Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Aurega“ ieškinį atsakovui A. S. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18.4. Teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentais, teismo eksperto išvadomis ir kitais byloje esančiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškinio reikalavimo pagrindo ir bylos nagrinėjimo ribų

19. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai). Tokiose bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir jos dydį bei neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė, kuri yra preziumuojama teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas.

20. Apie juridinio asmens vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama atsižvelgiant į tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ), apelianto vadovavimo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) (dabar šio teisės akto pavadinimas – Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymas), galiojusio ĮBĮ ir dabar galiojančio JANĮ, reglamentuojančių valdymo organo ar jo nario pareigas, reikalavimų. Vadovo rūpestingumo pareiga, be kita ko, apima pareigą saugoti juridinio asmens turtą, tinkamai vesti šio turto apskaitą, elgtis su juo rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kaip savo jurisprudencijoje yra pasisakęs kasacinis teismas, vadovo pareigos kyla iš juridinio asmens veiklą reglamentuojančių įstatymų, todėl tais atvejais, kai pažeidžiamos specialiuosiuose įstatymuose nustatytos pareigos, vadovui taikoma civilinė deliktinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).

21. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) bylos nagrinėjimo ribas nustato ieškinyje nurodyti ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas, t. y. ieškovo suformuluotas materialusis teisinis reikalavimas atsakovui ir faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Įstatymų leidėjo valia CPK 265 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas draudimas teismui peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas.

22. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ieškinyje dėstomų faktinių aplinkybių, apelianto A. S., buvusio ieškovės LUAB ,,Aurega“ vadovo, prievolė atlyginti bendrovei padarytą 61 047,74 Eur žalą grindžiama pareigos saugoti bendrovės turtą ir perduoti jį nemokumo administratorei, iškėlus bendrovei bankroto bylą, pažeidimu. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar apeliantas atliko tokio pobūdžio neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir dėl jo neveikimo atsiradusius padarinius (bendrovės patirtą konkretaus dydžio žalą), priežastiniu ryšiu susijusius su jo neveikimu, t. y. turto nemokumo administratorei neperdavimu, o apeliantui teko procesinė pareiga paneigti kaltės prezumpciją.

23. Ir nors ieškovė ieškinyje įvardijo dar ir kitos apelianto, buvusio bendrovės vadovo, pareigos pažeidimą, t. y. bankroto bylos faktiškai jau nemokiai bendrovei neinicijavimą, apelianto pasyvumą vertindama kaip neteisėtus jo veiksmus, o su tuo sutiko ir pirmosios instancijos teismas, dėl šių neteisėtų veiksmų žalos atlyginti neprašė. Atsižvelgiant į ieškinio dalyką, ieškovė neturėjo įrodyti (ir neįrodinėjo) apelianto civilinės atsakomybės sąlygų dėl būtent tokios pareigos pažeidimo, t. y. išaugusio kreditorių reikalavimų dydžio, laiku neinicijavus bankroto bylos, ir apelianto neteisėtų veiksmų bei išaugusio nuo faktinio nemokumo momento kreditorių reikalavimų dydžio priežastinio ryšio.

24. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su patvirtintų kreditorių reikalavimų dydžiu, netyrė ir nevertino bendros išaugusios ieškovės skolos kreditoriams, nenustatė priežastinio ryšio dėl bendros išaugusios bendrovės skolų sumos ir apelianto neveikimo, atmestini kaip nagrinėjamo ginčo kontekste neaktualūs ir aiškiai prieštaraujantys CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatytam teisiniam reglamentavimui (teismui nustatytam draudimui peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas). Priešingai nei tvirtina apeliaciniame skunde apeliantas, pirmosios instancijos teismas neturėjo tirti aplinkybių, susijusių su ieškovės kreditorių reikalavimų dydžiu bei jo pokyčiu.

