Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-517-236/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-07
Bylos Nr.: 2A-517-236/2015
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalia Kačinskienė, Kazys Kailiūnas, Alvydas Poškus
Ieškovas: R. Š.
Atsakovas: D. G., S. V.

Kategorijos

2.5.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai

Civilinė byla Nr. 2A-517-236/2015Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.10.5.2.17. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Š. ir atsakovių D. G. bei S. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-354-538/2014 pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovėms D. G. ir S. V. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuris buvo patikslintas, atsakovėms D. G. ir S. V., prašydama priteisti solidariai iš atsakovių 188 528,27 Lt nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 3-15; t. 4, b. l. 166-168).

Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2001 m. lapkričio 21 d. D. G., S. V. ir R. Š. sudarė bendrosios jungtinės veiklos sutartį ir įsteigė D. G. tikrąją ūkinę bendriją (toliau – ir bendrija). Bendrijos narės D. G., S. V. ir R. Š. 2001 m. lapkričio 22 įregistravo D. G. tikrąją ūkinę bendriją, bendrijos vadove paskyrė atsakovę D. G.. D. G. tikroji ūkinė bendrija 2003 m. rugsėjo 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2SD-5386 ir 2003 m. rugsėjo 2 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. 2SD-5387 pagrindu, įsigijo pastatą-parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini).

Ieškovės R. Š. teigimu, atsakovės, planuodamos perimti bendrijos turtą, 2007 m. rugpjūčio 30 d. įkūrė UAB „Danguda“, kurios vadove 2007 m. rugpjūčio 30 d. - 2007 m. rugsėjo 4 d. ir nuo 2009 m. spalio 23 d. iki dabar yra atsakovė D. G.. UAB „Danguda“ akcininkais buvo atsakovė D. G., kuri turėjo 100 paprastųjų vardinių akcijų, ir atsakovė S. V., kuri turėjo 50 paprastųjų vardinių akcijų. Iš karto po steigimo atsakovės joms priklausančias UAB „Danguda“ akcijas perleido trečiajam asmeniui M. J., kuris tapo vieninteliu UAB „Danguda“ akcininku. Ieškovė akcijų ir vadovavimo perleidimą trečiajam asmeniui laikė formalia, atsakovių parengtos turto perkėlimo į jų valdomą įmonę schemos dalimi, siekiant parodyti, jog sandoriai buvo sudaromi neva ne su atsakovėms priklausančia įmone. Ieškovė nurodė, jog informacija, kad M. J. tapo UAB „Danguda“ direktoriumi, buvo išviešinta tik 2008 m. kovo 20 d., t. y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo jo paskyrimo UAB „Danguda“ vadovu.

Ieškovė pažymėjo, jog M. J. tapus UAB „Danguda“ vadovu, UAB „Danguda“ pradėjo sistemingai sudaryti skolos perkėlimo sutartis, kuriomis UAB „Danguda“ perėmė D. G. tikrosios ūkinės bendrijos skolas. Ieškovė nurodė, jog bendrija nebuvo likviduojama, vykdė veiklą, turėjo turto ir prekių, kurios viršijo skolas, todėl darė išvadą, jog skolų perpirkimas iš D. G. tikrosios ūkinės bendrijos buvo iš anksto planuota priemonė, leidusi ateityje atsakovėms už skolas perimti turtą.

Ieškovė nurodė, jog pradėjus likvidavimo procedūrą, atsakovė D. G. kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismas nutarė išieškoti iš skolininkės D. G. tikrosios ūkinės bendrijos kreditoriui UAB „Danguda“ 272 680,58 Lt skolą. Ieškovės teigimu, UAB „Danguda“ sudarydama minėtas sutartis, formaliai veikė M. J. vardu, kadangi sutartys, sudarytos tarp UAB „Danguda“ direktorius M. J. ir D. G. tikrosios ūkinės bendrijos, buvo pasirašytos atsakovės D. G..

Ieškovė pažymėjo, jog nuo 2008 m. kovo mėnesio bendrija išnuomojo pastatą – parduotuvę įmonei UAB „Danguda“, tačiau oficialiai nuomos sutartį įregistravo 2008 m. rugsėjo 8 d. Ieškovės teigimu, UAB „Danguda“ nemokėjo rinkos sąlygas atitinkančio nuomos mokesčio bendrijai.

Ieškovė nurodė, jog 2008 m. vasario 22 d. atsakovės priėmė sprendimą „Dėl tikrojo nario pašalinimo ir su tuo susijusių klausimų“, kuriuo vienašališkai nusprendė pašalinti ieškovę iš D. G. tikrosios ūkinės bendrijos bei pasiūlė ieškovei derėtis dėl turto pasidalijimo. Ieškovė, nesutikdama su 2008 m. vasario 22 d. sprendimu, kreipėsi į atsakoves dėl bendrijos 1/3 turto dalies atidalijimo ieškovei. Ieškovės teigimu, atsakovės nenorėjo ieškovei grąžinti bendrijai priklausančio turto, t. y. pastato–parduotuvės, taip pat siekė ieškovei grąžinti kuo mažesnę sumą, todėl 2008 m. birželio 5 d. atsakovės įteikė ieškovei atsakymą į ieškovės prašymą „Dėl geranoriško 1/3 turto dalies atidalijimo iš bendrosios nuosavybės“ ir pasiūlė perduoti ieškovei 150 000 Lt sumą. Ieškovė su minėtu atsakovių pasiūlymu nesutiko, kadangi laikė pasiūlytą sumą per maža.

Ieškovės taip pat nurodė, jog 2010 m. birželio 26 d., susirinkime nedalyvaujant ieškovei, atsakovės priėmė sprendimą likviduoti bendriją, likvidatore paskirti atsakovę D. G., kuri likvidatoriaus pareigas atliko iki 2011 m. spalio 7 d., t. y. iki D. G. tikrosios ūkinės bendrijos likvidavimo.

