- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-10
- Bylos Nr.
- eI2-5893-386/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00038-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- L. P. R., D. P. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.3.2; 20.5.2; 55.1.3 (S)
2024 m. gegužės 10 d.
2024 m. balandžio 29 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. P. R. ir D. P. R., atstovaujamų advokato, skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai L. P. R. ir D. P. R. (toliau – ir pareiškėjai), atstovaujami advokato, skundu bei patikslintu skundu (toliau – ir skundas) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti kiekvienam jų iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir atsakovė, VSAT) 1 000 eurų moralinės žalos ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjai skunde nurodė, kad 2023 m. spalio 5 d. atvyko į Lietuvos Respubliką ir pateikė tarptautinės apsaugos prašymus. 2023 m. rugsėjo 14 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimais Nr. 23S153231 ir 23S153259 nuspręsta nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės skubos tvarka. Pareiškėjas D. P. R. yra pripažintas pažeidžiamu asmeniu. 2023 m gruodžio 20 d. pažymoje Nr. 15K-1902 dėl įtraukimo į pažeidžiamų asmenų sąrašą nurodoma, kad pareiškėjas negali būti išskirtas su broliu, užsieniečiu L. P. R., kuris yra jo vienintelis būdas bendrauti su aplinka dėl turimo psichosocialinio sutrikimo. Pareiškėjai 2023 m. gruodžio 6 d. pateikė prašymą kreiptis į Prancūzijos Respubliką su prašymu perimti prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Prancūzijos Respublikoje gyvena pareiškėjų mama, kuri prašė perduoti sūnus jos globai. Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimais nuspręsta perduoti pareiškėjus Latvijos Respublikai. Pareiškėjai apskundė 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimus teismui. 2023 m. gruodžio 14 d. priimta Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reiklų ministerijos 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 23S210425, kuriuo L. P. R. perduodamas Latvijos Respublikai, vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje Nr. eI2-13347-979/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-09845-2023-6); sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reiklų ministerijos 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 23S210427, kuriuo D. P. R. perduodamas Latvijos Respublikai, vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje Nr. eI2-13347-979/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-09845-2023-6).
Pareiškėjai nurodė, jog atsakovė nevykdė teismo nutarties, kuria pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjai VSAT buvo perduoti Latvijos Respublikai. Teismo nutarties nevykdymas lėmė pareiškėjų prieglobsčio procedūrų vilkinimą, nežinomybę dėl jų teisinės padėties ir taikomų procedūrų, neigiamus išgyvenimus, sukėlė emocinę depresiją, kuri turi įtakos pareiškėjo D. P. R. psichosocialinio sutrikimo raidai. Nurodo, kad šie pareiškėjų dvasiniai išgyvenimai yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų pasekmė, t. y. tarp neteisėtų institucijų veiksmų ir žalos pareiškėjams egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Pareiškėjų interesas kuo skubiau susijungti su motina, kuri gali ir nori pareiškėjais pasirūpinti, išvengti aplinkos keitimo ir papildomų migracijos procedūrų, buvo ignoruotas, juos perduodant Latvijos Respublikai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama VSAT, atsiliepime su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2023 m. rugsėjo 7 d. kelyje Kaunas – Marijampolė – Suvalkai, vykdant kriminalinės žvalgybos informacijos patikrinimą buvo sulaikyti abu pareiškėjai. Pareiškėjas L. P. R. neturėjo su savimi asmens dokumentų, pateikė tik Š. L. piliečio paso, išduoto L. P. R. vardu nepatvirtintą kopiją. Sulaikymo metu D. P. R. pateikė Prancūzijos Respublikos pabėgėlio kelionės dokumentą, išduotą T. K. vardu. Vėliau asmuo prisistatė D. P. R. vardu bei pateikė Š. L. piliečio paso, išduoto D. P. R., nepatvirtintą kopiją. Asmenys neturėjo galiojančių kelionės dokumentų, suteikiančių teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tikrinant asmenis buvo nustatyta, jog jie neteisėtai kirto valstybės sieną iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką. Apklausos metu pareiškėjai nurodė, kad jų kelionės tikslas buvo Prancūzijos Respublika. 2023 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimus, kuriais nusprendė perduoti pareiškėjus Latvijos Respublikai. Pareiškėjai savo skunde nepagrįstai bando įrodyti, kad teismo nutarties nevykdymas, kuriuo taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, lėmė pareiškėjų prieglobsčio procedūrų vilkinimą, pažeidžiamo asmens teisės į apsaugą ir priežiūrą apribojimą, pagilino dvasinį sukrėtimą dėl kilmės valstybėje patirto persekiojimo ir priverstinio išvykimo, sukėlę emocinę depresiją, kuri turi įtakos pareiškėjo D. P. R. psichosocialinio sutrikimo raidai. Pareiškėjai skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjams padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjų nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjai pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jiems tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Pareiškėjai turi pareigą įrodyti priežastinio ryšio tarp valstybės institucijos neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) ir jiems padarytos žalos buvimą, taip pat įrodyti konkrečią jų atžvilgiu kilusią neturtinę žalą, neturtinės