- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-05-09
- Bylos Nr.
- e2-6758-545/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02471-2022-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- UAB „Ignitis“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- I. M.
teismo posėdyje vaizdo konferencijos (nuotoliniu) būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal UAB „Ignitis“ patikslintą ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei su trečiuoju asmeniu I. M. dėl 103,71 Eur skolos priteisimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 17,23 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo,-
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė UAB „Ignitis“ j. a. k. 303383884, kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 103,71 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas-17,23 Eur.
Ieškinyje (b.l. 1-3, dok-2468), patikslintame ieškinyje (b.l. 10, dok-43040) bei ieškovės atstovė teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė į jo nuosavybės teise valdomą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Objektai) buvo tiekiama elektros energija. Atsakovė yra šio Objekto savininkas, į jam priklausantį Objektą buvo tiekiama elektros energija, tačiau už ją neatsiskaitė.
Atsakovei, kaip nekilnojamojo turto savininkui, prievolė sumokėti už patiektą elektros energiją (CK 6.388 str. 1 d.) bei įgyvendinti kitas su elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiais susijusias pareigas (CK 6.387 str.1 d.) atsirado vadovaujantis CK 1.71 str. 2 d., 1.136 str., 6.383 str., 6.384 str., 6.388 str., Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-02-11 įsakymu Nr. 1-38 (2013-12-04 įsakymo Nr. 1-231 redakcija) patvirtintomis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės), Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-02-19 įsakymu Nr. 1-43 (2013-01-22 įsakymo Nr. 1-21 redakcija) patvirtintu Standartinių elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašu (toliau – Aprašas) bei kitais teisės aktais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta nuostata, kad „atsakovui prievolė mokėti už faktiškai suvartotą elektros energiją atsiranda pagal bendruosius civilinių įstatymų pradmenis bei prasmę. Ieškovas per prijungtą elektros tiekimo tinklą pateikia elektros energijos kiekį, o atsakovas, sunaudojęs pateiktą energiją, privalo sumokėti, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo įrenginių tvarkingumą, tinkamą naudojimąsi jais. Šių prievolių netinkamas vykdymas, jeigu atsirado nuostoliai, sudaro pagrindą atlyginti vienai iš šalių padarytus nuostolius“.
Motyvuojamoji dalis
Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnyje numatyta, jog elektros energija yra prekė, kuri pateikiama elektros energijos vartotojui, o Taisyklių 56.5 punkte įtvirtinta elektros energijos vartotojo pareiga nustatytais terminais ir tvarka pagal galiojančias kainas bei tarifus atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už patiektą elektros energiją, elektros energijos persiuntimą ir kitas su tuo susijusias paslaugas ir(ar) galią.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad Taisyklės yra privalomos tiek elektros energijos tiekėjams, tiek elektros energijos vartotojams nepriklausomai nuo jų pavaldumo ir valdomo turto nuosavybės formos, nes jos patvirtintos vykdant Energetikos įstatymą ir Vyriausybės pavedimą.
Vadovaujantis Taisyklių 132.17 p. jeigu elektros energija tiekiama daugiabučio gyvenamojo namo bendroms reikmėms arba daugiabučiam gyvenamajam namui, kai kiekvienam daugiabučio gyvenamojo namo butui nėra įrengti atskiri teisės aktų reikalavimus atitinkantys operatoriui priklausantys elektros apskaitos prietaisai, už atsiskaitymą su tiekėju už patiektą elektros energiją, pagal įvadinių elektros apskaitos prietaisų rodmenis yra atsakingi daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai ir (ar) teisės aktų nustatytais atvejais – nuomininkai, panaudos gavėjai, laikinieji gyventojai, ir kiti teisėti objekto naudotojai.
Teisminio nagrinėjimo metu UAB „Ignitis“ palaikė 2022-03-08 d. prašymą, kuriuo prašė mažinti priteistiną sumą 6,10 Eur, atsižvelgiant į 10 metų bendrą senaties terminą, prašant priteisti iš atsakovės 103,71 Eur skolos (b.l. 10, dok-43040). Pradiniu ieškiniu ieškovės reikalavimas buvo pareikštas dėl 109,81 Eur sumos (b.l. 1-3, dok-2468).