Ieškovė pažymėjo, jog UAB „Danguda“, atstovaujama atsakovės S. V., ir D. G. tikroji ūkinė bendrija, atstovaujama atsakovės D. G., 2011 m. gegužės 9 d. sudarė pastato parduotuvės pirkimo-pardavimo sutartį, kuri buvo patvirtinta Klaipėdos rajono trečiojo notarų biuro. Pagal minėtą sutartį, bendrija pardavė UAB „Danguda“ pastatą-parduotuvę už 380 000 Lt, t. y. už gerokai mažesnę nei rinkos vertė kainą.

Ieškovės vertinimu, atsakovės, nuomavusios bendrijai priklausiusį pastatą-parduotuvę įmonei UAB „Danguda“ ir vėliau pardavusios pastatą-parduotuvę už gerokai mažesnę nei rinkos vertė kainą, pažeidė lojalumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Ieškovė pažymėjo, jog byloje atlikus pakartotinę ekspertizę, buvo nustatyta nekilnojamojo turto rinkos vertė ir nekilnojamojo turto nuomos rinkos vertė, t. y. pakartotinę ekspertizę atlikęs ekspertas nustatė, kad nekilnojamojo turto 751,91 kv. m. bendrojo ploto prekybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), 2011 m. gegužės 9 d. retrospektyviai nustatyta lyginamosios vertės metodu rinkos vertė buvo 513 000 Lt. Nekilnojamojo turto - 751,91 kv. m. bendrojo ploto prekybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2011 m. gegužės 9 d. nuomos rinkos vertė, retrospektyviai nustatyta lyginamosios vertės metodu rinkos vertė buvo 410 000 Lt. Ieškovė darė išvadą, jog nuostolių (žalos), patirtų dėl pastato - parduotuvės nuomos dydis yra: 14,23 Lt (nustatyta pastato-parduotuvės vieno kv. m nuomos kaina) x 751,91 (pastato- parduotuvės plotas) x 32 mėnesiai (nuomos laikotarpis) = 342 389,74 Lt / 3 = 114 129,91 Lt. Nuostolių (žalos), patirtų dėl pastato-parduotuvės pardavimo dydis yra: 513 000 Lt (pastato-parduotuvės pardavimo rinkos vertė 2011 m. gegužės 9 d.) - 286 086,92 Lt (skolos, kurios UAB „Danguda“ buvo perpirktos iš bendrijos) - 3 717,99 Lt (bendrijos likvidavimo išlaidų suma) = 223 195,09 Lt / 3 = 74 398,36 Lt. Ieškovės paskaičiavimu, iš viso nuostolių suma yra 188 528,27 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovės D. G. ir S. V. procesiniuose dokumentuose prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad sprendimo likviduoti D. G. tikrąją ūkinę bendriją priėmimo dieną (2010-06-26) atsakovių įnašų dydžiai nebebuvo tokie patys kaip bendrijos įsteigimo dieną. Įsteigdamos bendriją, ieškovė ir atsakovės 2001 m. įnešė po 1000 Lt pradinius įnašus (bendrosios jungtinės veiklos sutarties 5.2. p.). Atsakovės D. G. ir S. V. nuo 2005 m. įnešinėdavo savo asmenines lėšas į bendrijos kasą, nes bendrijai dažnai trūko apyvartinių lėšų. 2010 m. birželio 26 d., priimant sprendimą likviduoti D. G. tikrąją ūkinę bendriją, ieškovės ir atsakovių įnašai buvo tokio dydžio: ieškovės – 1000 Lt, atsakovės D. G. – 196 009 Lt, atsakovės S. V. – 91 000 Lt. Bendras visų trijų bendrijos narių įnašas 2010 m. birželio 26 d. buvo 288 009 Lt bei kiekvienos bendrijos narės dalis bendrijoje 2010 m. birželio 26 d. buvo: ieškovės – 0,35 proc., atsakovės D. G. – 68,06 proc., atsakovės S. V. – 31,60 proc.

Atsakovės pažymėjo, jog po atsiskaitymo su kreditoriais likęs turtą buvo proporcingai padalintas narėms. Likvidavus D. G. tikrąją ūkinę bendriją, atsakovė D. G. patyrė 132 532,66 Lt nuostolio, atsakovė S. V. – 61 443,71 Lt nuostolio, ieškovė – 1000 Lt nuostolį.

Atsakovės savo kaltės dėl per mažos ginčo pastato pardavimo kainos neįžvelgė, kadangi 2011 m. gegužės 9 d. pardavė ginčo pastatą už sumą, kurią nustatė kvalifikuotas turto vertintojas UAB „Lituka“ ir Ko.

Atsiliepimas

Atsakovės nurodė, kad teismui nusprendus, jog atsakovės sąmoningai pardavė ginčo pastatą už žemesnę kainą nei turėjo parduoti, maksimali ieškovei priteistina suma (už pastato pardavimą) yra pagal pirmosios ekspertizės išvadas: 538000 Lt - 286086,92 Lt - 3717,99 Lt = 248 195,09 Lt x 0,35% = 868,68 Lt, o pagal pakartotinės ekspertizės išvadas: 513000 Lt - 286086,92 Lt-3717,99 Lt = 223195,09 Lt X 0,3 5% = 781,18 Lt.

Atsakovių teigimu, ekspertizės aktuose pateiktas nuomos įkainis už ginčo laikotarpį neatitiko tuometinės tikrosios situacijos, nes nebuvo realaus nuomininko ginčo pastatui, šio pastato nuomos įkainį smukdė nepalankūs veiksniai – visuotinė krizė ypač statybų sektoriuje, ginčo pastato padėtis mieste, ginčo pastato dydis, ginčo pastato būklė, todėl nuomos mokestį laikė protingu.

