Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-12-08 · Civilinė byla Nr. e2S-2795-852/2022

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-12-08
Bylos Nr.
e2S-2795-852/2022
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-04810-2019-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andrius Verikas
Pareiškėjas
A. P.
Ieškovas
A. G.
Atsakovas
G. G.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-2795-852/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04810-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 8 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Verikas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui G. G. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų susijusių reikalavimų, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – akcinė bendrovė „Swedbank“, Valstybinis studijų fondas, išvadą teikianti institucija byloje - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2022 m. liepos 18 d. buvo gautas pareiškėjos A. P. prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo, kuriuo pareiškėja prašė pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti vykdomąjį raštą pagal sutarties 1.4. punktą dėl 2632,73 Eur sumos už dukros R. G. būtinąsias valstybės nekompensuojamas medicinines sveikatos priežiūros išlaidas.

Šalies argumentai

2. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendimu patvirtino A. G. (P.) ir G. G. sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Sutarties 1.4. punkte buvo numatyta, kad tėvai susitaria lygiomis dalimis apmokėti papildomas būtinąsias dukters R. G. gydimo išlaidas, t. y. būtinąsias ir valstybės nekompensuojamas medicinines sveikatos priežiūros išlaidas. Apie tokias išlaidas turi būti pranešama iš anksto, bet ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas, išskyrus skubią medicinos pagalbą. Sutarties 1.6. punkte buvo sulygta, kad nurodytas išlaidas motina ar tėvas sumoka per 5 darbo dienas po išlaidas patvirtinančių dokumentų pateikimo. Išlaidas pagrindžiančius dokumentus tėvai vienas kitam pateikia elektroniniu paštu ar kitu tėvų konkrečiu atveju sutartu būdu. Pareiškėja pažymėjo, kad nors teismo sprendimu nustatytą terminą informavimui apie papildomas išlaidas pradžioje praleido, tačiau 2021 m. gruodžio 31 d. G. G. buvo išsiųsta pretenzija dėl dukrai R. G. suteiktų nekompensuojamų medicininių sveikatos priežiūros išlaidų. Taigi nuo 2021 m. gruodžio 31 d. G. G. buvo tinkamai informuojamas apie dukrai R. G. suteiktas nekompensuojamas medicinines sveikatos priežiūros išlaidas. Šios išlaidos vaiko interesams užtikrinti yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl vadovaujantis sutarties 1.4. punktu G. G. atsirado prievolė atlyginti dalį išlaidų, skirtų papildomiems būtiniesiems vaiko poreikiams tenkinti. Patirtų išlaidų suma vadovaujantis sutarties 1.4. punktu privalo būti paskirstyta lygiomis dalimis tėvui ir motinai po 2632,73 Eur. Apie patirtas papildomas išlaidas bei su išlaidas pagrindžiančiais dokumentais G. G. informuotas elektroniniu paštu, tačiau minėtų išlaidų neapmokėjo.

Žemesnės instancijos teismas

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi patenkino pareiškėjos A. P. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir išdavė vykdomąjį raštą pagal tarp pareiškėjų A. P. (G.) ir G. G. sudarytos ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl bažnytinės santuokos apskaitos įrašo Civilinės metrikacijos skyriuje panaikinimo pasekmių 1.4. – 1.6. punktus.

4. 2022 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo G. G. atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutarties, kuriuo prašė panaikinti minėtą teismo nutartį, pareiškėjos A. P. prašymą dėl vykdomojo rašto atmesti ir skirti pareiškėjai baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 3 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu, sutiko su pareiškėjo G. G. atskiruoju skundu ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartį, kuria pareiškėjai A. P. buvo išduotas vykdomasis raštas. Taip pat teismas skyrė pareiškėjai A. P. 100,00 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bei priteisė iš pareiškėjos A. P. pareiškėjo G. G. naudai 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutinka su 2022 m. rugsėjo 16 d. atskirojo skundo argumentais, jog vykdomasis raštas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu patvirtintos sutarties 1.4. punktą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jau yra išduotas. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nusprendė išduoti pareiškėjai A. P. vykdomąjį raštą pagal pareiškėjų sudarytos ir 2019 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl bažnytinės santuokos apskaitos įrašo Civilinės metrikacijos skyriuje panaikinimo pasekmių 1.4. – 1.6. punktus, tačiau vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir LITEKO) duomenimis, nustatė, jog pagal 2019 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu patvirtintos sutarties 1.2. – 1.6. punktus vykdomasis raštas buvo išduotas 2021 m. spalio 27 d. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nebuvo nustatyta priežasčių, kurių pagrindu pagal 2019 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu patvirtintos sutarties 1.4. punktą galėtų būti išduoti du vykdomieji raštai, bei sutikdamas su pareiškėjo G. G. 2022 m. rugsėjo 16 d. atskiruoju skundu, pirmosios instancijos teismas panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartį.

