Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Pocienės, Daivos Pranytės – Zalieckienės, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. S. – K. gynėjos advokatės M. G. (toliau – ir advokatė) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. – K. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 8 (aštuoneri) metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas S. S. – K. sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. lapkričio 13 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomoji priemonė – suėmimas - palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Procesinė prievartos priemonė, laikinas nuosavybės teisės apribojimas S. S.-K. piniginėms lėšoms, esančioms 1) AB „Swedbank“ atsiskaitomoje sąskaitoje, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), ir sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini); 2) AB DNB banke atsiskaitomojoje sąskaitoje, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), iki civilinio ieškinio padengimo, palikta nepakeista.

Nukentėjusiosios V. T. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai, dėl neturtinės žalos atlyginimo - tenkintas iš dalies, priteisiant iš S. S. – K. nukentėjusiosios V. T. naudai 12 000 Eur (dvylika tūkstančių eurų) sumą neturtinės žalos atlyginimui ir 551,40 Eur (penki šimtai penkiasdešimt vienas euras ir 40 ct) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. S. – K. nuteista už tai, kad 2016 m. lapkričio 13 dieną, apie 5.10 val., nuomojamose gyvenamosiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini) virtuvės kambaryje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, H. T. pavartojus prieš ją smurtą, tyčia vieną kartą peiliu dūrė jam į kaklo sritį, tuo padarydama nukentėjusiajam kaklo durtinę pjautinę žaizdą su kairės slankstelinės arterijos ir nugaros smegenų sužalojimą, dėl kurio H. T. mirė įvykio vietoje, t. y. tyčia nužudė H. T..

Motyvuojamoji dalis

7. Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl būtinosios ginties

8.5. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad konflikto metu H. T. elgėsi agresyviai, puldinėjo nuteistąją, netgi smurtavo prieš ją. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, kitos byloje nustatytos nemažiau reikšmingos faktinės aplinkybės – tai, kad konfliktas tęsėsi ilgą laiko tarpą; vyko S. S. – K. namuose, iš kurių ji bet kuriuo metu galėjo paprašyti visų, tarp jų ir nukentėjusiojo, išeiti; pačios nuteistosios dalyvavimas konflikte, smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį, smūgių jam sudavimas, veido apdraskymas - leido jai suvokti, kad H. T. elgesys tokiomis aplinkybėmis nebuvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-976/2017, 2K-283-511/2016). Byloje nustačius užsitęsusio konflikto tarp S. S. – K. ir H. T. buvimo faktą, nuteistajai keičiant savo parodymus dėl prieš ją H. T. panaudoto smurto pobūdžio ir byloje nesant jokių įrodymų, patvirtinančių, kad prieš pat mirtino smūgio sudavimą nukentėjusiajam S. S. – K. buvo jo smaugiama, nėra pagrindo teigti, kad nuteistosios veiksmai – smūgio peiliu H. T. sudavimas į gyvybiškai svarbų organą – atitinka BK 28 straipsnyje numatytas sąlygas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadoms dėl pastarųjų įstatymo nuostatų netaikymo nagrinėjamoje byloje.

8.6. Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu advokatė taip pat prašė, teismui nustačius, kad nuteistosios veiksmuose yra jai inkriminuoto nusikaltimo sudėtis, taikyti S. S. – K. BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas ir paskirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra galimas tik veikiant būtinosios ginties situacijoje, kurios vienas požymių – pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi buvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-531-699/2015). Pirmos ir apeliacinės instancijos teismams konstatavus, kad S. S. – K. neveikė būtinosios ginties sąlygomis, jos veiksmai negali būti vertinami kaip būtinosios ginties ribų peržengimas, todėl tenkinti advokatės prašymą dėl BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų taikymo nuteistajai nėra teisinio pagrindo.

