Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos Inovacijų agentūros ieškinį atsakovei valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti nepagrįstai gautas lėšas, tretieji asmenys nereiškiantys savarankiškų reikalavimų, viešoji įstaiga Centrinė projektų valdymo agentūra, Lietuvos Respublikos finansų ministerija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovė viešoji įstaiga (toliau – VŠĮ) Inovacijų agentūra (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su prašymu, kuriuo prašė: 1) panaikinti atsakovės valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro 2022 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. S-3701 (1.4 E) „Dėl lėšų grąžinimo“; 2) įpareigoti VĮ Registrų centrą grąžinti ieškovei be teisinio pagrindo gautas lėšas – 252 559,44 Eur.

2. Atsakovė VĮ Registrų centras (toliau – atsakovė) atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti.

3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Centrinė projektų valdymo agentūra atsiliepime prašė ieškovės reikalavimus tenkinti.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3505-331/2022 tenkino ieškovės reikalavimus ir panaikino VĮ Registrų centro sprendimą bei įpareigojo atsakovę grąžinti ieškovei 252 559,44 Eur nepagrįstai sumokėtas lėšas už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-708-968/2023 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Nutartyje nurodyta, kad šiuo atveju turės būti nustatoma, ar ieškovės laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. sumokėtą atlyginimą už viešo registro duomenų teikimą pagal sutartį galima laikyti kaip be teisinio pagrindo įgytas pinigines lėšas, ir, ar atsakovei kyla prievolė šias lėšas grąžinti pareiškėjai. Teismas pripažino, kad šioje byloje keliamas ginčas, kuris turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-14832-1200/2023 perdavė civilinę bylą pagal teismingumą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

7. Ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašo: 1) pripažinti VĮ Registrų centro 2022 m. sausio 27 d. sprendimą nepagrįstu ir jį panaikinti; 2) priteisti iš atsakovės be teisinio pagrindo gautas pinigines lėšas 252 559,44 Eur; 3) priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už 252 559,44 Eur sumą nuo 2019 m. sausio 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

8. Patikslintame ieškinyje ieškovė paaiškina, kad 2019 m. lapkričio 6 d. raštu kreipėsi į atsakovę dėl neatlygintino duomenų gavimo, kur nurodė, kad ieškovė yra viešojo administravimo subjektas, kuriai viešojo administravimo įgaliojimai suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, kurio 3.1.2 papunktyje Lietuvos verslo paramos agentūra (dabartinis pavadinimas – VŠĮ Inovacijų agentūra) pavedama atlikti įgyvendinančiosios institucijos funkcijas. Ieškovės vertinimu, iš atsakovės gaunami duomenys turėtų būti teikiami neatlygintinai, todėl ieškovė prašė atsakovės informuoti apie galimybę pakeisti šiuo metu galiojančias paslaugų sutartis. Atsakovė 2019 m. lapkričio 29 d. raštu informavo, jog ieškovė nėra finansuojama išimtinai tik valstybės ar savivaldybės biudžetų bei valstybės pinigų fondų lėšomis, todėl nepatenka tarp subjektų, turinčių teisę gauti registrų ir valstybės informacinių sistemų duomenis neatlygintinai. Ieškovė nurodo, kad Europos socialinio fondo agentūra (ESFA) 2021 m. birželio 11 d. raštu informavo apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1064-602/2021, kur buvo konstatuota, kad ESFA yra priskirtina prie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pagal 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo (toliau – VIIVĮ) 29 straipsnio 3 dalies redakciją. Ieškovė 2021 m. liepos 12 d. raštu pakartotinai kreipėsi į atsakovę dėl neatlygintino duomenų gavimo, atsižvelgiant į nurodytą teismo sprendimą. Savo ruožtu atsakovė 2021 m. rugpjūčio 6 d. raštu kreipėsi į įvairias institucijas, prašydama pateikti nuomonę dėl VIIVĮ nuostatų taikymo ieškovei ir kitoms viešosioms įstaigoms, atsižvelgiant į nurodytą teismo sprendimą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2021 m. rugsėjo 1 d. raštu informavo, jog, jos nuomone, ieškovė atitinka VIIVĮ nustatytus kriterijus. VŠĮ Centrinė projektų valdymo agentūra 2021 m. rugsėjo 7 d. raštu institucijoms pagal sąrašą informavo techninės paramos gavėjus apie numatomus imtis veiksmus dėl techninės paramos projektuose išmokėtų Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir (ar) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų susigrąžinimo. VŠĮ Centrinė projektų valdymo agentūra 2021 m. spalio 28 d. sprendimu informavo, jog ieškovei nuo 2019 m. sausio 1 d. patirtos ir Europos Komisijai deklaruotos išlaidos neatitinka išlaidų tinkamumo finansuoti reikalavimo, todėl laikytinos netinkamomis finansuoti išlaidomis ir turi būti grąžintos. Atsakovė 2021 m. lapkričio 29 d. raštu informavo, kad „<...> Agentūra yra priskirtina prie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų. Atsižvelgdamas į tai, kad Registrų centras duomenis agentūrai jai pavestoms viešojo administravimo funkcijoms atlikti nuo šio sprendimo priėmimo dienos teiks neatlygintinai, o dėl duomenų teikimo Agentūrai neatlygintinai patirtas sąnaudas teikti kompensuoti valstybės biudžeto lėšomis VIIVĮ nustatyta tvarka“. Ieškovė 2021 m. gruodžio 30 d. raštu informavo, kad, jos vertinimu, registrų ir valstybės informacinės sistemos duomenys ieškovei turėtų būti perduodami neatlygintinai jos viešojo administravimo funkcijoms atlikti nuo 2019 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo įstatymo pakeitimai, todėl prašo sumokėtą 252 559,44 Eur sumą sugrąžinti atskirai susitariant dėl lėšų grąžinimo terminų. Atsakovė 2022 m. sausio 27 d. raštu informavo, kad laikosi pozicijos, jog prašomas sugrąžinti lėšas gavo pagrįstai ir teisėtai, laikantis VIIVĮ 29 straipsnio reikalavimų ir tarpusavio prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, pagal kuriuos ieškovė privalėjo už naudojimąsi duomenimis sumokėti nustatytą atlyginimą, todėl neturi teisinio pagrindo tenkinti prašymą ir sugrąžinti lėšas. Patikslintame ieškinyje teigiama, kad bendrosios kompetencijos teismai analogiškas bylas sprendė iš esmės ieškovės naudai (Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-20594-1099/2022, e2-21525-433/2022). Teigia, kad nuo 2019 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo VIIVĮ pakeitimas dėl neatlygintino duomenų teikimo valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, ieškovė atsakovei iš viso sumokėjo 252 559,44 Eur, kuriuos atsakovė priskaičiavo už laiką, kuomet ieškovei registro duomenys turėjo būti teikiami neatlygintinai. Anot ieškovės, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas ir jame pateikiami motyvai patvirtina, kad atsakovės veiksmai reikalaujant ieškovės mokėti už duomenų teikimą po 2019 m. sausio 1 d., kai pasikeitė teisinis reguliavimas, buvo neteisėti ir nepagrįsti, todėl visos po 2019 m. sausio 1 d. atsakovės iš ieškovės gautos lėšos už duomenų teikimą yra grąžintinos ieškovei, kadangi buvo gautos nesant teisinio pagrindo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino atsakovės pareigos ESFA (ir kitoms viešojo administravimo funkcijas vykdančioms viešosioms įstaigoms) teikti duomenis neatlygintinai atsiradimo momentą, pažymėdamas, kad atsakovės pareiga teikti duomenis neatlygintinai atsirado iš pasikeitusio reglamentavimo nuo 2019 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, anot ieškovės, atsakovės teiginiai, kad pareiga teikti duomenis neatlygintinai atsirado tik po teismo sprendimo priėmimo, ar nuo atsakovės raštų išsiuntimo dienos, o iki teismo sprendimo gautų sumų atsakovė neprivalo grąžinti, yra nepagrįsti ir neteisėti. Tokia pozicija, pasak ieškovės, yra nesuderinama su bendraisiais teisės principais, taikomais ir administracinių teismų praktikoje, numatančiais, kad niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, o iš neteisės negali atsirasti teisė (ex injuria jus non oritur), taip pat su teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principais. Tokia atsakovės pozicija taip pat paneigtų bet kokio teisinio reguliavimo esmę, kadangi įstatymo nevykdymą būtų galima pateisinti tuo, kad teismai dar nėra pateikęs išaiškinimo dėl vieno ar kito įstatymo nuostatos taikymo, o tokiam teismo išaiškinimui atsiradus bei pripažinus asmens veiksmus neteisėtais, įstatyme numatytų pareigų nevykdymas iki teismo sprendimo asmeniui nesukeltų jokių neigiamų teisinių padarinių.

