- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-20
- Bylos Nr.
- 1A-28-606/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-10614-2021-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- R. P.
- Advokatai
- Aušrinė Zaburienė
- Kategorijos
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-28-606/2022
Teisėja Ingrida Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10614-2021-0
2022 m. sausio 20 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eduardo Maškevičiaus, Lino Pauliukėno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, į bausmės laiką įskaičiuotas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2021 m. balandžio 6 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Iš R. P. priteista Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 104,83 Eur turtinei žalai, susijusiai su nukentėjusiosios gydymu, atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. P. nuteistas ir už tai, kad 2021 m. balandžio 6 d., apie 13 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pavartodamas fizinį smurtą prieš I. K., reikalavo atiduoti 10 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung GT-S7710“, t. y. vieną kartą spyrė jai į dešinį šoną, dėl to ji nugriuvo, tada rankomis ją smaugė ir ne mažiau kaip 6 kartus kumščiais sudavė I. K. į veidą ir galvą, padarydamas jai poodines kraujosruvas dešinės ir kairės akių vokuose, viršutinio žandikaulio lūžius, nosikaulio lūžį, taip nesunkiai sutrikdė I. K. sveikatą. Tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes I. K. iš buto pabėgo tam, kad išsikviestų pagalbą. Taip, pavartodamas fizinį smurtą prieš I. K., pasikėsino pagrobti svetimą turtą – 10 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung GT-S7710“.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo sumažinti jam paskirtą bausmę, nes labai kankina ligos, irsta kepenys, todėl, esant tiek ligų, nustatytas bausmės dydis per didelis. Be to, teigia, kad liudytojas „M. ir nukentėjusioji parodė, jog jis nebuvo labai girtas, elgėsi gražiai, bendravo. Nukentėjusioji dukrai pasakė, kad jam vienu metu ištiko kažkoks priepuolis, o pati šią aplinkybę nuslėpė, o dėl šios aplinkybės būtų viskas galbūt susiklostę kitaip. Nurodo, kad jis gulėjo ant lovos visas kruvinas, visi rūbai buvo kruvini, taip pat garantuoja, kad buvo praradęs sąmonę. Policijos pareigūnai parodė, kad jis į nieką nereagavo, todėl prieš jį buvo panaudoti kažkokie metodai. Mano, kad jam kliuvo per šonkaulius, nes labai skaudėjo, kreipėsi į medikus, neprisimena, kaip atsidūrė areštinėje. Teigia, kad jam būna atvejų, kai jis praranda sąmonę dėl išoperuotos aortos, mano, kad įvykio metu jam kažkas trūko galvoje, tačiau viskas buvo „suversta ant girtumo“. Apeliantas neneigia, kad galėjo stipriai įspirti nukentėjusiajai, nes ištikus priepuoliui, žmogus draskosi į visas puses, pasisavinti telefono neturėjo minčių. Teigia, kad telefoną paėmė nuo stalo ir paklausė, ar jis veikia, nes tokiais telefonais niekas nebesinaudoja. Kai nukentėjusioji atsakė, kad veikia, jis paklausė, ar gali įsidėti savo kortelę ir paskambinti. Nukentėjusioji sutiko, jis jos paprašė, kad atneštų jo telefoną, kad galėtų išsiimti kortelę, nes jo telefonas buvo išsikrovęs. Jis telefoną turėjo rankose, bet dėl priepuolio nežino, kur jis vėliau buvo surastas.
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. P. teigia, kad liudytojas M. M. ir nukentėjusioji I. K. parodė, jog jis nebuvo labai girtas, elgėsi gražiai, bendravo. Jam būna atvejų, kai jis praranda sąmonę dėl išoperuotos aortos, mano, kad įvykio metu jam kažkas trūko galvoje, tačiau viskas buvo „suversta ant girtumo“. Nurodo, kad jis gulėjo ant lovos visas kruvinas, visi rūbai buvo kruvini, todėl garantuoja, kad buvo praradęs sąmonę. Policijos pareigūnai parodė, kad jis į nieką nereagavo, todėl prieš jį buvo panaudoti kažkokie metodai. Apeliantas neneigia, kad galėjo stipriai įspirti nukentėjusiajai, nes ištikus priepuoliui, žmogus draskosi į visas puses, pasisavinti telefono neturėjo minčių.
7. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė dėl nuteistojo R. P. neblaivumo buvo nustatyta ne nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, bet objektyviais duomenimis, t. y. įvykio dieną sulaikius R. P. ir nuvežus jį į Klaipėdos apskrities policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariatą, jam buvo nustatytas net 3,02 promilės neblaivumas (t. 1, b. l. 10).
8. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį asmuo traukiamas atsakomybėn už turto pagrobimą panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Esminis plėšimo požymis, atribojantis jį nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, yra šio nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis svetimo turto pagrobimas, t. y. kaltininkas, įgyvendindamas savo nusikalstamą sumanymą, nenaudoja prieš nukentėjusį asmenį nei fizinio, nei psichinio smurto, neatima galimybės jam priešintis. Tuo tarpu plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą.
9. Teisiamajame posėdyje, kaip ir apeliaciniame skunde, nuteistasis R. P. teigė, kad geriant alkoholį, paprašė nukentėjusiosios telefono, nes norėjo paskambinti, o kas vyko toliau, neprisiminė, neprisiminė ir kaip buvo išvežtas į policijos įstaigą. Tačiau tokius nuteistojo R. P. parodymus, kad jis neketino pagrobti nukentėjusiosios I. K. mobiliojo ryšio telefono, paneigia nukentėjusiosios I. K. nuo pat pradžių duoti nuoseklūs ir išsamūs parodymai, taip pat kiti byloje surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai.
10. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios I. K. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną ji lauke sutiko M. M., kurį pažinojo, ir R. P., kurio nepažinojo. Ji iš nuteistojo R. P. už 10 Eur nupirko mobiliojo ryšio telefoną, dar nupirko ir degtinės butelį. Kadangi M. M. pažinojo, pakvietė juos abu į namus ir pavaišino. Išgėrus degtinę, liepė eiti namo. M. M. išėjo, o R. P. nėjo, pradėjo reikalauti savo telefono. Kai ji telefono nedavė, R. P. iš pradžių spyrė jai į šoną, o paskui sudavė rankomis 4-6 smūgius į veidą. Vieną kartą stvėrė už gerklės ir smaugė, tačiau greit atleido. Mušė už tai, kad neatidavė iš jo pirkto telefono. Telefono neatidavė, nes buvo jį nusipirkusi. Jai pavyko išeiti iki kaimynų, jie iškvietė greitąją pagalbą ir policiją (t. 2, b. l. 183).
11. Pažymėtina, kad iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiosios I. K. parodymų taip pat nustatyta, kad R. P. mušė nukentėjusiąją ne dėl kokių nors neaiškių priežasčių, bet būtent dėl to, kad ji neatidavė jam iš jo pirkto mobiliojo ryšio telefono, kurį buvo padėjusi ant spintos, o R. P. nežinojo, kur yra telefonas. Nukentėjusioji analogiškai parodė, kad, kai R. P. reikalavo jos atiduoti telefoną, o ji neatidavė, jis jai sėdėdamas vieną kartą spyrė į dešinį šoną, po to smaugė rankomis ir kumščiais smogė jai į veidą, į galvą ne mažiau kaip 6 kartus. Ji keliais išropojo iš kambario į laiptinę, beldė į duris, išėjusio vyro prašė kviesti policiją (t. 1. b. l. 49–52). Savo duotus parodymus nukentėjusioji I. K. patvirtino ir akistatos su nuteistuoju R. P. metu, taip pat papildomos apklausos metu, t. y. nukentėjusioji patvirtino, kad R. P. mušė ją, nes ji jam neatidavė iš jo pirkto telefono. Atkreipė dėmesį, kad R. P. neprašė jos duoti telefoną tam, kad galėtų išsiimti SIM kortelę ar galėtų paskambinti, bet reikalavo jam atiduoti telefoną, o jai nesutikus, ją sumušė (t. 1, b. l. 68–71, 74–77).
12. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje liudytojas M. M. patvirtino, kad nukentėjusioji I. K. nusipirko iš R. P. už 10 Eur tamsios spalvos išmanųjį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, ji dar nupirko parduotuvėje ir butelį degtinės, pakvietė juos į savo butą išgerti. Kai jis iš buto išėjo, I. K. sumušta nebuvo, ji liko su R. P. (t. 1, b. l. 105–106, 109–112, t. 2, b. l. 184).
13. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusioji I. K. nusipirko iš nuteistojo R. P. mobiliojo ryšio telefoną, šios aplinkybės neginčijo ir pats nuteistasis R. P., todėl R. P. žinojo, kad nukentėjusioji turi mobiliojo ryšio telefoną. Liudytojas M. M. patvirtino, kad nukentėjusioji I. K., kai jis išėjo iš jos buto, sumušta nebuvo, ji liko su R. P.. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje liudytojas policijos pareigūnas L. P. patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą, laiptinėje sutiko stipriai sumuštą, kruviną moterį (t. 3, b. l. 28–29). Specialisto išvadoje Nr. G 456/2021 (03) objektyviai užfiksuota, kad I. K. nustatytos poodinės kraujosruvos dešinės ir kairės akių vokuose, šie sužalojimai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip pat I. K. nustatyti viršutinio žandikaulio lūžiai, nosikaulio lūžis, šie sužalojimai kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi dėl kaulų lūžių sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 1, b. l. 95–96). Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad įvykio dieną I. K. buvo padaryti sužalojimai, o jos bute surastas R. P., todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusioji turėjo pagrindo sugalvoti ir jos sumušimo priežastį, juolab, kad nukentėjusioji nusipirko mobiliojo ryšio telefoną tik už 10 Eur, o telefonas, kaip nurodė nukentėjusioji, buvo net ne prie jos, o padėtas ant spintos, ir nuteistasis jo nematė. Tačiau, kaip jau aptarta, teisiamajame posėdyje nukentėjusioji I. K. pažymėjo, kad nuteistasis R. P. neprašė jos pasinaudoti telefonu. Akcentuotina, kad nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai nurodė visas įvykio aplinkybes, vienodai ir aiškiai parodė, kad nuteistasis R. P. pavartojo prieš ją fizinį smurtą dėl konkrečios priežasties, t. y. būtent dėl to, kad ji neatidavė jam mobiliojo ryšio telefono, kad jis, mušdamas ją, reikalavo atiduoti būtent mobiliojo ryšio telefoną. Nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios vienodai nurodė ir į kurias kūno vietas jai buvo suduoti smūgiai, taip pat jų eiliškumą, smūgių skaičių, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusioji gerai prisiminė visas įvykio aplinkybes. Apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad bute surasta daug kraujo dėmių (t. 1, b. l. 17–38). Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad dėl išoperuotos aortos jis buvo praradęs sąmonę, nes kažkas jam trūko galvoje, todėl nukentėjusiosios bute kraujo galėjo būti nuo jo. Tačiau šią aplinkybę paneigia vaizdo įraše objektyviai užfiksuoti duomenys, iš kurių nustatyta, kad R. P. galva ir veidas nebuvo kruvini. Greitosios medicinos pagalbos darbuotojos nenustatė, kad R. P. būtų sumuštas ar kitaip sužalotas, ir būtų buvę kraujo, bet jo kelnės, nuo kelių iki apačios, buvo kruvinos. Kartu užfiksuota, kad nuteistasis R. P. buvo sąmoningas, jis buvo akivaizdžiai neblaivus ir atsisakė vykdyti pareigūnų nurodymą išeiti iš buto. Pareigūnai ištempė R. P. iš buto, nes šis specialiai nesistojo ir pats nėjo, jam buvo uždėti antrankiai (t. 1, b. l. 150–153). Todėl šiuo atveju nėra pagrindo abejoti tuo, kad nuteistasis R. P. susitepė kelnes būtent nukentėjusiosios krauju ją mušdamas ar po to, kai nukentėjusioji kruvina išbėgo į koridorių kviesti pagalbą.
