Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1382-912/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-11-15
Bylos Nr.: e2A-1382-912/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-26895-2017-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rita Kisielienė, Tomas Venckus, Liuda Uckienė
Ieškovas: G. M., D. A. M.
Atsakovas: UAB „Gelvora“
Trečiasis asmuo: BAB „Ūkio bankas“, notarė D

Kategorijos

2.6.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-1382-912/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26895-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 2.6.2.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės, Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. M. ir D. A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. M. ir D. A. M. ieškinį atsakovei UAB „Gelvora“ dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys: BAB „Ūkio bankas“, notarė D. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai prašė teismo: 1) pripažinti pasibaigusiu nuo 2014 m. gegužės 8 d. ieškovo laidavimą pagal 2008 m. vasario 28 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, išduotą G. M. įmonės „Saulėtekis“ pradinio kreditoriaus naudai; 2) pripažinti negaliojančiu notarės D. S. išduotą 2008 m. lapkričio 11 d. vykdomąjį įrašą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodyta, kad G. M. įmonė „Saulėtekis“ 2008 m. vasario 28 d. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį besąlygiškai įsipareigojo sumokėti kreditoriui BAB „Ūkio bankas“ 30 000 Eur. Ieškovai laidavo, kad šis įsipareigojimas bus įvykdytas. Vekselis turėjo būti pateiktas apmokėti per 8 mėn. nuo jo išrašymo dienos. Notarė 2008 m. lapkričio 11 d. išdavė vykdomąjį įrašą, pagal kurį pareikalavo išieškoti iš skolininkės G. M. įmonės „Saulėtekis“ ir ieškovų (laiduotojų) vekselio turėtojo AB „Ūkio bankas“ naudai nesumokėtą 22 829,67 Eur sumą, 69,07 Eur atlyginimą notarui bei spausdinimo išlaidas. Skolos išieškojimas vykdomas priverstine tvarka. Ieškovas dalį skolos sumokėjo. Taip pat dalis skolos išieškota iš ieškovės pajamų. Nesumokėta skolos suma yra apie 11 000 Eur. Pradinis kreditorius BAB „Ūkio bankas“ ir atsakovė 2016 m. rugpjūčio 26 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Pagal ją atsakovė įsigijo visas pradinio kreditoriaus reikalavimo teises pagal 2008 m. lapkričio 11 d. vykdomąjį įrašą. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutartimi G. M. įmonei „Saulėtekis“ iškelta bankroto byla, 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu pripažinta, kad įmonės veikla pasibaigė (civilinė byla Nr. B2-122-368/2014). Nurodyta įmonė 2014 m. gegužės 8 d. išregistruota iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro. Pradinis kreditorius bankroto procese nereiškė reikalavimo pagal 2008 m. lapkričio 11 d. vykdomąjį įrašą. Ieškovai nurodė, kad laidavimas pagal 2008 m. vasario 28 d. vekselį pasibaigė nuo 2014 m. gegužės 8 d., kai skolininkas išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, nes, likvidavus juridinį asmenį, pasibaigė jo prievolė, o, pasibaigus užtikrintai prievolei, pasibaigė taip pat ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis, 6.128 straipsnio 3 dalis). 2008 m. lapkričio 11 d. vykdomasis įrašas negalioja, nes išduotas pažeidus Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – Vekselių įstatymas) nuostatas, reglamentuojančias vekselio pateikimo apmokėti bei pranešimo apie vekselio neapmokėjimo pateikimo tvarką. Pradinis kreditorius AB „Ūkio bankas“ išsiuntė ieškovams reikalavimą apmokėti vekselį registruotu laišku ir tą pačią dieną kreipėsi į notarę dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Jokių kitų veiksmų neatlikta.