7. Taip pat pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, jog pareiškėja A. P., atstovaujama tos pačios atstovės – advokatės, elgėsi nesąžiningai, pateikdama prašymą antrą kartą išduoti tokį patį vykdomąjį raštą, koks jau yra išduotas, patenkinant 2021 m. spalio 18 d. pateiktą prašymą. Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas pareiškėjos A. P. elgesį pripažino nesąžiningu ir skyrė 100,00 Eur dydžio baudą bei priteisė iš pareiškėjos 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjo G. G. naudai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8. Apeliantė (pareiškėja) A. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. nutartį, kuria buvo panaikinta Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis ir iš pareiškėjos A. P. pareiškėjui G. G. priteistos 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidos ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartį dėl vykdomojo rašto išdavimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

8.1. Pirmosios instancijos teismas, išsprendęs vykdomojo rašto išdavimo klausimą, 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartyje nurodė, kad nutartis neskundžiama. 2022 m. rugsėjo 16 d. buvo gautas pareiškėjo G. G. atskirasis skundas, kuriame nurodė, jog CPK 646 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad dėl teismo nutarties išduoti ar atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą gali būti paduotas atskirasis skundas. Kadangi teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi sprendė pareiškėjos A. P. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties. Taip pat atskirajame skunde nurodė, kad teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytas sakinys „nutartis neskundžiama“ prieštarauja CPK 646 straipsnio 3 daliai, kad galbūt teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą, kuri yra taisytina. Tačiau apeliantė (pareiškėja) pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškėjo atskirąjį skundą, dėl šių atskirajame skunde nurodytų aplinkybių visiškai nepasisakė, o nutartis dėl rašymo apsirikimo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. rezoliucinėje dalyje nebuvo priimta. Apeliantės (pareiškėjos) vertinimu, atskirasis skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas dėl nutarties, kuri, kaip pirmosios instancijos teismas ir nurodė, yra neskundžiama. Be to, apeliantė (pareiškėja) atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutarties panaikinimo buvo gautas 2022 m. rugsėjo 16 d., o jo priėmimo klausimas išspręstas tik 2022 m. spalio 3 d., kuomet CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų CPK 293 straipsnyje numatytais atvejais, rašytinio proceso tvarka per tris darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir šiuo klausimu priimtos nutarties patvirtintą kopiją išsiunčia byloje dalyvaujantiems asmenims. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, akivaizdu, kad pareiškėjo atskirasis skundas priimtas ir išnagrinėtas pažeidžiant CPK nustatytus terminus.

Šalies argumentai

8.2. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis buvo priimta pažeidžiant įstatymo normas, kadangi vykdomasis raštas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu patvirtintos sutarties 1.4. punktą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jau buvo išduotas. Jis apėmė ir 1.5. ir 1.6. punktus (t. y. dėl 1.4. – 1.6. punktų, dėl kurių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pakartotinai išduotas vykdomasis raštas). Teismas tokį vykdomąjį raštą išdavė 2021 m. spalio 27 d. ir jis yra pateiktas antstolei Brigitai Palavinskienei, vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl antrą kartą išduoti tokį patį vykdomąjį raštą nebuvo teisinio pagrindo. Teismas, remdamasis šiomis pareiškėjo atskirajame skunde nurodytomis aplinkybėmis, su jomis sutiko, todėl skundžiama 2022 m. spalio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartį dėl vykdomojo rašto išdavimo panaikino. Apeliantė (pareiškėja) nesutinka su pareiškėjo atskirajame skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis priimta pažeidžiant įstatymo normas. Teismas, priimdamas 2022 m. spalio 3 d. nutartį, rėmėsi pareiškėjo kartu su atskiruoju skundu pateiktais rašytiniais įrodymais, t. y. duomenimis iš Antstolių informacinės sistemos. Apeliantės (pareiškėjos) įsitikinimu, teismas netinkamai vertino pareiškėjo kartu su atskiruoju skundu pateiktus rašytinius įrodymus iš Antstolių informacinės sistemos, iš kurių matyti tik tai, kad civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 2021 m. spalio 27 d. vykdomasis raštas priimtas vykdyti ir nurodoma, kokiu pagrindu vykdoma – „išlaikymas“. Apeliantės (pareiškėjos) nuomone, pareiškėjo kartu su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai visiškai neinformatyvūs, dėl ko negalėjo būti priimta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. nutartis.

