Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-153-777/2019

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-03-14
Bylos Nr.: e2A-153-777/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-24-3-01832-2016-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Jolanta Gailevičienė, Erika Misiūnienė
Atsakovas: K. Ž.
Ieškovas: A. F.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-153-777/2019Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01832-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.6.1; 2.3.7; 2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 3.4.1.2; 3.1.7.6; 3.3.1.18.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 14 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. F. ieškinį atsakovui K. Ž. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, jo padalijimo ir kompensacijos priteisimo ir pagal atsakovo K. Ž. priešieškinį ieškovei A. F. dėl kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe bendros 19 991 Eur vertės kilnojamąjį turtą: 100 Eur vertės šaldytuvą „Whirpool“, 70 Eur vertės virdulį „Siemens“,190 Eur vertės virtuvinį stalą su šešiomis kėdėmis, 1 030 Eur vertės skalbyklę „Miele“, 400 Eur vertės dvigulę lovą, 55 Eur vertės dvigulę lovą, 126 Eur vertės groteles lovai, 1000 Eur vertės čiužinį, dvi spinteles prie lovos, 40 Eur vertės, 300 Eur vertės televizorių „Sharp LC37BV“, 80 Eur vertės trijų stalčių komodą, 300 Eur vertės sofą „Dope“, 80 Eur vertės trijų durų rūbų spintą, 55 Eur vertės spintelę televizoriui, 100 Eur vertės vitriną, 70 Eur vertės mikrobangų krosnelę „Elektrolux“, 2 107 Eur vertės automobilį „Isuzu Trooper“, 10 163 Eur vertės automobilį „Audi A6“, 3 725 Eur vertės motociklą „Ducati Monster S2R“. Iš šio turto ieškovė prašė priteisti jai virtuvinį stalą su šešiomis kėdėmis, 55 Eur vertės dvigulę lovą, groteles lovai, 500 Eur vertės čiužinio dalį, dvi spinteles prie lovos, trijų durų rūbų spintą, spintelę televizoriui, vitriną ir mikrobangų krosnelę „Elektrolux“. Televizorių „Sharp LC0LE“ ji prašo išbraukti iš dalytinų daiktų sąrašo, nes jis buvo pirktas ir yra naudojamas sūnaus D. Ž. poreikiams. Atsakovui asmeninės nuosavybės teise ieškovė prašė palikti visus kitus daiktus: virdulį „Siemens“, skalbyklę „Miele“, 400 Eur vertės dvigulę lovą, 500 Eur vertės čiužinio dalį, trijų stalčių komodą, sofą „Dope“, automobilius „Isuzu Trooper“ ir „Audi A6“, motociklą „Ducati Monster S2R“, t. y. turto už 18 375 Eur; priteisti jai iš atsakovo 8 679,50 Eur kompensaciją už didesnę atsakovui tenkančią turto dalį ir visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:

2.1. Ieškovė ir atsakovas nuo 2004 m. iki 2015 m. rudens gyveno kartu kaip šeima, nors ir nebuvo susituokę, vedė bendrą ūkį, 2005 m. birželio 23 d. susilaukė sūnaus D. Ž., 2008 m. balandžio 3 d. paėmė kreditą ir 2008 m. balandžio 17 d. lygiomis dalimis įsigijo trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini), su jame esančiais daiktais, išvardytais 2008-05-28 Patalpų perdavimo–priėmimo akte.

2.2. Gyvendamos kartu, šalys įsigijo automobilius „Isuzu Trooper“ ir „Audi A6“, motociklą „Ducati Monster S2R“ ir visus kitus ieškinyje išvardytus daiktus; iš viso, vesdami bendrą ūkį, jie įsigijo kilnojamojo turto už 26 491 Eur.

2.3. 2015 rudenį tarp šalių prasidėjo nesutarimai ir jų bendras gyvenimas nutrūko. Ieškovė su šalių sūnumi išsikraustė į jai priklausantį butą (duomenys neskelbtini), pasiėmė virtuvinį stalą su šešiomis kėdėmis, 55 Eur vertės dvigulę lovą, groteles lovai, 500 Eur vertės čiužinio dalį, dvi spinteles prie lovos, trijų durų rūbų spintą, spintelę televizoriui, vitriną ir mikrobangų krosnelę „Elektrolux“. Taip pat pasiėmė sūnaus poreikiams tenkinti pirktą televizorių „Sharp LC37BV“, savo ir vaikų asmeninius daiktus, minimalų kiekį smulkių namų apyvokos daiktų (indų, patalynės ir kt.). Likę daiktai liko bute (duomenys neskelbtini), atsakovo žinioje.

