Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Larisos Šimanskienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BSW Engineering“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BSW Engineering“ ieškinį atsakovei užsienio draudimo įmonei „Balcia Insurance SE“, kuri veikia per Balcia Insurance SE Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos, išieškojimo išlaidų ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė priteisti iš atsakovės 8 812,97 Eur draudimo išmoką, 40 Eur draudimo išmokos išieškojimo išlaidas ir 12,50 procento procesines palūkanas.

2.1. Šalys 2022 m. lapkričio 10 d. sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kuria apdraustas ieškovei priklausantis automobilis „Renault Carpol Trafic“. Pažymėjo, jog, galiojant draudimo sutarčiai, 2023 m. spalio 31 d. Švedijoje dėl blogų eismo sąlygų automobilis posūkyje apvirto. Vairuotojas, įvertinęs, kad eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų nėra, žalos nei aplinkai, nei kitam turtui padaryta nėra, policijos apie eismo įvykį neinformavo.

2.2. Atsakovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodydama, kad apie eismo įvykį nebuvo informuota policija, todėl įvykis priskiriamas prie nedraudžiamųjų. Ieškovės nuomone, atsakovė nepagrįstai atsisako išmokėti išmoką, nes Švedijos teisinis reglamentavimas nenumato pareigos eismo įvykio dalyviui pranešti apie eismo įvykį policijai, jeigu dėl eismo įvykio padaryta žalos gamtai ar aplinkai. Be to, jokios žalos gamtai ar aplinkai nepadaryta, nes automobilis apvirto ant sniego prie kelio, eismo įvykio vietoje nebuvo jokio privataus turto, kelio ženklų, šviesoforų ir kitų eismui skirtų įrenginių, kelkraštis nebuvo suardytas, įvykio metu apgadintas tik automobilis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

4.1. Nurodė, jog eismo reglamento (1998:1276) Švedijos įstatų kodekso 2 skyriaus 8 punkte įtvirtinta eismo dalyvio pareiga pasilikti įvykio vietoje, kai jis dėl savo ar ne savo kaltės pateko į eismo įvykį. To paties skyriaus 8 ir 9 punktuose nustatyta, kad įvykus eismo įvykiui apie jį pranešti policijai eismo dalyvis turi: 1) jeigu buvo apgadintas turtas ir nerandamas jo savininkas; 2) jeigu buvo sužalotų asmenų; 3) jeigu buvo padaryta žala kelio ženklams, kelio ženklinimo priemonėms, šviesoforams ir kitiems eismui skirtiems įrenginiams. Atkreipė dėmesį į tai, kad vairuotojas iš eismo įvykio vietos pasišalino, nepranešęs policijos pareigūnams (jų neiškvietęs), taip pažeisdamas nurodytą vairuotojo pareigą – apie eismo įvykį pranešti policijai, jeigu buvo apgadintas turtas ir nerandamas jo savininkas.

4.2. Atmetė kaip akivaizdžiai nepagrįstus ieškovės argumentus, kad nagrinėjamo įvykio metu neva nebuvo padaryta žalos. Pažymėjo, kad po eismo įvykio vairuotojas nesiaiškino, kas buvo to žemės sklypo, kurio paviršių apgadino apvirtęs automobilis, savininkas. Padarė išvadą, kad dėl paviršiaus apgadinimo turėjo būti atliekami paviršiaus atkūrimo darbai (sutvarkomi ant žemės paviršiaus automobilio palikti pėdsakai), t. y. patiriama tam tikrų išlaidų (nuostolių), juolab kad automobilio smūgis į žemės paviršių buvo stiprus, pažeista automobilio geometrija, automobilis neremontuotinas, taip pat ant automobilio matyti likusių žemės dangos liekanų. Padarė išvadą, kad atsakovė pagrįstai nagrinėjamą įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „BSW Engineering“ ieškinį tenkinti visiškai. Taip pat prašė paskirstyti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6.1. Nurodė, kad teismas 2024 m. spalio 22 d. sprendimą priėmė remdamasis tik atsakovės pateiktais įrodymais, tačiau visiškai nevertino ieškovės pateiktų įrodymų – įvykio vietos ir transporto priemonės fotonuotraukų, padarytų iš karto po įvykio, nepasisakė dėl ieškovės procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų. Mano, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo išplėtotos ir nuoseklios kasacinio teismo praktikos įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais – įrodymų vertinimo negrindė įrodymų lygybės principu, nesilaikė nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę, atsakovo pateiktus įrodymus laikė ne tik svaresniais, bet ir svariausiais, nes tik juos vienintelius ir vertino, tik jų pagrindu priėmė sprendimą.

