Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2S-457-613/2026

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-03-05
Bylos Nr.: e2S-457-613/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-36227-2025-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Giedrė Seselskytė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Liuteronų parkas“
Ieškovas: J. V., A. V., K. V.

Kategorijos

3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
3.1.18.3Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2S-457-613/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36227-2025-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.3; 3.3.2.6.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. kovo 5 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Liuteronų parkas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų J. V., A. V. ir K. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Liuteronų parkas“ dėl draudimo nutraukti komunalinių paslaugų teikimą bei atlikti inžinerinių sistemų atjungimo ar išmontavimo darbus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu prašydami uždrausti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Liuteronų parkas“ riboti, stabdyti ar nutraukti visų komunalinių paslaugų, įskaitant, bet neapsiribojant šilumos energijos ir (ar) karšto vandens tiekimą, bei kitaip trukdyti visų komunalinių paslaugų tiekimą į ieškovų pastatą – daugiabutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), taip pat uždrausti atlikti bet kokius šių sistemų atjungimo, išmontavimo (demontavimo), sugadinimo ar perkonfigūravimo veiksmus, kuriais būtų panaikinta ar apribota galimybė tiekti visas komunalines paslaugas ieškovų pastatui.

2. Kartu su ieškiniu ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždrausti atsakovei UAB „Liuteronų parkas“ riboti, stabdyti ar nutraukti visų komunalinių paslaugų, įskaitant, bet neapsiribojant, šilumos energijos ir (ar) karšto vandens tiekimą ir kitaip trukdyti užtikrinti šių komunalinių paslaugų tiekimą į ieškovų pastatą – daugiabutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 2) uždrausti atlikti bet kokius šių sistemų atjungimo, išmontavimo (demontavimo), sugadinimo ar perkonfigūravimo veiksmus, kuriais būtų panaikinta ar apribota galimybė tiekti visas komunalines paslaugas ieškovų pastatui; 3) įpareigoti atsakovę suteikti ieškovams (ar jų įgaliotiems asmenims) netrukdomą prieigą prie elektros skydinės, esančios atsakovei priklausančiame pastate, kitų inžinerinių sistemų tiek, kiek tai būtina daugiabučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), inžinerinių sistemų eksploatavimui, avarijų prevencijai ir komunalinių paslaugų tiekimo užtikrinimui.

3. Ieškovai nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ginčo atveju yra itin svarbus ir vienintelis galimas būdas apsaugoti ieškovų interesus ir užtikrinti, kad ginčo nagrinėjimas teisme nebūtų beprasmis, kadangi šilumos tiekimas ieškovų pastatui jau yra atsakovės nutrauktas, o atsakovės tolesni vienašališki veiksmai gali lemti negrįžtamą faktinės ir techninės situacijos pasikeitimą, t. y. tolimesnį šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo neatnaujinimą, bendrų šilumos ir karšto vandens vamzdynų bei jų jungčių fizinį atjungimą, bendrų inžinerinių tinklų, mazgų ar šilumos punktų demontavimą ar sugadinimą, šilumos ūkio sistemų perkonfigūravimą atsakovės naudai ar kitokius techninius sprendimus, kuriais būtų eliminuota galimybė atnaujinti tiekimą ieškovų pastatui be papildomų rekonstrukcijos darbų, reikšmingų laiko ir finansinių sąnaudų. Atsakovė, šildymo sezono metu vienašališkai nutraukusi šilumos tiekimą ieškovų pastatui, pažeidė imperatyvias teisės normas ir sukūrė situaciją, kuri tiesiogiai pažeidžia ieškovų ir pastato naudotojų teises ir sukelia realią turtinės žalos atsiradimo grėsmę. Atsakovė, pasinaudodama faktine bendrų inžinerinių sistemų kontrole ir neteisėtu šilumos tiekimo nutraukimu, siekia įgyti ar realizuoti turtines teises ieškovų žemės sklypo atžvilgiu, t. y. pasinaudoti ieškovų žemės sklypu atsakovei palankiomis sąlygomis, piktnaudžiaudama savo teisėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 31 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Iki ginčo iš esmės išsprendimo Vilniaus miesto apylinkės teisme ir sprendimo įsiteisėjimo dienos nutarė taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones, bet neapsiribojant: 1) uždrausti atsakovei riboti, stabdyti ar nutraukti visų komunalinių paslaugų, įskaitant, bet neapsiribojant, šilumos energijos ir (ar) karšto vandens tiekimą bei kitaip trukdyti užtikrinti šių komunalinių paslaugų tiekimą į ieškovų pastatą – daugiabutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 2) uždrausti atlikti bet kokius šių sistemų atjungimo, išmontavimo (demontavimo), sugadinimo ar perkonfigūravimo veiksmus, kuriais būtų panaikinta ar apribota galimybė tiekti visas komunalines paslaugas ieškovų pastatui; 3) įpareigoti atsakovę suteikti ieškovams (ar jų įgaliotiems asmenims) netrukdomą prieigą prie elektros skydinės, esančios atsakovei priklausančiame pastate, kitų inžinerinių sistemų tiek, kiek tai būtina daugiabučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), inžinerinių sistemų eksploatavimui, avarijų prevencijai ir komunalinių paslaugų tiekimo užtikrinimui. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai:

