Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Henrichas Jaglinskis, Asta Radzevičienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. K. ieškinį atsakovei V. K. dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Nyderlandų vaiko teisių gynimo institucija pateikė išvadą dėl nepilnamečio P. K., kurioje nurodė, kad rekomenduoja teismui atmesti tėvo prašymą pakeisti pagrindinę nepilnamečio vaiko buvimo vietą, taip pat rekomenduoja teismui nesuteikti tėvui teisės bendrauti su nepilnamečiu, nes bendravimas daro didelę neigiamą įtaką psichinei ar fizinei nepilnamečio raidai, o apklausiamas vaikas pateikė rimtą skundą dėl bendravimo su tėvu.

Išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad ieškovo teikiamos sąlygos vaikui yra geros, tačiau šiuo metu jis gyvena pas motiną, jam ir ten sudarytos geros sąlygos. Kadangi vaiko ryšys su tėvu yra nutrūkęs, jis kategoriškai atsisako su juo bendrauti, tarnyba nerekomendavo keisti jo gyvenamosios vietos. Skyriaus žiniomis, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Kriminalinės policijos skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl ieškovo naudoto smurto prieš nepilnametį vaiką. Bendravimo tvarką nustatyti yra būtina, kadangi tėvas ir vaikas gyvena skirtingose valstybėse ir jų ryšys gali visiškai nutrūkti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė naujus įrodymus – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pranešimą bei Jaunimo apsaugos fondo Vakarų Haaglanden skyriaus pranešimo kopiją lietuvių kalba (b.l. 59-60, t.4).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo P. K. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas, visų pirma, teigia, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka, nes jos priimtas sprendimas yra neobjektyvus ir neišsamus, jame remiamasi vien atsakovės argumentais, palaikomi išimtinai tik jos pateikiami argumentai ir aplinkybės. Taigi apeliantas kelia bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumo klausimą. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 15/99-34/99-42/2000, konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias procesinės teisės normas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.42095/98) konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t.y. nė vienas teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t.y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (sprendimo 30 punktas). Toliau sprendime motyvuojama, kad, vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo.

Ieškovas aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjime ir pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, netgi buvo sudaręs atstovavimo sutartį su advokatu, tačiau nušalinimo bylą nagrinėjusiai teisėjai nereiškė. Abejones dėl teisėjos šališkumo apeliaciniame skunde ieškovas grindžia ne įstatymo objektyviaisiais pagrindais, bet motyvuojant teisėjos elgesiu, t.y. subjektyviuoju aspektu - priimtas sprendimas yra neobjektyvus ir neišsamus, jame remiamasi vien atsakovės argumentais, palaikomi išimtinai tik jos pateikiami argumentai ir aplinkybės. Taigi objektyvių duomenų, keliančių abejonių teisėjos nešališkumu, apeliantas nepateikė. Nurodyti ieškovo argumentai dėl tam tikrų duomenų įrašymo ar neįrašymo į teismo sprendimą, atitinkamų įrodymų įvertinimo ar neįvertinimo teismo sprendime negali būti pagrindas išvadai, kad teisėja buvo šališka. Tokią praktiką formuoja ir Aukščiausiasis Teismas, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1082, konstatavo: „Teismui pateiktų įrodymų vertinimas ir nustatytų bylos aplinkybių konstatavimas yra teismo pareiga, teismas įvertina įrodymus ir pripažįsta nustatytomis aplinkybes pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą tinkamu bylos aplinkybių ištyrimu. Kai teisėjas daro išvadas apie bylos faktinių aplinkybių įrodytumą ar neįrodytumą pagal prieštaringus įrodomuosius duomenis, netiesioginius įrodymus, esant sudėtingoms bylos aplinkybėms, tai, nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, o teismo darytos išvados vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų dėl jo suinteresuotumo bylos baigtimi ar dar kitokių aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo“. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant jokių pagrįstų įrodymų, nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja pažeidė subjektyvųjį teisėjo nešališkumą.

Kitu apeliacinio skundo argumentu ieškovas kelia byloje netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo klausimą, tačiau sutikti su apelianto argumentais teisėjų kolegija taip pat neturi pakankamo ir pagrįsto pagrindo. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-04-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-11-18 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-11-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; 2012-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje apeliantas nepagrįstai kelia klausimą dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo tinkamumo ir atitikties pirmiau nurodytoms įrodymų vertinimo taisyklėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, išklausė abi šalis (atsakovę – raštu, o taip pat atitinkame Hagos teisme), šalių nepilnametį sūnų (per atitinkamą Nyderlandų Karalystės teismą), kompetentingų Lietuvos ir Nyderlandų valstybės institucijų išvadas, nepažeisdamas aukščiau aptartų įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas P. K. ir atsakovė V. K. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, kurios metu (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus P. K.. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. spalio 14 d. sprendimu šalių santuoka buvo nutraukta bendru sutikimu ir patvirtinta šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys susitarė, jog sūnaus P. K. gyvenamoji vieta nustatoma su motina V. K., abu tėvai dalyvauja sūnaus auklėjime ir V. K. įsipareigoja nekliudyti vaiko tėvui bendrauti su sūnumi, dalyvauti auklėjime. Bendravimo forma, susitikimų trukmė bei dažnumas nenustatyti ir neribojami. P. K. įsipareigojo mokėti po 225 Lt kas mėnesį išlaikymą sūnui iki jo pilnametystės.

Šeimos teisinių santykių reglamentavimas užtikrina tėvams galimybę susitarti, su kuriuo iš jų po santuokos nutraukimo liks gyventi nepilnametis vaikas, taip pat nustatyti kito tėvo (su kuriuo vaikas negyvens) bendravimo su vaiku tvarką. Pažymėtina, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata galios (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2007; 2010-02-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; kt.). CK 3.169 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais, nurodyta, kad, pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų pakeitimo, antrasis iš tėvų turi įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003; 2003-03-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2003; 2005-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t.y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-03-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2003-02-05 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010-02-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.

Ieškovas, kreipdamasis į teismą patikslintu ieškiniu, prašė pakeisti sūnaus gyvenamąją vietą, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5799-19/2003 patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatytą su atsakove (vaiko motina) ir šalių nepilnamečio sūnaus Petro gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu (vaiko tėvu). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nėra jokio teisinio ir pakankamo pagrindo keisti nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamąją vietą, nes tokiam keitimui pagrįsti ieškovas iš esmės nepateikė pagrįstų įrodymų. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada iš esmės sutinka, kadangi ji padaryta išsamiai išanalizavus visus byloje surinktus įrodymus: šalių paaiškinimus, nepilnamečio vaiko nuomonę, Nyderlandų karalystės kompetentingos institucijos nuomonę, išvadą byloje teikiančios institucijos nuomonę, rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šiuo metu egzistuojantis tėvo ir sūnaus ryšys, kuris negali būti vertinamas kaip adekvatus, nes situacija, jog apeliantas paties nepilnamečio sūnaus iniciatyva kaltinamas smurtu prieš jį (nepilnametį), dėl to yra užvesta baudžiamoji byla, paties nepilnamečio vaiko, kuriam beveik 16 metų amžiaus, nenoras bendrauti su tėvu, motyvuojant paties tėvo netinkamu elgesiu jo atžvilgiu, pripažintini viena iš esminių aplinkybių, sudarančių pakankamą pagrindą atmesti prašymą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Tuo tarpu nepilnamečio vaiko santykis su atsakove, kuris pagal byloje esančius duomenis gali būti vertinamas kaip gerėjantis, nepilnamečiui sudarytos palankios gyvenimo sąlygos su atsakove, taikomas gydymas nuo atsiradusių raidos sutrikimų, institucijų pagalba ir socialinių priemonių taikymas, vertintini kaip veiksniai, sudarantys pagrįstą pagrindą nepilnamečio gyventąją vietą palikti su motina ir jos nekeisti. Tą patvirtina ir apelianto pateikti nauji įrodymai - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pranešimo bei Jaunimo apsaugos fondo Vakarų Haaglanden skyriaus pranešimo kopijos lietuvių kalba (b.l. 59-60, t.4). Kitokių, priešingų aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų apeliantas teismui iš esmės nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl vaiko gyvenamosios vietos nekeitimo. Pažymėtina, jog apeliacinio skundo argumentai, neva atsakovės gyvenimo būdas yra netinkamas, nėra pagrįsti objektyviais ir pakankamais įrodymais bei prieštarauja kompetentingų institucijų konstatuotoms faktinėms aplinkybėms. Todėl remtis vien apelianto samprotavimais ir prielaidomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo (CPK 270 str.).