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, j. a. k. 188710061, pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašo taikyti ieškinio senatį, netenkinus minėto prašymo, ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad 2008-05-28 sprendimu Nr. 1-474 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise buvo perduotos valdyti visos savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, įskaitant ginčo butą. 2001-05-14 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi butas išnuomotas J. M. ir jos šeimos nariams. Nuomininkė J. M. (duomenys neskelbtini) mirė. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2013-01-28 patikrinimo metu nustatė, kad ginčo bute gyvena nuomininkės sūnus I. M., kuris patalpas atlaisvino tik 2014-10-24.
Skolos laikotarpiu ginčo butu naudojosi būtent I. M., todėl jis turi pareigą atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, taip pat privalo laikytis CK 6.584 str. 1 d., 6.589 str. 1 d., numatytų įpareigojimų. Priešingu atveju, būtų formuojama ydinga teismų praktika, kai „faktinis paslaugų vartotojas nebūtų įpareigotas apmokėti už faktiškai gaunamas paslaugas, nors tokia jo pareiga kyla tiek iš sutarties, tiek iš teisės aktų nuostatų, tiek iš teismų praktikos“.
Priešingai negu ieškinyje nurodo ieškovė, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-02-11 įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 100 p. nurodo „Tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas“. Pažymėtina, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuoja CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos, kuriose energijos vartotojo sąvoka nedetalizuojama, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 2 str. 50 d. vartotoju įvardijamas asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams. Pagal šio įstatymo 2 str. 3 d. buitinis vartotojas yra fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, taigi atitinka vartojimo sutarties šalies pagal CK 1.39 str. 1 d. teisinį statusą. Pažymėtina, jog Taisyklėse nurodoma, jog savininkas yra daikto nuosavybės teisę turintis asmuo ar teisėtas daikto valdytojas, o vartotojas tai asmuo naudojantis objektą (butą, pastatą, statinį ar pan.), į kurį tiekiama elektros energija. Taigi, sistemiškai taikant teisės aktus, akivaizdu, kad Taisyklių 100 p. akcentuojama galimybė nustatyti elektros energijos vartotoją, todėl atsiskaitymo už elektros energiją klausimus reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina būtent vartotojo atsakomybę už elektros suvartojimą, o objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas atsako tik tuomet, jeigu vartotojo nustatyti negalima. Taisyklių 100 p. yra apibrėžta, jog jei yra įmanoma nustatyti vartotoją, tai atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją pareiga nėra perkeliama savininkui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su energijos pirkimo-pardavimo teisiniais santykiais, yra suformavęs praktiką, jog būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją. Bylą nagrinėjančio teismo pareiga yra nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis, yra galutinis prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ar paslaugų įsigijimo tikslą.
Atsakovės nuomone, faktinis ginčo buto naudotojas – elektros energijos vartotojas skolos laikotarpiu buvo būtent I. M., kuris turėjo pareigą atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, t. y. mokėti komunalinius mokesčius ir kitus mokesčius, susijusius su patalpų išlaikymu (tame tarpe – ir mokesčius už tiektą elektros energiją patalpoms). Darytina išvada, kad ieškinys Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas.