8.3. Civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga patvirtina, kad apeliantė (pareiškėja) 2021 m. spalio 15 d. kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, nurodydama, kad sutarties 1.3. punktu pareiškėjas G. G. įsipareigojo šalių nepilnametei dukrai R. G. kiekvieną mėnesį skirti po 250,00 Eur išlaikymą iki dukros pilnametystės, pinigus pervedant į A. P. banko sąskaitą. Nepilnamečio vaiko išlaikymui skiriama suma kasmet indeksuojama Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Pareiškėjas G. G. tinkamai nevykdo teismo sprendime nustatytos pareigos išlaikyti nepilnametę dukrą, neatsižvelgia į išlaikymo dydžio indeksavimą, atsisako tai daryti, dėl ko kas mėnesį kaupiasi išlaikymo dydžio įsiskolinimas. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėja A. P. teismo prašė išduoti vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis vykdymo. Teismas, tenkindamas pareiškėjos prašymą, kaip ir nurodo pareiškėjas savo atskirajame skunde, 2021 m. spalio 27 d. išdavė pareiškėjai vykdomąjį raštą, tačiau jis dėl pareiškėjai nežinomų priežasčių buvo išduotas didesnės apimties nei prašė pati pareiškėja, t. y. apėmė teismo sprendimo 1.2. – 1.6. punktus. Už tai, kad vykdomasis raštas buvo išduotas dėl sprendimo 1.2. – 1.6. punktų, pareiškėja nėra atsakinga, toks prašymas nebuvo pateiktas. Tačiau pažymėjo, kad vykdomasis raštas antstolės Brigitos Palavinskienės kontoroje yra priimtas vykdyti tik dalyje dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis ir šios aplinkybės pareiškėjui yra puikiai žinomos, nes išieškojimas dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis, susijusio su jo indeksavimu, jau yra įvykdytas ir tolimesnis išieškojimas nėra atliekamas. Šioms aplinkybėms pagrįsti apeliantė (pareiškėja) kartu su atskiruoju skundu pateikia vykdomosios bylos išrašą, kuriame matyti, kad antstolės kontoroje priimtas vykdyti teismo vykdomasis raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kurį 2021 m. spalio 27 d. išdavė Vilniaus miesto apylinkės teismas. Eilutėje „Išieškotina suma“ nurodoma 147 Eur ir 250 Eur fiksuotas mokėjimas nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. Tas aplinkybes, kad išieškojimas nėra vykdomas pagal sprendimo 1.4. punktą patvirtina taip pat kartu su atskiruoju skundu pateikiamas apeliantės (pareiškėjos) ir antstolės Brigitos Palavinskienės susirašinėjimas dar iki pareiškėjai kreipiantis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal sutarties 1.4. punktą dėl 2632,73 Eur sumos už dukros R. G. būtinąsias valstybės nekompensuojamas medicinines sveikatos priežiūros išlaidas. Pareiškėja kreipėsi į antstolę ir 2021 m. gruodžio 14 d. užpildė dar vieną prašymą dėl papildomų būtinųjų medicininių išlaidų priteisimo pagal 2021 m. spalio 27 d. išduotą vykdomąjį raštą. Iš antstolių kontoros buvo gautas paaiškinimas, kad dviejų bylų su tuo pačiu vykdomuoju dokumentu negali būti, todėl pareiškėjos 2021 m. gruodžio 14 d. prašymas buvo atmestas. Pareiškėjai pasiteiravus antstolės, kaip pradėti išieškojimą dėl papildomų būtinųjų medicininių išlaidų pagal teismo sprendimo 1.4. punktą išieškojimo, kai jau yra vykdoma byla dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis indeksavimo, jai buvo paaiškinta, kad antstolis pats neturi teisės ir įgaliojimų įvertinti, ar išlaidos pagal kvitus yra būtinos ir papildomos, todėl išieškojimo kaip skolos šiuo atveju negali būti. Vykdomoji byla galėtų būti užvesta dėl įpareigojimo atlikti veiksmus pagal sutarties 1.4. punktą arba kitas būdas kreiptis į teismą dėl papildomų išlaidų priteisimo. Teismui tokias išlaidas priteisus jau bus piniginis išieškojimas dėl kurio būtų galima vesti piniginio pobūdžio bylą ir priverstinai išieškoti patirtas išlaidas. Atsižvelgiant į antstolės paaiškinimus pareiškėja ir kreipėsi į teismą su 2022 m. liepos 17 d. prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal 2019 m. liepos 3 d. sprendimu patvirtintos sutarties 1.4. punktą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2632,73 Eur sumos.

8.4. Pareiškėjas G. G. atskirąjį skundą taip pat grindė tuo, kad sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo pagal teismo patvirtintą taikos sutartį klausimą, reikalinga nustatyti, ar yra pagrindas konstatuoti, jog taikos sutarties sąlygos neįvykdytos (nevykdomos) ir ar jos gali būti priverstinai (į)vykdomos apskritai. Šiuo atveju pareiškėjas nurodė, kad jis prisidėjo prie būtinųjų ir nekompensuojamų išlaidų savo dukrai R. G., t. y. 2022 m. balandžio 24 d. pervedė A. P. 10,00 Eur nurodydamas, kad prisideda prie stomatologo paslaugų ir 2022 m. balandžio 8 d. pervedė 5,00 Eur, nurodydamas, kad prisideda prie ortopedinių įdėklų. Su kitomis išlaidomis pareiškėjas G. G. tiesiog nesutiko, nes jos nėra būtinosios ir nekompensuojamos. Todėl, pareiškėjo nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu patvirtintos sutarties 1.4. punktas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra iš dalies vykdomas. Pareiškėjas prisideda tiek, kiek mano yra protinga ir pagrįsta dokumentais, todėl ir dėl šios priežasties vykdomasis raštas negalėjo būti išduotas. Apeliantė (pareiškėja) su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Vien tai, kad pareiškėjas savo nuožiūra prisideda prie būtinųjų privalomųjų medicininių išlaidų padengimo nežymiomis 5,00 Eur ar 10,00 Eur sumomis, neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Kadangi esant tokiai situacijai, jeigu antstolis vykdytų išieškojimą pagal sutarties 1.4. punktą, tiesiog šie pareiškėjo nežymūs prisidėjimai būtų išskaičiuojami iš susidariusio įsiskolinimo sumos. Be to, pareiškėja šių sumų į skolos sumą nėra įtraukusi.