9. Atsakovė pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovė su atsakove 2005 m. liepos 4 d. sudarė atlygintiną sutartį Nr. DT-NTR-063/05 dėl nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo, 2016 m. sausio 7 d. sudarė atlygintiną sutartį Nr. JADi-33 dėl juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos duomenų teikimo, 2016 m. balandžio 27 d. sudarė atlygintiną sutartį Nr. JAR-1388 dėl juridinių asmenų registro duomenų teikimo. Atsakovė akcentuoja, kad jai pasikreipus nuomonės į Ryšių reguliavimo tarnybą, Ekonomikos ir inovacijų ministeriją, Teisingumo ministeriją, pastarosios iš esmės nurodė, kad viešųjų įstaigų atitiktis VIIVĮ 2 straipsnio 19¹ dalies nuostatai turėtų būti vertinama individualiai. Atsakovė pažymi, kad ieškovė savo reikalavimus grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo argumentais, tačiau sprendimas buvo priimtas konkretaus subjekto, t. y. ESFA, atžvilgiu, be to, minėtoje administracinėje byloje teismas nesprendė klausimo dėl ESFA iki sprendimo priėmimo sumokėtų lėšų grąžinimo. Anot atsakovės, ieškovės pozicija, kad jos ir atsakovės teisiniuose santykiuose, įvykusiuose nuo 2019 m. sausio 1 d., turi būti remiamasi gerokai vėliau priimtu sprendimu, neatitinka nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nuostatų, nei konstitucinės teisinės valstybės principo (lex retro non agit). Atsakovė atkreipia dėmesį, kad neaiškumai, vertinant viešųjų įstaigų teisę gauti registrų duomenis neatlygintinai, galėjo susiklostyti dėl to, kad net ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XI-1807 25, 27, 29, 35 ir 38 straipsnių pakeitimo įstatymui (kuriuo nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo praplėstas subjektų, turinčių teisę gauti registro duomenis neatlygintinai, sąrašas), pati sąvoka, detalizuojanti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, apibrėžimą įsigaliojo gerokai vėliau – tik 2019 m. rugpjūčio 1 d., priėmus VIIVĮ Nr. XI-1807 2 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII- 2280. Anot atsakovės, nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. VIIVĮ iš viso nebuvo įtvirtintos sąvokos, kas turėtų būti laikoma valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, todėl atsakovė negalėjo savo nuožiūra interpretuoti VIIVĮ nuostatų. Atsakovės nuomone, šiuo ginčo atveju susiklostė tokie teisiniai santykiai, kurie atitiktų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.241 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kai negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytas turtas, perduotas prievolei įvykdyti iki vykdymo termino pabaigos, jeigu šios prievolės pagrindas nenumato ko kita. Nurodo, kad atsakovė iki 2021 m. lapkričio 29 d. duomenis sutarčių pagrindu ieškovei teikė atlygintinai, o ieškovė buvo įsipareigojusi už naudojimąsi duomenimis sumokėti nustatytą atlyginimą. Iki 2021 m. lapkričio 29 d. su ieškove sudarytų sutarčių nuostatos dėl duomenų teikimo už atlyginimą pakeistos nebuvo ir atitiko sutarties šalių valią bei prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovės 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimas teikti duomenis ieškovei neatlygintinai, buvo priimtas atsižvelgiant į visumą tokiam sprendimui priimti reikšmingų ir tinkamam teisės taikymui svarbių aplinkybių: 1) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu suformuotus kriterijus dėl viešųjų įstaigų priskyrimo valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms pagal VIIVĮ 2 straipsnio 19¹ dalį; 2) Teisingumo ministerijos, Ryšių reguliavimo tarnybos, nuomones; 3) Ekonomikos ir inovacijų ministerijos neatlygintino duomenų teikimo viešosioms įstaigoms klausimams aptarti 2021 m. spalio 11 d. ir 2021 m. lapkričio 18 d. organizuotų susitikimų aktualius aspektus. Pažymi, kad nepagrįstu turto gavimu laikomi atvejai, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti. Ieškovė patikslintame ieškinyje net nebando įrodinėti nepagrįsto praturtėjimo prielaidų. Ji savo mokėjimus atsakovei tik pateikia kaip konstantą. Atsakovės nuomone, ji yra valstybės įmonė ir ieškovės atlikti mokėjimai nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. yra gauti sutarčių pagrindu, kurios nebuvo nuginčytos, pasibaigusios ar panaikintos. Ieškovė atsiskaitė su atsakove gautais iš valstybės biudžeto asignavimais, todėl vertintina, kad nėra visų pirmų keturių nepagrįsto praturtėjimo prielaidų. Šiuo konkrečiu atveju ieškovės sumokėtos lėšos gautos teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis tiek šalių sutartyse sulygtomis sąlygomis, tiek VIIVĮ nuostatomis, kurios iki minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo niekada nebuvo išaiškintos taip, kad būtų galima viešąsias įstaigas prilyginti valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, turinčioms teisę gauti registrų duomenis neatlygintinai. Pabrėžia, kad tuo atveju, jei teismas manytų priešingai, atsakovė akcentuoja, kad piniginių lėšų grąžinimas nebūtų tikslingas ir sukeltų papildomą administracinę naštą visiems šiame procese dalyvaujantiems subjektams. VIIVĮ 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas atlygintinumo už registro duomenis principas, numatant, kad registro duomenys teikiami už atlyginimą, išskyrus šio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymuose, Europos Sąjungos teisės aktuose ir registrų nuostatuose nustatytas išimtis. VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad registro duomenys neatlygintinai teikiami valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti, tačiau dėl tokio neatlygintino duomenų teikimo valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms atsiradusios registro tvarkytojo sąnaudos kompensuojamos valstybės biudžeto lėšomis. Ieškovės prašomų grąžinti lėšų grąžinimas, būtų tik formalus veiksmas, nes ieškovei būtų grąžintos valstybės biudžeto lėšos ir ta pati lėšų suma iš valstybės biudžeto vėl turėtų būti skirta atsakovei – registro tvarkytojo sąnaudoms padengti. Be to, tai sukeltų dar ir papildomą finansinę naštą atsakovei, nes pagal VIIVĮ 29 straipsnio 4 dalį, dėl neatlygintino registro duomenų teikimo patirtos sąnaudos privalo būti patikrintos nepriklausomo auditoriaus. Atsakovės nuomone, šiuo atveju tikslinga vadovautis Finansų ministerijos, atsakingos už valstybės biudžeto asignavimų paskirstymą, nuomone, pateikta nagrinėjant klausimą dėl lėšų grąžinimo analogiškoje situacijoje, t. y. dėl lėšų grąžinimo ESFA. Finansų ministerija nurodė, kad tiek Registrų centro neatlygintino duomenų teikimo sąnaudos, tiek viešosios įstaigos veikla ir funkcijos, kurioms atlikti Registrų centras teikia duomenis, yra finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų asignavimų. Atsižvelgiant į tai, kad duomenų teikimo sąnaudų dydžio skaičiavimo metodika yra vienoda, Finansų ministerijos nuomone, formalus valstybės biudžeto lėšų grąžinimas ir pakartotinis skyrimas sukeltų papildomą administracinę naštą visiems šiame procese dalyvaujantiems subjektams, todėl nėra tikslingas ir suderinamas su teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais.

