- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-09
- Bylos Nr.
- 2K-627/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Pranas Kuconis (pran.)
- Nuteistasis
- T. Š.
- Nukentėjusysis
- S. G.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Prano Kuconio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. ir nukentėjusiojo S. G. kasacinius skundus dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, kuria nuteistojo T. Š. ir nukentėjusiojo S. G. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovės, prašiusių nukentėjusiojo kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiojo kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios nuteistojo ir nukentėjusiojo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. Š. nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 25 d. laikotarpyje nuo 01.00 val. iki 02.00 val., Ignalinos rajono savivaldybėje esančioje sodų bendrijoje „Šilas“, konflikto su S. G. metu, smogdamas du kartus pagaliu per galvą, padarė S. G. sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį įspaustiniu kaukolės skliauto kaulų lūžiu, galvos smegenų sumušimu bei kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. Š. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai pritaikė BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nesivadovavo teismų praktika vertinant būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo sąlygas bei kriterijus. Teismai neįvertino bylos aplinkybių kaip visumos, o akcentavo tik kėsinimuisi atremti panaudotą priemonę – lazdą ir kilusius padarinius – S. G. patirtą sunkų sveikatos sutrikdymą bei tai, kad nei nukentėjusysis, nei M. Č. nenaudojo jokių daiktų, pritaikytų kūnui sužaloti. Tačiau teismai neįvertino visos konfliktinės situacijos pavojingumo, sumenkino jam grėsusio pavojaus pobūdį, jėgą, neatsižvelgė į konfliktuojančių pusių jėgų santykį bei galimybę atremti pavojingą kėsinimąsi, įvertinti jo pavojingumą, galimos žalos nuteistojo sveikatai dydį, ir todėl padarė neteisingas išvadas bei tuo pačiu nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes vertino atskirus įrodymus byloje, o ne jų visumą. T. Š. teigia, kad jo kaltės forma negali būti vertinama kaip tiesioginė tyčia, o tik kaip neatsargumas. Teismų sprendimuose klystama ir dėl gynybos atitikimo kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą teisinio vertinimo. Teismai nepateikė pakankamų argumentų, leidžiančių apibrėžti gynybos ir kėsinimosi neatitikimo aiškumo kriterijus. Teismas, konstatuodamas nuteistojo pasiruoštą pagalį kaip vieną gynybos neatitikimo kėsinimuisi faktorių, neteisingai vertina baudžiamojo įstatymo nuostatas, pagal kurias nėra ribojamos gynybai naudojamos priemonės, o ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromas žalos dydis. Teismų sprendimuose išdėstyti argumentai prieštarauja teismų praktikoje suformuotai pozicijai, jog tiek kėsinimosi, tiek ir gynybos priemonės neprivalo būti adekvačios, tolygios ar bent panašios. Nuteistasis tvirtina, kad jo gynybos būdo pasirinkimą lėmė išgąstis. Kasaciniu skundu T. Š. taip pat prašo paskirtą bausmę parinkti atlikti atvirtojoje kolonijoje atsižvelgiant į tai, kad jis yra jauno amžiaus, anksčiau nebuvęs teistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, neseniai sukūrė šeimą, studijuoja Vilniaus pedagoginiame universitete, yra charakterizuojamas teigiamai, dirba, iš dalies atlygino nukentėjusiajam gydymosi išlaidas.