Atsakovės nurodė, kad teismui nusprendus, vadovautis ekspertizės išvadomis dėl ginčo pastato nuomos realios vertės už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2011 m. gegužės 11 d. (32 mėnesiai), maksimali ieškovei priteistina suma už negautas nuomos pajamas yra pagal pirmosios ekspertizės išvadas:

10,61 Lt/m² x 751,91 m² x 32 mėnesiai = 255 288,48 Lt x 0,35 % = 893,51 Lt, pagal pakartotinės ekspertizės išvadas: 14,23 Lt/m² x 751,91 m² x 32 mėnesiai = 342 389,72 Lt x 0,35 % = 1979,54 Lt. Atsakovės darė išvadą, jog maksimali bendra priteistina ieškovei suma pagal pirmosios ekspertizės išvadas galėtų būti 868,68 Lt už pastatą + 893,51 Lt už nuomą = 1762,19 Lt; pagal pakartotinės ekspertizės išvadas - 781,18 Lt už pastatą + 1198,36 Lt už nuomą = 1979,54 Lt.

Atsakovės pažymėjo, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą atsakovių sudarytiems sandoriams ginčyti, todėl, mano, kad ieškinys gali bei turi būti atmestas (CK 2.82 str. 4 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu nusprendė ieškovei R. Š. solidariai priteisti iš atsakovių D. G. ir S. V. 1979,54 Lt (573,31 eurų) žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. liepos 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš ieškovės R. Š. priteisti atsakovei D. G. 3777 Lt (1093,89 eurų) bylinėjimosi išlaidų, kitos ieškinio dalies netenkinti.

Teismas nesutiko su atsakovėmis, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą atsakovių sudarytiems sandoriams ginčyti (CK 2.82 str. 4 d.). Teismas nurodė, kad ieškovė ginčijo ne juridinių asmenų organų sprendimus, o prašė priteisti žalą, todėl sprendė, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymu, pažymėjo, jog tikrosios ūkinės bendrijos likvidatoriaus teisės ir pareigos yra prilyginamos juridinio asmens organo teisėms ir pareigoms, įtvirtintoms ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. CK 2.87 straipsnyje yra įtvirtintos juridinio asmens organo narių pareigos, kurios yra tiesiogiai taikomos ir tikrosios ūkinės bendrijos likvidatoriui.

Teismas nustatė, jog po likvidavimo ir atsiskaitymo su kreditoriais atsakovei buvo grąžinta D. G. 29 759 Lt suma, atsakovei S. V. –19 206,29 Lt.

Teismas nesutiko su ieškove, jog D. G. tikrosios ūkinės bendrijos narių įnašai ir dalis bendrosios nuosavybės teisėje nesikeitė nuo bendrosios jungtinės veiklos sutarties sudarymo momento bei likviduojant įmonę bendrijos narėms priklausė po 1/3 bendrijos turto dalis, o įnašai yra lygūs 1000 Lt. Teismas pažymėjo, jog partnerio įnašas nėra įnašas siaurąją prasme, t. y. nėra tik steigimo metu padarytas įnašas. Partnerio įnašas yra bet kuriuo bendrijos veiklos momentu į bendrą veiklą įneštas turtas (CK 6.970 str. 1 d., ŪBĮ 10 str. 1 d.).

Teismas nustatė, jog atsakovės D. G. įnašas į bendriją iki jos likvidavimo buvo 196 009 Lt, atsakovės S. V. - 91 000 Lt, ieškovės R. Š. – 1000 Lt. Po atsiskaitymo su kreditoriais likęs bendrijos turtas buvo padalintas proporcingai įnašų dydžiui: D. G. buvo išmokėta 63 476,34 Lt, S. V. - 29 556,29 Lt. Visų tikrųjų narių įnašų suma bendrijos likvidavimo dienai buvo 288 009 Lt, todėl teismas sprendė, jog ieškovės dalis bendrijos likvidavimo dienai buvo 0,35 proc., D. G. - 68,06 proc., S. V. – 31,59 proc. (ŪBĮ 18 str. 3 d.).

Teismas nurodė, jog 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi paskirta nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimo ekspertizė, ją pavedant atlikti teismo ekspertui G. J. B.. Kadangi ieškovė su ekspertizės išvada nesutiko, nes pastarajai kilo abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo bei teisingumo, buvo paskirta pakartotinė turto vertinimo ekspertizė, ekspertui užduodant tuos pačius klausimus, nurodytus Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartyje.

Teismas nustatė, jog 2013-02-28/2013-03-27 nekilnojamojo turto ekspertizės akte Nr. 1302-0005 nurodyta, kad nekilnojamojo turto – 751,91 kv. m bendrojo ploto, prekybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), reali rinkos vertė 2011 m. gegužės mėn. 9 d. buvo 538 000 Lt. Nekilnojamojo turto - 751,91 kv. m bendrojo ploto, prekybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), reali nuomos kaina (nuomos rinkos kainos vertė) nuo 2008 m. kovo mėn. iki 2011 m. gegužės mėn. 09 d. buvo 10,61 Lt /kv. m per mėnesį, o prekybinio pastato nuomos rinkos kainos vertė tame pačiame laikotarpyje yra 305 469 Lt. Nekilnojamojo turto rinkos vertės ir nuomos rinkos vertės nustatymo 2014 m. gegužės 31 d. pakartotinės ekspertizės akte Nr. 656 nurodyta, kad nekilnojamojo turto - 751,91 kv. m bendrojo ploto prekybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), 2011 m. gegužės 9 d. retrospektyviai nustatyta lyginamosios vertės metodu rinkos vertė buvo 513000 litų. Nekilnojamojo turto - 751,91 kv. m bendrojo ploto prekybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008 kovo 1 d. iki 2011 m. gegužės 9 d. nuomos rinkos vertė, retrospektyviai nustatyta lyginamosios vertės metodu, yra 410000 Lt.

