Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Nusistačiusios vienašališko sutarties nutraukimo atvejus sutartyje, šalys taip susitaria iš esmės dėl to, kad atsiradus tam tikroms sąlygoms nebūtinai dėl kitos šalies kaltės, viena iš sutarties šalių praras interesą toliau vykdyti sutartį, kartu ji įgis teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis. Taigi CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas – sutartyje nurodytais atvejais – nebūtinai siejamas su vienos iš sutarties šalių kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu), siekiant sutartį vienašališkai nutraukti šiuo teisiniu pagrindu. Vis dėlto net ir sutartį vienašališkai nutraukiant, kai tai joje nustatyta, paisant kontrahento teisėtų interesų, tokiu nutraukimu neturėtų būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014).

Sprendžiant, ar toks sutarties nutraukimas yra teisėtas, be sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo, svarbu nustatyti, ar sutartis nutraukta nustatyta tvarka. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad CK 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais šalis gali nutraukti sutartį vienašališkai, apie sutarties nutraukimą pranešdama kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks nenustatytas, prieš trisdešimt dienų. Taigi, ši taisyklė nustato du reikalavimus vienašaliam sutarties nutraukimui: 1) apie sutarties nutraukimą ne teismo tvarka būtina iš anksto pranešti kitai šaliai; 2) nustatytas terminas, per kurį turi būti atliktas pranešimas apie sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-916/2019, 20 punktas). Įstatyme nenustatyta pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą forma, todėl šalys gali pačios susitarti dėl jos, o jeigu sutartyje neaptarta, – pranešimu laikytina bet kokia forma, kuri, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, yra protinga ir priimtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2013). Sprendžiant apie pranešimo tinkamumą svarbu nustatyti, ar sutarties šalis suprato pranešimo turinį ir galėjo išvengti sutarties nutraukimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014).

Sutarties 4.2 p. nurodyta, kad ieškovė nutraukia Sutartį, kai atsiranda bent viena iš aplinkybių, nurodytų Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 2 - 3 punktuose, subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo laikotarpiais, nurodytais Sutarties 3.1.1 – 3.1.3 papunkčiuose (jei šie papunkčiai taikomi), arba bent viena iš aplinkybių, nurodytų Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 2-7 punktuose, subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo laikotarpiu, nurodytu Sutarties 3.1 (kai nėra taikomi Sutarties 3.1.1 – 3.1.4 papunkčiai) arba 3.1.4 papunktyje. Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatyta aplinkybė, kai nutraukiamas subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas - įdarbintam asmeniui pradėjus dirbti pagal kitą darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu ar pradėjus dirbti savarankiškai. Ieškovė individualios veiklos pažymos išėmimo veiksmą prilygino faktiniam Darbuotojo darbui savarankiškai, net nesigilindama į Darbdavio rašytinius paaiškinimus, kad šis faktas Darbdaviui tapo žinomas tik po Pranešimo gavimo, netiriant ir nenustatinėjant faktinių aplinkybių, ar Darbuotojas savarankiškai faktiškai dirbo ir ar faktiškai gavo pajamų, tuo labiau, kad iš pateiktų dokumentų yra akivaizdu, kad vienintelės Darbuotojo pajamos buvo ir yra iš darbo teisinių santykių su Darbdaviu. Ieškovės teiginiai, neva ji neturi kito pasirinkimo, tik nutraukti Sutartį ir reikalauti grąžinti išmokėtą subsidiją, nesuponuoja prielaidų nutraukti Sutartį, nesilaikant Sutarties nutraukimo tvarkos.

Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė, kaip turinti prieigas prie Sodros duomenų bazės institucija, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą pranešti Darbdaviui, kad Darbuotojas, nenutraukdamas darbo santykių su atsakove, papildomai išsiėmė individualios veiklos pažymą ir kad tuo pagrindu Sutartis gali būti nutraukta. Jeigu Darbdaviui ši informacija būtų buvusi pateikta laiku, jis neabejotinai būtų ėmęsis priemonių situacijai išsiaiškinti ir bet kokiems, net ir formaliems, pažeidimams pašalinti.

Taip pat atsakovė nurodė, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai vykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas, o kita privalo juos atlyginti (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, kad šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Šiuo konkrečiu atveju tarp šalių buvo sudaryta ne civilinė, bet administracinė sutartis, dėl kurios sąlygų atsakovė iš esmės derėtis negalėjo, tačiau turėjo teisę rinktis – sudaryti sutartį ar nesudaryti, todėl sutarčių laisvės principais šiuo konkrečiu atveju vadovautis reikėtų tiek ir ta apimtimi, kiek jie neprieštarauja susiklosčiusių teisinių santykių specifikai. Šalis iš esmės sieja mišrūs – civiliniai ir administraciniai – santykiai, todėl sprendžiant dėl atsakomybės taikymo, turi būti vadovaujamasi ne tik civilinės, bet ir administracinės teisės principais, kiek jie neprieštarauja tarpusavyje. Tai iš esmės pripažino ir pati ieškovė, ieškinyje nurodydama, kad ieškovė yra viešojo administravimo subjektas, kurio elgesį reglamentuoja viešojo administravimo teisės aktai, tačiau tai nereiškia, kad ieškovė kiekvienu konkrečiu atveju neturi aiškintis reikšmingų faktinių aplinkybių ir vien formaliais pagrindais nutraukinėti administracines sutartis, net nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų sutarčių nutraukimo tvarkos. Ieškovės pasirinktas elgesio modelis prieštarauja ne tik aukščiau nurodytoms CK nuostatoms dėl vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos ar pagrindų, ne tik bendriesiems teisės principams, bet ir formuojamai teisminei praktikai, nurodančiai, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku, negu įstatymas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jam perduoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).

Ieškovė, nesutikdama su atsakovės argumentais, kad įdarbintas asmuo nežinojo, jog individualios veiklos išėmimas gali būti prilyginamas savarankiškam darbui, pažymėjo, jog P. T. buvo įdarbintas UAB „Gevalda“ į statybos direktoriaus pavaduotojo pareigas, kurioms yra taikomi aukštesni reikalavimai nei eiliniam darbuotojui, taigi, įdarbintas asmuo gerai suprato, kad išsiėmęs individualios veiklos pažymą vykdys šią veiklą, priešingu atveju koks tikslas turėti tokią pažymą, tačiau nevykdyti veiklos. Be to, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Gyventojas, kuris mokestiniu laikotarpiu buvo įsigijęs verslo liudijimą ar įregistravęs individualią veiklą, privalo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją net tuo atveju, kai individualios veiklos pajamų negavo“. Darytina išvada, jog asmuo, išsiėmęs individualios veiklos pažymą, laikomas vykdančiu individualią veiklą ir nesvarbu, gauna pajamų iš šios veiklos ar ne.

Taip pat ieškovė, nesutikdama su atsakovės teigimu, jog Užimtumo tarnyba neatliko išsamesnio tyrimo dėl atsakovės 2021-08-18 rašte Nr. GVA-21/08/18-1 nurodytų aplinkybių ir neieškojo kompromisinių sprendimų, nurodė, kad Užimtumo tarnybai nesuteikta teisė vertinti ir aiškintis, ar įdarbintas asmuo gavo pajamų ar jų negavo, žinojo ar nežinojo apie pasekmes, kurios atsiras išsiėmus individualios veiklos pažymą. Užimtumo tarnyba remiasi tik oficialia informacija, kurią gauna iš kitų valstybės institucijų registrų ir jų valdomų informacinių sistemų. Užimtumo tarnyba, priimdama sprendimą dėl sutarties nutraukimo ir nepagrįstai išmokėtos subsidijos išsiieškojimo, vadovavosi Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos pateiktais duomenimis, jog P. T. nuo 2020-12-09 iki 2021-08-24 vykdė individualią veiklą (savarankiškai dirbantis asmuo), ir šie duomenys iki šiol nėra paneigti.

Ieškovė, nesutikdama su atsakovės argumentais, jog ieškovė neįrodė, kuo pasireiškė atsakovės veiksmų neteisėtumas, kaltė, kokią žalą ieškovė patyrė. Ieškovė nurod, jog Sutarties 2.7. papunktyje numatyta atsakovės pareiga per 3 darbo dienas pranešti Užimtumo tarnybai apie Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 2 - 8 punktuose nurodytų aplinkybių atsiradimą, kurių viena iš jų yra ta aplinkybė, kai įdarbintas asmuo pradeda dirbti savarankiškai. Nurodė, kad atsakovė ir pati neneigia, jog pažeidė Sutarties 2.7. punkto reikalavimus, tačiau nemato tame savo kaltės ir visą kaltę dėl jai atsiradusių neigiamų pasekmių bando suversti ieškovei. Ieškovė pripažįsta, jog nutraukdama su atsakove Sutartį, neįspėjo atsakovės apie tai prieš 10 dienų, tačiau šiuo atveju, ieškovės nuomone, tai yra tik formalumas, kuris būtų negalėjęs lemti kitokios šios situacijos baigties, nes pagrindas Sutarčiai nutraukti buvo atsiradęs jau tada, kas įdarbintas asmuo pradėjo dirbti savarankiškai, tačiau atsakovė, kaip ir pati pripažįsta, neinformavo apie tai Ieškovo Sutarties 2.7. papunktyje nustatyta tvarka. Ieškovės nuomone, aplinkybė, jog atsakovė nebuvo įspėta prieš 10 dienų apie Sutarties nutraukimą, šiuo atveju vertintina kaip formali, neturinti esminės reikšmės, nes net jei ieškovė nuo šios aplinkybės išsiaiškinimo momento būtų formaliai prieš 10 dienų ir įspėjusi atsakovę dėl Sutarties nutraukimo, akivaizdu, jog nagrinėjama situacija būtų likusi ta pati.