Dėl kaltės

9.1. Nors apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad be pačios nuteistosios niekas iš byloje apklaustų liudytojų negalėjo patvirtinti matę S. S. – K. H. T. peiliu suduoto smūgio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šie nuteistosios parodymai, taip pat jos po smūgio sudavimo nurodoma įvykių seka atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Be to, pati nuteistoji viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, kad būtent po jos smūgio nukentėjusiajam sudavimo pastarasis iš karto nukrito ir jau nebeatsikėlė. Pasak nuteistosios, jam nukritus, O. R. priklupo prie jo kojų, V. S. laikė galvą, o pati S. S. – K. skambino Bendrajam pagalbos centrui (T.2, b. l. 42, T.3., b. l. 136). Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas asmens kaltės klausimą, teismas vertina tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Teismo išvados gali būti grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nei skundžiamame nuosprendyje minima liudytoja S. L., nei liudytoja O. R., jų teigimu, nematė mirtino smūgio sudavimo H. T., tačiau jų parodymai (T.1., b. l. 78-79, 126-127, T.2., b. l. 163-164, 165-167) ir V. S. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys (T.2., b. l. 104-105) visiškai atitinka nuteistosios nurodomas aplinkybes dėl iš karto po jos smūgio sudavimo nukentėjusiajam sekusių įvykių. Analogiškai kaip ir S. S. – K., minėti asmenys nurodė, kad H. T. nukritus, prie jo iš karto pripuolė V. S., kuri rankomis laikė jo galvą, juto, kad H. T. bėgo kraujas ir šaukė, kad reikia kviesti Greitąją medicinos pagalbą. Tuo metu O. R. verkė apsikabinusi H. T. kojas, o nuteistoji skambino Bendrajam pagalbos centrui. Taigi byloje nustatyta, kad niekas kitas vėliau prieš nukentėjusįjį fizinio smurto nevartojo. Taip pat surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad H. T. kraujavimas iš galvos prasidėjo tik jam aukštielninkam nukritus ant grindų. Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas parodė, kad esant tokiam sužalojimui, mirtis turėjo įvykti labai greitai, minučių tikslumu (T.2., b. l. 188). Nagrinėjamoje byloje taip pat nekelia abejonių tas faktas, kad, pasak pačios nuteistosios, H. T. nukrito ir daugiau nebeatsikėlė būtent po S. S. – K. jam suduoto smūgio. Tokioje pačioje padėtyje jis vėliau buvo rastas atvykusių policijos pareigūnų ir medikų (T.1., b. l. 12-14). Esant šioms aplinkybėms tai, kad nuteistoji tiksliai negali nupasakoti kuo ir kaip (kokiu būdu) ji sudavė smūgį nukentėjusiajam, negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant jos baudžiamosios atsakomybės klausimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2016 m. lapkričio 13 d., 7.05 val., S. S. – K. buvo nustatytas net 2,22 promilių girtumas (T.2., b. l. 26). Taigi natūralu, kad ji negali absoliučiai tiksliai nupasakoti visų 2016 m. lapkričio 13 d., 5.10 val., įvykdyto nusikaltimo aplinkybių.

9.2. Aukščiau aptarti netiesioginiai įrodymai apygardos teismo buvo palyginti ir įvertinti ne tik tarpusavyje, bet ir kitų bylos duomenų kontekste ir padaryta išsamiai motyvuota išvada, kad jie yra pakankamai detalūs, papildo nuteistosios paaiškinimus, todėl jais buvo pagrįstai vadovaujamasi priimant skundžiamą nuosprendį. Įvertinęs šių bei kitų byloje surinktų įrodymų visumą apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. S. – K. tyčia nužudė H. T., t. y. padarė jai inkriminuojamą nusikaltimą.

9.3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas, nes nuteistosios veiksmai apibūdinami kaip atlikti esant tiesioginei tyčiai, tuo pačiu nurodant, kad ji veikė netiesiogine tyčia. Priešingai, pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad S. S. – K. būtų siekusi nužudyti H. T., t. y. kad ji būtų veikusi tiesiogine tyčia. Todėl, nurodęs, kad nuteistoji suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, suprato savo veiksmais kėlusi pavojų ne tik nukentėjusiojo sveikatai bet ir gyvybei, numatė nukentėjusiojo gyvybės atėmimo galimybę ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti, teismas pagrįstai konstatavo, kad S. S. – K. veikė netiesiogine tyčia. Apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistoji net nematė ką sugriebė ranka, negalėjo matyti ir planuoti į kurią vietą suduoti nukentėjusiajam, nepaneigia šios teismų išvados pagrįstumo. Kaip jau buvo minėta, įvykio metu nuteistoji buvo neblaivi. Praėjus dviem valandoms po nusikaltimo padarymo jai buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis - 2,22 promilės - , kai sunkus girtumo laipsnis nustatomas asmenims, kurių apsvaigimas siekia 2,5 promilės. Taigi ta aplinkybė, kad S. S. – K., būdama neblaivi, negalėjo adekvačiai įvertinti savo elgesio, jos veiksmų kvalifikavimui jokios reikšmės neturi. Priešingai, ši aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui ir visiškai teisingai pirmos instancijos teismo buvo vertinama kaip nuteistosios baudžiamąją atsakomybę sunkinanti.