Atsiliepimas

3. Atsiliepime į ieškinį atsakovas prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, nurodė, kad išregistravus iš Juridinių asmenų registro skolininką, pasibaigė tik jo prievolė. Išliko kitų bendraskolių (ieškovų) asmeninės prievolės pagal 2008 m. vasario 28 d. vekselį. Vekselių įstatymo 40 straipsnyje nereglamentuoja vekselio pateikimo apmokėti forma. Vekselio turėtojas, pateikdamas notarui prašymą išduoti vykdomąjį įrašą paprastajam neprotestuotinam vekseliui, neprivalo pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad vekselis pateiktas apmokėti. Pareiga įrodyti, kad vekselis nepateiktas apmokėti tenka vekselio davėjui, t. y. ieškovams. Jie nepateikė įrodymų, paneigiančių vekselio pateikimo apmokėti prezumpciją. Ieškovų teismui pateiktas AB „Ūkio bankas“ 2008 m. spalio 8 d. pranešimas yra pranešimas apie vekselio neapmokėjimą Vekselių įstatymo 47 straipsnio prasme. Jis išsiųstas ieškovams registruotu paštu.

4. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo notarė D. S. (ankstesnė pavardė – P.) nesutiko su ieškinio dalimi dėl vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu. Notarė nurodė, kad 2008 m. lapkričio 11 d. vykdomąjį įrašą išdavė AB „Ūkio banko“ 2008 m. spalio 28 d. prašymu. Notarė vadovavosi Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Vekselių įstatymu, Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka, Notarų rūmų prezidiumo nutarimais bei notarų praktika. Vekselio turėtojui tenka pareiga pateikti vekselį apmokėti. Vekselių įstatyme nenustatyta notarui pareigos tikrinti, ar vekselis pateiktas mokėtojui apmokėti. Notaro pareiga patikrinti, ar vekselis atitinka įstatymo reikalavimus ir ar laiku pranešta apie vekselio neapmokėjimą. Ginčijamas vekselis atitiko Vekselių įstatymo 77 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Vekselio turėtojo 2008 m. spalio 28 d. registruotu paštu išsiųstuose reikalavimuose apmokėti vekselį jo davėjui ir laiduotojams pateikta informacija apie neapmokėtą sumą. Tai atitiko Vekselių įstatymo 47 straipsnį.

5. Trečiasis asmuo nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu atmetė ieškinį, priteisė į valstybės biudžetą iš ieškovo 181,59 Eur, iš ieškovės – 281,59 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7. Pasisakydamas dėl ieškinio antrojo reikalavimo pripažinti vykdomąjį įrašą negaliojančiu, teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika ir nurodė, kad vekselio turėtojas, prieš įgyvendindamas savo teisę pradėti priverstinį vykdymo procesą pagal jam išduotus vekselius, t. y. prieš kreipdamasis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, turi atlikti du veiksmus: pateikti vekselį apmokėti ir pranešti apie jo neapmokėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449-378/2015). Nurodyti veiksmai skirtingi ir negali būti atlikti vienu vekselio turėtojo aktu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal Vekselių įstatymo 47 straipsnio 2 dalį, kai apie neapmokėtą vekselį pranešta vekselį pasirašiusiam asmeniui, per tokį pat laiką apie tai turi būti pranešta taip pat ir asmenims, kurie už jį laidavo. Teismas atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad, kai pažeista nurodyta tvarka, sprendžiant vekselio panaikinimo (nepanaikinimo) klausimą, turi būti įvertintas šios tvarkos (procedūros) tikslas – apriboti galimybę vekselio turėtojui pagal tą patį vekselį gauti kelis apmokėjimus ir sukurti prielaidas prievolę pagal vekselį įvykdyti iki priverstinio vykdymo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011; 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449-378/2015).

8. Teismas nustatė, kad pradinis kreditorius nesilaikė pirmiau nurodytos tvarkos, nes tą pačią dieną (2008 m. spalio 28 d.) išsiuntė reikalavimus apmokėti vekselį tiek vekselio davėjui, tiek laiduotojams, taip pat kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo. Teismas įvertino tai, kad vekselio davėjas buvo individuali įmonė. Ji veikė per savininką (ieškovą). Šis su kita ieškove yra laiduotojai. Jie žinojo apie pareigą apmokėti vekselyje nurodytą sumą. Iki priverstinio vykdymo pradžios nei vekselio davėjas, nei laiduotojai nebuvo finansiškai pajėgūs įvykdyti pagal vekselį atsiradusią prievolę. Teismas padarė išvadą, kad dėl to, jog pradinis kreditorius nesilaikė tvarkos, pagal kurią vekselis turi būti pateiktas apmokėti, pagal vekselį atsakingiems asmenims neatsirado neigiamų padarinių. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje negalima panaikinti vykdomojo įrašo, nes jo panaikinimas formaliais pagrindais neatitiktų CK 1.5 straipsnyje nustatytų bendrųjų civilinės teisės principų ir vekselio paskirties. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad analogiškos pozicijos laikėsi taip pat Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-430-241/2017).