6.2. Pažymėjo, jog teismas nurodė, kad „automobilio smūgis į žemės paviršių buvo stiprus“. Su tokia teismo išvada nesutinka. Teigia, jog iš ieškovės pateiktų fotonuotraukų matyti, kad transporto priemonė nuslydo nuo kelio dangos ir nuvirto kelkraštyje, transporto priemonė neatsitrenkė į jokią kliūtį, nesusidūrė su kita transporto priemone, nenuvažiavo toli nuo kelio į kelkraštį, o nuvirto visai šalia kelio. Mano, kad transporto priemonės nuvirtimas negali būti prilyginamas smūgiui. Teigia, kad jeigu transporto priemonė būtų patyrusi stiprų smūgį, tokiu atveju neabejotinai būtų nukentėjęs vairuotojas, tačiau byloje tokių duomenų nėra. Pažymi, kad iš ieškovės pateiktų fotonuotraukų taip pat matyti, jog oro sąlygos neleido važiuoti greitai, kas vėlgi paneigia stipraus smūgio galimybę. Taip pat mano, jog aplinkybę, kad smūgis negalėjo būti stiprus, pagrindžia ir tai, kad, kaip matyti iš ieškovės pateiktų fotonuotraukų, įvykio vietoje nėra išsipylusių degalų, tepalų žymių. Mano, kad transporto priemonės geometrija gali būti pažeista ne tik dėl stipraus smūgio (jo metu), tačiau tiesiog nuslydus nuo kelio ir nuvirtus, veikiant pagreičiui.

6.3. Nurodė, kad nei ieškovė, nei atsakovė bylos nagrinėjimo metu neturėjo galimybės nuvykti į įvykio vietą Švedijoje ir patikrinti žalos padarymo fakto, todėl, ieškovės vertinimu, objektyviausiai žalos padarymo aplinkai faktą, mastą atspindi iš karto po įvykio padarytos fotonuotraukos, kurių, minėta, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino.

6.4. Nurodė, jog atsakovės pateikti įrodymai – transporto priemonės fotonuotraukos bei transporto priemonės remonto sąmata – negali pagrįsti, jog įvykio metu buvo padaryta žalos svetimam turtui. Mano, kad šie įrodymai pagrindžia nebent tai, kad pačiai transporto priemonei buvo padaryta žalos ir transporto priemonė į remonto dirbtuves atgabenta išpurvinta. Tačiau tai, kad buvo apgadinta ir išpurvinta transporto priemonė, jokiu būdu neįrodo ir savaime nereiškia, kad buvo padaryta žalos ir svetimam turtui, kaip ir tai, jog transporto priemonė yra purvina (ir tai logiška, nes ji gulėjo ant šono), negali reikšti, kad buvo padaryta žalos ir svetimam turtui.

6.5. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi išimtinai netiesioginiais atsakovės pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais, jog žala buvo padaryta transporto priemonei ir ji buvo išpurvinta, tačiau niekaip neįrodančiais, kad buvo ir kokio dydžio buvo padaryta žala svetimam turtui, ir nesirėmė tiesioginiais atsakovės pateiktais įrodymais, kuriuose užfiksuota įvykio aplinka iš karto po įvykio, kuriuose aiškiai nėra matyti svetimam turtui padarytos žalos.

6.6. Teigia, kad sprendime teismas nurodė, jog įvykio metu ant žemės paviršiaus transporto priemonė paliko pėdsakus ir turi būti atliekami žemės paviršiaus atkūrimo darbai. Ieškovės vertinimu, teismas tokią išvadą padarė remdamasis prielaidomis. Nė vienas į bylą šalių pateiktas įrodymas nepatvirtina nei to, kad įvykio metu ant žemės paviršiaus buvo palikti pėdsakai, nei to, kad tokiems pėdsakams pašalinti yra reikalingi žemės paviršiaus atkūrimo darbai.

6.7. Mano, kad vykdyti žemės paviršiaus atkūrimo darbus galėtų būti reikalinga, jeigu, pvz., kaip įvykio pasekmė būtų atsiradusi gili duobė, gilios vėžios, tačiau šiuo atveju ieškovės pateiktose fotonuotraukose tai neužfiksuota. Teismas nepagrindė ir to, kokius žemės paviršiaus atkūrimo darbus galėtų atlikti atitinkamos tarnybos. Mano, kad šiuo atveju žala kelkraščio paviršiui, struktūrai negalėjo būti padaryta vien jau dėl to, kad kelkraštį dengė sniegas, o pats kelkraštis buvo paveiktas įšalo, todėl buvo kietas, nepaveikus transporto priemonės svoriui. Jeigu tokių pėdsakų ir liko, ištirpus sniegui, jų galėjo nebelikti. Nematyti ir jokių transporto priemonės skysčių – degalų, tepalų – nuotėkio, žemę dengiant sniegui – padangų pėdsakų, slydimo žymių, suardyto žemės paviršiaus.