Teismas pažymėjo, kad ginčo pastatas buvo parduotas už mažesnę nei 2014 m. gegužės 31 d. nekilnojamojo turto rinkos vertės ir nuomos rinkos vertės nustatymo pakartotinės ekspertizės akte Nr. 656 nurodytą sumą bei nėra ginčo, jog už pastatą nebuvo imamas nuomos mokestis, kuris ginčo laikotarpiu sudarė 410000 Lt.

Teismas nurodė, jog atsakovė D. G., būdama D. G. tikrosios ūkinės bendrijos tikrąja nare ir sudariusi bendrosios jungtinės veiklos sutartį, kuriai kaip D. G. tikrosios ūkinės bendrijos vadovei ir likvidatoriai buvo keliami papildomi įstatyme įtvirtinti reikalavimai. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovės, parduodamos pastatą žemesne nei rinkos kaina bei neimdamos mokesčio už pastato nuomą, pažeidė ieškovės teises ir teisėtus interesus, padarė D. G. tikrajai ūkinei bendrijai bei ieškovei, kaip D. G. tikrosios ūkinės bendrijos tikrajai narei, turtinę žalą (CPK 178 str., 185 str.).

Teismas, nustatydamas žalos dydį, pažymėjo, jog ieškovės dalis bendrijos likvidavimo dienai buvo 0,35 proc., D. G. - 68,06 proc., S. V. – 31,59 proc. Teismo teigimu, maksimali ieškovei priteistina suma už pastato pardavimą yra: 513000 Lt - 286086,92 Lt - 3717,99 Lt = 223195,09 Lt x 0,3 5% = 781,18 Lt; maksimali ieškovei priteistina suma už negautas nuomos pajamas yra 14,23 Lt/m² x 751,91 m² x 32 mėnesiai = 342 389,72 Lt x 0,35 %; iš viso bendra priteistina ieškovei suma yra 1979,54 Lt (781,18 Lt už pastatą + 1198,36 Lt už nuomą = 1979,54 Lt) (CPK 178 str., 185 str.).

Teismas nustatė, kad atsakovė pardavė pastatą nuostolingai bei neėmė nuomos mokesčio, todėl sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovių neteisėtų veiksmų (neteisėto veikimo) ir ieškovei kilusių neigiamų padarinių – negautų pajamų (1979,54 Lt), kurios, likvidavus bendriją, jai, kaip tikrajai D. G. tikrosios ūkinės bendrijos narei, teisėtai priklausė (CK 6.247 str.).

Teismas taip pat nustatė, jog atsakovės įkūrė naują įmonę UAB „Danguda“ bei veikė jos interesais parduodamos pastatą žemesne nei rinkos kaina bei neimdamos nuomos mokesčio. Teismas sprendė, jog minėtas sandoris atsakovėms buvo naudingas. Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovių nesąžiningumas yra preziumuojamas - atsakovė D. G. sudarė sandorį su įmone, kurios vadove ir dalyve ji buvo, o atsakovė S. V., atstovaudama UAB „Danguda“, sudarė sandorį su D. G. tikrąja ūkine bendrija, kurios dalyve ji buvo (CK 6.67 str. 2 p.). Teismas nurodė, jog pareigos elgtis sąžiningai nevykdymas reiškia asmens kaltus veiksmus, sukeliančius civilinę atsakomybę, t. y. atsakovių civilinę atsakomybę (CK 6.248 str. 3 d.).

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, sprendė, jog ieškinys tenkintinas iš dalies - ieškovei iš atsakovių solidariai priteistina 1979,54 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. liepos 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 178 str., 185 str.).

Teismas nustatė, jog ieškovė prašė iš atsakovių priteisti 18 315,75 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovė D. G. iš ieškovės – 4000 Lt. Teismas konstatavo, jog ieškovės ieškinys tenkintas 1 procentu ir iš atsakovių ieškovei priteistina 183 Lt, atsakovei D. G. iš ieškovės priteistina 3960 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog bylinėjimosi išlaidos yra vienarūšiai reikalavimai, todėl juo įskaičius, iš ieškovės R. Š. atsakovei D. G. priteisė 3777 Lt (1093,89 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė R. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad ieškovės dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra 0,35 proc., ir jai atitinkamai priteista 1 979,54 Lt (573,31 Eur) suma, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, t. y. solidariai priteisti iš atsakovių 188 528,27 Lt (54 601,56 Eur), priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovės dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra 0,35 proc. ir nepagrįstai atsakovių įneštus pinigus vertino kaip tikrosios ūkinės bendrijos nario įnašu. Ieškovė nurodo, kad tikrasis narys, norėdamas įnešti papildomą įnašą ir tokiu būdu didinti bendrijos kapitalą, privalo gauti visų narių sutikimą, bendroji jungtinės veiklos sutartis privalo būti pakeista ir sutarties pakeitimas privalo būti įregistruotas registre. Šiuo atveju nebuvo įgyvendinta nei viena aukščiau nurodyta sąlyga;

2) Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ieškovei priklauso 0,35 proc. dalis, pažeidė CPK 177 straipsnį, kadangi teismas neturėjo teisės remtis atsakovių pateiktais įrodymais, kuriais negalėjo būti patvirtinamos įrodinėjimo aplinkybės. Ieškovė nurodo, jog atsakovių pateikti dokumentai nepatvirtina įnašų padarymo fakto, kadangi įnašų atlikimas gali būti patvirtinamas aplinkybe, jog buvo visų narių bendras sutikimas, buvo atliktas bendroji jungtinės veiklos sutarties pakeitimas ir sutarties pakeitimas buvo įregistruotas registre.

