytas nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir tai trukdo nagrinėti bylą.
2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. K. savo kaltę pagal jam pareikštą įtarimą pripažįsta iš dalies, t. y. kad įvykio vietoje buvusius du asmenis, iš jų – V. K., jis pastūmė nuo savęs, nes pastarasis, kaip ir F. J., buvo labai agresyvūs. Daugiau jokių veiksmų prieš nukentėjusiuosius neatliko. Nurodo, kad kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo dokumentas, todėl nuo tikslaus jo surašymo priklauso ir tolimesnis bylos nagrinėjimas teisme. Apelianto teigimu, iš jam pareikšto kaltinimo, galima suprasti, kad be jo šiame įvykyje dalyvavo Ž. S., kuriam tyrimas išskirtas, J. M. ir kiti tyrimo metu nenustatyti asmenys, su kuriais jis, paminėti kiti nenustatyti asmenys spyrė 3-4 kartus L. M., po to jis spyrė R. K. 3 kartus į šoną, pilvą, krūtinę, kaklą, o jai nugriuvus – 2 kartus į krūtinę. Vėliau su nenustatytais asmenimis sudavė 3-4 smūgius L. M. į pilvą. Apelianto nuomone, iš kaltinimo galima suprasti, kad jis atsakingas už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų spyrius V. K. ir R. K.. Nepatraukus baudžiamojon atsakomybėn visų galbūt bendrininkų ir netiriant kiekvieno iš jų dalyvavimo nusikaltime apimties, neįmanoma pasiekti BPK ir BK nustatytų tikslų. Baudžiamosios bylos išskyrimas Ž. S. pakenkė bylos faktinių aplinkybių išsamiam konstatavimui. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį privalėjo pasisakyti ir dėl bendrininko įtariamojo Ž. S.. Teismas konstatuodamas, kad nusikaltimo daryme dalyvavo dar ir kiti nenustatyti asmenys, o jam daug inkriminuojamų veikų nepripažįstant, nustačius šiuos asmenis ir jiems duodant parodymus teisme, jo (L. K.) duoti parodymai pasitvirtintų. To neatlikus, jam priimtas nuosprendis yra visiškai neobjektyvus, nepagrįstas, nes jis nuteistas už tai, ko nepadarė. Todėl, apelianto tvirtinimu, kaltinamasis aktas jam surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus.
2.2. Nuteistojo L. K. teigimu, teismo padaryta išvada, jog nukentėjusieji viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, jie nesikeitė, todėl jais netikėti nėra pagrindo, yra niekiniai ir rodo teismo negalią, bejėgiškumą nustatant tiesą. Nurodo, kad viso proceso metu jo parodymai taip pat buvo nuoseklūs. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių jo kaltę, išskyrus nukentėjusiųjų ir jų giminaičių, draugų, kurie suinteresuoti bylos baigtimi, parodymus, nėra. Apeliantas neigia sudavęs smūgius R. K., jo teigimu, to nepatvirtina ir specialisto išvada Nr. G.13.24/2016/03), nes ją atlikusiai specialistei nebuvo objektyvaus pagrindo vertinti R. K. sveikatos sutrikdymo masto, kadangi nebuvo objektyvių mechaninių sužalojimų jos kūne. Nuteistojo tvirtinimu, teismas padarė visiškai niekuo nepagrįstą išvadą, kad jo kaltę įrodo liudytojų L. K., R. K., P. A., įtariamojo Ž. S. parodymai. Priešingai, šie asmenys tik patvirtino, kad jis neatliko veiksmų, dėl kurių yra kaltinamas. Be to, apelianto teigimu, jis neturi nieko bendro dėl L. M. priklausančio automobilio sugadinimo.
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. M. prašo priimti jam išteisinamąjį nuosprendį, motyvuodamas tuo, kad jis su teismais jokių reikalų nėra turėjęs, buvo baustas tik administracine tvarka. Nagrinėjamoje byloje turėjo būti tik kaip liudytojas, kadangi jokių veiksmų neatliko. Nukentėjusysis L. M. neparodė, jog jis (J. M.) prieš jį būtų vartojęs smurtą. Du liudytojai davė melagingus parodymus, o kiti liudytojai parodė, kad nematė, jog jis (J. M.) būtų vartojęs smurtą.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimuose į nuteistųjų L. K. ir J. M. apeliacinius skundus nukentėjusysis L. M. ir jo atstovas advokatas P. O. prašo nuteistųjų L. K. ir J. M. apeliacinius skundus atmesti, iš nuteistųjų L. K. ir J. M. priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistieji, jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
6. Apeliaciniai skundai atmestini.
7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.
8. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. K. teigė, kad kaltinamasis aktas surašytas nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir tai trukdo nagrinėti bylą. Nuteistojo L. K. tvirtinimu, jis įvykio vietoje buvusius du asmenis, iš jų – V. K., tik pastūmė nuo savęs, nes pastarasis, kaip ir F. J., buvo labai agresyvūs. Daugiau jokių veiksmų prieš nukentėjusiuosius neatliko. Apelianto nuomone, iš kaltinimo galima suprasti, kad jis atsakingas už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų spyrius V. K. ir R. K.. Todėl nepatraukus baudžiamojon atsakomybėn visų galbūt bendrininkų ir netiriant kiekvieno iš jų dalyvavimo nusikaltime apimties, neįmanoma pasiekti BPK ir BK nustatytų tikslų. Baudžiamosios bylos išskyrimas Ž. S. pakenkė bylos faktinių aplinkybių išsamiam konstatavimui.
9. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. M. tvirtino, kad jis jokių veiksmų prieš nukentėjusiuosius neatliko iš viso.
10. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-319/2014 ir kt.).
10.1. BPK 254 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Pažymėtina, kad byla perduodama prokurorui naujam kaltinamajam aktui surašyti, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139/2006, 2K-487/2010). Šiuo atveju nenustatyta, kad kaltinamasis aktas surašytas netinkamai, nesilaikant BPK reikalavimų, todėl grąžinti bylą prokurorui nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad teisme ši byla buvo nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tos nusikalstamos veikos, dėl kurios ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis).
10.2. Atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia prokurorui atskirti ikiteisminio tyrimo dėl konkrečių įtariamųjų padarytų veikų (BPK 170 straipsnio 4 dalis). Šis prokuroro sprendimas savaime neapriboja galimybės išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir nesuvaržo įtariamojo, kaltinamojo teisės į gynybą.
10.3. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis (kaltinamasis) dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažįsta kaltės ar ją pripažįsta tik iš dalies, nepatvirtina deklaratyvaus nuteistojo teiginio apie kaltinamojo akto trūkumus. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nuteistasis L. K. patvirtino suprantantis, kuo yra kaltinamas, dėl pareikšto kaltinimo savo kaltę pripažino iš dalies bei sutiko duoti parodymus (t. 3, b. l. 24). Taigi, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad kaltinamasis aktas šioje byloje neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir tai suvaržė nuteistojo teisę į gynybą. Kartu pažymėtina, kad šiuo atveju nuteistojo L. K. apeliacinio skundo argumentai rodo, kad jis nesutinka su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu.
11. Akcentuotina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
12. Pažymėtina, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Aiškinant šią normą teismų praktikoje yra pažymėta, kad šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016). Aiškinant viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymius, teismų praktikoje pažymima, kad šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Tačiau padariniams kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas. Kita vertus, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas savaime nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, juo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-242/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-54-222/2017).
Žemesnės instancijos teismas
12.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, savo nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013, 2K-383-895/2015).
13. Kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde nuteistasis L. K. tvirtino, kad jis įvykio vietoje pastūmė V. K. ir F. J., ir daugiau jokių veiksmų prieš nukentėjusiuosius neatliko, o nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde tvirtino, kad jis prieš nukentėjusiuosius jokių veiksmų neatliko iš viso.
13.1. Teisiamajame posėdyje, kaip ir apeliaciniame skunde, nuteistasis L. K., teigė, kad jis tik nustūmė V. K. ir F. J., o F. J. nusivilko marškinėlius ir paklausė, ar norima muštynių. Tačiau jokių muštynių nebuvo, įvyko tik konfliktas. Nuteistojo L. K. teigimu, Ž. S. jam sakė, kad kažkam sudavė kelis kartus į veidą (t. 3, b. l. 24).
13.2. Teisiamajame posėdyje nuteistasis J. M. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nepripažino. Teigė, kad jis konflikte nedalyvavo, jį tik stebėjo iš šono. L. K. kažkurį pastūmė, o Ž. S. sudavė moteriai ranka ar spyrė koja (t. 3, b. l. 24–25).
13.3. Tačiau tokius nuteistųjų L. K. ir J. M. parodymus dėl to, jog jie nusikalstamos veikos, už kurią nuteisti skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį, padaryme nedalyvavo, paneigia byloje surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai.
14. Apeliaciniame skunde, nuteistojo tvirtinimu, teismas padarė visiškai niekuo nepagrįstą išvadą, kad jo kaltę įrodo liudytojų L. K., R. K., P. A., įtariamojo Ž. S. parodymai.
