Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Kristinos Kakurinės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eduardo Maškevičiaus,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. ir nukentėjusiojo D. Ž. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo

T. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienų) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį bausmės laikotarpiu tęsti darbą, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 eurų) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 10 (dešimties) mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, šiai įmokai sumokėti. Nukentėjusiojo D. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajam D. Ž. iš T. Š. priteista 3 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. T. Š. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: jis 2021 m. liepos 31 d., laikotarpiu nuo 18 val. iki 19 min. 30 min., (duomenys neskelbtini) namo kieme, (duomenys neskelbtini), konflikto metu du kartus smogė kumščiu D. Ž. į veidą, po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), du kartus smogė kumščiu nukentėjusiajam į galvą, dėl to šis pargriuvo ir pargriuvusiam vieną kartą spyrė į kairės kojos blauzdą, tuo padarydamas nosies sumušimą bei atvirą kairės blauzdos kaulų lūžimą (blauzdikaulio ir šeivikaulio) visišką blauzdos kaulų ir pėdos kaulų išnirimą į priekį, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

7. Teismo posėdyje nukentėjusysis D. Ž. prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, paskirti nuteistajam T. Š. griežtesnę bausmę.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini

Dėl nuteistojo T. Š. apeliacinio skundo

9. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis T. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo kaltę iš esmės grindė tik nukentėjusiojo D. Ž. parodymais.

10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

11. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas T. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl T. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. Š. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį T. Š., nukentėjusįjį D. Ž., liudytoją G. S., paskelbė liudytojo A. C. (A. C.) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ištyrė (išvardijo) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek T. Š. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė paties nuteistojo T. Š. parodymus.

12. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu T. Š. veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl T. Š. kaltės.

13. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Taigi nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikdymas, objektyviai gali pasireikšti ir žmogaus sužalojimu, tai yra žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu dėl mechaninio, fizinio ar cheminio poveikio. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam – turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-489/2018).

14. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas jo kaltę grindė nukentėjusiojo parodymais, kurie, apelianto teigimu, nėra pakankami priimant apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau pažymėtina, jog, kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis D. Ž. pakankamai nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino įvykio aplinkybes ir parodė, kad įvykio dieną jis sėdėjo namuose, matė, kad G. buvo nukritusi. Nuėjęs jis ją pakėlė ant rankų ir įkėlė į mašiną. Tada parėjo namo, atėjo A., jie sėdėjo. T. aktyviai skambinėjo, pasakė, kad jis jo žmoną puolė. Jis tokios minties neturėjo, todėl sakė ateiti pažiūrėti, kad pas jį bute nieko nėra. A. namo išėjo. Viskas įvyko prie mašinos. Nurodė, kad T. Š. buvo išgėręs. Prie mašinos stovėjo T. ir jam du kartus trenkė į nosį ir į veidą. Parodė, jog, kai jam trenkė, jis pasakė, kad namie nieko nėra. Jie kartu parėjo, T. jam trenkė iš nugaros, jis pargriuvo, paskui spyrė į kairės kojos apačią ir kaulas išlindo nuo spyrio. T. tai pamatė, numetė telefoną ir pabėgo. Jis skausmo nejautė iš šoko, šliaužė pas kaimynus, paprašė A. iškviesti greitąją.

15. Abejoti nukentėjusiojo D. Ž. parodymų patikimumu ir objektyvumu, įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Analogiškas komentuojamo įvykio aplinkybes nukentėjusysis dėstė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tai tiesiogiai patvirtina, kad D. Ž. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, jie esminėse aplinkybėse nekito. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis, priešingai nei nuteistasis, buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o jo išdėstytas aplinkybes dėl jam tyčiniais T. Š. veiksmais suduotų smūgių lokalizacijos bei mechanizmo tiesiogiai patvirtino kiti byloje esantys ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai.

17. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme T. Š. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino iš dalies. Nuteistasis teisiamojo posėdžio metu aiškino, jog jis bute nukentėjusiajam du kartus smogė į veidą, tačiau nesmūgiavo nukentėjusiajam D. Ž. lauke ir nespyrė jam į koją. Parodė, kad įvykio dieną buvo prie mašinos, tada nuėjo pasiimti pinigų. Grįžęs nerado G. S., skambino jai, tačiau atsiliepė D. Ž.. Jis nesmūgiavo kieme D. Ž.. D. Ž. jį parsivedė parodyti, kad nėra G. S. jo namuose. Nurodė, jog, kai D. Ž. pakėlė lazdą, tada jis smūgiavo, ir D. nukrito ant golfo lazdos su koja. Pažymėjo, kad nukritusiam D. Ž. į kairės kojos blauzdą nespyrė. Jis nukrito tiesiai ant golfo lazdos ir susmuko. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis teigė, jog nukentėjusiajam sudavė du smūgius ir jis po smūgių susmuko sėdom prie savo lovos. Nurodė, jog matė, kad D. Ž. kojos buvo sukryžiuotos ir jis krito ant kojų. Aukštesniojo teismo vertinimu, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad šie apelianto teiginiai yra gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje esantys ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos nuteistojo teiginius.