Taip pat, atsakovės nuomone, dublike pateikta LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 3 dalies interpretacija vertintina kritiškai. Minėta įstatymo nuostata apima gyventojų mokestinę prievolę teikti metines deklaracijas, net jeigu jos ir nulinės, tačiau nulinė pajamų deklaracija kaip tik ir parodo, kad deklaruojamu laikotarpiu asmuo jokios veiklos nevykdė, kadangi iš tos veiklos negavo pajamų. Kaip jau nurodyta atsiliepime į ieškinį, byloje nėra jokių duomenų, kad darbuotojas būtų slėpęs pajamas; byloje taip pat nėra ir duomenų, kad darbuotojas būtų vykdęs savarankišką veiklą neatlygintinai. Skirtingai, nei nurodoma dublike, Užimtumo tarnyba turi ne tik teisę, bet ir pareigą tirti ir tikrinti faktines aplinkybes, siekiant išsiaiškinti – vykdė pagal programą įdarbintas asmuo savarankišką veiklą, ar nevykdė. Pajamų gavimas ar negavimas yra vienas iš požymių, leidžiančių daryti išvadas dėl faktinės savarankiškos veiklos vykdymo ar nevykdymo ginčo laikotarpiu. Be Sodros išrašo, kad konkretus asmuo kreipėsi dėl individualios veiklos pažymos išdavimo, byloje nėra jokių duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad tas asmuo, gavęs pažymą, šalia savo darbinės veiklos pagal darbo sutartį dar faktiškai vykdė ir savarankišką veiklą.

Šiuo konkrečiu atveju atsakovė pagrįstai mano, kad Užimtumo tarnybos teiginiai dėl darbuotojo savarankiško darbo ginčo laikotarpiu yra grįstos tik prielaidomis apie galimybę tokia veikla užsiimti, ir negali būti laikoma, kad šios aplinkybės yra įrodytos. Dublike pateikti teiginiai, neva darbuotojas pagal užimamas pareigas (statybos direktoriaus pavaduotojas) turėjo ir privalėjo suprasti, kad išsiėmęs pažymą jis būtinai vykdys savarankišką veiklą, vertintini kritiškai, kadangi joks teisės aktas neįpareigoja išsiėmus individualios veiklos pažymą, ją nedelsiant pradėti ir vykdyti. Situacijos, paskatinusios išsiimti individualios veiklos pažymėjimą, gali būti pačios įvairiausios – nuo rengimosi tokia veikla užsiimti ateityje – po darbo santykių pabaigos - iki persigalvojimo ir planų pasikeitimo. Byloje nėra ne tik jokių duomenų apie tai, kad darbuotojas būtų gavęs pajamų, bet ir kad būtų mokėjęs įmokas Sodrai, pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui. Atsakovės nuomone, ieškinio reikalavimai negali būti tenkinami dėl jų faktinio pagrindimo byloje nebuvimo ir tai yra pagrindas ieškinio atmetimui. Papildomas pagrindas ieškinio atmetimui yra procedūrinių reikalavimų nesilaikymas, ką pripažino ir pati Užimtumo tarnyba dublike, kartu nurodydama, neva šis pažeidimas buvo neesminis.

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip nustatyta sutartyje, tačiau gali būti nutraukiamos arba pakeičiamos. Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Vienašališkas sutarties nutraukimo institutas yra favor contractus principo išimtis. Visais atvejais, kai viena iš šalių nesutinka, kad sutarties pažeidimas buvo esminis, leidžiantis ją vienašališkai nutraukti, teismas patikrina sutarties nutraukimo teisėtumą. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.217 straipsnio 5 dalis).

CK 6.218 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama pranešimo apie numatomą sutarties nutraukimą bendra tvarka, nurodant, kad CK 6.217 straipsnio išvardytais pagrindais apie sutarties nutraukimą vienašališkai (nesikreipiant į teismą) privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks terminas nenurodytas – prieš trisdešimt dienų. Tokios nuostatos leidžia sutartį pažeidusiai šaliai iš anksto sužinoti nukentėjusios šalies poziciją ir išvengti papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama įvykdyti sutartį ir ar pavėluotas įvykdymas bus priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB ,,Baldras” ir kt., bylos Nr.3K-P-346/2004).

Sutartys sudaromos ir vykdomos jų šalims bendradarbiaujant, kiekviena šalis privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CPK 6.158 straipsnio 2 dalis).

Atsakovės nuomone, šiuo konkrečiu atveju esminis procedūrinis pažeidimas pasireiškė ne kiek per įspėjimo terminų nesilaikymą, kiek dėl Užimtumo tarnybos pasirinkto elgesio modelio - Sutarties nutraukimo atgaline data be jokio įspėjimo, nes tai ne tik pažeidžia sutartinių teisinių santykių sąžiningumo, stabilumo principus, bet ir nesiderina su teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklėmis. Ieškovei, kaip viešojo administravimo funkcijas vykdančiai institucijai, yra taikomi (arba turi būti taikomi) griežtesni reikalavimai, tiek sudarant Sutartis, tiek ir jas vykdant. Negali būti toleruojama tokia situacija, kuomet įmonei sąžiningai vykdant Sutartį (šiuo atveju – priimant į darbą Užimtumo tarnybos siųstą darbuotoją, mokant jam suderėtą darbo užmokestį), Užimtumo tarnyba staiga praneša, kad ji nutraukia Sutartį atgaline data ir reikalauja grąžinti beveik pusmečio dydžio subsidiją. Toks pasirinktas elgesio modelis neskatina pasitikėjimo valstybinėmis institucijomis ir kartu daro žalą pačiai valstybei. Teismui pripažinus, kad Sutartis buvo nutraukta neteisėtai, tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimą dėl sutartinės atsakomybės taikymo.

Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriame nurodė, kad ieškovė ir atsakovė sudarė 2020-09-22 Įdarbinimo subsidijuojant vykdymo ir finansavimo sutartį Nr. URS(19.1)-2276 (toliau ir – Sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo nuo 2020-09-23 įdarbinti Užimtumo tarnybos (toliau ir – Tarnyba) siunčiamą asmenį P. T. (toliau ir – Darbuotojas) pagal darbo sutartį neterminuotai, o ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovei nuo 2020-09-22 iki 2020-11-22 100 proc. dydžio subsidiją darbo užmokesčiui kompensuoti; nuo 2020-11-23 iki 2020-12-31 – 50 procentų dydžio subsidiją, o nuo 2021-01-01 iki 2021-06-30 – 50 procentų dydžio subsidiją darbo užmokesčiui kompensuoti.

Nurodė, kad atsakovė sudarė su Užimtumo tarnybos atsiųstu Darbuotoju 2020-09-22 Darbo sutartį Nr. 457 (toliau ir – Darbo sutartis) Sutarties 2 dalyje aptartomis sąlygomis, o būtent, Darbuotojas priimtas statybos direktoriaus pavaduotojo pareigoms neterminuotam laikotarpiui, mokant 1 582 Eur fiksuotą darbo užmokestį ir priedus, priklausomai nuo darbo rezultatų, bei pateikė šią Darbo sutartį ieškovei. Taip pat teikė ieškovei ataskaitas, kaip tai numatyta Sutartyje. Darbuotojas dirbo (ir iki šiol dirba) pas atsakovę ir gavo (ir iki šiol gauna) sulygtą darbo užmokestį, kurį iš pradžių visą, o vėliau – dalį, pagal Suarties nuostatas subsidijavo ieškovė. Ginčo dėl to tarp šalių nėra. Darbo užmokestis Darbuotojui buvo išmokamas anksčiau, nei Užimtumo tarnyba išmokėdavo subsidijas. Atsakovė pilnai įvykdė visus įsipareigojimus, numatytus Sutartyje, tuo tarpu ieškovė neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų ir liko skolinga atsakovei subsidiją už 2021 m. birželio mėnesį - 963 Eur.

