Kauno apygardos teismo nutartis

veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bolonta“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo (teisėjos) veiksmų, atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

33. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

34. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo veiksmų, atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

35. Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 34 punktą, 2023 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-313/2023, 2023 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-916/2023, 2023 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-969/2023).

36. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu byloje Nr. 23/04, valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios minėtos kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019 28 punktą). Vien aplinkybė, kad pareigūnai savo veiksmais nepažeidė BPK normų, nepaneigia, kad gali egzistuoti neteisėti veiksmai civilinės teisės prasme kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 56 punktą).

37. Pagal kasacinio teismo praktiką, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus CK 6.272 straipsnio pagrindu, turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 75 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

38. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašomą atlyginti žalą sieja su neteisėtu procesinės prievartos priemonės taikymu ir ikiteisminio tyrimo vilkinimu.

39. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybė yra neliečiama, tačiau šis nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus, o jo įgyvendinimo tvarka nustatyta šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, baudžiamajame kodekse, baudžiamojo proceso kodekse. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apribojant nuosavybės neliečiamumą, ribojama ne tik konstitucinė, bet ir konvencinė asmens teisė. Taigi, taikant procesines prievartos priemones ir atliekant procesinius veiksmus, susijusius su asmens nuosavybės teisių apribojimu, turi būti laikomasi Europos Žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės apsaugos principų. Taikant laikiną nuosavybės teisės apribojimą, būtina nepažeisti baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų terminų, tačiau konkretaus apribojimo termino atitiktis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsniui svarstytina vertinant apribojimo proporcingumą, t.y. turi būti nustatoma teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta plačią valstybės vertinimo laisvę tiek renkantis, kaip priemonės turi būti įgyvendintos, tiek vertinant, ar šio įgyvendinimo padarinius pateisina viešasis interesas, siekiant atitinkamo įstatymo tikslo (Forminster Enterprises Limited v. Čekija, 2008 m. spalio 9 d., Nr. 38238/04). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką vertinant, ar ginčijama priemone gerbiama reikalaujama teisinga pusiausvyra ir ar ja neuždedama neproporcinga našta pareiškėjui, be kita ko, svarbūs tokie veiksniai, kaip apribojimo tikslas bei pobūdis, jo procesinė būtinybė, apribotų nuosavybės teisių pobūdis ir apribojimo padariniai teisių turėtojui, asmens, kurio teisės apribotos, bei apribojimą taikančių valstybės institucijų elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. aprobuotas „Kai kurie nuosavybės teisių apribojimo baudžiamajame procese aspektai (I)“, kat. 19.; Teismų praktika 32).

40. Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nustatęs, kad baudžiamasis procesas, kuriame buvo apribotos pareiškėjo nuosavybės teisės, neatitiko Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo ir kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta veiksminga teisinės gynybos priemonė dėl jo skundo pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį. Teismas pakartojo, kad nors bet koks turto laikinas paėmimas ar konfiskavimas sukelia žalą, tam, jog realiai patirta žala būtų suderinama su Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsniu, ji turi būti ne didesnė negu tai neišvengiama (Borzhonov v. Rusija, 2009 m. sausio 22 d., Nr. 18274/04; Jucys v. Lietuva, 2008 m. sausio 8 d., Nr. 5457/03). Taigi laiko veiksnys turi svarbią reikšmę vertinant apribojimo proporcingumą, todėl ikiteisminio tyrimo institucijos, pareigūnai apribojimo proporcingumą turi tikrinti visą apribojimo galiojimo laikotarpį, o baudžiamąjį procesą organizuoti tinkamai, užtikrinti jo operatyvumą. Situacija, kai baudžiamoje byloje ilgesnį laiką neatliekami jokie procesiniai veiksmai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vadinama sunkiausia procesinio delsimo forma (Schumacher v. Liuksemburgas).

41. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, sprendė, jog atsakovų veiksmų neteisėtumą pagrindžia aplaidus pareigūnų ir prokurorės pareigų vykdymas, ikiteisminio tyrimo vilkinimas, nes nebuvo imtasi visų įstatymo numatytų priemonių operatyviai, išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti ikiteisminiam tyrimui reikšmingiausias aplinkybes, svarbiausius veiksmus atliekant gerokai vėliau nei buvo būtina ir reikalinga, daugybės abejonių buvimas ir nešalinimas reikalingų veiksmų ikiteisminiame tyrime atlikimu. Nagrinėjamos bylos atveju buvo pažeistos pareigūnų ir prokurorės pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos. Byloje teismo nustatytos klaidos ikiteisminiame tyrime lėmė, kad ieškovei buvo nepagrįstai pritaikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Jeigu nebūtų buvę nustatytų pareigūnų neteisėtų veiksmų, ieškovė nebūtų patyrusi 2 000 Eur išlaidų už advokatės pagalbą.

42. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

43. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK įtvirtintų procesinių prievartos priemonių rūšių, susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. Laikino nuosavybės teisės apribojimo, kaip procesinės prievartos priemonės, taikymo pagrindai ir sąlygos nustatyti BPK 151 straipsnyje. Vadovaujantis minėto straipsnio 1 dalimi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš alternatyvių pagrindų: kai reikalinga užtikrinti civilinį ieškinį arba kai reikalinga užtikrinti galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. Laikinai apribojant nuosavybės teisę, pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o baigus baudžiamąjį procesą šiuo turtu atlyginti kaltu pripažinto asmens padarytą žalą ar konfiskuoti nusikalstamu būdų gautą turtą.

44. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2021 m. rugsėjo 6 d. 2021 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus miesto PK tyrėja kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybą, prašydama užklausti Kazachstano institucijas, dėl kokių priežasčių automobiliui Toyota Land Cruiser, VIN kodas (duomenys neskelbtini), paskelbta paieška. 2021 m. rugsėjo 20 d. Tarptautinių ryšių valdyba savo rašte nurodė, kad automobilis Toyota Land Cruiser, VIN kodas (duomenys neskelbtini), buvo pagrobtas iš (duomenys neskelbtini) esančio namo kiemo nuo 2020 m. sausio 15 d. 6.30 val. Iki 2021 m. sausio 16 d. 10.00 val., o automobilio savininkė yra bendrovė (duomenys neskelbtini). Interpolo Kazachstano nacionalinio biuro pareigūnai prašė juos informuoti, į ką kreiptis ir kokius dokumentus pateikti automobilį pageidaujančiai atsiimti savininkei. 2021 m. spalio 4 d. Vilniaus m. antrasis policijos komisariatas pranešė Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybai ką savininkė turi pateikti ir kur kreiptis dėl automobilio grąžinimo. 2021 m. spalio 21 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdyba pakartotinai pranešė, kad papildomų duomenų, susijusių su automobilio pagrobimu, neturi. 2021 m. lapkričio 16 d. Vilniaus m. antrasis policijos komisariatas vėl kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybą, prašydamas papildomai užklausti Kazachstano institucijas, kad pateiktų duomenis iš kokio asmens buvo pavogtas automobilis, kada jis buvo pavogtas, kas kreipėsi dėl transporto priemonės vagystės ir kas nori atsiimti transporto priemonę. 2021 m. gruodžio 21 d. Tarptautinių ryšių valdyba pranešė, kad Interpolo Kazachstano nacionalinio biuro pareigūnai informavo, jog kompetentingoms Lietuvos teisėsaugos institucijoms jau parengtas ir išsiųstas teisinės pagalbos prašymas, susijęs su minėto automobilio atsiėmimu. Gavus minėtą raštą, tą pačią dieną ieškovės automobiliui buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Įvertinus šią ikiteisminio tyrimo medžiagą, matyti, kad automobiliui Toyota Land Cruiser, VIN kodas (duomenys neskelbtini), buvo paskelbta tarptautinė paieška, tačiau 2021 m. gruodžio 21 dieną taikant laikiną nuosavybės teisių apribojimą ikiteisminiame tyrime nebuvo jokių objektyvių duomenų iš Kazachstano Respublikoje atliekamo ikiteisminio tyrimo dėl pagrobto automobilio; nebuvo pateikta jokių patvirtinančių duomenų apie tai, kad toks automobilis priklauso (duomenys neskelbtini) ir buvo pavogtas; nebuvo jokio teisinės pagalbos prašymo ar kito pobūdžio oficialaus paklausimo iš Kazachstano Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų dėl jų atliekamo ikteisminio tyrimo. Priešingai, taikant nuosavybės teisių apribojimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo pateikti rašytiniai įrodymai, kad automobilis Lietuvoje pirmą kartą buvo registruotas 2015 m. rugsėjo 11 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. automobilis buvo registruotas ieškovės vardu ir eksploatuojamas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Automobilis pirktas 2015 metais iš Estijos įmonės pagal pirkimo–padavimo sutartį, minėta Estijos įmonė naują automobilį įsigijo iš Toyota įgalioto atstovo Lietuvoje (duomenys neskelbtini). Taigi, nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. automobilis priklausė ieškovei ir nebuvo perleistas jokiam kitam asmeniui. Ieškovė automobilio nuosavybės teisę įregistravo VĮ „Regitra“, todėl buvo teisėta transporto priemonės savininkė (CK 4.47 straipsnis). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dar ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo pakankamai duomenų, patvirtinančių ieškovės nuosavybės teisę į automobilį, dėl kurių buvo galima pagrįstai abejoti ar yra pagrindas taikyti procesinę prievartos priemonę. Darytina išvada, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas ieškovės turtui buvo taikytas vadovaujantis tik Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos raštais, kuriuose pateikta informacija nebuvo pagrįsta jokiais oficialiais dokumentais, o tik nurodymais, jog ateityje ketinama atlikti tam tikrus veiksmus, nors ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo jokių objektyvių, oficialių apribojimo taikymo būtinumą patvirtinančių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės nuosavybės teisę ir suteiktų pagrindą daryti išvadą, jog ieškovės automobilis galėjo būti įgytas nusikalstamu būdu.