žalos dydį, kuriuos pareiškėjai nurodė vertinantys 1 000 Eur suma. Pareiškėjai savo skunde pateiktus argumentus dėl jų neigiamų išgyvenimų, vertinant, kad Tarnybos pareigūnai neteisėtais veiksmais nevykdė teismo nutarties, taip pat dvasiniai išgyvenimai, sulaikant bei apribojant teisę prašyti perduoti jų prieglobsčio prašymą nagrinėti Prancūzijai, kur gyvena pareiškėjų mama, yra tik deklaratyvūs teiginiai. Pažymi, kad išvardintus išgyvenimus daugiau ar mažiau patiria kone kiekvienas asmuo, atvykęs į svetimą šalį ne turistiniais tikslais, kur susiduria su kitu gyvenimo būdu, kitais papročiais, kitomis saugomis vertybėmis, kur jaučia nežinomybę dėl savo ateities, o ypatingai tuomet, kai asmuo atsiduria kitoje valstybėje, neteisėtu būdu, neturint asmens dokumentų, nemokant užsienio kalbos. Į tokią padėtį pareiškėjai pateko ne dėl VSAT pareigūnų kaltės, o sąmoningai pasirinkdami savo veiksmų modelį bei jo įgyvendinimo būdą. Įvertinus pareiškėjų per pirminę apklausą pateiktą informaciją ir kitą tyrimo metu surinktą bei turimą informaciją, daro išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai bando įrodyti skunde išdėstytus argumentus dėl dvasinių išgyvenimų pasekmių. Nors pareiškėjų interesas, kaip jie patys teigia, buvo kuo skubiau susijungti su motina, kuri gali jais pasirūpinti, tačiau atkreipia dėmesį, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Atsakovės manymu, skunde nurodytas 1 000 Eur neturtinės žalos dydis yra nepagrįstas. Pareiškėjai, nurodydami tokį neturtinės žalos dydį, nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) kasacinio teismo jurisprudencijoje įtvirtinta šalių įrodinėjimo taisykle, nors neturtinės žalos dydis turi būti pagrįstas.
Atsakovės vertinimu, pareiškėjų teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nepatvirtina tariamų VSAT neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o nesant šios būtinos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos, neturtinė žala negali būti priteisiama. Pareiškėjai taip pat nepagrindė ir kitos būtinos sąlygos - neturtinės žalos ir jos dydžio, nepateikė savo paskaičiavimus pagrindžiančių dokumentų ar duomenų, nenurodė priežastinio ryšio tarp jiems tariamai padarytos neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų.
Šalių prašymu byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjai kildina iš VSAT pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjai prašo jų naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSAT, priteisti kiekvienam iš jų po 1 000 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjai neteisėtai kirto valstybės sieną iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką. 2023 m. rugsėjo 13 d. Migracijos departamente gauti pareiškėjų prašymai suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai bei siekiant nustatyti valstybę, atsakingą už asmenų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, Migracijos departamentas kreipėsi į atsakingas Latvijos Respublikos institucijas su prašymu perimti pareiškėjus savo žinion.
2023 m. rugsėjo 14 d. Migracijos departamento sprendimais Nr. 23S153231 ir Nr. 23S153259 taikoma procedūra – nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės skubos tvarka.
2023 m. lapkričio 22 d. raštais Nr. 24/15/DR-766 23 ir Nr. 24/15/DR-763 23 Latvijos Respublikos Pilietybės ir migracijos reikalų tarnyba sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusius pareiškėjus.
2023 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimus, kuriais nusprendė perduoti pareiškėjus Latvijos Respublikai. Abu pareiškėjai su priimtais sprendimais buvo supažindinti ir su jais sutiko. Sprendimus vykdyti buvo pavesta VSAT, o 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimai buvo įvykdyti ir pareiškėjai buvo perduoti Latvijos Respublikai.
Pareiškėjai apskundė Migracijos departamento sprendimą dėl jų perdavimo Latvijos Respublikai.
2023 m. gruodžio 14 d. priimta Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reiklų ministerijos 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 23S210425, kuriuo L. P. R. perduodamas Latvijos Respublikai, vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje Nr. eI2-13347-979/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-09845-2023-6); sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reiklų ministerijos 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 23S210427, kuriuo D. P. R. perduodamas Latvijos Respublikai, vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje Nr. eI2-13347-979/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-09845-2023-6).
Iš 2023-12-20 pažymos Nr. 15K-1902 Dėl įtraukimo į pažeidžiamų asmenų sąrašą matyti, kad pareiškėjas D. P. R. yra pripažintas pažeidžiamu asmeniu. Nurodoma, kad pareiškėjas negali būti išskirtas su broliu, užsieniečiu L. P. R., kuris yra jo vienintelis būdas bendrauti su aplinka dėl turimo psichosocialinio sutrikimo.
Kaip matyti iš administracinės bylos Nr. eI2-4480-979/2024 (buvęs bylos Nr. eI2-13347-979/2023, teisminio proceso Nr. 3-61-3-09845-2023-6), pareiškėjai VSAT buvo perduoti Latvijos Respublikai, nes atsakovė nevykdė teismo nutarties, kuria pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamas valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas reglamentuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šiame straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Pažymėtina, jog valstybės institucijos, pareigūnų veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Todėl, atitinkamai, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo.
