Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. A. ir atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių oda“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 28 d. nutarties, kuria nutraukta atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių oda“ restruktūrizavimo byla ir iškelta bankroto byla.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir taikytino teisinio reglamentavimo

17. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

18. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde bei atsiliepime į jį nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl atsakovės RUAB „Kėdainių oda“ restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir bankroto bylos atsakovei iškėlimo teisėtumo ir pagrįstumo.

19. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas (toliau – ĮRĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio straipsnio 1–5 punktuose nustatytas išimtis. Į šias išimtis inter alia (be kita ko) patenka JANĮ nuostatos, reguliuojančios: reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano (JANĮ 155 straipsnio 1 dalies 3–4 punktai).

20. Nagrinėjamu atveju, nors bendrovės restruktūrizavimo procedūra inicijuota ir atsakovės restruktūrizavimo planas patvirtintas vadovaujantis ĮRĮ nuostatomis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kreditorių susirinkimas ir patikslinto restruktūrizavimo plano tvirtinimo procedūra vyko po JANĮ įsigaliojimo, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai kompleksiškai taikė ĮRĮ ir JANĮ numatytą teisinį reguliavimą (ĮRĮ taikomas tiek, kiek tai nurodo JANĮ 155 straipsnio 3–4 punktai).

Dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo

21. JANĮ 114 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nutraukia restruktūrizavimo bylą, jeigu yra nors vienas iš pagrindų: 1) nustatytais terminais nepateikiamas restruktūrizavimo planas; 2) teismas nepatvirtina restruktūrizavimo plano; 3) nevykdomas arba netinkamai vykdomas restruktūrizavimo planas; 4) juridinis asmuo nemoka visų ar dalies mokesčių; 5) nepateikiama galutinė restruktūrizavimo ataskaita. Teismas nutraukia restruktūrizavimo bylą šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytais pagrindais, jeigu šiuose punktuose nurodytos aplinkybės tęsiasi ne trumpiau kaip 3 mėnesius (JANĮ 114 straipsnio 2 dalis).

22. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė netinkamai vykdo restruktūrizavimo planą, be to, ilgiau kaip tris mėnesius nemoka einamųjų įmokų, todėl įmonė negali būti restruktūrizuojama, nes ji ne gerina, o blogina savo padėtį.

23. Pažymėtina ir tai, kad ir JANĮ 112 straipsnis taip pat numato galimus restruktūrizavimo plano pakeitimus. JANĮ įstatyme taip pat reglamentuojama, jog sėkmingam restruktūrizavimo procesui būtinos kreditorių suteiktos lengvatos, kurios nebūtinai turi būti apribotos restruktūrizavimo proceso laikotarpiu. Jeigu bendrovės kreditoriai sutinka savo reikalavimų įvykdymą išdėstyti terminui, ilgesniam nei pats restruktūrizavimo proceso laikotarpis, tai yra jų gera valia restruktūrizuojamai įmonei suteikta lengvata, kuria siekiama stabilizuoti verslo partnerio veiklą, atkurti jo mokumą ir atgauti visą skolą. Tokią išvadą, be kita ko, suponuoja JANĮ 104 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios, kad restruktūrizavimo plane turi būti nurodyta kreditorių reikalavimų sumos, įvykdymo terminai ir užtikrinimo būdai, taip pat turi būti numatoma kreditorių pagalba finansiniams sunkumams įveikti (JANĮ 104 straipsnio 2 dalies 10 punktas).

24. Nagrinėjamu atveju didžiausia RUAB „Kėdainių oda“ kreditorė, kurios finansinis reikalavimas sudaro 42,24 procentus visų patvirtintų bendrovės reikalavimų sumos, AB „Šiaulių bankas“ nepritarė tolimesniam restruktūrizavimo proceso tęsimui, kadangi restruktūrizavimo planas nebuvo vykdomas, skola bankui nebuvo dengiama. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad patikslintam restruktūrizavimo plano projektui kreditorių susirinkime nebus pritarta.

26. 2020 m. balandžio 25 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos naujojo koronavirusio (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymas Nr. XIII-2861, kuris taikomas juridiniams asmenims, susidūrusiems su finansiniais sunkumais ir (ar) tapusiems nemokiais dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo pasaulyje po 2020 m. kovo 16 d. karantino įvedimo. Nurodyto įstatymo 3 straipsnyje numatyta, kad Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 114 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 mėnesių termino skaičiavimas sustabdomas karantino laikotarpiu ir 3 mėnesius nuo jo atšaukimo.

28. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad neturi pagrindo abejoti tuo, jog nuo atsakovės nepriklausiusios priežastys (ne dėl atsakovės kaltės apribotas nuotekų priėmimas ir COVID-19 pandemija) galėjo turėti įtakos tam, jog atsakovė netinkamai vykdė restruktūrizavimo planą (neatliko didžiosios dalies plane numatytų mokėjimų kreditoriams) ir nemokėjo einamųjų mokesčių valstybės biudžetui bei nesumokėjo dalies mokesčių VSDF biudžetui, tačiau vien tik nurodomas lūkestis, jog, išnykus šioms aplinkybėms, atsakovė pasieks restruktūrizavimo plane numatytas gamybos apimtis ir bus pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad restruktūrizavimo procesu siekiami tikslai bus pasiekti ateityje. Kėdainių mieste paskelbta ekstremali situacija dėl nuotekų valymo įrenginių pablogino atsakovės finansinį stabilumą, tačiau nebuvo pagrindinė priežastis, lėmusi bendrovės nemokumą. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas sistemiškai nevertino duomenų dėl dviejų ekstremalių situacijų.

29. Kita vertus, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Šalių paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.

30. Pirmosios instancijos teismas grindė padarytas išvadas, sprendime analizuodamas šalių paaiškinimus, rašytinę medžiagą. Teismas pagrįstai vertino, kad į bylą atsakovės kartu su 2020 m. liepos 20 d. prašymu atidėti bylos nagrinėjimą pateikti du vienkartiniai klientų užsakymai pagaminti produkcijai (vienas iš jų, parengtas ne valstybine kalba, o jo vertimas į lietuvių kalbą, kaip to reikalauja civilinio proceso įstatymas, nepateiktas), tačiau jokių ilgalaikių sutarčių su užsakovais ar kitų įrodymų, kurie leistų spręsti, kad numatoma toliau vykdyti ūkinė komercinė veikla leis atsakovei ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus, bei generuoti pajamas einamiesiems mokėjimams, nepateikta, todėl tai leido daryti išvadą, kad tolimesnis restruktūrizavimo procesas yra neįmanomas (restruktūrizavimo procesu siekiami tikslai nebus pasiekti ateityje). Be to, pirmosios instancijos teismas kelis kartus atidėjo bylos nagrinėjimą, sudarydamas galimybę apeliantams pateikti teismui išsamią informaciją tiek apie įmonės finansinę padėtį, jos finansinius srautus, tiek ir apie restruktūrizavimo plano vykdymą bei einamųjų įmokų apmokėjimą, tačiau šia galimybe apeliantai nepasinaudojo.

31. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, motyvavo, kodėl jais remiasi arba atmeta, vertindamas šalių paaiškinimus, atsižvelgė į jų nuoseklumą, todėl, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, be kita ko vertino pateiktus įrodymus dėl atsakovės turimų užsakymų.

32. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus vertina apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių dėl ko nebuvo vykdomas restruktūrizavimo planas, o pasisakė tik dėl mokėtinų sumų, taip pat neatliko restruktūrizavimo ir bankroto procedūrų pasekmių palyginimo, nors privalėjo įvertinti bendrovės galimybes išsaugoti ir plėtoti komercinę veiklą, išsaugoti darbo vietas ir išvengti bankroto.

33. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovės restruktūrizavimo bylos nutraukimo, kad atsakovė iš esmės nevykdo restruktūrizavimo plane numatytų mokėjimų (sumokėta tik gana nedidelė suma) ir, vadovaujantis įstatymais, nemoka einamųjų mokėjimų valstybės biudžetui ir VSDF biudžetui, tokiu būdu pažeidžiamos kreditorių teisės ir jų teisėti lūkesčiai bei interesai, bei pačios bendrovės interesai, pažeidimas tęsiasi ilgiau nei tris mėnesius. Aptariamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad atsakovės įsipareigojimai ne mažėja, kaip to reikalauja restruktūrizavimo tikslai, bet priešingai, tik ženkliai didėja (per laikotarpį nuo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo skolos išaugo net 411 359,98 Eur suma), o galimybės sugrąžinti skolas greitu laiku atsakovė neįrodė, todėl nesant jokio objektyvaus pagrindo tikėtis, kad restruktūrizavimo procesu siekiami tikslai bus pasiekti ateityje bei laiku nepašalinus nemokaus rinkos dalyvio iš rinkos, bus daroma žala kreditoriams ir bendrovei bei didinami įsiskolinimai.

34. Bankroto bylų nagrinėjimas turi viešąjį interesą iš verslo rinkos pašalinti būtent realiai nemokias įmones, kuo efektyviau apginti kreditorių, o taip pat paties skolininko interesus – užkirsti kelią tolesniam tokios įmonės skolų didėjimui. Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė RUAB „Kėdainių oda“ atitinka nemokios įmonės būseną, įmonė neturi objektyvių galimybių atkurti sėkmingą įmonės veiklą restruktūrizavimo proceso metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė atsakovės RUAB „Kėdainių oda“ restruktūrizavimo bylą.

