- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2021-02-18
- Bylos Nr.
- 1A-26-493/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-25563-2019-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika, Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- A. U.
- Nukentėjusysis
- A. M.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Remeikos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir nuteistas 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, bausmės metu įpareigojant dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.
Iš nuteistojo A. U. nukentėjusiajam A. M. priteista 400,00 Eur neturtinė žala.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. U. nuteistas už tai, kad 2019 m. birželio 16 d., apie 22.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje - prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra: kitų žmonių akivaizdoje, netrukus po kavinėje „A. r.“, esančioje (duomenys neskelbtini), tarp jo ir nukentėjusiojo A. M. įvykusio konflikto, nukentėjusiajam A. M. einant (duomenys neskelbtini), pribėgęs prie jo iš nugaros, sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam į kairę veido pusę, o, nukentėjusiajam nuo smūgio nukritus ant žemės, sudavė kumščiu jam vieną smūgį į galvą, po to, susigrūmė su jį nuo nukentėjusiojo atitraukusiu K. B. ir grumtynių metu, pribėgęs prie gulinčio nukentėjusiojo A. M., įspyrė jam vieną kartą į kūną, tiksli kūno vieta nenustatyta, po ko, toliau grumdamasis su K. B., keturis kartus įspyrė ant žemės sėdinčiam nukentėjusiajam A. M. į galvą bei, pastarajam keliantis nuo žemės, vieną kartą įspyrė jam į veidą, o nuo smūgio nukentėjusiajam nukritus ir vėl stojantis – vieną kartą įspyrė jam į krūtinės sritį ir šiuo smūgiu vėl jį pargriovė, po ko, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, prie policijos tarnybinio automobilio, policijos pareigūnų akivaizdoje sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam A. M. į veidą – tokiais smurtiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. M. kraujosruvą kairiame žande, kraujosruvą bei nubrozdinimą kairio žando gleivinėje, nubrozdinimą kaktos dešinėje, kraujosruvą dešinės akies vokuose, nubrozdinimą kairės alkūnės srityje, nubrozdinimą dešinio kelio priekinėje dalyje, nubrozdinimą kairio kelio srityje, dėl ko nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. M. sveikatą.
2. Apylinkės teismas, pripažindamas nuteistąjį A. U. kaltu, nurodė, kad kaltinamasis, nors buvo ir šiuo metu yra policijos pareigūnas, kuriam ir ne darbo metu keliami didesni reikalavimai, savo akivaizdžiai neteisėtu veiksmu iš nugaros užpuldamas ir nokautuodamas nueinantį nukentėjusįjį, išprovokavo tokią tolesnę situaciją, kuri peraugo į aktyvias abipuses muštynes, kurių metu nukentėjusiojo A. M. brolis K. B. mušėsi su kaltinamuoju, bandė kaltinamąjį nustumti nuo nukentėjusiojo, o kaltinamasis ne tik aktyviai mušėsi su nukentėjusiojo broliu, griūdamas ir vėl pats puldamas, bet pribėgdamas vis įspirdavo į ant žemės gulintį, keltis bandantį nukentėjusįjį A. M., pavojingai taikydamas ir pataikydamas, kaip tai matyti ir iš filmuotos medžiagos, ir iš teismo medicinos specialisto išvados, nukentėjusiajam į galvą, tai yra į gyvybiškai svarbią žmogui kūno vietą. Muštynėse visi vienodai mušėsi rankomis ir kojomis, jokie pavojingi įrankiai, kurie būtų kėlę realų pavojų kuriai nors vienai pusei ar leidę tai pusei jaustis pranašesnei, nei iš vienos besimušusių pusės naudojami nebuvo. Kaltinamojo veiksmus, teismo vertinamus ne kaip būtinąją gintį, dar akivaizdžiau iliustruoja ir paskutinis kaltinamojo smurtinis veiksmas nukentėjusiajam – į nukentėjusiojo kūną - veido sritį, kaltinamojo suduotas smūgis (ne stūmimas - kaip tvirtino kaltinamasis), kuris buvo atliktas prie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio, į įvykio vietą atvykusių kolegų – policijos pareigūnų akivaizdoje, kaip tai patvirtino liudytoju apklaustas policijos pareigūnas D. E.. Šį niekaip nepateisinamą kaltinamojo smurtinį veiksmą - kai nukentėjusysis A. M. jau buvo sulaikytas, o šalia stovėjo pakankamai daug pašalinių asmenų - kurio vieno jau pakanka kaltinamojo veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį, patvirtina ir vaizdo įrašas, kuriame matyti, kad, kaltinamajam priėjus prie policijos automobilio stovinčio nukentėjusiojo, nukentėjusysis staiga dėl A. U. judesio atšlijo, po ko, kaltinamąjį nuo nukentėjusiojo nusivedė policijos pareigūnas, taip pat patvirtina ir vaizdo/garso įrašas iš policijos tarnybinio automobilio, iš kurio matyti/girdėti, kaip keikdamasis kaltinamasis atlieka veiksmą, dėl kurio staiga kyla sumaištis.
