Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, jam paskirta 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimu per visą bausmės atlikimo laikotarpį nuo 23.00 iki 6.00 valandos būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. K. nuteistas už tai, kad 2020 m. kovo 19 d., apie 17.10 val., bute, adresu: (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto su savo sugyventine M. K. metu, tyčia vieną kartą taure trenkė jai į kairę veido pusę, po ko griebė nukentėjusiąją už plaukų, pargriovė ją ant grindų, kur buvo stiklo šukių, bei tempė ją link durų. Po to toliau tęsė nusikalstamą veiką, o būtent jai išeinant pro duris, stikliniu buteliu sudavė vieną smūgį į pakaušio sritį, tokiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai M. K. fizinį skausmą bei padarydamas kairio ausies kaušelio ir kairio užausio muštines žaizdas, dėl ko nežymiai sutriko nukentėjusiosios sveikata.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Dėl teismo šališkumo ir kitų apeliaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

6. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo šališkumo prielaidos yra grindžiamos, apelianto nuomone, teismo padarytais procesiniais pažeidimais: netenkintas jo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, nes jis nesudarė susitarimo su pasirinktu gynėju; neišaiškinta jo teisė ir sąlygos būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius, pagal laidavimą; nespręstas jo rašytinis prašymas dėl teismo 2021 m. vasario 15 d. nutarties įteikimo ir nesudarytos sąlygos susipažinti su bylos medžiaga; teismo iniciatyva pridėta ir vertinta Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-1880-1035/2016, nors šių įrodymų teismas netyrė ir apie juos proceso dalyviams nepranešė; 2021 m. kovo 10 d. nuosprendyje net neužsiminta apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 22 d. baudžiamąjį įsakymą, jo įteikimo, įsiteisėjimo, vykdymo aplinkybes, nespręstas 2021 m. kovo 18 d. apelianto prašymas įskaityti bausmę, dėl ko padaryta esminė klaida – neįskaityta pilnai atlikta bausmė, ji paskirta antrą kartą už tą pačią veiką. Prieš vertindamas, ar šie apelianto argumentai pagrindžia pirmosios instancijos teismo šališkumą, apeliacinės instancijos teismas pasisakys, ar yra pagrindas konstatuoti įvardytus procesinius pažeidimus.

7. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantas buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui prašymą atidėti 2021 m. kovo 2 d. teismo posėdį, nes dar nesudarė susitarimo su pasirinktu gynėju. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo spręsti apie pažeistą apelianto teisę į gynybą nėra. Šioje byloje BPK 50 straipsnio 1 dalyje numatytų privalomų gynėjo dalyvavimo procese pagrindų nenustatyta. Nežiūrint to, BPK 22 straipsnio 3 dalis garantuoja kaltinamajam teisę turėti gynėją, o BPK 44 straipsnio 8 dalis, 50 straipsnio 2 dalis – teisę pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją. Pirmosios instancijos teismas šių teisių nepažeidė, nes nuteistajam buvo sudaryta galimybė pasirinkti ir pasikviesti pasirinktą gynėją. Tuo tikslu, tenkinęs D. K. prašymą, pirmosios instancijos teismas atidėjo 2021 m. vasario 17 d. teismo posėdį. Kitas teismo posėdis buvo paskirtas 2021 m. kovo 2 d., tokiu būdu suteikiant D. K. jo paties prašytą dviejų savaičių terminą pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją. Tokiems veiksmams atlikti buvo suteiktas pakankamas laiko tarpas, tuo labiau, kad D. K. tam turėjo laiko ir iki 2021 m. vasario 17 d. teismo posėdžio, pats nurodė teismui jau išsirinkęs kelis kandidatus į gynėjus. Visgi, savo gynėjo per nurodytą terminą D. K. nepasirinko. Esamas didelis praktikuojančių advokatų skaičius, bylos duomenimis patvirtintas apelianto naudojamas elektroninis parašas, komunikavimas elektroniniu paštu, gebėjimas naudoti nuotolinio bendravimo programas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, užtikrino jam pakankamai galimybių (nustatytu terminu ėmusis aktyvių veiksmų) susirasti sau tinkamą advokatą net ir esant karantinui. Be to, kaip matyti iš 2021 m. kovo 2 d. teisiamojo posėdžio protokolo, pirmosios instancijos teismas minėtą dieną nusprendė nagrinėti bylą iš esmės tik atsižvelgęs į paties apelianto poziciją – D. K. savo iniciatyva sutiko, kad byla būtų pradėta nagrinėti iš esmės, o vėliau ir užbaigtas procesas nedalyvaujant jo gynėjui. Įvertinus visumą šių argumentų, pagrindo išvadai apie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir D. K. teisės į gynybą pažeidimus nėra.