2.4. Turtas buvo įgytas iš jų bendrai naudojamų lėšų, gautų gyvenimo kartu ir bendro ūkio vedimo metu, kadangi daugiau kaip dešimt metų gyveno kaip šeima, kartu spręsdavo, ką įsigyti, ir skirdavo tam lėšų iš savo darbo užmokesčio, augino bendrą vaiką, dalyvaudavo giminės šventėse ir kt. Mano, jog visas turtas turi būti dalijamas lygiomis dalimis, nes pagal CK 6.970 straipsnio 2 dalį yra preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs. Kadangi ieškovei atiteko mažiau turto, nei liko atsakovui, ji prašo priteisti jai atitinkamai pusės šio skirtumo dydžio kompensaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2018 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino bendrąja daline ieškovės ir atsakovo nuosavybe gyvenant kartu įsigytus daiktus: 100 Eur vertės šaldytuvą „Whirpool“, 70 Eur vertės virdulį „Siemens“, 1 030 Eur vertės skalbyklę „Miele“, 400 Eur vertės dvigulę lovą, 126 Eur vertės grotelės lovai, dvi bendras 40 Eur vertės spinteles prie lovos, 80 Eur vertės trijų durų rūbų spintą, 55 Eur vertės spintelę televizoriui, 100 Eur vertės vitriną ir 70 Eur vertės mikrobangų krosnelę „Elektrolux“, 500 Eur vertės dvigulį čiužinį, 128 Eur dvigulę lovą, 200 Eur vertės televizorių „Sharp LC37BV“, 200 Eur vertės virtuvinį stalą su šešiomis kėdėmis ir 9 800 Eur, gautų pardavus automobilį „Audi A6“, iš viso turto už 13 054 Eur. Nustatė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise atitenka virtuvinis stalas su šešiomis kėdėmis, 128 Eur vertės dvigulė lova, grotelės lovai, 250 Eur vertės čiužinio dalis, dvi spintelės prie lovos, trijų durų rūbų spinta, spintelė televizoriui, vitrina ir mikrobangų krosnelė „Elektrolux“, iš viso turto už 1 304 Eur. Nustatė, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise atitenka virdulys „Siemens“, skalbyklė ‚Miele“, 400 Eur vertės dvigulė lova, 250 Eur vertės čiužinio dalis, televizorius „Sharp LC37BV“ ir 9 800 Eur, gautų pardavus bendrai šalių įgytą automobilį „Audi A6“; iš viso turto už 11 750 Eur. Priteisė iš atsakovo ieškovei 5 223,00 Eur kompensaciją už jam tenkančią didesnę šio turto dalį. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priešieškinį atmetė visiškai. Priteisė iš atsakovo ieškovei 1 213,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

4.1. Nurodė, kad nors šalys gyveno kartu nesusituokusios ir nesudariusios partnerystės sutarties, tikrosios šalių valios aiškinimo civilinėje teisėje principai įgalina teismą pripažinti buvus tarp jų susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Teigia, jog aplinkybės, jog šalys ilgą laiką (nuo 2004 iki 2015 m.) gyveno kartu, tuo laikotarpiu priėmė sprendimą bendrai paimti kreditą, įsigyti jų faktinės šeimos poreikiams tenkinti tinkamą butą ir susilaukė bei augino bendrą vaiką, rodo šalis ir be rašytinių susitarimų asmeninių ir asmeninių turtinių santykių plotmėje vykdžius jungtinę veiklą.

4.2. Teismo vertinimu, aplinkybės, jog įsigytos transporto priemonės yra įregistruotos atsakovo vardu, neįrodo, kad jis jas įsigijo išimtinai asmeninėn nuosavybėn, nes lygiai taip pat transporto priemonės registruojamos ir įsigyjant jas sutuoktiniams ar registruotiems partneriams. Nurodė, kad atsakovas santuokos nebuvimu grindė būtinybę atskirai vertinti jo ir ieškovės įnašus į bendro turto sukūrimą ir kiekvienam priskirtino turto apimtį, tačiau darė išvadą, kad toks vertinimas būtų nesąžiningas ieškovės atžvilgiu, kadangi ji į bylą pateiktais įrodymais yra pakankamai išsamiai pagrindusi šalių valią sukurti panašius į santuoką santykius ir akivaizdu, kad pati ilgus metus neskaičiuodama savo indėlio darbu, ryšiais ir lėšomis prisidėjo prie šių santykių ir turto kūrimo.

4.3. Nurodė, kad tai, jog atsakovas visą laiką gavo didesnes pajamas, nereiškia, kad jo indėlis į bendro turto sukūrimą buvo didesnis. Konstatavo, jog ieškovė tą skirtumą pakankamai kompensavo savo darbu, organizaciniais ir vaiko auginimo rūpesčiais. Akcentavo tai, kad abi šalys pripažino, jog iš esmės ieškovė rūpinosi šalių įsigytam bendram butui reikalingų baldų ir kitų buto įrengimo daiktų ir paslaugų pirkimu, ji organizavo šalių sūnaus vežimą į ugdymo įstaigas, pas gydytojus, į papildomus užsiėmimus, vaiko ir visos faktinės šeimos laisvalaikį, šventes ir atostogas, slaugė vaiką ligos atveju. Nurodė, kad net atsakovo mama A. U. Ž. patvirtino, kad matė tokią situaciją ir jai buvo paaiškinta, kad šalys taip yra susitarusios.