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų šiuos suformuluoti ir išreikšti. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą (CK 3.164 str.). Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).

Remiantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 59, 60 straipsnių nuostatomis, už vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių įstatymų bei kitų teisės aktų vykdymo kontrolę ir priežiūrą atsako vaiko teisių apsaugos kontrolierius pagal savo kompetenciją; vaiko teisių apsaugą savivaldybėse garantuoja atitinkamos savivaldybių tarybos, vietos savivaldos vykdomosios institucijos, vaiko teisių apsaugos institucijos (tarnybos), policijos nepilnamečių (jaunimo) reikalų inspektoriai, taip pat mokyklos ir kitos institucijos, kurios rengia ir įgyvendina vaiko teisių apsaugos, vaikų teisės pažeidimų prevencijos priemones. CK 3.178 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo. Spręsdamas ginčą, teismas įvertina ne tik išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus šalių pateiktus įrodymus (CK 3.178 str. 2 d.). Taigi kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiami su vaikais susiję klausimai, vaiko teisių apsaugos institucijos išvada turi būti pateikiama ir atitinkamai įvertinama, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).

Nagrinėjamu atveju aukščiau nurodytų nuostatų buvo laikytasi tinkamai – nepilnametis P. K., kartu su motina gyvenantis Nyderlandų Karalystėje, pagal Įrodymų rinkimo reglamentą buvo išklausytas Hagos teisme, kur jis išreiškė konkrečią ir kategorišką nuomonę, kad jis nebenori grįžti į Lietuvą ir gyventi su tėvu, o taip pat nenori palaikyti su juo jokių ryšių dėl paties tėvo netinkamo elgesio su juo. Tokia nepilnamečio vaiko nuomonė, kaip nustatyta byloje, nepažeidžia vaiko teisių ir neprieštarauja jo interesams, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrįsto pagrindo ja nesivadovauti. Be to duomenų, kad nepilnamečio gyvenimo suvokimą bei supratimą, kaip nurodo apeliantas, galimai yra iškreipusi atsakovė galimai netinkamu elgesiu ir gyvenimo būdu, byloje nėra. Toks teiginys iš esmės yra paties apelianto nepagrįsta įrodymais nuomonė ar pamąstymas, todėl remtis ja nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, pagrįstai ir teisingai nebuvo tenkintas ir ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo iš atsakovės priteisimo. Ieškovas iš esmės šioje dalyje teismo sprendimo ir neskundžia, tačiau jis nesutinka su teismo sprendimu dalyje, kurioje buvo atmestas ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo už laikotarpį, kai vaikas gyveno su juo. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad jis buvo pateikęs visus įrodymus, patvirtinančius jo išlaidas, kuomet vaikas gyveno kartu su Lietuvoje, todėl teismas be pagrindo jų nepriteisė. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta, kadangi ginčo laikotarpiu, kada šalių nepilnametis sūnus gyveno pas ieškovą, atsakovė jam teikė teismo nustatyto dydžio išlaikymą, ką pripažįsta ir ieškovas - Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. spalio 14 d. sprendimu, nutraukiant šalių santuoką ir patvirtinant šalių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, buvo sulygtas 225 Lt dydžio išlaikymas nepilnamečiam sūnui iki jo pilnametystės. Tokio dydžio išlaikymą ieškovas teikė savo sūnui ir jis buvo pakankamas jam gyvenant užsienyje kartu su motina. Todėl nėra jokio pagrindo daryti kitokią išvadą, kai išlaikymą turėjo teikti atsakovė, t.y, kad atsakovės teiktas išlaikymas nepilnamečiam sūnui, gyvenant Lietuvoje, buvo nepakankamas. Tai, kad ginčo laikotarpiu ieškovas pirko maisto produktus ar buities reikmenis (ką rodo į bylą pateikti kvitai) yra akivaizdu ir suprantama, tačiau iš pateiktų kvitų nėra aišku (nėra galimybės nustatyti), koks kiekis nurodytų prekių buvo skirta konkrečiai šalių nepilnamečio sūnaus poreikių tenkinimui. Tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios (CK 3.156 str. 1 d.). Todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrįsto ir pakankamo pagrindo nuo šio lygiateisiškumo principo nukrypti.

Ieškovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje nustatyta jo ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarka. Apeliantas tvirtina, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė tėvo teisę visapusiškai bendrauti savo vaiku, kadangi nenustatė tiesioginės bendravimo tvarkos vaikui gyvenant užsienyje ar Lietuvoje. Teismas jokiais įrodymais nepagrindė išvados, kad atkurti tėvo ir nepilnamečio vaiko tarpusavio ryšį yra sudėtinga, kadangi tai lemia itin sudėtingas paties ieškovo charakteris. Apeliantas šią išvadą vertina kaip neobjektyvią ir šališką bei galimai teisėjo etikos normų pažeidimą. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir juos atmeta.

Abiejų tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus yra lygios (CK 3.156 str.). Sprendžiant ginčą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo negalima teikti privilegijų tėvui ar motinai dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (Konstitucijos 29 str. 2 d.). Kilęs ginčas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą (CK 3.174 str. 2 d.). Į vaiko norą gali būti neatsižvelgta tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Taikant šias nuostatas būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nagrinėjamą situacija, teisingai pažymėjo, jog nepilnamečiui gyvenant kitoje valstybėje reguliarų ir realų bendravimo grafiką su ieškovu nustatyti būtų pakankamai sudėtinga. Tam kliūtis sudaro ir nepilnamečio, kuriam netrukus bus 16 metų, aiškiai išreikštas nenoras bendrauti su tėvu. Akivaizdu, jog, net ir siekiant realiai įgyvendinti ieškovo prašomą nustatyti bendravimo grafiką, tokio amžiaus vaikas gali pats aktyviai tam pasipriešinti ir sprendimas bus neįgyvendinamas. Tuo tarpu bendravimas ryšio priemonėmis (internetu ar telefonu) bent iš dalies įgyvendina bendravimo funkciją ir realiai gali pasitarnauti tėvo ir sūnaus tarpusavio santykių atkūrimui, kas, vertintina, atitinkančiu susiklosčiusią situaciją konkrečiu atveju, ką iš esmės patvirtina ir atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai - ieškovas po teismo sprendimo priėmimo aktyviai neįgyvendina jam suteiktos teisės bendrauti su nepilnamečiu sūnumi.

Apeliaciniame skunde ieškovas taip pat skundžia sprendime atliktą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nurodydamas, jog teismas nepasisakė dėl ieškovo antstolei sumokėtų 170 Lt už dokumentų įteikimą bei 500 Lt už advokato pagalbą, taip pat netinkamai vertino, jog 143 Lt žyminis mokestis nebuvo sumokėtas ir nepagrįstai priteisė jam sumokėti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias prašo perskirstyti. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgdamas į šias nuostatas ir į tai, jog ieškovo ieškinys atmestas iš esmės pilna apimtimi, visas atsakovės bei valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priteisė iš ieškovo. Apeliacinės instancijos teismui šį sprendimą paliekant nepakeistą, nėra pagrindo šias bylinėjimosi išlaidas perskirstyti.

Apelianto prašymo, priteisus iš jo (apelianto) bylinėjimosi išlaidas, leisti ieškovui sumokėti šias išlaidas dalimis, mokėjimus paskirsčius sumokėti per šešis mėnesius laiko nuo sprendimo priėmimo, teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jo nepasisako, kadangi toks reikalavimas nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Tačiau toks sprendimas neužkerta kelio ieškovui su nurodytu prašymu kreiptis į pirmosios instancijos teismą (CPK 284 str.).

Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.), apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Atmetus apelianto P. K. apeliacinį skundą, jo apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.