Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje (perkvalifikavus iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies), ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams 2 mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 215 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, subendrintos bausmės, paskirtos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir paskirta subendrinta bausmė – 2 metams 2 mėnesiams (turėtų būti – laisvės atėmimas 2 metams 2 mėnesiams); vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta D. P. galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 77 straipsniu, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės neatlikta 5 mėnesių ir 7 dienų dalimi, pridedant šią neatliktą bausmės dalį prie nauju šiuo nuosprendžiu skiriamos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 9 mėnesiams ir 7 dienoms; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas D. P. laikinajame sulaikyme nuo 2023 m. rugpjūčio 17 d. 8.15 val. ir suėmime nuo 2023 m. rugpjūčio 18 d. išbūtas laikas; D. P. bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos; D. P. paskirtą kardomą priemonę – suėmimą – nuspręsta palikti galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

9. Nuteistasis D. P. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nusikalstamų veikų kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuspręsdamas dėl D. P. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o taip pat šias veikas kvalifikuodamas, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir teisingai kvalifikavo D. P. veiksmus. Nuteistasis D. P. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtomis laisvės atėmimo bausmėmis, mano, kad jam paskirtos bausmės yra per griežtos ir prašo skirti švelnesnę galutinę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistajam D. P. paskirtos bausmės

10. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

11. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

12. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo D. P. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam D. P. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

14. Skirdamas bausmes D. P. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad D. P. padarė keturis apysunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4 dalis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę (nevedęs, iki suėmimo dirbo, nekilnojamojo turto neturi, teistas už labai sunkų nusikaltimą, du sunkius nusikaltimus, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu padarė naujus keturis apysunkius nusikaltimus, sistemingas įstatymo uždraustų veikų darymas tapo jo gyvenimo būdu). Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė kaip reikšmingą bausmės skyrimui aplinkybę, kad D. P. padarė nusikalstamą veiką ir vienai svarbiausių įstatymo ginamų vertybių – žmogaus sveikatai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra viena nuteistojo D. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)), ir viena nuteistojo D. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė (tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)).

15. BK 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teismų praktikoje aiškinant šias nuostatas suformuotas teisės aiškinimas, pagal kurį BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę. Ši norma neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-320/2007, Nr. 2K-511/2010, Nr. 2K-194/2011, Nr. 2K-95/2014, Nr. 2K-238-139/2015).‏‏‎ BK 61 straipsnio 2 dalies traktavimas kaip reikalaujančios skirti bausmę, didesnę negu taikomo BK straipsnio sankcijoje nustatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkis, nėra tikslus, nes perkelia akcentą nuo bausmės dydžio apskaičiavimo metodo į patį bausmės dydį; įstatymo tekstas įsakmiai nereikalauja skirti tik tokią bausmę, kuri yra didesnė už sankcijoje nustatytą jos vidurkį. Toks teisės normos aiškinimas kasacinėje teismų praktikoje nėra paneigtas ar pakeistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-230-489/2019).

16. Atsižvelgus į šiuos išaiškinimus ir įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos teismo buvo suprastos ir aiškinamos neteisingai, pirmosios instancijos teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą skirti mažesnes už sankcijų vidurkį bausmes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apylinkės teismo motyvus, suformuotos kasacinės teismų praktikos aiškinimų kontekste, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas mažesnes negu vidurkis bausmių trukmes, savo motyvus dėl bausmės individualizavimo išdėstė ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam įvertino visus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis, nuteistajam D. P. už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės nėra per giežtos ar aiškiai neteisingos, mažinti jas ar paskirti švelnesnes kitos rūšies bausmes nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam D. P. ankstesniu teismo nuosprendžiu už nusikalstamas veikas skirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir vėl padarė naujas nusikalstamas veikas.

17. D. P. padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, nes, kaip minėta, jis nusikalto būdamas praeityje teistas, turėdamas neišnykusį teistumą, nepraėjus nei 3 mėnesiams po lygtinio paleidimo (2023 m. gegužės 12 d. (3 t., b. l. 150-153)) iš kalėjimo, kur atliko laisvės atėmimo bausmę pagal Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. nuosprendį, kuriuo buvo nuteistas už vieną labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei ir du sunkius nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bei nuosavybei realia laisvės atėmimo bausme. Tai parodo, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia nuteistojo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, todėl švelnesnės nei realus laisvės atėmimas bausmės skyrimas nuteistajam neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Šių duomenų kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių bausmės individualizavimui vertinimo ir konstatuoja, kad nebe pirmą kartą teisiamam D. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės už padarytus tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, negali būti laikomos aiškiai per griežtos.

