Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė-Sakalauskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės sodininkų bendrijos „Elektronika-3“ ieškinį atsakovui R. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė sodininkų bendrija (toliau – SB) „Elektronika-3“ (toliau – ieškovė, bendrija) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo R. K. (toliau – atsakovas, apeliantas) 1 030,25 Eur skolą, 151 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad po 2018 m. liepos 3 d. bendrijos įregistravimo, bendrijos sodininkai, kurie nuosavybės teise ar kitomis teisėmis valdė bendrijoje sodo žemes, automatiškai tapo bendrijos nariais. Bendrijoje yra žemės sklypas, (duomenys neskelbtini). (sklypo numeris pagal generalinį planą yra 84, o sklypo plotas – 6,006 aro), kuris pagal Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2001 m. birželio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 220-76/2001 (toliau – Sprendimas) priklauso atsakovui. VĮ Registrų centro duomenimis, Sprendime nurodytas R. K. atitinka vienintelį asmenį – atsakovą R. K. (gim. (duomenys neskelbtini)).

3. Vadovaujantis bendrijos 2018 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. gruodžio 15 d., 2019 m. liepos 13 d., 2020 m. rugpjūčio 29 d., 2021 m. rugsėjo 25 d., 2022 m. gegužės 14 d. visuotinio narių susirinkimų (pakartotinių susirinkimų) sprendimais, atsakovas nėra sumokėjęs ieškovei 240,25 Eur nario mokesčio už 2018 m. – 2022 m. (6,006 aro x 8 Eur = 48,05 Eur x 5 m.). Atsakovas taip pat nėra sumokėjęs 790 Eur tikslinių mokesčių už 2018 m. (240 Eur), 2020 m. (300 Eur), 2021 m. (150 Eur), 2022 m. (100 Eur). Bendra atsakovo skola Bendrijai sudaro 1 030,25 Eur. Ieškovė raštu informavo atsakovą apie galimybę užbaigti šio žemės sklypo teisinę registraciją, tačiau atsakovas neatsakė į šį ieškovės raštą. Ieškovė siuntė atsakovui raginimus sumokėti tikslinius bendrijos įnašus ir bendrijos nario mokestį, tačiau atsakovas į tai nereagavo.

4. Atsakovas R. K. atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog ieškinyje nurodytas sodo sklypas priklauso atsakovui. Iš K. D. ginčo sklypo nepirko, motyvų, kodėl K. D. įrašė atsakovo pirmą vardo raidę ir pavardę ant sklypo perleidimo akto, jeigu toks buvo, nežino, tačiau tai padarė prieš atsakovo valią, jam nedalyvaujant ir jo neinformavus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovo 1 030,25 Eur skolą, 151 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. gruodžio 15 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 1 631 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus m. 35-asis notaro biuro 2022 m. birželio 29 d. rašte Nr. S-55 konstatuota, jog paveldėjimo byloje pateiktu 2001 m. birželio 22 d. teismo sprendimu, civilinė byla Nr. 220-76, teismas yra nustatęs, jog minėtas sodo sklypas Nr. 84, esantis (duomenys neskelbtini), SB „Elektronika-3”, priklausęs bendrosios jungtinės nuosavybės teise mirusiajam K. D. ir I. D., yra perleistas atsakovui R. K. Iš 2022 m. spalio 13 d. Vilniaus regioninio valstybės archyvo pažymos Nr. SD-47 apie sodo žemės sklypą SB „Elektroninka-3” matyti, kad Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2001 m. birželio 22 d. sprendimo dalyje „Nustatė” nurodyta, kad atsakovas K. D. sodo sklypą, esantį, s/b „Elektronika-3” Nr. 84, kuris priklausė kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektas, perleido R. K. Prie šio sakinio sprendime nurodyti bylos lapai (b. l. 50-53), o tai reiškia, kad šias aplinkybes teismas nustatė iš byloje esančių rašytinių įrodymų.

7. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad sodo sklypas Nr. 84, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovui, tačiau jis nėra užbaigęs privatizavimo proceso ir nors ginčija savo nuosavybės teises į minėtą sodo sklypą, byloje ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai (Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2001 m. birželio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 220-76/2001 nustatytos aplinkybės, notaro pranešimas, Vilniaus regioninio archyvo pažyma, VĮ Registrų centro pranešimas, atsakovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovo tėvas šalia sklypo Nr. 84 turėjo sodo sklypą Nr. 83, patvirtina aplinkybę, kad vis tik minėtas sodo sklypas priklauso atsakovui.

8. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas, dėl tuo metu buvusio jauno amžiaus, gali neprisiminti sudaryto sandorio, o sodo sklypo įsigijimo sandoris labiau tikėtina, kad buvo sudarytas atsakovo tėvų iniciatyva, atsakovo vardu. Nagrinėjamu atveju visi pirmiau minėti SB „Elektronika-3” sprendimai dėl nario mokesčio (ir ne nariams infrastruktūros mokesčio) ir kitų tikslinių įmokų priimti (ir patvirtinti) visuotiniuose bendrijos narių susirinkimuose, bendrijos sprendimai yra galiojantys, todėl kiekvienas bendrijos narys (ir ne narys), privalo vykdyti bendrijos narių susirinkimo sprendimus.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bendrijos priimtus sprendimus, nustatytus bendrijos mokesčius tiek bendrijos nariams, tiek ne nariams, taip pat aplinkybę, kad atsakovui priklauso ginčo sklypas, taip pat atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendė, kad ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, todėl tenkintinas – ieškovui iš atsakovo priteistina 240,25 Eur skola už 2018 – 2022 m. metus (48,05 Eur x 5 m.) ir 790 Eur tikslinio mokesčio už 2018 m. (240 Eur), 2020 m. (300 Eur), 2021 m. (150 Eur), 2022 m. (100 Eur); iš viso 1 030,25 Eur.

10. Taip pat, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo 151 Eur dydžio kompensacines palūkanas laikė pagrįstu ir tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11. Apeliantas (atsakovas) R. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Byloje nėra pagrindinio dokumento – VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo apie ginčo žemės sklypą. Ieškovė tokio dokumento nėra pateikusi, o pirmosios instancijos teismas taipogi jo neišreikalavo, kad įsitikintų kam šiai dienai priklauso žemės sklypas. Atsakovas pirmosios instancijos teisme nebuvo atstovaujamas advokato, todėl tokio dokumento pateikti taip pat negalėjo, nes jam, kaip fiziniam asmeniui, nėra suteikiama informacija apie kitiems asmenims priklausantį turtą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik išvestiniais ieškovės pateiktais dokumentais, kurie neįrodo atsakovo nuosavybės teisės į ginčo sodo sklypą.

11.2. Patikrinus VĮ Registro centro duomenis pagal adresą ((duomenys neskelbtini)) matyti, kad sodo sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), priklauso Lietuvos Respublikai nuo 2021 m. gegužės 17 d. pagal 2021 m. balandžio 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimą Nr. 48SK-1290-(14.48.111E), šis sprendimas byloje taip pat nėra pateiktas.

11.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad sodo sklypas priklauso atsakovui, tačiau jis nėra užbaigęs privatizavimo proceso. Šiuo atveju nurodoma, kad sodo žemės sklypą neva perleido K. D. atsakovui, todėl neaišku, kaip galima perleisti sklypą, o po to tvarkyti jo privatizavimo procesą. Šiuo atveju taip pat neaišku, kokiu pagrindu jam buvo neva perleistas sklypas – parduotas, padovanotas ar kito sandorio pagrindu. Byloje nėra pateikti dokumentai, kuriais Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas vadovavosi priimdamas 2001 m. birželio 22 d. sprendimą, iš kurių nustatė, kad Sklypas perleistas atsakovui.

11.4. Pirmosios instancijos teismo išvardinti įrodymai nepatvirtina nuosavybės teisės atsakovo atžvilgiu. Notaro pranešimas neįrodo ginčijamos aplinkybės, o tik pakartoja, kad egzistuoja toks teismo sprendimas. Vilniaus regioninio archyvo pažyma – taip pat neįrodo nuosavybės teisės, nes yra informacinio pobūdžio, kad egzistuoja toks teismo sprendimas, o visa bylos medžiaga yra sunaikinta. VĮ Registrų centro pranešimas – tai yra dokumentas apie Gyventojų registre esamą asmenį R. K., tačiau kaip šis dokumentas įrodo atsakovo nuosavybę, nėra aišku. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovo tėvas šalia turėjo sodo sklypą Nr. 83, paneigia nepagrįstą teismo išvadą dėl nuosavybės teisės.