25. Pažymėtina, kad patvirtintų bankroto byloje kreditorių finansinių reikalavimų dydis ar jų santykis su prašomos priteisti žalos dydžiu nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti net ir negalėtų turėti jokios teisinės reikšmės. Kasacinis teismas savo praktikoje jau yra išaiškinęs, kad prašomos priteisti bendrovei žalos dydis negali būti ribojamas jos bankroto byloje patvirtintų (nepatenkintų) kreditorių reikalavimų ir patvirtintų administravimo išlaidų suma. Toks aiškinimas, be kita ko, grindžiamas tuo, kad ieškinį tokiose bylose pareiškia bankrutuojanti bendrovė kaip savarankiškas juridinis asmuo, o ne jos kreditoriai. Jokie teisės aktai nenustato, kad juridinio asmens teisė į jam padarytos žalos atlyginimą galėtų priklausyti nuo šio juridinio asmens teisinio statuso (bankrutuojantis ar ne) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019, 29 punktas). Priklausomai nuo to, kurioje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje yra pareiškiamas ir nagrinėjamas toks ieškinys dėl žalos atlyginimo, bankrutuojančios bendrovės kreditorių reikalavimų apimtis gali būti ir nevisiškai aiški (dalis kreditorių reikalavimų gali būti ginčijama, terminai kreditoriaus reikalavimui pareikšti gali būti atnaujinami), taip pat nėra aišku, kiek realiai bus patirta administravimo išlaidų per visą bankroto laikotarpį (kreditorių patvirtinta administravimo išlaidų sąmata tokios aplinkybės neįrodo, nes ji gali būti keičiama, be to, nemokumo administratorius turi teisę tik į realiai patirtų administravimo išlaidų atlyginimą, veikdamas pagal patvirtintą sąmatą), todėl nėra galimybės nustatyti, kiek (ir ar) pasibaigus bankroto procesui liks bendrovės savininkui grąžintino bankrutuojančios bendrovės turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 67–69 punktai).

26. Todėl ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino VMI atstovo patvirtinimo, jog 3 metų terminas mokestinei deklaracijai patikslinti nėra praleistas, o patikslinus deklaraciją, keistųsi ir kreditorių finansinių reikalavimų dydis, neteikia prielaidų abejoti skundžiamo teismo sprendimo teisingumu ir pagrįstumu.

Dėl bendrovės vadovo atsakomybės už žalą, neperdavus ir (ar) neišsaugojus jos turto

27. Pirmiau jau nurodyta, kad viena iš vadovui tenkančių pareigų, kurios pažeidimas leistų taikyti jam deliktinės civilinės atsakomybės institutą, yra juridinio asmens turto neišsaugojimas ir (ar) jo neperdavimas nemokumo administratoriui. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala gali būti padaryta turto netekimu, todėl ir žala bendrovei gali būti padaryta dėl turto, kuris buvo bendrovės vadovo žinioje, netekimo. Šis faktas turi būti patvirtinamas įrodymais, kad turtas bendrovėje buvo, bet jo neliko, taip pat nėra to turto ekvivalento, jeigu pagal aplinkybes jis turėtų būti. Bendrovės turtas yra apskaitomas pagal apskaitos dokumentus, todėl turto turėjimas ir netekimas gali būti įrodinėjamas apskaitos dokumentais. Jais turi būti patikimai patvirtinamas turto turėjimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 35 punktas).

28. Ieškovei pareiškus reikalavimą dėl žalos, padarytos buvusiam jos vadovui neperdavus ir (ar) neišsaugojus turto, atlyginimo, turi būti nustatyta, kad bendrovė turtą, įskaitant pinigines lėšas, turėjo, bet po bankroto bylos jai iškėlimo šis turtas nemokumo administratorei neperduotas. Iš ieškovės ieškinio ir su juo pateiktų įrodymų bei paaiškinimų teismo posėdžiuose matyti, kad prašomą atlyginti žalą sudaro neperduotas šis turtas: bendrovei priklausiusios 48 314,29 Eur piniginės lėšos, buvusios pas apeliantą; kilnojamasis turtas, t. y. 8 013,12 Eur vertės du jūriniai konteineriai ir 4 720 Eur vertės automobilis ,,Toyota Land Cruiser“.

29. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad prašomą priteisti 48 314,29 Eur žalos atlyginimo dalį pagal perduotus bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus sudaro iš atskaitingų asmenų gautinos sumos, o atskaitingu asmeniu buvo apeliantas. Ieškovės atstovas 2023 m. balandžio 11 d. vykusiame teismo posėdyje duodamas paaiškinimus bei atsakydamas į apelianto atstovės klausimus taip pat nurodė, kad faktas, jog apeliantas yra skolingas bendrovei 48 314,29 Eur, nustatytas iš nemokumo administratorei 2022 m. birželio 22 d. perduotos bendrovės avanso apyskaitos duomenų, be to, 2018 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų likutis buvo 72 704,39 Eur, o išleista – 24 390 Eur, taigi, šių sumų skirtumas ir yra apelianto skola bendrovei (2024 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 37 min. 09 sek. – 38 min. 23 sek.).

30. Nesutikdama su 48 314,29 Eur piniginių lėšų neperdavimu apelianto atstovė 2024 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje paprašė skirti teismo ekspertizę, teigdama, kad nėra aiški ieškovės nurodyto 48 314,29 Eur turto kilmė, nesant tikslių duomenų, ar šios pajamos gali būti vertinamos kaip gautas užmokestis už parduotą traktorių ,,John Deere“ (2024 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 34 min. 06 sek. – 1 val. 36 min. 39 sek.). Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. balandžio 26 d. nutartimi patenkino apelianto prašymą ir teismo ekspertizę paskyrė, pavedęs ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui (1 t., b. l. 134–135). Teismo ekspertizę atliko Lietuvos teismo ekspertizės centro teismo ekspertas Marius Barkauskas, surašęs ir pateikęs į bylą 2023 m. gruodžio 12 d. ekspertizės aktą (1 t., b. l. 173–182).

31. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame teismo sprendime, ieškovės įrodinėtas aplinkybes, kad pagal nemokumo administratorei perduotus finansinės atskaitomybės dokumentus apelianto žinioje buvo bendrovei priklausančios 48 314,29 Eur piniginės lėšos, patvirtina ir teismo ekspertizės akto turinys bei teismo eksperto M. Barkausko padarytos išvados. Teismo ekspertas, atsakydamas į jam užduotus ketvirtą ir penktą klausimus, t. y. ar traktoriaus ,,John Deere“ pirkėjas įmokėjo į bendrovės sąskaitą 48 314,29 Eur, o jeigu sumokėjo, kam šios lėšos priklauso, nurodė, kad ši suma ieškovei nebuvo sumokėta; 48 314 29 Eur yra apelianto, kaip atskaitingo asmens, skola bendrovei.

32. Teismo ekspertas, be kita ko, įvertinęs laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. lapkričio 24 d. bendrovės pajamas ir išlaidas, nustatė, kad į bendrovės banko sąskaitą buvo pervesta 109 858,01 Eur lėšų, t. y. buvo gautos tokio dydžio pajamos (žr. teismo ekspertizės akto lentelę Nr. 6, stulpelį ,,Pajamos“ iš banko). Laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d. bendrovė gavo 19 536 Eur pajamų pagal išrašytas sąskaitas faktūras (žr. teismo ekspertizės akto lentelę Nr. 7). Teismo ekspertas nustatė, kad iš viso apeliantas, kaip atskaitingas asmuo, yra gavęs 109 858,01 Eur, dalis šių lėšų, t. y. 7 403,72 Eur, buvo panaudotos pirkimams, mokesčiams sumokėti, o 54 140 Eur – grąžinti į banką (žr. teismo ekspertizės akto lentelę Nr. 6, stulpelį ,,Išlaidos“ į banko ir kt. tiekėjams). Skirtumas tarp atskaitingo asmens gautų 109 858,01 Eur, bendrovės veikloje panaudotų 7 403,72 Eur, į banką grąžintų 54 140 Eur ir yra 48 314,29 Eur (109 858,01 Eur – 7 403,72 Eur – 54 140 Eur = 48 314,29 Eur). Teismo ekspertizės akte ši suma įvertinta kaip lėšos, kurių panaudojimas bendrovės veikloje nepagrįstas jokiais dokumentais.