10. Ieškovė dublike nurodė, kad primesdama kitai šaliai sudaryti įstatymams prieštaraujančią sutartį, atsakovė neturi teisės perkelti su tokiu savo neteisėtu veikimu susijusių pasekmių kitai šaliai, kuriai buvo būtina gauti registro duomenis savo funkcijų vykdymui. Akcentuoja, jog atsakovė su argumentu, jog iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. tarsi nebuvo žinoma, kas yra valstybės ir savivaldybių institucija ir įstaiga, prieštarauja savo argumentams, nes pareigą teikti duomenis tokioms įstaigoms kaip ieškovė, nustatė VIIVĮ nuo 2019 m. sausio 1 d. ir tą nustatė tik įstatymas, o ne teismų vėlesni sprendimai. Teismų vėlesni sprendimai tik konstatavo faktą, jog atsakovė nesilaikė VIIVĮ nustatytos jam pareigos, o atsakovė vėlesnius teismų sprendimus traktuoja kaip teismų sukurtas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles. Teigia, kad ieškovė registro duomenis gaudavo ne pagal dispozityvumo principą sudarytas komercines sutartis, bet pagal vienos šalies parengtas sąlygas, kurioms ieškovė negalėjo daryti įtakos. Tokiu būdu atsakovė neturi teisės perkelti su savo neteisėtu veikimu susijusių pasekmių kitai šaliai, kuriai buvo būtina gauti registro duomenis savo funkcijų vykdymui. Akcentuoja, jog atsakovė sumenkina ieškovės mokėjimus pagal atsakovės neteisėtai primestą sutartį ir sugretina juos su VIIVĮ numatyta galimybe atsakovei gauti sąnaudų kompensavimą.