11.5. Sakinys, kuriuo rėmėsi pirmos instancijos teismas (atsakovas sodo sklypą, esantį SB „Elektronika-3“ Nr. 84, kuris priklausė kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektas, perleido R. K.) yra ne rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje, o tik motyvuojamojoje. Tai reiškia, kad nuosavybės teisė nėra pripažinta teismo sprendimu.

12. Ieškovė SB „Elektronika-3“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Nors atsakovas su atsiliepimu į ieškinį pateikė 1999 m. gruodžio 10 d. raštišką pareiškimą, kuriame nurodyta, kad buvęs žemės sklypo Nr. 84 savininkas K. D. šį neva perleido M. B., tačiau po šio pareiškimo datos, Žemės sklypas vėlesniu sandoriu buvo perleistas atsakovui. Šias aplinkybes nustatė ir patvirtino tiek 35-asis notarų biuras, tiek valstybinis archyvas, tiek šias faktines aplinkybes nustatė ir Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2001 m. birželio 22 d. sprendime, kurios nėra nuginčytos ar kitaip paneigtos. Todėl būtent atsakovas ir yra žemės sklypo Nr. 84 faktinis valdytojas.

12.2. Pirmosios instancijos teismas teisiškai pagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2001 m. birželio 22 d. sprendime nustatytais faktais, todėl turi būti atmesti kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog neva nei ieškovė, nei pats teismas nerinko ir/ar nepateikė į bylą papildomų dokumentų/įrodymų/ sandorių, kurie pagrįstų apie žemės sklypo perleidimą atsakovui. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2001 m. birželio 22 d. sprendimo antro puslapio 8 pastraipoje, teismas konstatavo, jog K. D. sodo sklypą, esantį s/b “Elektronika-3” Nr. 84, kuris priklausė kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektas, perleido R. K. ir šią faktinę aplinkybę teismas konstatavo remdamasis toje byloje esančiais įrodymais, kurie buvo įvardinti kaip bylos lapai 50-53. Dėl dokumentų saugojimo terminų, t. y. šie byloje buvę dokumentai yra sunaikinti, tačiau šias faktines aplinkybes, kaip prejudicinį faktą, yra patvirtinęs teismas, kuris vertino šiuos faktus ir juos patvirtino. Taigi, pirmosios instancijos teismui buvo teisinis pagrindas remtis minėtoje byloje nustatytais faktais ir nebuvo privaloma pagrįsti papildomais dokumentais ir/ar įrodymais.

12.3. Atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė nekilnojamojo turto registro 2024 m. birželio 7 d. išrašą su istorija apie žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame yra nurodyta, kad pagal 2021 m. balandžio 6 d. nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimą Nr. 48SK-1290-(14.48.111E.), nuosavybės teisė į šį žemės sklypą priklauso Lietuvos Respublikai. Atsižvelgiant į šią naujai paaiškėjusią aplinkybę, ieškovė el. paštu 2024 m. birželio 11 d. kreipėsi su paklausimu į NŽT, kad būtų paaiškinta, kieno iniciatyva šis žemės sklypas registruotas Lietuvos Respublikos nuosavybės teise. NŽT pateikė atsakymą, jog dėl nuosavybės teisės į šį žemės sklypą Lietuvos Respublikos vardu įregistravo pagal K. D. paveldėtojos prašymą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovei iš atsakovo priteista 1 030,25 Eur skola už nesumokėtą Bendrijos nario mokestį (ne Bendrijos nariams mokėtiną infrastruktūros mokestį) bei kitas tikslines įmokas ir 151 Eur palūkanos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro išrašą su istorija, kurį prašo prijungti prie bylos.

17. Ieškovė prie atsiliepimo į apeliacinį skundą taip pat pridėjo naujus įrodymus: 2024 m. birželio 11 d. ieškovės elektroninį susirašinėjimą su NŽT kadastro skyriaus vadove; 1999 m. gegužės 22 d. pirkimo – pardavimo pradinę sutartį, sudarytą tarp A. K. ir R. T.

18. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

19. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 371-701/2021, kt.).

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo pateikti įrodymai gali būti reikšmingi sprendžiant dėl Žemės sklypo nuosavybės teisės, taip pat, tai, jog byloje dalyvaujantys asmenys su šiais naujais įrodymais galėjo susipažinti ir iki apeliacinės bylos išnagrinėjimo iš esmės pateikti savo nuomonę dėl jų vertinimo, nurodytus įrodymus priima ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

21. Byloje nustatyta, kad 2018 m. liepos 3 d. viešame registre buvo įregistruota sodininkų bendrija „Elektronika-3“, išrinkti bendrijos valdymo organai. SB „Elektronika-3“ yra žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (sklypo numeris pagal generalinį planą yra 84, o sklypo plotas – 6,006 aro).