8.5. Apeliantė (pareiškėja) negali paneigti tos aplinkybės, kad 2021 m. spalio 27 d. išduotas vykdomasis raštas apima sutarties 1.2. – 1.6. punktus, tačiau pareiškėja teismui teikė prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo tik dalyje dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis vykdymo. Todėl pareiškėja negali būti atsakinga už tai, kad teismas vykdomąjį raštą išdavė didesnės apimties negu buvo prašoma. Šias aplinkybes patvirtina kartu su atskiruoju skundu teikiami rašytiniai įrodymai, kad joks priverstinis išieškojimas pagal 2019 m. liepos 3 d. sprendimu patvirtintos sutarties 1.4 punktą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo nėra vykdomas. Taip pat apeliantė (pareiškėja) atkreipė teismo dėmesį į tai, kad pareiškėjos prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal sutarties 1.4. punktą buvo priimtas nustatant pareiškėjui terminą atsiliepimui pateikti. Pareiškėjas savo atsiliepime į prašymą dėl vykdomojo rašyto išdavimo jokių aplinkybių, kuriomis remiasi atskirajame skunde nenurodė, nors jos jam buvo žinomos ir atsiliepimo teikimo metu. Tai patvirtina, kad pareiškėjas puikiai žinojo, kad joks išieškojimas pagal sutarties 1.4. punktą jo atžvilgiu nėra ir nebuvo vykdomas. Teismas, priimdamas 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartį įvertino visą byloje esančią medžiagą ir pareiškėjos prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal sutarties 1.4. punktą 2632,73 Eur sumai tenkino pagrįstai. Pareiškėjas atskirajame skunde dėl 2022 m. rugsėjo 8 d. nutarties panaikinimo išduoto vykdomojo rašto aplinkybes išdėstė neišsamiai, pateikė kartu su skundu rašytinius įrodymus, kurie, apeliantės (pareiškėjos) nuomone, nėra pakankami priimti sprendimą dėl 2022 m. rugsėjo 8 d. nutarties panaikinimo. Atskirasis skundas tik dar vienas pareiškėjo būdas išvengti prisiimto įsipareigojimo vykdymo.

Atsiliepimas

9. Pareiškėjas G. G. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliantės (pareiškėjos) A. P. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi tokie argumentai:

Šalies argumentai

9.1. Apeliantė nurodo, kad atskirasis skundas priimtas ir išnagrinėtas dėl nutarties, kuri, kaip teismas ir nurodė, yra neskundžiama. Nors 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartyje teismas nurodė, kad ji neskundžiama, tačiau priimdamas pareiškėjo atskirąjį skundą, patvirtino, kad suklydo taip nurodydamas. Tam nėra būtina priimti atskirą nutartį dėl klaidos ištaisymo, nes CPK 646 straipsnio 3 dalis aiškiai numato, kad dėl teismo nutarties išduoti ar atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą gali būti paduotas atskirasis skundas. Jeigu teismas ir toliau laikytųsi pozicijos, kad 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis neskundžiama, teismas tiesiog nepriimtų atskirojo skundo nagrinėjimui.

9.2. CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų CPK 293 straipsnyje numatytais atvejais, rašytinio proceso tvarka per tris darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir šiuo klausimu priimtos nutarties patvirtintą kopiją išsiunčia byloje dalyvaujantiems asmenims. Kaip matyti iš bylos proceso eigos, šį veiksmą teismas atliko nesilaikydamas CPK nustatyto termino, tačiau tai galėjo nulemti teisėtas teisėjos nebuvimas darbe arba tiesiog labai didelis darbo krūvis. Pareiškėjo nuomone, toks procesinis pažeidimas turėtų būti vertinamas tik kaip formalus ir, vadovaujantis CPK 328 straipsniu, iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais.

9.3. Apeliantė nurodo, kad pareiškėjo kartu su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai visiškai neinformatyvūs, dėl ko negalėjo būti priimta 2022 m. spalio 3 d. nutartis. Pareiškėjas nurodo, kad jo pateikti duomenys buvo pakankami konstatuoti faktą, kad jo atžvilgiu yra užvesta vykdomoji byla dėl išlaikymo, todėl antrą kartą toks pats vykdomasis raštas negalėjo būti išduotas, nes jis jau buvo išduotas 2021 m. spalio 27 d. Pažymėjo, kad vykdomasis raštas buvo išduotas dėl visų 2019 m. liepos 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių punktų, susijusių su išlaikymu (1.2. – 1.6. punktai). Teismas skundžiamojoje nutartyje visiškai pagrįstai nurodo, kad vadovaujantis CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punktu, į vykdomąjį raštą pažodžiui įrašomos teismo sprendimo rezoliucinės dalies nuostatos. Šiuo atveju, 2021 m. spalio 27 d. išduotas vykdomasis raštas ir 2022 m. rugsėjo 8 d. nutarties punktai, pagal kuriuos turi būti išduotas vykdomasis raštas yra identiški. CPK 647 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuota, kad pagal kiekvieną sprendimą išduodamas vienas vykdomasis raštas. Jeigu sprendimas turi būti vykdomas skirtingose vietose, taip pat jeigu sprendimas priimtas kelių ieškovų naudai ar keliems atsakovams arba jeigu nuspręsta išieškoti iš solidarių atsakovų, teismas gali išduoti kelis vykdomuosius raštus, tiksliai nurodydamas vykdymo vietą arba sprendimo dalį, kuri turi būti vykdoma pagal tą vykdomąjį raštą. Nei į vieną išimtį, nagrinėjama situacija nepatenka, todėl akivaizdu, kad byloje negali būti išduoti du vienodo turinio vykdomieji raštai.