Šalies argumentai

Atsakovės D. G. ir S. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą dalyje, kurioje teismas nusprendė priteisti ieškovei solidariai iš atsakovių 573,31 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės R. Š. ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog atsakovės, parduodamos pastatą žemesne nei rinkos kaina bei neimdamos mokesčio už pastato nuomą, pažeidė ieškovės teises ir teisėtus interesus, padarė D. G. tikrajai ūkinei bendrijai bei ieškovei turtinę žalą. Atsakovės nurodo, jog pastatas buvo parduotas prieš tai kvalifikuotam turto vertintojui atlikus ginčo pastato rinkos vertę ir pateikus išsamią turto vertinimo ataskaitą. Tuo tarpu, ieškovė minėtos turto vertinimo ataskaitos neginčijo, neprašė pripažinti jos negaliojančia;

2) Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuri iš veikų, nurodytų CK 6.246 straipsnio 1 dalyje, užtraukė atsakovėms civilinę atsakomybę. Atsakovės parduodamos ginčo pastatą, tinkamai vykdė įstatymuose nustatytas pareigas, neatliko jokių draudžiamų veiksmų ir veikė atidžiai bei rūpestingai;

3) Pirmosios instancijos teismas vadovavosi pakartotinėmis ekspertizės išvadomis, kuriose pastato rinkos kaina – 513 000 Lt. Tuo tarpu, tarp pardavimo kainos (380 000 Lt) ir eksperto nustatytos realios pastato rinkos vertės (513 000 Lt) yra tik 25 proc. kainos skirtumas. Šis kainų skirtumas nėra esminis, galintis kelti abejonių dėl turto vertinimo ataskaitos patikimumo;

Žemesnės instancijos teismas

4) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nebuvo mokamas nuomos mokestis, kadangi teismas nevertino byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių, kad per 32 mėnesių nuomos laikotarpį (2008 m. rugsėjo 8 d. – 2011 m. gegužės 9 d.) UAB „Danguda“ sumokėjo bendrijai 32 000 Lt nuomos mokesčio (mokėjimo pavedimu - 12 000 Lt bei įskaitymas – 20 000 Lt) bei mokėjo visus pastato išlaikymo mokesčius;

Atsiliepimas

5) Atsakovės nesutiko su ekspertizių aktuose pateiktomis išvadomis dėl nuomos įkainių, kadangi jose nurodyti nuomos įkainiai neatitiko tuometinės realios situacijos, t. y. ginčo laikotarpiu vyko ekonominė krizė, didelis pastatas su dideliu plotu nenaudingų patalpų, kuriam reikalingas remontas, yra Šilutės priemiestyje;

6) Tariamos žalos atsiradimą nulėmė neteisėti ir nesąžiningi ieškovės veiksmai, kadangi ieškovė, būdama bendrijos tikrąją nare, vedė atskirą buhalteriją, nedalyvavo sprendžiant bendrijos einamus reikalus, nepripažino bendrijos skolų. Ieškovė, būdama bendrijos nare, slapta įkūrė UAB „Reginasta“, kurios veikla buvo analogiška bendrijos vykdomai veiklai, savavališkai pasisavino bendrijos prekių daugiau nei už 41 000 Lt. Be to, ieškovė mažiausiai prisidėjo prie bendrijos problemų sprendimų ir patyrė mažiausią nuostolį, t. y. 1000 Lt, kuriuos įnešė kuriant bendriją;

7) Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovės prašomas 18 315,75 Lt bylinėjimosi išlaidas privalėjo sumažinti iki 12 320 Lt ir tik tuomet taikyti CPK 93 straipsnio 2 dalį.

Ieškovė R. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovių D. G. ir S. V. apeliacinį skundą atmesti ir jų skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais atsikirtimais:

1) Atsakovių elgesys parduodant ginčo pastatą laikytinas nerūpestingu ir nesąžiningu, kadangi atsakovės, žinodamos, jog pastatas yra įvertintas didesne kaina (2007 m. rugsėjo 13 d. UAB „Lituka“ ir Ko vertinimo ataskaita), vadovavosi turto vertinimo ataskaita, kurioje buvo pateikta mažiausia pastato vertė;

2) Priešingai nei teigia atsakovės, ieškovė aktyviai domėjosi bendrijos veikla, tačiau atsakovės su ieškove nebendradarbiavo, pastarosios visada atsisakydavo teikti informaciją ieškovei;

Žemesnės instancijos teismas

3) Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad atsakovių veiksmuose yra visos civilinei atsakomybei kilti reikalingos sąlygos, o atsakovių apeliaciniame skunde pateikiami motyvai yra nepagrįsti ir neįrodyti;

4) Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovės D. G. ir S. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir tenkinti atsakovių apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ŪBĮ nedraudžia bendrijos nariams bet kuriuo bendrijos veiklos momentu įnešti savo asmeninių lėšų, taip pat įstatymas nenustato nariams pareigos keisti jungtinės veiklos sutartį ir jos pakeitimus įregistruoti registre. Be to, laiko ieškovės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 177 straipsnį, kadangi rėmėsi įrodymais, kuriasi negalėjo būti patvirtintos įrodinėjimo aplinkybės, nepagrįstais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės R. Š. ir atsakovių D. G. bei S. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-354-538/2014, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl ieškovės R. Š. dalies D. G. tikrosios ūkinės bendrijoje

Ieškovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovės dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra 0,35 proc. ir nepagrįstai atsakovių įneštus pinigus vertino kaip tikrosios ūkinės bendrijos nario įnašu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šių ieškovės argumentų laikyti pagrįstais.

Ūkinių bendrijų įstatymo (2010-01-05 – 2012-01-01 redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tikroji ūkinė bendrija yra įmonė, kurios visi dalyviai yra tikrieji nariai. ŪBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tikrųjų narių teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, šis bei kiti įstatymai, jungtinės veiklos sutartis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009).

Pagal teisinį tikslą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis teisės doktrinoje priskiriama prie bendradarbiavimo sutarčių grupės, t. y. sutarčių, kurių kvalifikuojamasis požymis yra sutarties šalių bendri tikslai. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).

