Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lietuvos kariuomenę priimti sprendimą (įsakymą) dėl pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. prašymo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą ir apie priimtą sprendimą (įsakymą) informuoti teisės aktų nustatyta tvarka; 2) priteisti iš atsakovo 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2, 5, 51, 52 dalys ir 15 straipsnio 1 dalies 3–9 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18 ir 29 straipsnių nuostatoms.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Jis 2018 m. gegužės 31 d. pateikė atsakovui prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, kuriame nurodė, jog yra vienintelis neįgalios senelės globėjas ir rūpintojas (tai įrodo su seneliais sudarytos civilinio pobūdžio sutartys), taip pat turi finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms, dėl ko atsisakymas tenkinti prašymą labai pablogintų jo padėtį ir būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams interesams, t. y. pareiškėjas minėtą prašymą grindė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 13 ir 14 punktais, numatančiais, kad privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama karo prievolininkams, teisės aktų nustatyta tvarka paskirtiems vieninteliu neįgalaus asmens globėju ar ribotai veiksnaus asmens rūpintoju ir krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka – atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu. Prašymas iki šiol nėra išnagrinėtas, pareiškėjas nėra gavęs jokio atsakymo, dėl ko yra pagrindas manyti, jog atsakovas vilkina priimti sprendimą.

2.2. Pareiškėjas 2018 m. birželio 12 d. gavo šaukimą atvykti į administracinio nusižengimo tyrimą, nors jokio administracinio nusižengimo nėra padaręs. Atsakovas piktnaudžiauja valdžia, nevykdo iš Įstatymo, Konstitucijos, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo kildinamų pareigų. Dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo ir neteisėto neveikimo (vilkinimo atlikti veiksmus, nepagrįsto ir neteisėto sprendimo pradėti administracinio nusižengimo tyrimą, perteklinių reikalavimų pateikti informaciją, kuri jau buvo pateikta, telefoniniu skambučiu daryto spaudimo, jog pareiškėjas atsiimtų skundą, sugaišto laiko gilinantis į teisės aktus ir rengiant procesinius dokumentus) pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, baimę, emocinę įtampą, nemigą, bendrą sveikatos pablogėjimą, kuriuos prašo kompensuoti priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

2.3. Pareiškėjas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant išaiškinti, ar Įstatymo 6 straipsnio 2, 5, 51, 52 dalys ir 15 straipsnio 1 dalies 3–9 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5, 18 ir 29 straipsnių nuostatoms, grindė argumentais, jog šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas, kai informacija karo prievolininkams skelbiama viešai ir jiems nesiunčiami asmeniniai pranešimai jų gyvenamosios vietos ar kitu žinomu adresu, galimai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus valdžios institucijų apribojimo, asmenų lygybės, Konstitucijos viršenybės, teisinės valstybės, o taip pat žmogaus teisių ir laisvių neatimamumo principus.