Nukentėjusysis S. G. kasaciniu skundu prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir pakeisti Vilniaus apygardos teismo nutartį: panaikinti nutarties dalį, kuria apeliacinės instancijos teismas paliko galioti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendį, nuteistojo T. Š. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kaip sunkų sveikatos sutrikdymą nesant būtinosios ginties sąlygoms, ir paskirti T. Š. griežtesnę laisvės atėmimo bausmę. Kasatorius nurodo, kad teismai, kvalifikuodami T. Š. padarytą veiką, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir už padarytą sunkų nusikaltimą paskyrė per švelnią laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neišskyrė ir tiksliai neapibrėžė būtinosios ginties pradžios ir pabaigos momentų, nepagrindė įrodymais išvados apie tai, kad jo puolimas galėjo būti vertinamas kaip gresiantis pavojingas kėsinimasis ir nenustatė, kad tuo puolimu jis atliko konkrečius pavojingus smurtinius veiksmus, taip pat nenurodė, kiek laiko truko agresyvus puolimas, kad tinkamai įvertinti jo veiksmų pavojingumą T. Š. sveikatai, būtinosios ginties situacijos trukmę ir T. Š. veiksmų teisėtumą. Teismas nukentėjusiojo veiksmų nekvalifikavo kaip pavojingų, atitinkančių baudžiamojo įstatymo numatytos nusikalstamos veikos požymius ir kurių atlikimas keltų grėsmę kito asmens gyvybei ar sveikatai, todėl nesant nukentėjusiojo veiksmų pavojingumo, negalima ir būtinosios ginties situacija bei tai, kad T. Š., gindamasis nuo pavojingos veikos, padarė nusikalstamą veiką peržengdamas būtinosios ginties ribas. Nukentėjusysis tvirtina, kad tarp jo ir nuteistojo anksčiau buvo kilęs konfliktas dėl teisių įrodinėjimo, tad susidariusios aplinkybės nebuvo nei netikėtos, nei pavojingos, o T. Š. buvo iš anksto agresyviai nusiteikęs ir pasiruošęs susitikimui, todėl ir būtinosios ginties situacija nebuvo susidariusi.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. Š. ir nukentėjusiojo S. G. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo
Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis kasaciniuose skunduose nurodo T. Š. padarytos veikos neteisingą vertinimą būtinosios ginties aspektu, tik pateikia skirtingus argumentus dėl susidariusios konfliktinės situacijos, pasibaigusios sunkiu S. G. sveikatos sutrikdymu, todėl abiejų kasacinių skundų argumentai analizuojami kartu.
Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu T. Š. ir S. G. pateikė skirtingas įvykio eigos versijas. Nuteistojo versiją apie tai, kad lazdą turėjo ir ja smūgiavo nukentėjusysis, palaikė tiesioginis įvykio liudytojas M. Č., kuris taipogi iškėlė versiją apie tai, jog S. G. galėjo būti sužalotas kitoje vietoje, prieš konfliktą su T. Š. Nuteistojo tėvas P. Š. taip pat parodė, kad pagal sūnaus pasakojimą, jį užpuolęs ir mušęs pagaliu S. G. Pirmosios instancijos teismas, atkurdamas įvykio eigos seką ir konstatuodamas, kad T. Š. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą S. G., bei šiai išvadai pagrįsti pasirinkdamas nukentėjusiojo parodymus, priešingai nei kasaciniame skunde teigia nuteistasis, įvertino būtent bylos aplinkybių visumą, o ne atskirus faktus. Nuteistasis teigia, kad teismas nepagrįstai didelį dėmesį skyrė įvykio metu panaudotai priemonei – lazdai. Tačiau būtent dėl to, kas iš konflikto dalyvių turėjo lazdą, iš esmės ir skyrėsi liudytojų parodymai, patvirtinantys nuteistojo arba nukentėjusiojo pateiktas versijas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs T. Š. parodymų nenuoseklumą, M. Č. parodymais iškeltą versiją kaip mėginimą padėti svainiui, kitų liudytojų parodymus, patvirtinančius nukentėjusiojo nurodytas konflikto aplinkybes, nustatė tiek konflikto priežastį bei jo iniciatorių, tiek susidariusią būtinosios ginties situaciją po konflikto, tiek asmenį, padariusį sužalojimą. Įrankis (lazda) šioje konfliktinėje situacijoje yra svarbus faktas, nes yra tiesiogiai susijęs su įvykio pasekme – sunkiu sveikatos sutrikdymu, o taip pat yra ir aplinkybė, leidžianti įvertinti konfliktavusių šalių jėgos santykį. T. Š. įrankio (lazdos) gynybai atremti pasirinkimas turėjo įtakos ir jo padarytos veikos kvalifikavimui. Todėl nuteistojo kasacinio skundo argumentas apie tai, kad teismas nepagrįstai akcentavo jo pasirinktą įrankį bei juo padarytą kūno sužalojimą nukentėjusiajam, yra neteisingas. Teismas T. Š. padarytos veikos įrankį vertino visų bylos aplinkybių kontekste, neatsiedamas jo nuo kitų faktų byloje bei nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Priešingai nei nurodoma nuteistojo bei nukentėjusiojo kasaciniuose skunduose, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinis teismas atliko detalią visų bylos duomenų analizę bei pagrindė įrodymais visas savo išvadas dėl bylos aplinkybių vertinimo, T. Š. veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo.