9.4. Apeliantė nurodo, kad teismo prašė išduoti vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis vykdymo, o teismas 2021 m. spalio 27 d. išdavė vykdomąjį raštą dėl pareiškėjai nežinomų priežasčių didesnės apimties nei prašė pati pareiškėja, t. y. apėmė teismo sprendimo 1.2. – 1.6. punktus. Už tai, kad vykdomasis raštas buvo išduotas dėl sprendimo 1.2. – 1.6. punktų pareiškėja nėra atsakinga, toks prašymas nebuvo pateiktas. Šis apeliantės argumentas iš viso yra nelogiškas ir net absurdiškas. Apeliantė turi atstovę – advokatę, todėl ne tik ji, bet ir atstovė, turi atidžiai skaityti ir susipažinti su teismo išduodamais dokumentais, šiuo atveju su 2021 m. spalio 27 d. vykdomuoju raštu. Ir nors, kaip nurodo apeliantė, ji nėra už tai atsakinga, kad buvo išduotas didesnės apimties vykdomasis raštas, tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės pilnai nesusipažinti su teismo dokumentais. Be to, nelabai suprantama, ką tai keičia, kad vykdomasis raštas yra didesnės apimties negu prašė pareiškėja. Kaip tik, tai yra patogiau pačiai pareiškėjai, nes esant reikalui nereikia kreiptis į teismą vėl su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo.

9.5. Apeliantė pažymi, kad vykdomasis raštas antstolės Brigitos Palavinskienės kontoroje yra priimtas vykdyti tik dalyje dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis. Pareiškėjas neginčija šio fakto, tačiau akivaizdu, kad pareiškėja norėjo ir bandė pradėti išieškojimą ir bylą pagal 2021 m. spalio 27 d. vykdomajame rašte nurodytą 1.4. punktą. Vadinasi tuo metu ji jau žinojo ir buvo susipažinusi su 2021 m. spalio 27 d. vykdomuoju raštu. Tiek apeliantė, tiek jos atstovė žinojo, kad vykdomasis raštas yra didesnės apimties, kad į jį įrašyti visi su išlaikymu susiję punktai (1.2. – 1.6. punktai), nes, kaip pati nurodo atskirajame skunde, 2021 m. gruodžio 14 d. užpildė dar vieną prašymą dėl papildomų būtinųjų medicininių išlaidų priteisimo pagal 2021 m. spalio 27 d. išduotą vykdomąjį raštą. Tačiau išieškojimas nebuvo pradėtas ne dėl to, kad neva reikia dar vieno atskiro tokio pat vykdomojo rašto, o dėl to, kad antstolis pats neturi teisės ir įgaliojimų įvertinti, ar išlaidos pagal kvitus yra būtinos ir papildomos, todėl išieškojimo kaip skolos šiuo atveju negali būti.

9.6. Pati apeliantė nurodo ir pateikia įrodymus, kad 2021 m. gruodžio 17 d. teiravosi antstolės, kaip pradėti išieškojimą dėl papildomų būtinųjų medicininių išlaidų pagal teismo sprendimo 1.4. punktą išieškojimo. Pažymėtina, kad antstolė pareiškėjai išsamiai atsakė, kad yra du būdai: 1) dėl šio punkto užvesti bylą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus; 2) kreiptis į teismą dėl papildomų išlaidų priteisimo. Nėra jokio sakinio dėl to, kad netinkamas vykdomasis raštas, kad pareiškėja turėtų išsiimti naują vykdomąjį raštą ir pan. Šis pateiktas pareiškėjos ir antstolės susirašinėjimas dar kartą akivaizdžiai parodo, kad 2021 m. spalio 27 d. vykdomasis raštas dėl sprendimo 1.4 punkto buvo pateiktas antstolei, tik nebuvo priimtas dėl išieškojimo negalimumo.

9.7. Apeliantė nurodo, kad atsižvelgiant į antstolės paaiškinimus pareiškėja kreipėsi į teismą su 2022 m. liepos 17 d. prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal 2019 m. liepos 3 d. sprendimu patvirtintos sutarties 1.4. punktą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2632,73 Eur sumos. Pareiškėjo vertinimu, toks apeliantės (pareiškėjos) elgesys gali būti prilyginamas piktnaudžiavimui. Antstolė aiškiai nurodė, ką galima ir ką reikėtų daryti, norint išieškoti sumas už neva papildomas būtinąsias medicinines išlaidas: 1) dėl šio punkto užvesti bylą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus; 2) kreiptis į teismą dėl papildomų išlaidų priteisimo. Tačiau apeliantė pateikė prašymą dėl vykdomojo rašto pagal 1.4. punktą su konkrečia nurodyta suma (dėl 2632,73 Eur). Apeliantė ėmėsi teismo ir antstolės darbo, pati skaičiuodama, pagal jos įsivaizdavimą, kas yra būtinosios medicininės išlaidos ir pateikė teismui konkrečią sumą. Atkreipė dėmesį į tai, kad teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi tenkindamas pareiškėjos prašymą, nutarė išduoti vykdomąjį raštą, tačiau aiškiai ir argumentuotai nurodė, jog teismui išduodant vykdomąjį raštą, jame nėra nurodoma konkreti išieškotina suma (šią sumą vykdymo proceso metu pagal šalių pateiktus įrodymus nustato antstolis), o į vykdomąjį raštą su išieškojimu susijusi rezoliucinė teismo sprendimo dalis perkeliama pažodžiui. Taip ir buvo padaryta. Taigi, akivaizdu, kad byloje būtų du identiški vykdomieji raštai: jau išduotas 2021 m. spalio 27 d. ir išduotas teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutarties pagrindu, jei ši nutartis nebūtų panaikinta. Todėl pirmosios instancijos teismas 2022 m. spalio 3 d. nutartimi pagrįstai panaikino 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartį.