14.1. Iš teisiamajame posėdyje ištirtų liudytojo L. K. parodymų nustatyta, kad pirmasis prie nukentėjusiųjų priėjo Ž. S. paprašyti cigarečių, prasidėjo konfliktas. Liudytojas taip pat matė, kaip vienas iš nepažįstamų vyriškių artėjo link L. K.. L. K. jį pastūmė, šis nugriuvo ant žemės. Kad tą vyriškį būtų kas spardęs, nematė (t. 3, b. l. 61, t. 1, b. l. 154–155).
14.2. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo R. K. parodymų nustatyta, kad, jo teigimu, jis konflikto pradžios nematė. Liudytojo tvirtinimu, buvo labiau ne muštynės, bet apsistumdymas. L. K. nustūmė vaikiną, pribėgusį prie Ž. S. (t. 3, b. l. 27–28).
14.3. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo P. A. parodymų nustatyta, kad jis patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 27). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas P. A. teigė, kad jis nematė, jog kuris nors iš vaikinų būtų sudavęs smūgius nukentėjusiesiems, tačiau nepaneigė, kad L. K. kelis vaikinus nuo savęs nustūmė. Prie nukentėjusiųjų pirmasis priėjo Ž. S. (t. 1, b. l. 164–165).
14.4. Iš teisiamojo posėdžio metu perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų įtariamojo Ž. S., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas (t. 2, b. l. 21–22), parodymų nustatyta, kad įvykio dieną, būdamas kartu su J. M., L. K., L. K., pastebėjo, kad kitoje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje, parduotuvės „ (duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje stovi automobilis, prie automobilio stovėjo dvi moterys ir trys vyriškiai, jis juos pažinojo iš matymo. Tuo metu L. K. automobilyje grojo muzika, dainavo „kas nešokinės“. Ž. S. vienas perėjo į kitą gatvės pusę, dainuodamas „kas nešokinės, tas pyderas“, ir nuėjo prie minėtų iš matymo pažįstamų asmenų, nes norėjo paprašyti, kad pridegtų cigaretę. Prieidamas prie minėtų asmenų, jis visiškai nesiruošė su jais konfliktuoti. Vieno iš vyriškių paklausė, ar negali pridegti cigaretės, tačiau jį „pasiuntė“. Kartu su vyriškiais buvusi jam nepažįstama moteris, pripuolusi prie jo, jį grubiai pastūmė. Kadangi tokių moteriškės veiksmų nesitikėjo, todėl neišlaikęs pusiausvyros nugriuvo ant trinkelėmis grįstos aikštelės. Staiga atsikėlęs, jis ėmė gintis nuo aikštelėje buvusių asmenų, tai yra vienam iš jų, su kuriuo turėjo žodinį konfliktą, kumščiu sudavė 2-3 smūgius. Šis vaikinas nuo jo suduotų smūgių nugriuvo ant grindinio, dar jam koja spyrė gal 1-2 smūgius į nugarą. Pastebėję konfliktą, atbėgo L. K., J. M. bei atvažiavo L. K. automobiliu L. K., jis sustojo prie šių asmenų automobilio. Įvyko konfliktas, jo metu vyko muštynės. Muštynėse dalyvavo ir jo minėti draugai L. K. ir J. M., ką jie konkrečiai mušė, Ž. S. neatkreipė dėmesio, nes viskas vyko greitai. Į konflikto vietą kažkas iškvietė policiją, tada visi pabėgo (t. 3, b. l. 62, t. 2, b. l. 15–16).
14.5. Iš liudytojų L. K., R. K., P. A., įtariamojo Ž. S. parodymų nenustatyta, kad jie matė, jog L. K. ir J. M. būtų sudavę nukentėjusiesiems smūgius ar juos spardę. Iš jų parodymų nustatyta, kad pirmasis prie nukentėjusiųjų priėjo Ž. S., jo teigimu, prašydamas prisidegti cigaretę, o liudytojo L. K. teigimu, – cigarečių. Taip pat iš jų parodymų aiškiai nustatyta, kad konflikte dalyvavo ir nuteistieji L. K. bei J. M.. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog nuteistieji L. K. bei J. M. būtų veikę taip, jog numalšintų Ž. S. pradėtą konfliktą, bet priešingai, jie patys elgėsi chuliganiškai. Liudytojas L. K. nepaneigė to, jog nuteistasis L. K. pastūmė vieną iš nukentėjusiųjų, šis nugriuvo ant žemės. Tą pačią aplinkybę patvirtina ir liudytojų R. K. bei P. A. parodymai. Kad konflikte dalyvavo L. K. ir J. M., patvirtina ir teisiamajame posėdyje duoti liudytojo L. V. parodymai (t. 3, b. l. 28). Šios aplinkybės nepaneigia ir teisiamajame posėdyje duoti paties nuteistojo L. K. parodymai, kur jis pripažino, jog stūmė V. K. ir F. J. ir šie nugriuvo ant žemės (t. 3, b. l. 24). Tačiau nukentėjusieji V. K., R. K., L. M., liudytojai D. M., F. J. išsamiai ir nuosekliai parodė ne tik aplinkybę, kaip prasidėjo konfliktas, bet ir aiškiai parodė, kuris iš nuteistųjų kokius veiksmus atliko, kiek kiekvienas iš nuteistųjų sudavė smūgių ir kuriam nukentėjusiajam.