6.8. Nurodė, kad vienoje taisyklių sąlygoje nepranešimas apie įvykį policijai, kai tai padaryti yra privaloma, laikomas nedraudžiamuoju įvykiu (6.3 punktas), o kitoje – draudžiamuoju įvykiu, kai jam įvykus draudimo išmoka turi būti mokama, tačiau draudėjui neatlikus savo pareigų, draudėjui pasinaudojus teise nemokėti draudimo išmokos, draudimo išmoka nemokama (17.7 punktas). Teigia, jog, priimdama sprendimą, atsakovė nesirėmė taisyklių 17.7 punktu, o rėmėsi jai kur kas palankesne 6.3 punkto nuostata. Mano, kad net jeigu pagal Švedijos teisę ir būtų numatyta pareiga eismo dalyviui ginčo situacijoje analogišku atveju apie eismo įvykį informuoti policiją, o draudėjas tokio pareigos nesilaikytų, draudikas, remdamasis taisyklių 7.17 punktu, įgytų teisę rinktis, kokias pasekmes pritaikyti draudėjui – ar mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti atsižvelgiant į tai, ar pareigos buvo nesilaikyta tyčia, ar dėl neatsargumo, ar, remdamasis taisyklių 6.3 punktu, įvykį pripažinti nedraudžiamuoju. Mano, kad tokia dvilypė situacija ir neapibrėžtumas draudimo įstatyme nereglamentuojamas. Šios parengtų taisyklių dviprasmiškos nuostatos pažeidžia draudėjo (ieškovės) interesus.

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą.

8.1. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagal savo diskrecijos teisę vertina pateiktus įrodymus ir sprendžia, kurie iš jų turi įrodomąją reikšmę nagrinėjamoje byloje. Tai yra teismo prerogatyva. Teigia, kad apeliantės pateikti įrodymai pirmosios instancijos teisme, yra nuotraukos, kuriose užfiksuota nuvirtusi į kelio pakraštį transporto priemonė, iš minėtų nuotraukų objektyviai neįmanoma nustatyti, ar ši transporto priemonė padarė žalos trečiajam asmeniui, todėl atsakovė kategoriškai nesutinka su apeliantės teiginiais, kad teismas pažeidė pareigą vertinti įrodymus, o būtent tuos, kurie realiai nieko neįrodo, minėti įrodymai nesuteikia naudingos informacijos bylai išspręsti ir yra formalūs.

8.2. Teigia, jog apeliantė nurodo, kad teismas padarė klaidingas išvadas sprendime dėl smūgio stiprumo, kurį gavo transporto priemonė, kai ji nuslydo ir nuvirto į kelkraštį. Pažymi, kad šie apgadinimai yra nurodyti būtent apeliantės teismui pateiktoje „Audatex“ transporto priemonės remonto darbų sąmatoje; šios sąmatos 2 lape nurodyta 9871 pozicija, kurioje nurodyta: „TP ANT T-STENDO STIPRUS SMŪGIS.“ Mano, jog tai patvirtina, kad eismo įvykio metu transporto priemonė patyrė stiprų smūgį. Šis smūgis nulėmė transporto priemonės geometrijos pažeidimą, todėl buvo reikalingas jos išlyginimas („atitampymas“). Akcentavo, kad transporto priemonės geometrija pažeidžiama tik esant stipriam smūgiui, kuris pakeičia visos transporto priemonės kėbulo struktūrą.

8.3. Pažymėjo, kad Švedijos eismo įstatymo „Trafikförordningen“ 2 skyriaus 8 straipsnis aiškiai nustato pareigas įvykus eismo įvykiui. Plačiai pripažįstamas apibrėžimas yra toks, kad šios situacijos laikomos eismo įvykiais, ir visi pažeisti objektai (barjerai, stulpai, nuolydžiai, kelias, aplinka ir kt.) laikomi turtu, priklausančiu kažkam, ar tai būtų asmuo, įmonė ar valdžios institucija. Eismo įvykiui įvykus, asmuo, kuris sukėlė įvykį, turi pranešti apgadinto turto savininkui, kad įvyko eismo įvykis. Jei asmuo, sukėlęs žalą turtui, negali susisiekti su savininku (galbūt todėl, kad jam neaišku, su kuo reikia susisiekti), tada jis turi pareigą kreiptis į policiją. Jei asmuo, sukėlęs žalą, nepraneša to nei savininkui, nei policijai, jis gali būti baudžiamas už turto sugadinimą.

8.4. Nurodė, kad dėl apeliantės argumentų dėl draudiko pareigos įvertinti draudėjo kaltę ir draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumo KASKO taisyklės aiškiai nustatė nedraudžiamuosius įvykius, kuriems įvykus, atsakovė įvykį pripažins nedraudžiamuoju. Teigia, jog atsakovė pasisakė savo sprendimuose, kodėl įvykis yra nedraudžiamasis, taip pat įvardijo aplinkybes, kurių ji negalėjo nustatyti, kai vairuotojas paliko įvykio vietą, t. y. pasišalindamas iš jos. Mano, kad būtent tokie draudimo sutarties pažeidimai yra vieni iš rimčiausių, nes draudikas negali tinkamai nustatyti eismo įvykio aplinkybių, įvertinti regreso instituto galimo taikymo ir t. t.