Žemesnės instancijos teismas
3. Skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas taip pat pažymėjo, kad kaltinamasis, konfliktui jau buvus nuslopusiam, toliau, teismo įsitikinimu - siekdamas atkeršyti dėl įžeistos savigarbos, todėl elgdamasis chuliganiškai, savo veiksmais išprovokavo muštynes ir tolesnį smurtą prieš save patį, dėl ko taip pat, kaip ir nukentėjusysis, buvo sužalotas, už ką kaltinamąjį sužaloję asmenys taip pat buvo nuteisti. Būdamas pareigūnu, todėl žinodamas kaip elgtis tokio pobūdžio konfliktinėse situacijose, tačiau pasirinkdamas veikti neteisėtai ir neteisėtu elgesiu toliau eskaluoti kilusį, tačiau, kaip minėta, nuslopusį konfliktą, viešoje vietoje pats aktyviai dalyvaudamas muštynėse, kaltinamasis neabejotinai privalėjo suvokti ir suvokė pavojingą savo neteisėtos, todėl nusikalstamos veikos pobūdį, numatė - nes elgėsi tikslingai, kad dėl jo veikimo gali kilti BK 284 straipsnyje nustatyti padariniai, tai yra bus pažeista visuomenės rimtis/tvarka, tačiau neteisėto elgesio nenutraukė ir sąmoningai leido padariniams atsirasti, todėl veikė tiesiogine tyčia.
Šalies argumentai
4. Nuteistasis A. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. liepos 10 d. nuosprendį, kuriuo buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir priimti naują nuosprendį - jį išteisinti.
4.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, padarė įvertinęs atskirus įrodymus, o ne jų visumą. Ši išvada paremta iš esmės tik asmeninės kilmės bylos duomenimis ir vaizdo įrašais, kurių analizę ir vertinimą pirmosios instancijos teismas darė šališkai ir neobjektyviai. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visos konfliktinės situacijos nuo pradžios iki galo, visiškai nevertino ir neanalizavo „nukentėjusiojo“ ir jo bendrininkų veiksmų baudžiamosios teisės kontekste, kas neabejotinai turėjo reikšmės teisingam ir nešališkam, pagrįstam visapusišku įrodymų įvertinimu, nuosprendžiui.
4.2. Apeliantas nurodo, kad teismas apkaltinamajame nuosprendyje apie objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių prieštaravimus nepasisakė, jų nepašalino, įvykį vertino tik iš vaizdo medžiagos, kurioje matyti, kaip A. U. vartojo fizinę prievartą prieš ne vieną kartą teistą už viešosios tvarkos pažeidimus, ką tik nusikaltusį asmenį ir kurio veiksmai leido galvoti apie jo veiksmų tęstinumą ir neišnykusį pavojingumą bei bandymą pasišalinti iš įvykio vietos. Šios abejonės teismo taip ir liko neištirtos, o teismas, priimdamas nuosprendį ir vertindamas įrodymus, vadovavosi prieštaringais duomenimis.
4.3. Apeliantas akcentuoja, jog nuo pat teisminio proceso pradžios pirmosios instancijos teismo prašė atkreipti dėmesį į tai, jog nukentėjusiuoju pripažintas A. M. su bendrininkais jau yra nuteisti už to pačio įvykio metu atliktus nusikalstamus veiksmus ir būtent nukentėjusiojo veiksmus reiktų ir privalu vertinti šiojo nusikalstamų veiksmų kontekste. Pirmosios instancijos teismas visiškai to nesureikšmino ir A. U. veiksmus vertino visiškai atsietai nuo A. M. ir jo bendrininkų veiksmų bei įvykių eigos. Pirmosios instancijos teismui priimant nuosprendį, Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr.1-195-336/2020, kuriuo tiek A. M., tiek jo bendrininkai - K. B. ir J. Ž., buvo nuteisti ir jiems paskirtos griežtos bausmės, jau buvo įsiteisėjęs ir jame konstatuotos faktinės aplinkybės nekvestionuojamos ir turi prejudicinę galią.