Bendra veikla kildinama ne iš įstatymo, bet grindžiama sutartimi. Jungtinės veiklos sutartis laikoma savanoriška asociacija, kuri pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų. Teisėti bendri tikslai ir vienodi interesai yra partnerystės sutartį kvalifikuojantys požymiai. Pažymėtina, kad komercinės partnerystės galutinis tikslas (rezultatas) visada siejamas su pelno uždirbimu. Šiandienėje doktrinoje esminis partnerystės santykių elementas – partnerių įsipareigojimas atsisakyti savo trumpalaikių interesų ir suteikti prioritetą ne asmeninei, bet visos partnerių grupės gerovei; partneriai subordinuoja savo interesus ir bendradarbiauja, tikėdamiesi ilgalaikės asmeninės naudos maksimizavimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis nustatė, jog D. G., S. V. ir R. Š. 2001 m. lapkričio 21 d. sudarė bendrosios jungtinės veiklos sutartį, kurios pagrindu įsteigė D. G. tikrąją ūkinę bendriją (t. 1, b. l. 16-18), susitarė, jog narių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra 1/3 (jungtinės veiklos sutarties 5.1 p.), kiekviena per 10 dienų nuo bendrijos įregistravimo padarys pradinį įnašą, t. y. po 1 000 Lt (jungtinės veiklos sutarties 5.2 p.). Bendrija 2001 m. lapkričio 22. d. įregistruota, vadove paskirta D. G. (t. 1, b. l. 19-21). Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog bendrijos įsteigimo dieną D. G., S. V. ir R. Š. įnašai buvo lygūs.

Teisėjų kolegija pažymi, jog partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 straipsnio 1 dalis). Pelnas, gautas iš jungtinės veiklos, paskirstomas partneriams proporcingai kiekvieno jų indėlio į bendrą veiklą vertei, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis (CK 6.976 straipsnio T dalis). Taigi partnerių įnašų proporcijos, įnešto turto nuosavybė, pelno paskirstymas reglamentuojamas įstatymu, jei šalys nesusitaria kitaip. Šios teisės normos nepaneigia jungtinės veiklos sutarties šalių laisvės susitarti dėl įnašų ir veiklos rezultato nuosavybės teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009)

Nagrinėjamu atveju ŪBĮ (redakcija, galiojusi nuo 2004-01-01 iki 2010-01-05) nenustatė specialios tvarkos, kurios privalėtų laikytis nariai, įnešdami įnašą. ŪBĮ 11 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta bendra taisyklė, jog bendrijos reikalus tvarko ir sprendimus visais bendrijos veiklos klausimais priima bendrijos tikrieji nariai; sprendimai priimami visų tikrųjų narių bendru sutarimu; bendrijos jungtinės veiklos sutartyje gali būti numatyta, kad sprendimai priimami tikrųjų narių balsų dauguma. Pagal bylos duomenis teisėjų kolegija nustatė, jog narės jungtinės veiklos sutarties 12 punkte susitarė, jog nutarimai visais klausimais priimami paprasta balsų dauguma. ŪBĮ (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-05 iki 2012-01-01) 18 straipsnio 3 dalis nustatė, kad po atsiskaitymo su likviduojamos tikrosios ūkinės bendrijos kreditoriais likęs turtas padalijamas tikriesiems nariams proporcingai jų įnašų dydžiui, buvusiam sprendimo likviduoti tikrąją ūkinę bendriją priėmimo dieną, jeigu bendrijos jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip. Teisėjų kolegijos vertinimu, didesnį įnašą įnešusiam bendrijos nariui turi tekti proporcingai didesnė likviduojamos bendrijos turto dalis, kadangi likusio turto padalinimas į tris lygias dalis, kai narių įnašų dydžiai yra skirtingi, būtų akivaizdžiai neteisingas ir prieštarautų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK normas dėl jungtinės veiklos ir ŪBĮ normas, likviduojant bendriją likęs turtas dalinamas ne atsižvelgiant į pradinius steigėjų įnašus (po 1000 Lt), tačiau proporcingai įnašų dydžiui. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovės D. G. įnašas į bendriją iki jos likvidavimo buvo 196 009 Lt, atsakovės S. V. - 91 000 Lt, ieškovės R. Š. – 1000 Lt. Visų tikrųjų narių įnašų suma bendrijos likvidavimo dienai buvo 288 009 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog ieškovės dalis bendrijos likvidavimo dienai buvo 0,35 proc., D. G. – 68,06 proc. (63 476,34 Lt), S. V. – 31,59 proc. (29 556,29 Lt).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nustatytas bylos aplinkybes, į teisinį reglamentavimą, sprendžia, jog, priešingai nei teigia ieškovė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatė 0,35 proc. ir pagrįstai atsakovių įneštus pinigus vertino kaip tikrosios ūkinės bendrijos nario įnašu.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantė R. Š. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ieškovei priklauso 0,35 proc. dalis, pažeidė CPK 177 straipsnį. Apeliantės teigimu, teismas neturėjo teisės remtis atsakovių pateiktais įrodymais, kuriais negalėjo būti patvirtinamos įrodinėjimo aplinkybės. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis aukščiau pateiktus apeliantės argumentus laiko nepagrįstais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2012).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagal įstatymo reikalavimus ir teisingai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nepažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikydamas, visapusiškai ir objektyviai išaiškinęs ir teisingai nustatęs bylos aplinkybes, atskleidęs bylos esmę, teisingai išaiškinęs ir taikęs civilinio proceso bei civilinio kodekso normas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovės R. Š. dalis bendrijos likvidavimo dienai buvo 0,35 proc., D. G. - 68,06 proc., S. V. – 31,59 proc.