33. Apeliacinio skundo argumentai, kad, identifikuojant žalą dėl piniginių lėšų neperdavimo, nepagrįstai buvo vadovaujamasi klaidingu balansu, į kurį nebuvo įtrauktas konfiskuotas ir į valstybę, iš kurios buvo pavogtas, grąžintas turtas (vienas iš traktorių), nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuoto 48 314,29 Eur padarytos žalos bendrovei dydžio. Pirma, kaip matyti iš teismo ekspertizės akto, teismo ekspertui ištirti buvo perduoti ne tik balansai, bet ir kiti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai, kurių pagrindu yra sudarytas šis balansas. Kitaip tariant, teismo ekspertas rėmėsi ir pirminiais duomenimis, kurių pagrindu buvo sudarytas balansas, atitinkamas išvadas padaręs visų šių jam perduotų dokumentų pagrindu. Antra, apeliantas nėra nurodęs, kokie dokumentai turėjo ir galėjo būti papildomai perduoti teismo ekspertui, kuriuos jis 2022 m. birželio 22 d. aktu buvo perdavęs nemokumo administratorei, tačiau ši jų neperdavė teismo ekspertui. Trečia, būtent apeliantui, iki bankroto bylos iškėlimo vadovavusiam bendrovei, teko atsakomybė už finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2, 10 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą (BAĮ 21 straipsnio 1–2 dalys) ir visų jų perdavimą nemokumo administratorei po bankroto bylos bendrovei iškėlimo (JANĮ 57 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliantui ir tenka jo neveikimo arba netinkamo veikimo neigiami teisiniai padariniai.

34. Aptariamų aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, kurioje buvo išaiškinta, kad tuo atveju, kai atsakovas pagal įstatymą yra atsakingas už bendrovės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą ir perdavimą, ieškovui pateikus visus jam objektyviai prieinamus įrodymus ir tinkamai įvykdžius įrodinėjimo pareigą, būtent atsakovui tenka procesinė pareiga pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę. Pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista, kartu tai leidžia konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016, 40 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 37 punktas).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas apeliaciniame skunde neteisingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013 pateiktus išaiškinimus, teigdamas, kad toje nutartyje su klaidomis parengti buhalteriniai dokumentai yra pripažinti nepakankama įrodinėjimo priemone. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra išaiškinęs, kad jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, kaip pirmiau minėta, buvo vertinami visi apelianto perduoti finansinės atskaitomybės dokumentai – tiek pirminiai, tiek ir juos apibendrinantys, todėl ir pagrindo sutikti su apeliantu nėra.

36. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta ir apeliacinio skundo argumentais nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bendrovė turėjo 48 314,29 Eur vertės turtą (pinigines lėšas), kurio apeliantas nemokumo administratorei nėra perdavęs, nors tokią pareigą ir turėjo. Savo kaltės prezumpcijos dėl neperduotų lėšų apeliantas nenuginčijo. Neperduodamas šių lėšų, apeliantas bendrovei ir jos kreditoriams padarė atitinkamo dydžio žalą.

37. Kitas turtas, kurio neperdavimą įrodinėjo ieškovė ir kurio vertę kaip žalos atlyginimą prašė priteisti iš apelianto, yra du jūriniai konteineriai bei automobilis ,,Toyota Land Cruiser“, dėl kurių neperdavimo ieškovė tvirtino patyrusi, atitinkamai, 8 013,12 Eur ir 4 720 Eur žalą. Nesutikdamas su šia skundžiamo teismo sprendimo dalimi, apeliantas tvirtina, kad nei jo neteisėti veiksmai, nei priežastinis ryšys tarp tų veiksmų ir žalos nebuvo įrodyti. Apelianto teigimu, ieškovės nemokumo administratorės netinkamas pareigų atlikimas lėmė tai, kad jūriniai konteineriai nėra sugrąžinti bendrovei, o automobilio parsigabenimo iš Kaliningrado srities išlaidos ne tik viršytų šio automobilio vertę, bet ir nėra objektyviai įmanomas dėl geopolitinės situacijos. Tokia apelianto pozicija aiškiai stokoja pagrįstumo.

38. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad apeliantas neginčija tokio fakto, kad jo vadovavimo bendrovei metu jai nuosavybės teise priklausė du jūriniai konteineriai ir automobilis ,,Toyota Land Cruiser“, kurie faktiškai egzistavo ir bankroto bylos iškėlimo metu, tačiau nemokumo administratorei nebuvo perduoti. Ši aplinkybė pati savaime lemia išvadą, kad apeliantas pažeidė jam, kaip vadovui, nustatytą pareigą perduoti bendrovės turtą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus.

39. Apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantas nemokumo administratorei perdavė informaciją, kur yra jūriniai konteineriai, ir ne kartą siūlė jos atstovui nuvykti atsiimti šį turtą, nėra pagrįsti jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis (įrodymais), nors jam pačiam ir teko teiginių dėl informacijos, susijusios su jūrinių konteinerių buvimo vieta, pateikimo nemokumo administratorei įrodinėjimo pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantas turėjo galimybę pateikti į bylą atitinkamus įrodymus, pavyzdžiui, konteinerių pasaugos sutartį, vietos, kurioje jie yra, panaudos ar nuomos sutartis, pateikti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame būtų užfiksuotas turtas ir jo buvimo vieta, nemokumo administratorei adresuotus pranešimus su įvardyta konteinerių buvimo vieta ir pan. (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 635 straipsnis), tačiau to nepadarė. Ieškovės nemokumo administratorės atstovas 2023 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje nurodė, kad nei dokumentų perdavimo metu 2022 m. birželio 22 d., nei šios bylos nagrinėjimo metu apeliantas nesiūlė vykti atsiimti konteinerių, jų buvimo vieta jam taip pat nebuvo nurodyta (2023 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 35 min. 07 sek. – 36 min. 39 sek.).

40. Taigi, vien deklaratyvūs ir jokiais įrodymais neparemti apelianto teiginiai, kad jis nurodė jūrinių konteinerių, kurių vertė 8 013,12 Eur, buvimo vietą nemokumo administratorei, tačiau ji nesiėmė jokių priemonių turtui atsiimti, teisėjų kolegijai neleidžia padaryti kitokios, nei yra padaręs pirmosios instancijos teismas, išvados. Apeliantas neįvykdė jam, kaip buvusiam ieškovės vadovui, tenkančios pareigos perduoti šį turtą, todėl atliko neteisėtus ir kaltus veiksmus. Taip pat nėra jokios abejonės, kad turto neperdavimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su bendrovei ir jos kreditoriams padaryta žala, kuri lygi to turto vertei (ginčo dėl turto vertės byloje nekilo).

41. Atmestini kaip aiškiai nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl ginčo dalies, susijusios su žala, neperdavus automobilio ,,Toyota Land Cruiser“. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, neginčydamas fakto, kad bendrovei nuosavybės teise priklauso automobilis ,,Toyota Land Cruiser“, kurio jis nėra perdavęs nemokumo administratorei, nepagrįstai atsikirtimus dėl jo pareigos atlyginti šio automobilio vertę kaip bendrovės patirtą žalą grindžia teiginiais, susijusiais su automobilio technine būkle ir jo buvimu Kaliningrado srityje nuo 2016 metų, apeliuodamas į pargabenimo kaštų ir automobilio vertės disproporciją ar vykimo į šią Rusijos Federacijos sritį nesaugumu. Teiginiai, kad automobilis yra apelianto nurodytoje valstybėje nuo 2016 metų ir yra sugedęs, nėra pagrįsti kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais, o vien deklaratyvių apelianto paaiškinimų tokiam faktui nustatyti tikrai nepakanka. Be to, apeliantas nenurodė ir nepaaiškino, kodėl aptariamas turtas nuo 2016 metų nebuvo nurašytas, jeigu iš tiesų jis buvo nebetinkamas eksploatuoti, nėra domenų ir apie apelianto nuo 2016 metų dėtas pastangas šį turtą parsigabenti į Lietuvą arba jį suremontuoti toje vietoje, kurioje jis, apelianto teigimu, buvo paliktas.