45. Pagal Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro įsakymu „Dėl Rekomendacijų dėl transporto priemonių, kurios, įtariama, yra pagrobtos, paėmimo, saugojimo, tikrinimo ir grąžinimo atliekant ikiteisminį į tyrimą ir vykdant tarptautinius įsipareigojimus patvirtinimo“ 11 punktą, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas, gavęs informacijos iš VĮ „Regitra“ apie aptiktą transporto priemonę, kuri, įtariama, yra pagrobta, privalo atlikti tokios transporto priemonės pirminį patikrinimą. O Rekomendacijų 3.13 punktas numato, kad transporto priemonė, kuri, įtariama, jog yra pagrobta, tai tokia transporto priemonė, kurios, įtariama, yra suklastoti ar neteisėtai pakeisti valstybinio numerio ženklai, registracijos dokumentai ar įrašai juose, pakeisti ar sunaikinti kėbulo, važiuoklės ar variklio numeriai, faktiniai kėbulo ar važiuoklės numeriai arba spalva nesutampa su įrašais dokumentuose, kuri yra įtraukta į ASF duomenų bazę, SIS II arba Lietuvos policijos ieškomų transporto priemonių ar ieškomų numeruotų daiktų žinybinius registrus, kurios užraktuose, užvedimo spynelėje ar kitose vietose matyti įsilaužimo pėdsakų ir kurią vairuoja ne jos valdytojas. Vadovaujantis nurodytu reglamentavimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai apie pagrobtą automobilį turėdami itin prieštaringą informaciją, visų pirma turėjo skubiai atlikti įtariamo automobilio apžiūrą ir paskirti objekto tyrimą dėl VIN kodo ir galimų jo pakeitimų, nes būtent šie duomenys būtų turėję esminės reikšmės ikiteisminiame tyrime sprendžiant dėl būtinybės taikyti laikiną nuosavybės apribojimą. Nagrinėjamu atveju minėti procesiniai veiksmai buvo atlikti tik daugiau nei po pusės metų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Apeliantė Generalinė prokuratūra nurodo, kad atlikti automobilio apžiūrą tą pačią dieną, kai buvo nustatyta, kad automobiliui paskelbta paieška, nebuvo galimybių, nes A. C. nurodė, jog pateikti automobilio apžiūrai šiuo metu negali. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos nustatyta, jog 2021 m. rugpjūčio 26 d. liudytojo apklausos protokole A. C. nurodė, kad automobilis yra (duomenys neskelbtini), juo naudojasi jo tėvai, todėl šiuo metu apžiūrai pateikti jo negali, pasižadėjo pareikalavus pareigūnams pateikti automobilį apžiūrai. Tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje nuo 2021 m. rugpjūčio 26 d. iki 2022 m. birželio 9 d. nėra duomenų, kad pareigūnai būtų reikalavę pateikti automobilį apžiūrai, o A. C. būtų atsisakęs tai padaryti, todėl darytina išvada, kad patys pareigūnai 10 mėnesių dėl nesuprantamų priežasčių vilkino atlikti šį procesinį veiksmą. Pažymėtina, jog jau 2022 m. vasario 21 d. prokurorė savo nutarime aiškiai išdėstė argumentus, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti (duomenys neskelbtini) civiline ieškove, o 2022 m. balandžio 1 d. buvo gauta specialisto išvada, kad ieškovės automobilio VIN numeris yra tikras ir nepakeistas, tačiau 2022 m. birželio 21 d. laikinas ieškovės nuosavybės teisių apribojimas vis tiek buvo pratęstas, o ikiteisminis tyrimas nutrauktas tik 2022 m. rugpjūčio 4 d. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog byloje nenustatyta jokių pateisinamų priežasčių, kodėl objekto tyrimas dėl automobilio VIN kodo buvo paskirtas tik po pusės metų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Taip pat atmestinas argumentas, kad ikiteisminio tyrimo trukmę lėmė tarptautinis elementas, nes nuo 2021 m. gruodžio 21 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateikto paskutinio rašto joks susirašinėjimas nebevyko, be to, bendrovė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje turėjo savo atstovą advokatą N. Z., per kurį visi klausimai galėjo būti sprendžiami daug operatyviau. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras nebuvo tiek atidūs ir rūpestingi, kiek nurodytomis aplinkybėmis buvo būtina, todėl ikiteisminis tyrimas buvo nepagrįstai vilkinamas ir jo metu buvo padarytos klaidos, turėjusios esminę ir lemiamą reikšmę ieškovės teisių pažeidimui baudžiamajame procese.