Be to, nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė skolos laikotarpiu neteikė PVM sąskaitų faktūrų ar kitų dokumentų, kuriose būtų nurodytas konkretus paslaugos gavėjas (mokėtojas) bei mokėtino mokesčio dydis, vienintelis skolą pagrindžiantis įrodymas byloje yra Pristatymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaita (toliau – Ataskaita), akcentuotina, jog daugiau duomenų, tame tarpe ir konkretizuotų atitinkamų apmokėtų/neapmokėtų laikotarpiu už elektros energijos tiekimą bute, PVM sąskaitų faktūrų ar kitų dokumentų nepridedama. Tai iš esmės prieštarauja CPK 178 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Šiuo konkrečiu atveju ieškovė tik visiškai formaliai nurodo, jog „atsakovas (ė; -ai) pilnai neatsiskaitė su ieškovu už per laikotarpį nuo 2011-12-27 iki 2013-09-17 Objekte už suvartotą elektros energiją, todėl iš viso susidarė 109,81 Eur skola už elektros“. Pažymi, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (LAT 2008-02-15 d, nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-98/2008; 201-11-02 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3- 340/2011; kt.). Nagrinėjamu atveju, ieškovė teikdama ieškinį nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis buvo apskaičiuotas tariamas Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimas ieškovei, taip pat nėra pateikta jokių konkrečių sąskaitų, ar kitų įrodomąją reikšmę turinčių dokumentų, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti konkretų skolos dydį.
Be to, atsakovė, remdamasi CK 1.126 str. 2 dalimi, prašo teismo taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti.
Atsakovės nuomone, ieškovė per įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminą), savo pažeistų teisių neapgynė (CK 1.124 str.). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis.
CK 1.127 str. 1 d. nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą.
Pagal CK 1.131 str. 1 d. ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Taigi, jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.), teismas turi įsitikinti, ar šis terminas (ne)praleistas ir, jei praleistas, ar nėra pagrindo (svarbių priežasčių) jį atnaujinti.
Civiliniame kodekse arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan.
Pažymi, kad skolos laikotarpio pradžia yra nurodoma 2011-12-27, tuo tarpu ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu tik 2022-01-31. Taigi, ieškinio senaties terminas yra praleistas mėnesį. Pažymėtina, kad ieškovė yra juridinis asmuo, savo srities profesionalas, inicijuoja didelį kiekį civilinių bylų siekdamas prisiteisti skolas už elektros energiją iš nuomininko/naudotojo/savininko. Taigi, UAB „Ignitis“ yra susipažinęs su civilinį procesą reglamentuojančiomis teisės normomis, tame tarpe ir nuostata, reglamentuojančia ieškinio senatį. Ieškovė nenurodė jokių svarbių senaties termino praleidimo priežasčių, taip pat nebuvo paprašyta jį atnaujinti. Atsakovės nuomone, jei ieškovė manė, kad jo teisės pažeistos, galėjo pareikšti ieškinį teismui nepraleisdamas ieškinio senaties termino.
Teisminio nagrinėjimo metu (2022-04-21-22 dienomis) atsakovės atstovas nurodė, kad nagrinėjamam ginčui spręsti aktualus ieškinio senaties pradžia bei pabaiga. Atsakovės nuomone, ieškiniams dėl periodinių išmokų priteisimo taikomas ne 10 metų bendras, o 5 metų sutrumpintas senaties terminas (CK 1.125 str. 9 d., LAT 2011-01-25 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-4/2011), todėl ieškovė penkerių metų ieškinio senaties terminą praleido, patikslintas ieškinys atmestinas.
Patikslintas ieškinys tenkintinas visiškai
Iš valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenų matyti, kad 78,47 kv. m. bendro ploto keturių kambarių butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei j. a. k. 111109233. Įregistravimo pagrindas-1999-09-07 d. Priėmimo-perdavimo aktas, įrašas galioja nuo 2008-04-03 d.
Byloje nustatyta, kad minėtame bute buvo įrengtas elektros skaitiklis, taigi, prietaisas, fiksuojantis elektros energijos bute sunaudojimą.
2021-11-16 Priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaita 2011-12-27 užfiksuoti elektros energijos skaitiklio duomenys -13169 kWh, o 2013-09-17 d. -13996 kWh, apmokėta iki 13239,21 kWh, skirtumas sudaro -756,79 kWh, taikant 0,1451 Eur tarifą skola sudaro 109,81 Eur.
Atsiliepime į ieškinį atsakovei prašant taikyti 10 metų ieškinio senatį, ieškovė perskaičiavo skolos sumą, ją sumažinant 6,10 Eur, nurodant patikslintame ieškinyje 103,71 Eur (109,81 Eur - 6,10 Eur) skolos sumą , viso už 10 metų (b.l. 10, dok-43040).