Šalies argumentai

4.1. Ieškovai ieškinyje nurodė išsamias faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, taip pat pridėjo įrodymus šioms aplinkybėms pagrįsti, todėl darytina išvada, jog šiuo atveju, įvertinus byloje pateiktus duomenis, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovų prevencinis ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Manytina, kad egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.

4.2. Ieškovai byloje reiškia prevencinį ieškinį, reikalaudami uždrausti riboti, stabdyti ar nutraukti visų komunalinių paslaugų, įskaitant, bet neapsiribojant šilumos energijos ir (ar) karšto vandens, tiekimą, ir kitaip trukdyti visų komunalinių paslaugų tiekimą ieškovų namui. Nustačius, jog ieškovų reikalavimas yra prevencinio pobūdžio, laikinosios apsaugos priemonės, sutampančios su ieškinio reikalavimu, gali būti taikomos.

4.3. Pažymėjo, kad ieškovai pateikė su prevenciniu ieškiniu įrodymus, kad atsakovė šildymo sezono metu jau yra nutraukusi šilumos energijos tiekimą ieškovų pastatui, t. y. sukūrusi faktinę situaciją, kuri tiesiogiai, nedelsiant ir negrįžtamai lemia ieškovams nepalankius padarinius. Atsižvelgiant į tai, didesnės žalos atsiradimo grėsmė šiuo atveju yra reali, konkreti ir tiesioginė, nes neteisėtas veikimas jau įgyvendintas, o jo sukelti neigiami padariniai jau faktiškai pasireiškia ir, nepašalinus neteisėtos padėties, objektyviai didės.

4.4. Teismas, spręsdamas prašymo pagrįstumą, nusprendė, kad ieškovų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su byloje pareikštu reikalavimu ir laikinu situacijos sureguliavimu, o laikinai nesureguliavus situacijos, bylos nagrinėjimo metu šalies ar kitų suinteresuotų asmenų teisių pažeidimai gali visiškai eliminuoti ginčo objektą ir bylos nagrinėjimą padaryti beprasmį.

4.5. Teismo vertinimu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neuždraudus nagrinėjamu atveju atsakovei atlikti bet kokius sistemų atjungimo, išmontavimo (demontavimo), sugadinimo ar perkonfigūravimo veiksmus, iki bus išspręstas šalių ginčas, ieškovų prevencinis ieškinys netenka prasmės ir neturint įsiteisėjusio sprendimo dėl tokio pobūdžio uždraudimo, ieškovams kyla neigiamų padarinių rizika, to ir siekia išvengti, tiek teikiant prevencinio pobūdžio ieškinį, tiek status quo (padėtis, kuri yra) išsaugojimą lemiančias laikinąsias apsaugos priemones.

4.6. Nurodė, kad ieškovams nepalankaus teismo sprendimo priėmimo atveju atsakovė gali reikalauti padarytų nuostolių atlyginimo. Nusprendė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atskiruoju skundu atsakovė (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 31 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirojo skundo argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

5.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo realios žalos kilimo grėsmę. Atsakovė gera valia ilgą laiką leido ieškovams naudotis atsakovei priklausančiais tinklais, tačiau ieškovai kėlė nuolatinius konfliktus, piktnaudžiavo turima teise, nesiėmė jokių priemonių tinklų atskyrimui ir (ar) kitai alternatyvai, užtikrinančiai šilumos tiekimą.