11. Atsakovė triplike nurodo, kad asmenys (valstybės ir kitos institucijos), taikydami tuos pačius įstatymus, kitus teisės aktus, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose, nutartyse dėstomus išaiškinimus dėl teisės aktų taikymo, gali atsižvelgti tik tuomet, kai teismas jau yra išaiškinęs kaip konkrečiai, kokių subjektų atžvilgiu yra taikomas konkretus teisės aktas. Todėl, anot atsakovės, ieškovės pozicija, kad ginčo šalių teisiniuose santykiuose, įvykusiuose nuo 2019 m. sausio 1 d., turi būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo gerokai vėliau (2021 m. gegužės 26 d.) priimtu sprendimu, neatitinka nei ABTĮ nuostatų, nei konstitucinės teisinės valstybės principo. Pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik 2021 m. gegužės 26 d. suformavo kriterijus dėl viešųjų įstaigų priskyrimo valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms pagal VIIVĮ 2 straipsnio 19¹ dalį, todėl akivaizdu, jog teisiniai santykiai, įvykę praeityje, negali būti grindžiami minėtu išaiškinimu, kuris yra nukreiptas į ateitį. Anot atsakovės, asmenys, taikydami teisės aktus, dėl kurių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktas išaiškinimas, jį taikyti ir remtis juo gali tik teisiniuose santykiuose, kurie atsirado po suformuotos teisminės praktikos. Akcentuoja, kad atsakovė gavo pinigų sumas pagal abipusiai pasirašytas sutartis, kurios nebuvo nuginčytos, pasibaigusios ar negaliojančios.

Teismo nustatytos aplinkybės ir išvados.

12. Byloje nustatyta, kad ieškovė VŠĮ Inovacijų agentūra (ankstesnis pavadinimas – VŠĮ Lietuvos verslo paramos agentūra) ir atsakovė VĮ Registrų centras 2005 m. liepos 4 d. sudarė sutartį Nr. DT-NTR-063/05 dėl nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo, 2016 m. sausio 7 d. šalys sudarė sutartį Nr. JADi-33 dėl juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos duomenų teikimo, o 2016 m. balandžio 27 d. – sutartį Nr. JAR-1388 dėl juridinių asmenų registro duomenų teikimo. Visose nurodytose sutartyse buvo numatyta, kad atsakovė duomenis ieškovei teiks atlygintinai.

13. Byloje esanti ieškovės pateikta mokėjimų atsakovei VĮ Registrų centrui už duomenis lentelė patvirtina (ir byloje dėl to ginčo nekilo), kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2021 m. rugsėjo 8 d. ieškovė atsakovei sumokėjo (pagal visas tris sutartis): 2019 m. kovo 8 d. – 2 423,34 Eur; 2019 m. kovo 13 d. – 8 249,56 Eur; 2019 m. balandžio 4 d. – 13 552,15 Eur; 2019 m. gegužės 8 d. – 7 859,29 Eur; 2019 m. birželio 6 d. – 9 052,77 Eur; 2019 m. liepos 5 d. – 10 150,64 Eur; 2019 m. rugpjūčio 8 d. – 5 893 Eur; 2019 m. rugsėjo 3 d. – 2 324,01 Eur; 2019 m. spalio 8 d. – 4 487,41 Eur; 2019 m. lapkričio 7 d. – 2 845,78 Eur; 2019 m. gruodžio 4 d. – 1 826,42 Eur; 2020 m. sausio 14 d. – 2 755,69 Eur; 2020 m. vasario 10 d. – 2 577,18 Eur; 2020 m. kovo 10 d. – 15 753,44 Eur; 2020 m. balandžio 6 d. – 16 249,01 Eur; 2020 m. gegužės 7 d. – 5 222,06 Eur; 2020 m. birželio 3 d. – 15 346,79 Eur; 2020 m. liepos 7 d. – 5 365,94 Eur; 2020 m. rugpjūčio 6 d. – 13 904,34 Eur; 2020 m. rugsėjo 4 d. – 5 491,03 Eur; 2020 m. spalio 7 d. – 2 819,58 Eur; 2020 m. lapkričio 9 d. – 2 436,14 Eur; 2020 m. gruodžio 3 d. – 6 944,16 Eur; 2020 m. gruodžio 30 d. – 3 692,65 Eur; 2021 m. vasario 9 d. – 2 949,55 Eur; 2021 m. kovo 10 d. – 19 014,61 Eur; 2021 m. balandžio 7 d. – 11 056,85 Eur; 2021 m. gegužės 7 d. – 5 103,31 Eur; 2021 m. birželio 9 d. – 9 986,4 Eur; 2021 m. liepos 14 d. – 10 262,37 Eur; 2021 m. rugpjūčio 13 d. – 8 508,77 Eur; 2021 m. rugsėjo 8 d. – 18 455,20 Eur. Bendrai – 252 559,44 Eur.