4.4. Dėl kilnojamųjų daiktų pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismas su atsakovo pozicija, kad po to, kai ieškovė pasiėmė vieną šio čiužinio dalį su bendru įvalkalu, jam likusi išvilkta čiužinio dalis yra 500 Eur vertės, sutinka, todėl, įvertinusi ir nusidėvėjimą iki sprendimo priėmimo dienos, abi šio čiužinio dalis įvertino po 250 Eur. Taip pat įvertinusi tai, kad šalys nėra pateikusios dvigulės lovos bei televizoriaus „Sharp LC37BV“ vertinimo ekspertų išvadų, o vien ieškovės pateiktais išlikusiais pirkimo dokumentais jų dabartinė vertė irgi negali būti pagrįsta, konstatavo, kad vertė nustatoma aritmetinio vidurkio principu, atitinkamai – 128 Eur ir 200 Eur. Nustatė aplinkybes, kad komoda su trimis stalčiais ir sofa „Dope“ atiduoti atsakovo seseriai kaip jiems nebereikalingi, todėl konstatavo, kad jas dalyti teismo sprendimu šiuo metu nebėra jokio pagrindo. Nurodė, kad, priimdamos sprendimą atiduoti šiuos sunkiai perkeliamus daiktus, šalys neužfiksavo ketinimų vėliau juos atsiimti, daiktų vertė nedidelė ir dėl nusidėvėjimo bus dar sumažėjusi, todėl remdamasis protingumo kriterijais vertės nebenustatinėjo.

4.5. Pripažino, jog atsakovo argumentai, kad didelė dalis geresnių baldų jo ir ieškovės įsigytam butui buvo nupirkta iš jo motinos A. U. Ž. jam padovanotų 8 000 Lt, yra neįrodyti. Nurodė, kad tokio dydžio pinigų suma buvo paskolinta ieškovei ir atsakovui avansui už butą sumokėti. Nurodė, kad buto įsigijimo istorija ir rašytiniai dokumentai (preliminarioji sutartis, pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis ir vekselis) tai patvirtina, taip pat tai patvirtina ir A. U. Ž. parodymai teisme, kad ji šiuos pinigus sūnaus prašoma surinko ir perdavė jo šeimai butui įsigyti.

4.6. Teismo vertinimu, Klaipėdoje gyvenusiai ir į darbą važinėjusiai ir savo ir šalių bendro sūnaus poreikius tenkinusiai ieškovei buvo reikalinga transporto priemonė, kadangi ji savo vardu tokios neturėjo, šalys buvo priėmusios sprendimą įsigyti vieną transporto priemonę ir ja naudotis, todėl automobilis „Audi A6“ buvo jų bendras turtas ir kaip toks turi būti dalijamas. Nurodė, kad automobilis „Audi A6“ yra jo parduotas už 9800 Eur, todėl jo verte teismas pripažįsta 9 800 Eur, iš kurių 4 900 Eur priteisiami kaip kompensacija ieškovei.

4.7. Nustatė, kad automobilio „Isuzu Trooper“ bei motociklo „Ducati Monster S2R“ vertė yra santykinai nedidelė, todėl atsižvelgiant į įsigijimo ir naudojimo tikslą (atsakovo hobis ir laisvalaikis), neskaičiuotas, tačiau visuotinai žinomas remonto išlaidas, didelė tikimybė, kad ir ieškovė šalių bendro gyvenimo metu turėjo panašaus dydžio išlaidų savo laisvalaikiui, pomėgiams ar savo asmeninės nuosavybės pagerinimui, kurios liko neužfiksuotos. Nurodė, kad vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais šios transporto priemonės pripažįstamos asmenine atsakovo nuosavybe ir tarp šalių nedalijamos.

4.8. Nurodė, kad atsakovas, reikšdamas reikalavimą priteisti 30 403,48 Eur sumokėtas už ieškovę įmokas pagal kredito sutartis Nr. 08-033703-FA ir 08-033710-FA, vadovaujasi pažodiniu jungtinės veiklos ir partnerystės reglamentavimu bei tokiu pagrindu atsirandančių prievolių padalijimu, neatsižvelgdamas į sugyventinių, ilgą laiką vedančių bendrą ūkį, santykių ir naštos pasiskirstymo specifiką. Konstatavo, jog taip vertinant situaciją ir šalių indėlį į bendro ūkio puoselėjimą ir turto sukūrimą liktų neteisingai ir nesąžiningai neįvertintas nematerialus vieno ar abiejų sugyventinių įnašas savo darbu, rūpinimusi bendru turtu, organizaciniais rūpesčiais, galiausiai – kasdienė vaiko auginimo našta, apimanti ir pakankamai ilgą mažiau apmokamą nėštumo, gimdymo ir kūdikio auginimo laikotarpį ir mažiau pajamų duodančius nedarbingumo laikotarpius slaugant susirgusį vaiką, didėjančios išlaidos ir laiko sąnaudos augančio vaiko poreikiams.

4.9. Nustatė, kad atsakovas turėjo galimybių ir skyrė daugiau materialinių įnašų į bendrą jų faktinės šeimos gerovę, o ieškovė – pakankamai daug materialinių įnašų ir didžiąją dalį nematerialaus rūpinimosi visais jos nariais ir turtu. Darė išvadą, jog toks buvo jų nerašytas susitarimas, pakankamai nusistovėjęs visuomenėje, ilgą laiką tenkinęs abi šalis, todėl abiejų šalių indėlis į bendro ūkio sukūrimą ir palaikymą jau ir anksčiau išdėstytais argumentais teismo pripažįstamas vienodu. Šiuo aspektu santuokos nesudariusių asmenų situacija praktiškai prilyginama sutuoktinių turto teisiniam režimui, tačiau taip nėra pažeidžiamos jokios teisės normos, o kaip tik įgyvendinami teisingumo ir protingumo principai, analogiškai vertinant analogišką esmę turėjusių šalių santykius ir jų metu sukurto turto bei prievolių padalijimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atsakovas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. birželio 20 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti visiškai; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