8.5. Nurodė, kad KASKO taisyklių 6 skyrius nustato nedraudžiamuosius įvykius, dėl kurių draudikas nemoka draudimo išmokos, o Taisyklių 17 skyriaus nuostatos nurodo draudimo išmokų mažinimo ar nemokėjimo taisykles. Pažymi, jog apeliantės nurodomas Taisyklių 17.7 punktas dėl draudimo išmokos mažinimo arba jos nemokėjimo Taisyklėse apibrėžia tuos atvejus, kai draudėjas pažeidžia atitinkamas 13 skyriaus pareigas, bet šių pareigų pažeidimas nepatenka į nedraudžiamojo įvykio sąlygas, tačiau šių pareigų pažeidimas turi įtaką draudimo išmokos mokėjimui, įvykio tyrimui, žalos nustatymo dydžiui. Tokiu atveju draudikui suteikiama teisė mažinti draudimo išmoką, atsižvelgiant į faktines įvykio aplinkybes, vertinant draudėjo pareigų pažeidimo laipsnį. Atsižvelgęs į tai, kad apeliantė pažeidė Taisyklių 6.3 punktą, kuris nustato, kad įvykis yra nedraudžiamasis, jeigu transporto priemonės valdytojas nepraneša apie įvykį policijai arba pasišalina iš įvykio vietos iki policijos atvykimo, kai, pagal taikomus teisės aktus arba šias taisykles, privaloma pranešti policijai, draudikas būtent ir pritaikė atitinkamą punktą dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

11. Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

12. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės ieškinys dėl draudimo išmokos, išieškojimo išlaidų ir palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

13. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

14. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė į bylą pateikė naujus įrodymus, t. y. transporto priemonės GPS duomenis. Ieškovės teigimu, atsakovei tik su tripliku pateikus įrodymą apie stiprų smūgį, o teismui 2024 m. spalio 22 d. sprendime remiantis šiuo įrodymu, ieškovei tik apeliacinio skundo rengimo metu iškilo poreikis pateikti į bylą įrodymus, paneigiančius stipraus smūgio galimybę. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nurodė, jog naujai pateikto įrodymo pridėjimo prie bylos klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovės į bylą naujai pateiktu įrodymu bei atsakovės nuomone dėl minėto įrodymų pridėjimo prie bylos, pažymi, jog ieškovės pateikti transporto priemonės GPS duomenys yra susiję su bylos nagrinėjimu, ieškovė jais remiasi savo apeliaciniame skunde, todėl atsižvelgiant į tai, kad byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, atsakovė iš esmės neprieštaravo dėl šio įrodymo pridėjimo prie bylos, taip pat įvertinus tai, kad GPS duomenų pridėjimas prie bylos bylos nagrinėjimo neužvilkins, siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, darytina išvada, jog yra pagrindas transporto priemonės GPS duomenis prie bylos pridėti.

15. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, jog 2022 m. lapkričio 10 d. ieškovė ir atsakovė sudarė transporto priemonių draudimo sutartį Nr. LT22-L99-0000172, kuria ieškovei priklausantis automobilis „Renault Trafic“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 10 d. iki 2023 m. lapkričio 9 d. buvo apdraustas atsakovės bendrovėje kasko transporto priemonių draudimu. Taip pat nustatyta, kad 2023 m. spalio 31 d. automobilis „Renault Trafic“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Atsakovė konstatavo, jog automobilio remontas yra ekonomiškai netikslingas, todėl 2024 m. sausio 15 d. automobilis buvo parduotas už 19 486,78 Eur, o apskaičiuota nuostolių suma (draudimo išmoka) sudarė 8 812,97 Eur.

16. 2024 m. sausio 11 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovę, kad draudimo išmoka nebus mokama nustačius, jog pagal Švedijos teisės aktus įvykus autoįvykiui ieškovė privalėjo nedelsiant pranešti policijai apie įvykį, tačiau policijai pranešta nebuvo, todėl vadovaujantis Taisyklių 13.2.8 punktu, kuriame nustatyta, kad „apie kiekvieną draudžiamąjį įvykį nedelsiant pranešti policijai, ar kitoms kompetentingoms institucijoms jei: įvykis įvyko užsienyje ir to reikalauja įvykio valstybėje galiojantys teisės aktai“, šis įvykis laikytinas nedraudžiamuoju. 2024 m. vasario 27 d. atsakyme į ieškovės skundą atsakovė patikslino, kad tai yra nedraudžiamasis įvykis, vadovaujantis Taisyklių 6.3 punktu, kuriame nustatyta, kad nedraudžiamaisiais įvykiais yra laikomi įvykiai, kai „transporto priemonės valdytojas nepraneša apie įvykį policijai arba pasišalina iš įvykio vietos iki policijos atvykimo, kai, pagal taikomus teisės aktus arba šias taisykles, privaloma pranešti policijai“.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