Nurodė, kad 2021-07-28 buvo gautas Tarnybos pranešimas Nr. SD(19.1)-7930 (toliau – Pranešimas), kuriuo nurodoma, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktais duomenimis Darbuotojas nuo 2020-12-09 pradėjo dirbti pagal kitą darbo sutartį, todėl vadovaujantis Sutarties 4.2 papunkčiu bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau ir – Įstatymas) 41 straipsnio 5 dalies 5 punktu (,,įdarbintam asmeniui pradėjus dirbti pagal kitą darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu ar pradėjus dirbti savarankiškai“), Sutartis su Darbdaviu yra nutraukiama nuo 2021-01-01. Pranešimu nurodoma 963 Eur (permoką už įdarbinimą subsidijuojant) pavedimo Nr. 790005396 grąžinti į Tarnybos sąskaitą Nr. LT83 7044 0600 0648 7516 ir (963 x 4) = 3 852 Eur (permoką už įdarbinimą subsidijuojant) pavedimo Nr. 790006819, Nr. 790008522, Nr.790010047 ir Nr. 790011552 grąžinti į Tarnybos sąskaitą Nr. LT06 7300 0101 5127 6104 iki 2021-08-19. Jokių pranešimų apie galimą sutartinių nuostatų pažeidimą iki Pranešimo gavimo dienos atsakovė iš ieškovės negavo. Gavusi Tarnybos Pranešimą atsakovė paprašė Darbuotojo paaiškinimo, iš kurio ir sužinojo, kad Darbuotojas iš VMI prie FM buvo išsiėmęs individualios veiklos pažymą, tačiau jokios veiklos nevykdė ir pajamų negavo. Tai patvirtina Darbuotojo pajamų mokesčio deklaracija už 2020 m. Tą taip pat patvirtina ir išrašas iš banko sąskaitos , kur aiškiai matyti, kad vienintelės pajamos yra tik iš darbo užmokesčio, kurį moka atsakovė. Atsakovė 2021-08-18 raštu Nr. GVA-21/08/18-1 (toliau – Raštas) informavo Tarnybą, kad Pranešime nurodyto pažeidimo nepadarė, kadangi Darbuotojas faktiškai savarankiškos veiklos nevykdė, taip pat neturėjo jokių kitų darbinių pajamų pagal kitas darbo sutartis, pateikė tai pagrindžiančius įrodymus ir prašė Tarnybos atsižvelgti į aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, nurodytą teisminę praktiką bei teisinius argumentus ir pakeisti sprendimą dėl Sutarties nutraukimo bei išmokėtos subsidijos grąžinimo. Į Darbdavio paaiškinimus Užimtumo tarnyba neatsakė, neatliko išsamesnio tyrimo dėl Rašte nurodytų aplinkybių, o kreipėsi į teismą su ieškiniu, reikalaudama priteisti subsidijas, kurios buvo išmokėtos Darbdaviui ir kurios buvo panaudotos Darbuotojo darbo užmokesčiui išmokėti.

Atsakovė nurodė, kad nesutinka su vienašaliu Sutarties nutraukimu atgaline data, kaip ir nesutinka su reikalavimu grąžinti išmokėtas subsidijas, kadangi mano, kad Sutartis buvo nutraukta neteisėtai, be to, pažeidžiant Sutartyje įtvirtintas Sutarties nutraukimo procedūras. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad sutiktų su ieškove derėtis ir pasirašyti abi šalis tenkinantį taikų susitarimą, tačiau ieškovė noro taikiai susitarti nepareiškė, todėl atsakovė yra priversta savo pažeistas teises ginti teismine tvarka, pareikšdama priešinį ieškinį dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo nepagrįstu ir nesumokėtos subsidijos dalies priteisimo.

Atsakovė nurodė, kad Sutarties nutraukimas yra išimtinė sutarties šalių teisių gynybos priemonė. Sutartis visada yra mažiausiai dviejų šalių susitarimas, taigi bet kokie vienos šalies veiksmai, peržengiantys šalių susitarimo nuostatų, taikytinų įprastinėmis sąlygomis, ribas, gali turėti neigiamų padarinių kitos šalies teisėtiems interesams, pažeisti jos teisėtus lūkesčius. Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai).

Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CPK 6.158 straipsnio 2 dalis). Vienas sąžiningumo principo sutartiniuose santykiuose aspektų yra draudimas vienai šaliai elgtis taip, kad būtų pažeisti kitos šalies teisėti lūkesčiai, kuriuos sukėlė pirmosios šalies atlikti veiksmai, su sąlyga, kad antroji šalis turėjo protingą pagrindą teisėtiems lūkesčiams susiformuoti, t. y. kontrahento elgesį vertino adekvačiai, tinkamai. Tai reiškia, kad sutarties šalis negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai. Akivaizdu, kad sutartinių santykių nutraukimas, nesant tam pakankamo ir teisėto pagrindo, nesilaikant įstatyme ar šalių susitarime nustatytos tvarkos, pažeistų kitos sutarties šalies, kuri taip pat turi sutartines teises bei pareigas ir privalo imtis priemonių joms tinkamai vykdyti (investuoja tam tikras lėšas, atlieka parengiamuosius darbus ir pan.), teises bei teisėtus interesus. Net ir tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių netinkamai vykdo sutartį, ji turi teisę tikėtis iš kitos sutarties šalies adekvataus, t. y. įstatyme ar sutartyje nustatyto, reagavimo į sutarties pažeidimą, bet ne „siurprizinio“ elgesio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013) .

Atsakovė nurodė, kad ieškovė ieškiniu įrodinėja, neva atsakovė pažeidė Sutarties 2.7 p. įtvirtintą reikalavimą per 3 darbo dienas informuoti apie Darbo sutarties nutraukimą, apie Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 2 - 8 punktuose nurodytų aplinkybių atsiradimą, kurių viena iš jų, kai įdarbintas asmuo pradeda dirbti savarankiškai. Atsakovės nuomone, ji šios Sutarties nuostatos nepažeidė, nes Darbo sutartis su Darbuotoju buvo vykdoma, ir atsakovei nebuvo žinomos jokios aplinkybės apie galimą Darbuotojo savarankišką veiklą (jei tokia buvo) darbo ar nedarbo metu. Kaip jau nurodyta procesiniuose dokumentuose, atsakovei, skirtingai, nei ieškovei, nėra prieinamos nei Sodros, nei VMI duomenų bazės, susijusios su darbuotoju galimu savarankiškos veiklos vykdymu, įskaitant, bet neapsiribojant individualios veiklos pažymų ar verslo liudijimų išėmimu, todėl ji objektyviai net negalėjo žinoti (kad ir kokia rūpestings ir atidi būtų) apie tai, kad Darbuotojas išsiėmė individualios veiklos pažymą. Kaip jau nurodyta ankstesniuose procesiniuose dokumentuose, Darbuotojas Darbdavio neinformavo apie išsiimtą individualios veiklos pažymą, nes nemanė, kad šis faktas Užimtumo tarnybos bus prilygintas faktiniam savarankiškam darbui. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė, žinodama apie Darbuotojo išimtą individualios veiklos pažymą, šią informaciją būtų slėpusi nuo ieškovės, todėl yra nesuprantama, kaip ir kokiu būdu atsakovė galėjo pažeisti Sutarties 2.7 punktą. Be to, skirtingai nei nurodo ieškovė, Sutarties nutraukimo pagrindus reglamentuoja ne Sutarties 2.7 punktas, o Sutarties 4 punktas, kurio 4.1 p. įtvirtinta teisė ieškovei nutraukti Sutartį, raštu įspėjus Darbdavį prieš 10 dienų, kai Darbdavys nesilaiko šios Sutarties sąlygų, ir 4.2 p. įtvirtinta teisė ieškovei nutraukti Sutartį, kai atsiranda bent viena iš minėtame punkte nurodytų aplinkybių, tame tarpe Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 2 - 8 punktuose nurodytų aplinkybių. Taigi, Sutarties 4 punkte yra įtvirtinti du galimi vienašališko Sutarties nutraukimo pagrindai, kuriems taikomi skirtingi įspėjimo terminai: (i) norint nutraukti Sutartį pagal Sutarties 4.1 p. nuostatas, būtinas 10 dienų įspėjimas; (ii) norint nutraukti Sutartį pagal 4.2 p., Sutartyje įspėjimo terminas nenumatytas, todėl vadovaujamasi CK 6.218 straipsnio 1 dalimi ir būtinas 30 dienų įspėjimas. Pranešime nurodoma, kad Sutartis nutraukiama, vadovaujantis 4.2 papunkčiu, todėl šiuo atveju buvo būtinas 30 dienų įspėjimas. Iš ieškinio teksto nelabai aišku, pagal kurį 4 punkto papunktį buvo nutraukta Sutartis, tačiau dublike ieškovė nurodo, kad Sutartį ji nutraukė 4.1 papunkčio pagrindu ir šiam nutraukimui numatytas 10 dienų įspėjimo terminas, kartu pripažindamas, kad šio termino jis taip pat nesilaikė. Sprendžiant, ar sutarties nutraukimas yra teisėtas, be sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo, svarbu taip pat nustatyti, ar sutartis nutraukta nustatyta tvarka. Sutartį nutraukus nesilaikant nustatytos tvarkos, toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Šalis, siekdama pasinaudoti vienašaliu sutarties nutraukimu, turi šią teisę įgyvendinti CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, tai yra imperatyvus reikalavimas, ir šią tvarką pažeidus, galima konstatuoti neteisėtą Sutarties nutraukimą, nesukuriantį teisinių padarinių. Be to, Sutarties nutraukimas atgaline data turėtų būti traktuojamas ne tik, kaip pažeidžiantis sutartinių teisinių santykių sąžiningumo, stabilumo principus bei nesiderinantis su teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklėmis, bet ir kaip siurprizinis Sutarties šalies elgesys, ir tai nesiderina su Užimtumo tarnybos, kaip viešojo administravimo funkcijas vykdančios ir valstybę sutartiniuose santykiuose atstovaujančios institucijos, prievole užtikrinti, kad jos veikla būtų teisėta, sąžininga, stiprintų verslo atstovų pasitikėjimą valstybe, nes tik tamprus ir sąžiningas verslo bei valstybės bendradarbiavimas gali sukurti valstybės ir visų Lietuvos Respublikos piliečių gerovę. Konstatavus, kad Sutartis buvo nutraukta, pažeidžiant CK 6.158 straipsnio, 6.200 straipsnio, 6.218 straipsnio 1 dalies bei Sutarties 4 punkte įtvirtintas nuostatas, darytina išvada, kad Sutartis buvo nutraukta nepagrįstai su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis.

