Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. L. patikslintą ieškinį atsakovui V. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Patikslintas ieškinys netenkintinas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas, – tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui. Piniginis vertybinis popierius suteikia teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą (čekis, vekselis, obligacija) (CK 1.101 straipsnio 6 dalis). ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog vekselis – vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Vekselis gali būti įsakomasis arba paprastasis. Paprastasis vekselis – vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą (ĮPVĮ 2 straipsnio 4 dalis). Vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis) (CK 1.105 straipsnio 2 dalis). Paprastuoju vekseliu (solo) jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą (CK 1.105 straipsnio 4 dalis).

Pažymėtina, kad kasacinis teismas, atsižvelgdamas į iš dalies nenuoseklią kasacinio teismo praktiką, įgyvendinimo kasacinio teismo funkciją formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką ir suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta nustatyta, kad ieškovas (vekselio turėtojas) nenuginčytai nepateikė atsakovui (vekselio davėjui) apmokėti vekselio, be to, ieškovas (vekselio turėtojas) nepareiškė reikalavimo atsakovui (vekselio davėjui) apmokėti vekselį ĮPVĮ nustatyta tvarka ir terminais. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia kad, esant šioms aplinkybėms, ieškovas negali reikalauti apmokėti vekselį ne ginčo tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimą dėl vekselyje nurodytos mokėjimo prievolės įvykdymo grindė tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais. Ieškovas tvirtino, kad atsakovui paskolino per kelis kartus, - 2022 m. rugsėjo 3 d. mokėjimo pavedimu 1200 Eur, o 200 Eur, 200 Eur ir 1400 Eur sumas, perduodamas grynaisiais pinigais.

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Šiame kontekste aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, pagal kuriuos tam, kad nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „pinigus gavau“, „ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog visiškai neužpildytą vekselį pasirašė pats atsakovas. Dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nekilo. Tačiau teismas nesutinka su ieškovo nurodytais argumentais, kad tai, jog vekselį turi ieškovas, patvirtina faktą, jog atsakovas nėra grąžinęs ieškovui skolos. Minėta, jog pagal kasacinio teismo praktiką atsakovo pasirašytas vekselis pats savaime negali būti pripažintas paskolos rašteliu. Tam, kad vekselis, kuris buvo nerealizuotas ĮPVĮ tvarka, būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Teismas atkreipia dėmesį, kad vekselyje nėra jokia forma užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo atsakovui faktas. Vekselyje nėra nurodyta, nei tai, kad atsakovas gavo ieškovės prašomą priteisti sumą, - 1800 Eur, nei tai, kad ieškovas perdavė atsakovui prašomą priteisti sumą, t. y. 1800 Eur. Taigi, vekselio turinys nepatvirtina paskolos teisinių santykių egzistavimo. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė nė vieno kito įrodymo, patvirtinančio, kad atsakovui perdavė prašomą priteisti bendrą pinigų sumą, t. y. 1800 Eur. Teismo vertinimu, ieškovo paaiškinimų nepakanka konstatuoti faktą, kad atsakovui buvo perduotos minėtos pinigų sumos, o atsakovas įsipareigojo jas grąžinti.

Pagal tai teismas sprendžia, kad, nesant duomenų, kuriais būtų užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui ar išreikšta suderinta paskolos sutarties šalių valia, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ieškovas neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, sprendžia, kad ieškovas neįrodė paskolos su atsakovu sudarymo fakto, todėl ieškovo patikslintas ieškinys nepagrįstas ir dėl to netenkinamas.

Teismui pripažinus ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo nepagrįstu, iš šio reikalavimo išvestiniai reikalavimai dėl 98,63 Eur palūkanų už laiku negrąžintą paskolą, 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo netenkinami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Ieškovas į bylą pateikė teisinės pagalbos paslaugų detalizaciją ir įrodymus, kad sumokėjo bendrai 70,00 Eur žyminio mokesčio, 1550 Eur advokato padėjėjo teisinės pagalbos išlaidų (200 Eur už teismo įsakymo paruošimą ir pateikimą teismui, 450 Eur už ieškinio parengimą ir pateikimą teismui, 900 Eur atstovavimą teismo posėdžiuose, iš viso – 1620 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovo atstovas teismo prašė, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų klausimą, įvertinti tai, kad atsakovas tik po ieškovo kreipimosi į teismą grąžino dalį skolos, t.y. ieškovo ieškinio reikalavimas buvo dalinai įvykdytas tik po to, kai ieškovas jau buvo patyręs bylinėjosi išlaidas. Todėl vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi egzistuoja pagrindas nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų išlaidų paskirstymo taisyklių, įvertinant priežastis dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, jog sumokėjo bendrai 950 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų.

Ieškovas pradiniu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 3000,00 Eur skolos. Po bylos teisme iškėlimo, 2023 m. lapkričio 2 d., atsakovas dalį skolos – 1200,00 Eur ieškovui grąžino. Ieškovo patikslintas ieškinys dėl likusios skolos sumos – 1800,00 Eur atmestas.

CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas, po bylos teisme iškėlimo sumokėdamas ieškovui dalį skolos tuo pačiu pripažino, kad ieškovo reikalavimas dalyje dėl 1200,00 Eur skolos priteisimo buvo pagrįstas, sprendžia, kad, vadovaujantis minėta CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostata, yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės ir šalių bylinėjimosi išlaidas paskirstyti tokia tvarka: iš atsakovo ieškovui priteisti 40 procentų sumokėto žyminio mokesčio ir teisinės pagalbos išlaidų už teismo įsakymo ir ieškinio teismui parengimą, t. y. 288,00 Eur ((70,00 Eur + 200,00 Eur + 450,00 Eur) × 40/100 proc.) (900,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų dėl atstovavimo teismo posėdžiuose ieškovui iš atsakovo nepriteisti, nes šios išlaidos patirtos po to, kai atsakovas dalį skolos (1200,00 Eur) ieškovui grąžino, tačiau ieškovas toliau nepagrįstai tęsė teisminį procesą dėl likusios skolos sumos (1800,00 Eur)); iš ieškovo atsakovui priteisti 60 procentų teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo parengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose, t. y. 570,00 Eur (950,00 Eur × 60/100 proc.); atlikus priteistinų sumų įskaitymą, iš ieškovo atsakovui priteisti 282,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (570,00 Eur – 288,00 Eur).

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos byloje sudaro 6,64 Eur, tačiau šios sumos dalis nepriteistina iš ieškovo, kadangi jų dydis neviršija minimalios valstybei priteisiamos bylinėjimosi išlaidų sumos, nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 pakeitime 2023 m. gruodžio 20 d. Nr. 1R- 386/1K- 411, t. y. 8,00 Eur (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčų nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 282,00 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt du eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.