14.6. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios R. K. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną prie parduotuvės „ (duomenys neskelbtini)“, kitoje gatvės pusėje, prie parko, stovėjo du automobiliai ir daugiau kaip 5 jaunuoliai, jie šokinėjo ir dainavo „kas nešokinės tas pideras“. Šokinėdamas priėjo Ž. S., jis paklausė: „ko nešokinėjate, būsite piderais“. Tada visi atbėgo šokinėdami ir, matant nukentėjusiajai, pradėjo mušti L. M.. Jaunuoliai nukentėjusiajai buvo žinomi iš matymo, vėliau sužinojo, kad tai Ž. S., L. K., jie mušė L. M., kitų neįsidėmėjo. J. M. nukentėjusioji nematė. Pradėjus rėkti, kad baigtų mušti, supuolė visi, o atsisukusi, nukentėjusioji pajuto smūgį į pilvą. Nors ir nepažinojo, nukentėjusioji pati tiksliai matė, kad smūgį jai sudavė L. K.. L. K. ant kairės rankos buvo tatuiruotė, jis buvo su marškinėliais ant petnešėlių, jo veidas buvo matomas aiškiai. Jis kelis kartus spyrė į pilvą, o susirietus, dar į galvą. Nukentėjusioji prarado sąmonę. Kai atsipeikėjo, kažkoks vaikinukas ją kėlė, pribėgo sesuo, vyras, buvo atvažiavusi policija, greitoji. Į teisėjos klausimą nukentėjusioji patikslino, kad L. K. jai spyrė mažiausiai 4-5 kartus. L. K. sudavė jai stovinčiai, o paskui kai ji nugriuvo, du kartus spyrė. Kai atsipeikėjo, nukentėjusiajai skaudėjo pilvo apačią, kojos, buvo nubrozdintos rankos. Be to, sesuo nukentėjusiajai sakė, kad jai atgavus sąmonę, L. K. sudavė dar 2 kartus gulinčiai į krūtinę, o vyras sakė, kad mažas vyrukas, tamsaus gymio, pribėgo ir kumščiu sudavė į pilvą ir žandikaulį, bet jis jo nepažinojo, nes ne vietinis (t. 3, b. l. 25). Analogiškus parodymus nukentėjusioji R. K. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 91–93). Akistatos metu su nuteistuoju L. K. nukentėjusioji R. K. taip pat patvirtino savo parodymus (t. 1, b. l. 80–81, 82).
14.7. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo V. K. parodymų nustatytos analogiškos aplinkybės dėl to, kaip prasidėjo konfliktas, kad tai buvo pasityčiojimas ir siekimas, jog būtų paklūsta juos užpuolusių vaikinų valiai. Nukentėjusysis prisiminė, kad vienas iš užpuolusių vaikinų trenkė jam į veidą ir pilvą, jie puolė kaip žvėrys. Užpuolusių asmenų buvo daugiau kaip penki, iš jų L. K. ir J. M., kitų neįsidėmėjo. D. M. paskambino į policiją, jie išgirdę, kad atvažiuos policija, pabėgo. Į teisėjos klausimą nukentėjusysis patikslino, kad jam smūgį trenkė asmuo su violetiniais marškinėliais, kuris yra už durų, tačiau stumdė ir abu kaltinamieji, kiti asmenys, viskas vyko staigiai. Nukentėjusysis parodė į nuteistąjį L. K. kaip asmenį, mušusį jo žmoną R. K., patvirtino, kad jis ją spardė. Nukentėjusysis V. K. taip pat parodė, kad po suduotų smūgių jam skaudėjo žandikaulis, krūtinė, pilvas. Pas ekspertus nebuvo, nes reikėjo ryte išskristi. Žmonai skaudėjo galvą, pilvą, buvo nubrozdinimai ant kojų. Ką darė J. M., nukentėjusysis nematė (t. 3, b. l. 25–26). Analogiškus parodymus nukentėjusysis V. K. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 102–103).