4.4. Apeliantas pažymi, kad išnagrinėtoje byloje, kurioje ir priimtas skundžiamasis nuosprendis, teismas tik formaliai, gynėjų prašymu, prijungė iš anksčiau išnagrinėtos baudžiamosios bylos išreikalautus posėdžių protokolus, kuriuose apklausti liudytojai, neanalizavo toje byloje teismo posėdžiuose buvusių jų apklausų, kuriuose jie ypatingai akcentavo, jog viso įvykio metu A. U. laikė nukentėjusiuoju, nė vienam net nekilo abejonių, jog jo veiksmai buvo nukreipti į gynybą, kad viešąją tvarką ir visuomeninę rimtį sutrikdė tik baudžiamojoje byloje Nr. 1-195-336/2020 nuteisti anksčiau paminėti asmenys, tame tarpe ir A. M..
4.5. Apeliantas nurodo, kad jis veikė būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo ir sulaikymo sąlygomis, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai iš esmės nuodugniai neanalizavęs viso įvykio kilimo priežasčių, jų eigos, nevertinęs jo veiksmų kitoje byloje nuteistų asmenų atžvilgiu, tik formaliai ir labai neapibrėžtai skundžiamajame nuosprendyje pasisakė tik dėl BK 28 straipsnyje numatytų būtinosios ginties sąlygų, o dėl kitų teisinių jo motyvų (asmens padariusio nusikalstamą veiką sulaikymas) net neužsiminė, nors, tiek duodamas paaiškinimus teisme, tiek sakydamas baigiamąjį žodį, pabrėžė, jog jo veiksmai vertintini kaip padaryti tiek būtinosios ginties, tiek ir asmens padariusio nusikalstamą veiką sulaikymo sąlygomis (BK 29 straipsnis).
4.6. Apeliantas pažymi, kad šiuo atveju teismas net nesvarstė ir netyrė jo paaiškinimų, kitų liudytojų parodymų, jog pats nukentėjusysis su savo bendrininkais iki pat bandymo pasišalinti iš įvykio vietos demonstravo savo viršenybę ir grasino susidorosiantys, jam skambinant pagalbos telefonu 112, eidami spardė kelio ženklus ir jų agresija nei kiek nepriminė asmens, kuris nurimo ir norėjo užbaigti konfliktą, veiksmų. Teisme paaiškino, jog po pirmo smūgio, kuriuo siekė sulaikyti A. M., jo bendrininkai pradėjo jam smūgiuoti iš visų pusių, jautėsi apsuptas ir gynėsi nuo smurtą pratęsusių asmenų.
4.7. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jį nuteisė nesant pakankamai duomenų jo kaltei pagrįsti, dar ir akivaizdžiai neteisingai, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai aiškino BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, ją kvalifikuojančius požymius. Šiuo atveju išanalizavus tiek skundžiamąjį nuosprendį priėmusio teismo ištirtus įrodymus, tiek sistemingai juos lyginant su baudžiamosios bylos Nr. 1-195-336/2020 tų pačių įrodymų vertinimu, akivaizdu, jog jo veiksmais nebuvo nei vieno asmens nepasitenkinimo ir jie visi įvykio eigoje laikė jį nukentėjusiuoju.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
6. Nuteistojo A. U. apeliacinis skundas atmestinas.
7. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistojo A. U. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išanalizavo byloje surinktus įrodymus, neįsigilino į jo konflikto su nukentėjusiuoju priežastis, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Apelianto teigimu, jo veiksmai vertintini kaip padaryti tiek būtinosios ginties, tiek ir asmens padariusio nusikalstamą veiką sulaikymo sąlygomis, todėl skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir jo atžvilgiu priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis.
8. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis, priimtas A. U. atžvilgiu, yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, itin detaliai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, taip pat, išnagrinėjo bei įvertino ir didžiąją dalį aplinkybių, dėstomų apeliaciniame skunde, teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas jį pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas rėmėsi ne atskirais įrodymais, o jų visuma, jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo A. U. naudai, byloje nėra. Nuteistojo A. U. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu skundžiamą nuosprendį naikinti arba keisti.
9. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad A. U. įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, smurtiniais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. M. sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Byloje nustatyta, kad A. U. 2019 m. birželio 16 d., apie 22.00 val., kitų žmonių akivaizdoje, netrukus po kavinėje „A. r.“, esančioje (duomenys neskelbtini), tarp jo ir nukentėjusiojo A. M. įvykusio konflikto, nukentėjusiajam A. M. einant D. gatve, pribėgęs prie jo iš nugaros, sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam į kairę veido pusę, o, nukentėjusiajam nuo smūgio nukritus ant žemės, sudavė kumščiu jam vieną smūgį į galvą, po to, susigrūmė su jį nuo nukentėjusiojo atitraukusiu K. B. ir grumtynių metu, pribėgęs prie gulinčio nukentėjusiojo A. M., įspyrė jam vieną kartą į kūną, tiksli kūno vieta nenustatyta, po ko, toliau grumdamasis su K. B., keturis kartus įspyrė ant žemės sėdinčiam nukentėjusiajam A. M. į galvą bei, pastarajam keliantis nuo žemės, vieną kartą įspyrė jam į veidą, o nuo smūgio nukentėjusiajam nukritus ir vėl stojantis – vieną kartą įspyrė jam į krūtinės sritį ir šiuo smūgiu vėl jį pargriovė, po ko, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, prie policijos tarnybinio automobilio, policijos pareigūnų akivaizdoje sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam A. M. į veidą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. birželio 19 d. specialisto išvadoje Nr. G1527/2019(02) nurodyta, kad A. M. nustatyta: kraujosruva kairio žando, kraujosruva bei nubrozdinimas kairio žando gleivinėje, nubrozdinimas kaktos dešinėje, kraujosruva dešinės akies vokuose, nubrozdinimas kairės alkūnės srityje, nubrozdinimas dešinio kelio priekinėje dalyje, nubrozdinimas kairio kelio srityje. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu sužalojimai, kurie galėjo būti patirti ne mažiau kaip keturių trauminių poveikių, laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 46).
10. Nuteistasis A. U. tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde iš esmės neneigia nukentėjusiojo A. M. atžvilgiu panaudojęs fizinį smurtą, tačiau teigia, kad taip pasielgė norėdamas neutralizuoti pavojų ir grėsmę, norėdamas likti sveikas bei apsaugoti kitus. Nuteistasis neneigė, kad spyrė besikeliančiam A. M. į veido sritį, tačiau pažymėjo, kad jam buvo nesvarbu kur spirti, jis tik stengėsi, kad A. M. gulėtų ir nesikeltų, kad nepaimtų kokių nuolaužų, kad būtų vienas priešininkas, o ne du, kurie jį galėtų sužaloti. Apelianto teigimu, esamoje situacijoje jis realizavo įstatymo suteiktą teisę į būtinąją gintį ir nusikaltusio asmens sulaikymą, A. U. veiksmai buvo atsakas į nukentėjusiojo priešingus teisei veiksmus, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir nepagrįstai A. U. veikos motyvus vertino kaip chuliganiškus.
11. Teisėjų kolegija konstatuota, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo gynybinę versiją dėl būtinosios ginties situacijos ir argumentuotai ją paneigė. Nors nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kadangi veikė būtinosios ginties sąlygomis, jo kaltę, padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, patvirtina byloje surinkti, teismo ištirti ir, priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertinti įrodymai. Tai, kad įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip pageidautų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
12. Nukentėjusysis A. M., apklaustas pirmosios instancijos teisme, taip pat neneigė, kad įvykio dieną šalia kavinės „A. r.“, esančios (duomenys neskelbtini), įvyko konfliktas, kurio metu buvo sužalotas ir pats nuteistasis A. U.. Dėl šios nusikalstamos veikos jis yra nuteistas. Tačiau apklaustas A. M. taip pat nurodė, kad po šalia kavinės įvykusio konflikto, kurio metu A. U. atžvilgiu buvo panaudotas smurtas, A. U. ėjo atbulomis link gimnazijos. A. M. su broliu ėjo paskui, žodžiavosi, koliojosi. A. M. broliui kažkas paskambino. Galvodamas, jog konfliktas pasibaigė, nukentėjusysis ėjo paskui brolį, užsuko į keliuką link S. gatvės. A. U. liko prie vaistinės. Eidamas A. M. iš nugaros pajuto smūgį į kairį žandą. Už jo nugaros buvo A. U.. Po smūgio nelabai ką prisimena. Kokius smūgius jam sudavė A. U. negali pasakyti, nes buvo be orientacijos, kiek mėgino atsikelti, tiek juto smūgius. Tuo metu jo brolis jį gynė. Paskui, pamatęs vykstančias muštynes, atbėgo ir J. Ž.. Vėliau J. Ž. sakė, kad pamatė, jog A. M. muša, tai įsikišo.
