Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1801-259/2016 pagal ieškovo D. N. ieškinį atsakovams G. N., S. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl sandorio tariamumo (CK 1.86 straipsnis)

Tariamojo sandorio negaliojimo pagrindas įtvirtintas CK 1.86 straipsnio 1 dalyje: tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Vienas tariamojo sandorio požymių yra tas, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 ir jos 43, 44 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika). Nagrinėjamu atveju apeliantas įrodinėjo, kad ginčijamas vekselis išduotas nesant tam jokio pagrindo, atsakovui S. J. pinigų atsakovui G. N. realiai nepaskolinus. Apelianto įsitikinimu, ginčijamo sandorio sudarymą nulėmė nesąžiningas atsakovų siekis apriboti apelianto D. N. galimybes išsiieškoti skolą pagal to paties atsakovo G. N. jo naudai išduotą ankstesnį vekselį. Bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).Vekselis yra piniginis vertybinis popierius, patvirtinantis vekselio davėjo įsipareigojimą be išlygų sumokėti tam tikrą pinigų sumą šiame dokumente nurodytam asmeniui (vekselio turėtojui), turinčiam teisę gauti vekselyje nurodytą pinigų sumą (CK 1.101 str. 1, 6 dalys, 1.105 str.). Įstatyme nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą, reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, t. y. nesusijusi teisiniu ryšiu su jos atsiradimo pagrindu. Dėl to abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016). Ir nors kasacinio teismo praktikoje pažymima ir tai, kad vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-695/2016), tačiau vekselio pagrindu atsiradusios prievolės abstraktumo savybė nagrinėjamu atveju reiškia, kad net ir nesant pinigų perdavimo atsakovui G. N. fakto vien ši aplinkybė nelemtų sandorio tariamumo (vekselis gali būti išrašomas ne vien paskolinio, bet ir kitokio teisinio santykio ar įsipareigojimo pagrindu), Tokiu atveju būtent apeliantui tenka pareiga įrodyti, kad atsakovas G. N., išrašydamas ginčijamą vekselį, iš tikrųjų nesiekė sukurti įsipareigojimo sumokėti jame nurodytą pinigų sumą atsakovui S. J., neegzistavo joks sandoris ar susitarimas, kurio pagrindu jis būtų išrašytas.Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad išduodant ir naudojant vekselius civilinėje apyvartoje turi būti atsižvelgiama į jų paskirtį ir tikslus: ar vekselis buvo išduotas kaip skolos dokumentas, ar kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-07-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-421/2016). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje esančių duomenų visumos įvertinimas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčijamas vekselis nagrinėjamu atveju buvo išduotas kaip skolos dokumentas, o atsakovo D. N. prielaidos apie sandorio tariamumą nepasitvirtino. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš atsakovo S. J. paaiškinimų pagrįstai nustatė, jog ginčijamas vekselis buvo išduotas paskolos sandorio pagrindu. Vien tai, kad teismas, padaręs rašymo apsirikimą, nurodė, jog remiasi atsakovo S. J. ir atsakovo G. N. paaiškinimais, netekia prielaidų vertinimui, kad teismas neįsigilino į bylą ar vadovavosi byloje nesančiais įrodymais, kaip tvirtina savo skunde apeliantas. Kitoje skundžiamo teismo sprendimo vietoje aiškiai nurodoma, kad atsakovui G. N. apie pareikštą ieškinį ir iškeltą civilinę bylą pranešta, atsiliepimo į ieškinį atsakovas nepateikė. Kaip galima spręsti iš pirmosios instancijos teismo 2016-09-13 posėdžio garso įrašo (CPK 179 str. 3 d.), bylą nagrinėjęs teismas aiškinosi šalių valią sudarant ginčijamą sandorį. Atsakovo S. J. atstovas šio teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovas S. J. suteikė paskolą verslo reikmėms atsakovui G. N., kuris, kaip ir atsakovas S. J., užsiima verslu ne Lietuvoje. Aplinkybių, paneigiančių šią šalių valią ar skolinamų lėšų paskirtį, byloje nebuvo nustatyta. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas laikėsi pozicijos, kad bylą nedalyvaujant atsakovui G. N. galima nagrinėti, savo ankstesnio prašymo pripažinti atsakovų dalyvavimą būtinu nebepalaikė (2016-09-13 teismo posėdžio garso įrašas).Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai suabsoliutina ir visų be išimties duomenų, pagrindžiančių atsakovo S. J. turtinę padėtį, neišreikalavimo prie bylos medžiagos reikšmę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė išreikalauti apelianto prašytus duomenis apie atsakovo S. J. 2014 metų pajamų deklaraciją, kokio dydžio buvo atsakovo S. J. įsipareigojimų suma jo kreditoriams 2014 metais, kokią sumą atsakovas S. J. sumokėjo už įsigytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kiek atsakovas S. J. turėjo pinigų ir kokiu pagrindu jie buvo įgyti. Pirmiausia pažymėtina, kad reikalavimas, jog atsakovas S. J. pateiktų tokios apimties duomenis, nebūtų proporcinga priemonė, nes reikalavimas pateikti duomenis apie visus absoliučiai turėtus finansinius įsipareigojimus bei pinigų judėjimą per visą vienerių metų laikotarpį, kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, reikštų nepagrįstą kišimąsi į privataus asmens gyvenimą. Antra, atsakovas S. J. atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai iškėlė abejones ir dėl tokio apelianto procesinio prašymo sąsajumo su nagrinėjamoje byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Prašomi išreikalauti duomenys yra susiję su privataus fizinio asmens pajamomis ir išlaidomis, nors pagal teisinį reguliavimą nėra privalomų nuostatų tvarkyti jų apskaitą, o tokiu atveju ir reikalauti pateikti į civilinę bylą, kurioje sprendžiamas dviejų privačių asmenų ginčas, kiekvieno pinigų įgijimo pagrindą patvirtinančius duomenis nėra įstatyminių prielaidų. Todėl ir visapusis bei objektyvus įvertinimas, kurių lėšų pagrindu atsakovas S. J. galėjo paskolinti pinigų atsakovui G. N., būtų labiau abejotinas nei galimas, t. y. apeliantas, net ir jo prašymo išreikalauti duomenis patenkinimo atveju nepasiektų jo įvardijamo duomenų išreikalavimo tikslo. Be to, atsakovo S. J. atstovas nurodė, kad 2014 metų pajamų deklaracija Valstybinei mokesčių inspekcijai apskritai nebuvo teikiama, nes tokios pareigos atsakovas S. J. neturėjo. Šiame kontekste primintina kasacinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad gyventojo pajamų deklaracijos turinį suformuoja ne valstybės institucija, bet deklaraciją institucijai pateikęs asmuo, ir jos turinio deklaraciją priėmusi institucija netikrina, todėl šis dokumentas vertintinas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su visais kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2010).Įrodymų pakankamumo dėl atsakovo S. J. galimybės skolinti aspektu aktualu ir tai, kad jis pateikė grynųjų pinigų deklaravimo formas, kurios patvirtina, kad šis atsakovas 2014 m. turėjo pakankamai pinigų, kad galėtų atsakovui G. N. suteikti 120 000 Eur paskolą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2009-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009, ir kt.).Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo S. J. pozicija, jog nagrinėjamu atveju ginčijamas sandoris negali būti pripažįstamas tariamuoju, nes jis buvo realiai vykdomas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas S. J., atsakovui G. N. nesumokėjus ginčijamame vekselyje nurodytos pinigų sumos, ėmėsi priverstinio šios skolos išieškojimo veiksmų – kreipėsi į antstolę R. P., pateikdamas notaro išduotą 2015-09-02 vykdomąjį įrašą. Kaip teismo posėdyje paaiškino apelianto atstovė, priverstinio vykdymo metu buvo parduotas tam tikras atsakovo G. N. turtas, už kurį gautos pinigų sumos atitinkama dalis saugoma antstolio depozitinėje sąskaitoje ir yra skirta padengti dalį atsakovo S. J. reikalavimo. Taigi atsakovas S. J. ne tik ėmėsi priverstinio skolos išieškojimo veiksmų, bet ir dalis skolos jau buvo išieškota, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad šalys ginčijamu sandoriu nesiekė sukurti jokių teisinių padarinių arba kad ginčijamas sandoris nebuvo realiai vykdomas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti kaip pagrindžiančios sandorio tariamumą apelianto akcentuojamos aplinkybės, susijusios su atsakovo G. N. pažadu pasiekti, kad apeliantas apskritai skolos neatgautų. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pats apeliantas 2015-11-12 prašymu antstoliui prašė neskelbti varžytynių iki atskiro jo prašymo dėl su atsakovu G. N. vykstančių derybų dėl geranoriško skolos grąžinimo, t. y. jau po ginčijamo 2014-12-08 vekselio išdavimo ir po termino šiam vekseliui apmokėti suėjimo 2015-08-24. Antstolės R. P. kontoroje vykdomasis įrašas dėl skolos išieškojimo pagal ginčijamą vekselį gautas 2015-09-03. Todėl teisėjų kolegijos neįtikina apelianto argumentai, kad ginčijamas vekselis buvo išduotas siekiant apskritai išvengti išieškojimo apelianto naudai, nes, kaip matyti, jis buvo išrašytas dar anksčiau, nei prasidėjo apelianto nurodomos apelianto ir atsakovo G. N. derybos dėl skolos grąžinimo. Be to, kaip leidžia įsitikinti Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO prieinami Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-574-214/2015 duomenys, skolininko G. N. dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje buvo bandyta nustatyti ir anksčiau, nei šis klausimas buvo išspręstas Kauno apylinkės teismo 2015-06-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8932-191/2015 (CPK 179 str. 3 d.), tačiau nėra duomenų, kad skolininkas jau tuo metu būtų ėmęsis veiksmų skolos išieškojimui išvengti.Pažymėtina, kad pagrindų sandoriui pripažinti negaliojančiu egzistavimas vertinamas sandorio sudarymo metu, todėl net tuo atveju, jeigu ir pasitvirtintų apelianto nurodomas nesąžiningų derybų vedimo faktas, tai galėtų įrodyti tam tikrą skolininko nesąžiningumą vykdymo procese, tačiau ne ginčijamo nagrinėjamoje byloje sandorio tariamumą.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana (Pauliano ieškinio) pagrindu (CK6.66 straipsnis)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kreditoriaus (apelianto) teisių pažeidimo sąlygą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie nenurodyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Taigi teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017 ir jos 55 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika).Įvertinus šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, sutiktina su apeliantu, kad teismas skundžiamame sprendime nevisiškai tinkamai išaiškino šią actio Pauliana sąlygą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors ginčijamas sandoris sumažino atsakovo G. N. mokumą, tačiau neįrodyta, kad atsakovas G. N., sudaręs ginčijamą sandorį, tapo nemokus. Kaip minėta, skolininko nemokumas yra tik vienas iš galimų atvejų, kai pripažįstama, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus teises, todėl ši actio Pauliana sąlyga gali būti konstatuota ir nenustačius skolininko nemokumo. Kita vertus, teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju neįžvelgia kitokio apelianto teisių pažeidimo. Nepasitvirtinus apelianto prielaidoms dėl ginčijamo sandorio tariamumo, nėra ir pagrindo spręsti, kad ginčijamu sandoriu galėjo būti sumažintas skolininko mokumas. Priešingai, pagal byloje nustatytas aplinkybes atsakovui G. N. buvo suteikta tokio paties dydžio paskola, kokio dydžio sumai jis išrašė ginčijamą vekselį, taigi jo turtinė padėtis dėl ginčijamo sandorio sudarymo ne pablogėjo, o pagerėjo, turint galimybę disponuoti didele suma piniginių lėšų. Vien tai, kad atsakovas G. N. ginčijamo sandorio pagrindu gautų pinigų nepanaudojo atsiskaityti su apeliantu ar įsigyti turto, dėl kurio padidėtų išieškojimo pagal apeliantui išduotą vekselį galimybės, nereiškia, kad pats ginčijamas sandoris savaime pažeidė apelianto teises ir teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju apelianto teisėms reikšmės turėjo tai, kaip atsakovas G. N. nusprendė ginčijamu sandoriu gautais pinigais disponuoti. Apeliantas taip pat ginčija kitos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio – vertinimą, atliktą pirmosios instancijos teismo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-24 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-916/2016 ir jos 19 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika). Byloje duomenų apie tai, kad atsakovas G. N. privalėjo išrašyti ginčijamą vekselį, nėra, todėl iš esmės sutiktina su apelianto skundo argumentais, kad tokios sąlygos (ne)buvimas pirmosios instancijos teisme nebuvo pakankamai atskleistas. Pareiga įrodyti, kad egzistavo aplinkybės, leidžiančios spręsti apie būtinybę sudaryti ginčijamą sandorį, teko atsakovams, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šios aplinkybės įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas G. N. turėjo teisę sudaryti ginčijamą sandorį, negali būti prilyginama privalomumui tokį sandorį sudaryti.Kita CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta actio Pauliana taikymo sąlyga yra skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad: skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Neatlygintiniam sandoriui nuginčyti trečiojo asmens nesąžiningumas nėra būtinoji sąlyga (CK 6.66 str. 2 d.). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises, todėl nusprendus, kad ginčijamas sandoris apelianto teisių nepažeidė, negali būti daroma ir išvada apie atsakovų G. N. ir S. J. nesąžiningumą.Nagrinėjamu atveju atsakovo S. J. nesąžiningumo nėra pagrindo konstatuoti ne vien dėl to, kad nenustatytas kreditoriaus teisių pažeidimas, bet ir dėl to, kad nebuvo paneigta civilinėje teisėje galiojanti sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Kaip paaiškino atsakovo S. J. atstovas teismo 2016-09-13 posėdžio metu, atsakovai buvo pažįstami, atsakovas S. J. ginčo atveju paskolino pinigų atsakovui G. N. verslo reikalams. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta atvejų, dėl kurių atsakovo S. J. nesąžiningumas turėtų būti preziumuojamas (artimos giminystės ryšių ar kitų aplinkybių), taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo S. J. nesąžiningumas nebuvo įrodytas. Kaip jau minėta, vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas, o prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti. Dėl vekselio pagrindu atsirandančių prievolių uždarumo, trečiųjų asmenų galimybė žinoti arba jų pareiga privalėti žinoti informaciją, ar sandorį sudaranti šalis turi kreditorių, ar sudaromu sandoriu nebus pažeisti kitų asmenų interesai, yra minimali ir iš esmės priklauso tik nuo sandorio šalies subjektyvaus ketinimo ar noro tokią informaciją atskleisti arba jos neatskleisti. Priešingai nei teigia apeliantas, atsakovas S. J. pirmosios instancijos teisme nuosekliai laikėsi pozicijos, kad apie atsakovo G. N. skolinius įsipareigojimus apeliantui jam nebuvo žinoma (žr., pavyzdžiui, atsakovo S. J. atsiliepimo į ieškinį I dalies 3 pastraipą). Atsakovo G. N. prievolė apeliantui pagal 2014-06-17 vekselį nebuvo kaip nors išviešinta, todėl atsakovas S. J. neturėjo objektyvių galimybių, be paties atsakovo G. N. valios, sužinoti apie atsakovo G. N. įsipareigojimus kitiems asmenims (konkrečiu atveju apeliantui), kurių teisės galėtų būti pažeistos ginčijamo sandorio sudarymu. Byloje nėra ir duomenų, kad atsakovas S. J. būtų žinojęs apie prasidėjusį vykdymo procesą dėl išieškojimo 2014-06-17 vekselio pagrindu.Nenustačius visų actio Pauliana institutui taikyti būtinų sąlygų, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagrindo ginčijamą vekselį pripažinti negaliojančiu nėra. Ginčijamas sandoris, nors atsakovas G. N. jo sudaryti ir neprivalėjo, apelianto teisių nepažeidė, o atsakovo nesąžiningumas nenustatytas.

Dėl sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis)

Nustatant sandorio negaliojimą pagal CK 1.81 straipsnį, turi būti įrodyta, kad pagrindinis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Nagrinėjamu atveju apeliantas įrodinėjo, kad ginčijamas vekselis buvo išrašytas nesiekiant sukurti jokių teisių ir pareigų, o iš esmės vien tam, kad būtų apribotos apelianto galimybės atgauti skolą iš atsakovo G. N. pagal anksčiau pastarojo apeliantui išrašytą vekselį, t. y. tokį sandorio negaliojimo pagrindą grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir įrodinėdamas šio sandorio tariamumą. Nusprendus, kad ginčijamas sandoris buvo realus ir sąlygų pripažinti jo tariamuoju nėra, nėra pagrindo ir tenkinti apelianto reikalavimą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei. Todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams šiuo aspektu, išsamiau dėl šio sandorio negaliojimo pagrindo nepasisako.Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, faktinio ar teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą spręsti taip, kaip to siekia apeliantas, nenustatė.Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas dalyvaujantys byloje asmenys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.