Dėl neteisėtų veiksmų nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas nevykdė teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, šalių procesinius dokumentus, daro išvadą, kad neteisėti Migracijos departamento veiksmai yra nustatyti, Migracijos departamentas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų ar pateisintų nutarties nevykdymą šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, jo patirti pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Teisminėje praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus, emocijas ar sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atsižvelgus į tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma vertybė, o neturtinė žala patiriama individualiai, dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio sprendžiama, vertinant individualias svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, atsižvelgiant į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, neturtinės žalos dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos.
Nustatant atlygintinos neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi būti taikomi žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Pareiškėjai teismui pateiktame skunde nurodė, jog teismo nutarties nevykdymas lėmė pareiškėjų prieglobsčio procedūrų vilkinimą, pažeidžiamo asmens teisės į apsaugą ir priežiūrą apribojimą, nežinomybę dėl jų teisinės padėties ir taikomų procedūrų, neigiamus išgyvenimus, pagilino dvasinį sukrėtimą dėl kilmės valstybėje patirto persekiojimo ir priverstinio išvykimo, sukėlė emocinę depresiją, kuri turi įtakos pareiškėjo D. P. R. psichosocialinio sutrikimo raidai. Šie pareiškėjų dvasiniai išgyvenimai yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų apribojant teisę prašyti perduoti jų prieglobsčio prašymą nagrinėti Prancūzijai, kurioje gyvena pareiškėjų mama, ir kuri yra atsakinga už jų prieglobsčio nagrinėjimą pagal Dublino reglamentą, pasekmė.
Minėta, kad pareiškėjai pareiškė reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais. Teismas vertina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis galimas pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu, o CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas – šio straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais laikomas savarankišku pažeistų asmens teisių gynimo būdu. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).
Teismas pabrėžia, kad neturtinė žala gali būti įrodinėjama pareiškėjų paaiškinimais, nes tokį įrodymą tinkamu pripažįsta teismų praktika, jeigu byloje yra kitokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų apie patirtą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-95/2009 ir kt.). Teismas, įvertinęs pareiškėjų argumentus ir byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad priežastiniu ryšiu su neteisėtais veiksmais susiję pareiškėjų išgyvenimai, moralinės kančios, bendravimo galimybių apribojimas, rasinės diskriminacijos jausmas, kuriuos pareiškėjai patyrė dėl neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų, pareiškėjus perduodant Latvijos Respublikai. Tačiau pareiškėjai neįrodė neturtinės žalos patyrimo fakto dėl konkrečių nepatogumų, t. y., nežinomybės dėl jų teisinės padėties ir taikomų procedūrų, neigiamų išgyvenimų, pagilėjusio dvasinio sukrėtimo dėl kilmės valstybėje patirto persekiojimo ir priverstinio išvykimo, emocinės depresijos sukėlimo, kuri turi įtakos pareiškėjo D. P. R. psichosocialinio sutrikimo raidai. Tokių nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų byloje nėra.
Teismo vertinimu, egzistuoja priežastinis ryšys tarp VSAT neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos neturtinės žalos: dėl neteisėtų VSAT veiksmų pareiškėjai patyrė neigiamų išgyvenimų, stresą, nepatogumų, nežinomybę.
Taigi nagrinėjamoje byloje nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos patirtos neturtinės žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjant bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nuosekli. Teismui konstatavus civilinės atsakomybės sąlygas gali būti apsiribojama jo teisės pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (LVAT 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1492-520/2019, 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2390-662/2020 ir kt.) arba priteisiama konkreti pinigų suma (LVAT 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3634-968/2019; 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1369-629/2019 ir kt.).
Teismas, vertindamas pareiškėjų reikalavimą priteisti neturtinę žalą, atsižvelgia į formuojamą EŽTT ir aktualią LVAT praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, pobūdį, trukmę, intensyvumą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju fakto, kad VSAT, nevykdydama teismo nutarties, kuria pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės bei perduodama pareiškėjus Latvijos Respublikai, pažeidė pareiškėjų teises, konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teismo vertinimu, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu pažeidimo pripažinimas (satisfakcija) yra adekvatus pareiškėjų atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui teisių gynimo būdas ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad atsakovei nevykdant teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių ir perduodant pareiškėjus Latvijai, buvo pažeistos pareiškėjų teisės. Likusi pareiškėjos apeliacinio skundo dalis (reikalavimas atlyginti patirtą neturtinę žalą pinigais) atmetama.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjai prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).
Pareiškėjų skundas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Nepateikta duomenų, kad pareiškėjai sumokėjo atstovui advokatui R. S. už skundo paruošimą teismui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
L. P. R. ir D. P. R. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos, nevykdant teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bei perduodant pareiškėjus Latvijos Respublikai, buvo pažeistos pareiškėjų P. R. ir D. P. R. teisės.
L. P. R. ir D. P. R. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo piniginėmis lėšomis atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nenagrinėtu.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinį teismą.