Dėl bankroto bylos iškėlimo

35. Remiantis JANĮ 114 straipsnio 3 dalimi teismas nutraukia restruktūrizavimo bylą ir ta pačia nutartimi iškelia bankroto bylą, jeigu padaro pagrįstą išvadą, kad juridinis asmuo yra nemokus ir yra bent vienas JANĮ 114 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų. JANĮ 2 straipsnio 7 dalis numato, kad juridinio asmens nemokumas — juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė netinkamai vykdo restruktūrizavimo planą, ilgiau kaip tris mėnesius nemoka einamųjų įmokų, todėl padaręs išvadą, kad atsakovė yra nemoki, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutraukė atsakovės restruktūrizavimo bylą ir, vadovaudamasis JANĮ 114 straipsnio 3 dalimi, ta pačia nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą.

36. Apeliantų teigimu, atsakovės nesavalaikių mokėjimų priežastys buvo objektyvios; šiuo metu didėja atsakovės gamybos apimtys ir ji yra pajėgi pradėti atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau vien atsakovės objektyviais įrodymais nepagrįsti deklaratyvūs teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bendrovė yra moki ir jai nėra pagrindo kelti bankroto bylą.

37. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1441-823/2018).

38. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad bendrovės restruktūrizavimo plano netinkamo vykdymo priežastis yra laiku neįvykdyti įsipareigojimai kreditoriams ir einamųjų įmokų nemokėjimas. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė yra atlikusi tik labai nedidelę dalį restruktūrizavimo plane numatytų mokėjimų kreditoriams, per laikotarpį nuo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo atsakovės skolos išaugo net 411 359,98 Eur suma, einamosios įmokos nemokamos ilgiau kaip tris mėnesius. Naujausios atsakovės finansinės ataskaitos nei teismui, nei Juridinių asmenų registrui už 2019 metus nepateiktos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nemokumo administratoriaus pateikto 2018 m. balanso duomenimis, kitais byloje esančiais kitais rašytiniais įrodymais. 2020 m. birželio 11 d. atsakovės skolos kreditoriams siekė 2 991 467,72 Eur, kas viršijo į 2018 m. balansą įrašyto atsakovės turto vertę (2 861 538 Eur). Be kita ko, konstatuodamas atsakovės nemokumą, teismas nurodė, jog RUAB „Kėdainių oda“ nemoka ne tik einamųjų mokesčių valstybės biudžetui, VSDFV biudžetui, tačiau laiku nemoka ir darbo užmokesčio darbuotojams (įsiskolinimas darbuotojams, įskaitant ir teismo patvirtintų bei iki šiol neįvykdytų darbuotojų finansinių reikalavimų dalį, siekia 233 98,63 Eur sumą).

39. Pažymėtina, kad 2020 m. birželio 10 d. duomenimis atsakovė valstybės biudžetui buvo skolinga 116 606,45 Eur einamųjų mokesčių, deklaruotų ir nesumokėtų po nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos; 2020 m. rugsėjo 28 d. duomenimis bendras įsiskolinimas VSDFV (Sodrai) 167 115,87 Eur; bendrovėje dirba 29 darbuotojai (apdraustieji). Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis).

40. Šiuo gi atveju, atsakovės skolos kreditoriams nuolat auga – per laikotarpį nuo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos (per 2 metus) atsakovės skolos išaugo 411 359,98 Eur suma ir auga toliau, kas neatitinka bendrovės kreditorių ir pačios įmonės interesų. Be to, vien ta aplinkybė, kad atsakovės restruktūrizavimo byla nutraukiama dėl to, jog atsakovė iš esmės nevykdė restruktūrizavimo plane numatytų atsiskaitymų su kreditoriais, nemoka einamųjų mokesčių, leidžia teigti, kad atsakovė faktiškai yra nemoki, nes negali įvykdyti turimų turtinių prievolių. Nors atsakovė vykdo ūkinę veiklą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jos situacija ne vienerius metus yra sudėtinga, tačiau jos generuojama veikla bei gaunamos pajamos neleidžia jai vykdyti įsipareigojimų kreditoriams bei mokėti einamųjų mokesčių, t. y. ji neturi realių galimybių ir priemonių atstatyti mokumą.

41. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas pažymėjo, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015).

42. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs į bylą pateiktus ir viešųjų registrų duomenis, daro išvadą, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė, kad yra pajėgi išspręsti finansinius sunkumus ir nėra nemoki. Nors atsakovė tebevykdo veiklą, tačiau byloje nepateikta duomenų, kad ji turi realių veiklos plėtros planų ir perspektyvos stabilizuoti bendrovės veiklą bei priemonių, kurios padėtų šią padėtį pakeisti ir generuoti pajamas. Kaip jau nurodyta, bylos duomenys patvirtina, kad pastebima ne skolų mažėjimo, o didėjimo tendencija. Įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad RUAB „Kėdainių oda“ turi ne laikinų finansinių sunkumų, tačiau yra negyvybinga ir nemoki (CPK 178 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

43. Apibendrinęs išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias JANĮ nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 28 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.