Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) A. Muchliado individualios įmonės „SADEMA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-09 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2433-790/2013 pagal ieškovo A. Muchliado individualios įmonės „SADEMA“ ieškinį atsakovui „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje savo veiklą vykdančiam per If P&C Insurance AS filialą, trečiajam asmeniui UADBB „FILLIX“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Trečiasis asmuo UADBB „FILLIX“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

2013-02-13 teismo posėdžio metu liudytojas E. Z. paaiškino, kad dirba UADBB „FILLIX“ vadybininku apie 10 metų. Nurodė, kad ieškovo automobilis buvo draustas per draudimo tarpininką UADBB „FILLIX“. Teigė, kad draudimo įmokas moka draudėjas tiesiogiai draudikui, tačiau ieškovas buvo atlikęs kelias įmokas draudimo tarpininkui UADBB „FILLIX“, o pastarasis jas paskirstydavo. Ieškovas 2011-10-27 mokėjimu sumokėjo pagal sutartis su „Gjensidige“ draudimo kompanija, tai žino iš bendravimo su ieškovu, atitiko sumos, laikotarpis.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo (draudėjo) reikalavimas priteisti draudimo išmoką iš atsakovo (draudiko) yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoką, nes dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos buvo sustabdyta pagal draudimo sutartį taikoma draudimo apsauga. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, atmetė ieškinį. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Iš esmės pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą ir nepagrįstą išvadą nustatydamas, kad ieškovas neįrodė fakto, jog laiku mokėjimo draudimo įmokas pagal 2011-07-18 draudimo sutartį. Taigi apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu į bylą pateiktų įrodymų vertinimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; kt.). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Apelianto nuomone, jis laiku sumokėjo visas draudimo įmokas pagal ginčo draudimo sutartį, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė sumokėti apeliantui draudimo išmoką atsitikus draudiminiam įvykiui. Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantui galėjo ir turėjo būti žinoma, jog pagal ginčo šalių 2011-07-18 sudarytą draudimo sutartį apeliantas įsipareigojo sumokėti atsakovui 1 002 Lt draudimo įmoką dalimis po 251 Lt įmokas mokėdamas iki 2011-07-28, 2011-10-16, 2012-01-16, o paskutinę 249 Lt įmoką mokėdamas iki 2012-04-16 (b. l. 5). Atsakovui 2011-07-15 užfiksavus 317,51 Lt apelianto pagal kitas draudimo sutartis sumokėtą likutį ateičiai (b. l. 17-18), apeliantui galėto ir turėjo būti žinoma, jog iki 2011-10-16 jis atsakovui (draudikui) turi sumokėti 184,49 Lt (251 * 2 – 317,51 = 184,49), t. y. tą draudimo įmokos įsiskolinimo sumą, kurią 2011-11-03 pranešimu atsakovas paprašė apeliantą sumokėti iki 2011-11-25 (b. l. 42). Apelianto teigimu, 184,49 Lt draudimo įmokos įsiskolinimą jis sumokėjo atsakovui dar 2011-10-27 per trečiąjį asmenį ir apeliantas nėra atsakingas už tai, kad ši suma laiku nepasiekė atsakovo. Pirmosios instancijos teismas 2011-10-27 apelianto atliktą mokėjimą vertino ne kaip mokėjimą pagal su atsakovu „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje savo veiklą vykdančiam per If P&C Insurance AS filialą, 2011-07-18 sudarytą draudimo sutartį, o kaip mokėjimą pagal su AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialu sudarytas draudimo sutartis už transporto priemonės „Mercedes Benz (duomenys neskelbtini)“ draudimą ir už transporto priemonės „BMW 730 (duomenys neskelbtini) draudimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia minėtos pirmosios instancijos teismo išvados, kuri buvo pagrįstai priimta visapusiškai įvertinus į bylą ginčo šalių pateiktus įrodymus. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar neatskleista bylos esmė. 184,49 Lt draudimo įmoka turėjo būti sumokėta 2011-10-16, tačiau, pasak apelianto, jis minėtą įmoką sumokėjo 2011-10-27. Apeliantas nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl jis 11 dienų vėlavo sumokėti draudimo įmoką ir kas ji paskatino būtent 2011-10-27 sumokėti 184,49 Lt draudimo įmokos įsiskolinimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2011-10-27 apeliantas sumokėjo ne konkrečią 184,49 Lt sumą, o 875 Lt sumą (b. l. 22). Šioje vietoje pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad 2011-10-24 ir 2011-10-25 priminimais (b. l. 52-53) trečiasis asmuo UADBB „FILLIX“ (t. y. draudimo brokeris) informavo apeliantą apie jo pareigą atitinkamai iki 2011-10-24 sumokėti 413 Lt TPVCA draudimo įmoką už