6.1. Apelianto nuomone, teismas nevertino to, kad iš ieškovės gaunamo atlyginimo buvo išlaikomas jos asmeninis nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), mokamos būsto kredito įmokos bankui už šį butą, išlaikomas ieškovės vyresnysis sūnus E. F. (E. F.), kuriam jo tėvas neteikė išlaikymo. Teigia, jog šie duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, neva atsakovas tik dirbdavo, o ieškovė savo darbo užmokestį skirdavo jos ir atsakovo bendriems šeiminiams poreikiams tenkinti, ir patvirtina atsakovo paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos teismui, apie tai, kad, šalims gyvenant kartu, ieškovė iš esmės rūpinosi savo vyresnio sūnaus E. F. išlaikymu, o atsakovas – šalių bendro sūnaus D. Ž. išlaikymu.

6.2. Nurodė, kad AB „Swedbank“ 2016 m. rugpjūčio 23 d. pažymos apie kreditus Nr. SR-BPP/16-1280 duomenimis, ieškovės, kaip kredito gavėjos, pagal kredito sutartį paimto ir bankui negrąžinto būsto kredito Nr. 02-003606-FA suma 2016 m. rugpjūčio 23 d. (t. y. pasibaigus šalių gyvenimui kartu) buvo 7 778,07 Eur iš ieškovės paimto 17 801,20 Eur bendros būsto kredito už butą (duomenys neskelbtini), sumos. Mano, jog šios aplinkybės prieštarauja teismo išvadoms, kad visos ieškovės gaunamos pajamos buvo skiriamos vien tik šalių bendriems poreikiams, ir sudaro pagrindą abejoti, ar pagrįstai teismas pripažino visą apimančią šalių bendrą jungtinę veiklą bendro gyvenimo metu.

6.3. Nurodė, kad atsakovas bendriems poreikiams tenkinti į ieškovės sąskaitą buvo pervedęs iš viso 5 236,45 Eur, nurodė, kad pinigus ieškovei atsakovas skolino ir ieškovė atsakovui grąžino 7 863,18 Eur sumą. Teigia, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė grąžindavo atsakovui visus ieškovės poreikių tenkinimui atsakovo duotus pinigus grožio paslaugoms, kelionėms, dantų implantams ir kt. Mano, jog šie duomenys patvirtina, kad toks šalių elgesys iki ginčo geriausiai patvirtina, kad šalys gaunamas darbo pajamas tvarkė savo nuožiūra, netgi laikė, kad tarpusavyje egzistuoja paskoliniai teisiniai santykiai, kurie paneigia bet kokių bendrų interesų ir bendrų finansų egzistavimo galimybę ir patvirtina finansų atskirumą.

6.4. Nurodė, kad teismas byloje nenustatė, kad atsakovas neprisidėjo prie jo ir ieškovės bendro vaiko auklėjimo, priežiūros bei išlaikymo, todėl mano, jog išvada, kad ieškovė tokiu būdu (auklėdama šalių bendrą vaiką) vykdė jungtinę veiklą, yra nelogiška, nepagrįstai išplečia jungtinės veiklos instituto taikymą dėl nesusituokusių asmenų. Teigia, jog, darydamas tokią išvadą, teismas rėmėsi vien tik ieškovės paaiškinimais, neatsižvelgdamas į atsakovo paaiškinimus apie tai, kad būtent ieškovė pagal šalių susitarimą daugiau rūpinosi savo vyresniu sūnumi E. F., o atsakovas – D. Ž..

Šalies argumentai

6.5. Apeliantas mano, jog teismas privalėjo įvertinti tiek ieškovės, tiek atsakovo prisidėjimą pinigais prie konkretaus turto objektų įgijimo, kaip antai prie automobilio „Audi A6“ įgijimo, tačiau teigia, jog teismas nagrinėjamu atveju to neatliko. Teigia, kad atsakovas šį automobilį įgijo iš asmeninių darbo lėšų, kuriomis atsakovas ir atsiskaitė už automobilį. Nurodo, kad tai patvirtina atsakovo banko sąskaitos išrašas apie tai, kad 2013 m. sausio 21 d. atsakovas iš savo banko sąskaitos AB SEB banke į užsienio (Olandijos) banke esančią sąskaitą (nes visa šeima gyveno ir dirbo Olandijoje) persivedė 48 113,46 Eur (13 934, 62 Eur) sumą, už kurią visą ir įgijo automobilį „Audi A6“.

6.6. Nurodė, kad ginčo šalys nebuvo susituokusios ir jų pajamoms negaliojo turto bendrumo principas, šalys neturėjo teisės į viena kitos darbo pajamų 1/2 dalį kaip susituokę asmenys (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl iš atsakovo darbo pajamų įgytas ir sukurtas turtas, pvz., automobilis „Audi A6“, pirmosios instancijos teismo nepagrįstai pripažintas bendrąja nuosavybe kaip bendros jungtinės veiklos rezultatas.