14. Byloje nustatyta ir bylos šalys iš esmės neginčija tos faktinės aplinkybės, kad 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo (VIIVĮ) 29 straipsnio 3 dalies 3 punkto pakeitimas, kuris buvo pakeistas numatant, kad registro duomenys, registro informacija, registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos neatlygintinai teikiami valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal prašymą ir (arba) sutartis (VIIVĮ nuostata pakeista 2017 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XIII-848 25, 27, 29, 35 ir 38 straipsnių pakeitimo įstatymo pagrindu).

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-1064-602/2021, panaikino VĮ Registrų centro 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. S-48785 (1.10 E) ir įpareigojo VĮ Registrų centrą priimti naują sprendimą, nustatant, kad Europos socialinio fondo agentūra turi teisę pagal VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punktą gauti duomenis neatlygintinai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Europos socialinio fondo agentūra priskirtina prie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kaip tai yra apibrėžta VIIVĮ 2 straipsnio 19¹ dalyje, nes yra finansuojama iš valstybės biudžeto bei valstybės pinigų fondų ir jai įstatymo tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.

16. Byloje taip pat nustatyta, kad VŠĮ Centrinė projektų valdymo agentūra 2021 m. rugsėjo 7 d. raštu institucijoms pagal sąrašą (taip pat ir ieškovei), atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, informavo techninės paramos gavėjus apie numatomus imtis veiksmus dėl techninės paramos projektuose išmokėtų Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir (ar) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų susigrąžinimo, nes už VĮ Registrų centro teiktus duomenis ir (ar) informaciją išlaidos patirtos nepagrįstai ir neteisėtai. VŠĮ Centrinė projektų valdymo agentūra 2021 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 2021-SF/2-176 „Dėl lėšų grąžinimo“ informavo ieškovę, kad su atsakove sudarytų atlygintino duomenų teikimo sutarčių galiojimas ar jų vykdymas prieštarauja VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punktui kartu su 2 straipsnio 19¹ dalimi. VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra taip pat pripažino, kad ieškovės nuo 2019 m. sausio 1 d. pagal aukščiau nurodytas sutartis patirtos ir Europos Komisijai deklaruotos išlaidos neatitinka išlaidų tinkamumo finansuoti reikalavimo, todėl laikytinos netinkamomis finansuoti išlaidomis ir turi būti grąžintos.

17. Iš byloje esančių ieškovės ir atsakovės tarpusavio komunikacijos įrodymų matyti, kad ieškovė 2019 m. lapkričio 6 d. raštu kreipėsi į atsakovę dėl neatlygintino duomenų gavimo, kur nurodė, kad ieškovė yra viešojo administravimo subjektas, todėl duomenys turėtų būti teikiami neatlygintinai. Atsakovė 2019 m. lapkričio 29 d. informavo, jog ieškovė nėra finansuojama išimtinai tik valstybės ar savivaldybės biudžetų bei valstybės pinigų fondų lėšomis, todėl nepatenka tarp subjektų, turinčių teisę gauti duomenis neatlygintinai. Ieškovė 2021 m. gruodžio 30 d. nurodė atsakovei, kad registrų ir valstybės informacinės sistemos duomenys ieškovei turėtų būti perduodami neatlygintinai nuo 2019 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo įstatymo pakeitimai, taip pat prašė grąžinti už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. ieškovės sumokėtą 252 559,44 Eur sumą, kaip atsakovės įgytą be teisinio pagrindo. Atsakovė 2022 m. sausio 27 d. raštu Nr. S-3701 (1.4 E) „Dėl lėšų grąžinimo“ informavo, kad atsakovė prašomas sugrąžinti lėšas gavo pagrįstai ir teisėtai, todėl neturi teisinio pagrindo tenkinti prašymą ir sugrąžinti lėšas.

18. Pagal suformuluotą patikslinto ieškinio reikalavimą, ieškovė prašo panaikinti VĮ Registrų centro 2022 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. S-3701 (1.4 E) „Dėl lėšų grąžinimo“ ir priteisti iš atsakovės 252 559,44 Eur sumą, ieškovės sumokėtą atsakovei laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2021 m. rugsėjo 8 d., kaip be pagrindo įgytas lėšas, kadangi, anot ieškovės, 2019 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reguliavimui, o taip pat Lietuvos administraciniam teismui priėmus 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą, ieškovė nurodytu sutarčių vykdymo laikotarpiu nebeturėjo pareigos mokėti atsakovei už duomenų teikimo paslaugas.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti registro tvarkytojui sumokėtas lėšas kaip įgytas be teisinio pagrindo (ne)pagrįstumo

19. Nagrinėjamu atveju atsakovė VĮ Registrų centras, nesutikdama su patikslinto ieškinio reikalavimais, teigia, kad ieškovės sumokėtos lėšos gautos teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis tiek šalių sutartyse sulygtomis sąlygomis, tiek VIIVĮ nuostatomis, kurios iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo niekada nebuvo išaiškintos taip, kad būtų galima viešąsias įstaigas prilyginti valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, turinčioms teisę gauti registrų duomenis neatlygintinai.

20. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą (CK 6.240 straipsnio 1 dalis).

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina nustatyti visų išvardytų sąlygų buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023).

22. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Lietuvos teisėje laikomasi non cumul principo – jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistos teisės ginamos remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023).

23. Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019).

24. Tais atvejais, kai šalis sieja teisiniai santykiai ir, vykdydama iš šių teisinių santykių kylančią prievolę, šalis ją įvykdo didesne apimtimi, nei reikalauja prievolės pobūdis, tai viršijantis prievolės apimtį įvykdymas neturi teisinio pagrindo, nepaisant to, jog jį atlikdamas asmuo išreiškė savo valią dėl būtent tokios įvykdymo apimties. Šiuo atveju kaip teisinis turto gavimo pagrindas vertintinas ne pats prievolės įvykdymo sandoris (lėšų pervedimas, turto perdavimas ar pan.), bet tas teisinis pagrindas, kuris lėmė atitinkamą prievolės įvykdymo apimtį. Priešingu atveju, jei prievolės įvykdymas pats savaime būtų vertinamas kaip turto gavimo pagrindas, nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas prarastų praktinį veiksmingumą, o kiekvienas, net ir atsitiktinis turto gavimas turėtų būti vertinamas ginčijant to turto perdavimo sandorį. Tai neatitiktų CK įtvirtintos teisių gynimo sistemos, kurioje nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo užima savarankišką vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019).

25. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse, pasisakant dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, išaiškinta, kad bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑389-687/2018).

26. Kaip jau buvo minėta, 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo VIIVĮ pakeitimo įstatymas, kuriuo buvo pakeistas ir 29 straipsnio 3 dalies 3 punktas, nustatantis, kad registro duomenys, registro informacija, registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos neatlygintinai teikiami valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal prašymą ir (arba) sutartis. Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų sąvoka įstatyme buvo įtvirtinta vėliau, t. y. 2019 m. rugpjūčio 1 d., priėmus Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. ХІ-1807 2 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. ХІІІ-2280. Atliktais teisės akto pakeitimais buvo numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos – atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.

27. Nagrinėjamu atveju teismas vertina, kad ieškovei VŠĮ Inovacijų agentūrai yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, ji finansuojama iš valstybės biudžeto bei valstybės pinigų fondų ir yra priskirta prie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų kaip įtvirtinta nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. galiojančioje VIIVĮ 2 straipsnio 19¹ dalyje. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai – VŠĮ Centrinės projektų valdymo agentūros 2021 m. rugsėjo 7 d. raštas, kuriuo, be kita ko, ir ieškovė buvo informuota apie numatomus imtis veiksmus dėl techninės paramos projektuose išmokėtų Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir (ar) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų susigrąžinimo; VŠĮ Centrinės projektų valdymo agentūros 2021 m. spalio 28 d. sprendimas, kuriuo ieškovė jau tiesiogiai informuota, jog nuo 2019 m. sausio 1 d. patirtos ir Europos Komisijai deklaruotos išlaidos neatitinka išlaidų tinkamumo finansuoti reikalavimo, todėl laikytinos netinkamomis finansuoti išlaidomis ir turi būti grąžintos. Teismo vertinimu, ieškovės, kaip įstaigos, atitiktį VIIVĮ 2 straipsnio 19¹ dalies apibrėžčiai, savo veiksmais iš esmės patvirtino ir pati atsakovė, kuri nuo 2021 m. lapkričio 29 d. duomenis sutarčių pagrindu ieškovei teikia neatlygintinai.

28. Taigi vadovaujantis VIIVĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punktu, ieškovė, kuri priskirtina prie valstybės ir savivaldybių institucijų, turi teisę nuo 2019 m. sausio 1 d. gauti iš atsakovės VĮ Registrų centro atitinkamus duomenis neatlygintinai, nes atsakovės teikiami duomenys yra reikalingi ieškovės priskirtoms funkcijoms atlikti. Šiame kontekste teismas nemato pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. VIIVĮ iš viso nebuvo įtvirtintos sąvokos, kas turėtų būti laikoma valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, todėl atsakovė negalėjo savo nuožiūra interpretuoti VIIVĮ nuostatų. Pažymėtina, kad atsakovė, įsigaliojus VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punkto pakeitimams, turėjo galimybę pasikreipti į atsakingas valstybes institucijas su prašymu išaiškinti pasikeitusio teisinio reguliavimo taikymą, juolab, kad byloje yra duomenų, jog po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo priėmimo, atsakovė 2021 m. rugpjūčio 6 d. raštu kreipėsi į įvairias institucijas, prašydama pateikti nuomonę dėl VIIVĮ nuostatų taikymo ieškovei ir kitoms viešosioms įstaigoms, atsižvelgiant į nurodytą teismo sprendimą.

29. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose taip pat laikosi pozicijos, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo argumentais iš esmės neturėtų būti vadovaujamasi nagrinėjamoje bylose, nes minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas buvo priimtas konkretaus subjekto, t. y. ESFA, atžvilgiu, be to, minėtoje administracinėje byloje teismas nesprendė klausimo dėl ESFA iki sprendimo priėmimo sumokėtų lėšų grąžinimo. Atsakovė akcentuoja, kad taikant įstatymus, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose, nutartyse dėstomus išaiškinimus dėl teisės aktų taikymo, gali atsižvelgti tik tuomet, kai teismas jau yra išaiškinęs kaip konkrečiai, kokių subjektų atžvilgiu yra taikomas konkretus teisės aktas. Galiausiai atsakovė savo procesiniuose dokumentuose išreiškė poziciją, kad ginčo atveju, teisiniuose santykiuose, įvykusiuose nuo 2019 m. sausio 1 d., negali būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu, nes tai neatitinka ABTĮ nuostatų ir konstitucinės teisinės valstybės principo (lex retro non agit).

30. Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl teisės normos galiojimo laiko atžvilgiu nurodoma, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit – teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Ši taisyklė yra svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises bei pasitikėjimą valstybės priimtais teisės aktais ir pačia valstybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2014).

31. Kaip matyti iš anksčiau pacituotos teismų praktikos, lex retro non agit principas apima teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) taikymą, tačiau ne teismo sprendimų taikymą. Be to, atsakovės argumentai dėl negalimumo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo išaiškinimais yra nepagrįsti, kadangi atsakovės pareiga neatlygintinai teikti duomenis ieškovei kilo nuo 2019 m. sausio 1 d., o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vėliau (2021 m. gegužės 26 d.) priimtame sprendime pateiktas teisės aiškinimas nereiškia įstatyminės normos turinio pasikeitimo. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-47-580/2023, 2023 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-601-656/2023).