22. Vilniaus m. 35-ojo notaro biuro 2022 m. birželio 29 d. rašte Nr. S-55 konstatuota, kad paveldėjimo byloje pateiktu 2001 m. birželio 22 d. teismo sprendimu, civilinė byla Nr. 220-76, teismas yra nustatęs, jog minėtas sodo sklypas Nr. 84, esantis (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Elektronika-3”, priklausęs bendrosios jungtinės nuosavybės teise mirusiajam K. D. ir I. D., yra perleistas atsakovui R. K. (el. b. l. 19).

23. Iš 2022 m. spalio 13 d. Vilniaus regioninio valstybės archyvo pažymos Nr. SD-47 apie sodo žemės sklypą sodininkų bendrijoje „Elektroninka-3” ir Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2001 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2²⁰-76/2001 matyti, kad Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo dokumentų fondo 2001 m. civilinių bylų sprendimų ir nutarčių byloje yra 1996 m. gruodžio 31 d. civilinės bylos Nr. 2²⁰-76/2001 sprendimai dėl santuokoje įgyto turto padalinimo pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovui K. D. ir tretiesiems asmenimis J. L. bei akciniam kredito bankui „Nida“. Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2001 m. birželio 22 d. sprendimo dalyje „Nustatė” įrašyta: „Atsakovas sodo sklypą, esantį, s/b „Elektronika-3” Nr. 84, kuris priklausė kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektas, perleido R. K.“. Daugiau duomenų apie R. K. minėtame sprendime nėra. Taip pat nustatyta, kad į minėtą sodo sklypą I. D. nepretendavo, nes sutuoktiniai K. D. ir I. D. šį sodo sklypą su nameliu buvo pasidalinę dar 1994 m. gruodžio 15 d. rašytiniu susitarimu ir K. D. savo nuožiūra realizavo sodo sklypą Nr. 84 su nameliu, esantį sodininkų bendrijoje „Elektronika-3” (el. b. l. 20, 120 – 122).

24. VĮ Registrų centro rašte dėl duomenų teikimo Nr. SD-61 nurodyta, kad atsakydama į pateiktus klausimus: 1) kiek buvo gyvų pilnamečių asmenų (t. y. tokių, kurie tai dienai turėjo teisę sodo sklypo perleidimo sandoriui) 2001 metų birželio 22 dienai su šiais rekvizitais: pirma vardo raidė – R. pavardė – K.? 2) kiek iš jų buvo deklaravę gyvenamąją vietą Vilniaus regione (Vilniaus miestas + rajonas)“, nurodo, kad atliko paiešką Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazėje ir nustatė, kad prašyme nurodytus paieškos kriterijus atitinka vienintelis asmuo – R. K., gim. (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 21).

25. 2018 m. rugsėjo 22 d. vykusio SB „Elektronika-3” pakartotinio visuotinio narių susirinkimo metu buvo nuspręsta nustatyti nariui 8 Eur (ne nariams 10 Eur infrastruktūros mokestį) už vieną arą nuosavybės, valdymo ir / ar naudojamo teise bendrijoje žemės sklypo ploto (2018 m. rugsėjo 22 d. protokolo Nr. 5 – 5.5 punktai, 2023 m. gegužės 20 d. protokolo Nr. 23-2 4 punktas). Nario mokestis turėjo būti sumokėtas iki metų paskutinės dienos (el. b. l. 28 – 35, 12 – 15).

26. Pirmiau minėtame vykusiame SB „Elektronika-3” visuotiniame narių susirinkime taip pat buvo nuspręsta, kad kiekvienas narys (ir ne narys) mokės po 240 Eur į bendrijos sąskaitą iki – 2019 m. rugsėjo 1 d. tikslines lėšas kelio asfaltavimui nuo Purnuškių g. asfalto iki Sodininkų g. (apie 1 km) (2018 m. rugsėjo 22 d. protokolo Nr. 4 7 punktas).