6.7. Apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ginčo šalys buvo aiškiai išreiškusios susitarimą bendru turtu laikyti tik butą (duomenys neskelbtini), kurį šalys įgijo lygiomis dalimis – po 1/2 dalį. Teigia, kad dėl jokio kito jų bendro gyvenimo metu kartu įgyto ar sukurto turto, taip pat dėl transporto priemonių šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl turto teisinio režimo ar nuosavybės dalių nustatymo, todėl vieninteliu šalių bendru turtu turėjo būti laikomas butas (duomenys neskelbtini), ir jame buvę kilnojamieji daiktai.

6.8. Nurodė, kad nepaisant to, jog bylos duomenys patvirtina, kad šalys bendrai gyveno nuo 2003 m. gruodžio mėn., sprendime vertinamas laikotarpis nuo 2008 m., tokiu būdu visiškai nepagrįstai eliminuojamos visos aplinkybės, susijusios su buto, adresu (duomenys neskelbtini), apstatymu buities baldais, atliktu remontu ir pan. Teigia, jog šalims gyvenant kartu ieškovė iš darbo lėšų remontavo jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, t. y. šiame bute buvo pakeisti centrinio šildymo radiatoriai, sumontuoti nauji plastikiniai langai, sudėta nauja grindų danga, ištapetuoti visi kambariai, sutvarkytos kambarių lubos, nupirkti nauji šviestuvai, iš dalies atnaujintas vonios kambarys. Bendra remonto kaina buvo apie 3 000 Eur.

6.9. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė, neįvertino ir iš ieškovei priteistos 5 223 Eur kompensacijos sumos nepagristai neišminusavo dar 2016 m. gegužės 27 d. ieškovei iš atsakovo pusės pervestos 3 500 Eur kompensacijos už bendrą turtą sumos, todėl apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo, net ir konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės teisėtas ir pagristas, iš ieškovei priteistos 5 223 Eur kompensacijos sumos išminusuoti dar 2016 m. gegužės 27 d. atsakovo pervestą ieškovei 3 500 Eur kompensacijos sumą.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti. Priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

8. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

8.1. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ir nesusituokę asmenys gali įgyti bendrąją nuosavybę abipusio susitarimo pagrindu, atsižvelgiant į neformalų, artimą gyvenimui santuokoje faktinių sutuoktinių santykių pobūdį. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai darė išvadą, kad ieškovės ir atsakovo bendras gyvenimas nuo 2004 iki 2015 metų, sūnaus gimimas bei vaiko auginimas faktinėje šeimoje, bendras sprendimas paimti kreditą ir įsigyti jų faktinės šeimos poreikiams tenkinti tinkamą butą, baldų ir kitų buto įrengimo daiktų įsigijimas, bendras laisvalaikio leidimas rodo šalis ir be rašytinių susitarimų asmeninių ir asmeninių turtinių santykių plotmėje vykdžius jungtinę veiklą, kuria buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė, ir šalių įnašai į nuosavybę yra lygūs.

8.2. Teigia, kad ieškovės asmenine nuosavybe esantis butas, šalims persikėlus gyventi į bendrai įsigytą butą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo nuomojamas ir už nuomą gautais pinigais buvo padengiamas kreditas bankui ir sumokami visi su šiuo butu susiję mokesčiai. Teigia, jog aplinkybę, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo nuomojamas, patvirtina paties atsakovo į bylą pateiktas 2016 m. spalio 31 d. el. laiškas.

8.3. Ieškovės vertinimu, atsakovo argumentai, kad tarp šalių ilgą laiką egzistavo paskoliniai teisiniai santykiai, nepaneigia tarp šalių buvusių faktinės šeimos santykių ir bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Teigia, jog skundžiamame sprendime teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad gyvendamos kartu ir vesdamos bendrą ūkį šalys turėjo panašaus dydžio išlaidų savo laisvalaikiui, pomėgiams, kurios liko neužfiksuotos. Aplinkybė, kad dalį gaunamo darbo užmokesčio šalys naudojo ir savo asmeninių poreikių tenkinimui, nepaneigia bendrosios nuosavybės sukūrimo šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį. Atkreipė dėmesį, jog tariamai paskoliniai teisiniai santykiai tarp šalių buvo tik nuo 2012 m. birželio iki 2015 m. lapkričio mėn., t. y. trejus su puse metų, o bendras šalių gyvenimas truko nuo 2004 iki 2015 metų, t. y. daugiau kaip dešimt metų.

8.4. Nurodė, kad reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo už ieškovės bute atliktą remontą atsakovas nebuvo pareiškęs, taip pat atsakovas nepateikė jokių įrodymų ir į dalytinų daiktų sąrašą neprašė įtraukti buities baldų, lygintuvo, lyginimo lentos, dulkių siurblio „Miele“, įvairių indų ir virtuvės rakandų už 500 Eur, todėl darė išvadą, kad teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad atsakovui nepateikus jokių įrodymų apie šių daiktų įsigijimą bendro gyvenimo metu ir priešieškinyje nesuformulavus reikalavimo dėl kompensacijos už šiuos daiktus priteisimo šie atsakovo teiginiai vertintini kaip neįrodyti.