Dėl CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo

Atsakovės apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog atsakovės, parduodamos pastatą žemesne nei rinkos kaina bei neimdamos mokesčio už pastato nuomą, pažeidė ieškovės teises ir teisėtus interesus, padarė D. G. tikrajai ūkinei bendrijai bei ieškovei turtinę žalą.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 straipsniai). Įstatymas neteisėtus veiksmus apibrėžia: 1) kaip neįvykdymą įstatyme ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas); 2) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas); 3) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad deliktinės civilinės atsakomybės viena pagrindinių taisyklių suformuluota CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, kaip bendro pobūdžio reikalavimas koreliuoja su kitu bendro pobūdžio reikalavimu, elgtis taip, kad niekam nepadarytum žalos (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovės reikalavimai yra susiję su parduoto nekilnojamojo turto - 751,91 kv. m. bendrojo ploto prekybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kaina, bei pastato–parduotuvės nuomos kaina.

Žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiam objektui yra padaroma žala, skiriama žala turtui (asmens turto netekimas, sužalojimas, su tuo susijusios išlaidos) ir žala asmeniui (negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų), kitaip tariant, turtinė žala asmeniui. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.288 straipsnio 1 dalį žala atlyginama nuo jos padarymo dienos. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, CPK 178 straipsnį šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi žala nepreziumuojama. Žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad ją patyrė. Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados (CPK 177 straipsnis).

Bylos duomenys patvirtina, jog Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. sausio 22 d. nutartimi nutarė patenkinti ieškovės R. Š. prašymą ir paskirti nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimo ekspertizę (t. 2, b. l. 157-158). Iš 2013 m. kovo 27 d. ekspertizės akto Nr. 1302-0005 matyti, jog ginčo pastato vertė 2011 m. gegužės 9 d. buvo 538 000 Lt, reali nuomos kaina (nuomos rinkos kainos vertė) nuo 2008 m. kovo mėn. iki 2011 m. gegužės mėn. 09 d. buvo 10,61 Lt /kv. m per mėnesį, o prekybinio pastato nuomos rinkos kainos vertė tame pačiame laikotarpyje 305 469 Lt (t. 3, b. l. 16-45). Ieškovei nesutikus su minėta išvada, Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi nutarė paskirti pakartotinę nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimo ekspertizę (t. 4, b. l. 9-10). Iš 2014 m. gegužės 31 d. ekspertizės akto Nr. A/SKR 656 nustatyta, jog ginčo pastato vertė 2011 m. gegužės 9 d. buvo 513 000 Lt, pastato laikotarpiu nuo 2008 kovo 1 d. iki 2011 m. gegužės 9 d. nuomos rinkos vertė, retrospektyviai nustatyta lyginamosios vertės metodu, buvo 410000 Lt (t. 4 b. l. 46-98).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ekspertizės aktas yra vienas iš įrodymų, kurį teismas privalo vertinti. Pagal CPK 218 straipsnį ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad vertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą pripažinti patikimu įrodymu arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis, kaip įrodymais, nesivadovaus. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012). Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą (jos dalį) gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2015).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atsakovių argumentus, jog eksperto išvadose nurodyti nuomos įkainiai neatitiko tuometinės realios situacijos. Teisėjų kolegija pažymi, jog tiek turto vertinimas, tiek nuomos rinkos vertė yra atliekama pagal tuometinę realią situaciją, todėl nėra pagrindo teigti, jog atliekant tiek pirminę ekspertizę, tiek pakartotinę ekspertizę nebuvo atsižvelgta ginčo laikotarpiu vykusią ekonominę krizę, pastato dydį bei jo išplanavimą, pastato būklę ar jo vietą.

Be to, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis taip pat nustatė, jog atsakovės įkūrė naują įmonę UAB „Danguda“ bei veikė jos interesais parduodamos ginčo pastatą žemesne nei rinkos kaina bei neimdamos nuomos mokesčio, atlikdamos įskaitymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks sandoris buvo naudingas išimtinai atsakovėms. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas atsakovė D. G. sudarė sandorį su įmone, kurios vadove ir dalyve ji buvo, o atsakovė S. V., atstovaudama UAB „Danguda“, sudarė sandorį su D. G. tikrąja ūkine bendrija, kurios dalyve ji buvo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog atsakovių nesąžiningas elgesys pastarosioms sukėlė civilinę atsakomybę (6.248 str. 3 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo, spręsdamas, kad ginčo pastatas buvo parduotas už mažesnę nei 2014 m. gegužės 31 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės ir nuomos rinkos vertės nustatymo pakartotinės ekspertizės akte Nr. 656 nurodytą sumą, todėl pagrįstai sprendė, jog atsakovės, priešingai nei teigia apeliaciniame skunde, netinkamai vykdė įstatyme nustatytas pareigas, pardavė ginčo pastatą žemesne nei rinkos kaina bei neėmė mokesčio už pastato nuomą, todėl pažeidė ieškovės teises ir teisėtus interesus, padarė D. G. tikrajai ūkinei bendrijai, o tuo pačiu ir ieškovei, kaip D. G. tikrosios ūkinės bendrijos tikrajai narei, turtinės žalos (CPK 178 str., 185 str.).

Bylos duomenys patvirtina, kad 2008 m. birželio 5 d. atsakovių raštas (t. 1, b. l. 47-48) nebuvo pripažinimas, kad ieškovės dalis bendrojoje nuosavybėje lygi 1/3, tai buvo pažodinis atsakymas į ieškovės raštą su pasiūlymu taikytis, šalys nesusitaikė ir toks raštas nesukėlė pasekmių.

Bylos duomenys patvirtina, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš viso bendra priteistina ieškovei suma yra 1979,54 Lt (781,18 Lt už pastatą + 1198,36 Lt už nuomą = 1979,54 Lt).

Dėl ieškovės R. Š. veiksmų esant D. G. tikrosios ūkinės bendrijos tikrąją nare

Atsakovės apeliaciniame skunde teigia, jog tariamos žalos atsiradimą nulėmė neteisėti ir nesąžiningi ieškovės R. Š. veiksmai, kadangi ieškovė, būdama bendrijos tikrąją nare, vedė atskirą buhalteriją, nedalyvavo sprendžiant bendrijos einamus reikalus, nepripažino bendrijos skolų.