8. Baudžiamojo proceso įstatymas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, tiek kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius, tiek pagal laidavimą, tiek ir kitais pagrindais, taikymo sąlygų išaiškinimą, kaip ir gynybinės taktikos parinkimą, nepriskiria bylą nagrinėjančio teismo prerogatyvai, tad su šiomis aplinkybėmis sietini apelianto argumentai proceso teisės normų pažeidimo nepatvirtina.

9. Kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nevertintinas ir apelianto argumentas, kad nebuvo spręstas jo rašytinis prašymas dėl teismo 2021 m. vasario 15 d. nutarties įteikimo ir nesudarytos sąlygos susipažinti su bylos medžiaga. Minėta nutartimi teismas, gavęs D. K. 2021 m. vasario 4 d. prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme, vadovaudamasis BPK 422 straipsnio 1 dalies nuostatomis, perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš bylos dokumentų matyti, kad iki ginčijamo nuosprendžio priėmimo 2021 m. kovo 10 d. teismui prašymas įteikti D. K. minėtos nutarties kopiją, taip pat susipažinti su bylos medžiaga, pateiktas nebuvo. Pirmą kartą apelianto prašymas įteikti 2021 m. vasario 15 d. nutartį gautas tik 2021 m. kovo 12 d. Iki nuosprendžio priėmimo buvo gauti apelianto prašymai įteikti jam kitus bylos dokumentus, kurie buvo tenkinti, dokumentai įteikti. Be to, 2021 m. kovo 2 d. teisiamojo posėdžio metu D. K. nurodė teismui, kad bylos medžiaga jam žinoma. Jis taip pat dalyvavo teismo posėdyje atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą bei paskelbiant ir supažindinant proceso dalyvius su bylos medžiaga BPK 273 straipsnio 1 dalyje, 291 straipsnyje nustatyta tvarka. Tuo remiantis pagrindo išvadai apie šiuo aspektu pažeistą D. K. procesinę teisę susipažinti su bylos medžiaga nėra.

10. Apelianto prašymu surengus bylos nagrinėjimą teisme, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 22 d. baudžiamasis įsakymas neįgijo teisinės galios, tad jo aptarimas ginčijamame nuosprendyje pagal BPK 304-307 straipsnių, apibrėžiančių reikalavimus nuosprendžio turiniui, nuostatas nebuvo reikalingas. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįskaitė į ginčijamu 2021 m. kovo 10 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę bausmės, kurią D. K. turėjo atlikti remiantis minėtu 2020 m. gegužės 22 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, nes, kaip minėta, šis procesinis sprendimas teisinės galios neįgijo. Be to, net nėra pagrindo išvadai, kad D. K. faktiškai atliko minėtu įsakymu jam skirtą bausmę. Nors bylos medžiaga patvirtina, kad 2020 m. gegužės 22 d. teismo baudžiamasis įsakymas 2020 m. liepos 23 d. patvarkymu buvo pateiktas vykdyti Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyriui, vėliau – Šiaulių regiono skyriui, tačiau pats D. K. savo 2021 m. vasario 4 d. prašyme patvirtino, kad teismas 2020 m. gegužės 22 d. baudžiamąjį įsakymą jam įteikė tik 2021 m. vasario 4 d., kad, jo vertinimu, jis nėra įsiteisėjęs, prašė surengti bylos nagrinėjimą teisme, kas ir buvo padaryta. 2021 m. vasario 12 d. teismo baudžiamojo įsakymo vykdymas atšauktas ir, vadovaujantis minėtu raštu, 2021 m. balandžio 1 d. D. K. išbrauktas iš probacijos tarnybos registro (t. 1, b. l. 186, t. 2, b. l. 212). Kad D. K. nevertino minėto teismo baudžiamojo įsakymo kaip įgijusio teisinę galią, o savęs kaip nuteistojo, patvirtina ir jo skundo dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 23 d. nutarties argumentai bei reikalavimas pripažinti šios nutarties dalį, kuria jis įvardytas nuteistuoju, pripažinti neteisėta ir minėtus teiginius pašalinti iš nutarties teksto (t. 2, b. l. 210 (reversas) - 211). Kad apeliantas realiai nevykdė teisinės galios neįgijusiu 2020 m. gegužės 22 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jam skirtos laisvės apribojimo bausmės, patvirtina ir tai, kad jis taip ir neįvykdė jam skirto įpareigojimo neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (t. 2, b. l. 185). Jis taip pat nevykdė ir įpareigojimo nuo 23.00 iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad iki 2020 m. spalio 6 d. D. K. buvimo vieta probacijos tarnybai apskritai nebuvo žinoma. 2020 m. rugsėjo 25 d. jo nerandant teismo baudžiamajame įsakyme nurodytu gyvenamosios vietos adresu buvo kreiptasi į policijos įstaigą dėl apelianto paieškos. Vėliau, nustačius jo buvimo vietą, 2020 m. lapkričio 3, 4, 25 d. tikrinimų metu jis nebuvo rastas namuose tuomet, kai turėjo ten būti pagal teismo baudžiamuoju įsakymu skirtą įpareigojimą (t. 2, b. l. 189 reversas). Taigi, D. K. jam skirtų įpareigojimų neįvykdė, dėl 2020 m. gegužės 22 d. teismo baudžiamojo įsakymo vykdymo (iki jo vykdymo atšaukimo) realiai nepatyrė tiek suvaržymų, kad būtų pagrindas apelianto teiginius apie jo dvigubą nubaudimą vertinti kaip pagrįstus.

11. Teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš ginčijamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl BK 38 straipsnio 2 dalyje numatyto ketverių metų termino skaičiavimo pradžios grindė duomenimis, esančiais Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-1880-1035/2016, o būtent 2016 m. rugpjūčio 30 D. K. ir R. Č. susitaikymo protokolu (baudžiamosios bylos Nr. 1-1880-1035/2016 lapas 90), nors šios bylos medžiaga teisiamojo posėdžio metu tirta nebuvo. Taigi, nors minėtas dokumentas D. K. buvo žinomas, jis surašytas jo paties iniciatyva, visgi tai vertintina kaip procesinis pažeidimas, kuris ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Minėti duomenys ištirti dalyvaujant D. K. ir jo gynėjui, taip užtikrinant jų procesinė teisę žinoti bylos medžiagą ir dėl jos pasisakyti. Kita vertus, šis procesinis pažeidimas pats savaime pirmosios instancijos teismo šališkumo nepatvirtina.

12. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-303/2018, 2K-211-895/2018 ir kt.). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015, 2K-45-303/2018 ir kt.). Teismo nešališkumo principas baudžiamajame procese pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-269-303/2020 ir kt.).

13. BPK 58 straipsnyje numatytų teisėjo nušalinimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė. Jokių realių faktų, kurie keltų abejonių dėl bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumo ar rodytų jo asmeninį tendencingumą, nenustatyta. Nustatytas proceso įstatymo pažeidimas šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas pripažinti teisėją šališku, o kiti apelianto įvardyti teisės aktų reikalavimų pažeidimai, kaip ir skundo teiginiai dėl šališkumo, nepasitvirtino.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

14. D. K. apeliaciniame skunde jam inkriminuotos veikos kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ginčija teigdamas, kad M. K. nebuvo jo šeimos narys, nes jų bendras gyvenimas (partnerystė) niekada nebuvo įteisintas įstatymo nustatyta tvarka. BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos šeimos nario sąvokos išaiškinimas yra pateiktas BK 248 straipsnyje. Pagal šios teisės normos nuostatas nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariu (be kita ko) yra nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė). Kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas kartu gyvenančių asmenų neįvardija kaip šeimos, be to, partnerystės institutas šiuo metu jokiuose teisės aktuose nėra reglamentuotas. Visgi, šios aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos. Kasacinio teismo praktikoje dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-139/2016, 2K-77-942/2017, 2K-383-1073/2018, 2K-63-511/2021) šeimos nario sąvoka aiškinama remiantis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Kasacinės instancijos teismo praktikoje sprendžiant, ar nusikalstama veika nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai atvejais padaryta prieš šeimos narį, be kita ko, pasisakoma, kad šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020).