8.5. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu teismas nustatė, jog ieškovė dar iki pažinties su atsakovu asmeninės nuosavybės teise turėjo automobilį „Mitsubishi Lancer“, kuris buvo parduotas šalims nusprendus įsigyti naujesnį automobilį. Teigia, jog pardavusios asmeninės nuosavybės teise turėtas transporto priemones šalys įsigijo BMW automobilį, kurį pardavusios įsigijo automobilį „Audi A6“. Kadangi tuo metu kitų transporto priemonių šalys neturėjo, ieškovė nurodo, kad automobilis „Audi A6“ buvo įsigytas kaip bendros jungtinės veiklos rezultatas bendrų faktinės šeimos poreikių tenkinimui.

8.6. Ieškovė nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais dėl 3 500 Eur kompensacijos už bendrą turtą nurodė, kad pinigai į ieškovės sąskaitą buvo sumokėti 2016 m. gegužės 27 d., nors tuo metu tarp šalių dar net nebuvo ginčo dėl bendro turto pasidalijimo. Teigia, jog 2015 m. rudenį tarp šalių prasidėjus nesutarimams ir nutrūkus bendram gyvenimui ieškovė pasiėmė kai kuriuos daiktus ir kartu su vaikais persikėlė gyventi į jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini). Poreikis spręsti bendro turto pasidalijimo bei kompensacijų sumokėjimo klausimą iškilo tik 2016 m. liepos mėn., kai atsakovas savavališkai išmontavo ir iš bendro buto išsivežė virtuvės baldus bei buitinę techniką, dėl ko Ieškovė kreipėsi į policiją. Nurodė, kad ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2016 m. liepos 28 d., todėl, ieškovės nuomone, kompensacijos už bendrą turtą mokėjimo metu (2016 m. gegužės 27 d.) tarp šalių dar net nebuvo ginčo dėl šio turto pasidalijimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo šalių turtas pripažintas bendrąja daline nuosavybe ir padalytas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

12. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

13. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu į bylą pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo pridėti prie bylos. Nurodė, kad būtinybė į bylą pateikti šalių elektroninio susirašinėjimo medžiagą ir į civilinę bylą Nr. e2-6688-676/2016 pateiktą ieškovės ieškinį, atsakovo atsiliepimą į ieškinį bei priešieškinį kilo po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, nes pirmosios instancijos teismas apie 2016 m. gegužės 27 d. atliktą 3 500 Eur dydžio kompensacijos sumos pervedimą ieškovei nieko nepasisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks prašymas nepagrįstas, kadangi minėtus įrodymus atsakovas turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui. Byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs priimti šiuos atsakovo teikiamus įrodymus, todėl įvertinusi visas aplinkybes teisėjų kolegija atsakovo prašymo pridėti prie bylos naujus įrodymus netenkina.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

14. Civilinio kodekso trečiosios knygos ir pirmiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų, turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t. y. sugyventinių nesant partnerystės, turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. CK trečiosios knygos XV skyriaus („Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“) normos skirtos sugyventinių dėl partnerystės santykiams reglamentuoti, tačiau, kol nėra priimto įstatymo, nustatančio partnerystės įregistravimo tvarką, nėra įsigaliojusios (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2011m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; kt.). Šie išaiškinimai pateikti civilinėse bylose, kuriose nustatyta, kad turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams). Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taikomos 1964 m. CK nuostatos. Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal nurodytą teismų praktiką tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; kt.).

15. Šiuo atveju ginčas kilo dėl to, jog tarp šalių nebuvo rašytinio ar kita forma išreikšto susitarimo veikti jungtinės veiklos (partnerystės) tikslais, todėl byloje yra keliamas klausimas, ar ieškovės ir atsakovo veiksmai, gyvenant kartu, sukūrė susitarimą įgytą turtą laikyti bendrąja daline nuosavybe. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. G. B., bylos Nr. 3K-3-158-695/2015).

16. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas iš esmės nesutinka su nustatyto turto padalijimo būdu ir apimtimi. Nors apeliantas sutinka, jog butą, esantį (duomenys neskelbtini), šalys įsigijo bendrai, tačiau teigia, jog visas kitas turtas turėtų būti vertinamas kaip įsigytas asmeninės nuosavybės teise.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjant apeliacinį skundą yra būtina paminėti, jog apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog nors šalys gyveno kartu nesusituokusios ir nesudariusios partnerystės sutarties, tikrosios šalių valios aiškinimo civilinėje teisėje principai įgalina teismą pripažinti buvus tarp jų susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Tai, kad jos ilgą laiką (nuo 2004 iki 2015 m.) gyveno kartu, tuo laikotarpiu priėmė sprendimą bendrai paimti kreditą, įsigyti jų faktinės šeimos poreikiams tenkinti tinkamą butą ir susilaukė bei augino bendrą vaiką, rodo šalis ir be rašytinių susitarimų asmeninių ir asmeninių turtinių santykių plotmėje vykdžius jungtinę veiklą.

18. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nevertino to, jog iš ieškovės gaunamo atlyginimo buvo išlaikomas jos asmeninis nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir išlaikomas ieškovės vyresnysis sūnus E. F., kuriam jo tėvas išlaikymo neteikė. Mano, jog esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas tik dirbdavo, o ieškovė savo darbo užmokestį skirdavo jos ir atsakovo bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog šalys gyveno ir vedė bendrą ūkį laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2015 m. Taip pat nustatyta, jog butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2002 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu priklauso A. F.. Šios aplinkybės rodo, jog ieškovė butą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo dar iki bendro gyvenimo su apeliantu pradžios, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės (iki gyvenimo su apeliantu pradžios) įgytas turtas laikytinas ieškovės asmenine nuosavybe, todėl nagrinėjamu atveju jis nėra dalytinas.

