Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Trys lėkštės“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-677-640/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Trys lėkštės“ ieškinį atsakovams A. G., D. G., I. B., A. S. ir uždarajai akcinei bendrovei „Crystal Solution“ dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

20. Pirmosios instancijos teismas ieškovės bankroto administratorės ieškinį patenkino iš dalies. Atsakomybę atsakovams taikė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu (pavėlavus inicijuoti bankroto bylą), o reikalavimą atlyginti žalą dėl neperduoto bendrovės turto ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė buvo nemoki nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. Atsižvelgęs į tai, kad tuo metu ieškovė neturėjo vadovo, teismas padarė išvadą, kad pareigą inicijuoti bankroto bylą turėjo tuometinė ieškovės akcininkė UAB „Crystal Solution“ (sprendimo rezoliucinėje dalyje bendrovės pavadinimas klaidingai nurodytas – UAB „Crystal soliution“). Teismas konstatavo, kad dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo ieškovės akcininkei kilo pareiga atlyginti 3 922,69 Eur dydžio žalą, kurią sudaro nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. vasario 17 d. atsiradusi ieškovės PVM nepriemoka ir delspinigiai bei skola VSDFV. Teismas taip pat konstatavo, kad dėl to paties pažeidimo buvusiam ieškovės vadovui I. B. kilo pareiga atlyginti 47,15 Eur dydžio žalą, kurią sudaro nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2016 m. birželio 13 d. atsiradusi ieškovės skola VSDFV.

21. Ieškovės bankroto administratorė apeliaciniu skundu siekia, kad ieškinys būtų patenkintas visiškai. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta ieškovės nemokumo data. Apeliantės nuomone, faktinio ieškovės nemokumo data laikytina 2014 m. spalio 2 d., t. y. data, kai laiku nebuvo apmokėta ieškovei UAB „Tondas“ išrašyta 2014 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaita faktūra. Be to, pasak apeliantės, bankrutavusios ieškovės turtas, nurodytas 2014 m. balanse, iki šiol bankroto administratorei nėra perduotas, todėl bankrutavusios ieškovės vadovai, neįvykdę šios pareigos, yra atsakingi už šio turto praradimą.

Dėl įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

22. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

24. Civilinė atsakomybė vadovui už delsimą inicijuoti bankroto bylą kyla, nes pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti naujų potencialių įmonės kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Be to, jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes po bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), todėl didėja bendrovės įsipareigojimai kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

25. Tuo atveju, kai yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), teismas turi įvertinti, ar ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovas šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, visų pirma turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, nuo kurio atsirado vadovo pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018). Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio skaičiuojami ieškovui padaryti nuostoliai. Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, atsiradęs dėl delsimo inicijuoti bankroto bylą, todėl svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

27. Ginčui aktualioje ĮBĮ redakcijoje įtvirtinta, kad įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Būtent šios aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl įmonės nemokumo momento ir jas įrodyti turėjo ieškovė.

29. Juridinių asmenų registre ieškovė buvo įregistruota 2014 m. vasario 20 d. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. liepos 14 d. ji sudarė su UAB „Tondas“ statybos rangos sutartį, pagal kurią sutarties objektas buvo „Burger Geek“ restoranas prekybos centre „Ozas“ (Ozo g. 18, Vilnius). UAB „Tondas“ įsipareigojo statybos darbus sutarties objekte baigti 2014 m. rugpjūčio 31 d. (2 t., b. l. 74). Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad ieškovė su UAB „Ozantis“ buvo sudariusi nuomos sutartį, pagal kurią įsipareigojo už patalpų prekybos centre „Ozas“ (Ozo g. 18, Vilnius) nuomą mokėti minimalų mėnesio nuomos mokestį ir apyvartos nuomos mokestį (2 t., b. l. 95–96). Iš byloje esančio UAB „Ozantis“ kreditorinių reikalavimų pareiškimo matyti, kad paskutinė sąskaita ieškovei buvo išrašyta 2015 m. rugsėjo 30 d. (2 t., b. l. 89). Byloje taip pat yra UAB „Ozantis“ ieškovei išrašytų sąskaitų kopijos. Iš jų matyti, kad paskutinė 2015 m. rugsėjo 30 d. sąskaita buvo išrašyta už dujų sunaudojimą (2 t., b. l. 127), o paskutinė sąskaita, kurioje buvo įtrauktas apyvartos nuomos mokestis buvo išrašyta 2015 m. liepos 31 d. už 2015 m. birželio mėnesio apyvartą (2 t., b. l. 121). Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, kad ieškovė savo veiklą (maitinimo paslaugų teikimą) vykdė dar ir 2015 metais, t. y. po ieškovės bankroto administratorės nurodytos datos (2014 m. spalio 2 d.), kai buvo vėluojama apmokėti UAB „Tondas“ ieškovei išrašytą 2014 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą (2 t., b. l. 83).

