Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. B. ieškinį atsakovui T. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

14.2. Apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti dėl šių aplinkybių:

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

16. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, kad nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

18. Pažymėtina, jog, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija neperžengdama apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

19. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20. Byloje nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo skolą pagal išduotus vekselius ir įstatyme numatytas palūkanas.

21. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad šalių paskolos sutartiniai santykiai nesieja, atsakovas prašomos priteisti sumos iš ieškovo nėra gavęs, ieškovas nurodytų piniginių lėšų atsakovui nėra pardavęs, vekseliai buvo išduoti kaip garantas padengti išlaidas, susijusias su galimų trūkumų šalinimu dėl atsakovo netinkamai atlikto jam pavesto darbo buvusioje darbovietėje.

24. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde ieškovo nurodytų argumentų.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

25. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, atsakovas T. G. 2016 m. liepos 1 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 2 000,00 Eur sumos (toliau – Vekselis 1), jame, be kita ko, nurodyta, kad pagal paprastąjį vekselį 2017 m. kovo 1 d. be sąlygų atsakovas įsipareigoja sumokėti S. B. du tūkstančius eurų 0 centų. Mokėjimo vieta – (duomenys neskelbtini). Vekselio davėjas atleidžia vekselio turėtoją nuo pareigos įforminti protestą dėl vekselio neapmokėjimo.

26. Taip pat nustatyta, kad atsakovas T. G. 2016 m. liepos 5 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 750,00 Eur sumos (toliau – Vekselis 2), jame, be kita ko, nurodyta, kad pagal paprastąjį vekselį 2017 m. birželio 1 d. be sąlygų atsakovas įsipareigoja sumokėti S. B. vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt eurų. Mokėjimo vieta – (duomenys neskelbtini). Vekselio davėjas atleidžia vekselio turėtoją nuo pareigos įforminti protestą dėl vekselio neapmokėjimo.

27. Byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad, suėjus apmokėjimo terminui, Vekselis 1 ir Vekselis 2 nebuvo apmokėti. Vekseliai 1 ir 2 taip pat nebuvo pateikti notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo, kaip tą reglamentuoja ĮPVĮ nuostatos.

28. Nagrinėjamu atveju ieškovas (vekselio gavėjas) įrodinėja, kad vekseliuose nurodytą sumą atsakovui (vekselio davėjui) paskolino. Atsakovas pinigų skolinimo faktą neigia, teigdamas, kad vekseliai buvo parengti ieškovo biure, adresu (duomenys neskelbtini), ieškovui diktuojant atsakovas surašė abu vekselius vieną ir tą pačią dieną, t. y. 2016 m. liepos 1 d., tačiau atsakovas įrašė skirtingas vekselio išdavimo datas ir grąžinimo terminus ir abu vekseliai buvo pasirašyti ieškovo prašymu, nes ieškovui reikėjo garantijos, kad atsiradus nuostoliams dėl atsakovo netinkamai atliktų darbinių funkcijų, kurias jis atliko po 2015 m. gruodžio 31 d., jam išėjus iš ieškovo valdomos (duomenys neskelbtini), kurioje dirbo matininko padėjėju, ieškovas nepatirtų nuostolių. Atsakovo teigimu, pagal vekselio turinį negalima teigti, kad tarp šalių susiklostė paskolos santykiai.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių neginčija. Apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tai yra pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, taip pat netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį, t. y. ginčija skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

30. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo.

Dėl CK 6.193 straipsnio netinkamo taikymo

31. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. liepos 5 d. neprotestuotinais paprastaisiais vekseliais atsakovas T. G. (vekselio davėjas) įsipareigojo sumokėti (pagal 2016 m. liepos 1 d. vekselį – iki 2017 m. kovo 1 d., pagal 2016 m. liepos 5 d. vekselį – iki 2017 m. birželio 1 d.) ieškovui S. B. (vekselių turėtojui) bendrą 3 750,00 Eur sumą. Suėjus neprotestuotinuose paprastuosiuose vekseliuose nurodytam mokėjimo terminui, vekseliai nebuvo pateikti notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo.

32. Ieškovas, formuluodamas bylos nagrinėjimo dalyką, nurodė, kad jo reikalavimas pagal vekselį dėl mokėjimo prievolės įvykdymo yra grindžiamas tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais.

35. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tam, kad šis dokumentas (vekselis) būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu; 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 12 nutartis civilinėje byloje Nr. ?3K-3-201-378/2020). Šiuo atveju būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti paskolos sutartimi (paskolos rašteliu) sulygtų pinigų perdavimo atsakovui faktą. Sprendžiant klausimą dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas, nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019, 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-378/2020).

36. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi būti paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, jų nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Taigi būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti paskolos suteikimo atsakovui faktą, nes vekselio turinys savaime neleidžia spręsti apie paskolos santykių faktinį susiklostymą. Nagrinėjamu atveju vekseliai gali būti įrodinėjimo priemonė ieškovui įrodinėjant atitinkamų prievolinių teisinių santykių, kuriems įforminti surašyti vekseliai, egzistavimą, tačiau patys savaime, nesant kitų duomenų ir įrodymų, laiku nepateikti apmokėti vekseliai nepatvirtina, kad atsakovui iš tikrųjų buvo suteikta paskola.

37. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne remiamasi vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Šioje normoje įtvirtintas subjektyvus sutarčių aiškinimo principas, pagal kurį pirmenybė teiktina ne lingvistinei sutarties teksto reikšmei, o šalių tikriesiems ketinimams nustatyti. Nustatant tikruosius šalių ketinimus atsižvelgiama į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013).

38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį, skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, prioritetas teiktinas pažodiniam (lingvistiniam) sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020). Teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013).

39. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad svarbus ir šalių elgesys po sutarties sudarymo: pats sutarties vykdymas, jos netinkamas vykdymas, šalių reiškiami reikalavimai viena kitai, pretenzijos, pranešimai apie vykdymo trūkumus, įvykdymo priėmimas, atsisakymas priimti įvykdymą ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių elgesys po sutarties sudarymo vis dėlto negali įrodyti tikrosios šalių valios ir net gali būti priešingas tam, ko šalys siekė sudarydamos sutartį, tačiau vis dėlto jis tam tikrais atvejais gali leisti įžvelgti tai, ko šalys siekė sudarydamos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020).

40. Nagrinėjamu atveju ieškovas, priimdamas iš atsakovo vekselius, siekė paskolinti atsakovui pinigų, kadangi atsakovas pradėjo vykdyti individualią veiklą ir jam neva buvo reikalingos investicijos patalpų nuomai, matininko programai, matavimo prietaisams įgyti, nusipirkti automobilį. Kadangi šalis siejo draugiški santykiai, ieškovas atsakovui ir iki vekselių sudarymo skolindavo pinigus mažesnėmis sumomis, todėl sutarė, kad ieškovas atsakovui paskolins pinigų. Atsakovo teigimu, jis pinigų iš ieškovo nesiskolino, šalis siejo tik darbiniai santykiai, be to, santykiai tarp šalių nebuvo itin draugiški, kadangi atsakovas, iki nutraukiant darbo santykius su ieškovu, dirbo konkurentų įmonėje, ieškovas dėl to nebuvo patenkintas, todėl ieškovas neturėjo jokio suinteresuotumo neatlygintinai skolinti atsakovui pinigų.

41. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto teiginius, kad tarp šalių egzistavusius paskolos teisinius santykius ir atsakovui pinigų perdavimo faktą patvirtina atsakovo besąlygiškas įsipareigojimas paskolintus pinigus grąžinti, ieškovo paaiškinimai, liudytojų parodymai, atsakovo prasta finansinė padėtis vekselių išdavimo dieną, atsakovo nuolatinis poreikis skolintis 2016 metais, ieškovo galimybė atsakovui paskolinti 3 750,00 Eur, pažymi, kad atsakovas, nesutikdamas su ieškovo teiginiais, teigia priešingai, kad tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, ieškovas atsakovui pinigų neskolino, atsakovas ieškovui vekselius išdavė, kadangi ieškovas reikalavo. Vekseliai buvo išduoti kaip garantas, kad, atsakovui nutraukus darbo santykius ieškovo įmonėje, ieškovas nepatirs nuostolių dėl atsakovo netinkamai atliktų darbų.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys laikosi priešingų pozicijų dėl vekselių išdavimo aplinkybių, skirtingai nurodo vekselių išdavimo tikslus, įvertindama tai, kad iš vekselių turinio (lingvistinio jų aiškinimo) nėra galimybės nustatyti, kad tarp šalių buvo sudaryta būtent paskolos sutartis, remdamasi kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo ir vekselio įrodomosios galios siekiant teisingai kvalifikuoti šalis siejusius teisinius santykius, daro išvadą, kad ieškovas neįrodė vienos iš esminių paskolos sutarties sąlygų, kurios nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta, t. y. neįrodė paskolos dalyko perdavimo atsakovui fakto. Teisėjų kolegijos vertinimu, netgi šalių elgesys po vekselių sudarymo nepatvirtina buvusią šalių valią sudaryti paskolos sutartį, t. y. ieškovas jokių pretenzijų, raginimų grąžinti paskolintus pinigus atsakovui nesiuntė, išskyrus atsakovui siųstą SMS žinutę po vekselių sudarymo praėjus beveik trejiems metams. Priešingai, byloje pateikti duomenys – elektroninis laiškas, jame nurodytas tekstas dėl „chalturos“, liudytojo E. V. parodymai, kad atsakovas buvo užėjęs į įmonę, bet nežino, kokiu klausimu, – patvirtina atsakovo nurodytas vekselių išdavimo aplinkybes.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju, įvertinus šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, byloje surinktus rašytinius įrodymus, labiau tikėtina, kad tarp šalių nebuvo susiklostę skoliniai sutartiniai santykiai, o išrašyti vekseliai galbūt turėjo užtikrinti galbūt atsirasiančius nuostolius dėl atsakovo netinkamai atliktų darbų buvusioje darbovietėje UAB „Irenita“.