Atsakovei prievolė mokėti už sunaudotą elektros energiją atsirado CK, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu, nustatyta tvarka. Įrodymų apie atsakovės atsiskaitymą su ieškove už suteiktas paslaugas, gamtines dujas ir elektros energiją, byloje nėra (CPK 178 str.).
CK 6.383 str. numato, kad pagal energijos pirkimo – pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.388 str.). Ieškovė savo įsipareigojimus pagal sutartį vykdė tinkamai.
Prisiimtas sutartines prievoles kiekvienas asmuo turi vykdyti laiku ir tinkamai, t. y. pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d., 6.200 str.), todėl ieškovės reikalavimas dėl 103,71 Eur skolos už elektros energiją priteisimo iš atsakovės pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.38 str., 6.200 str. 1 d., 6.383, 6.388, 6.391 str.).
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į ieškinį bei teisminio nagrinėjimo metu atsakovės atstovas nurodė, kad CK 6.584 str. 1 d., jog mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka iki šio CK 6.583 str. 2 dalyje nustatyto termino. CK 6.493 str. 1 d. numato, jog nuomininkas privalo laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, jeigu ko kita nenumato įstatymai arba sutartis.
Kaip nustatyta byloje, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008-05-28 sprendimu Nr. 1-474 perdavė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas.
2001-05-14 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi butas išnuomotas J. M. ir jos šeimos nariams. (duomenys neskelbtini) d. nuomininkė J. M. mirė. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2013-01-28 patikrinimo metu nustatė, kad ginčo bute gyvena nuomininkės sūnus I. M., kuris patalpas atlaisvino tik 2014-10-24.
Taigi, elektros energijos skola susidarė laikotarpiu, kada Vilniaus savivaldybės priklausančio būsto nuomininkė J. M. mirė, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini).
Atsakovė nurodė, kad ji yra netinkama šalys byloje, tinkamu atsakovu byloje turi būti faktinis elektros energijos naudotojas, t. y. trečiasis asmuo I. M. Teismas nesutinka su tokiu atsakovės argumentu.
Bylos duomenys patvirtina, kad tarp ieškovės ir trečiojo asmens I. M. (faktinio elektros energijos naudotojo) nebuvo sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis dėl elektros energijos tiekimo į butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Taip pat ieškovei nebuvo žinomi visi elektros energijos vartotojai ginčo laikotarpiu, kuriuo susidarė elektros energijos skola, todėl būtent atsakovei kyla pareiga apmokėti susidariusią skolą už suvartotą elektros energiją (Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 7 d.) 100 p.).
CK 6.384 str. 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų.
Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-02-11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintose Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse (toliau - Taisyklės), įtvirtinta, kad vartotojas privalo pagal galiojančias kainas bei tarifus atsiskaityti su operatoriumi ir (ar) tiekėju už elektros energiją, elektros energijos persiuntimą ir kitas su tuo susijusias paslaugas ir (ar) galią (Taisyklių 58.5, 93, 97 p. p.). Taisyklių 101 p. nurodyta, jog tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas.
Be to, šių Taisyklių 107 ir 132.18 p. p. reglamentuota, kad daugiabučio gyvenamojo namo teisės aktų nustatyta tvarka paskirtas administratorius, sutartyje nustatytais terminais ir būdu, bet ne vėliau kaip iki paskutinės ataskaitinio laikotarpio kalendorinės dienos įskaitytinai, privalo pateikti operatoriui tikslius duomenis apie elektros apskaitos prietaisų rodmenis, apskaičiuoti namui ir atskirai kiekvienam vartotojui už elektros energiją paskirstytas sumas, informuoti kiekvieną vartotoją bei tiekėją ir (ar) operatorių apie paskirstytas mokėtinas sumas bei neatlygintinai teikti kitą tiekėjo ir (ar) operatoriaus pareikalautą informaciją.