30. Atsižvelgus į tai, kad ieškovė neįrodė savo nemokumo momento ankstesnei datai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2015 m. rugsėjo 30 d. yra neabejotina ieškovės nemokumo data. Kadangi pradelstų įsipareigojimų turėjimas, kol šie pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės bendrovės turto, ar nuosavo kapitalo sumažėjimas patys savaime nereiškia, kad įmonės būsena atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatytas nemokumo sąlygas. Šiuo atveju reikšmingos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovė, vykdžiusi maitinimo paslaugų veiklą prekybos centre „Ozas“, nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. nebeturėjo patalpų šiai savo veiklai vykdyti, taip pat nebeturėjo darbuotojų. Šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad veiklos nebevykdanti ieškovė nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. nebeturėjo galimybių vykdyti savo įsipareigojimų. Atsižvelgiant taip pat ir į tai, kad pagal 2014 m. balanso duomenis ieškovės veikla 2014 metais buvo nuostolinga, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę įmonės turto (1 t., b. l. 21), teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes dėl nebevykdomos veiklos, teisėtai ir pagrįstai sprendė dėl ieškovės nemokumo 2015 m. rugsėjo 30 d.

31. Šią išvadą pagrindžia ir aplinkybė, kad net jeigu, kaip teigia ieškovė, ji buvo nemoki jau 2014 m. spalio 2 d., vadovų delsimas inicijuoti bankroto bylą nesukėlė žalos ieškovei, nes ieškovės įsipareigojimai kreditoriams iki bankroto bylos iškėlimo ženkliai sumažėjo – 2014 m. ieškovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 69 612,20 Eur, o bankroto byloje patvirtinta finansinių reikalavimų už 39 784,60 Eur. Kadangi žala yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, o pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį žala yra padidėję bendrovės įsipareigojimai kreditoriams dėl delsimo inicijuoti bankroto bylą, nenustačius kreditorinių reikalavimų padidėjimo, civilinė atsakomybė už delsimą inicijuoti bankroto bylą netaikytina.

32. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad ieškovė faktiškai nemoki buvo jau 2014 m. spalio 2 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

33. Kitų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl priteistos žalos už pareigos inicijuoti ieškovės bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) neteisėtumo ir nepagrįstumo apeliaciniame skunde nėra nurodyta. Atsakovai UAB „Crystal Solution“ ir I. B., iš kurių buvo priteista dalis ieškovės prašomos priteisti žalos, apeliacinių skundų nėra pateikę, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama ieškovės bankroto administratorės pateikto apeliacinio skundo ribų, daro išvadą, kad keisti ar naikinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl įmonės valdymo organų pareigos perduoti administratoriui įmonės turtą

34. Ieškovei UAB „Trys lėkštės“ VMI iniciatyva bankroto byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1761-866/2017 (nutartis įsiteisėjo 2017 m. vasario 14 d.). Tuo metu galiojusio ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad įmonės valdymo organai privalo perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartyje šiems veiksmams atlikti buvo nustatytas 15 dienų terminas nuo nutarties įsiteisėjimo. Taigi bendrovės turtas turėjo būti perduotas bankroto administratorei laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2017 m. kovo 1 d.