44. Esant šioms aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, jog labiau tikėtina, kad vekselio išdavimo metu šalių nesiejo paskolos sutartiniai santykiai, todėl ieškovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su atsakovo pareigos grąžinti paskolą (ne)vykdymu, nesudaro pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

45. Apeliantas teigia, kad atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai kritiškai vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

46. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008).

47. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018 72 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

48. Pažymėtina, kad įrodinėjimo civiliniame procese specifika lemia tai, jog išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą).

49. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniškumo proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 61 punktą).

50. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto teiginius, kad atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė, pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui didi non ąui negat) (CPK 178 straipsnis). Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti pinigus nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas negavo pinigų, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, nei teigia apeliantas, aplinkybę (faktą), kad pinigus faktiškai perdavė atsakovui, turi įrodyti būtent ieškovas, o ne atsakovas, neigiantis pinigų gavimo faktą.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju abiejuose vekseliuose nėra nuostatų, patvirtinančių faktinį pinigų perdavimą. Dėl griežtų teisės aktų nustatyto vekselio turinio reikalavimų pačiame vekselyje tokių nuostatų negali būti, todėl vekseliai patys savaime nėra paskolos suteikimo įrodymas. Nors ginčo vekseliuose atsakovo įsipareigojimas sumokėti ieškovui 3 750,00 Eur yra besąlygiškas, tačiau ši sąlyga netaikytina, kadangi vekseliai nagrinėjamu atveju yra netekę savo, kaip vertybinio popieriaus, įrodomosios galios. Ginčo vekseliuose jokių įrašų apie paskolos dalyko (pinigų) perdavimą atsakovui (paskolos gavėjui) nėra.

52. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad faktinį paskolos suteikimą atsakovui ieškovas įrodinėja tik savo paaiškinimais. Atsakovas ieškovo nurodytas aplinkybes neigia.

53. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas.

54. Kaip minėta anksčiau, įrodinėjimo pareigą nustato CPK 178 straipsnis. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose be išimčių yra taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą, t. y. neturintį faktinio pagrindo (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Civiliniame procese taikomas rungimosi principas, įtvirtintas CPK 12 straipsnyje, nustatantis tokią pat bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Atsakovas turi pareigą įrodyti savo atsikirtimus. Ar ieškovas įvykdė pareigą įrodyti reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, yra sprendžiama pagal jo pateiktus įrodymus dėl konkrečių bylos aplinkybių ir pagal atsakovo pateiktus atsikirtimus ir juos įrodančius duomenis. Jeigu atsakovas prieštarauja ieškovo reikalavimui, bet neįrodo savo atsikirtimų, tai per se (savaime) nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovo nurodytos aplinkybės yra įrodytos. Ta aplinkybė, kad atsakovas neįrodė atsikirtimą sudarančių aplinkybių, yra vienas iš duomenų, kurių pagrindu teismas nusprendžia, ar yra įrodytas faktinis pagrindas ieškovo reikalavimams. Tokios pozicijos laikosi kasacinis teismas. Antai jis yra nurodęs, kad, ar ieškovas įrodė ieškinio pagrindą sudarančią aplinkybę, sprendžiama nepriklausomai nuo to, ar atsakovas įrodė atsikirtimą į ieškinį. Jeigu atsakovas įrodo atsikirtimą į ieškinį, tai jis paneigia ieškovo nurodytas aplinkybes. Jeigu atsakovas neįrodo atsikirtimo į ieškinį, tai savaime nereiškia ir neturi būti vertinama kaip ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių įrodymas. Ši išvada grindžiama tuo, kad CPK 179, 185 straipsniuose tokios nuostatos nėra. Priešingai, pripažinus, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės vertinamos kaip įrodytos dėl to, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimų, atsirastų galimybė pripažinti įrodytomis aplinkybes, kurios niekuo nepagrįstos ir niekuo nepatvirtintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z V. v. UAB „????? lizingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-644/2006).

55. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, t. y. nepagrįstai kritiškai vertino byloje apklaustų liudytojų T. L. ir E. V. parodymus; nepagrįstai vadovavosi atsakovo į bylą pateiktu vieninteliu 2018 m. rugsėjo 3 d. elektroniniu laišku, kuris, apelianto teigimu, nesieja atsakovo ir (duomenys neskelbtini); neįvertino aplinkybių, kad įrodymai apie M. V. atsakovui suteiktą 1 000,00 Eur dydžio paskolą nebuvo pateikti nagrinėjant bylą pirmą kartą, kad M. V. buvo vaikystės draugas, o į bylą pateikti tiek paskolos sutartis, tiek pakvitavimas, surašyti ranka paties atsakovo prieš teismo posėdį, pažymi, kad:

55.1. Kaip teisingai nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, abu liudytojai patvirtino, kad ieškovo pinigų perdavimo atsakovui fakto nematė; kokia sumą atsakovas yra skolingas ieškovui, nežino; kada buvo paskolinti pinigai, nežino; apie tai, kad atsakovas galbūt yra skolingas, žino tik iš nuogirdų ar ieškovo; atsakovas pats asmeniškai nėra sakęs, kad yra skolingas ieškovui. Teismas pagrįstai kritiškai įvertino liudytojų T. L. ir E. V. paaiškinimus dėl aplinkybių, jog jie, sėdėdami bendrame kabinete su ieškovu ir atsakovu, galbūt iš nuogirdų ar ieškovo pasisakymų sužinojo faktą apie pinigų skolinimą atsakovui, kadangi nė vienas iš liudytojų nematė ieškovo pinigų perdavimo atsakovui fakto, nematė pinigų, negalėjo įvardyti nei paskolos sumos, nei termino, kada pinigai galbūt buvo paskolinti. Liudytojų parodymai neturi įrodomosios reikšmės, nes liudytojai teismui tvirtino aplinkybes, kurios jiems tapo žinomos iš paties ieškovo, t. y. bylos baigtimi suinteresuoto asmens (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

55.2. Aplinkybes, kad tarp šalių vyko bendravimas, po to atsakovas nutraukė darbo santykius su UAB „Irenita“, patvirtina ne tik 2018 m. rugsėjo 3 d. elektroninis laiškas, bet ir liudytojo E. V. parodymai, kad atsakovas buvo atvykęs į įmonę, tik negali nurodyti, dėl kokių priežasčių. Be to, kad šalys kažkiek komunikavo, nurodo ir atsakovas, duodamas paaiškinimus.

55.3. Apeliantas, nurodydamas aplinkybes dėl į bylą pateiktų įrodymų (paskolos sutarties, pagal kurią M. V. atsakovui paskolino 1 000,00 Eur, pakvitavimo) nepatikimumo, šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikia. Be to, šios aplinkybės nebuvo nurodytos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo, todėl jomis grįsti apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

56. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas, teikdamas argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus ir jų pagrindu darant išvadas, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl bylos procesinės baigties

57. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, nepažeisdamas nei materialinės teisės normų, reglamentuojančių tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nei proceso teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu, ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

58. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

59. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

60. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

61. Atsakovas pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 500,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytos bylinėjimosi išlaidos įvertinus Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (įsakymo 2015 m. kovo 19 d. redakcija), nustatytus dydžius, atsakovo atstovo atliktus procesinius veiksmus (susipažinimas su byla, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas), darytina išvada, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl priteistinos atsakovui iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo S. B. atsakovui T. G. 1 500,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.