Mokesčio už elektros energiją apskaičiavimo tvarka nustatyta Įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams ir nuomininkams metodikoje, patvirtintoje ūkio ministro 2003 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 4-412.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo-pardavimo santykiams atsirasti. Taigi, kai rašytinė nuomininko ir elektros energijos tiekėjo elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis nėra sudaryta, elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi (abonentu) laikytinas buto savininkas, kuriam, vadovaujantis bendrąja energijos pirkimo-pardavimo sutarties samprata ir energijos apmokėjimą reglamentuojančia CK 6.388 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, tenka prievolė atsiskaityti su elektros energijos tiekėju tiek už jam priklausančiam butui bendrabučio tipo daugiabučiame gyvenamajame name, tiek už šio namo bendrosioms reikmėms patiektą ir priskaičiuotą elektros energiją (LAT 2019-06-06 d. nutartis civ. byloje Nr. e3K-3-198-695/2019, 19–24 p. p., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-11-09 d. sprendimas civ. byloje Nr. e2-6120-1089/2021; Vilniaus apygardos teismo 2021-10-19 nutartis civ. byloje Nr. e2A-2326-779/2021).
Teismas taip pat nesutinka su atsakovės teiginiu, kad nagrinėjamoje byloje pagal CK 1.125 str. 9 d. periodinėms išmokoms priteisti turi būti taikomas sutrumpintas penkerių metų senaties terminas, todėl ieškinys atmestinas.
Teismas pažymi, kad šiuo klausimu teismų praktika gerai išplėtota ir joje išaiškinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas, taikomas visais atvejais, kai įstatyme nenustatyta kitaip, yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d. d.). Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai (CK 1.125 str. 2 d.). Vienas iš sutrumpintų ieškinio senaties terminų taikymo atvejų įtvirtintas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, kurioje nustatyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021-12-14 d. nutartis civ. byloje Nr. e2A-607-450/2021).
Palūkanoms (CK 6.37, 6.210 ir kt. straipsniai) būdinga tai, kad prievolė jas mokėti atsiranda įstatyme ar sutartyje nustatytais vienodais besikartojančiais laikotarpiais, kiekvienam tokiam laikotarpiui pasibaigus, paaiškėja skolininko prievolės dydis, atsiranda pareiga prievolę vykdyti ir atitinkama kreditoriaus reikalavimo teisė. Iš CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo logikos išplaukia, kad tai pačiai reikalavimų rūšiai priskirtini reikalavimai dėl prievolių, kurioms būdingi analogiški periodiškumo požymiai kaip palūkanoms. Nustatydamas sutrumpintą ieškinio senaties terminą periodinio pobūdžio išmokoms (įmokoms, mokesčiams), įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią susikaupti skoloms, kurias skolininkas turi dengti iš einamųjų pajamų, išvengti beviltiškų skolų atsiradimo ir neigiamo skolų susikaupimo poveikio tiek skolininko, tiek kreditoriaus interesams (LAT 2011-01-25 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-4/2011). Analogiškos nuomonės yra laikomasi ir žemesnės instancijos teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-12-14 d. nutartis civ. byloje Nr. e2A-643-196/2018).
Taigi, periodinė išmoka turi būti suprantama kaip tam tikros konkrečios piniginės sumos mokėjimas konkrečiais terminais (periodais), (Lietuvos apeliacinio teismo 2021-12-16 d. nutartis civ. byloje Nr. e2A-607-450/2021).
Bendrieji kokybiniai požymiai, sujungiantys reikalavimus į tą pačią rūšį ir kartu išskiriantys iš civilinių teisinių reikalavimų visumos, šiuo atveju yra ne materialinių santykių prigimtis ar skolininko prievolei apibūdinti vartojamas terminas (išmoka, įmoka, mokestis), o tai, kad reikalavimas (kaip ir palūkanų išieškojimo atveju) pagal savo prigimtį nukreiptas į periodiškai pasikartojantį prievolės vykdymą. Periodinės išmokos (įmokos, mokesčiai) dėl savo dydžio paprastai gali būti mokamos iš skolininko einamųjų pajamų ir daro mažesnę įtaką jo finansinei padėčiai ir ūkinei veiklai negu vienkartinės didelės sumos, atitinkamai kreditoriui tenka mažesnė rizika, kad skolininkas neįvykdys prievolės dėl nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011).