27. 2019 m. liepos 13 d. vykusiame SB „Elektronika-3” valdybos susirinkime visuotinis narių susirinkimas įgaliojo valdybą kreiptis tiek tiesiogiai į teismą, tiek sudarius sutartį per advokatą dėl skolų priteisimo iš skolininkų, o vėliau ir į antstolius dėl priverstinio teismo sprendimo įvykdymo (žr. 2019 m. liepos 13 d. protokolo Nr. 19-2, 6 punktą) (el. b. l. 24, 38 – 40).

28. 2020 m. rugpjūčio 29 d. vykusiame SB „Elektronika-3” pakartotiniame eiliniame visuotiniame narių susirinkime buvo nuspręsta dėl 300 Eur dydžio tikslinių įmokų rinkimo iki 2020 m. gruodžio 31 d. vidinių sodų kelių tvarkymui (Magnolijų 1-oji g., Magnolijų 2-oji g., Magnolijų 5-oji g.) (žr. 2020 m. rugpjūčio 29 d. protokolo Nr. 20-2, 6 punktą) (el. b. l. 41 – 49).

29. 2021 m. rugsėjo 25 d. vykusiame SB „Elektronika-3” pakartotiniame ataskaitinio / rinkiminio visuotiniame narių susirinkime buvo nuspręsta dėl 150 Eur tikslinio nario ir ne nario įnašo vidinių sodų kelių tvarkymui surinkimo iki 2021 m. gruodžio 1 d. (žr. 2021 m. rugsėjo 25 d. protokolą Nr. 21-2, 6 – 6.3 punktus) (el. b. l. 50 – 54).

30. 2022 m. gegužės 14 d. vykusiame SB „Elektronika-3” pakartotiniame visuotiniame narių susirinkime buvo nuspręsta dėl 100 Eur tikslinio įnašo vidinių sodų kelių tvarkymui surinkimo (tiek nariui, tiek ne nariui) iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. (žr. 2022 m. gegužės 14 d. protokolo Nr. 22-4, 3.2 punktą) (el. b. l. 55 – 57).

31. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl to, kad atsakovo tvirtinimu, jam nuosavybės teise nepriklauso Žemės sklypas, todėl jam ir nekyla pareiga mokėti Bendrijai nario ir kitus tikslinius mokesčius. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso Žemės sklypas, todėl atsakovas turi prievolę mokėti aptartus mokesčius.

32. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, jo tvirtinimu, byloje esantys duomenys niekaip nepatvirtina nuosavybės teisės, be to, byloje nebuvo pateikti ar išreikalauti bylai reikšmingi įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas atsakovo argumentus laiko pagrįstais.

Dėl prejudicijos (ne)buvimo

33. Nagrinėjamu atveju ieškovė, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ieškinio reikalavimų pagrįstumą, be kita ko, įrodinėjo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2001 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2²⁰-76/2001, jos tvirtinimu, vien šis sprendimas patvirtina, kad Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso atsakovui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, darydamas išvadą dėl Žemės sklypo nuosavybės teisės, taipogi rėmėsi šiuo įrodymu. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis įrodymas patvirtina atsakovo nuosavybės teisę į Žemės sklypą, kadangi nuosavybės teisė nėra pripažinta teismo sprendimu. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, jog aplinkybę, kad Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso atsakovui, kaip prejudicinį faktą, yra patvirtinęs teismas, todėl pirmosios instancijos teismui buvo teisinis pagrindas remtis minėtoje byloje nustatytais faktais ir nebuvo privaloma pagrįsti papildomais dokumentais ir/ar įrodymais.

34. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šia CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, be kita ko, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą. Prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-219/2015).

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657-248/2015).

36. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymas siejamas su tokiais reikalavimais: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-695/2019). Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017).

37. Iš Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2001 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2²⁰-76/2001 matyti, jog nagrinėtos bylos šalys buvo: ieškovė I. D., atsakovas K. D. ir tretieji asmenys J. L. bei akcinis kredito bankas „Nida“. Nei ieškovė, nei atsakovas byloje nedalyvavo jokiu procesiniu statusu. Aptariamoje byloje buvo sprendžiamas santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas K. D. sodo sklypą, esantį s/b „Elektronika-3” Nr. 84, kuris priklausė kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektas, perleido R. K. Kaip nurodoma sprendime, I. D. į šį žemės sklypą reikalavimų nereiškė. Taigi, nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2²⁰-76/2001 ginčo, kam priklauso Žemės sklypas, nebuvo. Byloje buvo padalintas I. D. ir K. D. turtas. Taigi, bylos įrodinėjimo dalykas iš esmės buvo tai, koks turtas nuosavybės teise priklauso I. D. ir K. D. ir kaip šis turėtų būti padalintas. Byloje nebuvo įrodinėjama koks turtas nuosavybės teise priklauso R. K. Be to, kaip pagrįstai nurodė atsakovas, teismo 2001 m. birželio 22 d. sprendimu nebuvo pripažinta, t. y. sprendimo rezoliucijoje nėra nurodyta, jog Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso atsakovui.