14.8. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo L. M. parodymų taip pat nustatytos analogiškos įvykio pradžios aplinkybės. Patvirtino, jog prie stovinčių jo su žmona, V. K. ir R. K., F. J. pirmasis pribėgo Ž. S. ir puolė muštis. Tada atbėgo ir kiti vaikinai. Nukentėjusysis nukrito, pamatė gulinčią R. K., norėjo prie jos pribėgti, bet vaikinai vėl puolė muštis. Po to atvažiavo greitoji, jį nuvežė į priėmimo skyrių. Nukentėjusiajam L. M. buvo sumuštas veidas, nugara, bėgo iš nosies pūliai, buvo nustatytas nosies pertvaros sumušimas. Nukentėjusysis pažįsta Ž. S., L. K., J. M. iš matymo. Nukentėjusiajam žmona D. M. sakė, kad ant jo puolė L. K. ir J. M., kitų vardų nepasakė. Įvykio metu taip pat buvo apibraižytas automobilis, nutraukta grandinėlė, sudaužyti laikrodis ir telefonas, sudraskyti marškinėliai (t. 3, b. l. 59–60). Teismui perskaičius nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 59), nukentėjusysis L. M. juos patvirtino. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo L. M. parodymų nustatyta, kad prie jo pribėgę keli vaikinai sudavė jam 2-3 smūgius į veidą ir jis nugriuvo ant betoninio grindinio. Gulėdamas juto, kad jam dar spyrė 3-4 kartus į nugarą, kairį petį. Kai norėjo prieiti prie R. K., jam kelią pastojo 3-4 vaikinai, jie pastūmė nukentėjusįjį į tvorą, jam užkibo už tvoros diržas, tada vėl vaikinai sudavė jam 3-4 smūgius į veidą, o kai pasilenkė į priekį, dar gavo smūgį keliu į pilvą. Kai visi nubėgo, F. J. padėjo nukentėjusiajam išsilaisvinti, nes pats nebegalėjo (t. 1, b. l. 34–35).
14.9. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos D. M., kaip ir iš nukentėjusiųjų parodymų, nustatyta, kad pirmasis prie jų atbėgo Ž. S., šaukdamas, „kodėl nešokinėjate“. Ž. S. liudytoja atpažino iš nuotraukos. Tada atbėgo dar kokie 4-5 vaikinai, tarp jų buvo L. K., J. M., kitų liudytoja nepažinojo. J. M. – sesers klasiokas. Ž. S. trenkė L. M. į galvą buteliu, prasidėjo muštynės. Liudytoja bandė paskambinti policijai, bet pribėgo L. K. ir neleido, norėjo nuspirti telefoną, bet nepataikė. Tada liudytoja pamatė L. M. prikibusi prie tvoros, jis buvo visas buvo kruvinas, sesuo R. K. šaukė, kad baigtų, ir tada L. K. spyrė R. K. į galvą, krūtinę, sesuo prarado sąmonę. Liudytoja D. M. L. K. prisiminė iš tatuiruotės, jis buvo su marškinėliais. J. M. spardė L. M.. L. K. irgi ne vieną kartą smūgiavo L. M.. Liudytoja tikrai pati matė kaip L. K. trenkė L. M. 4 kartus, o J. M. jį spardė. Kai atvažiavo policija, jie visi išsilakstė, liko R. K., paskui sužinojau kas buvo kiti (t. 3, b. l. 26–27). Liudytojos D. M. parodymai sutampa ir su jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 124–125, 127–128, 129–130), ji teisiamajame posėdyje patvirtino, kad davė teisingus parodymus (t. 3, b. l. 27). Akistatų su nuteistaisiais J. M. ir L. K. metu liudytoja D. M. taip pat patvirtino savo parodymus (t. 1, b. l. 41, 43, 85–86, 87).
14.10. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo F. J. parodymų nustatyta, kad jis matė, kaip L. K. sudavė L. M. į veidą, o jam nuvirtus, jį spardė J. M.. Po to L. K. pradėjo spardyti sesę R. K., smūgiavo jai į pilvą. Liudytojas kaltinamuosius pažįsta, o J. M. yra jo klasiokas (t. 3, b. l. 27).
14.11. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog nukentėjusieji V. K., R. K., L. M., liudytojai D. M., F. J. būtų turėję pagrindo nuteistuosius L. K. ir J. M. apkalbėti. Priešingai, iš aptartų nukentėjusiųjų V. K., R. K., L. M. ir liudytojų D. M. bei F. J. parodymų nustatyta, kad jie labai išsamiai ir nuosekliai parodė tik tas aplinkybes, kurias patys matė, jų parodymai visiškai sutampa ir tarpusavyje.
14.12. Akcentuotina, kad nagrinėjamoje byloje skundžiamu nuosprendžiu nuteisti tiek L. K., tiek ir J. M., tačiau nukentėjusioji R. K. netvirtino, jog konflikto metu matė ir J. M.. Ji aiškiai matė tik tai, kad L. M. mušė Ž. S. ir nuteistasis L. K., o kitų asmenų neįsidėmėjo. Juos užpuolusius jaunuolius pažinojo iš matymo, vėliau tik sužinojo, kad tai Ž. S. ir L. K.. Nukentėjusioji pati tiksliai matė ir tai, kad smūgį jai sudavė bei kelis kartus spyrė į pilvą, o susirietus, dar į galvą, būtent L. K., bei nurodė pagal ką jį atpažino, t. y. kad L. K. ant kairės rankos buvo tatuiruotė, jis buvo su marškinėliais ant petnešėlių, jo veidas buvo matomas aiškiai. Teisiamajame posėdyje nuteistasis L. K. patvirtino, kad jis turi tatuiruotę ant rankos, dar patikslino, kad vieni nurodė, jog tatuiruotė yra ant dešinės, kiti, kad ant kairės rankos. Į teisėjos klausimą nukentėjusioji dar kartą patvirtino, kad nuteistasis L. K. jai spyrė mažiausiai 4-5 kartus. L. K. sudavė jai stovinčiai, o paskui kai ji nugriuvo, du kartus spyrė. Kad sesuo jai sakė, jog jai atgavus sąmonę, L. K. sudavė dar 2 kartus gulinčiai į krūtinę, o vyras sakė, kad mažas vyrukas, tamsaus gymio, pribėgo ir kumščiu sudavė į pilvą ir žandikaulį, bet vyras jo nepažinojo, nes ne vietinis. Nukentėjusysis V. K. parodė, kad vienas iš užpuolusių vaikinų trenkė jam į veidą ir pilvą, jie puolė kaip žvėrys. Užpuolusių asmenų buvo daugiau kaip penki, iš jų L. K. ir J. M., kitų neįsidėmėjo. Pažymėtina, kad nukentėjusysis V. K. netvirtino to, ko pats nematė, t. y. jog būtent nuteistieji L. K. ir J. M. jį mušė. Į teisėjos klausimą nukentėjusysis V. K. patikslino, kad jam smūgį trenkė asmuo su violetiniais marškinėliais, kuris yra už durų, kartu parodė, kad jį stumdė ir abu kaltinamieji, kiti asmenys. Akcentuotina, kad nukentėjusysis V. K. parodė į nuteistąjį L. K. kaip asmenį, mušusį jo žmoną R. K., patvirtino, kad būtent L. K., o ne kitas asmuo spardė R. K.. Ką darė J. M., nukentėjusysis V. K. nematė ir jo veiksmų nenurodė (t. 3, b. l. 25–26). Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo L. M. parodymų nustatyta, kad jam žmona D. M. sakė, kad ant jo puolė L. K. ir J. M., kitų vardų nepasakė. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis L. M. parodė, kad prie jo pribėgę keli vaikinai sudavė jam 2-3 smūgius į veidą ir jis nugriuvo ant betoninio grindinio. Gulėdamas juto, kad jam dar spyrė 3-4 kartus į nugarą, kairį petį. Kai norėjo prieiti prie R. K., jam kelią pastojo 3-4 vaikinai, jie pastūmė nukentėjusįjį į tvorą, jam užkibo už tvoros diržas, tada vėl vaikinai sudavė jam 3-4 smūgius į veidą, o kai pasilenkė į priekį, dar gavo smūgį keliu į pilvą (t. 1, b. l. 34–35). Nukentėjusiojo L. M. parodymus visiškai patvirtina liudytojos D. M. parodymai, iš kurių nustatyta, kad ji matė, kaip L. K. spyrė ne tik R. K. į galvą, krūtinę, ir nuo to sesuo prarado sąmonę, bet kaip L. K. sudavė L. M. 4 smūgius, o J. M. jį spardė. Liudytoja D. M. L. K. prisiminė taip pat iš tatuiruotės, kad jis buvo su marškinėliais. Teisiamajame posėdyje liudytojas F. J. taip pat patvirtino, kad jis matė, kaip L. K. sudavė L. M. į veidą, o jam nuvirtus, jį spardė J. M.. Po to L. K. pradėjo spardyti sesę R. K., smūgiavo jai į pilvą. Pažymėtina, kad liudytojas F. J. parodė, jog nuteistuosius pažįsta, o J. M. yra jo klasiokas, todėl akivaizdu, kad liudytojas nuteistųjų veiksmų su kitų asmenų veiksmais supainioti negalėjo ir nesupainiojo.
14.13. Aptarti nukentėjusiųjų V. K., R. K., L. M., liudytojų D. M., F. J. parodymai nekelia jokių abejonių dėl jų teisingumo ir visiškai patvirtina tai, jog nuteistieji L. K. ir J. M. elgėsi chuliganiškai, vartojo fizinį smurtą. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusieji V. K., R. K., L. M., liudytojai D. M., F. J. parodė tik tai, ką patys matė, iš ko atpažino nuteistuosius, o jų parodymai visiškai sutampa ir tarpusavyje. Tai, jog nėra pagrindo netikėti jų parodymais, patvirtina ir asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose užfiksuoti duomenys. Liudytoja D. M. atpažino įvykio metu buvusį asmenį L. V., kuris, jos teigimu, užsimojo ir trenkė V. K., tačiau ji neparodė, jog matė, kad tikrai V. K. pataikė (t. 1, b. l. 132–133). Taip pat liudytoja D. M. atpažino įvykio dieną matytus asmenis – L. K. ir P. A., tačiau nenurodė, kad jie dalyvavo konflikte (t. 1, b. l. 135–136, 139–140).
14.14. Specialisto išvadoje Nr. G 1325/2016(03) užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajam L. M. dėl sumušimo ir patirtų sužalojimų nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 59–60). Iš specialisto išvados Nr. G 1324/2016(03) nustatyta, kad tyrimą atlikusiai specialistei nebuvo objektyvaus pagrindo vertinti R. K. sveikatos sutrikdymo mastą, nes nebuvo objektyvių mechaninių sužalojimų jos kūne, tačiau veika gali būti kvalifikuojama kaip fizinio skausmo sukėlimas pagal BK 140 straipsnį, jei byloje yra duomenų, patvirtinančių mušimo faktą. Šiuo atveju kartu akcentuotina, jog specialisto išvados tiriamojoje dalyje iš medicininių dokumentų nurodyta preliminari diagnozė – pilvo, nugaros sužalojimai bei galutinė diagnozė – krūtinės, dubens, pilvo srities sumušimas (t. 1, b. l. 87), todėl akivaizdu, jog teismui nėra jokio pagrindo netikėti medicininiuose dokumentuose užfiksuotais pirminiais duomenimis ir nustatyta diagnoze. Nukentėjusysis V. K. į medicinos specialistus nesikreipė, nes, kaip jis pats parodė, kitą dieną turėjo išvykti, tačiau šiuo atveju aplinkybę, kad įvykio metu tiek L. M., tiek R. K., tiek ir V. K. sužalojimai buvo padaryti, visiškai nepaneigia ir aptarti pačių nukentėjusiųjų V. K., R. K., L. M., be to, liudytojų D. M. ir F. J. parodymai.
14.15. Kartu akcentuotina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, būtent visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas yra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padariniai. Viešosios tvarkos pažeidimas dėl visumos ir dalies konkurencijos apima fizinio skausmo sukėlimą bei nežymų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007). Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas nėra būtinasis nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, požymis, nes chuliganiškos paskatos apibūdina veikos motyvą. Tačiau šiuo atveju aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog prieš nukentėjusiuosius L. M., R. K. ir V. K. buvo pavartotas ir fizinis smurtas.
14.16. Atsižvelgdamas į aptartų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog nuteistieji L. K. ir J. M., veikdami bendrininkų grupe su Ž. S. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl Ž. S. sugalvotos priežasties, jog jam reikia cigarečių ar prisidegti cigaretę, būtent jis, o paskui jį ir nuteistieji L. K. bei J. M., kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys nuėję prie nukentėjusiųjų L. M., R. K., V. K., liudytojų F. J. ir D. M., viešoje vietoje keldami konfliktą ir smurtaudami, neabejotinai elgėsi chuliganiškai. Akivaizdu, kad suduodami smūgius nukentėjusiesiems suvokė, jog bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiųjų žeminimo ir jų žalojimo procese, elgiasi itin įžūliai, nes smurtas buvo pavartotas ir prieš moterį, ir taip veikti norėjo bei veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors nuteistųjų L. K. ir J. M., jų draugų liudytojų L. K., R. K., P. A. teigimu, Ž. S. neva priėjo prie nukentėjusiųjų paprašyti cigaretės ar prisidegti ją, tačiau iš parodymų visumos nepaneigta, jog Ž. S. jau prieidamas prie nukentėjusiųjų, norėjo iš jų pasityčioti, liepdamas šokinėti, o nuteistieji L. K. ir J. M. vienareikšmiškai tokiam Ž. S. elgesiui pritarė. Vėliau L. K., pamatęs, jog D. M. norėjo paskambinti policijai, neprašė jos, jog ši tiesiog neskambintų, bet norėjo nuspirti jos telefoną. Akivaizdu, jog viešoje vietoje, matant aplinkiniams suduodami smūgius nukentėjusiesiems, nuteistieji L. K. ir J. M. numatė, jog visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta, kartu asmenys patirs ir sužalojimų, todėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistieji L. K. ir J. M. pagal BK 284 straipsnį nuteisti pagrįstai ir teisėtai.
15. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis L. K. teigė, kad jis neturi nieko bendro dėl L. M. priklausančio automobilio sugadinimo. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad L. K. nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė veikdamas bendrininkų grupe. Pagal teismų praktiką, įrodinėjant bendrininkų susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Nebūtina netgi tai, kad visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir panašiai. Pakanka abipusio supratimo, kad nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-9/2009). Šiuo atveju neginčytinai nustatyta, jog nuteistasis L. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, veikdamas bendrininkų grupe su J. M., Ž. S. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, o nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apgadintas ir L. M. priklausantis automobilis „BMW 525“.
16. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai visiškai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir yra tik nuteistųjų pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta versija, ir tai nėra pagrindas, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nuosprendį.
17. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji L. K. ir J. M., neigdami savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo iš esmės, neprašė peržiūrėti jiems paskirtų bausmių griežtumo, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis L. K. neprašė naikinti skundžiamo nuosprendžio, bet užsiminė dėl jam paskirtos bausmės sumažinimo, o nuteistasis J. M. prašė suteikti jam progą pasitaisyti.
17.1. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.
17.2. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.
17.3. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmes nuteistiesiems L. K. ir J. M. už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į nuteistųjų asmenybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą (BK 59 straipsnis) bei jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), į tai, kad nuteistieji padarė nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis J. M. anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka už panašaus pobūdžio veikas, t. y. už smulkų chuliganizmą, neblaivaus pasirodymą viešoje vietoje, kai tokiais veiksmais įžeidė žmogaus orumą ir visuomenės dorovę, tyčinį turto sužalojimą (t. 2, b. l. 60–63). Nuteistasis L. K. anksčiau teistas net du kartus, iš jų ir už analogiško nusikaltimo padarymą, nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu padarė teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, melagingų parodymų davimą (t. 1, b. l. 107–111). Kaip jau minėta, skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).
17.4. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti nuteistuosius L. K. ir J. M. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai juos nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismo nuteistajam L. K. parinkta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, o nuteistajam J. M. – laisvės apribojimas tinkamai. Nuteistiesiems už jų padarytą nusikalstamą veiką parinktos bausmės rūšys ir nustatyti konkretūs šių bausmių dydžiai atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, todėl laikyti tokias bausmes aiškiai per griežtomis ir jas mažinti, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam L. K. nustatytos laisvės atėmimo bausmės dydis yra mažesnis nei BK 284 straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės dydžio vidurkis, jos vykdymą atidedant bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimą, kurie neabejotinai turėtų teigiamai paveikti nuteistojo elgesį. Nuteistajam J. M. paskirta tik laisvės apribojimo bausmė, nustatant jos dydį mažesnį nei numatytas šios bausmės vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis), taip pat paskiriant įpareigojimus, kurie neabejotinai turėtų teigiamai paveikti nuteistojo elgesį. Todėl nuteistųjų L. K. ir J. M. manymas, kad jiems netinkamai parinktos bausmės rūšys ar neteisingai nustatyti jų dydžiai, yra visiškai nepagrįstas. Kartu akcentuotina, kad nuteistieji jokių argumentų dėl paskirtų bausmių sumažinimo ar netinkamos bausmės rūšies parinkimo ir nepateikė.
18. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. sausio 9 d. nuosprendis apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistųjų L. K. ir J. M. apeliacinius skundus atmesti.