13. Nukentėjusiojo parodymus dėl jo atžvilgiu panaudoto smurto patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. Kaip jau minėta, pats nuteistasis A. U. neneigia, kad nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo fizinį poveikį, sudavė jam 10 smūgių į įvairias kūno vietas. Liudytoja A. Z., apklausta teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad įvykio vakarą dirbo kavinėje. Minėta liudytoja taip pat patvirtino, kad pradžioje konflikto dalyviai prie kavinės truputi apsistumdė, nesimušė. Vėliau visi mušėsi tarpusavyje, A. U. irgi dalyvavo muštynėse, elgėsi aktyviai, mušėsi ne su vienu. Liudytojai V. M., E. R., apklausti pirmosios instancijos teisme, taip pat pažymėjo, kad jie matė kaip vyksta muštynės, A. U. buvo įsiutęs. Atitinkamai liudytojas K. B. taip pat patvirtino supratęs, kad konfliktas, įvykęs prie kavinės, jau buvo pasibaigęs ir jis su broliu (nukentėjusiuoju A. M.) ėjo link centro į taksi. K. B. ėjo pirmas, tačiau einant jam paskambino. A. M. jį aplenkė. Tada A. U., aplenkdamas K. B., pribėgo prie A. M. ir iš nugaros broliui smogė, po ko brolis suklupo, susileido. Jis bandė gintį brolį, todėl susistumdė su A. U., kuris vis priartėdavo prie gulinčio brolio A. M. ir spirdavo jam į veido sritį. Iš byloje esančių vaizdų įrašų, kurie aptarti apžiūros protokoluose matyti, kad 22:03:17 val. atbulas D. gatve eina A. U. (nuo kavinės „A. r.“), kiek toliau paskui jį eina K. B. ir A. M.. A. U. rankose laiko telefoną, žiūri į jį, priglaudžia prie ausies. Matyti, kad eidamas K. B. kažką emocingai sako A. M. ir kitam asmeniui. Priėję gimnaziją, 22:04:36 val. K. B. su kitu asmeniu pasuka į dešinę ir eina šalia gimnazijos pastato sienos. Paskui juos pasuka ir A. M., jo rankos kišenėse. A. U. įsideda telefoną į kišenę ir priėjęs prie A. M. iš nugaros - 22:04:39 val. dešine ranka suduoda A. M. į galvą, A. M. krenta ant žemės, K. B. atsisuka. A. U. priklaupia šalia A. M. ir 22:04:41 val. suduoda A. M. smūgį ranka į galvą. Pribėgęs prie A. U. K. B. nustumia jį nuo A. M., stumdamas pargriauna. A. U. atsistoja ir grumiasi su K. B., 22:04:51 A. U. spiria ant žemės gulinčiam A. M. į kūną ir toliau grumiasi su K. B.. 22:04:52 val. iš kairės pusės į gatvę įvažiuoja tamsios spalvos automobilis, pradeda mirksėti automobilio avarinės šviesos, automobilis sustoja prie besigrumiančiųjų, atsidaro priekinės keleivio durelės, 22:05:12 val. automobilis nuvažiuoja. 22:06:07 val. priartėjęs prie ant žemės sėdinčio A. M. A. U. spiria jam į galvą, A. M. nuo smūgio parkrenta. K. B. nustumia A. U. nuo A. M. jį pargriaudamas ant šaligatvio. Atsikėlęs A. U. grumiasi su K. B., besigrumdamas parkrenta šalia A. M. ir atsistojęs 22:06:28 val. įspiria vis toje pačioje vietoje ant žemės sėdinčiam A. M. į galvą. K. B. nustumia A. U. nuo A. M., nustumdamas pargriauna, abu grumiasi šalia A. M.. Atsistojęs A. U. 22:06:48 val. įspiria ant žemės sėdinčiam A. M. į galvą, A. M. parkrenta ant nugaros. 22:06:50 val. vaizdo įraše matyti gatve link jų einantis vyras vedinas šunimi, vyras dėvi raudonos spalvos bliuzoną su kapišonu. Tuo metu K. B. grumiasi su A. U.. 22:06:54 val. A. U. įspiria ant žemės sėdinčiam A. M. į galvą, jį pargriauna ir pargriūna pats. Prie A. U. pribėga K. B. ir abu grumiasi. 22:07:10 val. vaizdo įraše matyti link besimušančiųjų einantis vyriškis, vilkintis tamsiai mėlynos spalvos marškinėlius ir šviesesnius mėlynos spalvos šortus. 22:07:16 val. A. U. įspiria bandančiam atsistoti ir už gatvės ženklo besilaikančiam A. M. į veidą, A. M. parkrenta ant žemės. Į įvykio vietą renkasi žmonės. A. U. grumiasi su K. B., 22:07:34 val. A. U. įspiria nuo žemės besistojančiam A. M. į kūną ir jį pargriauna. Toliau vyksta grumtynės tarp A. U., K. B. ir vyro Nr. 3. 22:07:56 val. A. M. atsistoja. 22:08:16 val. matyti, kad vyras Nr. 2 atsistojo tarp A. U. ir vyro Nr. 3 juos skirdamas. Vyras Nr. 3 atsitraukia, bet 22:09:03 val. vėl sugrįžta prie A. U., prieina ir K. B.. Vyras Nr. 2 bando juos skirti. A. U. bėga į gatvę, K. B. ir vyras Nr. 3 jį vejasi, 22:09:38 val. pasiviję suduoda smūgius. A. U. parkritus, smūgius suduoda dar vienas asmuo, vilkintis tamsios spalvos berankovius marškinėlius ir žalsvos spalvos šortus (protokole vyras įvardijamas Nr. 4). 22:09:53 val. minėti vyrai atsitraukia nuo A. U., kuris guli ant gatvės grindinio. 22:10:26 val. A. U. atsistoja, tuo pačiu metu atvažiuoja policijos tarnybinis automobilis, kuris stabtelėjęs prie A. U., privažiuoja prie A. M. ir vyro Nr. 4. Iš policijos automobilio išlipa trys pareigūnai, vienas iš jų vilki geltonos spalvos liemenę (pareigūnas įvardijamas Nr. 5). Pareigūnas Nr. 5, ranka prilaikydamas A. M. už nugaros, veda jį link automobilio. Tuo metu, 22:11:12 val., prie jų priėjęs A. U. suduoda ranka A. M. į veidą. Pareigūnai nustumia A. U. nuo A. M., pareigūnas Nr. 5 nusiveda A. U. už automobilio. 22:12:59 val. matyti, kad A. U. nori eiti, bet pareigūnas neleidžia laikydamas jį už pečių ir už rankos (1 t., b. l. 154-156).
