Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-216-557/2020

Teisėja J. Grigonienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31674-2019-6

2020 m. spalio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti P. J. priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir 3 dalimi, 72¹ straipsniu, V. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dvylika mėnesių nesiartinti prie nukentėjusiojo P. J. arčiau kaip per dešimt metrų.

Nuosprendžiu iš dalies patenkintas P. J. civilinis ieškinys ir priteista jam iš V. K. 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Priteista P. J. iš V. K. 900 Eur advokatės pagalbos išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. K. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą: 2019-07-24 apie 11.00 val. prie (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., V. K. konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu trenkė P. J. į kairįjį skruostikaulį, tokiais veiksmais sukeldamas fizinį skausmą.

Dėl teismo išvadų neatitikties bylos duomenų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 140 straipsnio 1 dalies) taikymo

2.4. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

2.5. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012,2K-31S/2012,2K-205/2012,2K-177/2009, 2K-492/2913,2K-232/2014).

2.6. Nagrinėjamu atveju yra aktuali LAT formuojama praktika bylose, kai ginčas kyla tarp asmenų (kaimynų), kurių santykiai pašliję dėl tarpusavio nesutarimų ar ilgai trunkančių procesų civilinėse bei administracinėse bylose, nes jų santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu, todėl teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, nes susijaudinęs nukentėjęs asmuo kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, perdėtai apkaltina kitą asmenį (kasacinės nutartys Nr. 2K-161/2015,2K-93-788/2017).

2.17. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal teismo nustatytas aplinkybes šioje byloje jų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog P. J. buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Nustatyta, kad įvykio metu P. J. ne tik žodžiais, bet ir kitais aktyviais veiksmais siekė išprovokuoti konfliktą su V. K., juolab, atsitraukdamas nuo jo, įspyrė nuteistajam į koją.

2.29. Priešingai, V. K. veikė nesmurtiniais motyvais, jis nesiekė nei sužaloti, nei sukelti fizinio skausmo P. J. ir tyčios neturėjo, taip pat ir atliktas veiksmas (spontaniškai ir atsitraukiant į šalį su plaštaka kliudytas P. J. skruostas) neleidžia teigti, jog V. K. savo veiksmus suvokė kaip smurtinius, t. y. kaip šiurkščią prievartą, sudarančią didelę tikimybę BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių kilimui. Minėti bylos duomenys rodo, jog V. K., nesiekdamas nukentėjusiojo nei žaloti, nei sukelti jam fizinio skausmo, pasielgdamas spontaniškai, galėjo ir nespėti įvertinti galimų žalingų tokio veiksmo padarinių ir numatyti, kad jo atsitiktinio pobūdžio kontaktas sukels fizinį skausmą P. J.. Minėtas V. K. veiksmų motyvas, nesant tyčios smurtauti, vertinant tai su aplinkybėmis, kurioms esant buvo kliudytas skruostas, gali rodyti nebent neatsargią kaltės formą dėl fizinio skausmo sukėlimo (kai asmuo nenumato, kad jo veika gali sukelti žalą kito asmens sveikatai, arba sužalojimų atsiradimą numato ne kaip labai tikėtinus ar neišvengiamus, tačiau kaip mažai tikėtinus padarinius) ir nepatvirtina V. K. veikus tiesiogine tyčia. Taigi V. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, dėl to V. K. turi būti išteisintas.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį

2.31. Apeliantas pažymi, kad teismų praktika fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo kategorijos bylose rodo, jog besitęsiantys asmenų konfliktai, kurių metu galiausiai yra pavartojamas minimalus fizinis smurtas, nebūtinai sąlygoja padidintą nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat būtinumą bei tikslingumą kaltininką už padarytą veiką patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti. Ilgą laiko tarpą vykstančių abipusių asmeninių konfliktų aplinkybė, priešingai negu šioje byloje konstatavo teismas, neretai vertinama kaltinamo asmens naudai, kartu – ir atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl smurtinės veikos mažareikšmiškumo. LAT 2017-04-11 nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017 pažymėjo, jog akivaizdu, kad jau iki vertinamo įvykio situacija buvo konfliktiška, tarp G. L. ir J. M. buvo susiklostę įtempti santykiai ir ne tik dėl J. M. veiksmų. Be abejo, šios pasekmės (nežymus sužalojimas) yra reikšmingos ir svarbios, tačiau vis dėlto šios žalos atsiradimą didele dalimi lėmė jo paties netinkamas sąmoningas elgesys kurstant konfliktą, be to, žala nėra tokia didelė, kad kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. 2017-10-10 nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017, kasacinis teismas pažymėjo, jog konflikto aplinkybės lėmė ne visiškai adekvatų abiejų tėvų elgesį, be kita ko, pasireiškusį abipusiais nešvankiais įžeidinėjimais ir S. B. fiziniais veiksmais. Nors S. B. veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, yra pagrindas pripažinti jos veiką mažareikšme, todėl S. B. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). 2015-01-06 nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2015, kasacinis teismas pažymėjo, jog tarp P. G. ir J. K. B. yra įsivyravę ilgalaikiai konfliktiški santykiai dėl DNSB reikalų tvarkymo ir asmeninės neapykantos. Konfliktai kyla jau nebe pirmą kartą, jie yra provokuojami tai vieno, tai kito iš jų, abu linkę mesti vienas kitam įvairius kaltinimus ir inicijuoti vienas kitam baudžiamuosius procesus. Tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismo išvada dėl P. G. inkriminuoto nusikaltimo neįrodytumo vertintina kaip pagrįsta.

Dėl civilinio ieškinio

2.35. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodo, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296/2012, 2K-7-304-976/2016). Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 1 dalimi, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Apelianto manymu, nutraukus baudžiamąją bylą BK 37 straipsnio pagrindu, įvertinus jau išanalizuotą situaciją ir faktus, dėl kurių V. K. veika pripažintina mažareikšme, P. J. civilinis ieškinys negali būti tenkinamas.

3. Teismo posėdyje nuteistasis V. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tekinti. Prokuroras ir nukentėjusysis bei jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta V. K. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu trenkė P. J. į kairįjį skruostikaulį, tokiais veiksmais sukeldamas jam fizinį skausmą. Nors apeliantas nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis, nepašalinti prieštaravimai tarp byloje esančių duomenų, dėl to, apelianto nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą konstatuoja, jog Klaipėdos apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, išvados dėl V. K. kaltės pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra.

7. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Patikrinusi nagrinėjamą bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o apelianto keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Klaipėdos apylinės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

8. Apelianto manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta patikimų V. K. kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad teismo išvados dėl jo kaltės nustatymo yra neteisingos, padarytos nepašalinus prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų, savaime nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas nustačius, kad nuteistojo kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamąjį teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tokių trūkumų nagrinėjamoje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis neturi.

10. Kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytinos netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu ir pagrindu pripažinti teismo išvadas iš esmės prieštaraujančiomis faktinei įvykio situacijai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių iš esmės buvo laikomasi. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų, priešingai apelianto tvirtinimui, apylinkės teismas nepažeidė. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad V. K. jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, iš esmės analizuojant paties nuteistojo ir kaip liudytojos apklausos jo žmonos I. K. parodymus bei remiantis V. K. pranešime telefonu BPC užfiksuotais duomenimis, kurio turinys užfiksuotas garso įraše ir aprašytas 2019-12-19 apžiūros protokole (t. 1, b. l. 142–143), tvirtinant, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