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartos aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą daryti išvadą, jog Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2001 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2²⁰-76/2001 nustatyta aplinkybė, jog K. D. sodo sklypą, esantį SB „Elektronika-3” Nr. 84, kuris priklausė kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektas, perleido R. K., nelaikytina prejudiciniu faktu, kadangi aptarta aplinkybė neatitinka prejudiciniam faktui pripažinti keliamų reikalavimų.

39. Tačiau, tais atvejais, kai nėra pakankamo pagrindo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, pripažinti prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, teismo sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, o jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais šioje byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013). Taigi Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2001 m. birželio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2²⁰-76/2001 nurodyta aplinkybė, jog Žemės sklypas perleistas R. K., gali turėti tam tikrą aktualumą ir reikšmę, sprendžiant dėl Žemės sklypo nuosavybės teisės.

Dėl žemės sklypo nuosavybės teisės ir pareigos mokėti bendrijos mokesčius

40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijos įstatymo (toliau – SBĮ) normose ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuota, kad: kiti asmenys (ne sodininkų bendrijos nariai), įsigiję mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, įskaitant pareigą mokėti įmokas, reikalingas šių objektų įrengimo ir eksploatavimo išlaidoms padengti; žemės sklypo savininko (ne sodininkų bendrijos nario) mokėjimo prievolės gali atsirasti dėl konkrečių paslaugų suteikimo bei dėl naudojimosi bendrojo naudojimo objektais (išlaidos šiems objektams išlaikyti, išsaugoti, mokesčiai, rinkliavos ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-706/2016, 38 punktas; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554-378/2016, 10 punktas; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559-690/2016, 15 punktas). Nurodytas „kitas asmuo“ – fizinis asmuo, kuris mėgėjų sodo teritorijoje įsigijo mėgėjų sodo sklypą ir nepageidauja tapti sodininkų bendrijos nariu, išstojęs iš sodininkų bendrijos arba iš jos pašalintas, taip pat juridinis asmuo, kuris nuosavybės ar kitomis teisėmis valdo sodo sklypą mėgėjų sodo teritorijoje. Pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą žemės sklypo savininko (ne sodininkų bendrijos nario) mokėjimo prievolės nėra tapatinamos tik su bendrosios nuosavybės turėjimu.

41. Pagal SBĮ 7 straipsnio 5 dalį kiti asmenys atsiskaito su bendrija pagal pateiktas sąskaitas už visas jiems suteiktas paslaugas ir proporcingai pagal jiems tenkančias bendrojo naudojimo objektų eksploatacijos, bendrojo naudojimo žemės tvarkymo, bendrojo naudojimo objektų priežiūros organizavimo išlaidas, ir proporcingai pagal jiems tenkančias įnašų dalis, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektų mėgėjų sodo teritorijoje atnaujinimu, pagerinimu ar sukūrimu (jeigu kiti asmenys dalyvauja sukuriant naują objektą). Taigi pagal šią teisės normą pareiga atsiskaityti su sodininkų bendrija kyla kiekvienam asmeniui, kuris 1) yra įsigijęs žemės sklypą sodininkų bendrijos teritorijoje; 2) yra bendrijos teikiamų paslaugų gavėjas ar bendrojo naudojimo objektų naudotojas.

42. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas turi prievolę mokėti Bendrijos mokesčius, kadangi Žemės sklypas atsakovui priklauso nuosavybės teise. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovo nuosavybės teisę į Žemės sklypą vadovaudamasis iš esmės išvestiniais epizodiniais duomenimis, neištyręs visų reikšmingų aplinkybių.

43. Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovui, kad byloje nebuvo pateiktas vienas pagrindinių dokumentų – VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašas apie ginčo žemės sklypą. Nei viena iš šalių bylos nagrinėjimo metu nepateikė šio dokumento, pirmosios instancijos teismas taipogi jo neišreikalavo, kad įsitikintų, kam šiai dienai priklauso Žemės sklypas. Akcentuotina, kad teismas ex officio yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti CPK 265 straipsnyje įvardyti klausimai: įvertinti įrodymai, konstatuota, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019, 20 punktas; 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-378/2021, 44 punktas).