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kitokioms periodinėms išmokoms gali būti priskirti reikalavimai iš prievolių, kurioms yra būdingi periodiškumo požymiai, reikalavimai, susiję su išlaikymo priteisimu periodinėmis išmokomis, žalos atlyginimu, kai yra atlyginama periodinėmis terminuotomis išmokomis ir panašiais atvejais, kai iš esmės siekiama užkirsti skolų susikaupimą (LAT 2013-06-21 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-362/2013; 2020-12-23 d. nutartis civ. byloje Nr. e3K-3-523-248/2020 ir kt. ).
Taigi, atsakovės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-01-25 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-4/2011 yra priimta dėl periodinių įmokų, t. y. dėl žemės nuomos mokesčio, ir tokiems ieškiniams pareikšti taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas pagal CK 1.125 str. 9 d. CK 1.125 str. 9 d. prasme periodinė išmoka – tai konkreti piniginė suma, mokama konkrečiais terminais, tuo tarpu mokesčiai už komunalines paslaugas negali būti išreikšti konkrečia pinigų suma, nes jie kinta priklausomai nuo metų laiko sezono, suvartojamo kiekio ir jų tiekimo metu galiojančių mokesčių tarifų, atliktų darbų ir pan. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2009 (Vilniaus apygardos teismo 2017-05-22 d. nutartis civ. byloje Nr. e2A-108-450/2017).
Teismų praktikoje, kas aktualu nagrinėjamoje byloje, išaiškinta, kad mokesčiai už šilumos energiją nėra pastovūs, priklauso nuo metų laiko sezono, suvartotos energijos kiekio ir šilumos energijos tiekimo metu galiojančių mokesčių tarifų. Įstatymo ir poįstatyminių teisės normų nustatytas reglamentavimas dėl mokesčių už energiją mokėjimo tam tikros tvarkos, nepatvirtina jų periodiškumo, nes, minėta, periodinei išmokai pripažinti būtina konstatuoti kriterijų visumą, t. y. mokesčio konkretų dydį ir mokėjimo konkretų terminą; iš pirmiau nurodytų teisės normų neišplaukia, kad mokesčiai už energiją atitinka kriterijų visumą (LAT 2009-04-02 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-140/2009).
Pagal CPK 178 str., šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, o nagrinėjamoje byloje, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė atsikirtimų į patikslintą ieškinį (CPK 178 str.).
Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (LAT 2007-03-23 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-140/2007).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2008-03-14 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt).
Dėl procesinių palūkanų
Pagal CK 6.37 str. 1 d. skolininkas privalo mokėti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo, todėl iš atsakovės priteistina 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos (103,71 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022-02-01 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 1 d., 6.210 str. 1 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
CPK 93 str. 1 d. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 17 Eur žyminio mokesčio bei 0,23 Eur komisinis mokestis, sumokėtas Swedbank AB, viso 17,23 Eur.
Patenkinus ieškinį visiškai, iš atsakovės priteistina 17,23 Eur žyminio mokesčio su komisiniu mokesčiu ieškovės naudai, nes byla yra elektroninė, CPK 79 str., 80 str. 1 d. 1 p., 93 str. 1 d. pagrindu.
Valstybė patyrė 4,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
CPK 96 str. 6 d. numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. 2011-11-07 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymo pakeitime Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (įsigaliojo 2015-01-01) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5 eurai. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių valstybei nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
patikslintą ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės j. a. k. 111109233, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos j. a. k.188710061, 103,71 Eur (vieną šimtą tris Eur 71 ct) skolą, 5 (penkių) proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (103,71 Eur) nuo bylos iškėlimo (2022-02-01 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas –17,23 Eur (septyniolika Eur 23 ct) UAB „Ignitis“ j. a. k. 303383844, naudai.
Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per šį teismą.