42. Kitokio teisėjų kolegijos vertinimo nesuponuoja ir tokia apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad į tyčinio bankroto bylą Nr. eB2-685-618/2022 apeliantas su 2022 m. lapkričio 9 d. prašymu dėl papildomų įrodymų priėmimo (dokumento registracijos Nr. DOK-15593) teikė jam išduotas Rusijos Federacijos vizas su atitinkamais antspaudais. Argumentai, kad apeliantas ne kartą kirto Rusijos Federacijos sieną, negali būti pakankamu įrodymu padaryti apelianto pageidaujamą išvadą, kad jis bandė automobilį sutaisyti ir (ar) organizavo jo pargabenimą į Lietuvą. Jokių kitų duomenų, (išskyrus vizas), kurie pagrįstų ketinimus susitarti dėl automobilio remonto ar dėl transportavimo paslaugų jam pargabenti teikimo, ar domėjimosi tokiomis paslaugomis, byloje taip pat nėra.

43. Kita vertus, net jeigu apeliantas ir būtų įrodęs, kad automobilis sugedo 2016 metais jo nurodytoje vietoje (nors tokių įrodymų byloje nėra), argumentai, kad jam dabar yra nesaugu vykti į Rusijos Federaciją dėl jos invazijos į Ukrainą 2022 metais, nepateisina jo neteisėto neveikimo net šešerius metus (nuo 2016 metų). Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas pažeidė pareigą išsaugoti ir perduoti nemokumo administratorei automobilį ,,Toyota Land Cruiser“, t. y. atliko neteisėtus, kaltais pripažintinus veiksmus. Neperdavus ir neišsaugojus šio turto, bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta 4 720 Eur žala, taigi ir priežastinio ryšio su netesėtais veiksmais sąlyga yra nustatyta.

Dėl tyčinio bankroto byloje nustatytų faktų prejudicialumo

44. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto pozicija, kad tyčinio bankroto byloje teismo nustatyta aplinkybė, jog apeliantas 2022 m. birželio 22 d. perdavė nemokumo administratorei dokumentus, todėl tyčinio bankroto byla ir nebuvo iškelta, laikytina nagrinėjamoje byloje prejudicine ir kartu paneigiančia sąlygas jo deliktinei civilinei atsakomybei taikyti.

45. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktas). Teismas, siekdamas vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas).

46. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad įrodinėjimo dalykas bei tikslas tyčinio bankroto byloje ir byloje dėl bendrovės valdymo organų veiksmais padarytos žalos atlyginimo už turto neperdavimą skiriasi, todėl nėra ir faktų prejudicijos. Pirmuoju atveju būtina įrodyti vieną ar kelis iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų tyčinio bankroto nustatymo kriterijų bei tai, kad bankrutuojančios bendrovės sudarytais sandoriais ir kitokia šios bendrovės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo, o antruoju atveju turi būti įrodytos bendrovės valdymo organo civilinės atsakomybės sąlygos. Pirmuoju atveju apelianto veiksmai, susiję su dokumentų neperdavimu ir netinkamu buhalterinės apskaitos organizavimu, buvo vertinami atsižvelgiant į ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytus įrodinėjimo tikslus, tačiau civilinės atsakomybės taikymo klausimas, atitinkamai, ir sąlygų jai kilti buvimas nebuvo tyčinio bankroto bylos nagrinėjimo dalyku. Taigi, veiksmų (ne)teisėtumo vertinimas abejose bylose buvo atliekamas pagal skirtingas materialiosios teisės normas, siekiant skirtingų teisinių padarinių, o vien tai, kad nebuvo pagrindo juridinio asmens organo (bendrovės vadovo) veiksmų pripažinti tyčiniu privedimu prie bankroto, savaime nereiškia, kad tokie veiksmai nepadarė žalos bendrovei ir jos kreditoriams.

47. Be kita ko, apelianto prejudiciniu prašomas pripažinti faktas, nustatytas tyčinio bankroto byloje (t. y. kad apeliantas 2022 m. birželio 22 d. perdavė nemokumo administratorei dokumentus), objektyviai negali paneigti žalos atlyginimo reikalavimo pagrindu nurodytų faktinių aplinkybių – konkretaus turto ir piniginių lėšų (o ne dokumentų) neperdavimo nemokumo administratorei po bankroto bylos iškėlimo.

48. Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį ginčą išsprendė teisingai, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jo išspręsti kitaip.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

49. Apelianto apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.