14. Iš aukščiau paminėtų įrodymų akivaizdu, kad teismas rėmėsi nuosekliais įrodymais, priimdamas skundžiamą nuosprendį vadovavosi įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nukentėjusiojo A. M. parodymus turėjo vertinti kritiškai, nes jie yra prieštaringi, neatitinka nustatytoms įvykio aplinkybėms, taip pat, teismas turėjo atsižvelgti į nukentėjusiojo procesinę padėtį, tačiau sutikti su šiais skundo argumentais nėra pagrindo. Pažymėtina, kad liudytojų K. B., J. Ž. ir nukentėjusiojo A. M. parodymai šioje dalyje yra nuoseklūs, papildantys vienas kitą, tiek liudytojai, tiek nukentėjusysis iš esmės vienodai nurodė esmines įvykio aplinkybes, todėl sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, nėra pagrindo. Sugretinus A. M. parodymus su vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis, darytina išvada, kad nukentėjusiojo parodymai atitinka ir vaizdo įraše užfiksuotus duomenis. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas ne tik išvardijo, bet ir įvertino liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, kitą bylos medžiaga ir nesutikti su tokiu įrodymų vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad teismas vertina įrodymus, surinktus nagrinėjamoje, o ne kitose bylose. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad A. U. ir A. M. tarpusavyje mušėsi, o ne gynėsi vienas nuo kito ir teisingai pažymėjo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad, esant specifinei konfliktinei situacijai – muštynėms, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančioje situacijoje (pvz.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392/2012, 2K-275/2013). Kolegijos vertinimu, byloje surinkti ir ištirti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusysis vienas kito atžvilgiu smurtą naudojo ne besigindami vienas nuo kito, o dėl tarp jų kilusio konflikto, kuris peraugo į muštynes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Muštynėse nėra besiginančiųjų, todėl teisė į būtinąją gintį nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537/2006, Nr. 2K-394/2007, Nr. 2K-638/2007). Taigi, sprendžiant iš byloje nustatytų aplinkybių, baudžiamojo kodekso prasme pavojingo kėsinimosi, kuris nuteistajam būtų suteikęs teisę į būtinąją gintį, nebuvo. Teismas teisingai konstatavo, kad A. U., kilusį konfliktą pasirinkęs spręsti viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje, suduodamas smūgius nukentėjusiajam A. M. į veidą, jam spirdamas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (pvz.. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju liudytojai A. Z., E. R. patvirtino, kad matyta situacija buvo nemaloni, konflikto metu teko įsikišti kitiems asmenims. Liudytojas V. M. taip pat nurodė, kad dėl susidariusios situacijos buvo nemalonu, gėda, nes įvykį matė ir turistai. Iš Bendrojo pagalbos centro pateiktų duomenų matyti, kad apie įvykį pranešė nuteistasis A. U. ir du kiti pašaliniai asmenys (1 t., b. l. 104). Į įvykį vyko specialiosios tarnybos – policijos ekipažas, taip pat, greitosios pagalbos darbuotojai.