9. Pasisakydamas dėl ieškinio pirmojo reikalavimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo formuojama praktika ir nurodė, kad skiriasi CK įtvirtintas laidavimas ir Vekselių įstatyme reglamentuotas laidavimas pagal vekselį (avalis). Teismas nurodė, kad avalis yra savarankiškas užtikrinimo institutas, todėl jam netaikomos bendrosios laidavimo taisyklės. Teismas pabrėžė, kad Vekselių įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje, 1930 m. Ženevos konvencijos dėl vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – Konvencija) 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog laidavimu užtikrinta prievolė galioja, nepaisant paties vekselio negaliojimo. Vienintelė nurodytos taisyklės išimtis yra tada, kai vekselis turi formos trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-525-916/2015; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-427-915/2017). Laidavimas pagal vekselį (avalis) yra platesnės apimties negu laidavimas pagal CK normas, todėl tol, kol tinkamai neįvykdyta vekseliu užtikrinta prievolė, galioja ieškovų, kaip laiduotojų pagal vekselį, prievolė. Dėl to teismas atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti laidavimo prievolę pasibaigusia.

10. Atmetęs ieškinį, teismas priteisė iš ieškovų į valstybės biudžetą procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, taip pat žyminio mokesčio už ieškinį dalį, kurios sumokėjimas atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, ir atidėtą žyminį mokestį už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Ieškovai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuotas vykdomojo įrašo išdavimą, neįvertino, kad šių normų pažeidimai esminiai. Vekselio turėtojas, prieš kreipdamasis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, turi pateikti vekselį apmokėti ir pranešti apie jo neapmokėjimą (Vekselių įstatymo 40 straipsnio 1 dalis, 47 straipsnis). Tai skirtingi veiksmai. Jie negali būti atlikti vienu aktu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vekselio turėtojas pažeidė nurodytą tvarką. Vis dėlto teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad aptariamos tvarkos nesilaikymas negali būti pagrindas pripažinti vykdomąjį įrašą negaliojančiu.

11.2. Vekselių įstatyme nustatyta vekselio pateikimo apmokėti ir pranešimo apie vekselio neapmokėjimą pateikimo tvarka yra privalomo pobūdžio. Kreditorius privalo jos laikytis. Notaras, nustatęs, kad kreditorius nesilaikė nurodytos tvarkos, privalo neišduoti vykdomojo įrašo. Nesilaikius aptartos tvarkos, pažeisti skolininkų lūkesčiai. Ieškovai neapmokėjo vekselio iki 2008 m. spalio 28 d., bet būtų galėję prognozuoti kreditoriaus veiksmus, jeigu būtų gavę ne tik reikalavimą apmokėti vekselį, bet taip pat ir pranešimą apie vekselio neapmokėjimą. Kreditoriui nepateikus pranešimo apie vekselio neapmokėjimą, ieškovai tikėjosi, kad kreditorius nusprendė neįgyvendinti savo teisių.

Šalies argumentai

11.3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuotas laidavimas ir prievolių pabaiga. Teismas neatsižvelgė į tai, kad bankrutavo vekselio davėjas, už kurio prievolės įvykdymą laidavo ieškovai. Kai kreditorius reiškia prievolės neįvykdžiusios individualios įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, solidariam bendraskoliui – laiduotojui, kuris yra individualios įmonės vienu iš dalyvių, toks kreditoriaus reikalavimas turi būti pareiškiamas Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka ir nagrinėjamas tos individualios įmonės bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003; 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004).

11.4. Kai dėl bankroto likviduojama individuali įmonė ir nėra jos bei fizinio asmens (įmonės dalyvio ir laiduoto) turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas kreditorių reikalavimams patenkinti, laikytina, kad pasibaigia šio fizinio asmens prievolės – tiek kaip dalyvio, tiek kaip laiduotojo (CK 6.128 straipsnio 3 dalis, 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis).