Taip pat atsakovė priešieškinyje nurodė, kad vadovaujantis Sutarties 3.1.4 papunkčio nuostatomis, Užimtumo tarnyba įsipareigoja pasibaigus subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo terminui Sutarties 3.1.1 – 3.1.3 papunkčiuose nustatyta tvarka, subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą nutraukti ir nuo nutraukimo dienos mokėti 50 proc. dydžio subsidiją darbo užmokesčiui (nuo 2021-01-01 iki 2021-06-30). Ieškovė 50 proc. dydžio subsidiją darbo užmokesčiui išmokėjo tik už laikotarpį nuo 2021-01-01 iki 2021-05-31. Šios aplinkybės papildomai įrodinėti nereikia, nes ieškovė tai pripažįsta ir ieškiniu nereikalauja šios subsidijos dalies grąžinti. Be to, ši aplinkybė užfiksuota ir ieškovės pateiktuose dokumentuose. Tenkinus šio priešinio ieškinio neturtinį reikalavimą dėl Sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kaip išvestinė tokio veiksmo pasekmė būtų neišmokėtos subsidijos už 2021 m. birželio mėnesį, kurios dydis yra 963 Eur, priteisimas, kadangi ieškovė buvo įsipareigojusi Sutartimi mokėti sutarto dydžio subsidijas iki 2021-06-30. Prašo pripažinti 2020-09-22 Sutarties vienašališką nutraukimą nuo 2021-01-01 neteisėtu ir priteisti atsakovei iš Užimtumo tarnybos 963 Eur.

Nurodė, kad atsakovė priešieškinyje nurodo, jog įdarbintas asmuo P. T. paaiškinęs, jog buvo išsiėmęs individualios veiklos pažymą. tačiau veiklos nevykdė ir pajamų negavo. Atsakovė pabrėžia, jog Užimtumo tarnyba neatliko išsamesnio tyrimo dėl 2021-08-18 rašte Nr. GVA-21/08/18-1 nurodytų aplinkybių, o kreipėsi į teismą dėl subsidijų, kurios buvo panaudotos darbuotojo darbo užmokesčiui išmokėti, grąžinimo. Ieškovė nurodė, kad atsakovė priešieškinyje nurodo faktines aplinkybes ir teiginius, kurie buvo aptarti ieškovės pateiktame 2021-09-21 ieškinyje ir 2021-12-08 dublike, todėl ieškovė pakartotinai dėl jų nebepasisako.

Nurodė, kad 2020-09-22 UAB „Gevalda“ su P. T. sudarė darbo sutartį Nr. 457 ir nuo 2020-09-23 P. T. pradėjo dirbti statybos direktoriumi. Užimtumo tarnyba, vykdydama Sutarties 3 punkte prisiimtus įsipareigojimus, nuo 2020-09-23 pradėjo mokėti UAB „Gevalda“ subsidiją darbo užmokesčiui už Užimtumo tarnybos siųstą asmenį P. T. ir ši subsidija buvo mokama iki 2021-05-31. Užimtumo tarnybai nustačius, jog P. T. nuo 2020-12-09 pradėjo dirbti savarankiškai, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punkto ir Sutarties 4.2. punkto nuostatomis, Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Trakų skyrius 2021-07-28 raštu Nr. SD(19.1)-7930 „Dėl įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo finansavimo sutarties nutraukimo“ informavo atsakovę, jog pasirašyta Sutartis yra nutraukiama nuo 2021-01-01 atsakovė Sutarties 2.7. punkte nustatyta tvarka neinformavo ieškovės, jog įdarbintas asmuo P. T. pradėjo dirbti savarankiškai, ko pasekoje nepagrįstai gavo subsidiją, todėl Užimtumo tarnyba pasiūlė atsakovei grąžinti be teisinio pagrindo išmokėtą 4 815 Eur dydžio subsidiją darbo užmokesčiui.

Ieškovė nurodė, kad Sutarties 4.2 papunktis numato, jog Užimtumo tarnyba nutraukia Sutartį, kai atsiranda bent viena iš aplinkybių, nurodytų Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 2 - 7 punktuose subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo laikotarpiu, nurodytu Sutarties 3.1 papunktyje. Įstatymo 41 straipsnis 5 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada remiamojo įdarbinimo priemonių subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas, kai įdarbinami šio Įtatymo 25 straipsnio 1–13 punktuose nurodyti asmenys, nutraukiamas, kurių vienas iš jų yra numatytas minėto straipsnio 5 dalies 5 punkte ir taikomas nagrinėjamam atvejui, t. y. įdarbintam asmeniui pradėjus dirbti pagal kitą darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu ar pradėjus dirbti savarankiškai. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta savarankiškai dirbančio asmens sąvoka - „Savarankiškai dirbantis asmuo yra fizinis asmuo, kuris užsiima šia pagal savo pobūdį ir turinį neturinčia darbo santykiams ar darbo santykiams prilyginamiems teisiniams santykiams būdingo darbą atliekančio asmens pavaldumo asmeniui, kurio naudai yra atliekamas darbas, požymio veikla, kuriai būdingas tęstinumas ir (ar) kartotinumas bei galimybė tokią veiklą vykdyti ateityje: 1) individualia veikla; <...>“. EdBiržos duomenų bazės pateiktoje informacijoje nurodyta: (darbovietė - P. T., vykdantis individualią veiklą); (laikotarpis 2020-12-09 – 2021-08-04). Nurodė, kad atsakovė pripažįsta, jog nutraukti sutartį galima tik įstatyme numatytais atvejais, esant esminiam sutarties pažeidimui, taip pat nesutinka su ieškovės teiginiu, jog atsakovė pažeidė Sutarties 2.7. papunktyje įtvirtintą reikalavimą per 3 darbo dienas informuoti Užimtumo tarnybą apie Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies vieną iš aplinkybių atsiradimą – kai įdarbintas asmuo pradeda dirbti savarankiškai.

Ieškovė akcentuoja, kad sutarties nutraukimą reglamentuojančiame CK 6.217 straipsnyje nustatyti keli vienašališko sutarties nutraukimo atvejai – tai gali būti padaryta, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis); taip pat vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Aiškindamas šias CK nuostatas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tuo atveju, jeigu šalys susitarė, jog tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį, t. y. sutartį vienašališkai nutraukiant joje numatytais atvejais, teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme ir sutartyje įtvirtinti vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai yra alternatyvūs. Sutartyje ir įstatyme nustatytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Toks išaiškinimas reiškia, kad šalims įgyvendinant sutarčių laisvės principą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis) susitarus, kokiais atvejais sutartis gali būti nutraukta vienašališkai, pakanka nustatyti faktą, jog egzistavo nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas (pagrindai). Jeigu šalys susitaria, kad sutartis vienašališkai gali būti nutraukta, jei nevykdomi ja prisiimti įsipareigojimai, pakanka nustatyti pažeidimo (sutartinių įsipareigojimų nevykdymo) faktą ir nereikia įrodinėti bei vertinti tokio pažeidimo sunkumo, prievolės neįvykdžiusios šalies kaltės ir jos formos ar kitų Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų. Atsakovė teigia, jog Sutarties 2.7. punkto nuostatos nepažeidė, motyvuodama vien tuo, jog neturi prieigos prie VMI ir VSDFV duomenų bazių. Tačiau atsakovė Sutartyje įsipareigojo apie atsiradusią šią ar panašias aplinkybes informuoti ieškovę, vadinasi, prisiėmė atsakomybę dėl netinkamo Sutarties 2.7. punkte prisiimto įsipareigojimo vykdymo kilsiančias pasekmes. Be to, prisiimdama sutartinius įsipareigojimus atsakovė galėjo ir turėjo protingai numatyti, kaip juos įvykdys, nes atsakovei Sutarties pasirašymo metu jau buvo žinoma, kokią informaciją ji turės pateikti ieškovei, taigi, turėjo numatyti ir reikiamos informacijos gavimo būdus. Atsakovė teigia, jog nėra įrodymų, jog ji būtų slėpusi informaciją apie P. T. individualią veiklą. Užimtumo tarnyba pabrėžia, jog to niekada ir neteigė, Atsakovei tik reikėjo įvykdyti minėtą įsipareigojimą ir nebūtų kilę problemų dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Atsakovė savaip bando traktuoti Sutarties nuostatą, jog tik Sutarties 4.1. papunktyje įtvirtinta teisė ieškovei nutraukti Sutartį raštu įspėjus kitą šalį prieš 10 darbo dienų, o jau nutraukti Sutartį pagal 4.2. punktą – būtinas bendras 30 dienų įspėjimo terminas. Nesutiktina su šia atsakovės nuomone. P. S. 4.1. papunktį Sutartis nutraukiama, kai darbdavys nesilaiko šios Sutarties sąlygų. Akivaizdu, jog atsakovė nesilaikė Sutarties 2.7. papunktyje nustatytos sąlygos – per 3 darbo dienas informuoti Užimtumo tarnybą apie P. T. savarankišką veiklą, beje, to neneigia ir pati atsakovė. Taip pat Sutarties 5 punkte yra numatyta teisė darbdaviui vienašališkai nutraukti Sutartį, įspėjus Užimtumo tarnybą irgi prieš 10 darbo dienų, kai Užimtumo tarnyba nesilaiko Sutartyje nustatytų sąlygų. Taigi, ir tokiu atveju yra taikomas 10 darbo dienų įspėjimo terminas Sutarčiai nutraukti, todėl darytina išvada, jog visais atvejais nutraukiant Sutartį taikytinas 10 darbo dienų įspėjimo terminas, nepriklausomai nuo to, kurios šalies iniciatyva Sutartis nutraukiama. Užimtumo tarnybos nuomone, šiuo nagrinėjamu atveju, įspėjimas prieš 10 darbo dienų apie Sutarties nutraukimą yra laikytinas formaliu pažeidimu, nekeičiančiu jo teisėtumo. Ieškovė akcentuoja, jog Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punkte imperatyviai nurodyta, kad subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas nutraukiamas, kai asmuo pradeda dirbti savarankiškai. Vadinasi, Užimtumo tarnyba privalėjo nutraukti Sutartį, priešingu atveju būtų paneigiama teisingumo principo esmė ir sukuriama ydinga situacija, kai neteisėtai gautos valstybės lėšos pasilieka pas jas gavusį subjektą ir tokiu būdu valstybei padaroma žala. Ieškovė mano, jog nustačius, kad subsidija UAB „Gevalda“ buvo išmokėta nesilaikant Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų, turi ne tik teisę, bet ir pareigą ją išsiieškoti įstatymų nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog viešojoje teisėje vadovaujamasi principu - „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, todėl Įstatyme esant aiškiai įtvirtintai nuostatai, kad subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas nutraukiamas, įdarbintam asmeniui pradėjus dirbti savarankiškai, Užimtumo tarnyba, priimdama atsakovės pageidaujamą sprendimą, veiktų neteisėtai, tai yra, ultra vires (viršydama įgaliojimus). Ieškovės nuomone, Užimtumo tarnyba Sutartį nutraukė teisėtai ir pagrįstai, todėl priteisti atsakovei neišmokėtą 963 Eur dydžio subsidiją darbo užmokesčiui už 2021 m. birželio mėnesį dirbusį P. T. nėra teisinio pagrindo.

