Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo VšĮ „Advilio reklamos miestas“ (buvusi VšĮ „Garsų harmonija“) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-313-601/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rodiklis“ patikslintą ieškinį atsakovui VšĮ „Advilio reklamos miestas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Ieškovas prašė teismo:

1) pripažinti niekiniais ir negaliojančiais turto pardavimo sandorius nuo jų sudarymo dienos (toliau – ginčo sandoriai), sudarytus žodžiu ir už kuriuos buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros: 1) 2009-04-01 - RRR085670 – 2 618 Lt; 2) 2009-04-15 - RRR085682 – 737,20 Lt; 3) 2009-04-16 - RRR092522 – 299 Lt; 4) 2009-04-20 - RRR092527 – 1 099 Lt; 5) 2009-04-28 - RRR063320 – 415,07 Lt; 6) 2009-05-12 - RRR095117 – 1 405 Lt; 7) 2009-05-28 - RRR085705 – 4 760 Lt; 8) 2009-06-09 - RRR098005 – 364,74 Lt; 9) 2009-06-17 - RRR098042 – 2 672,68 Lt; 10) 2009-06-30 - RRR098088 – 1 640,50 Lt; 11) 2009-07-15 - RRR098124 – 3 744,51 Lt; 12) 2009-07-23 - RRR063321 – 1 551,76 Lt; 13) 2009-07-30 - RRR098153 – 2 740,51 Lt; 14) 2009-08-10 - RRR085718 – 75,57 Lt; 15) 2009-08-11 - RRR098191 – 364,14 Lt; 16) 2009-08-11 - RRR098194 – 536,04 Lt; 17) 2009-08-12 - RRR098190 – 1 904 Lt; 18) 2009-08-31 - RRR099066/67/68 – 1 568,68 Lt; 19) 2009-08-31 - RRR099063/64/65 – 42 291,99 Lt; 20) 2009-08-31 - RRR099069/70/71/72 – 19 920,85 Lt.

2) šalių atžvilgiu taikyti restituciją, atliekamą sumokant ekvivalentą pinigais - priteisti iš atsakovo 90 709,24 Lt ir 6 % dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ginčo sandorius nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais CK 1.80 str. 1 d. pagrindu. Sutarties laisvė ribojama imperatyvių teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti. Įstatyme numatytos imperatyvios įstatymo normos nereiškia, kad yra nepagrįstai pažeidinėjamos šalių teisės dispozityviai susitarti, o šių normų nepaisymo pasekmės – sandorio pripažinimas niekiniu, neprieštarauja CK 1.2 ir 1.5 str. numatytiems teisės principams bei nekelia grėsmės teisinių santykių stabilumui išsaugoti, net atvirkščiai, - yra skirtas jam atstatyti. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad TAARĮ 11 str. 1 d. norma nėra laikytina imperatyvia. Lietuvos teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių nepaisymas sudarant sandorius dėl skolininko turto, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, laikytinas imperatyvių įstatymo normų pažeidimu. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog teismas, konstatuodamas imperatyvios teisės normos pažeidimą (CPK 18 str.), neatsižvelgė ir neįvertino šios normos ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo santykio bei tikslų. Apelianto keliami klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių parinkimo ir taikymo mastas neturi teisinės reikšmės šiai bylai, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktas neginčijamas šioje byloje ir teismas pagrįstai konstatavo, kad taikyti laikinieji areštai reiškia, kad buvo areštuotas visas turtas, todėl ieškovas neteisėtai perleido savo turtines teises į parduodamus daiktus, nes disponuoti šia teise ieškovui buvo uždrausta. Apeliantas, veikdamas kaip rūpestingas verslo subjektas, esant eilei registruotų turto areštų ieškovo atžvilgiu, turėjo pagrindo suabejoti sandorių teisėtumu, o tikėtis, kad areštai neapima ieškovų prekių, nėra protinga ir pagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju tokių pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl CK 1.80 straipsnio taikymo bankroto administratoriui ginčijant iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytus sandorius.

Apeliacinis skundas netenkintinas

Dėl Lietuvos Respublikos Turto arešto aktų registro įstatymo 11 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 18 straipsnio nuostatų imperatyvumo

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t.y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis. Privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas. Todėl sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t.y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Pripažįstant sandorius negaliojančiais pagal komentuojamą straipsnį, būtina nurodyti ir konkrečią imperatyvią normą, kuriai sandoris prieštarauja.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčo sandorių sudarymo metu buvo areštuotas visas ieškovo turtas, ieškovo ir atsakovo sudaryti ginčo sandoriai pažeidė imperatyvias TAARĮ 11 str. 1 d., CPK 18 straipsnio nuostatas. Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvi, lemia tai, kad ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai. TAARĮ 11 str. 1 d. nuostata nėra imperatyvi - ji skirta sureguliuoti turto arešto aktų įregistravimo tvarką, bet ne nustatyti visuotinai privalomą paliepimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto motyvu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, nustatant, ar teisės norma yra įsakmi, vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas, taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai; sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011).

Skolininko turto areštas pagal CPK 675 str. 1 d., TAARĮ (šioje byloje yra analizuojama ginčo sandorių sudarymo metu galiojusi TAARĮ įstatymo redakcija) 2 str. įtvirtintą teisinį reguliavimą yra įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą. Kaip yra konstatuota kasacinio teismo praktikoje, turto areštas yra realaus ir rezultatyvaus priverstinio vykdymo proceso užtikrinimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2010).

TAARĮ 2 str. 4 d. numatė, kad disponavimo teisės apribojimas – tai teisės pakeisti turto teisinę padėtį, teisinį jo likimą – teisės turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti – priverstinis laikinas apribojimas. Tai reiškia, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, o jei tokie sudaromi, jie yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2013). Turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre momento, jei kiti įstatymai nenustato kitaip. Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinius padarinius nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (TAARĮ 4 str. 1 d.).

TAARĮ 11 str. 1 ir 2 dalyse įtvirtintas teisinis reglamentavimas sudaro darnią teisinių instrumentų turto arešto tikslams pasiekti sistemą. Pirma, tais atvejais, kai turto arešto akto priėmimo dieną nėra žinoma asmens, kurio turtas areštuojamas, turto sudėtis, buvimo vieta ir dėl to turto arešto akte nenurodyti visą areštuojamą turtą ar jo dalį identifikuojantys duomenys, šis aktas įregistruojamas turto arešto aktų registre laikinai, nenurodant išsamių duomenų apie visą ar dalį areštuojamo turto. Antra, pateikus Turto arešto aktų registrui turto arešto akto pakeitimą arba papildomą turto arešto aktą, kuriame nurodyti visi areštuotą turtą identifikuojantys duomenys, turto arešto aktų registre daromi atitinkami pakeitimai ir turto arešto akto laikino įregistravimo žyma panaikinama. Teismo (teisėjo) nutarties areštuoti turtą, kurioje nenurodyti išsamūs duomenys apie visą areštuojamą turtą ar jo dalį, laikino įregistravimo žyma panaikinama, kai antstolis pateikia areštuoto turto apyrašą, sudarytą vykdant teismo (teisėjo) nutartį. Tuo remiantis darytina išvada, kad laikinasis areštas reiškia, jog yra areštuojamas visas turtas, kol nebus sudarytas turto aprašas ir identifikuotas konkretus areštuojamas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad TAARĮ 11 str. 1 d. normoje nėra tiesiogiai išreikšto imperatyvo, tačiau, kaip jau minėta ankščiau, sprendžiant dėl normos imperatyvumo taikytini bendrieji teisės normų aiškinimo metodai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK1.5 straipsnio 4 dalis), įvertintini jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ši teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis. Akivaizdu, jog šios normos tikslas – uždrausti ar apriboti asmeniui, kurio tam tikram turtui taikytas areštas, galimybę tuo turtu disponuoti, siekiant užtikrinti turto arešto akte nurodytų tam tikrų konkrečių asmenų interesus arba viešąjį interesą. Taigi, TAARĮ 11 str. 1 d. norma yra imperatyvi ir įpareigojanti teisinių santykių subjektus.

Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas iš bendrųjų civilinio proceso teisės principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principas. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Taigi, CPK 18 straipsnyje įtvirtinta norma taip pat yra imperatyvi.

Dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms

Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dispozityviškumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Taigi CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013).

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiformavusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012; kt.). Tai reiškia, kad sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymų leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais, bet ir užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais. Dėl to tais atvejais, kai šalių sudarytas susitarimas nėra absoliučiai negaliojantis ir egzistuoja teisinė galimybė jį išsaugoti, jis turi būti išsaugomas siekiant civilinių santykių pastovumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo bei laikantis sutarties stabilumo (favor contractus) principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013).

Sandoris, vadovaujantis CK1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011).

Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), konstatavęs, kad sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo teisės disponuoti sandorio dalyku dėl jam taikytų apribojimų ir šalims apie juos objektyviai negalėjo būti nežinoma. Nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliantas tvirtina, kad teismas nepagrįstai pripažino ginčo sandorius negaliojančiais vadovaujantis CK 1.80 str. 1 d. pagrindu. Vien teisės normoje išreikšta tam tikra privaloma taisyklė automatiškai nesuteikia pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.80 str. pagrindu. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis - ne tik siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, bet ir užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą. Apelianto teigimu, sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo, t. y. nors ir sudaryto griežtai nesilaikant įstatymo raidės, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2 str., 1.5 str.), pažeidžia vieną iš sandorių negaliojimo instituto tikslų - užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal TAARĮ 6 str. 1 d. Turto arešto aktų registre registruojami teismų, teisėjų, antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų valstybės institucijų bei pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant. Kaip jau minėta ankščiau, teismų praktikoje suformuota pozicija, kad laikinas areštas reiškia, jog yra areštuojamas visas turtas, kol nebus sudarytas turto aprašas ir identifikuotas konkretus areštuojamas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2010, 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Todėl atsižvelgiant į tai, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu turto areštų aktų registre įsiteisėjusių teismų nutarčių pagrindu buvo įregistruota ir galiojo 30 laikinų ieškovo turto areštų (b.l. 52-54, 103-162, t. 1), kad pagal tuomet galiojusią TAARĮ redakciją, buvo numatyta, jog įregistravus turto areštą yra laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui (TAARĮ 5 str. 2 d.), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas, pažeisdamas imperatyviąsias TAARĮ 11 str. 1 d. ir CPK 18 str. nuostatas, neteisėtai perleido prekes (atsargas) atsakovui, nes disponuoti šia teise ieškovui buvo uždrausta.

Nepagrįstas apelianto argumentas, jog laikinosios apsaugos priemonės visam ieškovo turtui buvo pritaikytos pažeidžiant proporcingumo principą bei žlugdė ieškovo verslą, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismų nutartimis kitose bylose teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šioje byloje tik buvo sprendžiama, ar ginčijami sandoriai buvo sudaryti galiojant draudimams dėl turto perleidimo. Neturi teisinio pagrindo ir apelianto argumentas, jog sandorio, sudaryto nors ir griežtai nesilaikant įstatymo raidės, pripažinimas negaliojančiu prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Priešingai, šiems principams prieštarautų niekinio sandorio, sudaryto pažeidžiant nustatytus imperatyvus, palikimas galioti. Teisinius asmenų santykius reglamentuoja darni teisės normų visuma, nustatanti ir imperatvyvus, kuriais siekiama apsaugoti visuomenės interesus bei viešąją tvarką, tad jų nesilaikymas pažeidžia ir pamatinius teisės sistemos principus. Atsakovo teigimu, ieškovas privalėjo pardavinėti gaminamas prekes, kad išvengtų bankroto, galėtų atsiskaityti su kreditoriais, gautų pelno. Tačiau bylos aplinkybės patvirtina priešingą faktą, t.y. kad jokių mokėjimų pagal ginčijamus sandorius ieškovas iš atsakovo faktiškai negavo, o buvo atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, kuris Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimu, kuris buvo paliktas galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartimi, buvo pripažintas negaliojančiu. Aplinkybė, jog šį įskaitymą pripažinus negaliojančiu atsakovui ir taip atsirado prievolė apmokėti ieškovui už nupirktas prekes ir dėl to nesą poreikio sandorius dar ir pripažinti niekiniais, taip pat nesudaro pagrindo atmesti ieškinį. Sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negalioja ab initio. Taigi, tokio sandorio pagrindu ieškovas negali reikalauti iš atsakovo apmokėjimo už parduotas prekes. Todėl vienintelis teisėtas būdas ieškovui apginti jo pažeistas teises yra sandorių pripažinimas niekiniais ir negaliojančiais ir, nesant galimybės taikyti restituciją natūra, reikalauti atlyginti atsakovui perduotų prekių vertę piniginiu ekvivalentu (CK 1.80 str. 2 d., 6.146 str., 6.147 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į ankščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra visos sąlygos pripažinti šalių sudarytus ginčijamus sandorius niekiniais ir negaliojančiais. Ginčo sandorių sudarymo metu abi sandorio šalys žinojo tai, kad ieškovo perduodamas turtas yra areštuotas ir jo nuosavybė negali būti perleista. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad sutarties šalys veikė pažeisdamos imperatyviąsias teisės normas; prekės atsakovui buvo perduotos neteisėtai, nes disponuoti šia teise ieškovui buvo uždrausta. Vadovaudamasis bendruoju teisės principu, jog ex injuria jus non oritur („iš neteisės teisė neatsiranda“), pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė niekinių sandorių padarinius, pritaikė vienašalę restituciją, priteisdamas iš atsakovo ieškovui jo perduotų prekių vertę pinigais.

Kiti apelianto argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą niekiniais ir negaliojančiais (CK 1.80 str.), laikėsi įrodinėjimo taisyklių, todėl tenkindamas ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rodiklis“ ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamus sandorius pripažino niekiniais ir negaliojančiais, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms (CPK 18 str., TAARĮ 11 str. 1 d.).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliaciniam teismui apeliantas VšĮ „Advilio reklamos miestas“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliantui nepriteistinas (CPK 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.