18. Grįsdamas prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo tai, kad dėl savo padarytų nusikalstamų veikų jis kaltę pripažįsta visiškai, nuoširdžiai gailisi, davė išsamius parodymus apie veikų padarymo aplinkybes, siekė atsiprašyti nukentėjusiųjų, prašė jų atleidimo ir pasigailėjimo. Tačiau pažymėtina, jog į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė, jos sąlygojo nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimą ir už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, skirtinų atitinkamai laisvės atėmimo bausmių, mažesnių už sankcijų vidurkį, skyrimą, nors, kaip minėta, teismas nustatė ne tik D. P. atsakomybę lengvinančią, bet ir sunkinančią aplinkybę, jog nusikaltimus jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be to, D. P. apeliaciniame skunde akcentuojamas jo prisipažinimas ir gailėjimasis skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinti pripažinus tai jo atsakomybę švelninančia aplinkybe, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinus už atskiras nusikalstamas veikas paskirtą subendrintą bausmę vienu trečdaliu, kurią dar labiau švelninti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

19. Prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo tai, kad turėdamas galimybę jis nukentėjusiosioms atlygins žalą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, D. P. po lygtinio paleidimo iki suėmimo šioje byloje beveik visą laiką dirbo (3 t., b. l. 166), bet byloje nėra duomenų, kad jis būtų atlyginęs nors dalį nukentėjusiosioms padarytos turtinės ar neturtinės žalos. Bausmės švelninimui neduoda pagrindo ir nuteistojo D. P. apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad nukentėjusiajai V. K. buvo grąžintas pagrobtas telefonas, nukentėjusiajai I. P. taip pat grąžinta dauguma pagrobtų daiktų. Kaip matyti iš bylos duomenų, pavogti daiktai buvo grąžinti nukentėjusiosioms ne jo paties, o policijos pareigūnų iniciatyva po to, kai šie daiktai buvo surasti. Todėl tai, kad pagrobti daiktai buvo grąžinti nukentėjusiosioms nėra nuteistojo nuopelnas ir dėl to švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra pagrindo.

20. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. P. nurodytos kitos aplinkybės – tai, kad po bausmės atlikimo paleistas lygtinai jis gyveno sąžiningai ir teisingai, turėjo darbą ir gyveno su drauge, visada atvykdavo į Probacijos tarnybą, iki šių nusikaltimų padarymo jokių nusižengimų nebuvo padaręs, baudų neturėjo, stengiasi taisytis ir suvokia savo netinkamų veiksmų priežastis bei jaučia neigiamas pasekmes, nusikalstamų veikų padarymą lėmė gyvenimo rūpesčiai ir finansiniai sunkumai, dėl kurių pradėjo vartoti alkoholį, – taip pat nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Kitų aplinkybių bausmės švelninimui teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

21. BK 63 straipsnyje reglamentuojamos bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklės. Šiame baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti (BK 63 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, D. P. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirta subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas nuteistajam D. P. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, nuteistajam D. P. už nusikalstamas veikas paskirta subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, teisingai buvo sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams.

22. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šiuo nuosprendžiu D. P. už nusikalstamas veikas paskirta galutinė bausmė pagrįstai buvo subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi ir D. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 9 mėnesiams 7 dienoms. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir prie nuteistajam D. P. už nusikalstamas veikas paskirtos galutinės bausmės pridėdamas visą Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatliktą dalį, būtų netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. P. už nusikalstamas veikas paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, paskirtos bausmės atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo D. P. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis D. P. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodant D. P. už nusikalstamas veikas skirtinų bausmių motyvus, be kita ko, nurodyta, kad skundžiamu nuosprendžiu D. P. paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 77 straipsniu, bendrintina su 2016 m. gegužės 13 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje skiriant D. P. galutinę subendrintą bausmę, taip pat nurodyta, kad vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 77 straipsniu, D. P. paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės neatlikta 5 mėnesių ir 7 dienų dalimi. Tačiau pažymėtina, kad BK 77 straipsnis galiojo tik iki 2012 m. liepos 1 d. ir nustatė lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimo švelnesne bausme sąlygas. Taigi BK 77 straipsnis nuo 2012 m. liepos 1 d. neteko galios (2011 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48, 64, 67, 75, 82, 87, 92 straipsnių pakeitimo ir 77, 94 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-1861), todėl nebegali būti taikomas. Be to, nagrinėjamu atveju jis niekaip nesusijęs su skirtingais nuosprendžiais D. P. paskirtų bausmių bendrinimu ir galutinės subendrintos bausmės skyrimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse padarytą rašymo apsirikimą, nurodant netekusį galios BK straipsnį, laiko technine klaida. Kadangi ši klaida neturi įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui, todėl ji ištaisytina šia nutartimi, pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios ir rezoliucinės dalių, nurodytą BK 77 straipsnį.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

25. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

26. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 26 d. nutartimi nuteistajam D. P. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Z. K.. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. kovo 1 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3 punktu, prašoma iš D. P. valstybės naudai priteisti 158.33 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

27. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam (nuteistajam) teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Nors bylos duomenimis nuteistasis D. P. iki nusikalstamų veikų padarymo buvo registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (3 t., b. l. 168), dirbo (3 t., b. l. 166), tačiau byloje nėra jokių duomenų apie D. P. realią turtinę padėtį. Paties nuteistojo D. P. teigimu, jo turtinė padėtis bloga, jis neturi piniginių lėšų ar kitokio turto. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. P. šiuo metu laikomas suimtas, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta ilga laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą D. P. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.‏

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Pašalinti iš Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio aprašomosios ir rezoliucinės dalių, bendrinant D. P. paskirtą galutinę bausmę su Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi, nuorodą į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 77 straipsnį.

Iš nuteistojo D. P. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai neišieškoti.