35. Pagal ĮBĮ pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai. Tačiau, kaip savo praktikoje yra išaiškinęs kasacinis teismas, įstatyme nustatytos pareigos tik bylos iškėlimo metu vadovavusiam asmeniui perduoti dokumentus ir turtą bankroto administratoriui įtvirtinimas savaime neatima teisės reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais ir ankstesniems bendrovės vadovams, jei jie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės ir tinkamai neperdavė dokumentų naujam įmonės vadovui ne dėl įmonės kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

36. Pagal ĮBĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įmonės valdymo organai privalo perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Taigi, dokumentų perdavimas sudaro vieną iš šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintų reikalavimų įmonės valdymo organui. Tik remiantis finansiniais įmonės veiklos dokumentais galima sudaryti balansą ir spręsti apie tai, koks įmonės turtas teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis turėjo būti perduotas bankroto administratoriui. Apeliantės nuomone, nagrinėjamu atveju visi atsakovai prisidėjo prie situacijos, kad neįmanoma nustatyti ieškovės turto masės, nes neišsaugoti ir bankroto administratorei neperduoti ieškovės veiklos apskaitos dokumentai, todėl ieškovė prašomą priteisti žalą sieja su turtu, nurodytu ieškovės 2014 m. gruodžio 31 d. balanse ir dėl pareigos perduoti turtą pažeidimo kilusią žalą reikalauja priteisti iš visų atsakovų.

37. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas A. G. ieškovės vadovu (direktoriumi) buvo nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. rugpjūčio 11 d. (1 t., b. l. 18). Atsakovė A. S. Juridinių asmenų registro duomenimis ieškovės vadovės pareigas ėjo nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. vasario 19 d. (1 t., b. l. 17). Atsiliepime į ieškinį ji nurodė, kad ieškovei ji vadovavo tik iki 2015 m. rugsėjo 5 d. (šią aplinkybę patvirtina VSDFV duomenys) ir, baigusi eiti direktorės pareigas, visus dokumentus perdavė ieškovės tuometinei akcininkei UAB „Crystal Solution“. Byloje yra 2015 m. rugsėjo 5 d. dokumentų perdavimo-priėmimo akto kopija, kurioje nurodyta, kad A. S., pasitraukdama iš bendrovės direktorės pareigų, perduoda įmonės dokumentus UAB „Crystal Solution“ direktoriui A. G. (1 t., b. l. 65). Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad UAB „Crystal Solution“ buvo ieškovės akcininkė nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2016 m. vasario 19 d. (1 t., b. l. 19). Nuo 2016 m. vasario 19 d. bendrovės akcininke tapo UAB „Sun Logistika“ (1 t., b. l. 18). Byloje yra 2016 m. vasario 17 d. ieškovės dokumentų perdavimo UAB „Sun Logistika“ direktoriui I. B. aktas, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad perduodami bendrovės buhalteriniai dokumentai nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2016 m. vasario 17 d. (1 t., b. l. 121). Taigi, tiek atsakovė A. S., tiek ir atsakovas A. G., baigdami savo kaip ieškovės vadovės ir akcininko pareigas, įvykdė jiems kylančias prievoles dėl įmonės dokumentų perdavimo. Nebebūdami ieškovės valdymo organais, šie atsakovai nedisponavo įmonės dokumentais, todėl ne tik neturėjo, bet ir objektyviai negalėjo perduoti įmonės turto ir dokumentų bankroto administratorei (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Kadangi atsakomybė ankščiau nei bankrutuojančios įmonės paskutinis vadovas vadovavusiam asmeniui gali būti taikoma, tik jei nėra duomenų, kad šis vadovas tinkamai vykdė savo pareigas perduoti dokumentus, nagrinėjamoje byloje esant įrodymams apie dokumentų perdavimą, spręstina, kad minėti atsakovai nėra tinkami atsakomybės subjektai už šios pareigos pažeidimą.

38. Dėl šių atsakovų pareigos perduoti turtą pažeidimo galima būtų spręsti tik įrodžius, kad jie neperdavė konkretaus turto, bet tokios aplinkybės iš byloje esančių įrodymų daryti negalima, nes finansiniai ieškovės dokumentai byloje nepateikti.

Dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo

39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovai bankroto administratorei perduoti ieškovės turto negalėjo, nes ieškovės turto nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą priteisti žalą, atsiradusią dėl to, kad bankroto administratorei nebuvo perduotas į įmonės balansą įrašytas turtas. Ieškovės bankroto administratorė apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko, pakartodama ieškinyje nurodytus argumentus, kad ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentai ir turtas bankroto administratorei iki šiol neperduoti, o šios pareigos neįvykdęs vadovas yra atsakingas už šio turto praradimą (iš viso į 2014 m. balansą buvo įrašyta turto už 62 924,87 Eur).

40. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonėje nebebuvo turto, jau kai atsakovė A. S. atsistatydino iš vadovės pareigų, todėl netaikė atsakomybės už turto praradimą visų atsakovų atžvilgiu. Teismas rėmėsi atsakovės A. S. pateiktais pavieniais įrodymais apie tai, kad ieškovės turtas buvo parduotas, tam, kad atsiskaityti su kreditoriais (Grigiškių kredito unija). Nagrinėjamu atveju, bankroto administratorei neperėmus ieškovės dokumentų, ieškovė neturėjo ir neturi galimybės įrodyti bendrovei dokumentų ir (ar) turto neperdavimu padarytos žalos fakto ir dydžio, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

41. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas I. B. ieškovės direktoriumi buvo nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2016 m. birželio 13 d. (1 t., b. l. 17). Atsakovas D. G. buvo paskutinis ieškovės vadovas (jis direktoriaus pareigas ėjo nuo 2016 m. birželio 13 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo (2017 m. vasario 1 d.) (1 t., b. l. 17). Atsakovas D. G. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad I. B. jam jokio turto ir dokumentų neperdavė, todėl jis neturėjo ką perduoti ieškovės bankroto administratorei. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartimi ieškovės buvusiam vadovui D. G. buvo paskirta 100 Eur bauda už teismo įpareigojimo, nurodyto Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartyje, nevykdymą (dokumentų ir turto neperdavimą).

42. Taigi, iš aukščiau aptartų aplinkybių galima daryti išvadą, kad bendrovės dokumentai gali būti prarasti dėl I. B. ir (arba) D. G. veiksmų. Nagrinėjamu atveju ieškovė neturi galimybės įrodyti, kuris iš atsakovų I. B. (kuriam buvo perduoti bendrovės dokumentai A. G.) ar D. G., kuris teigia, kad I. B. neperdavė jam dokumentų ir (ar) turto, neįvykdė pareigos perduoti bendrovės dokumentus ir (ar) turtą, jei tokio buvo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija vertina, kad esant tokioms aplinkybėms būtent šiems atsakovams tenka pareiga įrodyti, kad ne dėl jų veiksmų prarasti ieškovės dokumentai ir (ar) turtas.

43. Taigi, spręstina, kad I. B. turėjo pareigą paneigti aplinkybę, kad jis neperdavė bendrovės dokumentų, tuo atveju, jei šios aplinkybės nepaneigtų, D. G. ir I. B. turėjo pareigą pateikti duomenis apie jų vadovavimo metu buvusį ieškovės turtą, t. y. turėjo įrodyti, kad jie ieškovės turto (ar jo dalies) neprarado ir nėra teisinių pagrindų jų deliktinei atsakomybei kilti. Tik ištyręs ir įvertinęs šiuos įrodymus (jei minėti atsakovai jų būtų pateikę), teismas turėtų teisinį pagrindą nuspręsti dėl ieškovei padarytos žalos dydžio ir dėl minėtų atsakovų pareigos ją atlyginti.

44. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų nei patvirtinančių, nei paneigiančių atsakovo D. G. nurodytas aplinkybes, kad atsakovas I. B. jam, kaip naujai paskirtam ieškovės vadovui, neperdavė jokio ieškovės turto ir jokių dokumentų. Remiantis paskirais įrodinėjimo pareigos šiuo aspektu neturinčios atsakovės A. S. pateiktais dokumentais, negalima daryti išvadų dėl laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2017 m. kovo 1 d. buvusio ieškovės turto. Taigi, byloje nepakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti. Byloje nustačius, kad atsakovui I. B. buvo perduoti ieškovės dokumentai ir šiam atsakovui atsisakant teikti įrodymus, pirmosios instancijos teismui būtų pagrindas remtis contra spoliatorem (prieš pažeidėją) taisykle, t. y. prezumpcija, kad, šaliai atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015; 2017 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017). Pagal bendrąją taisyklę tarp atsakovų (I. B. ir D. G.) galimų neteisėtų veiksmų (dokumentų ir turto neperdavimo) ir kilusios žalos (galimo to turto praradimo) teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys galėtų būti nustatytas tuo atveju, jei ieškovės žala galėtų būti laikoma šių atsakovų veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Kai neaišku, kurio iš kelių žalą padariusių asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK 6.279 straipsnio 4 dalyje pirmenybė teikiama nukentėjusiojo interesams, įtvirtinant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją, kurią paneigti įrodinėjimo pareiga tenka atsakovams, t. y. atsakovų interesai apsaugomi paliekant jiems galimybę įrodyti, kad kito asmens veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Jeigu teismas nustatytų, kad atsakovai atliko savarankiškus neteisėtus veiksmus – kiekvienas atskirai netinkamai organizavo dokumentų saugojimą, tinkamai neperdavė dokumentų, šie veiksmai galėtų būti kvalifikuojami kaip sukėlę bendrą žalą – įmonės dokumentų praradimą, kai negalima nustatyti, kuri dokumentų dalis, o jais remiantis – ir koks konkretus turtas, buvo prarasti konkretaus atsakovo.

45. Dėl atsakovų A. S. ir A. G. pažymėtina, kad jiems atsakomybė už turto neperdavimą gali kilti, tik jei būtų įrodyta aplinkybė, kad jie šio turto neperdavė. Įrodinėjimo našta šioje dalyje tenka ieškovei.

Dėl žalos dydžio

46. Ieškovė teigia, kad esant prarastiems bendrovės dokumentams, žalos dydis dėl turto neperdavimo turėtų būti nustatytas pagal 2014 m. gruodžio 31 d. balansą. Su šiuo ieškovės argumentu sutikti nėra pagrindo.

47. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad balanse esantys duomenys turi būti vertinami vadovaujantis įrodymų visumos taisykle, t. y. balanso finansiniai duomenys turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar šie duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013).

48. Nagrinėjamu atveju ieškovei padarytos žalos faktą ir jos dydį ieškovės bankroto administratorė įrodinėjo ne balanso, sudaryto nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (t. y. 2017 m. vasario 14 d.) duomenimis, o ieškovės 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis. Šiuo aspektu kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad iš balanso duomenų negalima nustatyti vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad balansas sudaromas ir tvirtinamas apskaitos tikslais, o ne žalos dydžiui nustatyti. Taigi, vien tai, kad balansas nesudarytas, nepatvirtintas, trūksta duomenų jam sudaryti arba turimi duomenys neišsamūs, ne visada sudaro pagrindą išvadai, kad žala yra padaryta, o jos dydis atitinka ankstesniame patvirtintame balanse nurodyto turto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

49. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog įvertindamas įrodymus teismas, be kita ko, turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime darydamas išvadą, kad atsakovai neturėjo pareigos perduoti bankroto administratorei turto, nes jo nebuvo, iš esmės rėmėsi tik atsakovės A. S. pateiktais dokumentais, kurie nėra išsamūs, o įrodinėjimo naštą priskyrė tik ieškovei, ir spręsdamas dėl reikalavimo priteisti iš atsakovų žalos atlyginimą, neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo.

50. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kam šiuo atveju kyla įrodinėjimo pareiga, netinkamai vertino įrodymus, nes neatsižvelgė į įrodymų pakankamumo ir jų visumos vertinimo taisykles, todėl šioje bylos dalyje neatskleidė bylos esmės. Jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, egzistuoja pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį, pripažįsta, kad yra pagrindas šią bylos dalį dėl atsakovų atsakomybės dėl turto neperdavimo pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51. Ieškovė apeliaciniame skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje, tačiau nenurodė, kiek ir kokių išlaidų patyrė. Be to, bylos dalį grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į tai, kieno naudai bus priimtas teismo sprendimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

52. Atsakovė A. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodydama, kad įrodymai dėl jų bus pateikti teismui (4 t., b. l. 62 antra pusė). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė teismui nenurodė, kiek ir kokių išlaidų patyrė, bei nepateikė teismui su tuo susijusių įrodymų, šis atsakovės atsiliepime suformuluotas prašymas negali būti tenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.