32. Šiame kontekste taip pat kritiškai vertintinas atsakovės argumentas, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimas priimtas ne ieškovės, o kito subjekto – Europos socialinio fondo agentūra (ESFA) – atžvilgiu.

33. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-916/2023).

34. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimas priimtas ESFA atžvilgiu, nereiškia, kad minėtu sprendimu negali būti remiamasi nagrinėjamoje byloje. Šiuo atveju jau konstatuota, kad ieškovė, kaip ir ESFA, yra institucijos, patenkančios į VIIVĮ 2 straipsnio 19¹ dalies apibrėžtį, taip pat administracinėje byloje Nr. eA-1064-602/2021, kaip ir šioje civilinėje byloje, iš esmės buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų pareigos (ne)mokėti VĮ Registrų centrui už teikiamus duomenis. Taigi šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje yra precedentinis teisės šaltinis. Analizuojamu atveju taip pat reikšminga pažymėti, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2021 m. gegužės 26 d. sprendime nurodytas atsakovės VĮ Registrų centro pareigos teikti duomenis ESFA neatlygintinai atsiradimo momentas, pažymint, kad atsakovės pareiga teikti duomenis neatlygintinai atsirado iš pasikeitusio reglamentavimo, t. y. nuo 2019 m. sausio 1 d.; teismo vertinimu, tai atitinkamai paneigia atsakovės procesiniuose dokumentuose palaikomą argumentą, kad asmenys, taikydami teisės aktus, dėl kurių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktas išaiškinimas, jį taikyti ir remtis juo gali tik teisiniuose santykiuose, kurie atsirado po suformuotos teisminės praktikos.

35. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta anksčiau, teismas pripažįsta, kad atsakovė neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos pagrįsti ginčo turto gavimo teisinio pagrindo. Nors nagrinėjamu atveju turto (lėšų) įgijimo pagrindas formaliai egzistavo, kadangi ginčo šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai, tačiau nuo 2019 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, atsakovė turėjo pareigą teikti duomenis ieškovei neatlygintinai, o ieškovė, atitinkamai, nebeturėjo pareigos mokėti už duomenų teikimo paslaugas. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2021 m. rugsėjo 8 d. atsakovės iš ieškovės įgytos lėšos (iš viso 252 559,44 Eur suma) yra įgytos be teisinio pagrindo, todėl tokiu atveju turtą įgijusiam asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą be pagrindo turtą (CK 6.237 straipsnio 1, 3 dalys).

36. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose taip pat nurodė, kad ginčo atveju susiklostė tokie teisiniai santykiai, kurie atitiktų CK 6.241 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kai negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytas turtas, perduotas prievolei įvykdyti iki vykdymo termino pabaigos, jeigu šios prievolės pagrindas nenumato ko kita. Teismo vertinimu, atsakovė neteisingai aiškina CK 6.241 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos esmę. Šioje teisės normoje įvirtintas draudimas išreikalauti perduotą turtą prievolei vykdyti iki šios prievolės įvykdymo termino pabaigos, tai yra iki tol, kol asmuo, disponuojantis perduotu turtu, turi jam skirtą laiko tarpą įvykdyti savo prievolės dalį. Šiuo konkrečiu atveju nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojantis įstatyminis reglamentavimas įpareigoja atsakovę registrų duomenis teikti ieškovei neatlygintinai, todėl pasikeitęs įstatyminis reguliavimas iš esmės modifikavo atsakovės prievolės dalies vykdymą, numatant, kad ginčo šalių sutarties dalyku esantys registro duomenys teikiami neatlygintinai. Atsižvelgiant į tai, ginčo atveju CK 6.241 straipsnio 1 dalies 1 punktas netaikytinas.

37. Teismas papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovė, netinkamai vadovaudamasi VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.), VIIVĮ 2 straipsnio 19¹ dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d.), priėmė neteisėtą ir nepagrįstą 2022 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. S-3701 (1.4 E) „Dėl lėšų grąžinimo“, kuriuo nepagrįstai atsisakė gražinti ieškovei lėšas, todėl ieškovės reikalavimas tenkintinas ir minėtas sprendimas naikintinas.

38. Atsakovė taip pat laikosi pozicijos, jog piniginių lėšų grąžinimas šiuo atveju nebūtų tikslingas ir sukeltų papildomą administracinę naštą visiems šiame procese dalyvaujantiems subjektams, t. y. būtų tik formalus veiksmas, nes ieškovei būtų grąžintos valstybės biudžeto lėšos ir ta pati lėšų suma iš valstybės biudžeto vėl turėtų būti skirta atsakovei – registro tvarkytojos sąnaudoms padengti.

39. Teismo vertinimu, šie atsakovės teiginiai nesudaro pagrindo kitokiam ginčo situacijos vertinimui ir kvalifikavimui. Teismų nagrinėtose analogiškose bylose pripažinta, kad valstybės įstaiga savarankiškai organizuoja savo veiklą, planuoja išlaidas bei pajamas, gauna asignavimus ir pan. Valstybės biudžeto lėšos yra skirstomos atskiriems asignavimų valdytojams (Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (toliau – Biudžeto sandaros įstatymas) 4 straipsnio 1 ir 4 dalys). Biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad biudžeto asignavimų valdytojai privalo naudoti skirtus asignavimus savo vadovaujamos įstaigos programoms vykdyti, paskirstyti juos pavaldžioms biudžetinėms įstaigoms ir kitiems subjektams, kuriems galimybė biudžeto lėšas gauti numatyta jų veiklos sritį reglamentuojančiuose įstatymuose, Vyriausybės nutarimuose, priimtuose vadovaujantis Strateginio valdymo įstatymu, arba Vyriausybės nutarimuose, priimtuose vadovaujantis tiesiogiai taikomais Europos Sąjungos teisės aktais ir tarptautinėmis sutartimis, nustatančiais Europos Sąjungos ar atskirų valstybių finansinės paramos, teikiamos Lietuvai, administravimo tvarką, programoms vykdyti. Taigi biudžetinės lėšas, kurios buvo paskirtos tam tikram asignavimų valdytojui, negali būti naudojamos bet kokių kitų asmenų biudžeto lėšomis finansuojamų paslaugų teikimui finansuoti, motyvuojant paprastesniu lėšų administravimu (žr. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-47-580/2023). Šiame kontekste teismas taip pat pastebi, kad byloje pateiktas VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros 2021 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. 2021-SF/2-176 „Dėl lėšų grąžinimo“ patvirtina, kad ieškovei įsakmiai buvo nurodyta dėl poreikio su(si)grąžinti ginčo lėšas iš atsakovės.