Kaip jau buvo minėta, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.), o teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).

Nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovės neįrodė, jog ieškovė, būdama bendrijos nare, slapta įkūrė UAB „Reginasta“, kurios veikla buvo analogiška bendrijos vykdomai veiklai, savavališkai pasisavino bendrijos prekių daugiau nei už 41 000 Lt, mažiausiai prisidėjo prie bendrijos problemų sprendimų. Pažymėtina, jog vien tai, jog ieškovė patyrė mažiausią nuostolį, t. y. 1000 Lt, kuriuos įnešė kuriant bendriją, nėra pagrindas atsirasti ieškovės civilinei atsakomybei.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovių argumentai dėl neteisėtų atsakovės veiksmų yra deklaratyvaus, hipotetinio pobūdžio pasvarstymai, todėl laikytini nepagrįstais ir neįrodytais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme

Nagrinėjamu atveju apeliantės D. G. ir S. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Apeliantės atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovės prašomas 18 315,75 Lt bylinėjimosi išlaidas privalėjo sumažinti iki 12 320 Lt ir tik tuomet taikyti CPK 93 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis nustatė, jog ieškovė prašė priteisti iš atsakovių 18 315,75 Lt. Nagrinėjamu atveju ginčo dalyje dėl 8 700 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra, t. y. atsakovės sutinka, jog ieškovė sumokėjo 800 Lt žyminį mokestį, taip pat patyrė 2 900 Lt pirmosios ekspertizės atlikimo išlaidas, 500 Lt teismo eksperto atvykimo į teismą išlaidas, 4 500 Lt pakartotinės ekspertizės išlaidas. Atsakovės apeliaciniu skundu ginčija ieškovės patirtas 9 615,75 Lt bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos už teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės pirmosios instancijos teismui pateiktą detalų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nustatė, jog ieškovė už ieškinio parengimą sumokėjo 5 012,70 Lt; už atstovavimą 2013 m. sausio 8 d. ir 2013 m. gegužės 21 d. teismo posėdžius bei ekspertizės objekto apžiūrą sumokėjo 2 178 Lt; pakartotinę ekspertizės objekto apžiūrą – 726 Lt; už ekspertizės akto kopijas – 31,05 Lt; už atstovavimą 2014 m. spalio 10 d. teismo posėdyje bei susipažinimo su pakartotinės ekspertizės aktu ir pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo parengimą – 968 Lt; atsiliepimo už atsakovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo parengimą – 700 Lt (t. 5, b. l. 45-46).

Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintu Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (tekste – Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, jog rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytą, sprendžia, jog už ieškinio parengimą mokėtina 2 550 Lt (3 x 850 MMA) suma (Rekomendacijų 8.2 p.); už atstovavimą 2013 m. sausio 8 d. ir 2013 m. gegužės 21 d. teismo posėdžiuose - 300 Lt (0,15 x 2 x 1000 MMA) suma (Rekomendacijų 8.18 p.); už atstovavimą 2014 m. spalio 10 d. teismo posėdyje – 150 Lt (0,15 x 1000 MMA); už pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo parengimą – 120 Lt (0,12 x 1000 MMA) suma (Rekomendacijų 8.16 p.); už atsiliepimo už atsakovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo parengimą - 500 Lt (0,5 x 1000 MMA) suma (Rekomendacijų 8.15 p.), iš viso 3620 Lt.

Pagal bylos duomenis teisėjų kolegija taip pat nustatė, jog už ekspertizės objekto apžiūrą mokėtina 700 Lt suma; už pakartotinę ekspertizės objekto apžiūrą – 726 Lt, už ekspertizės akto kopijas – 31,05 Lt, suma, iš viso – 1 457,05 Lt. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantėmis D. G. ir S. V., jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už ekspertizės akto kopijų atlikimą, už ekspertizės objekto apžiūrą bei pakartotinę ekspertizės objekto apžiūrą yra savanoriškos bylinėjimosi išlaidos, todėl neturėtų būti priteistinos. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos byloje surinktais įrodymais, todėl nėra pagrindo jų nepriteisti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog ieškovė pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 13 777,05 Lt (8 700 Lt +3620 Lt +1 457,05 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, pritaikęs CPK 93 straipsnio 2 dalį, konstatavo, jog ieškovės ieškinys tenkintas 1 procentu ir iš atsakovių ieškovei priteisė 183 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos procentinės dalies, tenkinant ieškovės ieškinį, apeliantės D. G. ir S. V. ginčija tik ieškovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį.

Teisėjų kolegija, taikydama 1 procento dalį ir perskaičiavus ieškovei priteistinų bylinėjimųsi išlaidų dydį, sprendžia, jog iš atsakovių ieškovei priteistina 138 Lt suma (13 777,05 Lt x 1 proc. / 100) ir atlikus įskaitymą iš ieškovės atsakovei D. G. priteistina 3 862 Lt (4000 Lt – 138 Lt) (1 119 Eur) suma.

Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

Vadovaudamasi nurodytomis aplinkybėmis ir motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas ieškovės R. Š. ieškinį atsakovėms D. G. ir S. V. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, visapusiškai ir objektyviai išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė proceso bei materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, jog perskaičiavus bylinėjimosi išlaidas ir nustačius, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė priteisti ieškovei iš atsakovių 183 Lt bylinėjimosi išlaidų, bylinėjimosi išlaidos mažintinos, tačiau naikinti skundžiamo sprendimo dalį ar jį pakeisti nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistu, patikslinant sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų. Toks patikslinimas iš esmės nėra atsakovių apeliacinio skundo tenkinimas iš dalies.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir atmestini, o Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme apeliantėms nepriteistinas (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, nurodant, kad iš ieškovės R. Š. priteisiama atsakovei D. G. 3 862 Lt (1 119 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Dalia KačinskienėKazys KailiūnasAlvydas Poškus