19. Apelianto nuomone, AB „Swedbank“ 2016 m. rugpjūčio 23 d. pažyma Nr. SR-BPP/16-1280, kurioje nurodyta, kad ieškovės, kaip kredito gavėjos, pagal kredito sutartį paimto ir bankui negražinto būsto kredito Nr. 02-003606-FA suma, 2016 m. rugpjūčio 23 d. duomenimis, sudarė 7 778,07 Eur iš ieškovės paimto 17 801,20 Eur bendros būsto kredito už butą (duomenys neskelbtini), sumos, patvirtina, jog ieškovė savo asmenines lėšas naudojo jai nuosavybės teise priklausančio būsto paskolos gražinimui ir taip neprisidėjo prie bendros šeimos gerovės kūrimo. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Iš apelianto nurodomos AB „Swedbank“ pažymos turinio matyti, jog ši pažyma iš esmės įrodo tai, jog ieškovė turi įsipareigojimų AB „Swedbank“, ir tai, kad ji šiuos įsipareigojimus vykdo, tačiau ši pažyma niekaip nepatvirtina apelianto daromų išvadų, jog vykdoma būsto kredito sutartis reiškia, jog ieškovė neprisideda prie bendros šeimos gerovės kūrimo. Iš šalių paaiškinimų, duotų teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu, nustatyta, jog šalys bendro gyvenimo pradžioje gyveno ieškovei priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), tačiau 2008 metais bendrai įsigijus naują butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir su vaikais jame pradėjus gyventi ieškovei priklausantis butas buvo perduotas naudotis kitiems asmenims, kurie padengdavo jo komunalinius mokesčius bei kredito įmokas. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas šių aplinkybių neneigė, todėl darytina išvada, jog ieškovė papildomų išlaidų, susijusių su šio buto išlaikymu ar paskolos dengimu neturėjo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad iš ieškovės gaunamo atlyginimo buvo išlaikomas jos asmeninis nekilnojamasis turtas ir dėl to buvo mažiau prisidedama prie bendro ūkio.

20. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, kad atsakovas bendriems poreikiams tenkinti į ieškovės sąskaitą buvo pervedęs 5 236,45 Eur, nurodė, kad pinigus ieškovei atsakovas skolino ir ieškovė atsakovui grąžino 7 863,18 Eur sumą. Darė išvadą, kad šie duomenys patvirtina, jog toks šalių elgesys iki ginčo geriausiai patvirtina, kad šalys gaunamas darbo pajamas tvarkė savo nuožiūra, netgi laikė, kad tarpusavyje egzistuoja paskoliniai teisiniai santykiai, kurie paneigia bet kokių bendrų interesų ir bendrų finansų egzistavimo galimybę ir patvirtina finansų atskirumą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, jog apeliantas laikotarpiu nuo 2012 iki 2015 metų skolino ieškovei pinigus, o atsakovė pinigus gražino, neįrodo, jog šalys, gyvendamos kartu 11 metų, turėjo atskirus finansus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, vertina visumą byloje surinktų įrodymų per visą laikotarpį, kurį šalys gyveno kartu. Apeliantas daro išvadas, kad šalys bendro ūkio nevedė, remdamasis trejų metų duomenimis, jog nuo 2012 iki 2015 metų šalys skolinosi viena iš kitos pinigus, tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu padarytomis išvadomis, kad tiek atsakovas, tiek ieškovė bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo metu buvo darbingi, gavo didesnius nei Lietuvoje tuo metu buvęs vidutinis atlyginimus, abu kartu paėmė kreditą bendram butui įsigyti ir jį lygiomis dalimis įsigijo ir prisidėjo prie kredito mokėjimo, buto išlaikymo, remontavimo, apstatymo ir tvarkymo, būklės palaikymo tiek lėšomis, tiek darbu; abu pagal savo galimybes, užimtumą ir tarpusavio susitarimą rūpinosi bendra buitimi, susilaukė vaiko ir jį augino. Įvertinus tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad ieškovės ir atsakovo prisidėjimas ir įnašai į jų sukurtą ir prašomą padalyti nuosavybę buvo lygūs.

21. Apelianto vertinimu, teismas privalėjo nustatyti tiek ieškovės, tiek atsakovo prisidėjimą pinigais prie konkretaus turto objekto įgijimo (t. y. automobilio „Audi A6“ įsigijimo). Teigia, jog apeliantas šį automobilį įsigijo už savo asmenines darbo lėšas. Teisėjų kolegija pažymi, jog šios nutarties 17 ir 20 punktuose nustatyta, jog nors šalys ir nebuvo sudariusios partnerystės sutarties, tačiau yra pagrindas pripažinti, jog tarp šalių buvo susitarimas sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Tai reiškia, jog jei vienas iš bendraturčių įgyja turtą, tai tas turtas yra laikomas bendru, išskyrus atvejus, kai bendraturtis turtą įgyja iš savo asmeninių lėšų ir aiškiai nurodo, jog jis turtą pageidauja įgyti asmeninėn nuosavybėn. Šiuo atveju apeliantas įrodinėdamas, jog automobilį įsigijo iš asmeninių darbo lėšų, nurodo, jog į bylą pateiktas AB SEB banko išrašas patvirtina, jog apeliantas į savo sąskaitą persivedė 13 934,62 Eur (48 113,46 Lt) sumą, už kurią jis įgijo automobilį „Audi A6“, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog iš šio banko sąskaitos išrašo nėra galimybės identifikuoti pinigų kilmės, t. y. šiuo atveju nėra aišku, ar pervestos piniginės lėšos yra apelianto asmeninė atsakomybė, ar, kaip atsiliepimu į apeliacinį skundą teigia ieškovė, automobilis „Audi A6“ buvo įsigytas iš pinigų, gautų pardavus šalims priklausančius automobilius. Esant šiems duomenims, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas neįrodė, jog automobilis „Audi A6“ buvo įsigytas išskirtinai tik už jo asmenines lėšas, todėl laiko, jog apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tiek ieškovės, tiek apelianto prisidėjimo pinigais prie automobilio „Audi A6“, įsigijimo nepagrįstais.