Šalies argumentai

11.5. Vekselio davėjai G. M. individualiai įmonei „Saulėtekis“ buvo iškelta bankroto byla. Joje kreditorių reikalavimai tenkinti iš ieškovui (įmonės savininkui) priklausančio turto. Parduotas gyvenamasis namas, dirbtuvės, priklausiniai, su žemės sklypų nuomos teisės. Ieškovas neturėjo kito turto, bankroto proceso metu dėl ligos nedirbo, negavo pajamų. Pradinis kreditorius nepasinaudojo galimybe įstoti į nurodytą bankroto bylą.

11.6. Ieškovo įmonė 2014 m. gegužės 8 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro, todėl ieškovo prievolė pagal 2008 m. lapkričio 11 d. vykdomąjį įrašą pasibaigė.

Atsiliepimas

12. Atsiliepime atsakovė prašo atmesti ieškovų apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1. Formalus Vekselių įstatymo 40 ir 47 straipsnių pažeidimas nėra priežastis panaikinti pagal vekselį išduoto vykdomojo įrašo. Vekselis apmokėti gali būti pateiktas taip pat ir žodžiu, reikalaujant sumokėti vekselyje nurodytą sumą. Kai vekselį turi vekselio turėtojas, preziumuojama, kad vekselis pateiktas apmokėti. Pasibaigus vekselyje nurodytam mokėjimo terminui, vekselio turėtojui nesumokėta. Dėl to, vekselio turėtojas, prašydamas išduoti vykdomąjį įrašą, turėjo reikalavimo teisę.

12.2. Pradinio kreditoriaus BAB „Ūkio bankas“ 2008 m. spalio 8 d. pranešimas laikytinas pranešimu apie vekselio neapmokėjimą Vekselių įstatymo 47 straipsnio prasme. Be to, nepateikęs pranešimo apie vekselio neapmokėjimą, vekselio turėtojas nepraranda savo teisių. Pranešimas apie vekselio neapmokėjimą nesuteikia vekselio davėjui jokios naujos informacijos, nes jis žino, kad vekselis neapmokėtas.

12.3. Vekselio įrašo panaikinimas ir vekselio turėtojo įpareigojimas iš naujo pranešti apie neapmokėtą vekselį ir kreiptis į notarą neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

12.4. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laidavimas pagal vekselį skiriasi nuo CK įtvirtinto vekselio. Kai vekselio laidavimu užtikrinta prievolė pasibaigia dėl vekselio davėjo likvidavimo, laiduotojo prievolė nepasibaigia. Šios prievolės pabaigai taikytinos Vekselių įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011).

Atsiliepimas

12.5. Atsiliepime nurodyta, kad apeliaciniame skunde aptartu kasacinio teismo išaiškinimu negalima remtis, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Aptariamoje kasacinio teismo byloje individualios įmonės savininkas buvo paprastas laiduotojas, bet ne laiduotojas pagal vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004).

12.6. Tai, kad tenkinant bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus parduotas taip pat ir įmonės savininko turtas, nereiškia, jog kreditorių reikalavimai gali būti nurašyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-858-407/2015).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Nagrinėjamoje byloje keliami laidavimo pagal vekselį (avalio) galiojimo, likvidavus vekselio turėtoją (individualiąją įmonę), taip pat vykdomojo įrašo išdavimo tvarkos aiškinimo ir taikymo klausimai.

14. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Byloje nustatyta, kad vekselio davėjas G. M. įmonė „Saulėtekis“ 2008 m. vasario 28 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, jį pateikus, įsipareigojo besąlygiškai sumokėti 30 000 Eur AB „Ūkio bankas“. Vekselis turėjo būti pateiktas apmokėti per 8 mėn. nuo jo išrašymo dienos. Vekselyje laiduotojais nurodyti ieškovai. AB „Ūkio bankas“ 2008 m. spalio 28 d. pateikė vekselio davėjai G. M. įmonei „Saulėtekis“ ir laiduotojams (ieškovams) reikalavimus apmokėti vekselį. Tą pačią AB „Ūkio bankas“ kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Notarė D. S. 2008 m. lapkričio 11 d. išdavė vykdomąjį įrašą, pareikalavo išieškoti iš skolininkės G. M. įmonės „Saulėtekis“ 22 829,67 Eur, notaro atlyginimą ir spausdinimo išlaidas. Antstolės V. Š. nurodytą įrašą pradėjo vykdyti priverstine tvarka. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. spalio 24 d. nutartimi vykdymo procese pakeitė pradinę išieškotoją UAB „Ūkio bankas“ nauja išieškotoja UAB „Gelvora“ 2016 m. rugpjūčio 26 d. reikalavimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutartimi vekselio turėtojai G. M. įmonei „Saulėtekis“ iškelta bankroto byla. Įmonės ir jos savininko turtas parduotas iš varžytinių. 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu nuspręsta pripažinti, kad bankrutavusios G. M. įmonės „Saulėtekis“ veikla pasibaigė. 2014 m. gegužės 8 d. nurodyta įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

16. Pagal Vekselių įstatymo 34 straipsnio 2 dalį, laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši taisyklė taikytina taip pat ir tiems atvejams, kai laidavimu užtikrinta prievolė pasibaigia dėl paprastojo vekselio davėjo – juridinio asmens likvidavimo. Likvidavus vekselio davėją – juridinį asmenį – laiduotojo prievolės pabaigai taikytinos Vekselių įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011).

17. Nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas pateiktas byloje, kurioje spręsta situacija, kai laiduota pagal vekselį už uždarosios akcinės bendrovės prievolės įvykdymą. Nagrinėjamoje byloje vekselio davėja buvo individuali įmonė, neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, pagal kurio prievoles savo turtu atsako taip pat ir įmonės savininkas. Ieškovas teigia, kad dėl nurodytos priežasties, t. y. kad vekselio turėtojo bankroto byloje reikalavimus pareiškusių kreditorių reikalavimai tenkinti be kita ko iš ieškovo, kaip įmonės savininko, turto, pasibaigus bankrutavusio įmonės prievolei, pasibaigė taip pat ir ieškovo, kaip laiduotojo pagal vekselį, papildoma prievolė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši ieškovo pozicija nepagrįsta. Pirma, kasacinio teismo praktikoje formuojama praktika, kad laidavimo pagal vekselį (dar kitai vadinamo avaliu) aksesoriškumas yra santykinis. Tokį aiškinimą suponuoja Vekselių įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas laiduotojo pagal vekselį atsakomybės reglamentavimas, pagal kurį laidavimo pagal vekselį prievolės galiojimas iš esmės nepriklauso nuo užtikrintos prievolės galiojimo ar negaliojimo. Antra, CK 6.128 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Nurodyta prievolių pabaigą reglamentuojanti teisės norma aiškintina taip, kad bendroji taisyklė yra ta, jog, likvidavus juridinį asmenį, prievolė pasibaigia. Kita vertus, įstatymuose gali būti nustatyta šios bendrosios taisyklės išimčių, kai, likvidavus juridinį asmenį, prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Vekselių įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta būtent tokia CK 6.128 straipsnio 3 dalies bendrosios taisyklės išimtis. Laiduotojai pagal vekselį yra likviduoto juridinio asmens prievolę įvykdyti turintys kiti asmenys CK 6.128 straipsnio 3 dalies prasme. Dėl nurodytos priežasties, pasibaigus juridiniam asmeniui (vekselio davėjui), išlieka laiduotojo pagal vekselį prievolė.