Ieškovė savo rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, jog tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma, asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė subsidiją darbo užmokesčiui gavo sudariusi 2022-09-22 Sutartį, t. y. sutarties pagrindu, tačiau Sutartis buvo nutraukta nustačius, kad subsidijuojamas asmuo pradėjo dirbti savarankiškai ir subsidija atsakovei išmokėta nepagrįstai. Taigi, po subsidijos (turto) įgijimo, išnyko šio turto įgijimo pagrindas. Tokiu atveju turto gavėjui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą, kaip įgytą be pagrindo.

Ieškovės atstovė, dalyvaudama 2022-02-04 teismo posėdyje, palaikė ieškinį, dubliką ir atsiliepimą į priešieškinį visiškai, prašė priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, kad nuo 2020-12-09 iki 2021-08-04 P. T. vykdė individualią veiklą. Nuo 2021-01-01 iki 2021 m. gegužės mėnesio ieškovė nepagrįstai išmokėjo atsakovei subsidijas. P. T. tik 2021-08-04 išregistravo savo individualią veiklą. Atsakovė netinkamai traktuoja Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punktą, jos argumentai nepagrįsti, kad asmuo turėjo būtinai gauti pajamų, pakanka, kad pagal Sodros duomenis jis vykdo inidvidulią veiklą. Nurodė, jog sutinka su atsakovės pozicija ir tikslina ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, nurodydama, kad ieškovė prašo priteisti ne 6 proc., o 5 proc. dydžio palūkanas. Dėl atsakovės prašomų bylinėjimosi išlaidų, tai jos yra aiškiai per didelės. Reikalavimo suma nėra didelė ir byla nėra sudėtinga. Be to, jau nuo 2020 m. advokatas teikė atsakovei paslaugas. Ieškovės nuomone, įspėjimo terminas nėra svarbus ir ieškovė neturėjo jokios pasirinkimo laisvės – jis privalėjo nutraukti Sutartį. Nurodė, jog pati įmonė pasirenka būsimą darbuotoją, o ne Užimtumo tarnyba. Nurodė, kad atsakovė pažeidė tik Sutarties 2.7 punktą, daugiau jokių pažeidimų nepadarė. Darbuotojas turėjo informuoti Darbdavį, kad pradėjo dirbti individualiai, o Darbdavys turėjo įspėti apie tai, kad Darbuotojas turi informuoti Darbdavį. Paaiškino, kad ieškovė nutraukė Sutartį atgaline data, nes tada nustatė pažeidimą. Paaiškino, kad Užimtumo tarnyba, mokėdama subsidijas, privalo kiekvieną mėnesį patikrinti, ar su subsidija įdarbintas asmuo nepradėjo dirbti dar kur nors, bet dėl pandemijos ir didelės gausos mokamų subsidijų ieškovės darbuotoja to nepadarė, t. y. nepatikrino ir toliau mokėjo subsidiją. Darbuotojai tik po kelių mėnesių patikrino ir nustatė, kad P. T. vykdo individualią veiklą. Darbdavys nepagrįstai įgijo turtą, nes už tuos 5 mėnesius jis neturėjo pagrindo gauti subsidijų. Sutarties rengėjas yra ieškovė, bet atsakovė turi teisę rinktis laisva valia sudaryti sutartį ar ne.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje priešieškinį, atsiliepimą ir tripliką palaikė visa apimtimi, su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog atsakovė pirmą kartą sužinojo aie tai, kad asmuo išsiėmė individualios vieklos pažymą tik 2021-07-28 iš ieškovės rašto Nr. SD(19.1)-7930. P. T. dirba pagal darbo sutartį pas atsakovę statybos direktoriaus pavaduotoju, anksčiau jis užsiėmė konsulavimo veikla. Atsakovės nuomone, iš esmės ginčas yra dėl to, kaip vertinti individualios veiklos pažymos išėmimo faktą - ar tai automatiškai reiškia ir savarankišką darbą, ar visgi norint konstatuoti savarankišką darbą, reikia ne tik išsiimti pažymą, bet ir faktiškai pradėti vykdyti konkrečią veiklą, gauti iš jos pajamų. Teiginiai, neva atsakovė privalėjo numatyti, kad jos darbuotojas išsiims individualios veiklos pažymą, vertintini kritiškai. Atsakovė, skirtingai nei ieškovė, neturi prieigos prie Sodros duomenų įrašų ir objektyviai neturi galimybių patikrinti, ar darbuotojas slapčia neišsiėmė kokios nors pažymos, pvz., kaip šiuo atveju - individualiai veiklai vykdyti. Kad darbuotojas užsiimtų kokia nors papildoma veika, šiuo konkrečiu atveju užfiksuota nebuvo. Darbuotojas turi galiojančią darbo sutartį, gauna darbo užmokestį, jo visa veikla susijusi tik su jo darbine veikla pagal darbo sutartį. Be fakto, kad buvo išimta individualios veiklos pažyma, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių savarankiško darbo vykdymą šalia darbinės veiklos pagal darbo sutartį. Byloje nėra jokių kitų sutarčių su užsakovais, pajamų kvitų, mokesčių deklaracijų, liudytojų parodymų, iš kurių būtų galima teigti savarankiško darbo faktinį buvimą. Nesant tokių įrodymų, kalbama tik apie prielaidas, nes individualios veiklos pažymos išėmimas tėra tik prielaida tokiai veiklai vykdyti, tačiau nepatvirtina tokios veiklos faktinio vykdymo. Nurodė, kad dėl ieškinio teisinio pagrindo, tai vėlgi, nėra jokio konkretumo. Vienais procesiniais dokumentais ieškinio reikalavimas grindžiamas nepagrįstu praturtėjimu, kitais procesiniais dokumentais kalbama apie sutartinių nuostatų pažeidimą ir sutartinės atsakomybės taikymą. Atsakovės atstovės nuomone, pirmu atveju jokio nepagrįsto praturtėjimo nėra ir negali būti, nes visos gautos lėšos buvo išmokėtos darbuotojui. Darbdavys jų nepasiliko sau. Darbuotojas patvirtino, kad nėra jokio įsiskolinimo iš darbdavio pusės. Dar daugiau, darbdavys iš pradžių savo lėšomis sumokėdavo darbo užmokestį, ir tik po mėnesio jam būdavo kompensuojama Užimtumo tarnybos. Visos gautos lėšos buvo panaudotos darbuotojo darbo užmokesčiui sumokėti. Pažymėtina, kad jeigu nebūtų buvusi skirta subsidija, tai tas darbuotojas apskritai nebūtų priimtas dirbti pas atsakovę. Tai yra užimtumo rėmimo programa, padedanti įsidarbinti priešpensinio amžiaus žmonėms, kurių įdarbinimo galimybės, nesant valstybės paramos, yra gana ribotos. Dėl sutartinių įsipareigojimų pažeidimo nurodoma, neva pažeistas Sutarties 2.7 punktas, kurio esmė per 3 dienas pranešti apie darbo sutarties nutraukimą su darbuotoju arba šiam pradėjus savarankiškai dirbti (kas iš esmės taip pat gali reikšti darbo santykių pabaigą). Pažymėjo, kad Darbo sutartis nebuvo nutraukta. Jei darbdavys neturėjo jokių duomenų, kad Darbuotojas šalia savo darbinės veiklos užsiimtų ir papildoma veikla, tai ir pranešti Užimtumo tarnybai Darbdavys neturėjo apie ką. Atsakovės atstovės nuomone, jokio sutartinių įsipareigojimų pažeidimo, ypač Sutarties 2.7 p. pažeidimo, šiuo atveju nebuvo. Nesant pažeidimo, negalimas ir sutartinės atsakomybės taikymas. Dėl įspėjimo terminų - iš ieškovės paskutinių rašytinių paaiškinimų atsakovė sprendžia, kad jau pati ieškovė suprato, kad Sutartis parengta ydingai, ir kad 10 dienų įspėjimo terminas taikomas tik tiems atvejams, kurie numatyti Sutarties 4.1 punkte. Kitiems atvejams taikomas bendras 30 dienų įspėjimo terminas, numatytas CK 6.218 straipsnio 1 