Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovui R. D. dėl leidimo viešame registre įregistruoti skolininko turtą,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11.6. Byloje nėra pareikšti reikalavimai S. A. ir teismo sprendimas nesukelia jai jokių teisinių pasekmių. Byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto registravimo. S. A. reikalavimai nėra reiškiami.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.

14. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priėmus skundžiamą sprendimą ieškovė įgijo teisę ne tik įregistruoti atidalintų patalpų dalį, bet ir parengti viso pastato projektą, atlikti kitus veiksmus, reikalingus viso pastato registravimui. Tai, apelianto vertinimu, rodo, kad jeigu nurodytus veiksmus ieškovė atliktų savo lėšomis, ji galėtų tiek iš apelianto, tiek pastato bendrasavininkės S. A. (kuri nebuvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, nors jis pateikė tokį siūlymą) išsiieškoti patirtas išlaidas. Darytina išvada, jog nurodytais argumentais apeliantas įrodinėja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.

15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; kt.).

16. Iš skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies matyti, jog tenkindamas ieškinį teismas pripažino ieškovei A. D. teisę atlikti atsakovui R. D. nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų – sveikatingumo centro patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), dalies registraciją viešame registre VĮ „Registrų centras“ (pagal 2017 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-568-656/2017). Nurodytas teismo sprendimas, skirtingai nei teigia apeliantas, nesuteikia teisės atlikti nei S. A. priklausančio turto registracijos (ar kitų veiksmų, susijusių su jos turtu), nei suteikia teisę atlikti patalpų registraciją ne pagal 2017 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Teismo sprendimas šioje dalyje aiškus, nėra dviprasmiškas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas suteikė teisę atlikti į bylą neįtraukto asmens turto teisinę registraciją, o ieškovė vėliau galėtų dar ir iš šio asmens išsiieškoti tokių veiksmų atlikimo ar su šių veiksmų atlikimu susijusias išlaidas. Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamos bylos aplinkybes, šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi S. A. teisinės padėties skundžiamas sprendimas nekeičia ir jokių įstatymo nustatytų padarinių jai nesukelia.

17. Dėl naujų įrodymų priėmimo. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatomas fakto klausimas, apeliaciniame procese gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014). Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teisme priimami nauji įrodymai, proceso šalims turi būti sudarytos galimybės suformuluoti bei išreikšti savo poziciją apie naujai pateiktą įrodymą, jame nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

18. Nagrinėjamoje byloje apeliantas R. D. kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir prašo prijungti 2019 m. spalio 9 d. Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus sutikimą dėl S. A. įkeisto nekilnojamojo turto rekonstravimo (apeliantas nurodo, kad registravimo). Atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog nurodytas dokumentas neabejotinai galėjo būti gautas ir pateiktas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o apeliantas nenurodo jokių svarbių priežasčių, kodėl nurodyta pažyma negalėjo būti gauta ir pateikta anksčiau. Antra, nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiami klausimai, susiję su leidimu S. A. rekonstruoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, nėra analizuojamas antstolės veiksmų išduodant / neišduodant sutikimą rengti rekonstravimo projektą ar pan. teisėtumas. Įvertinus nurodytas aplinkybes, prašymas dėl apelianto pateikto dokumento prijungimo netenkintinas.

19. Dėl ginčo esmės. Nagrinėjamos bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-568-656/2017 nusprendė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės šalims priklausančias negyvenamąsias patalpas – sveikatingumo centro patalpas su odontologo ir ginekologo kabinetais, esančias adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir ginčo turtas), bei priteisė A. D. 130,15 kv. m. patalpas, R. V. parengtame Patalpų atidalijimo į du turtinius vienetus projekte žymimas raide „A“ ir patalpų plane žymimas indeksais nuo 1-27 iki 1-34, nuo 1-36 iki 1-38, 1-44, 1-48, 1-49, rinkos vertė, nustatyta vertės nustatymo dienai (2017-03-29) yra 63 000 eurų, o taip pat priteisti R. D. 160,17 kv. m. patalpas, R. V. parengtame Patalpų atidalijimo į du turtinius vienetus projekte žymimas raide „B“ ir patalpų plane pažymėtas indeksais R-4, R-9, nuo 1-39 iki 1-43, nuo 1-45 iki 1-47, 1-50, rinkos vertė, nustatyta vertės nustatymo dienai (2017-03-29) yra 58 000 eurų. Bei turtines teises į virš indeksu 1-50 pažymėtos patalpos esančias nebaigtas statyti 166,89 kv. m. patalpas, žymimas indeksais 2-10, 3-1 ir 2-11, rinkos vertė nustatyta vertės nustatymo dienai (2017-03-29) yra 32 500 eurų. Viso turto už 90 500 Eur. Nurodytu sprendimu teismas taip pat nusprendė priteisti ieškovei A. D. iš R. D. 13 750,00 Eur kompensaciją už jai tenkančią mažesnę turto dalį, 9 572 Eur kompensaciją už solidarios prievolės įvykdymą, 137,44 Eur kompensaciją už turto atidalinimo išlaidas pagal neatliktus darbus, 754,05 Eur bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-412-943/2018 Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš antstolės 2019 m. liepos 4 d. patvarkymo matyti, jog apelianto įsiskolinimas ieškovei A. D. bylos nagrinėjimo metu sudarė iš viso 40 088,63 Eur (pagal apelianto atžvilgiu pradėtas vykdomąsias bylas, įskaitant įsiskolinimą ir pagal aptariamą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą).