17. Apeliaciniu skundu ieškovė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu. Teigia, kad teismas 2024 m. spalio 22 d. sprendimą priėmė remdamasis tik atsakovės pateiktais įrodymais, tačiau visiškai nevertino ieškovės pateiktų įrodymų – įvykio vietos ir transporto priemonės fotonuotraukų, padarytų iš karto po įvykio, nepasisakė dėl ieškovo procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų. Ieškovės nuomone, atsakovė neturėjo pagrindo 2023 m. spalio 31 d. įvykusį eismo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju, kadangi ieškovė neturėjo pareigos informuoti policiją apie įvykusį eismo įvykį.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą, nustačius, kad ji padaryta draudimo objektui. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 2 straipsnio 11 dalis). Įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to, draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju, draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas ir kitais įstatymo numatytais atvejais. Draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2004; 2006 rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009). Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal DĮ 96 straipsnio 7 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti, jeigu draudėjas ar jo įgaliotas asmuo pateikė klaidinančią, neteisingą, melagingą ar tikrovės neatitinkančią informaciją apie draudžiamąjį įvykį.

19. Kasacinio teismo praktikoje atitinkamai nurodoma, kad draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumas pirmiausia turi būti vertinamas šalių sudarytos draudimo sutartyje nustatytos draudimo apsaugos aspektu. Draudimo apsaugos apimtį lemia draudimo objektas, draudžiamųjų įvykių, nedraudžiamųjų įvykių sąrašas bei kitos draudimo sutarties sąlygos, nustatančios draudimo sutarties šalių įsipareigojimų turinį, kuris leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2023 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-381/2023, kt.). Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitarusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (nuo pradžių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-403/2022, kt.). Šalys nėra ribojamos numatyti nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, išskyrus atvejus, jei šalys ar bent viena iš jų žino ar turi žinoti, kad toks įvykis būtinai įvyks (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1445/2002). Taigi, sudarydamos draudimo sutartį ir apibrėždamos draudžiamuosius įvykius, šalys turi teisę taip pat susitarti dėl aplinkybių, kurių buvimas pašalina draudiko pareigą.

20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2023 m. spalio 31 d. apie 7.15 val. dėl blogų eismo sąlygų Švedijoje, (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, posūkyje nuvažiavęs nuo kelio, apvirto ginčo draudimo sutartimi apdraustas automobilis „Renault Trafic“. 2024 m. vasario 27 d. atsakyme į ieškovės skundą atsakovė nurodė, kad įvykęs autoįvykis yra nedraudžiamasis įvykis, todėl vadovaujantis Taisyklių 6.3 punktu, kuriame nustatyta, kad nedraudžiamaisiais įvykiais yra laikomi įvykiai, kai „transporto priemonės valdytojas nepraneša apie įvykį policijai arba pasišalina iš įvykio vietos iki policijos atvykimo, kai, pagal taikomus teisės aktus arba šias taisykles, privaloma pranešti policijai“, draudimo išmoka nebus išmokama. Ieškovė, nesutikdama su tokiu atsakovės vertinimu, iš esmės teigia, kad ji neturėjo pareigos pranešti apie įvykusį eismo įvykį policijai, todėl atsakovė nepagrįstai atsisako išmokėti draudimo išmoką. Pažymėtina, kad įvykus ginčo eismo įvykiui ir atsakovei eismo įvykį pripažinus nedraudžiamuoju įvykiu, atsižvelgiant į DĮ 96 straipsnio 7 dalies nuostatas (ieškovė nesutinka, jog ginčo eismo įvykis yra nedraudžiamasis įvykis), būtent atsakovė privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias ją nuo draudimo išmokos išmokėjimo.

21. Apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė remdamasis tik atsakovės pateiktais įrodymais, tačiau visiškai nevertino ieškovės pateiktų įrodymų – įvykio vietos ir transporto priemonės fotonuotraukų, padarytų iš karto po įvykio, nepasisakė dėl ieškovės procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų, t. y., ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais skundo argumentais.

22. Įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą.

23. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

24. Minėta, kad bylos šalys buvo sudariusios transporto priemonių draudimo sutartį, kuria ieškovei priklausantis automobilis „Renault Trafic“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas atsakovės bendrovėje kasko transporto priemonių draudimu. Šalių sudarytoje draudimo sutartyje numatyta: „Draudimo sutartį sudaro šis draudimo liudijimas (2 lapai), apdraustų transporto priemonių sąrašas ir transporto priemonių draudimo (KASKO) taisyklės Nr. LT-002.03 (toliau – taisyklės). Taisyklių 5.1 punkte nurodyta, kad „Draudžiamuoju įvykiu laikomas apdraustos Transporto priemonės sugadinimas ar sunaikinimas, kilęs dėl staiga ir netikėtai įvykusių atsitikimų, taip pat Transporto priemonės ar atskirų jos dalių Vagystė ar Plėšimas, kaip tai apibrėžta šiose Taisyklėse bei taikomuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose“. Taisyklių 6.3 punkte nurodyta, kad nedraudžiamaisiais įvykiais yra laikomi įvykiai, kai: transporto priemonės valdytojas nepraneša apie įvykį policijai arba pasišalina iš įvykio vietos iki policijos atvykimo, kai pagal taikomus teisės aktus arba šias Taisykles privaloma pranešti policijai“. Taisyklių 13.2.8 punkte numatyta, kad apie kiekvieną draudžiamąjį įvykį nedelsiant pranešti policijai, ar kitoms kompetentingoms institucijoms jei: „įvykis įvyko užsienyje ir to reikalauja įvykio valstybėje galiojantys teisės aktai.“