15. Apeliaciniame skunde M. K. kaip D. K. šeimos nario statusas byloje surinktų įrodymų vertinimo aspektu nėra ginčijamas. Nukentėjusiosios M. K. parodymai patvirtina, kad ji ir D. K. buvo pastarojo nuomojamame bute kartu gyvenanti pora, juos siejo emocinis ryšys, intymūs santykiai. Ji patvirtino turėjusi buto raktus, iš jos parodymų bei įvykio vietoje fiksuotų duomenų matyti, kad bute buvo jos asmeniniai daiktai, kad ją ir D. K. siejo ne tik artimi asmeniniai, bet ir bendri ūkio, buitiniai santykiai (t. 1, b. l. 10-20, 21-22, 26-27). Šias faktines aplinkybes patvirtino ir proceso eigoje D. K. duoti parodymai. Kad jis su M. K. buvo sugyventiniai ir vedė bendrą ūkį, patvirtinta ir jų sudarytoje 2021 m. vasario 23 d. sutartyje dėl susitaikymo (t. 1, b. l. 124, 126, t. 2, b. l. 34, 42). Kad ginčija ne byloje surinktus duomenis, o tik nustatytų faktinių aplinkybių kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, apeliaciniame skunde pabrėžė ir pats apeliantas. Apibendrinant išsakytus argumentus, perkvalifikuoti D. K. veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį remiantis apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 36, 37, 38 arba 40 straipsnį

16. Vadovaujantis BK 36 straipsniu, nusikalstamą veiką padaręs asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Taigi, šis straipsnis įtvirtina du savarankiškus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus: asmens veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga arba asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas. Šiais abiem atvejais tokie pasikeitimai turi taip paveikti asmens veiką ar nulemti kaltininko savybių pasikeitimus, kad šie leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmens veika prarado pavojingumą ar asmuo dėl jo padarytos nusikalstamos veikos tapo nepavojingu. Taikyti ar ne BK 36 straipsnį yra teismo teisė. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes ir sprendžia dėl galimybės pripažinti, ar padaryta veika ir (ar) ją padaręs asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo prarado pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-92/2012, 2K-121/2013 ir kt.).

17. Nagrinėjamu atveju nėra visiškai jokio pagrindo D. K. veiką – smurtinius veiksmus savo šeimos nario atžvilgiu, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, vertinti kaip praradusią pavojingumą. Tuo labiau, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas). Nespręstina ir apie tai, kad iš esmės pasikeitė ir paties D. K. pavojingumas. Be apelianto nurodytų aplinkybių, o būtent, kad jis įvertino savo neleistiną poelgį, kad nukentėjusioji jam atleido, jie nebepalaiko jokių kontaktų, o nuo veikos padarymo praėjo vieneri metai, kurių eigoje jis nenusikalto, ne ką mažiau svarbu yra ir tai, kad D. K. ir anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, be to, jis ne kartą trauktas ir administracinėn atsakomybėn, be kita ko už tris administracinius nusižengimus, padarytus ir po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo (t. 2, b. l. 176-177). Tai neleidžia spręsti apie tai, kad D. K. tapo nebepavojingas. Pagrindo taikyti BK 36 straipsnio nuostatas nėra.

18. Vadovaujantis BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys Nr. 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. K. smurtavo artimoje aplinkoje, prieš fiziškai silpnesnį asmenį, dėl menkavertės priežasties. Nukentėjusiajai buvo tyčia du kartus smūgiuota kietais stikliniais daiktais į galvą, tai yra gyvybiškai svarbią kūno dalį. Be to, pagriebus už plaukų ir pargriovus, ji buvo tempiama grindimis, kur buvo stiklo šukės. Tokiais veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas bei nežymiai sutrikdyta sveikata, jai prireikė ir medikų pagalbos. Įvertinus šias aplinkybes, apelianto nurodyti argumentai, kad nukentėjusioji jam atleido, jie susitaikė ir ji jokių pretenzijų neturi, nėra pakankami išvadai dėl padarytos veikos mažesnio pavojingumo bei nėra pagrindas veiką pripažinti mažareikšme.