15. Neteisus apeliantas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neatsižvelgė į kitą įsiteisėjusį teismo nuosprendį dėl tos pačios situacijos. Akivaizdu, jog teismas įvertino tai, kad įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. kovo 5 d. nuosprendžiu nustatyta, kad pirmą smūgį A. U. sudavė A. M., ir ši aplinkybė sudarė pagrindą pripažįstant aplinkybę, jog kaltinime nurodytu metu įvyko abipusės muštynės. Visgi, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai į kitoje baudžiamojoje byloje esančius duomenis, susijusius su nustatytais sužalojimais A. U., atsižvelgė tik tiek, kiek tai susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Teismas šios baudžiamosios bylos duomenis, kurioje nuteisti A. M., K. B. ir J. Ž., vertino su kitais byloje esančiais duomenimis, susiejant juos į vieną visumą ir sustiprinant vidinį įsitikinimą, kad A. U. veiksmai visgi buvo puolamieji, kaip atsakas į nukentėjusiojo elgesį, o ne gynybiniai. Be to, pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas A. U. atsakomybės klausimas, taigi, A. M. ar kitų asmenų suduoti smūgiai A. U. šioje byloje nevertinami. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. U. smūgius A. M. sudavė iš nugaros, vėliau įspyrė jam gulinčiam, dar vėliau – sudavė smūgį tuomet, kai jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų, todėl teigti, kad A. U. sudavė smūgius A. M. nuo pastarojo gindamasis, nėra pagrindo. Tai, kad kitame teismo nuosprendyje buvo nustatyta, jog konflikto metu A. U. taip pat buvo sumuštas, esant šioje byloje nustatytoms aplinkybėms, apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia.
16. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė būtinoji gintis – tai pavojingo kėsinimosi atrėmimas padarant žalos tam, kuris kėsinasi. Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013). Kartu pažymėtina, kad, vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu.
17. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistojo A. U. veiksmai nebuvo gynybinio pobūdžio, jais nebuvo siekiama apsiginti nuo nugarą jam atsukusio A. M., todėl spręstina, kad A. U. pats aktyviai tęsė prieš nukentėjusįjį smurtinius veiksmus. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija nustatė sekančią įvykių eigą. Laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 16 d., 21 val. 28 min. iki 2019 m. birželio 16 d., 22 val. 00 min., viešoje vietoje, prie kavinės „N. R.“, esančios (duomenys neskelbtini), tarp A. U., A. M., K. B. įvyko konfliktas, kurio metu A. M. pirmasis sudavė smūgį A. U.. Pažymėtina, kad tarp asmenų vyko intensyvus konfliktas, A. M. ore mojuoja rankomis, gestikuliuoja, visi asmenys kalbasi, vėliau A. M. išeina į gatvę, nusiauna batus ir stovi sudėjęs rankas už nugaros. Iš Bendrojo pagalbos centro duomenų matyti, kad A. U. 2019 m. birželio 16 d., 21 val. 55 min. kreipėsi bendruoju pagalbos telefonu, pranešdamas apie muštynes, adresu: (duomenys neskelbtini). Šis įvykis užfiksuotas ir vaizdo įraše, kuriame matyti atbulomis einantis ir telefonu šnekantis A. U.. Matyti, kad tarp A. U. ir K. B. bei A. M. žodinis konfliktas tęsiasi, K. B. elgiasi agresyviai, spardo gatvės apšvietimo stulpus, ploja rankomis. Visgi, 22:04:36 val. K. B. su kitu vyru pasuka į dešinę ir eina šalia gimnazijos pastato sienos. Paskui juos pasuka ir A. M., jo rankos kišenėse. A. U. įsideda telefoną į kišenę ir priėjęs prie A. M. iš nugaros - 22:04:39 val. dešine ranka suduoda A. M. į galvą, A. M. krenta ant žemės, prasideda muštynės. Taigi, nors iš bylos aplinkybių matyti, kad A. M., būdamas prie kavinės pastato, pirmas sudavė smūgį A. U., tačiau ir pats A. U., paėjęs kelis šimtų metrų nuo pirmojo konflikto vietos ir matydamas nuo jo nueinantį nukentėjusįjį, aktyviais veiksmais įsijungė į muštynes. A. U. daugelio kitų žmonių akivaizdoje taip pat demonstravo įžūlų elgesį, sudavė A. M. rankomis ir kojomis, kartu rodė nepagarbą nepažįstamiems, atsitiktinai įvykio vietoje buvusiems žmonėms ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Abipusės A. U. ir A. M. muštynės truko daugiau nei 10 minučių, matant daugeliui žmonių, besimušantieji buvo parkritę ant žemės ir nė viena pusė nerodė jokios iniciatyvos muštynes nutraukti. Byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad įvykus konfliktui nukentėjusysis A. M. nueidinėjo iš įvykio vietos, į nuteistąjį buvo atsukęs nugarą, jo rankos buvo kišenėse, K. B. buvo dar labiau nutolęs nuo A. M., kitų asmenų, kuriems, kaip teigia apeliantas, galėjo kilti pavojus, vaizdo įraše nematyti. A. U. turint galimybę pasitraukti iš konflikto zonos, jis pats atliko puolančius veiksmus, ko pasėkoje nukentėjusysis buvo tyčia sužalotas, kas įrodo, jog jokios būtinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio metu nebuvo. Tokiu būdu, kaip jau buvo minėta, esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau. Abipusėms muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, kaip ir nustatyta nagrinėjamoje byloje, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Bylos duomenys nerodo, kad A. U. buvo būtinosios ginties situacijoje, kad jo smurtiniai veiksmai buvo socialiai vertingi ir nukreipti prieš pavojingą kėsinimąsi. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis pasirinko neproporcingą elgesio variantą, todėl pagrįstai jo veiksmai pripažinti puolamaisiais, t. y. ne kaip gynyba nuo pavojingo kėsinimosi, bet kaip atsakas į netinkamus nukentėjusiojo veiksmus.