25. Eismo reglamento (1998:1276) Švedijos įstatų kodekso 2 skyriaus 8 punkte įtvirtinta eismo dalyvio pareiga pasilikti įvykio vietoje, kai jis dėl savo ar ne savo kaltės pateko į eismo įvykį. To paties skyriaus 8 ir 9 punktuose nustatyta, kad įvykus eismo įvykiui apie jį pranešti policijai eismo dalyvis turi: 1) jeigu buvo apgadintas turtas ir nerandamas jo savininkas; 2) jeigu buvo sužalotų asmenų; 3) jeigu buvo padaryta žala kelio ženklams, kelio ženklinimo priemonėms, šviesoforams ir kitiems eismui skirtiems įrenginiams. Byloje nėra ginčo dėl to, jog minėto eismo įvykio metu sužalotų asmenų nebuvo, taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad eismo įvykio metu nebuvo padaryta žala kelio ženklams, kelio ženklinimo priemonėms, šviesoforams ir kitiems eismui skirtiems įrenginiams. Įvertinus byloje susiklosčiusias aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į ginčo draudimo sutarties sąlygas bei nurodytą teisinį reglamentavimą konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju iš esmės kyla klausimas, ar eismo įvykio metu buvo apgadintas tretiesiems asmenims priklausantis turtas, kas suponuotų ieškovės pareigą apie eismo įvykį pranešti policijai.

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pažymi, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo eismo įvykio metu tretiesiems asmenims būtų buvusi padaryta žala, o ieškovė būtų turėjusi pareigą pranešti policijai apie įvykusį eismo įvykį. Nors atsakovė iš dalies pagrįstai teigia, kad, nepranešus policijai apie eismo įvykį, jos galimybės nustatyti žalos tretiesiems asmenims (įskaitant valstybę) padarymo faktą bei žalos dydį buvo ribotos, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama išvadoms dėl žalos tretiesiems asmenims (ne)padarymo fakto padaryti.

27. Akcentuotina, jog į bylą buvo pateiktos eismo įvykio fotonuotraukos, iš kurių matyti pakelėje apvirtęs ginčo automobilis. Vertindamas šių nuotraukų turinį, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, jog autoįvykio metu būtų buvęs apgadintas tretiesiems asmenims priklausantis turtas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš pateiktų nuotraukų matyti sniege paliktos padangų žymės, išsklaidyta sniego danga, tačiau, priešingai, nei nurodyta skundžiamame sprendime, eismo įvykio vietoje nematyti jokių kelio, kelkraščio ar pakelės griovio (kuriame stovi apvirtęs ginčo automobilis) paviršiaus apgadinimų, kuriems sutvarkyti turėjo būti atlikti paviršiaus atkūrimo darbai (sutvarkyti ant žemės paviršiaus automobilio palikti pėdsakai). Pažymėtina, kad eismo įvykis įvyko miškingoje kelio dalyje. Iš pateiktu eismo įvykio nuotraukų matyti, kad pakelės griovio struktūra nėra pažeista, jis nėra apsodintas jokiais augalais, minėto griovio dalys aplink eismo įvykio vietą nėra dirbtinai suformuotos, kas suponuotų būtinumą atkurti griovio vientisumą. Tai, kad ant automobilio yra matyti nedidelis kiekis žemės dangos liekanų, dar nereiškia, jog pakelės grioviui padaryta tokia žala, kuriai ištaisytu turėjo būti atlikti paviršiaus atkūrimo darbai, kas reiškia, jog nėra pagrindo ir išvadai, jog tretiesiems asmenims buvo padaryta kokia nors žala.