dalyje. Nesutikdama su ieškovės argumentais, kad įspėjimo termino trukmė nieko nereiškia, ji nebūtų pakeitusi galutinio rezultato ir pan., atsakovės atstovė pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje aiškiai ir nedviprasmiškaii išaiškinta dėl teisinių pasekmių, kuomet sutartis yra nutraukiama, nesilaikant sutartyje ir teisės aktuose nustatytų procedūrų. Kaip pavyzdys galėtų būti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-06 nutartyje 3K-3-208/2013 pateiktas išaiškinimas, kad Sutarties šalies veiksmai, kuriais būtų siekiama vienašališkai nutraukti sutartį, nesant tam pakankamo įstatyminio ar sutartyje įtvirtinto pagrindo ir nesilaikant sutarties nutraukimo tvarkos, turėtų būti vertinami kaip šiurkščiai pažeidžiantys sąžiningumo ir bendradarbiavimo (kooperavimosi) sutartiniuose santykiuose principus, t. y. nesąžinigas elgesys, piktnaudžiavimo teise. Teismui konstatavus nesąžiningą šalies elgesį bei piktnaudžiavimą teise, atitinkamai tokios šalies teisės nėra ir negali būti ginamos, o tokios situacijos teisiniai padariniai - sutarties nutraukimo pripažinimas neteisėtu. Atsakovės atstovė pažymėjo, kad šiuo kontekstu labai svarbi aplinkybė yra ta, kad pagal bylos medžiagą matyti, kad individualios veiklos pažyma išimta 2020-12-09, o pranešimas apie Sutarties nutraukimą atsiunčiamas 2021-07-28. Taigi, ieškovė apie Sutarties nutraukimą pranešė atsakovei tik tada, kai sutarties vykdymas iš atsakovės pusės faktiškai buvo užbaigtas (liepos mėnesį už birželio mėnesį atsakovė jau išmokėjusi darbo užmokestį darbuotojui, tik negavusi subsidijos iš ieškovo). Jeigu ieškovė būtų pranešusi iš karto, kai buvo išimta pažyma, tai viena iš tokio pranešimo pasekmių galėjo būti Darbo sutarties nutraukimas su Darbuotoju. Nesant darbuotojo, nereikalingos ir subsidijos, niekas nebūtų patyręs žalos. Atsakovė laikosi pozicijos, kad pažymos išėmimas savaime dar nereiškia savarankiško darbo, nesant kitų įrodymų, kad tas savarankiškas darbas buvo faktiškai vykdomas, ir šios pozicijos nekeičia, tačiau jeigu ieškovė mano priešingai, tai tokiu atveju paaiškina, kad išankstinis tinkamas įspėjimas būtų sukėlęs ir atitinkamas teisines pasekmes. Kitaip tariant, būtų sudaryta galimybė atsakovei pasirinkti - pasilikti darbuotoją ir prisiimti darbo užmokesčio išlaidų naštą sau, arba jį atleisti, praradus valstybės finansavimą dėl to, kad jis pradėjo savarankiškai dirbti arba susidarė prielaidas savarankiškam darbui. Laiku ir tinkamai neinformuodama atsakovės apie menamą sutarties pažeidimą ir numatomą jos nutraukimą, ieškovė pati pasielgė netinkamai. Pažymėjo, kad laiku paaiškėjus aplinkybei, kad darbuotojas išsiėmė pažymą, suteikiančią teisę vykdyti savarankišką veiklą, atsakovė būtų galėjusi ne tik spręsti - pasilikti tokį darbuotoją, ar ne, bet ir konsultuotis su ieškovės specialistais, kaip vertinti pažymos išsiėmimą ir pan., taip įgyvendinant šalių bendradarbiavimo, kooperavimosi principus, apie kurių svarbą sutartiniuose santykiuose pasisako ir kasacinis teismas. Taigi, savalaikis atsakovės informavimas apie pastebėtą galimą pažeidimą bei informavimas apie galimą ar būsimą sutarties nutraukimą, neabejotinai būtų sukėlęs teisines pasekmes. Atsakovės nuomone, šiuo konkrečiu atveju yra ne vien formalus procedūrinis pažeidimas, kaip bando įrodyti ieškovė, bet esminis imperatyvų sutartinių teisinių nuostatų pažeidimas, kuomet sutartis nutraukiama ne tik be jokio išankstinio įspėjimo, bet ir atgaline data. Šalys sudarė Įdarbinimo subsidijuojant vykdymo ir finansavimo sutartį, ieškovė atsiuntė darbuotoją, atsakovė su juo sudarė darbo sutartį, mokėjo darbo užmokestį, kurį visą arba tam tikrai laikotarpiais - pusę, kompensavo ieškovė. Sutarčiai praktiškai pasibaigus (kai atsakovė pilnai sumokėjo visą sutartimi sulygtą darbo užmokestį, o ieškovei liko sumokėti tik vieną įmoką, lygią 50 proc. sulygto darbo užmokesčio), staiga ieškovė pareiškia apie sutarties nutraukimą atgaline data ir pareikalauja grąžinti dalį išmokėtų subsidijų, nes pastebėjo, kad ieškovės siųstas darbuotojas prieš pusmetį išsiėmė individualios veiklos pažymą. Atsakovė ieškovės teiginius, neva jie neturi kito pasirinkimo, vertina kritiškai, nes pasirinkimas visada yra, tuo labiau, kad faktas dėl savarankiško darbo yra neįrodytas. Atsakomybę dėl šios situacijos privalo prisiimti pati ieškovė, jos konkretūs darbuotojai, kurie aplaidžiai vykdė savo funkcijas - ne tik ydingai parengė sutartį, kuomet patys nebesusigaudo, kokia yra sutartyje įtvirtinta jos nutraukimo procedūra, bet ir prisiimti atsakomybę už savo netinkamą neveikimą. Pagal kasacinio teismo praktiką, įspėjimo reikalavimų nesilaikymas, ir ypač sutarties nutraukimas atgaline data, reiškia šalies nesąžiningumą kitos šalies atžvilgiu, įstatymo ir sutarties nesilaikymą, todėl negali sukurti ir teisinių pasekmių. Be to, pagal formuojamą LAT praktiką, pirmenybė yra sutartinių teisinių santykių išsaugojimui, o ne nutraukimui, tuo labiau, kad, atsakovės atstovės nuomone, sutartis nutraukta dėl mažareikšmio pažeidimo neva darbdavys neinformavo apie tai, kad darbuotojas išsiėmė individualios veiklos pažymą. Tai, pirma, darbdaviui šis faktas net nebuvo žinomas, antra, pagal Sutarties 2.7 punkto nuostatas, tai pagrindinė atsakovės pareiga buvo informuoti apie darbo santykių pabaigą, kurią galėjo nulemti įvairios priežastys, pvz., darbuotojo savarankiška veikla. Atsakovės nuomone, nepagrįstas praturtėjimas būtų buvęs tuo atveju, jeigu darbuotojui pradėjus dirbti savarankiškai ir tuo pagrindu nutraukus darbo sutartį, darbdavys būtų apie tai neinformavęs ieškovės ir toliau būtų ėmęs subsidijas. Šiuo atveju tokio dalyko nebuvo. Atsakovės nuomone, Sutartis nutraukta nepagrįstai, neįrodžius faktinio pagrindo, nesant teisinio pagrindo, pažeidžiant visas procedūras, todėl ieškinys atmestinas.

Atsakovės atstovė, pasisakydamas dėl atsakovės pareikšto priešieškinio, nurodė, kad priešinio ieškinio patenkinimas betarpiškai susijęs su ieškinio atmetimu, nes jokio pažeidimo iš atsakovės pusės nebuvo. Pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, priteistina subsidija už 2021 m. birželio mėnesį, kuri nebuvo išmokėta - 963 Eur.

Atsikirsdama į ieškovės argumentus dėl atsakovės prašomų priteisti, ieškovės nuomone, per didelių atstovavimo išlaidų, atsakovės atstovė nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra adekvačios, atitinka atsakovės atstovo sugaištą laiką ir kompetencijas, neviršija Rekomendacinių įkainių, todėl jas mažinti nėra jokio teisinio pagrindo. Prašė ieškinį atmesti, priešinį ieškinį patenkinti, priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas 3 967 Eur bylinėjimosi išlaidas.