20. Byloje apeliantas R. D. neginčija fakto nei dėl egzistuojančio įsiskolinimo apeliantei, nei dėl ginčo turto atidalijimo teismo sprendimu fakto, tačiau su ieškovės pareikštais ieškinio reikalavimais nesutinka laikydamas juos nepagrįstais, nesąžiningais, nurodydamas, kad atidalintos patalpos turi būti registruojamos su kitomis patalpomis, tačiau to jis negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių.

21. Vertindama apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad iš karto po Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo įsiteisėjimo (2018 m. liepos 5 d.) egzistuotų kokios nors objektyvios kliūtys apeliantui R. D. įregistruoti nuosavybės teisę į jau realiai natūra esančias, viešame registre registruotas patalpas, aiškiai apibrėžtas atidalijimo projekte ir jam priklausančias. Per visą laiką po aptariamo sprendimo įsiteisėjimo apeliantas nesikreipė į VĮ „Registrų centras“ dėl nuosavybės teisių į priklausančią sveikatingumo centro patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), dalį įregistravimo, byloje nėra ir VĮ „Registrų centras“ sprendimo atsisakyti įregistruoti jo nuosavybės teisę į aptariamą turtą įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl ginčo turto atidalijimo pagrindu.

22. Apelianto R. D. teisė rekonstruoti turtą, jį gerinti, keisti paskirtį ar kitaip juos naudotis bei valdyti, taip pat teisė statyti naujas patalpas, nėra ir negali būti nepagrįstai varžoma, tačiau dėl apelianto su jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu atliekamų veiksmų neturi nukentėti kitų asmenų, šiuo atveju - išieškotojos A. D. interesai, teisėti lūkesčiai, teisės ir galimybės gauti įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistą sumą, kurios gera valia apeliantas ilgą laiką nesumoka, taip nevykdydamas įsiteisėjusio teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo įvykdymas negali priklausyti nuo apelianto noro vienaip ar kitaip tvarkyti savo nekilnojamąjį turtą. Tuo tarpu aplinkybė, kad R. D. nei dirba, nei turi kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, taip pat nerodo apelianto siekio atsiskaityti, kadangi antstolės daromos išskaitos iš jo gaunamų pajamų (nedarbo draudimo išmokos) nėra didelės, ypač atsižvelgiant į įsiskolinimo ieškovei dydį.

23. Nors apeliantas ir nurodo, kad yra atlikęs visus statybos darbus ir ėmėsi veiksmų naujos kadastrinių matavimų bylos parengimui, rekonstrukcijos projekto parengimui, statybos leidimo gavimui ir pan., tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, jam priklausančio turto įregistravimo procesas nebuvo užbaigtas dėl įvairių nuo apelianto R. D. priklausančių ir nepriklausančių priežasčių - kompetentingų valstybės institucijų nustatytų projekto trūkumų, projektuotojo mirties, antstolės veiksmų ir t.t., o jam priteista atidalinta patalpų dalis Nekilnojamojo turto registre bet kuriuo atveju per visą laiką nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo įregistruota nebuvo.

24. Apeliantas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, kad atidalintas patalpas ir nebaigtas statyti patalpas, esančias virš jam priteistų atidalintų patalpų, po atliktų kadastrinių matavimų ir sudarytos kadastrinių matavimų bylos, buvo ketinama registruoti visas. Tačiau šis apelianto argumentas, t. y. galimybė tiek atidalintas, tiek jam priteistas nebaigtas statyti patalpas įregistruoti kaip vientisą nekilnojamojo turto objektą, neįrodo, kad naujos statybos nebūtų galima įregistruoti vėliau ir atitinkamai koreguoti kadastrinius matavimus, t. y. po nuosavybės teisių į teismo sprendimu atidalintą patalpą įregistravimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės argumentais, jog aplinkybė, kad R. D. vykdo (ar vykdė) statybos darbus, nėra kliūtis įregistruoti jau priteistą turtą ir daiktines teises į jį. Priešingas aiškinimas, – nukeliant teisinę registraciją neapibrėžtam laikui, darant ją priklausomą nuo apelianto ar kitų asmenų valios ir veiksmų, nepagrįstai pažeistų A. D., kaip kreditorės ir išieškotojos, teises ir teisėtus lūkesčius, paneigtų teismo sprendimo privalomumą. Tuo tarpu CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principas taip pat reiškia ir būtinumą vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą.

25. Apeliantas nepagrįstai laikosi ir pozicijos, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu priteisdamas jam ir nebaigtas statyti patalpas iš esmės sprendė, kad visos jam priteistos patalpos yra vientisas nekilnojamojo turto objektas, todėl šis turtas turi būti registruojamas kartu. Pirmiausiai, teismas rezoliucinėje dalyje aiškiai išskyrė, kad priteisia apeliantui turtines teises į virš indeksu 1-50 pažymėtos patalpos esančias nebaigtas statyti 166,89 kv. m. patalpas, žymimas indeksais 2-10, 3-1 ir 2-11, ir nepasisakė dėl šių patalpų teisinės registracijos kartu su atidalintomis patalpomis. Antra, priteisė R. D. 160,17 kv. m. patalpas, R. V. parengtame Patalpų atidalijimo į du turtinius vienetus projekte žymimas raide „B“, t. y. iš esmės expressis verbis pripažino, kad atidalintos patalpos gali būti atskiras „turtinis vienetas“. Trečia, teismas atidalindamas apelianto nuosavybės teisę iš bendrosios dalinės nuosavybės neabejotinai vertino atskirų nekilnojamojo turto objektų suformavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre galimybę, ir tai atliko tinkamai, kadangi sprendimas, kaip jau minėta, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys iš tiesų patvirtina, kad apeliantas R. D. 2019 m. rugpjūčio 19 d. antstolei M. G. pateikė prašymą, kuriame prašė antstolės M. G. išduoti sutikimą rengti sveikatingumo centro pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektą, keičiant dalies patalpų paskirtį į gyvenamąją, ir sutikimą išduoti statybos leidimą, o antstolė M. G. 2019 m. rugsėjo 4 d. patvarkyme Nr. S-19-7-6943 prašymo netenkino ir nurodė klausimą dėl antstolės M. G. leidimo rengti rekonstravimo projektą bei sutikimo išduoti statybos leidimą spręsti tuomet, kai Vilniaus regiono apylinkės teisme bus išnagrinėta ši civilinė byla. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1964-933/2019 Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartį, kuria atmestas skundas dėl antstolės veiksmų, panaikino, klausimą išspręsti iš esmės – antstolės M. G. 2019 m. rugsėjo 4 d. patvarkymą Nr. S-19-7-6943 panaikino ir antstolę M. G. įpareigojo iš naujo svarstyti pareiškėjo (skolininko) R. D. prašymą. Vis dėlto, aptartos aplinkybės ir faktas, kad apeliantas jau prasidėjus civilinės bylos nagrinėjimui, kreipėsi į antstolę dėl sutikimo rengti rekonstravimo projektą ir išduoti statybos leidimą, nepaneigia nei apelianto turtinių teisių į atidalintas patalpas, nei jo galimybės įregistruoti turimą nuosavybės teisę į atidalintas patalpas. Juo labiau, kad dar 2019 m. balandžio 10 d. reikalavimu tos pačios antstolės apeliantas buvo įpareigotas per du mėnesius nuo reikalavimo surašymo dienos atlikti jam priklausančio atidalinto turto teisinę registraciją, ir šio reikalavimo neskundė, bei kaip matyti, neįvykdė, nes nuosavybės teisės į atidalintą ir jam priklausantį nekilnojamąjį turtą neįregistravo.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, įstatymo nuostatos nenumato nekilnojamo turto savininkui pareigos išviešinti nuosavybės teisių į nekilnojamą turtą faktą viešame registre, tačiau pagal CPK 690 straipsnio 2 dalį prieš pradedant realizuoti nekilnojamąjį turtą vykdomojoje byloje iš atitinkamos registro įstaigos turi būti gauti rašytiniai duomenys apie realizuojamo turto priklausymą skolininkui ir tam turtui uždėtus apribojimus. Todėl apeliantui nesąžiningai neįregistruojant nuosavybės teisių į įsiteisėjusiu teismo sprendimu jam priteistą atidalintą iš bendrosios dalinės nuosavybės turtą, tokiais veiksmais pažeidžiamos ieškovės A. D. teisės ir teisėti interesai, kadangi sukuriami apsunkinimai išsiieškoti ieškovei ženklią įsiskolinimo sumą, apeliantui pačiam gera valia įsiskolinimo negrąžinant, o toliau vykdant statybos (rekonstrukcijos) darbus, pinigines lėšas investuojant į projektų rengimą, kadastrinius matavimus ir pan., ieškovės pasirinktas savo teisių gynimo būdas yra leistinas tiek atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą, tiek į kasacinio teismo praktiką, kurioje teigiama, jog CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. U. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-3-470/2009). Todėl, įvertinus nurodytas aplinkybes, yra pagrindas spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės A. D. ieškinio reikalavimus nagrinėjamoje byloje patenkino.

28. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

29. Kartu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui R. D. jo apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškovė A. D. apeliaciniame procese patyrė 1 212,42 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, todėl nurodyta bylinėjimosi išlaidų suma ieškovei priteistina iš apelianto (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

nutaria:

Atsakovo R. D. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei A. D., a. k. (duomenys neskelbtini) iš apelianto R. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 212,42 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dvylika eurų 42 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.