9.4. Teisėjų kolegija nesutinka su advokatės nurodoma aplinkybe dėl pirmos instancijos teismo pareigos nagrinėjamoje byloje tirti kitą galimą nuteistajai inkriminuoto nusikaltimo padarymo versiją. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir padarius išvadą, kad byloje surinkti įrodymai pagrindžia S. S. – K. kaltę dėl H. T. nužudymo, teismui nebuvo jokio pagrindo spręsti klausimą dėl kitų asmenų veiksmų teisinio įvertinimo.

Dėl BPK pažeidimų

10. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad šio baudžiamojo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai: 1) ikiteisminio tyrimo metu S. S. – K. buvo apklausta jai būnant neblaiviai; 2) liudytojai R. J. buvo suteiktos eksperto funkcijos, nes perklausus skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašą, ji patvirtino, kad skambino nuteistoji. Be to, advokatė nurodo, kad pirmos instancijos teismas, pažeisdamas įstatymo reikalavimus, nemotyvavo savo sprendimo iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti galioti nuteistajai paskirtą kardomąją priemonę - suėmimą. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

10.1. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 13 d., 7.05 val. S. S. – K. buvo nustatytas 2.22 promilių girtumas (T.2., b. l. 26). Byloje taip pat nustatyta, kad pirmoji nuteistosios apklausa buvo pradėta 2016 m. lapkričio 13 d., 15.19 val., t. y. praėjus 8 val. 14 min. po alkotesterio duomenų gavimo (T.2., b. l. 34-35). Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad teismų praktikoje buvo ne kartą pasisakyta, jog suaugusio žmogaus fermentinės sistemos alkoholį metabolizuoja vidutiniškai 100-125 mg/kg/val. greičiu, o kraujyje jo koncentracija sumažėja vidutiniškai 0,15 – 0,2 promilės per valandą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-12-2013). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas ekspertų buvo pasisakyta ir apie tai, kad vaistų poveikyje ar piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų alkoholio koncentracija kraujyje mažėja vidutiniškai 0,3-0,4 promilių per vieną valandą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-41/2013). Pasak liudytojos S. L., S. S. – K. sirgo depresija ir vartojo vaistus (T.3., b. l. 164). Taigi vienareikšmiškai teigti, kad 2016 m. lapkričio 13 d., 15.19 val., apklausiant nuteistąją buvo iš esmės pažeisti įstatymo reikalavimai, nes tuo metu S. S. – K. dar tebebuvo neblaivi, nėra pakankamo pagrindo. Juo labiau, kad minėtas proceso veiksmas buvo atliktas dalyvaujant gynėjui (T.2., b. l. 31), apklausos protokolas pasirašytas pačios nuteistosios, jokių pastabų dėl jame užfiksuotų aplinkybių nei gynėjas, nei pati S. S. – K. nepateikė (T.2., b. l. 34-35). Kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu nuteistosios parodymai iš esmės nekito ir analogiškas aplinkybes ji nurodė ne tik jos parodymų patikrinimo vietoje, vykusio 2016 m. lapkričio 23 d., metu (T.2., b. l. 41-51), bet ir apklausiama 2017 m. sausio 12 d. (T.2., b. l. 55-56). Šiuo atveju ypatingą reikšmę turi ir tai, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį apygardos teismas 2016 m. lapkričio 13 d. nuteistosios duotais parodymais nesivadovavo. Siekiant išvengti galimų abejonių dėl priimamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, jais nebuvo vadovaujamasi ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

10.2. Pasak advokatės, baudžiamojo proceso reikalavimai taip pat buvo pažeisti suteikiant liudytojai R. J. eksperto funkcijas, t. y. paprašius jos patvirtinti, kad garso įraše užfiksuotas būtent nuteistosios balsas (T.1., b. l. 149-150, T.2., b. l. 164-165). Su šiais teiginiais negalima sutikti. Bylos medžiaga nustatyta, kad perklausus skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašą, liudytoja R. J. iš tikrųjų patvirtino, kad girdi savo marčios balsą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje niekada nebuvo ginčijama, jokių prašymų skirti fonoskopinę ekspertizę gynyba taip pat pateikusi nebuvo. Be to, pati nuteistoji ne kartą teigė, kad į Bendrąjį pagalbos centrą skambino būtent ji. Esant šioms aplinkybėms, liudytojai R. J. užduotas klausimas dėl garso įraše užfiksuoto balso identifikavimo, negali būti ir nėra laikomas esminiu BPK pažeidimu, t. y. pažeidimu, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios (nuteistosios) teisės, ar kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