5.2. Atsakovė 2025 m. birželio 18 d. informavo ieškovus apie problemas, 2025 m. liepos 30 d. teikė pretenzijas, 2025 m. spalio 7 d. teikė pretenzijas dėl gedimų, 2025 m. spalio 10 d. pasiūlė nuomos sutartį, 2025 m. spalio 16 d. parengė sutartį dėl servitutų nustatymo, 2025 m. lapkričio 14 d. išsiuntė antrą sutarties projektą. Ieškovai vilkino procesą ir nepateikė jokių rašytinių pasiūlymų. Atsakovė visą laiką geranoriškai siekė išspręsti pastatų problemas, tai įrodo ir tai, kad atsakovė ne tik įjungė nenaudojamą katilinę šildymo sezono pradžioje, bet ir įleido ieškovų meistrus apsižiūrėti sistemos. Konfliktas kilo tada, kai ieškovai nedėjo jokių pastangų išspręsti kilusį ginčą, o tik naudojosi svetimu turtu savo naudai.

5.3. Ieškovai neįrodė šilumos tiekimo sustabdymo žalos (nepateikė įrodymų, jog dėl atsakovės veiksmų ieškovų pastato gyvenamosiose patalpose temperatūra nukrenta žemiau leistinos ribos), be to, atsakovei žinoma, kad pastatas buvo, yra ir gali būti šildomas elektra.

5.4. Nurodo, kad ieškovai pastato negali naudoti gyvenamajai veiklai, pastatas negali būti eksploatuojamas, dėl to tokiam pastatui nėra būtinas šildymas.

5.5. Pažymi, jog atsakovė laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra įpareigota tiekti šildymą ne tik neužbaigtam pastatui, kurio eksploatavimas yra draudžiamas, bet ir patalpoms, kurios pastatytos savavališkai. Dėl papildomo atsiradusio ploto sistema galbūt neatlaiko papildomų apkrovų. Tokios apkrovos tinklų įrengimo metu nebuvo ir negalėjo būti vertintos. Be to, ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad pastate faktiškai gyvena asmenys, kuriems būtų daromas realus poveikis dėl šilumos tiekimo sustabdymo.

5.6. Pirmosios instancijos teismas nutartimi pasisakė dėl ginčo esmės. Teismas nurodė, kad atsakovė jau atliko neteisėtus veiksmus. Taigi pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje sprendė ginčą iš esmės – įvertino atsakovės veiksmų teisėtumą, net nesuteikdamas atsakovei galimybės pasisakyti. Tokiu būdu apribojo atsakovės teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnis). Spręsdamas dėl ginčo esmės pirmosios instancijos teismas neišklausė atsakovės pozicijos.

5.7. Pirmosios instancijos teismas nutartį priėmė vadovaudamasis prielaidomis. Dėl ieškovų sąmoningai nutylėtų aplinkybių ir iškreiptų faktų pirmosios instancijos teismas negalėjo įvertinti, kad: (i) ieškovai neturi nuosavybės teisės į tinklus, (ii) ieškovai neturi jokio kito teisinio pagrindo valdyti ir (ar) naudoti atsakovei nuosavybės teise priklausančius tinklus. Ieškovų neegzistuojančios teisės naudotis tinklais įtvirtinimas nutartimi prieštarauja nuosavybės teisės neliečiamumo principui (Konstitucijos 23 straipsnis).

5.8. Nurodo, kad ieškovai nepateikė jokių dokumentų, įrodančių jų teisę naudotis atsakovės pastate esančiu vamzdynu ir inžineriniu tinklu. Negana to, įsiteisėjusia 2012 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-47-567/2012 aiškiai konstatavo, kad J. V. ir A. V. savo teises nori įgyvendinti, siekdami nemokamai pasinaudoti kito asmens nuosavybės objektu, neturėdami tam jokio teisėto pagrindo, ir pažymėjo, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise.

5.9. Pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios savo esme sutampa su ieškinio reikalavimais. Laikinųjų apsaugos priemonių sutaptis su ieškinio reikalavimu yra galima tik išimtiniais atvejais. Esamu atveju jokių pagrindų taikyti sutapties išimtis ieškovai neįrodė.

5.10. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės peržengia ginčo ribas. Ginčas byloje kilo dėl konkretaus šilumos energijos tiekimo nutraukimo, tačiau pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apribojo atsakovės veiksmus, ne tik susijusius su šiuo konkrečiu ginču, bet ir su bet kokiais galimais veiksmais ateityje. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas ir nepagrįstai apribojo atsakovės nuosavybės teises. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovams suteikta daug daugiau teisių nei būtina šilumos tiekimo užtikrinimui. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės ne apsaugo būsimą teismo sprendimą, o sukuria naują privilegiją ieškovams, kurios jie neturėjo iki kreipimosi į teismą.