20. BK 38 straipsnio 1 dalies dispozicija numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo atsakomybės, jeigu yra nustatomos 1–4 punktuose numatytos sąlygos. Tuo tarpu BK 38 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti atvejai, kada susitaikymas kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas negalimas net ir esant visoms sąlygoms, o būtent, negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo, kuris, be kita ko, anksčiau buvo atleistas nuo jos kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai. Iš pateiktos ir apeliacinės instancijos teisme ištirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-1880-1035/2016 medžiagos matyti, kad D. K. ir minėtoje byloje nukentėjusiuoju pripažintas R. Č. susitaikė 2016 m. rugpjūčio 30 d., tai patvirtina jų pasirašytas susitaikymo protokolas (baudžiamosios bylos Nr. 1-1880-1035/2016 lapas 90), nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 38 straipsnio 1 dalį D. K. atleistas ir byla nutraukta 2016 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjama nusikalstama veika padaryta 2020 m. kovo 19 d. Taigi, ketverių metų terminas šiuo atveju nebuvo praėjęs. Apeliantas siekia, kad susitaikymo diena būtų pripažinta 2016 m. vasario 23 d., tačiau nenurodė jokių tokią išvadą pagrindžiančių duomenų ir argumentų. Jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, šiuo atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad D. K. nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kaip jau buvo minėta, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju institutas jo atžvilgiu jau buvo taikytas. Nežiūrint to, jis ir vėl padarė naują nusikalstamą veiką. Be to, nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. jis padarė 20 naujų administracinių nusižengimų, be to dar 3 naujus administracinius nusižengimus, kuriuos įvykdė jau po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo (t. 1, b. l. 90-91, 95-105, t. 2, b. l. 176-177). Šie duomenys leidžia teismui spręsti, kad pagrindo dar kartą pasitikėti apeliantu nėra. BK 38 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytos pagrįstai.

21. Vadovaujantis BK 40 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Be to, asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas tik nustačius visas BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse numatytas sąlygas bei įvertinus BK 40 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje numatytoms sąlygoms, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teismo teisė, ne pareiga.

22. Byloje esantys duomenys patvirtina esant BK 40 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatytas sąlygas, nukentėjusioji patvirtino apie atlygintą jai padarytą žalą, be to, teisme gautas D. K. motinos J. K. vardu surašytas prašymas dėl D. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal jos laidavimą. Pastarasis dokumentas nepasirašytas, gautas iš D. K. elektroninio pašto, originalas nepateiktas. Tačiau, remiantis argumentais, pateiktais šios nutarties 20 punkte, šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad netaikant baudžiamosios atsakomybės D. K. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Todėl BK 40 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytinos.

Dėl BK 48 straipsnio 3 dalies taikymo

23. Veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas (BK 3 straipsnio 1 dalis). Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (BK 3 straipsnio 3 dalis). Nustatytą nusikaltimą D. K. įvykdė 2020 m. kovo 19 d. Šioje byloje ginčijamu nuosprendžiu D. K. paskirta laisvės apribojimo bausmė ir, vadovaujantis BK 48 straipsnio 3 dalimi, jis įpareigotas per visą bausmės atlikimo laikotarpį nuo 23.00 iki 6.00 valandos būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose. Taikyta BK 48 straipsnio 3 dalies redakcija nuosprendyje nenurodyta. Nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojo 2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-960 BK 48 straipsnio redakcija, kuri buvo pakeista įstatymu Nr. XIII-2263, galiojančiu nuo 2020 m. liepos 1 d. Lyginant abi šias redakcijas matyti, kad šiuo metu galiojančios BK 48 straipsnio nuostatos yra griežtesnės, nes naujai numatė, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis (BK 48 straipsnio 3 dalis). Taigi, šis reglamentavimas nagrinėjamu atveju neturi grįžtamosios galios ir negali būti taikomas. Tuo tarpu galimybę skirti įpareigojimą nustatytu laiku būti namuose numatė nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas. Iš ginčijamame nuosprendyje pateiktų bausmės parinkimo motyvų akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam ne intensyvią priežiūrą, o būtent tokį įpareigojimą, tačiau klaidingai nurodė taikomą teisės normą. Teisėjų kolegija tai vertina kaip rašymo apsirikimą, kuris nekeičia nuosprendžio esmės ir yra taisytinas apeliacinės instancijos teisme (BPK 308¹ straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 308¹ straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies trečioje pastraipoje, vietoj Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 3 dalies nurodant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalies 1 punktą (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-960 redakcija).

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.