18. Tai, kad nukentėjusiajam įvykio dieną buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, patvirtina ir 2021 m. gruodžio 7 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog D. Ž. konstatuota: nosies sumušimo diagnozė, nenurodant išorinių mechaninių sužalojimų, bei atviras blauzdos kaulų lūžimas, visiškas blauzdos kaulų ir pėdos kaulų išnirimas į priekį. Sužalojimai padaryti paveikus ne mažiau kaip dviem trauminiais kontaktiniais smūgiais kietais bukais daiktais ar įrankiais sudavimo ar atsitrenkimo metu. Konstatuoti sužalojimai yra nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. Taigi, kaip matyti iš specialisto išvados, sužalojimai padaryti paveikus ne mažiau kaip dviem kontaktiniais smūgiais kietais bukais daiktais ar įrankiais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo T. Š. parodymus, jog jis trenkė du kartus, abu kartus pataikė į nosį, dėl to pradėjo bėgti kraujas, o D. Ž. susmuko sėdom prie lovos sukryžiuotomis kojomis. Nuteistasis neigia sudavęs smūgį ar spyręs, kai D. Ž. susmuko, tačiau nuteistojo parodymus paneigia minėta specialisto išvada. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje nurodyta, kad neįtikėtina, kad konstatuotas atviras kairės blauzdos ir čiurnos kaulų lūžimas su visišku panirimu į priekį, būtų galėjęs susidaryti sėdom ant sukryžiuotų kojų. Todėl apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nuteistojo parodymai vertintini kaip siekis sušvelninti savo neteisėtus veiksmus ir išvengti baudžiamosios atsakomybės.

19. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto nukentėjusiojo, liudytojo A. C. parodymai, specialisto išvada bei kiti byloje esantys įrodymai paneigia nuteistojo parodymus apie tai, kad įvykio metu jis nespyrė į kairės kojos blauzdą, tuo padarydamas atvirą kairės blauzdos kaulų lūžimą (blauzdikaulio ir šeivikaulio) ir visišką blauzdos kaulų ir pėdos kaulų išnirimą į priekį. Minėti įrodymai patvirtina, kad smurtas prieš nukentėjusįjį tyčia kieme du kartus smogus kumščiu jam į veidą, po to, tęsiant nusikalstamus veiksmus, bute du kartus smogus kumščiu jam į galvą, dėl to šis pargriuvo ir pargriuvusiam vieną kartą spyrus į kairės kojos blauzdą, buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, t. y. D. Ž. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Apygardos teismo vertinimu, T. Š. kaltės turinį patvirtina anksčiau išvardyti įrodymai, kurie sudaro bendrą visumą ir tarpusavyje vieni kitus papildo.

20. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus ir vadovavosi nukentėjusiojo D. Ž., liudytojo A. C. parodymais, specialisto išvada, taip pat rašytine bylos medžiaga ir jų pagrindu nustatė, kad T. Š. 2021 m. liepos 31 d., laikotarpiu nuo 18 val. iki 19 min. 30 min., (duomenys neskelbtini) namo kieme, (duomenys neskelbtini), konflikto metu du kartus smogė kumščiu D. Ž. į veidą, po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), du kartus smogė kumščiu nukentėjusiajam į galvą, dėl to šis pargriuvo ir pargriuvusiam vieną kartą spyrė į kairės kojos blauzdą, tuo padarydamas nosies sumušimą bei atvirą kairės blauzdos kaulų lūžimą (blauzdikaulio ir šeivikaulio) visišką blauzdos kaulų ir pėdos kaulų išnirimą į priekį, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

21. Šios išvados nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu papildomai apklausto liudytojo V. L. parodymų. Teismo posėdžio metu liudytojas V. L. parodė, kad buvo susitikęs su T. Š. lauke pasiskolinti pinigų. T. Š. padavus pinigus, jis nubėgo pas D. Ž., kuris gyveno pirmame aukšte. Girdėjo triukšmą, apsižodžiavimą, kadangi vasarą langai atidaryti. T. Š. greitai, už gal 5 ar 10 minučių, išėjo susinervinęs. Nurodė, kad kieme D. Ž. nematė, kol jis buvo, konflikto lauke nebuvo. Taip pat parodė, kad nežino, dėl ko tarp T. Š. ir D. Ž. įvyko konfliktas, nežino, ar D. Ž. turi beisbolo lazdą, neatkreipė dėmesio, kokia avalyne buvo apsiavęs T. Š.. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skundė teigė nuteistasis T. Š., liudytojas V. L. nurodė, kad konflikto nematė, tik girdėjo triukšmą. Darytina išvada, kad liudytojas nepatvirtino nuteistojo versijos dėl įvykio aplinkybių.

22. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to išeina, kad T. Š. apeliacinio skundo argumentas, jog jo kaltė grindžiama tik nukentėjusiojo parodymais, yra nepagrįstas, todėl atmetamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad T. Š. veiksmuose yra visi būtini BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas T. Š. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl T. Š. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl nukentėjusiojo D. Ž. apeliacinio skundo

23. Nukentėjusysis nesutinka su nuteistajam T. Š. paskirta bausme ir priteistos žalos dydžiu. Prašo skirti griežtesnę bausmę, priteisti 23 000 eurų negautas pajamas ir 30 000 eurų neturtinės žalos.

Dėl bausmės

24. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis prašymą skirti griežtesnę bausmę T. Š. motyvuoja tuo, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, o tai rodo, kad jis nelinkęs laikytis nustatytų taisyklių.

25. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020). Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs ir bausmę skiriantis teismas privalo nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių pagrindu nuteistam asmeniui skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

26. Konkrečią bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 61 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

27. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Pagal kasacinio teismo praktiką bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-719/2022).

28. Pabrėžtina tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

29. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam T. Š., atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, nukreiptą į žmogaus sveikatą, į tai, kad nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Teismas įvertino tai, kad T. Š. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos pripažino iš dalies, tačiau nukentėjusiojo D. Ž. dėl savo neteisėtų veiksmų neatsiprašė ir savo elgesio kritiškai nevertino. Pažymėtina, kad įvertinta ir tai, kad jis anksčiau vieną kartą teistas už kitokio pobūdžio nusikalstamą veiką, jo teistumas neišnykęs. Įvertinta ir tai, kad padarytą žalą Klaipėdos teritorinei ligonių kasai atlygino, bei kitus T. Š. charakterizuojančius duomenis, t. y. tai, jog jis baustas administracine tvarka, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis, turi draugę. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė laisvės apribojimo bausmę, mažesnę nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu vietoj intensyvios priežiūros skirtas įpareigojimas tęsti darbą, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Be to, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 10 (dešimties) mėnesių terminą šiai įmokai sumokėti.

30. Neteisinga bausme (BPK 328 straipsnio 2 punktas) pripažįstama tokia bausmė, kuri, nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Nagrinėjamoje byloje paminėtų aplinkybių nenustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas T. Š. paskyrė tinkamą bausmę, tinkamai paskyrė jos dydį ir savo išvadas išsamiai argumentavo. Nukentėjusysis nepateikė įtikinamų argumentų, kodėl būtina skirti griežtesnę bausmę. Laikytina, kad apylinkės teismas, laisvės apribojimo dydį nustatydamas mažesnį nei bausmės vidurkis, įstatymo normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė.

Dėl civilinio ieškinio

31. Nukentėjusysis D. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju jis patyrė 23 000 eurų turtinės žalos dėl negautų pajamų. Taip pat nesutinkama su priteistos neturtinės žalos dydžiu, prašoma priteisti 30 000 eurų.

32. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis D. Ž. pateikė civilinį ieškinį, kurį pirmosios instancijos teismas patenkino iš dalies ir iš nuteistojo T. Š. priteisė nukentėjusiajam D. Ž. 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

33. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalį, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Pagal šio straipsnio 2 dalį nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos).

34. Ar patirtus nuostolius galima laikyti negautomis pajamomis, sprendžiama pagal tai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. Vadinasi, negautos pajamos yra netiesioginiai nuostoliai, t. y. nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią jis būtų realiai gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taip pat negautos pajamos turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152-303/2017). Dėl nusikalstamos veikos atsiradusi žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti civilinis ieškovas. Taikant BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimą ir nagrinėjimą, būtent BPK 7 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, BPK 113 straipsnio nuostatas apie ieškinio įrodinėjimą, darytina išvada, jog nustatant ieškinio dydį esminę reikšmę turi paties nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) pozicija, kurią jis turi pagrįsti. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodyti žalos dydį turi jos priteisimo reikalaujantis ieškovas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).