2021-07-28 ieškovė išsiuntė atsakovei pranešimą Nr. SD(19.1)-7930 (toliau ir – Pranešimas), kuriame nurodyta, kad VSDFV pateiktais duomenimis Darbuotojas nuo 2020-12-09 pradėjo dirbti pagal kitą darbo sutartį, todėl vadovaujantis Sutarties 4.2 papunkčiu bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau ir – Įstatymas) 41 straipsnio 5 dalies 5 punktu (,,įdarbintam asmeniui pradėjus dirbti pagal kitą darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu ar pradėjus dirbti savarankiškai“), Sutartis su atsakove yra nutraukiama nuo 2021-01-01. Pranešimu nurodoma 963 Eur (permoką už įdarbinimą subsidijuojant), pavedimo Nr. 790005396, grąžinti į ieškovės sąskaitą Nr. LT83 7044 0600 0648 7516 ir (963 x 4) = 3 852 Eur (permoką už įdarbinimą subsidijuojant), pavedimo Nr. 790006819, Nr. 790008522, Nr. 790010047 ir Nr. 790011552, grąžinti į ieškovės sąskaitą Nr. LT06 7300 0101 5127 6104 iki 2021-08-19.

Atsakovė 2021-08-18 raštu Nr. GVA-21/08/18-1 (toliau ir – Raštas) informavo ieškovę, kad Pranešime nurodyto pažeidimo nepadarė, kadangi darbuotojas faktiškai savarankiškos veiklos nevykdė, taip pat neturėjo jokių kitų darbinių pajamų pagal kitas darbo sutartis, pateikė tai pagrindžiančius įrodymus ir prašė ieškovės atsižvelgti į aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, nurodytą teisminę praktiką bei teisinius argumentus ir pakeisti sprendimą dėl Sutarties nutraukimo bei išmokėtos subsidijos grąžinimo.

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, patikslinusi savo reikalavimus teismo posėdyje, prašo priteisti iš atsakovės UAB „Gevalda“ nepagrįstai išmokėtą 4 815 Eur subsidiją ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovė UAB „Gevalda“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti 2020-09-22 Įdarbinimo subsidijuojant vykdymo ir finansavimo sutarties Nr. URS(19.1)-2276 vienašališką nutraukimą nuo 2021-01-01 neteisėtu ir priteisti iš ieškovės už 2021 m. birželio mėnesį neišmokėtą 963 Eur subsidiją.

Ieškovės teigimu, atsakovė, pagal užimtumo rėmimo programą 2020-09-22 sudariusi Darbo sutartį su ieškovės atsiųstu darbuotoju P. T. (toliau ir – Darbuotojas) ir nuo 2020-09-23 jį įdarbinusi statybos direktoriaus pavaduotoju, pažeisdama Sutarties 4.2 papunktį ir Užimtumo įstatymo (toliau ir – Įstatymas) 41 straipsnio 5 dalies 5 punktą (įdarbintam asmeniui pradėjus dirbti pagal kitą darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu ar pradėjus dirbti savarankiškai), neįvykdydama Sutarties 2.7 papunkčio, kuris numato, kad Darbdavys įsipareigoja per 3 darbo dienas pranešti Užimtumo tarnybai apie darbo sutarties nutraukimą, Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 2 – 8 punktuose nurodytų aplinkybių atsiradimą, neinformavo ieškovės apie Darbuotojo nuo 2020-12-09 pradėtą vykdyti individualią veiklą, apie ką ieškovei tapo žinoma gavus duomenis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau ir – VSDFV), ir dėl to atsakovei už laikotarpį nuo 2021 m. sausio mėnesio iki 2021 m. gegužės mėnesio nepagrįstai buvo išmokėta 4 815 Eur dydžio subsidija darbo užmokesčiui. Todėl atsakovė, pažeidusi sutartinius įsipareigojimus ir tokiu būdu nepagrįstai praturtėjusi (CK 6.237 – 6.242 straipsniai), privalo grąžinti be teisinio pagrindo gautas lėšas - 4 815 Eur dydžio subsidiją darbo užmokesčiui ir sumokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už minėtą sumą.

Nesutikdama su atsakovės argumentu, kad ji neturi galimybės gauti duomenų nei iš VSDFV, nei iš VMI apie savo darbuotojus, todėl negalėjo žinoti ir nežinojo apie tai, kad Darbuotojas išsiėmė pažymą individualiai veiklai, kadangi jis apie tai atsakovės neinformavo, ieškovė nurodė, jog atsakovė atsakovė, yra verslo subjektas, kuriam taikomi papildomi atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl prisiimdama Sutartyje numatytus įsipareigojimus galėjo ir turėjo protingai numatyti dėl ateityje galinčių kilti problemų, vykdant Sutarties 2.7. punkto nuostatas, ir sudarydama darbo sutartį su įdarbinamu asmeniu perspėti jį dėl UAB „Gevalda“ informavimo, jei atsirastų Sutarties 2.7. punkte nurodytos aplinkybės, kurioms esant nutraukiamas darbdaviui subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas, todėl būtent šis pasyvus Darbdavio elgesys ir sąlygojo tokių pasekmių atsiradimą. Ieškovės nuomone, atsakovė, prisiimdama sutartinius įsipareigojimusa atsakovė galėjo ir turėjo protingai numatyti, kaip juos įvykdys, nes atsakovei Sutarties pasirašymo metu jau buvo žinoma, kokią informaciją ji turės pateikti ieškovei, taigi, turėjo numatyti ir reikiamos informacijos gavimo būdus.

Ieškovė pripažino, kad ji prieš vienašališkai nutraukiant Sutartį neįspėjo raštu atsakovės prieš 10 darbo dienų, kaip tą, ieškovės nuomone, numato Sutarties 4.1. papunktis. Ieškovės teigimu, būtent 10 dienų terminas taikomas įspėjimui pagal Sutartį, kurios ir 5 punkte yra numatyta teisė darbdaviui vienašališkai nutraukti Sutartį, įspėjus Užimtumo tarnybą irgi prieš 10 darbo dienų, kai Užimtumo tarnyba nesilaiko Sutartyje nustatytų sąlygų. Iš to ieškovė daro išvadą, jog visais atvejais, taip pat ir nutraukiant sutartį Sutarties 4.2. papunkčio pagrindu, kaip šiuo atveju, nutraukiant Sutartį taikytinas 10 darbo dienų įspėjimo terminas, nepriklausomai nuo to, kurios šalies iniciatyva Sutartis nutraukiama, o ne 30 dienų terminas, numatytas CK 6.218 straipsnio 1 dalyje, kaip teigia atsakovė. Tačiau Užimtumo tarnybos nuomone, minėtas ieškovės padarytas pažeidimas laikytinas formaliu pažeidimu, nekeičiančiu Sutarties nutraukimo teisėtumo.

Ieškovė, nesutikdama su priešieškiniu, nurodė, kad ji pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė Sutartį su atsakove, pažeidusia Sutartį bei be teisinio pagrindo gavusia lėšas - subsidiją darbo užmokesčiui. Ieškovė pažymėjo, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punkte imperatyviai nurodyta, kad subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas nutraukiamas, kai asmuo pradeda dirbti savarankiškai, todėl Užimtumo tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjo nutraukti Sutartį, nes Įstatymas neleidžia Užimtumo tarnybai rinktis elgesio modelio, o imperatyviai nustato sąrašą aplinkybių, kurioms atsiradus privalu nutraukti subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą. Ieškovė pažymėjo. Todėl, ieškovės nuomone, atsakovės priešieškinis turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Atsakovė, nesutikdama su ieškovės pareikštais reikalavimais, nurodė, jog apie tai, kad Užimtumo tarnybos atsiųstas ir atsakovės nuo 2020-09-23 įdarbintas P. T. (Darbuotojas) 2020-12-09 iš VMI prie FM buvo išsiėmęs individualios veiklos pažymą, atsakovė sužinojo tik iš ieškovės 2021-07-28 pranešimo Nr. SD(19.1)-7930 (toliau ir – Pranešimas), kuriuo atsakovė buvo informuota apie tai, kad, vadovaujantis Sutarties 4.2 papunkčiu bei Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punktu, Sutartis su Darbdaviu yra nutraukiama nuo 2021-01-01 bei reikalaujama grąžinti iš viso 4 815 Eur, ieškovės teigimu, nepagrįstai išmokėtą subsidiją darbo užmokesčiui bei sumokėti palūkanas. Atsakovė nurodė, jog Darbuotojas paaiškino, kad jis nežinojo, jog individualios veiklos pažymos išėmimas gali būti prilyginamas savarankiškam darbui, tuo labiau, kad jis jokios savarankiškos veiklos faktiškai nevykdė ir pajamų negavo, Darbdavio apie šią pažymą dėl tų pačių priežasčių neinformavo. Siekiant pašalinti bet kokias abejones, Darbuotojas Darbdavio reikalavimu iš karto kreipėsi į VMI dėl individualios veiklos pažymos panaikinimo, ir ji buvo panaikinta. Atsakovės nuomone, ieškovė nepagrįstai prilygino individualios veiklos pažymos išsiėmimo faktą savarankiškam darbui, net nesigilindama ir nesiaiškindama, ar Darbuotojas ginčo laikotarpiu faktiškai savarankiškai dirbo ir gavo pajamų. Atsakovės nuomone, Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatyta aplinkybė, kai nutraukiamas subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas, įdarbintam asmeniui pradėjus dirbti savarankiškai, iš esmės reiškia draudimą faktiškai užsiimti savarankiška veikla ir gauti iš to pajamų, bet ne draudimą susikurti teisines prielaidas savarankiškam darbui ateityje. Tai, kad Darbuotojas jokios veiklos nevykdė ir pajamų negavo, patvirtina jo pajamų mokesčio deklaracija už 2020 metus, taip pat - išrašas iš jo banko sąskaitos, iš kurio matyti, kad, be kelių pervedimų tarp Darbuotojo šeimos narių (žmonos ir sūnaus), kompensuojant vienas kitam didesnės apimties pirkinius, bei kompensaciją iš LR Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros už saulės elektrinės įrengimą ant Darbuotojo privataus namo stogo, jokių pajamų, išskyrus darbo užmokestį, mokamą Darbdavio, Darbuotojas ieškinyje nurodytu laikotarpiu negavo.