transporto priemonę „Mercedes Benz (duomenys neskelbtini)“ pagal su AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialu sudarytą draudimo sutartį Nr. LT/ABA 6828612; SGB 0927732 ir iki 2011-10-26 sumokėti 462 Lt TPVCA draudimo įmoką už transporto priemonę „BMW 730 (duomenys neskelbtini) pagal su AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialu sudarytą draudimo sutartį Nr. LT/ABA 6829844; SGB 0929168. Būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga šiuo atveju neatsižvelgti į aplinkybę, kad pieš 3 ir 2 dienas iki 2011-10-27 apeliantas buvo savo draudimo brokerio įspėtas apie pareigą bendrai sumokėti 875 Lt (413 + 462 = 875) pagal kitas nei ginčo draudimo sutartis. Apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantas neturėjo prievolės mokėti 462 Lt už automobilio BMW 730 draudimą, nes pagal šio automobilio draudimo sutartį draudėju buvo kitas asmuo, t. y. A. B., kuris ir turėjo pareigą sumokėti draudimo įmoką, nepaneigia pirmosios instancijos teismo teisingos išvados, kad 2011-10-27 pavedimu apeliantas sumokėjo ir minėtą 462 Lt draudimo įmoką. Šią išvadą pagrindžia tai, kad nepaisant fakto, jog pagal su AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialu 2011-10-25 sudarytą transporto priemonės „BMW 730 (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį Nr. SGB 0929168 draudiku buvo nurodytas A. B., tačiau draudimo sutartį sudariusiu asmeniu buvo nurodytas apeliantas (b. l. 119-120), be to, apeliantui (kaip pirkėjui) (b. l. 53), o ne A. B. buvo pateiktas 2010-10-25 trečiojo asmens, per kurį buvo sudaryta 2011-10-25 sutartis, priminimas apie pareigą iki 2011-10-26 sumokėti 462 Lt TPVCA draudimo įmoką už transporto priemonę „BMW 730 (duomenys neskelbtini) pagal su AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialu sudarytą draudimo sutartį Nr. LT/ABA 6829844; SGB 0929168. Kiti įrodymai (UADBB „FILLIX“ 2012-03-23 raštas, liudytojo E. Z. parodymai), kurie šiuo atveju yra ne pagrindiniai, o papildomi, tik patvirtina minėtą išvadą, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti. Pats apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl mokėjimų ir draudimo sutarties galiojimo buvo kilęs ginčas, todėl apeliantas, siekdamas teisinio apibrėžtumo dėl tolesnio draudimo galiojimo, sumokėjo ginčijamas sumas. Priešingai nei nurodo apeliantas, minėtas apelianto paaiškinimas ne paneigia, o patvirtina, kad apelianto vėlesni mokėjimai (2011-12-20 UADBB „Fillix“ buvo sumokėta 435,49 Lt (b. l. 25), t. y. iki 2011-10-16 nesumokėta 184,49 Lt dydžio draudimo įmoka ir eilinė 251 Lt draudimo įmoka), atlikti jau po draudiminio įvykio, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip pripažinimas, jog anksčiau apeliantas nebuvo atsiskaitęs. Kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Šiuo atveju apeliantas prieštarauja pats sau iš vienos pusės teigdamas, kad atsakovas nepagrįstai neįvertino, jog draudimo įmokos įsiskolinimą apeliantas sumokėjo dar 2011-10-27, o iš kitos pusės teigdamas, kad minėtą įsiskolinimą apeliantas sumokėjo po 2011-12-19 draudiminio įvykio siekdamas teisinio apibrėžtumo dėl tolesnio draudimo galiojimo.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliaciniame skunde apelianto pateiktus paaiškinimus, kad apeliantas pagrįstai laikė 2011-11-03 atsakovo pranešimą klaidingu, manydamas, kad pranešimas parengtas negavus aktualios informacijos apie paskutinį (t. y. 2011-10-27) mokėjimą. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad, kaip jis teigia apeliaciniame skunde, tokia situacija yra gana dažna (CPK 178 straipsnis). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), taip pat didesnį atidumą ir rūpestingumą viena kitos atžvilgiu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog jei ieškovas iš tiesų būtų laikęs, kad 2011-10-27 yra sumokėjęs įmoką pagal 2011-07-18 draudimo sutartį, jis, gavęs ieškovo 2011-11-03 pranešimą apie skolą ir stabdomą draudimo apsaugą, būtų ėmęsis veiksmų, kad išsiaiškinti situaciją, tačiau to neatliko, tuo tik dar kartą patvirtindamas, kad 2011-10-27 mokėjimu buvo sumokėta draudimo įmoka ne pagal ginčo draudimo sutartį.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad CK 6.55 straipsnis (kuriuo, be kita ko, apeliantas grindžia savo pozicijos teisingumą) taikomas, kai nėra aiški skolininko valia, tačiau nagrinėjamu atveju skolininko (apelianto) valia buvo aiški, todėl nėra pagrindo CK 6.55 straipsnio taikymui.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo išlaidas už advokato pagalbą rengiant apeliacinį skundą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-09 sprendimą palikti nepakeistą.