35. Nukentėjusysis D. Ž. prašo priteisti 23 000 eurų negautų pajamų. Nukentėjusysis šį dydį skaičiuoja atsižvelgdamas vidutinį darbo užmokestį ir nurodo, kad patirta turtinė žala laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 31 d. iki 2021 m. vasario 21 d. yra 7 000 eurų. Be to, pažymi, kad dėl kojos sulaužymo negali ir negalės žaisti futbolo, be to, pasak medikų, negalės dirbti sunkaus darbo, negalės dirbti statybose, nešioti sunkius krovinius, todėl dėl sveikatos sužalojimo padaryto profesinės veiklos pasirinkimo apribojimo turtinę žalą vertina 15 000 eurų. Nors nukentėjusysis teikia šiuos skaičiavimus, tačiau jų nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis. Kaip nurodo pats nukentėjusysis, iki sužalojimo, padaryto T. Š. nusikalstamais veiksmais, jis nedirbo, todėl prašomo priteisti 7 000 eurų dydžio negautos pajamos yra tik tikėtinos, nukentėjusysis jas preziumuoja, tačiau nepagrindžia objektyviais duomenimis. Be to, apeliaciniame skunde nepateikiama jokių duomenų, kuriais remiantis prašoma priteisti 15 000 Eur. Šiuo atveju nukentėjusysis turi įrodyti prašomos priteisti žalos dydį, todėl nėra pagrindo priteisti negautas pajamas vien remiantis deklaratyviu teiginiu, jog, pasak medikų, negalės dirbti. Taigi nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam D. Ž. nepateikus objektyvių duomenų apie negautas pajamas, turtinės žalos atlyginimas nepriteistinas.

36. Nukentėjusysis D. Ž. prašymą priteisti 30 000 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimą motyvuoja tuo, kad sveikatos sužalojimas, padarytas nuteistojo T. Š. neteisėtais tyčiniais veiksmais, sukėlė neigiamus dvasinius ir fizinius išgyvenimus, nepatogumus, ribojimą užsiimti įprastine darbine ir laisvalaikio veikla. Nurodoma, kad negalėjo įsidarbinti, negalėjo vykti pas draugus, tyrėjus, rūpintis aplinka, padėti senyvo amžiaus motinai, be to, dėl negalėjimo žaisti futbolo su draugais yra padidėjusi socialinė atskirtis.

37. Pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta, jog nukentėjusysis D. Ž. dėl T. Š. nusikalstamų veikų neabejotinai patyrė fizinį skausmą, jam konstatuoti sužalojimai – nosies sumušimas, atviras blauzdos kaulų lūžimas, visiškas blauzdos kaulų ir pėdos kaulų išnirimas į priekį. Atsižvelgė į tai, kad konstatuoti sužalojimai yra nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. Taip pat įvertintas T. Š. elgesys po nusikaltimo padarymo – savo kaltę pripažino iš dalies, nukentėjusiojo neatsiprašė ir savo elgesio kritiškai nevertino. Atsižvelgė ir į nuteistojo turtinę padėtį, t. y. į tai, jog T. Š. dirba, gauna pajamas, apie tūkstantį eurų, yra jauno, darbingo amžiaus, neturi kreditų, todėl ateityje turės galimybę atlyginti padarytą neturtinę žalą. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos civilinio kodekso normas, kad nustatant neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė 3 000 eurų dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti.

38. Pažymėtina, kad iš nuteistojo T. Š. priteistas 3 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas atitinka kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kurie svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016).

39. Teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino nukentėjusiojo D. Ž. prašyto priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, jog dėl patirto sužalojimo patyrė nepatogumus, ribojimą užsiimti įprastine darbine ir laisvalaikio veikla, t. y. negalėjo įsidarbinti, negalėjo vykti pas draugus, rūpintis aplinka, padėti senyvo amžiaus motinai, žaisti futbolo, tačiau pritartina apylinkės teismui, jog šiuo atveju nėra duomenų, kad būtent dėl smurtinių T. Š. veiksmų D. Ž. būtų nustatytas mažesnis darbingumo lygis ar dėl patirto sužalojimo būtų esmingai apribotos jo judėjimo ar bendravimo galimybės, padaryta kitokia ilgalaikė žala jo fizinei ir psichinei sveikatai. Neabejotina, kad dėl nuteistojo tyčinių veiksmų nukentėjusysis patyrė neigiamus dvasinius ir fizinius išgyvenimus, tačiau, apygardos teismo vertinimu, priteistas 3 000 eurų neturinės žalos atlyginimas šiuo atveju yra adekvatus, proporcingas, atitinka apelianto išgyvenimus, patirtus dėl nuteistojo prieš apeliantą padarytos nusikalstamos veikos.

Dėl proceso išlaidų

40. Klaipėdos apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. 193,33 eurų, susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam T. Š. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

41. BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

42. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. birželio 3 d. nuosprendį apskundė ir nuteistasis T. Š., ir nukentėjusysis D. Ž.. Ir nuteistojo, ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmetami. Būtinybė skirti nuteistajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į gynėjo paskyrimo teisinį pagrindą, nusprendžia, kad išlaidos už T. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. Š. ir nukentėjusiojo D. Ž. apeliacinius skundus atmesti.