9.8. Apeliantė nurodo, kad negali paneigti tos aplinkybės, kad 2021 m. spalio 27 d. išduotas vykdomasis raštas apima sutarties 1.2. – 1.6. punktus, tačiau pareiškėja teismui teikė prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo tik dalyje dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis vykdymo, todėl negali būti atsakinga už išduotą didesnės apimties vykdomąjį raštą. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju ir neprašoma iš pareiškėjos kokios nors atsakomybės, o tik pažymima, kad faktas yra vienas – vykdomasis dokumentas pagal 1.2. – 1.6. punktus yra išduotas, todėl antrą kartą toks pats negali būti išduotas. Tai, kad dėl šio vykdomojo rašto dalies nėra vykdomas priverstinis išieškojimas, nepriklauso nuo vykdomųjų raštų kiekio (prašoma palikti galioti nutartį dėl tokio pat antro vykdomojo rašto išdavimo), o priklauso nuo jo turinio. Tai, kad jeigu pareiškėjai būtų išduotas vykdomasis raštas pagal 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartį, situacijos visiškai nepakeistų, nes kaip minėta, tai būtų antras toks pat identiškas vykdomasis raštas ir antstolis jo nepriimtų vykdyti dėl to, kad 1.4. punkto neįmanoma įvykdyti.

9.9. Apeliantė nurodo, kad pareiškėjos prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal sutarties 1.4. punktą 2632,73 Eur sumai tenkino pagrįstai. Šioje vietoje apeliantė klaidina teismą ir nurodo ne tiesą, nes 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi tenkintas pareiškėjos prašymas išduoti vykdomąjį raštą tiesiog perkeliantį jį sprendimo punktus, nėra išduotas vykdomasis raštas dėl 2632,73 Eur sumos. O vykdomąjį raštą dėl sprendimo 1.2. – 1.6. punktų pareiškėja jau turi, tai 2021 m. spalio 27 d. vykdomasis raštas, antras toks pats toje pačioje byloje negali būti išduotas ir tam nėra jokio teisinio pagrindo. Dėl šios priežasties teismas 2022 m. spalio 3 d. skundžiama nutartimi panaikino 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys, 338 straipsnis).

11. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis išduoti vykdomąjį raštą, yra pagrįsta ir teisėta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13. Apeliantė (pareiškėja) A. P. kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui 2021 m. spalio 15 d. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, 2022 m. liepos 17 d. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, išrašą iš vykdomosios bylos bei pareiškėjos ir antstolės susirašinėjimą el. paštu.

14. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15. Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 26 punktas). Be to, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

16. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus naujus rašytinius įrodymus bei tai, jog nauji įrodymai buvo pateikti kartu su atskiruoju skundu, yra nedidelės apimties, jais yra siekiama paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, sprendžia, jog naujų įrodymų prijungimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl apeliacinės instancijos teismas juos prijungia prie bylos ir jie bus vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl atskirojo skundo argumentų

17. Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas, sutikdamas su pareiškėjo G. G. atskiruoju skundu, panaikino savo ankstesnę nutartį, kuria buvo patenkintas pareiškėjos A. P. prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo. Apeliantė (pareiškėja) A. P. laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su atskiruoju skundu ir panaikino nutartį, kuria pareiškėjai buvo išduotas vykdomasis raštas, kadangi nutartis negalėjo būti skundžiama, o išduotas vykdomasis raštas nebuvo tapatus prieš tai išduotam vykdomajam raštui.

18. CPK 334 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas: 1) sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų CPK 293 straipsnyje numatytais atvejais, rašytinio proceso tvarka per tris darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir šiuo klausimu priimtos nutarties patvirtintą kopiją išsiunčia byloje dalyvaujantiems asmenims; 2) nesutikdamas su atskiruoju skundu arba kai skundas paduotas dėl CPK 293 straipsnyje nurodytų nutarčių, nustatyta tvarka per tris darbo dienas nuo atskirųjų skundų dėl teismo nutarties ir atsiliepimų į atskiruosius skundus padavimo terminų pabaigos išsiunčia bylą su atskiruoju skundu ir atsiliepimais į atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui. Tačiau tam, kad pirmosios instancijos teismas galėtų pasinaudoti CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte suteikta teise pačiam pasinaikinti savo nutartį, skundžiama nutartis, visų pirma, turi būti apeliacinio apskundimo objektu.

19. CPK 334 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) CPK numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Taigi apeliacinio apskundimo objektu gali būti ne kiekviena pirmosios instancijos teismo nutartis. Galimybė skųsti nutartį atskiruoju skundu arba expressis verbis (lot. – tiesiogiai, aiškiais žodžiais) yra įtvirtinta atskiruose CPK straipsniuose, arba pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktą sprendžiama atsižvelgiant į tai, ar teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-1075/2019, 25 punktas).

20. Įstatyme numatyta, jog bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis), kuria šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta galimybę kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.983 straipsnio 1 dalis). Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo galią ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 straipsnio 1 ir 2 dalys, CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teismo patvirtinta taikos sutartis yra privaloma ir vykdoma pagal tokias formuluotes ir tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo nutartyje dėl jos patvirtinimo. Teismo procesiniu dokumentu patvirtinus taikos sutartį, tokio procesinio sprendimo galiojimo apimtis ir trukmė yra susaistyta taikos sutarties sąlygų. Taikos sutarties šaliai nevykdant sutartimi nustatytos prievolės, suinteresuotos šalies (kreditoriaus) prašymu pagal teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, rezoliucinę dalį išduodamas vykdomasis raštas ir jis vykdomas CPK nustatyta tvarka.

21. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad šalių sudaryta ir teismo sprendimu patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis savo esme prilygsta taikos sutarčiai, kuria šalys laisvo apsisprendimo būdu sutarties sąlygose pačios nusistato savo teises ir pareigas (CK 6.985 straipsnio 1 dalis) (Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-182-324/2020; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2162-855/2021; Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-867-227/2018).