18. Tai, kad kitas liudytojas K. B. spardė gatvių apšvietimo stulpą, rėkavo, nereiškia, kad A. U. buvo pagrindas gintis nuo A. M.. Būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2018). Nagrinėjamu atveju nesusidarė situacija būtinajai ginčiai, kadangi ankstesni konfliktai nėra pagrindas pasitaikius progai prieš asmenį naudoti fizinį smurtą, o šiuo atveju pavojingas kėsinimasis nebuvo nustatytas, kadangi nukentėjusiojo smūgio sudavimo metu jis nueidinėjo nuo A. U..
19. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad konfliktas prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tęsėsi būtent dėl aktyvių A. U. veiksmų, kurie sekė galimai dėl pykčio, kilusio dėl pirmųjų grumtynių su A. M.. Vėliau aktyviais fiziniais veiksmais atsakė ir kiti asmenys (kurie nuteisti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. kovo 5 d. nuosprendžiu), kas reiškia, kad visi konflikto dalyviai smurtą naudojo puolimo, bet ne gynybos tikslais, dėl ko būtinoji gintis tokioje situacijoje pagal minėtą teismų praktiką nėra galima.
20. Apeliantas A. U. skunde taip pat nurodo, kad jis nežymiai sužalojo A. M., kadangi norėjo jį sulaikyti, todėl A. U. neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 29 straipsnis). Su tokiais apeliacinio skundo argumentais apygardos teismas taip pat nesutinka. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas vertino A. U. parodymus dėl asmens sulaikymo situacijos jo veiksmuose, tačiau nurodė, kad nuteistasis negalėjo atlikti tokių neadekvačių veiksmų, be to, jis žinojo asmens anketinius duomenis.
21. Pagal BK 29 straipsnio 1 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Tam, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymas būtų teisėtas, yra būtinos trys sąlygos: sulaikomas asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką, sulaikomas asmuo vengia būti sulaikytas ir panaudojama ribota fizinė prievarta. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad nukentėjusysis A. M. padarė nusikalstamą veiką. Tačiau turi egzistuoti ir kita nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo sąlyga – turi būti proporcingumas tarp sulaikančiojo ir sulaikomojo asmens veiksmų. Sulaikantysis asmuo, atsižvelgdamas į nusikaltėlio elgesį, realią situaciją ir savo galimybes, sulaikydamas turi naudoti minimalias priemones, kurios efektyviai riboja nusikaltėlio veiksmų laisvę. Fizinę prievartą galima panaudoti tik tada, kai nusikaltėlis aktyviai vengia sulaikymo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad A. U. veiksmai buvo nukreipti į A. M. sulaikymą, kadangi, kaip jau minėta, A. U. jau nuslopus konfliktui išprovokavo muštynes. Žalos padarymas sulaikomajam turi būti tik būtina priemone, o ne tikslas, jis negali virsti susidorojimu su sulaikomu asmeniu. Kita vertus, nėra pagrindo teigti, kad A. M. aktyviai priešinosi ir stengėsi išvengti sulaikymo, jis visą laiką buvo įvykio vietoje, atvykus policijos pareigūnams, jis taip pat nebandė pasišalinti iš įvykio vietos. Net ir užkirtęs kelią A. M. pabėgti iš įvykio vietos (sudavus pirmą smūgį, po kurio A. M. nukrito), A. U. ir toliau tęsė savo smurtinius veiksmus vis suduodamas nukritusiam nukentėjusiajam. Be to, nuteistasis A. U. fizinį smurtą panaudotojo ne prieš sulaikomą, o jau ir prieš sulaikytą nesipriešinantį asmenį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė A. U. BK 29 straipsnio 1 dalies nuostatų.
22. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad iš A. U. valstybės naudai priteistinos 110,50 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro advokato užmokestis. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo interesus atstovavo ne Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas, o paties A. U. pasirinktas gynėjas. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti.
Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti 110,50 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro advokato užmokestis.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.