Atsikirsdama į ieškovės argumentus atsakovė nurodė, kad skirtingai nei valstybinės institucijos (pvz., ieškovė), privatūs juridiniai asmenys (pvz., atsakovė) neturi prieigos nei prie savo darbuotojų Sodros duomenų, nei prie VMI duomenų ir negali patikrinti, ar darbuotojai šalia savo darbinių santykių nevykdo kokios nors papildomos veiklos pagal verslo liudijimus ar individualios veiklos pažymas. Todėl, atsakovės nuomone, ji, neinformuodama ieškovės Sutarties 2.7 punkte nustatyta tvarka apie Darbuotojo išsiimtą individualios veiklos pažymą, Sutarties nepažeidė, nes pati apie tai nežinojo ir sužinojo tik iš ieškovės Pranešimo. Be to, atsakovė pažymėjo, kad informuoti Darbuotoją apie tai, kokiomis sąlygomis jis priimamas į darbą, privalėjo ne tik Darbdavys, bet ir ieškovė, atsiuntusi Darbuotoją.

Taip pat atsakovė nurodė, kad ieškinys grindžiamas ne tik sutartinių įsipareigojimų pažeidimu, bet ir nepagrįstu praturtėjimu, su kuo atsakovė nesutinka. Nurodė, jog ieškinyje nurodoma, kad įdarbinimo subsidijuojant priemonės tikslas – įdarbinti Užimtumo tarnybos siųstą asmenį, negrąžintinai kompensuojant darbdaviui dalį šio asmens darbo užmokesčio išlaidų, <...> (Įstatymo 42 straipsnio 1 dalis). Tuo siekiama ne darbdavių interesų tenkinimo, o socialiai pažeidžiamai visuomenės daliai padėti padidinti jų užimtumo galimybes. Atsakovės nuomone, šios priemonės tikslas buvo pasiektas – įdarbintas ieškovės siųstas Darbuotojas, sudarant su juo neterminuotą darbo sutartį, kuri nebuvo nutraukta ir pasibaigus valstybės skirtai paramai, Darbuotojas dirba iki šiol. Darbuotojas įdarbintas pilnu etatu. Visa skirta subsidija darbo užmokesčio forma buvo išmokėta Darbuotojui. Taigi, atsakovės nuomone, jokio Darbdavio nepagrįsto praturtėjimo šiuo konkrečiu atveju nebuvo. Priešingai, jeigu dėl Darbuotojo veikimo, išsiimant individualios veiklos pažymą (nors ir nevykdant veiklos), Sutarties nutraukimas atgaline data dėl kažkokių priežasčių būtų pripažintas pagrįstu, o atsakovė būtų įpareigota grąžinti dalį subsidijos, kurią ji jau yra išmokėjusi Darbuotojui kaip darbo užmokestį, nuostolius patirtų Darbdavys, o valstybinė institucija gautų nepagrįstos naudos, nes jos atsiųstas Darbuotojas būtų įdarbintas Darbdavio sąskaita, kas iš esmės reikštų įdarbinimo subsidijuojant priemonės tikslo - socialiai pažeidžiamos visuomenės dalies užimtumo galimybių padidinimas - įgyvendinimas ne valstybės, o privataus verslo subjekto sąskaita. Šiuo konkrečiu atveju subsidija buvo gauta Sutarties pagrindu, todėl, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimu, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos apskritai negali būti taikomos.

Taigi, kaip minėta anksčiau, ieškovė 2021-07-28 Pranešimu vienašališkai nuo 2021-01-01 nutraukė Sutartį su atsakove, nurodžiusi kaip Sutarties nutraukimo pagrindą Sutarties 4.2. papunkčio bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau ir – Įstatymas) 41 straipsnio 5 dalies 5 punkto (,,įdarbintam asmeniui pradėjus dirbti pagal kitą darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu ar pradėjus dirbti savarankiškai“) pažeidimą.

Įstatymo 41 straipsnio (Įstatymo redakcija, galiojusi Sutarties nutraukimo metu), reglamentuojančio remiamąjį įdarbinimą, 5 dalyje įtvirtintas sąrašas atvejų, kada remiamojo įdarbinimo priemonių subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas, kai įdarbinami šio Įstatymo 25 straipsnio 1–13 punktuose nurodyti asmenys, nutraukiamas: 1) pasibaigus subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo terminui, nustatytam remiamojo įdarbinimo įgyvendinimo sutartyse; 2) pasibaigus darbo sutarčiai, sudarytai įgyvendinant remiamojo įdarbinimo priemones; 3) įdarbintam asmeniui sulaukus senatvės pensijos amžiaus; 4) darbdaviui neišmokėjus viso įdarbintam asmeniui priklausančio darbo užmokesčio darbo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais ilgiau kaip 7 dienas; 5) įdarbintam asmeniui pradėjus dirbti pagal kitą darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu ar pradėjus dirbti savarankiškai; 6) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą subsidijos gavėjui arba kreditorių susirinkimui priėmus nutarimą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka; 7) įregistravus likviduojamos įmonės statusą Juridinių asmenų registre; 8) kai darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos.

Ieškovė grindžia savo reikalavimus tuo, kad pagal Sutarties 2.7. papunktį, Darbdavys įsipareigojo per 3 darbo dienas pranešti Užimtumo tarnybai apie darbo sutarties nutraukimą, Įstatymo 41 straipsnio <...> 5 dalies 2 – 7 punktuose nurodytų aplinkybių atsiradimą <...>, tačiau atsakovė šio sutartinio įsipareigojimo neįvykdė ir neinformavo ieškovės apie tai, kad Darbuotojas (P. T.) nuo 2020-12-09 pradėjo dirbti savarankiškai, ko pasekoje atsakovė nepagrįstai gavo subsidiją Darbuotojo darbo užmokesčiui. Ieškovė nurodė, kad tik pastebėjus (nenurodo – kada), jog pagal VSDFV duomenis, P. T. nuo 2020-12-09 pradėjo dirbti savarankiškai, Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Trakų skyrius 2021-07-28 raštu Nr. SD(19.1)-7930 „Dėl įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo finansavimo sutarties nutraukimo“ (toliau ir – Pranešimas) informavo atsakovę, jog Sutartis nutraukiama nuo 2021-01-01. Atsikirsdama į atsakovės argumentus, kad ji neturi prieigos nei prie Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau ir – VMI), nei prie VSDFV duomenų bazių, todėl nežinojo apie Darbuotojo išsiimtą individualios veiklos pažymą, atitinkamai, todėl ir neinformavo apie tai ieškovės, ieškovė nurodė, jog atsakovė tai, kokiu būdu ji vykdys Sutarties 2.7. papunktyje numatytą Darbdavio įsipareigojimą, galėjo ir turėjo numatyti, sudarydama Sutartį bei sutikdama su Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir joje numatyta galinčia kilti atsakomybe dėl netinkamo Sutarties nuostatų vykdymo (Sutarties 7 punktas).

Kaip minėta anksčiau, ieškovė 2021-07-28 Pranešimu nutraukė Sutartį su atsakove nuo 2021-01-01, nurodydama, jog Sutartis nutraukiama vadovaujantis Sutarties 4.2 papunkčiu bei Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punktu (,,įdarbintam asmeniui pradėjus dirbti pagal kitą darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu ar pradėjus dirbti savarankiškai“).

Ieškovės teigimu, vien pažymos individualiai veiklai vykdyti išėmimas yra pakankama aplinkybė savarankiškam darbui konstatuoti, taip pat, tokiam faktui konstatuoti nėra būtinas ir pajamų gavimas iš savarankiškos veiklos. Teismas tokius ieškovės argumentus vertina kritiškai ir atmeta.

Šie ieškovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir sutiktina su atsakovės argumentais, kad Sutarties 4.2 punkte, kurio pagrindu ji nutraukta, nėra numatytas įspėjimo terminas, todėl turi būti taikomas CK 6.218 straipsnio 1 dalyje numatytas 30 dienų įspėjimo terminas. Taip pat teismas vertina kritiškai ir atmeta ieškovės argumentą, jog tai, kad ieškovė, vienašališkai nutraukdama Sutartį, neįspėjo atsakovės apie tai įstatymo nustatyta tvarka (prieš 30 dienų iki Sutarties nutraukimo), yra tik formalus ir, ieškovės nuomone, neesminis pažeidimas.

Vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnyje, kurio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais.