Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo viešosios įstaigos „Advilio reklamos miestas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rodiklis“ ieškinį atsakovui viešajai įstaigai „Advilio reklamos miestas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

2. Sutartis dėl reklamos paslaugų teikimo tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta dar 2006 metų gegužės 1 d. Šalys ja vadovavosi ir ją vykdė. Pagal susiklosčiusią šalių praktiką, ieškovas už suteiktas reklamos paslaugas pastoviai atsiskaitydavo tarpusavio skolų užskaitymu pagal ieškovo ir atsakovo išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad ieškovo ginčijami sandoriai buvo normali, nuo 2006 metų ieškovo ir atsakovo vykdytos verslo praktikos tąsa. 2009 metais prasidėjusio ekonominio sunkmečio metu, tiek ieškovo, tiek ir atsakovo ekonominė situacija nebuvo gera. Atsakovo įsiskolinimas ieškovui už nuo 2008 m. kovo 28 iki 2009 m. kovo 31 d. įsigytas prekes ir paslaugas buvo pakankamai didelis. Atsakovas minėtu laikotarpiu nebuvo pajėgus nedelsiant vykdyti savo piniginės prievolės ieškovui, todėl ieškovas suteikė atsakovui alternatyvą – transliuoti ieškovo bendrovės reklamą radijo eteryje. Tokiu būdu ieškovas išvengė galimų alternatyvių su skolos išieškojimu susijusių kaštų. Taigi tikroji sandorių šalių valia, jų elgesio motyvas ir tikslas buvo šalims bendradarbiaujant ir kooperuojantis gauti didžiausią atitinkamu metu galimą gauti naudą: ieškovui – įsigyti reklamos paslaugas ir populiarinti prekės ženklą bei produkciją, atsakovui – suteikiant reklamos paslaugas, mažinti savo turimus įsipareigojimus ieškovui.

5. Apeliantas mano, kad Kauno apygardos teismo nutartimi ieškovui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtis leido ieškovui disponuoti turėtomis turtinėmis teisėmis. Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 22 d. nutartimi areštas buvo taikomas ieškovo turtui, taigi ne turtinėms teisėms. LR CK 1.97 str. 1 d. turtą ir turtines teises išskiria kaip skirtingus civilinės apyvartos objektus.

6. Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 22 d. nutartimi nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo, areštuoti UAB „Rodiklis“ nuosavybės teise priklausantį ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, leidžiant atsiskaityti su pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikusiu UAB „Spaudos praktika“. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto byloje ypatumas yra tas, kad jos taikomos ne tik ieškinį padavusio, bet ir kitų potencialių įmonės kreditorių reikalavimams užtikrinti. Taigi apeliantas daro išvadą, kad minėta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovo turtui taikymo, kuri, neatsižvelgiant į tai, kad tuo metu buvo sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo ieškovui klausimas, leido ieškovui atsiskaityti su vienu iš kreditorių, buvo iš esmės ydinga. Be to, pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą aiškinant plečiamai, ieškovas iš esmės būtų visiškai negalėjęs vykdyti jokios ūkinės veiklos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovo BUAB „Rodiklis“ bankroto administratorius prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

1. Ieškovo nuomone, tariamais sandoriais buvo siekiama išvengti atsiskaitymo už įsigytus darbus pagal ieškinyje nurodytas PVM sąskaitas-faktūras (44 vnt.) (t. 1, b. l. 19-65). Buvo išrašyti fiktyvūs apskaitos dokumentu (reklamos pirkimo PVM sąskaita-faktūra),o vėliau šių fiktyvių dokumentų pagrindu buvo atliktas tarpusavio reikalavimų įskaitymas – reikalavimo teisės už realiai parduotus daiktus buvo įskaitytos į neegzistuojančią (fiktyvią) skolą.

2. Ieškovas niekada neužsakinėjo jokių reklaminių paslaugų pagal atsakovo pateiktus transliacijų grafikus (t. 1, b.l. 104-115). Šią aplinkybę įrodo ieškovo pateikta buhalterinė pažyma ir išrašai apie turėtus sandorius su galimai reklamuotomis įmonėmis, jų pateikti paaiškinimai (t. 2, b. l. 8-48). Iš jų matyti, kad eilė užsakovų (UAB „Baltasis pyragas“, UAB „Daisena“, UAB „Mokesčių srautas“ ir kt.) reklaminių klipų transliacijų per UAB „Rodiklis niekada neužsakinėjo. Taigi būtų nelogiška manyti, kad UAB „Rodiklis“ už dyką reklamavo kitą įmonę. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad reklamos paslaugas užsakė ieškovas, o ne kitas asmuo, nors pateiktoje bendradarbiavimo sutarties 3.9 punkte (t. 1, b.l . 102) yra akivaizdžiai numatyta, kad užsakymai turi būti pateikti el. pašto adresu info@fmpalanga.lt.

3. Apeliantas, teigdamas, kad reklamos paslaugų suteikimo faktas nebuvo kvestionuotas , neva ieškovas tai pripažino 2012 m. vasario 8 d. prašyme ir civilinėje byloje Nr. 2-808-413/2012, klaidina teismą. 2012 m. vasario 8 d. prašyme buvo atskleistas paties atsakovo pozicijos nenuoseklumas – tarpusavyje buvo išanalizuoti tik paties atsakovo pateikti papildomi ir jau byloje buvę įrodymai, aprašyti rasti ženklūs neatitikimai. Tas pats pasisakytina ir apie civilinę bylą Nr.2-808-413/2012 pateiktus procesinius dokumentus – ieškovas tik įvertino atsakovo pateiktus įrodymus ir atskleidė aiškius netikslumus tarp paties atsakovo pateiktų įrodymų ir jo teiginių.

4. Reklamos užsakymo per UAB „Rodiklis“ faktas ir jos suteikimas UAB „Rodikliui“ nėra įrodytas. Atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtino reklamos užsakymo fakto, be to, tarp grafikų ir audio įrašų yra ženklūs neatitikimai, tai aiškiai konstatavo teismas skundžiamame sprendime. Papilomai reklamos užsakymo faktą per UAB „Rodiklis“ paneigia pateikta buhalterinė pažyma ir išrašai apie turėtus sandorius su reklamuotomis įmonėmis, jų pateikti paaiškinimai (t. 2, b. l. 8-48).

5. 2009 m. rugpjūčio 31 d. atliktą tarpusavio skolų įskaitymą teismas pagrįstai pripažino neteisėtu. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas buvo susijęs su lex specialis taikymu – LR Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 2 d. 5 p. nuostatomis. Todėl apelianto argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis turi būti aiškinama siaurai – vien remiantis bendrosiomis teisės normomis yra nesuderinami su teisės aiškinimo principais. Be to, teismų praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto byloje ypatumas yra tas, kad jos taikomos ne tik pareiškimą padavusių, bet ir kitų įmonės kreditorių reikalavimams užtikrinti. Svarbu, kad inicijavus bankroto bylos iškėlimą, atsakovo turimo turto apimtis nesumažėtų ir nepablogėtų finansinės galimybės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ieškovo BUAB „Rodiklis“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“, patikslintą ieškinį tenkino visiškai.

Pareikštu patikslintu ieškiniu nagrinėjamoje byloje ieškovas BUAB „Rodiklis“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“, prašo pripažinti tarp ieškovo UAB „Rodiklis“ ir atsakovo VšĮ „Advilio reklamos miestas“ 2009 m. liepos 31 d. ir 2009 m. rugpjūčio 11 d. sudarytus reklamos paslaugų teikimo sandorius, įformintus sąskaitomis-faktūromis FM887000806 ir FM887000821, tariamais (CK 1.86 str.), todėl niekiniais ir negaliojančiais; pripažinti 2009 m. rugpjūčio 31 d. tarp ieškovo UAB „Rodiklis“ ir atsakovo VšĮ „Advilio reklamos miestas‘ sudarytą vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandorį niekiniu ir negaliojančiu nesant būtinos įskaitymui sąlygos; priteisti iš atsakovo VšĮ „Advilio reklamos miestas“ ieškovo UAB „Rodiklis“ naudai skolą 87 912,51 Lt už parduotas prekes ir paslaugas pagal PVM sąskaitas-faktūras.

Byloje nustatyta, kad nuo 2008 m. kovo 28 d. iki 2009 m. kovo 31 d. ieškovas UAB „Rodiklis“ pardavė atsakovui VšĮ „Advilio reklamos miestas“ (ankstesnis pavadinimas VšĮ „Garsų harmonija“ prekių ir paslaugų viso už 87 912,51 Lt. Pardavimai buvo įforminti išrašant PVM sąskaitas-faktūras. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas pateikė, o ieškovas priėmė PVM sąskaitas-faktūras, t. y. 2009 m. liepos 31 d. sąskaitą-faktūrą Nr. FM887000806 – 69 999,37 Lt sumai ir 2009 m. rugpjūčio 11 d. sąskaitą-faktūrą FM887000821 – 69 999,37 Lt sumai už suteiktas reklamos paslaugas (t. 1, b. l. 64-65). UAB „Rodiklis“, atstovaujama direktoriaus, ir VšĮ „Garsų harmonija“, taip pat atstovaujama direktoriaus, 2009 m. rugpjūčio 31 d. sudarė tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą, pagal kurį ieškovo ir atsakovo reikalavimai buvo įskaityti (t. 2, b. l. 92-93).

Dėl 2009 m. liepos 31 d. ir 2009 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitų-faktūrų.

Atsakovas 2009 m. liepos 31 d. ir 2009 m. rugpjūčio 11 d. išrašė ieškovui PVM sąskaitas-faktūras - Nr. FM887000806 – 69 999,37 Lt sumai ir 2009 m. rugpjūčio 11 d. sąskaitą-faktūrą FM887000821 – 69 999,37 Lt sumai už suteiktas reklamos paslaugas. Pirmosios instancijos teismas pripažino šiuos reklamos paslaugų teikimo sandorius, įformintus minėtomis sąskaitomis-faktūromis, tariamais, todėl niekiniais ir negaliojančiais. Apeliantas su tuo nesutinka, kadangi, kaip jis pats nurodo, pirmosios instancijos teismui buvo pateikta 2006 m. gegužės 1 d. sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir UAB „Rodiklis“, kuria atsakovas įsipareigojo pagal ieškovo užsakymus tinkamai transliuoti ieškovo tradicinę, netradicinę reklamą, garsinti ieškovo reklaminius skelbimus (t. 1, b. l. 102-103), reklamos transliacijų lenteles, kuriose nurodyti 2009 metų liepos - rugpjūčio mėnesiais atsakovo transliuoti ieškovo reklaminiai klipai (t. 1, b. l. 104-115) ir transliuotų garso klipų iššifravimus (t. 2, b. l. 97-102). Apelianto nuomone, šie įrodymai patvirtina, kad ieškovo ginčijamos reklamos paslaugos ieškovui faktiškai buvo suteiktos. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien šių įrodymų nepakanka spręsti apie realiai tarp šalių susiklosčiusius reklamos paslaugų teikimo ieškovui santykius.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė argumentus, kodėl vadovaujantis aukščiau nurodytais įrodymais nėra pagrindo pripažinti, jog reklamos paslaugos ieškovui buvo realiai suteiktos, t. y. atsižvelgė, jog prie šių sąskaitų-faktūrų nėra pateikta jokių dokumentų, kokios konkrečiai reklamos paslaugos buvo suteiktos, kada jos suteiktos, nėra priėmimo-perdavimo aktų, nėra pateikti užsakymai reklamoms, o iš pateiktų teismui garso įrašų analizės yra matomi aiškūs neatitikimai, byloje nėra pateikta apskaitos duomenų, patvirtinančių užsakymus, įvertino, kad šios sąskaitos-faktūros buvo sudarytos tarp susijusių įmonių, įvertino atsakovo finansinę būklę ir pan. Taigi pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius, detalius argumentus, su kuriais jų neatkartodama teisėjų kolegija sutinka. Pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad VšĮ „Garsų harmonija“ ir UAB „Rodiklis“ pasirašyta sutartimi dėl tradicinės ir netradicinės reklamos paslaugų teikimo šalys nustatė reklamos užsakymų pateikimo, vykdymo tvarką (2.1 p.). Pagal sutarties 3.8 punktą šalys susitarė, kad reklama transliuojama pagal atsiųstus elektroniniu paštu info@fmpalanga.lt užsakymus (t. 1, b. l. 102). Vadinasi, pagal šias sutarties nuostatas ieškovas turėjo pateikti atskirus užsakymus reklamoms elektroniniu paštu, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui tokių užsakymų apeliantas nepateikė. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliantas, pateikdamas apeliacinį skundą, jame nenurodė argumentų, paneigiančių minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas, išrašydamas sąskaitas-faktūras už reklamos paslaugas, nevykdė savo įsipareigojimų teikti reklamos paslaugas, o ieškovas, priimdamas sąskaitas-faktūras, realiai nesiekė gauti reklamos paslaugų, t. y. šalys sutarčių nevykdė.

Apeliantas nurodo, kad tikroji sandorių šalių valia, jų elgesio motyvas ir tikslas buvo šalims bendradarbiaujant ir kooperuojantis gauti didžiausią atitinkamu metu galimą gauti naudą: ieškovui – įsigyti reklamos paslaugas ir populiarinti savo prekės ženklą bei produkciją, atsakovui – suteikiant reklamos paslaugas, mažinti savo turimus įsipareigojimus ieškovui. Teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius vertina kaip deklaratyvaus pobūdžio, kurie nagrinėjamos situacijos kontekste neįrodo tarp UAB „Rodiklis ir VšĮ „Garsų harmonija“ realiai egzistavus reklaminių paslaugų užsakymus pagal atsakovo pateiktus transliacijų grafikus. Visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad jokia ekonomine logika šis aiškinimas yra nepagrįstas, kad bendrovei dirbant nuostolingai dar ir užsakomos jos veiklą propaguojančios reklamos. Juo labiau, bankroto administratorius pateikė dalies išklausytų garso įrašų ataskaitas, iš kurių matyti, kad pats ieškovas – UAB „Rodiklis“, kaip įmonė, teikianti reklamos paslaugas, iš viso nebuvo reklamuojama (t. 2, b. l. 98-100). Pagal bankroto administratoriaus pateiktą į bylą dalies išklausytų garso įrašų ataskaitą (t. 2, b. l. 97-102), kurios duomenų apeliantas neginčija ir dėl kurios pastabų teismui neteikė, matyti, kad kompaktiniuose diskuose užfiksuoti reklaminiai įrašai yra ne paties ieškovo, o kitų įmonių – UAB „Baltasis pyragas“, UAB „Daisena“ ir pan. Tai paneigia aukščiau išdėstytus apelianto argumentus, kad tikroji sandorių šalių valia ir tikslas buvo gauti didžiausią atitinkamu metu galimą gauti naudą ieškovui įsigyjant reklamos paslaugas ir populiarinti savo prekės ženklą.

Apelianto nuomone, faktinę aplinkybę, kad reklamos paslaugos ieškovui buvo suteiktos, iš esmės pripažino ir pats ieškovas kitoje Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-808-413/2012, kurioje ieškovo BUAB „Rodiklis“ administratorius įrodinėjo, kad atsakovas iš ieškovo 2009 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais uždirbo dideles pinigų sumas už suteiktas reklamos paslaugas (t. 3, b.l. 3-5). Apelianto teigimu, šiame dokumente ieškovas iš esmės pripažino reklamos paslaugų suteikimo faktą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nagrinėdamas šią bylą nusprendė vadovautis tik joje surinktais įrodymais. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas šią išvadą darė teisingai įvertinęs, kad tai yra atskirų civilinių bylų nagrinėjimo dalykas, o civilinė byla Nr. 2-808-413/2012 dar nėra išnagrinėta ir tik sprendžiant ją bus įvertinami surinkti įrodymai. Visų antra, iš Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 8 d. nutartimi patvirtino ieškovo bankrutavusios UAB „Rodiklis“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“, ir atsakovų A. P. , R. R., R. R., 2012 m. balandžio 4 d. sudarytą taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-808-413/2012. Šia taikos sutartimi ieškovas atsisakė visų civilinėje byloje Nr. 2-808-413/2012 pareikštų reikalavimų. Taigi šiuo atveju skundo argumentai, susiję su tuo, kad pats BUAB „Rodiklis“ administratorius įrodinėjo aplinkybes, kad atsakovas iš ieškovo uždirbo dideles pinigų sumas už suteiktas reklamos paslaugas, šiuo atveju teisiškai tampa nereikšmingos ir neaktualios, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Apeliantas neteisingai interpretuoja kitą BUAB „Rodiklis“ administratoriaus 2012 m. vasario 8 d. prašymą (pateiktą šioje civilinėje byloje) dėl bylos įrodymų prijungimo, kuriame, kaip teigia apeliantas, neva pats bankroto administratorius pripažino reklamos paslaugų suteikimo faktą. Priešingai, iš šio prašymo turinio akivaizdu, kad bankroto administratorius kaip tik šios aplinkybės nepripažino – akcentavo, jog į bylą pateikti įrodymai yra prieštaringi ir nepatvirtinantys atsakovo įrodinėjamų aplinkybių. Šiame į bylą pateiktame dokumente administratorius tik darė prielaidą, kad jei reklaminės paslaugos ir buvo suteiktos, tai jų buvo suteikta už ženkliai mažesnę sumą. Taigi nustačius, kad bankroto administratorius tik darė prielaidą, o ne pripažino egzistavus reklamos paslaugų teikimo santykius tarp ieškovo ir atsakovo, šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl 2009 m. rugpjūčio 31 d. tarpusavio skolų įskaitymo akto.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. atliktą tarpusavio skolų įskaitymo aktą pagrįstai pripažino neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė atsižvelgęs į tai, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. liepos 22 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones - iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo, areštuoti UAB „Rodiklis“ nuosavybės teise priklausantį ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, leidžiant atsiskaityti su iUAB „Spaudos praktika“. Taigi minėtos Kauno apygardos teismo nutarties rezoliucinė dalis suformuluota taip, kad pritaikytas areštas BUAB „Rodiklis“ nuosavybės teise priklausančiam tiek ilgalaikiam, tiek trumpalaikiam turtui. Apelianto nuomone, tokių laikinųjų apsaugos priemonių apimtis nenumatė draudimo ieškovui disponuoti turėtomis turtinėmis teisėmis. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, esant nurodytam apribojimui, patenkinti savo pretenzijų pagal prievoles, tarp jų atlikti ir įskaitymus, kiti asmenys, įskaitant ir atsakovą, negalėjo. Kaip teisingai pažymi ieškovas, šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas buvo susijęs su lex specialis taikymu – LR Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis. Todėl apelianto argumentai, jog minėtomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatyti apribojimai šiuo atveju turi būti aiškinami siaurai, yra nesuderinami su bankroto proceso tikslais. Paminėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kaip turi būti ginamos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės analogiškose nagrinėjamai situacijose, t. y. kai yra pažeidžiama ĮBĮ nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka ir įmonė neteisėtai atsiskaito su vienu iš kreditorių. Toks prievolės įvykdymas yra neteisėtas. Neteisėtas turto gavimas yra pagrindas taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Įmonės bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, privalo išreikalauti neteisėtai sumokėtas bankrutuojančios įmonės lėšas iš jas gavusio kreditoriaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Medicinos sistema“ prašymą dėl kreditorių UAB ,,Lietpak“, UAB ,,Pretorionas“, UAB ,,Kauno vandenys“, AB ,,TEO LT“ ir UAB ,,Kauno švara“ v. UAB ,,Medicinos sistema“, bylos Nr. 3K-3-606/2007; 2008 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Labomeda“ v. J. G., bylos Nr. 3K-3-230/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovė ir UAB „Litamilk“ v. BUAB „Asotros veterinarija“, bylos Nr. 3K-3-591/2009). Apeliantas nurodo ir tai, kad nutartis, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra iš esmės ydinga. Teisėjų kolegija vertina, kad tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl šio skundo argumento nepasisako.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie yra teisiškai nereikšmingi.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir visapusiškai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, tinkamai pritaikė minėtas materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.