22. CPK 646 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Šis prašymas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Teismui pripažinus, kad tai yra būtina, šioje dalyje nurodytas prašymas išduoti vykdomąjį raštą gali būti nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau šių asmenų neatvykimas nekliudo teismui išspręsti vykdomojo rašto išdavimo klausimą. Teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti. Spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, teismas gali pakeisti šalių taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarką nekeisdamas šalių susitarimo esmės. Teismas, atsisakęs išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties sąlygų vykdymo, išaiškina šalims teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka. Dėl teismo nutarties išduoti ar atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą gali būti paduotas atskirasis skundas.

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi patenkino pareiškėjos A. P. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir išdavė vykdomąjį raštą pagal tarp pareiškėjų A. G. (P.) ir G. G. sudarytos ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl bažnytinės santuokos apskaitos įrašo Civilinės metrikacijos skyriuje panaikinimo pasekmių 1.4. – 1.6. punktus. Pirmosios instancijos teismas taip pat priimtos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė, kad teismo nutartis išduoti vykdomąjį raštą yra neskundžiama. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės (pareiškėjos) argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ir išnagrinėjo pareiškėjo G. G. atskirąjį skundą. Pažymėtina, kad nors 2022 m. rugsėjo 8 d. priimtoje nutartyje teismas nurodė, kad nutartis neskundžiama, tačiau tokia teismo išvada neatitiko CPK 646 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį nutartis išduoti ar atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą pagal teismo patvirtintą taikos sutartį, gali būti apeliacijos objektu, todėl pareiškėjas G. G. turėjo teisę pateikti atskirąjį skundą ir ją įgyvendino, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutarties. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė apskundimo tvarką, nesudaro pagrindo teigti, jog tokia nutartis negali būti apeliacijos objektu ir pirmosios instancijos teismas privalėjo prieš tai priimti nutartį dėl rašymo apsirikimo klaidos taisymo, kadangi tokios nutarties apskundimo tvarka yra imperatyviai reglamentuota CPK 646 straipsnio 3 dalyje.

24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad sprendžiant klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutarimu ir teismo sprendimu buvo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, santuokos nutraukimo byloje priimto teismo sprendimo dalis, kuria patvirtinta santuokos nutraukimo padarinių sutarties sąlyga dėl priteisimo, atitinka priverstinio teismo sprendimo vykdytinumo požymius ir dėl šios teismo sprendimo dalies gali būti išduodamas vykdomasis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-378/2017). Taigi, kai yra aiškiai nurodytos išieškotinos sumos teismo sprendime, tokiu atveju nėra taikoma CPK 646 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka dėl vykdomojo rašto išdavimo, o turi būti vadovaujamasi CPK 646 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisykle, kad vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Šiuo atveju teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1.4. – 1.6. punktuose nėra nurodytos išieškotinos sumos, todėl vykdomojo rašto išdavimo klausimas turėjo būti sprendžiamas remiantis CPK 646 straipsnio 3 dalimi, kas nagrinėjamoje byloje ir buvo padaryta.

25. Apeliantė (pareiškėja) atskirajame skunde taip pat nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo G. G. teiginiais, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis buvo priimta pažeidžiant įstatymo normas, kadangi pareiškėjai buvo išduotas tapatus vykdomasis raštas. Apeliantės (pareiškėjos) teigimu, 2021 m. spalio 27 d. vykdomasis raštas buvo išduotas dėl priteisto išlaikymo išieškojimo, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi buvo išduotas vykdomasis raštas dėl būtinųjų ir valstybės nekompensuojamų medicinines sveikatos priežiūros išlaidų išieškojimo, kurių pareiškėjas G. G. savanoriškai neapmoka.

26. Pagal CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatas vykdomasis raštas pagal teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį yra išduodamas tuo atveju, kai teismas nustato, jog taikos sutartis yra nevykdoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-913-241/2020, 14 punktas). Dėl šios priežasties teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – ne, t. y. teismas įsitikina, ar taikos sutartis (ne)vykdoma vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami šalių pateikti įrodymai; teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019, 32–33 punktai).

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino pareiškėjų A. G. (P.) ir G. G. 2019 m. birželio 17 d. sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Pareiškėjai, be kita ko, susitarė, kad tėvai lygiomis dalimis privalo apmokėti papildomas būtinąsias dukters R. G. išlaikymo išlaidas, t. y.: būtinąsias ir valstybės nekompensuojamas medicinines sveikatos priežiūros išlaidas (tokias kaip stomatologo, odontologo, regėjimo priežiūros ir/ar gydymo, mokamo sanatorinio valstybės nekompensuojamo gydymo, mokamų valstybės nekompensuojamų medicininių tyrimų ir pan.) (1.4. punktas). Taip pat pareiškėjai susitarė, kad apie sutarties 1.4. punkte nurodytas išlaidas turi būti pranešama tėvui/motinai iš anksto, bet ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas, išskyrus skubią medicininę pagalbą, o sutarties 1.4. punkte nurodytas išlaidas patvirtinantys dokumentai turi būti pagrįsti medicininiais dokumentais, bei tėvas/motina sutarties 1.4 punkte nurodytas išlaidas sumoka motinai/tėvui per 5 darbo dienas po išlaidas patvirtinančių dokumentų jam/jai pateikimo. Išlaidas pagrindžiančius dokumentus tėvai vienas kitam pateikia elektroniniu paštu ar kitu tėvų konkrečiu atveju sutartu būdu (sutarties 1.5. – 1.6. punktai).