Dėl palūkanų priteisimo

40. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už 252 559,44 Eur sumą, už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. CK 6.240 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos; šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą.

41. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovė žinojo (turėjo žinoti), kad nuo 2019 m. sausio 1 d. už suteiktus duomenis ieškovei ji neturėjo pagrindo gauti apmokėjimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė už teiktus duomenis už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. sumokėjo pavedimais, padarytais laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2021 m. rugsėjo 8 d., todėl, teismo vertinimu, CK 6.240 straipsnio 1 dalyje nurodytos palūkanos ieškovei priteistinos nuo šio sprendimo 13 punkte nurodytų sumų sumokėjimo atsakovei (CK 6.240 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

42. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkintinas, ieškovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

43. Ieškovė byloje patyrė 2 870 Eur žyminio mokesčio išlaidas, tačiau teismas pažymi, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiamos valstybės ir savivaldybių institucijos (įstaigos) – už ieškinius dėl lėšų išieškojimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra laikytina valstybės įstaiga, jai šiuo atveju nekilo pareiga mokėti žyminį mokestį už pareikštus ieškinio reikalavimus. Pažymėtina, kad ieškovės sumokėtas žyminis mokestis nebuvo įskaitytas LITEKO sistemoje, todėl Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įpareigotina grąžinti ieškovei jos sumokėtą žyminio mokesčio sumą.

44. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovės nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 5 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“; CPK 92 straipsnis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės viešosios įstaigos Inovacijų agentūros patikslintą ieškinį tenkinti.

Panaikinti atsakovės valstybės įmonės Registrų centro 2022 m. sausio 27 d. administracinį sprendimą Nr. S-3701 (1.4 E) „Dėl lėšų grąžinimo“.

Priteisti ieškovei viešajai įstaigai Inovacijų agentūrai (juridinio asmens kodas 125447177) 252 559,44 Eur (du šimtus penkiasdešimt du tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt devynis eurus ir 44 ct) iš atsakovės valstybės įmonės Registrų centro (juridinio asmens kodas 124110246).

Priteisti ieškovei viešajai įstaigai Inovacijų agentūrai (juridinio asmens kodas 125447177) iš atsakovės valstybės įmonės Registrų centro (juridinio asmens kodas 124110246) 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo nurodytų sumų sumokėjimo atsakovei datų: nuo 2019 m. kovo 8 d. – 2 423,34 Eur; nuo 2019 m. kovo 13 d. – 8 249,56 Eur; nuo 2019 m. balandžio 4 d. – 13 552,15 Eur; nuo 2019 m. gegužės 8 d. – 7 859,29 Eur; nuo 2019 m. birželio 6 d. – 9 052,77 Eur; nuo 2019 m. liepos 5 d. – 10 150,64 Eur; nuo 2019 m. rugpjūčio 8 d. – 5 893 Eur; nuo 2019 m. rugsėjo 3 d. – 2 324,01 Eur; nuo 2019 m. spalio 8 d. – 4 487,41 Eur; nuo 2019 m. lapkričio 7 d. – 2 845,78 Eur; nuo 2019 m. gruodžio 4 d. – 1 826,42 Eur; nuo 2020 m. sausio 14 d. – 2 755,69 Eur; nuo 2020 m. vasario 10 d. – 2 577,18 Eur; nuo 2020 m. kovo 10 d. – 15 753,44 Eur; nuo 2020 m. balandžio 6 d. – 16 249,01 Eur; nuo 2020 m. gegužės 7 d. – 5 222,06 Eur; nuo 2020 m. birželio 3 d. – 15 346,79 Eur; nuo 2020 m. liepos 7 d. – 5 365,94 Eur; nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. – 13 904,34 Eur; nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. – 5 491,03 Eur; nuo 2020 m. spalio 7 d. – 2 819,58 Eur; nuo 2020 m. lapkričio 9 d. – 2 436,14 Eur; nuo 2020 m. gruodžio 3 d. – 6 944,16 Eur; nuo 2020 m. gruodžio 30 d. – 3 692,65 Eur; nuo 2021 m. vasario 9 d. – 2 949,55 Eur; nuo 2021 m. kovo 10 d. – 19 014,61 Eur; nuo 2021 m. balandžio 7 d. – 11 056,85 Eur; nuo 2021 m. gegužės 7 d. – 5 103,31 Eur; nuo 2021 m. birželio 9 d. – 9 986,4 Eur; nuo 2021 m. liepos 14 d. – 10 262,37 Eur; nuo 2021 m. rugpjūčio 13 d. – 8 508,77 Eur; nuo 2021 m. rugsėjo 8 d. – 18 455,20 Eur iki visiško nurodytų lėšų grąžinimo.

Gražinti ieškovei viešajai įstaigai Inovacijų agentūrai jos sumokėtą 2 870 Eur žyminį mokestį (mokėjimas atliktas 2023 m. rugpjūčio 14 d., DOK Nr. 998).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo įteikimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.