Nuteistasis T. Š. ir nukentėjusysis S. G. tarp jų kilusią konfliktinę situaciją būtinosios ginties aspektu suvokia skirtingai. Nuteistasis tvirtina, kad jis, gindamasis nuo realaus pavojingo kėsinimosi, neperžengė būtinosios ginties ribų, nes baudžiamasis įstatymas neriboja gynybai naudojamų priemonių. Nukentėjusysis įsitikinęs, kad būtinosios ginties situacija konflikto metu išvis nebuvo susidariusi, o kaltininkas jį puolė būdamas agresyviai nusiteikęs ir iš anksto pasiruošęs žaloti. Taigi abi konfliktavusios pusės subjektyviai skirtingai suvokia įvykio metu buvusių jėgų santykį bei kilusio pavojaus pobūdį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po kilusio konflikto dėl suvartoto alkoholio kiekio abu asmenys susitiko „išsiaiškinti santykius“ būdami iš anksto priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu. S. G., būdamas neblaivus ir agresyvus, atėjo kartu su M. Č. T. Š. buvo vienas (su juo atėjusi J. Č., pamačiusi agresyviai nusiteikusį S. G., nubėgo namo), tačiau turėjo pasiėmęs pagalį. Teismas nustatė, kad tiek konflikto iniciatorius, tiek asmuo, kuris puolė buvo būtent S. G. Pastarasis puolė įžeidinėdamas ir grasindamas „pamokyti“ gynybos pozicijoje su pagaliu rankose stovintį T. Š. Kartu puolė ir su S. G. atėjęs M. Č. Pagaliu nuteistasis smogė jau pribėgusiam nukentėjusiajam. Teismai, priešingai nei teigia skunde S. G., nustatė pavojingo kėsinimosi ir gynimosi pradžią bei pagrįstai konstatavo ginties atsiradimą. Pagal BK 28 straipsnį būtinosios ginties situacija susidaro tuomet, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams (šiuo atveju – nukentėjusiojo sveikatai) žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, teises ar visuomenės, valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis pagal baudžiamąjį įstatymą turi būti taip pat ir akivaizdus bei realus. Akivaizdus kėsinimasis pripažįstamas toks, kai žala jau daroma arba yra aiški jos grėsmė asmens teisėms ar interesams. Realiu laikomas objektyviai egzistuojantis kėsinimasis. Taigi pagal nustatytas aplinkybes teismas pagrįstai nurodė, kad S. G. agresyvų elgesį, pasireiškusį puolamaisiais judesiais, kai šalia puolančiojo buvo dar ir kitas asmuo, T. Š. ne be pagrindo įvertino kaip realų ir akivaizdžiai prasidėjusį pavojingą jo sveikatai kėsinimąsi. Pagal nustatytas bylos aplinkybes teismas pakankamai įvertino abiejų konfliktuojančių pusių jėgų santykį bei pagrįstai ir motyvuotai nustatė, kad T. Š. veikė esant būtinosios ginties situacijai.
Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad T. Š., veikdamas būtinosios ginties situacijoje, peržengė ginties ribas. BK 28 straipsnio prasme būtinosios ginties ribos peržengiamos tada, kai tiesiogine tyčia padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, gynybai aiškiai neatitinkant kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Teismai, įvertinę tai, kad abiejų asmenų susitikimas „santykiams išsiaiškinti“ buvo suplanuotas ir fizine jėga pranašesnis T. Š. buvo jam pasiruošęs (paruošęs įrankį – lazdą – prieš beginklį S. G.), padarė teisingą išvadą, kad nors nuteistasis ir turėjo teisę gintis nuo puolančiojo, tačiau jo gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. T. Š., gynybai pasirinkęs beveik metro ilgio penkių centimetrų skersmens pagalį prieš fiziškai silpnesnį beginklį priešininką suvokė, jog gynybai tai nėra būtina. Kaltininkas, smogdamas lazda du stiprius smūgius nukentėjusiajam į galvą suvokė, kad savo veiksmais sunkiai sužalos S. G., tad veikė tiesiogine tyčia. Tiesa, baudžiamasis įstatymas (BK 28 straipsnis) nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų taikymo intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, tai yra nėra ribojamos naudojamos priemonės gynybai, tačiau yra ribojamas žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis. Šiuo atveju S. G. smūgiais į galvą padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kurio būtų buvusi galimybė išvengti T. Š. pasirinkus kitą gynimosi priemonę ir būdą. Gynybos priemonės lazdos pasirinkimas nagrinėjamu atveju buvo teismų vertinamas kaip faktorius tyčios padaryti sužalojimą nustatymui, kas buvo svarbu konstatuojant būtinosios ginties ribų peržengimą.
T. Š. padaryta veika tinkamai kvalifikuota kaip sunkus sveikatos sutrikdymas peržengiant būtinosios ginties ribas bei paskirta tinkama bausmė, kurios nei švelninti, nei griežtinti skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo T. Š. ir nukentėjusiojo S. G. kasacinius skundus atmesti.