14. Atsižvelgdamas į aptartų duomenų visumą, apygardos teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad nuteistasis R. P. pavartojo prieš nukentėjusiąją I. K. fizinį smurtą būtent dėl to, kad norėjo pagrobti iš jos turtą – mobiliojo ryšio telefoną, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji I. K. iš buto pabėgo kviesti pagalbos, todėl R. P. nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.
15. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo sumažinti ir jam paskirtos bausmės dydį, motyvuodamas tuo, kad jį labai kankina ligos, irsta kepenys.
16. Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.
17. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę nuteistajam R. P. už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai) bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą (BK 59 straipsnis), taip pat atsižvelgė į nusikalstama veika padarytos žalos dydį bei į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis).
18. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. P. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo teistas jau aštuonis kartus, iš jų ir už nusikalstamų veikų nuosavybei bei žmogaus sveikatai padarymą, teistumui neišnykus, skundžiamu nuosprendžiu jis vėl nuteistas už pasikėsinimą padaryti tyčinę savanaudišką nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių (BK 11 straipsnio 4 dalis) nusikaltimų kategorijai, nukreiptą prieš vieną esminių, prigimtinių įstatymo saugomų teisių – asmens teisę į nuosavybę. R. P. daug kartų baustas ir administracine tvarka, niekur nedirbo.
19. Nuteistojo ankstesni teistumai ir baustumai administracine tvarka charakterizuoja jį kaip asmenį, linkusį nesilaikyti įstatymų, daryti nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus bei nelinkusį pasitaisyti. Šiuo atveju aplinkybė, kad nuteistasis R. P. turi sveikatos problemų, nesudaro pagrindo skirti švelnesnę bausmės rūšį ar sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Pažymėtina, kad nuteistasis R. P. ankstesniais nuosprendžiais buvo nuteistas arešto bausme, tačiau teigiamų išvadų dėl savo elgesio, juolab, kaip teigia apeliaciniame skunde, turėdamas sveikatos problemų, nepadarė ir gyventi visuomenei priimtino gyvenimo būdo nesiekė, o priešingai, būdamas paleistas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą arešto bausmę, nepraėjus nė aštuoniems mėnesiams, vėl pasikėsino padaryti nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Pažymėtina, kad skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).
20. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekdamas užtikrinti Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti R. P. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. P. už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai ir teisėtai paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad esant nustatytoms net dviem atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, ir nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau atsižvelgęs į nusikaltimo padarymo stadiją, pirmosios instancijos teismas nustatė žymiai mažesnį laisvės atėmimo bausmės dydį nei BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės dydžio vidurkis, ir šiuo atveju skundžiamu nuosprendžiu nustatytos bausmės dydį mažinti dar labiau nėra jokio pagrindo.
21. Atsižvelgiant į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. spalio 6 d. nuosprendis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas.
22. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma bei prašymas iš nuteistojo R. P. valstybei priteisti 133 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo (BPK 106 straipsnio 2 dalis), t. y. už gynėjos advokatės A. Zaburienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam R. P. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
23. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).
24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundė nuteistasis R. P., išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, pagrindas keisti nuosprendį nenustatytas, nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas. Nuteistajam yra paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kurią jis šiuo metu atlieka, pajamų neturi, jis apeliacinį skundą rašė pats, advokato paslaugomis nesinaudojo, tačiau, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra privalomas. Todėl, nors nuteistojo apeliacinis skundas ir atmestinas, tačiau, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo R. P. neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo R. P. 133 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų neišieškoti.