44. Iš atsakovo su apeliaciniu skundu pateikto NTR išrašo apie Žemės sklypą matyti, kad nuosavybės teisė nuo 2021 m. balandžio 6 d. įregistruota Lietuvos Respublikos vardu, kurį patikėjimo teise valdo NŽT (el. b. l. 144). Įregistravimo pagrindai nurodyti: 2021 m. vasario 26 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ir 2021 m. balandžio 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimas Nr. 48SK-1290-(14.48.111E.), tačiau šis sprendimas byloje nėra pateiktas. Nors ieškovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė NŽT el. laišką, kuriame ji atsakydama į ieškovės paklausimą, kokiu pagrindu įregistruota žemės sklypas Lietuvos Respublikos vardu, nurodė, jog sprendimas priimtas K. D. paveldėtojos prašymu, tačiau šis atsakymas negali būti laikomas oficialiu NŽT atsakymu, kadangi pats minimas sprendimas nėra pateiktas. Be to, neaišku, kokiu pagrindu NŽT priėmė minimą sprendimą K. D. paveldėtojos prašymu, jeigu, pasak ieškovės, Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso išimtinai atsakovui.

45. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria atsakovui, kad Vilniaus m. 35-asis notaro biuro 2022 m. birželio 29 d. raštas Nr. S-55 vienareikšmiškai nepagrindžia aplinkybės, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso Žemės sklypas, kadangi rašte iš esmės yra tik pakartojama, kad egzistuoja toks teismo sprendimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad minėtas notaro atsisakymo pagrįstumas/teisėtumas nepatvirtintas teismo procesiniu sprendimu. Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022 m. spalio 13 d. pažyma Nr. SD-47 taip pat neįrodo nuosavybės teisės, nes yra informacinio pobūdžio, kad egzistuoja toks teismo sprendimas, o visa bylos medžiaga yra sunaikinta. VĮ Registrų centro rašte dėl duomenų teikimo Nr. SD-61 tik nurodoma apie Gyventojų registre esamą asmenį R. K. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovo tėvas šalia turėjo sodo sklypą Nr. 83, taipogi niekaip nepatvirtina atsakovo nuosavybės teisės į Žemės sklypą.

46. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas, dėl tuo metu buvusio jauno amžiaus, gali neprisiminti sudaryto sandorio, o sodo sklypo įsigijimo sandoris labiau tikėtina, kad buvo sudarytas atsakovo tėvų iniciatyva, atsakovo vardu. Bylos duomenimis, atsakovas gimęs (duomenys neskelbtini), vadinasi, atsakovas pilnamečiu tapo (duomenys neskelbtini). Iš teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimo matyti, kad sutuoktiniai K. D. ir I. D. Žemės sklypą su nameliu buvo pasidalinę dar 1994 m. gruodžio 15 d. rašytiniu susitarimu, vadinasi, K. D. Žemės sklypą perleisti anksčiausiai galėjo tik po 1994 m. gruodžio 15 d., kas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog Žemės sklypo perleidimo metu atsakovas buvo pilnametis, todėl atsakovo tėvai negalėjo jo vardu sudaryti sandorių.

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, neištyręs visų reikšmingų bylai aplinkybių bei neįtraukdamas į bylos nagrinėjimą NŽT ir negavęs jos atsiliepimo (pozicijos) bei jos priimtų sprendimų dėl Žemės sklypo, negalėjo teisingai išspręsti bylos.

48. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015). Be to, asmenų įtraukimas į bylą proceso dalyviais yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, todėl apeliacinės instancijos teismas, negalėdamas įtraukti į bylą joje dalyvaujančių asmenų, negali bylos išnagrinėti iš esmės.

49. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šia nutartimi nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjant bylą neatskleidė esminių bylos aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant dėl atsakovo nuosavybės teisių į Žemės sklypą. Dėl aptartų aplinkybių, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

50. Panaikinus skundžiamą sprendimą nurodytais pagrindais ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51. Bylą grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimo, nes visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidos, susijusias su šalių turėtomis atstovavimo išlaidomis, turės būti paskirstytos bylą išnagrinėjus iš naujo pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apylinkės teismo 2024 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.