11. Nuteistasis V. K. savo kaltę viso bylos tyrimo metu neigė, nurodydamas, kad jis yra nepagrįstai apkaltintas, nes prieš P. J. nesmurtavo, t. y. tyčia kumščiu smūgio jam nesudavė, priešingai, pats nukentėjusysis jį užsipuolė, o jis gindamasis nuo P. J. ir jį nuo savęs atstumdamas galėjo užgauti jam skruostą, tačiau jokios tyčios smurtauti prieš nukentėjusįjį jis neturėjo ir nesiekė sukelti jam fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė tinkamai, o apeliacinio skundo argumentai, jog šis teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiojo P. J. ir liudytojų sutuoktinių D. ir N. L. parodymus, kurie yra suinteresuoti baudžiamąja byla išspręsti nuo 2013 metų besitęsiančius civilinius ginčus teismuose dėl pastatų nuosavybės nustatymo bei sklypo ribų patikslinimo su ieškove I. K. (nuteistojo žmona), nevertindamas jų kartu su visais bylos duomenimis, netyrė aplinkybių bendrame kontekste ir nevertino abejonių V. K. naudai, dėl to padarė neteisingas išvadas dėl pastarojo veiksmuose esančių visų nusikalstamos veikos požymių, yra nepagrįsti, grindžiami tik subjektyvia apelianto nuomone.

12. Priešingai apelianto tvirtinimui, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo P. J. parodymais apie tai, kad V. K. tyčia jam sudavė į veidą, nes tokius jo parodymus patvirtino ne tik kaimynystėje gyvenantis kaip liudytojas apklaustas D. L., kurio parodymų patikimumu apeliantas abejoja (dėl to bus pasisakyta vėliau), bet ir tiesiogiai įvykį mačiusi savivaldybės darbuotoja (matininkė) V. L., kurios bet koks suinteresuotumas byloje nenustatytas (buvo atvykusi į (duomenys neskelbtini) patikrinti žemės sklypo ribų, kurios kertasi su valstybine žeme), neabejotinai patvirtindami matę V. K. tyčinius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, kai šis sudavė P. J. smūgį į veidą, nurodydami, kad pastarajam suduotas smūgis buvo stiprus, suduotas kryptingai. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas D. L., tiek kaip liudytojos apklaustos tiesiogiai įvykį mačiusios (tik neužfiksavusios smūgio sudavimo) savivaldybės darbuotoja J. R. ir kaimynystėje gyvenanti N. L. neabejotinai patvirtino, kad būtent V. K. buvo konflikto iniciatorius – atėjo į įvykio vietą konfliktiškai nusiteikęs ir pirmas pradėjo kabinėtis prie P. J., t. y. stumdytis pilvu, jam priekaištauti, kol galiausiai, nepaisydamas prašymų liautis ir palikti P. J., kuris, priešingai apelianto tvirtinimui, jokių provokuojamų veiksmų prieš V. K., kurie galėtų iššaukti neigiamą jo reakciją (atitinkamą agresiją ar pan.), neatliko, sudavė smūgį jam į veidą. Todėl apelianto skundo argumentai, jog iš esmės nė vienas iš liudytojų nepatvirtino fakto, kad P. J. buvo suduota tyčia kumščiu į veidą, išskyrus patį nuketėjusįjį ir liudytoją D. L., yra nepagrįsti, nes, kaip matyti, šią aplinkybę patvirtino visiškai nešališka liudytoja V. L.. Kartu su ja patikrinti žemės sklypo ribų atvykusi savivaldybės darbuotoja J. R., kurios suinteresuotumas byloje taip pat nenustatytas, taip pat neabejotinai patvirtino, kad būtent V. K. atėjo konfliktiškai nusiteikęs ir nors ji konkretaus smūgio sudavimo nematė, tačiau patvirtino, kad būtent V. K. puolė P. J., į raginimus liautis ir palikti šį žmogų ramybėje nereagavo, o kai ji pažiūrėjo į dokumentus, prasidėjo didesni šauksmai ir ji pamatė, kad tarp P. J. ir konfliktą sukėlusio asmens yra įsiterpęs vyriškis, kuris nuo pat pradžių buvo su jomis tikrinant žemės ribas, t. y. D. L.. Šis liudytojas taip pat patvirtino faktą, kad konfliktą sukėlė ir prieš nukentėjusįjį smurtavo būtent V. K.. Nors apeliantas teigia, kad šie asmenys yra suinteresuoti baudžiamąja byla išspręsti įsisenėjusius civilinius ginčus teisme, tačiau dėl to abejoti liudytojų L. parodymais, kad būtent V. K. atėjo konfliktiškai nusiteikęs ir užsipuolė P. J., pilvu–krūtine pradėjo jį stumdyti, kuriuos patvirtino minėtos savivaldybės darbuotojos, dėl kurių parodymų patikimumo abejonių nekyla, nėra pagrindo.