22. Be to, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka ir su skundžiamo teismo sprendimo argumentais, jog šalių gyvenimo bendrai laikotarpiu įsigytos transporto priemonės yra įregistruotos apelianto vardu neįrodo, kad apeliantas jas įsigijo išimtinai asmeninėn nuosavybėn, nes lygiai taip pat transporto priemonės registruojamos ir įsigyjant jas sutuoktiniams ar registruotiems partneriams.

23. Apelianto nuomone, teismas taip pat nepagrįstai eliminavo visas aplinkybes, susijusias su buto, adresu (duomenys neskelbtini), apstatymu buities baldais, atliktu remontu ir pan. Teigia, jog šalims gyvenant kartu ieškovė iš darbo lėšų remontavo jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, t. y. šiame bute buvo pakeisti centrinio šildymo radiatoriai, sumontuoti nauji plastikiniai langai, sudėta nauja grindų danga, ištapetuoti visi kambariai, sutvarkytos kambarių lubos, nupirkti nauji šviestuvai, iš dalies atnaujintas vonios kambarys. Bendra remonto kaina buvo apie 3 000,00 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais. Kaip teisingai skundžiamu sprendimu nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas nepateikė jokių konkrečių reikalavimų dėl kompensacijos už ieškovei priklausančio buto remonto darbus, taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog būtų patirtos kokios nors išlaidos, susijusios su ieškovei nuosavybės teise priklausančio buvo remontu ar apstatymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

24. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė, neįvertino ir iš ieškovei priteistos 5 223 Eur kompensacijos sumos nepagristai neišminusavo dar 2016 m. gegužės 27 d. ieškovei iš atsakovo pusės pervestos 3 500 Eur kompensacijos už bendrą turtą sumos, todėl apeliantas mano, jog iš ieškovei priteistos 5 223 Eur kompensacijos sumos turėtų būti išminusuota 2016 m. gegužės 27 d. atsakovo ieškovei pervesta 3 500 Eur kompensacijos suma. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Teisėjų kolegija pažymi, jog civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2018 m. balandžio 9 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovas teikdamas paaiškinimus dėl ginčo esmės nurodė: „Pervedžiau jai 3 500 Eur, kadangi supratau, jog jai pasidarė sunkiau gyventi kai nebeliko pinigų, kuriuos aš uždirbu. Aš neginčijau to klausimo, kad ji pasiliks gyventi su vaiku ir ji tuos pinigus galės išleisti – nusipirkti mašinai, ar savo ir vaiko poreikiams patenkinti“ (garso įrašas nuo 7.16 min. iki 7.41 min.). Taip pat to paties teismo posėdžio metu nurodė: „Ši pinigų suma buvo skirta jai susitvarkyti savo buitį, kad galėtų toliau gyventi ir rūpintis bendru vaiku“ (garso įrašas nuo 27.11 min. iki 27.21 min.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie duomenys patvirtina, jog apelianto ieškovei pervesta 3 500 Eur kompensacija buvo skirta vaiko poreikiams tenkinti. Įvertinusi proceso šalių nurodomas aplinkybes bei byloje surinktus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog labiau tikėtina ieškovės išsakyta pozicija, jog 2016 m. gegužės 27 d. sumokėta 3 500 Eur kompensacija negalėjo būti skirta kompensuoti ieškovei tenkančios mažesnės bendro turto dalies, kadangi tuo metu tarp šalių dar nebuvo ginčo dėl bendro turto pasidalijimo (ieškinys teisme gautas 2018 m. rugpjūčio 4 d.).

25. Įvertinusi visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

28. Atsiliepimu į apeliacinį skundą prašoma priteisti iš apelianto ieškovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 420 Eur. Pagrįsdama patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovė į bylą pateikė šiuos išlaidas patvirtinančius dokumentus: 2018 m. rugpjūčio 13 d. sąskaitą už teisines paslaugas, serija AZA, Nr. 2018/56, ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo ieškovė sumokėjo advokatei 420 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pagal sąskaitą, serija AZA, Nr. 2018/56. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus maksimalius rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, konstatuoja, jog ieškovės prašymas priteisti 420 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme, tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

29. Apeliacinį skundą atmetus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisintos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo K. Ž. ieškovei A. F. 420 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Marius DobrovolskisJolanta GailevičienėErika Misiūnienė