28. Iš LITEKO duomenų matyti (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad pareiškėja A. P. 2021 m. spalio 18 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo pagal sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių 1.3. punktą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 27 d. pareiškėjai A. P. išdavė vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių 1.2. – 1.6. punktus. Tuo pagrindu antstolės Brigitos Palavinskienės kontoroje buvo užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo išieškoma 147,00 Eur dydžio skola ir 250,00 Eur/mėn. fiksuotas mokėjimas nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. Pagal Antstolių informacinės sistemos (toliau – ir AIS) duomenis, šiuo metu iš skolininko (pareiškėjo) G. G. yra išieškoma 147,00 Eur suma.

29. 2022 m. liepos 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjos A. P. prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo dėl 2632,73 Eur būtinųjų sveikatos priežiūros išlaidų išieškojimo pagal sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių 1.4. punktą bei pateikė teismui minėtas išlaidas pagrindžiančius rašytinius įrodymus.

30. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias vykdomojo rašto išdavimą. Visų pirma, pažymėtina, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek 2021 m. spalio 27 d. išduotas vykdomasis raštas, tiek 2022 m. rugsėjo 8 d. teismo nutartimi išduotas vykdomasis raštas, yra tapatūs. Kaip jau minėta, pareiškėja 2021 m. spalio 18 d. kreipėsi į teismą prašydama išduoti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo išieškojimo priverstine tvarka. Nors pirmosios instancijos teismas į išduotą vykdomąjį raštą įtraukė ne tik sutarties 1.3. punktą, bet ir visus kitus punktus, t. y. nuo 1.2. iki 1.6., tačiau antstolė Brigita Palavinskienė vykdomąjį raštą priėmė ir išieškojimą vykdė tik dėl 1.3. punkto, t. y. dėl išlaikymo išieškojimo. Tokias aplinkybes patvirtina ne tik apeliantės (pareiškėjos) susirašinėjimas su antstole, tačiau ir duomenis iš AIS apie užvestą vykdomąją bylą. Tuo tarpu vertinant 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartį dėl vykdomojo rašto išdavimo, matyti, kad pirmosios instancijos teismas išimtinai vertino tik sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių 1.4. – 1.6. punktus bei tai, ar pareiškėjai tinkamai vykdė savo prisiimtus įsipareigojimus vienas kito atžvilgiu ir ar buvo pagrindas išduoti vykdomąjį raštą būtent dėl 1.4. – 1.6. punktų priverstinio vykdymo. Įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai pripažino vykdomųjų raštų tapatumą ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartį.

31. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi išduodamas vykdomąjį raštą dėl 1.4. – 1.6. punktų priverstinio vykdymo, nepagrįstai sprendė, jog jame neturi būti nurodoma konkreti išieškotina suma, o šią sumą vykdymo proceso metu pagal šalių pateiktus įrodymus turi nustatyti antstolis. Priešingai, būtent pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis CPK 646 straipsnio 3 dalimi, turėjo nustatyti, ar sutarties 1.4. – 1.6. punktai yra (ne)vykdomi, o nustačius, jog skolininkas (pareiškėjas) G. G. visiškai nevykdo savo pareigos apmokėti ½ dalį papildomų būtinųjų nepilnamečio vaiko išlaikymo išlaidų, teismas privalėjo įvertinti kreditorės (pareiškėjos) A. P. prašomos išieškoti sumos dydį ir minėtą sumą pagrindžiančius rašytinius įrodymus bei atitinkamai tenkinti ar atmesti prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, t. y. dėl konkrečios išlaidų sumos išieškojimo (pvz., Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-760-273/2022). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingas aiškinimas neatitiktų vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų, kadangi antstolis, prieš vykdydamas išduotą vykdomąjį dokumentų, turėtų išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, t. y. nustatyti išieškotiną sumą ir jos pagrįstumą, o tik vėliau pradėti išieškojimo procesą (vykdymo veiksmus), nors vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas (CPK 586 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, bei į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nevertino pareiškėjos A. P. prašyme dėl vykdomojo rašto išdavimo nurodytos išieškotinos sumos bei jos pagrįstumą pagrindžiančių rašytinų įrodymų, o rezoliucinėje dalyje nebuvo nurodyta konkreti išieškotina suma, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartį ir klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo perduoti spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

32. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, iš esmės nepasisako dėl šalių nurodytų aplinkybių, o būtent dėl patirtų būtinųjų sveikatos priežiūros išlaidų būtinumo ir dydžio, nes jų pagrįstumą turi įvertinti pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą. Tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad vykdomąjį raštą prašoma išduoti šeimos byloje, kurioje teismas turi būti aktyvus, ypač, kai tai liečia prioritetinius vaiko interesus.

33. Apibendrinant nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė vykdomojo rašto išdavimo reglamentuojančias teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartys naikintinos. Remiantis išdėstytais motyvais, bei atsižvelgiant į tai, kad padarytus pažeidimus galima pašalinti tik nagrinėjant pareiškėjos prašymą iš naujo, vykdomojo rašto išdavimo klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

34. Apeliacinės instancijos teismui nutarus perduoti vykdomojo rašto išdavimo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantės (pareiškėjos) A. P. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. nutartis panaikinti ir pareiškėjos A. P. prašymą išduoti vykdomąjį raštą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjas Andrius Verikas