13. Apelianto skundo argumentai, kad liudytojas D. L., skirtingai nei nukentėjusysis, nurodė, kad pastarajam buvo suduotas ne vienas, o keli smūgiai, taip pat nesudaro pagrindo atmesti šio liudytojo parodymus. Kaip matyti iš konflikto dalyvių ir įvykio vietoje buvusių asmenų parodymų, įvykis buvo gana chaotiškas, kaip nurodė įvykio liudytojai, būtent V. K. atėjo konfliktiškai nusiteikęs, mosikuodamas rankomis ir iškart užsipuolė P. J. – pradėjo jam priekaištauti ir kartu stumdyti jį pilvu–krūtine, kol galiausiai sudavė smūgį jam į veidą. Apklausiamas teisme P. J., atsakydamas į teisėjo klausimus, be kita ko, nurodė: „Aš kabarojausi rankomis, nes norėjau atsiginti. Jis ilgai prieš mane šokinėjo, matyt norėjo eilę smūgių man suduoti, bet tikslą pasiekė pirmasis smūgis. Jis prieš mane buksavo rankomis, bet nesudavė, o bandė suduoti. L. mane išgelbėjo.“ (t. 2, b. l. 57). Esant tokiai situacijai natūralu, kad netoliese buvęs įvykio liudytojas D. L. galėjo suklysti, kiek konkrečiai smūgių nukentėjusiajam buvo suduota. Tačiau jis, kaip ir kiti įvykio dalyviai, patvirtino, kad būtent dėl V. K. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį P. J. jis įsiterpė tarp jų, siekdamas pažaboti V. K. smurtą, nes šis į reikalavimus liautis nereagavo, o neesminiai jų parodymų neatitikimai, įvertinus tai, kad ikiteisminio tyrimo metu D. L. buvo apklaustas praėjus beveik dviem mėnesiams po įvykio, o teisme – daugiau nei po metų, yra logiškai paaiškinami. Kita vertus, pažymėtina, jog aplinkybė, kiek konkrečiai smūgių buvo suduota nukentėjusiajam, kaip ir apelianto skunde plačiai aptariama aplinkybė, kad nukentėjusysis negalėjo nurodyti net padaryto sužalojimo dydžio, formos ir galimo paraudimo skruoste, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui.

14. V. K. buvo kaltinamas ir šioje byloje yra nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą P. J., o ar šį skausmą jis sukėlė suduodamas nukentėjusiajam vieną ar kelis smūgius, veikos kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi, kaip ir apeliaciniame skunde plačiai aptariama aplinkybė, liko ar neliko tam tikri akivaizdūs sužalojimai po nukentėjusiajam suduoto smūgio į kairįjį skruostikaulį, kokia jų lokalizacija ir pan. Tiek nukentėjusysis, tiek tiesiogiai smūgio sudavimą matę anksčiau minėti įvykio liudytojai patvirtino, kad smūgis P. J. buvo suduotas kryptingai, o ne, priešingai V. K. ir jo gynėjo tvirtinimui, siekiant V. K. apsiginti nuo P. J. užpuolimo, kai norėdamas pastarąjį atstumti, galėjo neva netyčia užgauti jo skruostą. Pažymėtina, kad nė vienas iš įvykio liudytojų, išskyrus V. K. ir jo žmoną I. K., kuri, kaip nurodė visi įvykio vietoje buvę asmenys, pasirodė jau po įvykio, be to, kaip pati nurodė, ji stovėjo už 10–15 metrų nuo įvykio vietos, nenurodė, kad P. J. būtų puolęs V. K. ir dėl to šis būtų turėjęs gintis. Priešingai, visi įvykio dalyviai patvirtino, kad konfliktą sukėlė ir pirmas P. J. užsipuolė ir galiausiai jau kilusio konflikto metu smūgį pastarajam sudavė V. K., atėjęs į įvykio vietą iš anksto konfliktiškai nusiteikęs, mojuodamas rankomis. Pats nuteistasis ir jo gynėjas neginčija, kad pirmas prie nukentėjusiojo priėjo ir dėl žmonos įžeidimų pretenzijas reikšti pradėjo V. K., nors, kaip nurodė P. J., tądien V. K. sutuoktinės jis net nebuvo susitikęs (to nenurodė nei ji pati, nei jos sutuoktinis V. K.).

15. Pažymėtina, kad būtent P. J. netrukus po konflikto paskambino telefonu BPC ir pranešė apie įvykį, kurio metu, kaip nurodė, dėl V. K. smurtinių veiksmų, suduodant jam smūgį į veidą, jis patyrė fizinį skausmą. Policijos pareigūnėms atvykus į įvykio vietą ir aiškinantis įvykio aplinkybes, buvo filmuojama „Body“ kamera. Kaip matyti iš šios teismui pateiktos filmuotos medžiagos, nukentėjusysis į įvykio vietą atvykusioms policijos pareigūnėms nuosekliai papasakojo įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad V. K. jį užsipuolė ir sudavė smūgį į veidą. Tokius jo parodymus, kaip matyti iš šio vaizdo ir garso įrašo, patvirtino ir tiesiogiai įvykį matę jau minėti liudytojai V. L. ir D. L., nedviprasmiškai nurodydami, jog aiškiai matė, kaip V. K. trenkė P. J. į veidą (vaizdo įrašo 2019_0724_105524_040 10.56–57 min.); atsakydamas į pareigūnės klausimus D. L. patvirtino, kad jis V. K. ir P. J. išskyrė, nurodydamas, kad buvo tik vienas smūgis, jeigu nebūtų išskyręs, būtų buvę tragedija (vaizdo įrašo 2019_0724_105824_041 10.58 min.) (t. 1, b. l. 23). Šių duomenų kontekste nekyla abejonių, kad smūgis nukentėjusiajam P. J. buvo suduotas kryptingai, t. y. tyčia, o ne, priešingai V. K. ir jo gynėjo tvirtinimui, ginantis nuo nukentėjusiojo užpuolimo, nes visi įvykio dalyviai patvirtino, kad būtent V. K. užsipuolė P. J., o ne pastarasis V. K., kuris net ir po įvykio vietoje buvusių savivaldybės darbuotojų įspėjimų liautis nereagavo ir toliau elgėsi agresyviai, kol galiausiai sudavė aptariamą smūgį nukentėjusiajam, ir tik įsikišus įvykio vietoje buvusiam kaimynui D. L. buvo priverstas apsiraminti. V. K. versija, kad jį užsipuolė pats nukentėjusysis ir pastarojo skruostą jis galėjo užgauti netyčia, tiesiog norėdamas atstumti jį nuo savęs, neįtikinama ir tuo aspektu, jog jis netrukus į įvykio vietą pagal P. J. iškvietimą atvykusioms policijos pareigūnėms nenurodė, kad nukentėjusysis jį užsipuolė, pareiškimo dėl to nerašė, apskritai, pirminėse apklausose atsisakė duoti parodymus ir tik vėliau paskambino į BPC bei pateikė savo įvykio versiją nurodydamas, kad P. J. norėjo jam trenkti, tačiau iš esmės akcentavo tai, kad nori pranešti, jog gynėsi: „<...> noriu aš užregistruoti, kad aš gyniausi <...>“ (t. 1, b. l. 142). Tokie jo veiksmai – iš karto nei į policiją, nei į medikus nesikreipė (nors nurodė, kad nukentėjusysis jį užpuolė, vėliau teigė, kad spyrė jam į koją (pažymėtina, kad ši jo versija atsirado vėliau, be to, nė vienas iš įvykį mačiusių asmenų to nepatvirtino); pirminių apklausų metu duoti parodymus atsisakė; į BPC paskambino tik vėliau ir pranešdamas, kad neva P. J. buvo užpultas, nurodydamas: „norėjo man ons trenkt“, vis akcentavo norintis pranešti, kad tai buvo savigyna, tačiau pareiškimo nerašė – rodo, kad V. K. pateikė savo įvykio versiją, kuri yra ne kas kita, kai jo pasirinkta gynybinė taktika, kurią paneigia ne tik nukentėjusiojo, bet ir minėtų tiesioginių įvykio liudytojų V. L. ir D. L., mačiusių smūgio sudavimą, bei J. R. ir N. L., stebėjusių visą šią situaciją, tik neužfiksavusių smūgio sudavimo, parodymai ir juos patvirtinantys kiti netiesioginiai įrodymai – P. J. pranešimas apie šį įvykį telefonu policijai iš karto po konflikto, jo ir įvykį mačiusių asmenų paaiškinimai atvykusioms policijos pareigūnėms, be kita ko, užfiksuoti „Body“ kamera pareigūnėms B. Š. ir S. D. aiškinantis įvykio aplinkybes, bei jų parodymai. Šių duomenų kontekste apylinkės teismas pagrįstai V. K. versiją, kad jis nukentėjusiajam smūgio nesudavė, priešingai – gynėsi nuo pastarojo užpuolimo, kurios nepatvirtino nė vienas įvykio liudytojas (iš jų ir visiškai nesuinteresuotos savivaldybės darbuotojos, tiesiogiai mačiusios įvykį), vertino kaip gynybinę, o kaip liudytojos apklaustos jo žmonos I. K. parodymus labai kritiškai, kaip balansuojančius ant melagingų parodymų davimo teismui ribos, siekiant padėti vyrui išvengti baudžiamosios atsakomybės, apie tai, kaip nurodė du liudytojai, ji pati įspėjo vyrą.

16. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog iš vaizdo įrašo matyti, kad P. J. prieš kamerą demonstruoja V. K. delno kontaktą su jo veidu, o ne smūgį sugniaužtu kumščiu, tačiau, kaip matyti iš minimo vaizdo įrašo, P. J. nurodydamas pareigūnėms, jog jam buvo trenkta, kartu keliskart prideda savo kairės rankos sugniaužtą delną, prieš tai pirštu parodęs vietą – kairįjį skruostą, kur jam buvo suduota. Kaip matyti, pasakodamas įvykio aplinkybes P. J. elgiasi spontaniškai, t. y. ne specialiai demonstruoja smūgio kontaktą, tiesiog pasakodamas, kaip prie jo stovinčio atbėgęs V. K. ir sakydamas „Ką tu, ką tu“ pradėjo daužytis pilvu, jis jam nepasidavė, tada V. K. jam trenkė, tai matė įvykio vietoje buvusios merginos (vaizdo įrašo 2019_0724_105224_039 10.52 min.). Todėl, remiantis šiuo vaizdo įrašu teigti, kad P. J. demonstruoja būtent delno (ne kumščio) kontaktą, priešingai apelianto tvirtinimui, nėra pagrindo. Kita vertus, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, neturi esminės reikšmės aplinkybė, kokiu tiksliai būdu – smūgiuojant kumščiu ar suduodant delnu – P. J. buvo sukeltas fizinis skausmas. Akivaizdu, kad šį skausmą jis galėjo patirti nuo smūgio ranka į veidą tiek smūgiuojant kumščiu, tiek suduodant ranka, nes, kaip nurodė tiek nukentėjusysis, tiek tiesiogiai įvykį matę liudytojai, smūgis buvo stiprus, suduotas kryptingai, ir neabejotinai sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.