18. Ieškovas nepagrįstai sutapatina savo, kaip individualiosios įmonės savininko, atsakomybę už įmonės skolas su savo, kaip laiduotojo pagal vekselį, atsakomybe. Akcentuotina, kad skiriasi individualiosios įmonės savininko atsakomybės ir laiduotojo pagal vekselį atsakomybės pagrindas bei taikymo sąlygos. Esant pagrindams tam pačiam asmeniui taikyti atsakomybę už įmonės skolas kaip individualiosios įmonės savininkui ir kaip laiduotojui pagal vekselį, negali susidaryti situacija, kad viena atsakomybės rūšis paneigtų kitą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, patenkinus dalį individualiosios įmonės (vekselio davėjos) kreditoriaus (vekselio turėtojo) reikalavimo iš įmonės savininko turto, dėl nepatenkintos reikalavimo dalies nepasibaigia šio asmens atsakomybė pagal vekselio laidavimo prievolę. Individualiosios įmonės bankroto procese patenkinus dalį kreditoriaus (vekselio turėtojo) reikalavimų ir išbaigus bankroto procesą, šis kreditorius turi teisę tęsti skolos pagal vekselį išieškojimą iš įmonės savininko, kaip solidariojo skolininko, pagal asmeninę vekselio laidavimu prisiimtą prievolę. Tokie patys padariniai, t. y. patenkinamas kreditoriaus reikalavimas iš solidariųjų skolininkų, atsiranda iš esmės taip pat ir tuomet, kai individualiosios įmonės bankroto procese vekselio turėtojas nepareiškia reikalavimo įmonei, kaip vekselio davėjai, bet, pasibaigus šiam asmeniui, reiškia reikalavimą (arba tęsia priverstinį jo vykdymą) vekselio laiduotojui. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad G. M. individualiosios įmonės „Saulėtekis“ bankroto procese, pardavus ieškovo turtą, gauta mažiau lėšų negu bendra patvirtintų kreditorių reikalavimų suma. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai, kuriais keliamas laidavimo pagal vekselį pabaigos, pasibaigus juridiniam asmeniui (vekselio davėjui), klausimas, yra nepagrįsti.

19. Kita apeliaciniame skunde nurodytų argumentų grupė susijusi su notaro pagal vekselį išduoto vykdomojo įrašo atlikimu, esant pažeistiems Vekselių įstatymo 40 ir 47 straipsniams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pradinis kreditorius nesilaikė nurodytose teisės normose nustatytos vekselio pateikimo apmokėti ir pranešimo apie jo neapmokėjimą tvarkos. Tą pačią dieną, t. y. 2008 m. spalio 28 d., vekselio turėtojas išsiuntė reikalavimus apmokėti vekselį jo davėjui ir laiduotojams, kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo. Byloje reikšminga tai, kad ieškovai žinojo apie tai, kad vekselis neapmokėtas ir kad jie turi pareigą apmokėti vekselyje nurodytą sumą.

20. Pažymėtina, kad pagal Vekselių įstatymo 47 straipsnio 6 dalį, laiku nepranešęs asmuo nepraranda savo teisių. Jis atsako už žalą, padarytą dėl savo kaltės, tačiau žalos atlyginamoji suma negali viršyti vekselio sumos. Taigi apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad tai, jog nesilaikyta pirmiau nurodytos tvarkos, yra pagrindas vykdomąjį įrašą pripažinti negaliojančiu. Dėl to, kad pradinis kreditorius AB „Šiaulių bankas“ nesilaikė tvarkos, pagal kurią vekselis turi būti pateiktas apmokėti, pagal vekselį atsakingiems ieškovams neatsirado neigiamų padarinių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šios kategorijos bylose formuojamą kasacinio praktiką ir pagrįstai atsisakė panaikinti vykdomąjį įrašą, nes jo panaikinimas formaliais pagrindais neatitiktų CK 1.5 straipsnyje nustatytų bendrųjų civilinės teisės principų ir vekselio paskirties.

21. Kiti šalių argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų nepasisako.

22. Dėl visų šioje nutartyje išvardytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teisėjų kolegija sutinka su visais pirmosios instancijos teismo motyvais, jų nekartodama mano, kad sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų jo keisti ar naikinti.

24. Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovų priteistinas 414 Eur žyminis mokestis, kurio ieškovai nesumokėjo už apeliacinį skundą ir kurį pirmosios instancijos teismas buvo atidėjęs iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti ieškovų G. M. ir D. A. M. apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą.

Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovų G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 207 Eur (du šimtus septynis eurus) žyminio mokesčio. Nurodytos išlaidos turi būti sumokėtos Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (juridinio asmens kodas 188728721) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“; įmokos kodas 566.

Teisėjai Rita Kisielienė Liuda Uckienė Tomas Venckus