28. Taip pat nesutiktina ir su skundžiamo sprendimo argumentais, jog automobilio smūgis į žemės paviršių buvo stiprus. Tokių pirmosios instancijos teismo išvadų nepatvirtina ir byloje esantys įrodymai. Nors atsakovė teigia, kad stipraus smūgio faktą patvirtina tai, jog autoįvykio metu buvo pažeista automobilio geometrija, tačiau šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės nurodytais teiginiais. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, jog ginčo automobilis „Renault Trafic“ yra didesnių gabaritų vienatūris. Iš į bylą pateiktų eismo įvykio fotonuotraukų matyti sniege paliktos automobilio slydimo žymės, kurios leidžia vertinti automobilio slydimo trajektoriją. Taip pat iš minėtų fotonuotraukų matyti vietovės, kurioje įvyko eismo įvykis, reljefas (automobilio sustojimo vietoje buvo pakylimas, į kurį ir atsirėmė apvirtęs automobilis), o iš apžiūros metu atliktų fotonuotraukų matyti, jog pagrindinis smūgis teko automobilio dešinės pusės statramsčiui bei priekiniam dešinės pusės kampui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įvykusio autoįvykio mechanizmą, taip pat atsižvelgdamas į visuotinai žinomus fizikinius dėsnius, daro išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju automobilio geometrijos pažeidimas galėjo atsirasti ir nesant didelio smūgio. Be to, šias aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

29. Akcentuotina, jog kartu su apeliaciniu skundu į bylą buvo pateikti ginčo automobilio GPS duomenys, iš kurių matyti, jog, prieš įvykstant eismo įvykiui, transporto priemonė judėjo maždaug 40 km/h greičiu. Iš eismo įvykio nuotraukų matyti sniege paliktos automobilio slydimo žymės, kurios leidžia vertinti automobilio slydimo trajektoriją, o šios aplinkybės patvirtina, jog ant šono apvirtęs automobilis iš karto sustojo, t. y. apvirtęs ant šono žemės paviršiumi neslydo. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog automobilio greitis autoįvykio metu buvo nedidelis, o tai savo ruožtu reiškia, kad automobilio smūgis į žemę taip pat negalėjo būti didelis. Dar daugiau, į bylą pateiktos autorizuotame servise (UAB „Sostena“) automobilio apžiūros metu atliktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog nepaisant to, kad automobilis buvo apvirtęs ant šono, neišdužo nė vienas šoninis automobilio stiklas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių įrodymų visuma paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas, jog automobilio smūgis į žemės paviršių buvo stiprus.

30. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, formuojamą teismų praktiką, taip pat atsižvelgdamas į šioje byloje esančius bei šiuo sprendimu ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog labiau tikėtina, jog įvykus eismo įvykiui, be ginčo automobiliui padarytos žalos, jokia kita žala tretiesiems asmenims nebuvo padaryta. Taigi, vadovaudamasis Taisyklių 5.1, 13.2.8 punktais bei eismo reglamento (1998:1276) Švedijos įstatų kodekso 2 skyriaus 8 ir 9 punktų nuostatomis, teismas konstatuoja, jog ieškovė neturėjo pareigos apie įvykusį eismo įvykį informuoti policijos pareigūnų, todėl ginčo eismo įvykis, įvykęs 2023 m. spalio 31 d. apie 7.15 val. (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, Švedijoje, pripažintinas draudžiamuoju, o atsakovė privalėjo išmokėti ieškovei nustatyto dydžio draudimo išmoką.

Dėl žalos dydžio

31. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 8 812,97 Eur patirtos žalos atlyginimą. Atsakovė nurodyto žalos dydžio neginčijo nei pirmosios instancijos teisme, nei teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą. Taip pat akcentuotina, jog į bylą yra pateiktas ieškovės ir atsakovės susirašinėjimas el. laiškais, iš kurio matyti, jog atsakovė, užvedusi žalos bylą, informavo ieškovę, jog, pagal sugadinimų nuotraukas ir remonto darbų sąmatą, transporto priemonės remontas ekonomiškai netikslingas. Taip pat minėtu laišku atsakovė nurodė, jog transporto priemonės kaina be PVM yra 28 429,75 Eur, o liekanų vertė nustatyta pagal aukciono pasiūlymus, aukščiausia suma be PVM yra 19 486,78 Eur. Atsižvelgusi į nustatytas vertes, atsakovė nurodė, jog išmokos suma yra 8 812,97 Eur (28 429,75 Eur – 19 486,78 Eur – 130 Eur vienkartinė išskaita). Atsižvelgdamas į tai, jog į bylą yra pateikti aiškūs žalos nustatymo kriterijai, nurodytas žalos apskaičiavimo mechanizmas, taip pat įvertinęs aplinkybes, jog ginčo dėl žalos dydžio šalys nekelia, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 8 812,97 Eur žalos atlyginimą yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Dėl kitų ieškinio reikalavimų

32. Be kitų reikalavimų, ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 12,50 proc. procesines palūkanas. Nurodė, jog atsakovė nepagrįstai atsisakė ieškovei išmokėti draudiko išmoką, todėl iš atsakovės nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos priteistinos Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – MAPKSVPĮ) numatytos metinės procesinės palūkanos. Teigia, jog 2024 m. sausio 20 d. galiojo 4,50 proc. vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikyta fiksuotoji palūkanų norma, padidinus ją 8 procentiniais punktais, už priteistiną ieškinio sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo skaičiuotinos 12,50 proc. metinės procesinės palūkanos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

33. Akcentuotina, kad MAPKSVPĮ 1 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas palūkanoms, susijusioms su mokėjimais nuostoliams atlyginti, taip pat su draudimo įmonių mokamomis draudimo išmokomis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovė reiškė ieškinį atsakovei, kuriuo savo reikalavimus kildino iš atsakovės (draudimo bendrovės) atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, kas suponuoja išvadą, jog MAPKSVPĮ nuostatos šioje byloje netaikytinos.

34. Kita vertus, CK 6.37 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018). Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniais asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, jog ieškovei priteistinos iš atsakovės 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistiną ieškinio sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

35. Taip pat ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 40 Eur išlaidų, susijusių su draudimo išmoka ne teismo tvarka, vadovaujantis MAPKSVPĮ 7 straipsnio 1 dalies nuostata. Akcentuotina, jog MAPKSVPĮ 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Ieškovės prašoma priteisti suma yra neįrodinėtina. Sutartis, kurios pagrindu prašoma priteisti įsiskolinimą, atitinka MAPKSVPĮ nurodytus komercinių sandorių požymius ir nepatenka į MAPKSVPĮ 1 straipsnio 3 dalyje išvardytas išimtis, kai MAPKSVPĮ netaikomas. Pagal MAPKSVPĮ 7 straipsnį, kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą ir reikalauti išieškoti visas šią sumą viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, ieškovei iš atsakovės priteistinas išieškojimo išlaidų kompensavimas pagal MAPKSVPĮ 7 straipsnio nuostatas – 40 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

36. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

37. Akcentuotina, jog reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra procesinio pobūdžio, t. y. nesusijęs su materialiaisiais byloje pareikštais reikalavimais, už šį reikalavimą nemokamas ir žyminis mokestis, atsakovė šio ieškovės reikalavimo neginčijo, todėl, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, procesinių palūkanų klausimo išsprendimas įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui neturi. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo sprendimu ieškovės pareikšti materialieji reikalavimai dėl 8 812,97 Eur draudimo išmokos, 40 Eur draudimo išmokos išieškojimo išlaidų buvo patenkinti visiškai, todėl ieškovei priteistina 100 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų.

38. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 200 Eur žyminis mokestis ir 2 641,82 Eur, iš viso 2 841,82 Eur. Taip pat ieškovė pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus, t. y. 2024 m. gegužės 31 PVM sąskaitą faktūrą, serija AMS, Nr. 24/6332, 2024 m. rugpjūčio 31 PVM sąskaitą faktūrą, serija AMS, Nr. 24/6417, ir mokėjimų nurodymus, iš kurių matyti, jog ieškovė sumokėjo advokatui iš viso 2 641,82 Eur sumą. Taip pat į bylą pateiktas mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, jog ieškovė sumokėjo 200 Eur dydžio žyminį mokestį. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, ieškovės atstovo atliktus veiksmus, t. y. ieškinio bei dubliko parengimą, taip pat į tai, kad ieškinys tenkintas visiškai, konstatuoja, kad ieškovės prašoma priteisti 2 841,82 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl ieškovei priteistina iš atsakovės (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

39. Vadovaujantis sprendimo 37 punkte nurodytais argumentais, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Dėl procesinės bylos baigties

40. Įvertinęs visus apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

41. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ir nenuodugniai jas ištyrė, netinkamai vertino įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, jis panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų

42. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

43. Apeliaciniu skundu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 200 Eur žyminis mokestis bei 2 246,56 Eur advokato pagalbai apmokėti, iš viso 2 446,56 Eur. Taip pat ieškovė pateikė į bylą šias išlaidas pagrindžiančius duomenis, t. y. 2024 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija AMS, Nr. 24/6515, ir mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad ieškovė sumokėjo advokatui 2 246,56 Eur sumą. Taip pat į bylą pateikta mokėjimo nurodymo kopija, iš kurios matyti, kad ieškovė sumokėjo 200 Eur už apeliacinio skundo pateikimą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, ieškovės atstovo atliktus veiksmus, t. y. apeliacinio skundo parengimą, taip pat vadovaudamasi sprendimo 37 punkte nurodytais argumentais, konstatuoja, kad ieškovės prašoma priteisti 2 446,56 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, patirta apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti, neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl ieškovei priteistina iš atsakovės (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

44. Vadovaujantis sprendimo 37 punkte nurodytais argumentais, atsakovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „BSW Engineering“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės „Balcia Insurance SE“, veikiančios per „Balcia Insurance SE“ Lietuvos filialą (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), 8 812,97 Eur draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą ieškinio sumą, t. y. 8 812,97 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2024 m. birželio 17 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 40 Eur išlaidų, susijusių su draudimo išmoka ne teismo tvarka.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „BSW Engineering“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės „Balcia Insurance SE“, veikiančios per „Balcia Insurance SE“ Lietuvos filialą (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), 2 841,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „BSW Engineering“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės „Balcia Insurance SE“, veikiančios per „Balcia Insurance SE“ Lietuvos filialą (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), 2 446,56 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.