17. Aptartų duomenų kontekste nekyla abejonių, kad V. K. veiksmuose, atliktuose 2019-07-24 konfliktuojant su nukentėjusiuoju P. J., kai šis konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu trenkė P. J. į kairįjį skruostikaulį, tokiais veiksmais sukeldamas fizinį skausmą, buvo visi būtinieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai.

18. Apelianto argumentai, jog net ir tuo atveju, jei V. K. fizinio kontakto su P. J. metu jam sukėlė fizinį skausmą, jo veiksmuose nebuvo būtinojo šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tyčios, nepagrįsti. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši veika padaroma tik esant konkrečiai kaltininko kaltės formai – tyčiai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir: norėjo taip veikti (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas); numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Nustatant kaltės formą, būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas kitas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-287-697/2017). Nagrinėjamoje byloje teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog V. K. atliko smurtinius veiksmus – konflikto metu vieną kartą kumščiu trenkė P. J. į kairįjį skruostą. Iš byloje nustatytų konflikto kilimo aplinkybių matyti, jog nuteistasis šiuos veiksmus atliko tyčia.

19. Teismų praktikoje yra pabrėžiama, kad, sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys ne tik iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu, bet ir jam pasibaigus. Taigi tik išsamus padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės – turinio ištyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas leidžia tinkamai kvalifikuoti jo veiką. Atribojant šias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K–224/2009, 2K-7-54-677/2015, 2K-287-697/2017). V. K. 2019-07-24 atlikti veiksmai – atėjo į įvykio vietą iš anksto konfliktiškai nusiteikęs, mosikuodamas rankomis, pradėjo reikšti pretenzijas, kad kimba prie jo žmonos ir kartu stumdyti nukentėjusįjį pilvu–krūtine, kol galiausiai sudavė aptariamą smūgį į veidą – rodo, kad, esant tarp šalių konfliktiškiems tarpusavio santykiams (ši aplinkybė byloje nėra ginčijama), jis nusprendė „pamokyti“ nukentėjusįjį, suduodamas jam smūgį į veidą ir tokiais savo veiksmais sukeldamas jam fizinį skausmą. Įvertinus nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymus, konflikto priežastį ir eigą bei nuteistojo atliktus veiksmus, teisėjų kolegijai nekyla abejonės, jog atlikdamas minėtus fizinius veiksmus, kurių metu buvo kontaktuojama su P. J., V. K. tyčia smūgiuodamas P. J. į veidą, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo, taigi jie buvo atlikti V. K. veikiant tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda asmeniui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas. Byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis būtų turėjęs pagrindą manyti, jog tokių pasekmių nekils. Anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, kad V. K. smūgiavo nukentėjusiajam P. J. į veidą tyčia (o ne neva, siekdamas apsiginti nuo pastarojo užpuolimo, galėjo netyčia užkliūti jo skruostą), suprasdamas, jog tokiu būdu P. J. patirs fizinį skausmą, ir leisdamas tokioms pasekmėms kilti. Nors apeliantas akcentuoja, kad P. J. nepadaryti jokie sužalojimai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pakanka, jog asmuo būtų suvokęs, kad savo veiksmais sukels fizinį skausmą (nagrinėjamu atveju V. K. tyčia apėmė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes – fizinio skausmo sukėlimą, tyčia suduodamas smūgį nukentėjusiajam į veidą V. K. suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo).

20. Taigi byloje neginčytinai nustatyta, jog V. K. veiksmuose, kai jis 2019-07-24 konflikto su P. J. metu smūgiavo jam į veidą, buvo būtinasis BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – veika padaryta esant tiesioginei kaltininko tyčiai (BK 15 straipsnio 2 dalis). Taigi pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus padarė tinkamą jais pagrįstą išvadą, jog nuteistojo V. K. veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Daryti kitokias išvadas V. K. kaltės klausimu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

21. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nors šios bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu buvo prašoma teismo įvertinti BK 37 straipsnio taikymo V. K. galimybę ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė, todėl gynėjas pakartotinai prašo įvertinti BK 37 straipsnio taikymo galimybę. Apelianto manymu, byloje turimų faktinių duomenų visuma duoda pagrindą išvadai, kad nors V. K. veika formaliai atitinka visus BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vis dėlto ją galima pripažinti mažareikšme. Tai, gynėjo vertinimu, pagrindžia tokios aplinkybės: V. K. neturėjo išankstinio tikslo vartoti smurtą prieš nukentėjusįjį, jo siekis buvo apginti savo žmoną nuo nepagrįstų užgauliojimų, nėra išsamių duomenų apie smūgio sudavimo intensyvumą, stiprumą, skausmą ir kt.

22. Įvertinusi visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo atleisti V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 37 straipsnį.

23. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

24. Pažymėtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

25. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Pirmosios instancijos teismo ištirtais ir patikrintais bei skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais nustatyta, kad V. K. tyčia vieną kartą kumščiu trenkė P. J. į kairįjį skruostikaulį, sukeldamas jam fizinį skausmą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad veikos pripažinimo mažareikšme klausimas, nors gynėjas ir prašė, nebuvo sprendžiamas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti šios smurtinės veikos mažareikšme. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog V. K., būdamas suaugęs, normalaus fizinio ir protinio išsivystymo vyras, iš esmės be jokios dingsties viešoje vietoje, keleto pašalinių žmonių akivaizdoje sudavė smūgį senyvo amžiaus ir ženkliai fiziškai silpnesniam P. J., g. (duomenys neskelbtini) m., sukeldamas jam fizinį skausmą, neleidžia daryti išvados, kad ši jo įvykdyta nusikalstama veika nėra tiek pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nenurodyta jokių specifinių aplinkybių, galinčių sušvelninti teisinį šios smurtinės veikos prieš pensinio amžiaus asmenį vertinimą. Apelianto išvedžiojimai, neva V. K. neturėjo išankstinio tikslo smurtauti prieš nukentėjusįjį, jo siekis buvo apginti savo žmoną nuo nepagrįstų užgauliojimų, yra paneigti anksčiau aptartais duomenimis ir nesudaro pagrindo taikyti V. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto dėl veikos mažareikšmiškumo. Kadangi priimamas sprendimas netenkinti gynėjo prašymo nutraukti V. K. baudžiamąją bylą BK 37 straipsnio pagrindu, dėl apelianto prašymo tuo pačiu pagrindu netenkinti nukentėjusiojo P. J. civilinio ieškinio apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

26. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiojo atstovė advokatė L. Marcinkienė prašė priteisti nukentėjusiojo patirtas išlaidas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme 500 Eur, pateikdama šias nukentėjusiojo išlaidas patvirtinantį 2020-10-01 pinigų priėmimo kvitą Nr. 919256 (t. 2, b. l. 125). Nurodė, kad šias išlaidas sudaro apmokėjimas už susipažinimą su nuosprendžiu ir apeliaciniu skundu, dviejų konsultacijų teikimas, pasiruošimas teismo posėdžiui ir dalyvavimas jame.

27. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme. Tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

28. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiojo P. J. įgaliota atstovė advokatė L. Marcinkienė, kuri, atstovaudama nukentėjusiojo interesams, pateikė savo nuomonę dėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Šis skundas pripažintas nepagrįstu ir atmestas. Viena iš nukentėjusiųjų dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl nukentėjusiojo išlaidos, turėtos už atstovo advokato dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, turi būti apmokėtos.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą, apeliacinės instancijos teismo posėdžio trukmę, protingumo ir sąžiningumo principus, sprendžia, kad prašoma priteisti išlaidų suma – 500 Eur – yra proporcinga nukentėjusiajam apeliacijos proceso metu suteiktų teisinių paslaugų apimčiai ir pobūdžiui, advokatės darbo ir laiko sąnaudoms, todėl priteistina iš nuteistojo V. K. nukentėjusiajam P. J..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. K. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo V. K. išieškoti nukentėjusiajam P. J. 500 Eur išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinio proceso metu.