Atsiliepimas

6. Ieškovai pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, juo atsakovės atskirąjį skundą prašo atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 31 d. nutartį nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:

6.1. Atsakovės atskirojo skundo argumentai, susiję su tariamos žalos nebuvimu ir alternatyvaus šildymo galimybės akcentavimu, 2012 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties turinio aiškinimu ir iš jos daromomis išvadomis, ieškovų pastato baigtumo ir (ne)eksploatavimo galimybės klausimais, tariamos savavališkos statybos ir techninių apkrovų klausimais, teiginiai, kad projekto sprendiniai nesukuria teisės naudotis tinklais, ieškovai neturi jokio teisinio pagrindo naudotis tinklais, nėra vertintini sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kadangi, pagal savo pobūdį, yra priskirtini bylos nagrinėjimo iš esmės dalykui ir reikalauja išsamaus įrodymų tyrimo bei materialiosios teisės normų taikymo, tai pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnį ir nuoseklią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje neatliekama.

6.2. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad (i) inžineriniai tinklai (šilumos mazgas ir per jį tiekiama šiluma) ieškovams nepriklauso, (ii) ieškovai nepateikė nuosavybės / servituto / nuomos / panaudos dokumentų, todėl neturi teisėto pagrindo naudotis tinklais, (iii) vien projektas esą negali pagrįsti naudojimosi teisių, ir (iv) priešinga išvada esą jau konstatuota 2012 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-47-567/2012. Tokia atsakovės pozicija paremta neteisingu byloje nustatytinų faktinių aplinkybių vertinimu ir neatitinka su ieškiniu pateiktų bei byloje esančių rašytinių įrodymų visumos bei jų patvirtinamų aplinkybių.

6.3. Nurodo, kad bendrų (bendrai naudojamų) inžinerinių sistemų, įskaitant atsakovės pastate esantį šilumos mazgą, buvimas ir jų paskirtis tarnauti abiem pastatams yra patvirtinti byloje esančiais dokumentais ir tiesiogiai siejami su projekto bei statybą leidžiančio dokumento įgyvendinimu. Nagrinėjami inžineriniai tinklai nėra savarankiški, atskirai suformuoti ar individualizuoti nekilnojamojo turto objektai, registruojami Nekilnojamojo turto registre, bet sudaro vientisą, techniškai ir funkciškai nedalomą bendrą inžinerinę sistemą, kuri buvo bendrai suprojektuota ir įrengta vykdant vieną statybos projektą ir nuo pat statinių sukūrimo skirta tarnauti abiem pastatams. Aplinkybė, kad atskiri šios sistemos elementai fiziškai yra viename iš pastatų, savaime nesudaro pagrindo visą sistemą laikyti išimtine to pastato savininko nuosavybe ar suteikti jam teisę vienašališkai paneigti kito pastato savininko teisę naudotis bendra inžinerine infrastruktūra pagal jos paskirtį.

6.4. Atsakovės teiginiai, kad 2012 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi konstatuota, jog ieškovai siekia be teisėto pagrindo neatlygintinai naudotis svetimu turtu, neatitinka minėtos nutarties turinio ir jos sprendimo ribų. Nurodytoje nutartyje nebuvo konstatuotas ieškovų teisėto pagrindo naudotis esama šilumos tiekimo sistema nebuvimas ir nebuvo sprendžiamas klausimas dėl teisės gauti šilumą per jau įrengtus vamzdynus, o buvo vertinamas kitas ginčo dalykas, t. y. papildomų naujų įrenginių įrengimo atsakovei priklausančiose patalpose be savininko sutikimo leistinumas.

6.5. Pažymi, kad aplinkybė, jog šildymo sezono metu nešildant pastato patalpų jų temperatūra mažėja ir neatitinka gyvenamosioms patalpoms taikomų higienos ir techninių reikalavimų, yra visuotinai žinoma ir pagal CPK 182 straipsnį neprivalo būti įrodinėjama. Todėl atsakovės reikalavimas pateikti patalpų temperatūros matavimus kaip būtinos sąlygos konstatuoti neigiamas šilumos tiekimo nutraukimo pasekmes yra teisiškai nepagrįstas.

6.6. Nurodo, kad ieškovų pastato inžineriniai sprendiniai nėra pritaikyti šildymui elektra, todėl šildymas naudojant elektrinius šildymo prietaisus gali būti tik laikinas, neefektyvus ir techniškai netinkamas sprendimas. Vien teorinė galimybė naudoti elektrinius šildymo prietaisus nesuteikia atsakovei teisės vienašališkai nutraukti šilumos energijos tiekimą ir negali būti laikoma tinkama alternatyva teisėtai susiformavusiam šildymo būdui.