10.3. Pasak advokatės, pirmos instancijos teismas taip pat pažeidė BPK reikalavimus tinkamai nemotyvuodamas savo sprendimo dėl nuteistajai anksčiau paskirtos kardomosios priemonės palikimo galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, reikėtų pažymėti, kad BPK numato teismui pareigą galutiniame procesiniame sprendime išspręsti asmeniui paskirtos kardomosios priemonės klausimą (BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau nenumato jam pareigos plačiau motyvuoti šį savo sprendimą. Pagal formuojamą teismų praktiką, priimant nuosprendį suėmimas asmeniui paprastai panaikinamas paskyrus jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės arba atidedant bausmės vykdymą. Šiuo atveju, teismui išnagrinėjus bylą ir pripažinus nuteistąją kalta, suėmimas buvo paliktas galioti siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą (BPK 119 straipsnis). Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šiuo savo sprendimu apygardos teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė. Tuo pačiu advokatės dėmesys atkreipiamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl nuteistajai paskirtos kardomosios priemonės - suėmimo - teisėtumo ir pagrįstumo išsamiai pasisakė skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartyje (T.3., b. l. 38), kuria nuteistajai paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo – terminas buvo pratęstas trims mėnesiams, termino pradžią skaičiuojant nuo 2017 m. gegužės 13 d. Išnagrinėjus advokatės skundą, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutartimi šis pirmos instancijos teismo procesinis sprendimas paliktas galioti nepakeistas (T.3., b. l. 49-53).

Dėl neturtinės žalos

11. Apeliaciniame skunde nuteistosios advokatė nesutinka su nukentėjusiajai V. T. priteisto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

11.1. BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji V. T. pareiškė 30 000 Eurų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (T.2., b. l. 146-147). Šiaulių apygardos teismas nukentėjusiosios V. T. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies ir iš nuteistosios S. S. – K. priteisė 12 000 Eurų neturtinei žalai atlyginti. Aukščiau aptartais įrodymais teisėjų kolegija konstatavo, kad suduodama smūgį peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą ir veikdama netiesiogine tyčia nuteistoji nužudė H. T.. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad S. S. – K. nusikalstamais veiksmais, dėl kurių ji pripažinta kalta, nukentėjusioji patyrė neturtinę žalą.

11.2. Nuosprendį priėmęs teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes bei padaryta nusikalstama veika atsiradusias pasekmes – tai yra nukentėjusiojo mirtį, taip pat ir į tai, kad nukentėjusioji dėl savo vienintelio sūnaus mirties neabejotinai patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, sielvartą. Advokatės nurodoma aplinkybė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusioji būtų patyrusi emocinę depresiją, nepaneigia šios išvados pagrįstumo. Akivaizdu, kad artimo žmogaus, juo labiau vienintelio vaiko, netektis sukelia žmogui itin stiprius neigiamus išgyvenimus. Ši aplinkybė nereikalauja papildomo įrodinėjimo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nustatant neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismo buvo atsižvelgta ir į tai, kad H. T. anksčiau buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo savo motinai. Tačiau ši aplinkybė nekeičia to fakto, kad nužudytasis buvo jos vieninteliu sūnumi. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bylos nagrinėjimo metu V. T. parodė, kad nors jai ir nepatiko sūnaus sugyventinė, ji palaikė santykius su H. T.. Skambindavo jam, taip pat bendravo su H. T. nužudymo išvakarėse.

11.3. Atsižvelgiant į nuteistosios nusikalstama veika padarytus nepataisomus padarinius, nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus dėl sūnaus netekties, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo ir tinkamai nustatė nukentėjusiajai priteisiamo civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priteistos neturtinės žalos dydis neprieštarauja teismų praktikai panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437-696/2016 - nužudytojo motinai priteista 23 169 Eur, nužudytojo tėvui priteista 23 169 Eur, nužudytojo sutuoktinei priteista 28 985 Eur, nužudytojo dukrai priteista 28 985 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš viso solidariai iš dviejų nuteistųjų priteista 104 348 Eur neturtinės žalos atlyginimo, Nr. 2K-44-648/2016 - nužudytojo sutuoktinei priteista 20 273 Eur, nužudytojo sūnui priteista 14 481 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš viso iš nuteistojo priteista 37 754 Eur neturtinės žalos atlyginimo). V. T. dėl įvykusios jos vienintelio sūnaus mirties, neabejotinai kilo ypatingi dvasiniai išgyvenimai, priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis, todėl nėra pagrindo mažinti priteistos neturtinės žalos dydį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,

nutaria:

nuteistosios S. S. – K. gynėjos advokatės M. G. apeliacinį skundą atmesti.