46. Apeliantė Teisingumo ministerija nurodo, kad pareigūnai, gavę duomenis iš Interpolo Kazachstano nacionalinio biuro pareigūnų dėl automobilio vagystės, turėjo taikyti procesinę prievartos priemonę. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka. Interpolo pateikta informacija buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, o vėliau pareigūnai turėjo pareigą tikrinti visą galimą įmanomą informaciją ir nurodytus faktus, rinkti įrodymus ir atlikti proceso veiksmus, kurie leistų bent tikėtinai patvirtinti ar atmesti galimybę, kad ginčo automobilis yra vogtas. Tačiau šiuo atveju, pareigūnai, nuo 2021 m. rugsėjo 6 d. iki 2021 m. gruodžio 21 d. vykdę susirašinėjimą, tačiau taip ir negavę nei Kazachstano Respublikos teisinės pagalbos prašymo, nei jokių įrodymų, kad automobilis galėtų priklausyti bendrovei (duomenys neskelbtini), nevertindami ieškovės pateiktų įrodymų, kad automobilis nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. buvo registruotas Lietuvoje ir priklausė tik ieškovei, todėl laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 15 d. 6:30 val. iki 2021 m. sausio 16 d. 10:00 val. negalėjo būti pavogtas Kazachstane, nevertindami procesinės priemonės pagrįstumo ir būtinumo, pirmiausia pritaikė laikiną ieškovės nuosavybės teisių apribojimą ir tik vėliau, po nepateisinamai ilgo laiko, t. y. po pusės metų, atliko dar proceso pradžioje būtinus atlikti veiksmus (automobilio apžiūrą ir VIN numerio tyrimą), kurie iš esmės ir patvirtino, jog ieškovės automobilis nėra vogtas. Todėl darytina išvada, kad tiek 2021 m. gruodžio 21 d. taikant procesinę prievartos priemonę, tiek ir 2022 m. birželio 21 d. ją pratęsiant, nebuvo jokių objektyvių įrodymų, kad byloje bus būtina užtikrinti civilinį ieškinį ar galimą turto konfiskavimą.

47. Atmestinas apeliantės Teisingumo ministerijos argumentas, kad teismas, nurodydamas, kaip turėjo būti atliktas ikiteisminis tyrimas, kokius veiksmus turėjo atlikti pareigūnai bei kokias klaidas jie padarė, civilinėje byloje revizavo viso tyrimo eigą bei nepagrįstai vykdė aukštesnio prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas. Apeliantės nuomone, teismas, viršydamas kompetenciją, išėjo už ieškinio ribų. Apeliantė Generalinė prokuratūra nurodo, kad procesiniai sprendimai dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo buvo patikrinti instancine tvarka, todėl procesinė prievartos priemonė nepažeidė BPK 151 straipsnio.

48. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinį ieškinį, pagrįstai vertino viso ikiteisminio tyrimo eigą ir jį atlikusių pareigūnų veiksmus bei apie procesinių veiksmų ikiteisminiame tyrime teisėtumą sprendė civiliniame procese nustatytų aplinkybių kontekste.

49. CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai. Tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos. Tuo atveju, kai procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumas buvo tikrinamas instancine tvarka, civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo tą aplinkybę nurodyti sprendime ir padaryti dėl jos atitinkamas teisines išvadas. Teismas apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia, ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus; todėl teismas gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka ir pripažinti jį neteisėtu, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir nustatęs pareigūnų pareigų ir veiksmų turinį, kompleksiškai įvertinęs jų veiksmų atitiktį teisėtumo reikalavimams, pagrįstai konstatavo, kad buvo pažeistos pareigūnų ir prokurorės pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos, nebuvo imtasi visų istatymo numatytų priemonių operatyviai, išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes, nepaneigus ieškovės nuosavybės teisę patvirtinančių oficialių dokumentų tikrumo, ieškovės nuosavybės fakto, nebuvo pagrindo jos turtui taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą. Pažymėtina, jog iš teismo sprendimo turinio matyti (sprendimo 38 punktas), jog tais pačiais pagrindais (nepaneigus ieškovės nuosavybės teisę patvirtinantių oficialių dokumentų tikrumo, ieškovės nuosavybės fakto, nebuvo pagrindo jos turtui taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą) pripažinti neteisėtais ir teismo priimti sprendimai. Kadangi pirmosios instancijos teismas pateikė aiškius ir detalius argumentus dėl neteisėtų pareigūnų ir teismo veiksmų, apeliantės Teisingumo ministerijos argumentas, kad teismas, priėmė sprendimą neišsamiai išsiaiškinęs ir ištyręs bylos aplinkybes, atmestinas kaip nepagrįstas.

50. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007). Nagrinėjamu atveju, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo skubiai atlikti privalomi proceso veiksmai ikiteisminio tyrimo pradžioje, t. y. automobilio apžiūra ir objekto tyrimas, kurie būtų papildomai patvirtinę, jog ieškovės automobilis nėra tas pats automobilis, kuriam paskelbta tarptautinė paieška; nelygino automobilių spalvos kodo, variklio galios; vėliau nesant jokių naujų įrodymų, paneigiančių ieškovės nuosavybės teisę į automobilį, nepagrįstai pritaikė, o vėliau pratęsė laikiną nuosavybės teisių ribojimą; nors prokurorė jau 2022 m. vasario 21 d. atmetė (duomenys neskelbtini) prašymą pripažinti ją civiline ieškove, o 2022 m. balandžio 1 d. buvo gauta specialisto išvada, kad ieškovės VIN kodas yra tikras ir nepakeistas, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas tik 2022 m. rugpjūčio 4 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo stadijoje teisėsaugos institucijos neveikė pakankamai rūpestingai ir atsakingai organizuodamos ikiteisminio tyrimo veiklą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje stadijoje baudžiamasis procesas buvo pakankamai intensyvus ir nesusidarė laikotarpiai, kuriais procesiniai veiksmai buvo vykdomi pernelyg ilgai, tinkamai nepasiruošus ir neįvertinus jų būtinybės, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad valstybei atsirado pareiga ieškovei atlyginti 2 000 turtinę žalą CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėtina, jog ieškovei nebuvo pareikštas oficialus įtarimas, tačiau, kaip nurodo ieškovė, pritaikius laikiną nuosavybės teisių apribojimą, ji turėjo pagrindą manyti, kad būtent ji yra įtariama, jog automobilį įsigijo nusikalstamu būdu, todėl ieškovė kreipėsi į advokatę (2021 m. gruodžio 29 d. advokato orderis), kuri ikiteisminiame tyrime padėjo ieškovei ginti savo teises ir teisėtus interesus.

51. Į esminius apeliaciniais skundais keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

52. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, sprendimas motyvuotas, panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, remiantis atsakovių apeliacinių skundų argumentais, nėra pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

53. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

54. Apeliacinius skundus atmetus, ieškovei iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apygardos prokuratūros ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, lygiomis dalimis priteistinos 2 000 Eur išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurios neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 20 d. įsakymo redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, juridinio asmens kodas 188604955, ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, juridinio asmens kodas 288603320, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Bolonta“, juridinio asmens kodas 304214218, po 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.