6.7. Atsakovė nepagrįstai nutyli aplinkybę, kad ieškovai viso ginčo laikotarpiu nuosekliai ir aktyviai siekia užtikrinti bendros inžinerinės sistemos tinkamą priežiūrą, saugų funkcionavimą ir galimų gedimų šalinimą, tačiau būtent atsakovės veiksmai sudarė kliūtis šiems veiksmams įgyvendinti.

6.8. Prieiga prie ginčo inžinerinių sistemų yra objektyviai būtina tiek komunalinių paslaugų tiekimui, tiek avarinių situacijų prevencijai, o atsakovė, viena vertus, reikalaudama pašalinti techninius trūkumus, tačiau, kita vertus, atsisakydama sudaryti galimybę specialistams patekti į patalpas, veikia prieštaringai ir faktiškai kliudo vykdyti tiek sistemų priežiūrą, tiek skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį.

6.9. Atsakovės teiginiai dėl ieškovų pastato tariamo netinkamumo naudoti gyvenamajai paskirčiai ir šildymo nebūtinumo yra teisiškai nepagrįsti, grindžiami neteisingu teisės normų parinkimu ir jų klaidingu aiškinimu, todėl negali būti laikomi teisėtu pagrindu riboti ieškovų teises.

6.10. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovai siekia šildyti savavališkai įrengtas patalpas, neva esančias ketvirtajame aukšte, ir kad dėl to šilumos tiekimas pastatui negalimas. Pastato ketvirtas aukštas yra teisėtai įregistruota pastato dalis, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog šildymo sistema tarnauja savavališkai pastatytoms patalpoms ar kad dėl to šilumos tiekimas turėtų būti nutrauktas.

6.11. Nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi išsprendė ginčą i esmės.. Teismo pasisakymas, kad neteisėtas veikimas jau yra įgyvendintas, nagrinėjamu atveju reiškia faktinės padėties įvardijimą, t. y. konstatavimą, jog atsakovė faktiškai nutraukė šilumos energijos tiekimą ir kad šio veiksmo padariniai jau pasireiškia. Toks pasisakymas, pateiktas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, negali būti vertinamas kaip galutinis atsakovės neteisėtų veiksmų nustatymas.

6.12. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas įpareigojo ją šildyti pastatą. Toks teiginys neatitinka nutarties turinio. Pirmosios instancijos teismas neįpareigojo atsakovės atlikti aktyvių veiksmų ar teikti paslaugas, o nustatė draudimą vienašališkai nutraukti iki tol faktiškai egzistavusį šilumos tiekimą per bendrą inžinerinę sistemą.

6.13. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra teisėta ir pagrįsta, nes: (i) pareikštas prevencinio pobūdžio ieškinys; (ii) šilumos tiekimas jau nutrauktas; (iii) egzistuoja reali negrįžtamų techninių pokyčių rizika; (iv) kitu būdu nėra įmanoma užtikrinti būsimo teismo sprendimo realaus įvykdymo; (v) teismų praktika aiškiai leidžia prevencinio ieškinio atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimais. Todėl atsakovės argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškinio reikalavimų tapatumo laikytini nepagrįstais ir atmestini.

6.14. Atsakovės argumentai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės peržengia ginčo ribas, neatitinka nei skundžiamos nutarties motyvų, nei pareikšto ieškinio pobūdžio, nei CPK įtvirtintos laikinųjų apsaugos priemonių paskirties. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas neperžengė nei ieškinio dalyko, nei ieškovų prašymo ribų. Priešingai, parinko priemones, kurios yra tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais ir būtinos jų galimam įvykdymui užtikrinti. Parinktos laikino pobūdžio priemonės yra proporcingos. Esant situacijai, kai šilumos tiekimas jau buvo nutrauktas, o atsakovė techniškai kontroliuoja ginčo inžinerinius sprendinius, bet koks siauresnis ar formalesnis draudimas neužtikrintų bylos tikslo ir paliktų atsakovei galimybę iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pakeisti ginčo objektą taip, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas arba pareikalautų neproporcingų rekonstrukcijos priemonių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

10. Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė įrodymą – 2025 m. gruodžio 17 d. pretenziją ,,Dėl dokumentų nepateikimo ir neteisėtų reikalavimų“. Ieškovai su atsiliepimu į atskirąjį skundą pataikė įrodymus – 2026 m. sausio 5 d. raštą ,,Dėl 2025-12-31 teismo nutarties vykdymo“ ir 2026 m. sausio 7 d. atsakymą į 2026 m. sausio 5 d. prašymą, taip pat pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylą.

11. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

12. Spręsdamas naujų įrodymų pridėjimo prie bylos klausimą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė atskirajame skunde, o ieškovai atsiliepime į atskirąjį skundą prašymo dėl įrodymų pridėjimo prie bylos nesuformulavo ir būtinybės apeliacinės instancijos teismui teikti įrodymus nepagrindė. Pastebėtina, jog ieškovų pateiktas įrodymas – pastato kadastrinių matavimų byla – galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas šioje byloje išnagrinėtas nepranešant apie tai atsakovei, todėl galimybės pateikti įrodymus, atsakovės nuomone, reikalingus klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo) išspręsti, atsakovė pateikti neturėjo. Kita vertus, pastebėtina, jog atsakovės su atskiruoju skundu pateiktas raštas yra pirmosios instancijos teismui pateiktas su ieškiniu, taigi yra civilinės bylos dalis. Ieškovų pateikti įrodymai (2026 m. sausio 5 d. raštas ir atsakovės atsakymas į jį), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatitinka įrodymų ryšio su nagrinėjamu klausimu kriterijaus, kadangi negali nei patvirtinti, nei paneigti jokių laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui reikšmingų aplinkybių, šie įrodymai yra susiję su pirmosios instancijos teisme nagrinėjamo ginčo esme. Todėl apeliacinės instancijos teismas pateiktų naujų įrodymų nepriima ir jų nevertina, juos byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę teikti bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui.

Dėl atskirojo skundo argumentų

13. Nagrinėjamu atveju apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo realios žalos kilimo grėsmę, pasisakė dėl ginčo esmės, skundžiamą nutartį priėmė vadovaudamasis prielaidomis, taikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios savo esme sutampa su ieškinio reikalavimais, taikytos laikinosios apsaugos priemonės peržengia ginčo ribas.

14. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą lemia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

15. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, tai yra, nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.

16. Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Nagrinėjamu atveju byloje ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl netinkamo prima facie pagrįstumo įvertinimo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl prima facie sąlygų nepasisako.

17. Be prima facie sąlygos, kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, ir nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

18. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas taikė ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones nustatęs galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo vykdymui. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, su pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka. Apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė realios žalos grėsmę, procesinį sprendimą grindė prielaidomis, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog aplinkybės, kad ieškovų pastatui šilumos energija ir karštas vanduo, prasidėjus šildymo sezonui, buvo tiekiami per šilumos punktą, esantį atsakovei priklausančiame pastate, atsakovė neneigė. Kartu su ieškiniu byloje pateikti duomenys, jog ieškovams priklausantis pastatas ir atsakovei priklausantis daugiabutis yra jungtinis (turi bendras inžinerines šildymo ir karšto vandens sistemas) ir turi vieną šilumos punktą, kuris yra (duomenys neskelbtini), pastato patalpose ((duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos energetikos skyriaus 2025 m. spalio mėn. raštas ,,Dėl netiekiamos šilumos (duomenys neskelbtini)“) taip pat įrodymai, kad atsakovė šildymo sezono metu nutraukė šilumos energijos ir karšto vandens tiekimą ieškovų pastatui, taip pat informavo apie pasirengimą vamzdynų demontavimo darbams. Ieškovai tokius atsakovės veiksmus laiko neteisėtais, pareiškė prevencinį ieškinį prašydami uždrausti riboti, stabdyti ar nutraukti visų komunalinių paslaugų, įskaitant, bet neapsiribojant, šilumos energijos ir (ar) karšto vandens tiekimą ir kitaip trukdyti visų komunalinių paslaugų tiekimą ieškovams. Taigi priešingai nei teigia apeliantė, įvertinus pateiktus duomenis, reiškiamo reikalavimo pobūdį, matyti, jog egzistuoja reali grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas.

19. Apeliantė, tvirtindama, jog pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą grindė prielaidomis, nurodo aplinkybes, jog ieškovai neturi nuosavybės teisės į tinklus, neturi jokio teisinio pagrindo valdyti ar naudotis tinklais. Tokiais savo argumentais atsakovė iš esmės kvestionuoja pareikšto ieškinio pagrįstumą, jos argumentai yra susiję su ginčo dalyku, ne su galbūt ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės. Taigi nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, šie atsakovės argumentai skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo nepatvirtina.

20. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: (1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai), (2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas), (3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-173-553/2026).

21. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo šalims arba objektams ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį. Tam tikrais atvejais objektyviai kyla poreikis išsaugoti nuo pokyčių ir ginčo objektą arba faktiškai susiklosčiusį teisinį santykį (susiklosčiusią situaciją). Tokių prevencinėmis vadinamų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra stabilizuoti (užfiksuoti) susidariusią padėtį, kitaip tariant, užtikrinti status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-565-464/2016; 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2023 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-628-910/2023; 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-717-464/2023; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-912/2024; 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-485-464/2024).

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios atsakovei atlikti tam tikrus veiksmus, leidžia išsaugoti esamą situaciją, kai kiekviena iš šalių laikosi skirtingos pozicijos dėl ginčo esmės, palengvina būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, jeigu jis būtų palankus ieškovams. Be to, jeigu byloje būtų konstatuota, kad atsakovė neteisėtai riboja ieškovams teisę naudotis atsakovės pastato patalpose įrengtais inžineriniais tinklais (šilumos punktu), o atsakovė iki to momento būtų įgyvendinusi pasirengimą vamzdyno demontavimo darbams ir šiuos darbus atlikusi ar atlikusi kitus veiksmus, dėl kurių galimybės naudotis tinklais įgyvendinimui būtų reikalingi papildomi rekonstrukcijos darbai, laiko ir finansinės sąnaudos ar tokia galimybė apskritai išnyktų, ieškovų pasirinktas galbūt pažeistų teisių gynybos būdas netektų prasmės. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su byloje pareikštu reikalavimu ir laikinu situacijos sureguliavimu.

23. Apeliantė, atskiruoju skundu teigdama, jog pirmosios instancijos teismas peržengė ginčo ribas, nepagrįstai nurodo, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apribojo atsakovės veiksmus, ne tik susijusius su šiuo konkrečiu ginču, bet ir su bet kokiais galimais veiksmais ateityje, t. y. teise valdyti tinklų sistemas savo nuožiūra, negana to, suteikta teisė ieškovams netrukdomai patekti į atsakovės patalpas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog tokių argumentų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinys nesuponuoja. Pažymėtina, jog iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog atsakovei nėra uždrausta valdyti ar naudotis jos pastate esančiais šilumos tinklais, o uždrausta galimybė daryti tokį fizinį ar technologinį poveikį tinklams, dėl kurio esama faktinė situacija pasikeistų iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, šiuo konkrečiu atveju šalių interesų derinimo taisyklės pažeidimo neįžvelgia. Priešingai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas labiausiai atitinka šalių interesų pusiausvyrą, nes jos gali sukelti mažiau neigiamų padarinių nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas, tai pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas.

24. Pasisakydamas dėl apeliantės argumentų, jog taikytos laikinosios apsaugos priemones sutampa su pareikštais reikalavimais, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog kasacinis teismas yra nurodęs, kad, nors paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, bet prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.255 straipsnio 1 dalis). Taigi pripažįstama, kad, esant specifiniam ieškinio reikalavimo dalykui, t. y. reiškiant reikalavimą uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žalos, šio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui tapačios reiškiamam reikalavimui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, kad neatmestinos ir kitos išskirtinės situacijos, kai tokios (sutampančios su ieškinio dalyku) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, juo labiau, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte kaip viena iš laikinųjų apsaugos priemonių rūšių yra įpareigojimas (taip pat) atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-438-912/2023). Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės savo esme yra skirtos nutraukti veiksmus, kuriuos ieškovai laiko neteisėtais. Nesiėmus tokių laikinųjų apsaugos priemonių, tuo atveju, jeigu, išnagrinėjus ginčą iš esmės, būtų nustatyta, kad ieškovų teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir sprendimo įsiteisėjimo gali būti toliau tęsiamas ieškovų teisių pažeidimas ar, kaip minėta, atsakovei modifikavus šilumos tinklus, išnyktų ginčo objektas. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išimtinės laikinosios apsaugos priemonės būtinos, nes nėra galimybės kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą.

25. Sutiktina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neturėjo pagrindo vertinti atsakovės veiksmų teisėtumo, kadangi tokių aplinkybių, t. y. atsakovės veiksmų (neveikimo) teisėtumo ar kt., įvertinimas ir sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, teismas nesprendžia šalių ginčo iš esmės, negali ir neturi pateikti byloje esančių įrodymų vertinimo. Kita vertus, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad neteisėtas veikimas jau įgyvendintas, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes ir argumentus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, savaime nelemia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo.

26. Minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, eliminuojant grėsmę jo įvykdymui ar pasunkėjimui. Todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas tokį procesinį prašymą, turi identifikuoti, ar egzistuoja grėsmė, kad teismo sprendimo nebus įmanoma įvykdyti ar kad jo įvykdymas iš esmės pasunkės. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, nurodęs neteisėtą veikimą, iš esmės įvardijo tarp šalių susiklosčiusią faktinę situaciją ir ieškovų tokios situacijos vertinimą. Tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai, atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslus, paskirtį ir pobūdį, nesudaro pagrindo manyti, jog tai atlikdamas pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ginčo esmės ar išsprendė šalių ginčą neišklausęs kitos ginčo šalies (apeliantės).

27. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, apeliantė nurodo argumentus dėl ieškovų pastato baigtumo ir galimybių jį naudoti pagal paskirtį, būtinybės šildyti nebaigtą statyti pastatą, alternatyvias ieškovų pastato šildymo galimybes ir kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiais argumentais apeliantė iš esmės ginčija ieškinio pagrįstumą, o ne grėsmės galbūt ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymui buvimą (nebuvimą). Kadangi pareikštas ieškinys, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, iš esmės nėra nagrinėjamas, nesant akivaizdaus pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo negalimumo, apeliantės argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, nutardamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Dėl procesinės bylos baigties

29. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, taikė proceso teisės normas, dėl to nutariama atskirojo skundo reikalavimų netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl baudos skyrimo

30. Atskiruoju skundu apeliantė prašo ieškovams skirti 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Prašymą grindžia aplinkybėmis, jog ieškovai nutylėjo, kad šildymas sustabdytas nebaigtam pastatui, kurio naudojimas gyvenamajai paskirčiai yra draudžiamas; pastato 4 aukštas yra neteisėtas, ieškovai nuslėpė, kad neturi jokios teisės valdyti ir (ar) naudoti tinklus; iškreipė prejudicinius faktus, įtvirtintus 2012 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-47-567/2012, t. y. nuslėpė, kad teismas šioje byloje nepripažino ieškovų teisės į tinklų naudojimą; ieškovai taip pat nutylėjo, kad per visą laikotarpį nemokėjo jokio atlyginimo už tinklų naudojimą, nors tokia pareiga kyla iš bendrųjų civilinės teisės principų; nuslėpė, kad yra alternatyvus elektrinis šildymo būdas, kuris visiškai patenkina ieškovų poreikius neribojant atsakovės teisių. Atsižvelgiant į ieškinio ir laikinųjų apsaugos priemonių turinį, mano, kad ieškovai ir toliau siekia piktnaudžiauti už nieką nemokėdami ir naudodamiesi svetimomis sistemomis, varžydami atsakovės teises.

31. Ieškovai atsiliepimu į atskirąjį skundą su prašymu nesutiko. Nurodė, kad atsakovė nenurodo ir neįrodo jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti tyčinį ir nesąžiningą ieškovų procesinių teisių naudojimą, kaip to reikalauja CPK 95 straipsnis. Ieškovai naudojosi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis, siekdami išsaugoti iki ginčo buvusią faktinę padėtį ir užkirsti kelią vienašališkiems atsakovės veiksmams, galintiems iš esmės pakeisti ginčo objektą.

32. CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 proc. iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai, naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais kitai proceso šaliai sąmoningai sukeliama esminė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės argumentai ir aplinkybės, kuriomis grindžiamas prašymas, yra paremti atsakovės procesine pozicija dėl teisminio ginčo esmės, ir savaime nesudaro pagrindo ieškovų veiksmus pareiškiant ieškinį ar prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, laikyti piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, nes tokiu būdu asmuo įgyvendina turimas procesines teises, o byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, jog toks įgyvendinimas būtų akivaizdžiai nesąžiningas. Vien tai, kad atsakovė nesutinka su ieškovų atliktais procesiniais veiksmais, esant kitų objektyvių duomenų, nėra pagrindas pripažinti, jog ieškovai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl apeliantės prašymas dėl baudos skyrimo netenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

35. Ieškovai atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo iš atsakovės ieškovams priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas procesinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prigimtis, jų atlyginimo paskirstymo principai lemia, jog tik priėmus byloje baigiamąjį teismo procesinį sprendimą atsiranda sąlygos spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, o ne išsprendus byloje atskirus procesinio pobūdžio prašymus ir atsižvelgus į jų tenkinimo ir (ar) netenkinimo baigtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021 22 punktą). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, ieškovų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šioje apeliacinėje byloje nesprendžia.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Netenkinti prašymo dėl baudos skyrimo.

Teisėja Giedrė Seselskytė